Laisves planeta

6

Erdvioje senato patalpoje tvyrojo vėsa — labai maloni po sekinančio Friholdo vidudienio karščio. Senatas įsikūrė giliai po žeme ir galėjo ištverti net tiesioginį atominės bombos smūgį. Stelas kariškio žvilgsniu įvertino aplinką ir pritarė šiam sprendimui. Tačiau salės apstatymo nieku gyvu negalėjai vadinti spartietišku. Gal Friholdo gyventojai ir nebuvo turtuoliai, tačiau apie jų pasididžiavimą savo namais bylojo spalvinga sienų tapyba, o geresnės ateities viltis įkūnijo palubėje kybančios holoprojekcijos. Puikių meno kūrinių ir šiuolaikinės elektronikos stebuklų kombinacija padėjo sukurti tokį Friholdo paveikslą, koks jis, gyventojų manymu, bus po kelių dešimčių metų — o gal po šimtmečių. Žiūrovai regėjo planetą, kurią visomis kryptimis kirto šimtai irigacinių kanalų, maitinamų požeminių upių vandeniu. Žavingi žali miškai užėmė šimtus kvadratinių paviršiaus mylių, tarp jų šmėžavo kruopščiai sutvarkyti fermerių ūkiai, o pievose ganėsi naminių galvijų bandos. Pakilęs virš senato salės, šis paveikslas tapo jau ne šiaip meno kūriniu — jis įkūnijo trokštamą, visus vienijantį tikslą.

Friholdiečiai nepamiršo ir fizinio komforto — nuo patalpos centro iki sienų kilo patogių krėslų eilės. Apatinė sklandžiai juosė nedidelę pakylą, už kurios plytėjo perregima šarvuoto plastiko siena, skirianti salę nuo požeminės upės. Čia dominavo būtent jinai, didžiulė ir galinga. Meistriškai išdėlioti šviestuvai imitavo saulės šviesą, atsispindinčią vandens paviršiuj begaliniu šviesos ir tamsos šokiu. Tokiame fone žmonių reikalai ir rūpesčiai turėjo atrodyti menki ir nereikšmingi. Žmonės galėjo ginčytis iki užkimimo ar pritarti kits kitam, tačiau Friholdą valdo upės. Jos teikia vandenį, be kurio neįmanoma pati gyvybė, jos tiekia energiją mašinoms, be to, jos yra mineralo, už kurį žmonės pasirengę kovoti bei mirti, šaltinis.

“Štai kur mane nubloškė”, — pagalvojo Stelas, atsilošdamas krėsle ir smalsiai stebėdamas, kaip į salę po vieną ir nedidelėmis grupelėmis renkasi senatoriai. Daugelis net nespėjo nusivilkti apsauginių kostiumų, be kurių dykumoje neištvert, ir kone visi buvo ginkluoti. Taip, čia išties ne privilegijuoto elito susirinkimas. Šitie žmonės įpratę daug ir sunkiai dirbti labai sudėtingomis, pavojingomis sąlygomis — ši padėtis Stelui buvo puikiai pažįstama ir suprantama. Įeidami jie dirsčiojo jo pusėn ir negarsiai šnekučiavosi su palydovais. Netrukus prasidės debatai.

Kastenas pasitiko j į nedideliame sostinės kosmouoste. Paaiškėjo, kad prezidento sėkmės šansai ne itin dideli. Rupas jau atsipeikėjo ir išvystė audringą veiklą, įkalbinėdamas senatorius atsisakyti brigados paslaugų. Savaime suprantama, Kastenas taip pat nesnaudė, tačiau didžiausius jo nuogąstavimus kėlė nepriklausomi deputatai, kurie galėjo sugriauti trapią pusiausvyrą tarp dviejų daugmaž vienodai remiamų partijų. Faktiškai sprendimo likimas priklausys nuo to, kieno pusėn stos nepriklausomi deputatai.

Ar jo sumanymui lemta virsti tikrove? Keistas dalykas — šis klausimas Stelą kamavo nuolatos, ir visgi, nepaisant jokių proto išvadų, sielos gelmėje pulkininkas buvo įsitikinęs, kad jo planas geras.

Stelas prisiminė lygias į jį atgręžtų veidų gretas ugnies nusvilinto diurakrito fone ir virš jų sklandantį šleikštu, salsvą mirties kvapą. Stovėdami “laisvai”, kareiviai įdėmiai klausė, šypsojosi ir pritardami linkčiojo — atrodė, kad priešais juos stovi mylimas kūdikis, atsakinėjantis išmoktą pamoką. Jie juo žavėjosi, jį gerbė, bet, pasižymėdami natūraliu žemesnio laipsnio žmonių cinizmu, širdies gilumoje jį laikė naiviu, o gal netgi kvailoku. Stelas, savo ruožtu, žavėjosi jais ir juos gerbė, tačiau niekaip negalėjo suvokti, kodėl kariai jo idėją sutiko taip pasyviai, taip abejingai. Jie neklykė protestuodami ir nereiškė entuziazmo; jie paprasčiausiai priėmė pulkininko pasiūlymą, kaip priimdavo tūkstančius kitų — tylėdami, be didesnio noro. Jam baigus, visi draugiškai balsavo “už” ir išsiskirstė į mašinas, turinčias nugabenti juos į kosmouostą.

Ir visgi tarp jų buvo ir tokių, kurie neliko abejingi vado kalbai. Jiems paprasčiausiai pritrūko žodžių, kad išreikštų savo jausmus.

Viena iš jų — seržante Flin. Kai Stelas nutilo ir nulipo nuo tuščios sprogmenų dėžės, jinai nulydėjo pulkininką žvilgsniu, kuriame švytėjo toks atsidavimas, tarsi jisai būtų… Taip, šventasis. Tačiau juos skyrė didžiulė minia, ir Stelas nieko nepastebėjo.

Kariškio apmąstymus nutraukė aukštas, liesas žmogus su tankių juodų plaukų ševeliūra. Jis užkopė ant pakylos ir paprašė tylos. Stelas apsidairė ir nusistebėjo, kiek daug salėje tuščių vietų, ir netgi neišsyk pastebėjo, kad iš tiesų jos anaiptol ne tuščios. Visose galėjai įžiūrėti silpnučius, beveik neregimus holografinius senatorių atvaizdus. Kai šviesa truputį prigeso, atvaizdai tapo realesni, beveik neatskiriami nuo žmonių iš kūno ir kraujo. Matyt, itin atokių gyvenviečių senatoriai nusprendė dalyvauti posėdžiuose būtent tokiu būdu, negaišdami laiko kelionei į sostinę.

Kol žmogus juodais plaukais skaitė ankstesnio susirinkimo nutarimus ir derino organizacinius klausimus, Stelo žvilgsnis nejučia vėl nukrypo į galingąją upę. Jis leido.sau kelioms minutėms susilieti su jos taikia žydruma, ištirpti joje, atsipalaiduoti, nusimesdamas įtampą ir kaupdamas jėgas būsimam susirėmimui. Žinoma, kautis teks žodžiais, o ne ginklais, ir vis dėlto, be jokios abejonės, tai bus tikrų tikriausias mūšis; galbūt vienas iš svarbiausių brigados istorijoje.

Opozicija, apsiginklavusi baime ir godumu, visokeriopai stengsis įstumti senatorius į konfliktą. Stelas neabejojo, kad Rupo veiksmai vienaip ar kitaip susiję su termiumu, nors niekaip neįstengė suprasti vieno dalyko. Zoniukų antpuolio metu Rupas buvo sužeistas, tad kažkodėl nesitikėjo, kad būtent jis tą antpuolį ir organizavo. Na, šiaip ar taip, Stelo strategija rėmėsi netikėtumo faktoriumi, užuojauta, drąsa — ir beviltiška padėtimi, kurioje atsidūrė planetos gyventojai. “Atmink, sūneli, tiksliai apskaičiuotas laikas — tai viskas, — ne kartą jam sakė Štromas. — Pagrindinė bet kurio slapto ginklo galia — savalaikis jo panaudojimas. Iki paskutinės sekundės neleisk priešininkui net įtarti, kad tokį turi, o paskui išsunk iš jo viską, ką gali”.

Prisiminęs šiuos žodžius, Stelas įsakė sau kantriai laukti.

Pagaliau kasdienės problemos buvo išspręstos, juodaplaukis tvarkdarys suteikė žodį Kastenui, ir prezidentas užkopė ant pakylos. Jo išvaizda ir laikysena sukėlė Stelo susižavėjimą. Kastenas visiškai neatrodė įsitempęs. Priešingai, regis, visa, kas vyko, jam teikė pasitenkinimą — tvirtas žingsnis, pasitikėjimas savimi, geranoriškumas akyse. Kai mandagūs aplodismentai nutilo, jis apžvelgė auditoriją, stengdamasis įvertinti senatorių nusiteikimą, ir prabilo, kruopščiai rinkdamas žodžius:

— Ledi ir džentelmenai, gerbiami senatoriai ir Friholdo piliečiai, dėkoju jums. Šiandien mums kilo labai rimta problema. Nuo to, kaip ją išspręsime, priklausys planetos ir jos gyventojų ateitis — ir ne tik mūsų pačių, bet ir mūsų vaikų bei vaikaičių. Nuo šio sprendimo priklausys nei daug, nei mažai — Friholdo ir jo piliečių likimas. Mūsų tarpe yra žmonių, jau nebeverkiančių dėl savo draugų ar mylimųjų, per kelis pastaruosius mėnesius žuvusių nuo grobikiškų antpuolių, kurie po senovei kelia grėsmę mūsų namams, mūsų laisvei ir pačiam mūsų gyvenimui. Tie žmonės mano, jog prievartą galima sustabdyti taikiai… papirkus piratus. Niekas negali būti toliau nuo tiesos. Bendradarbiavimo su piratais kaina — vergija, kurion pateksime ne tiktai mes patys, bet ir būsimos Friholdo gyventojų kartos. Prastą palikimą paliksime savo vaikams. Ir dar štai kas. Sutikę mokėti piratams duoklę, mes užsimerkiame, kad nematytume tikrojo savo problemų šaltinio, tikrosios priežasties, kodėl piratai nesiliauja nuolatos puldinėti, o ji, ledi ir džentelmenai, slypi nepasotinamame “Intersistems Inkorporeited” godume.

Kastenas kalbėjo toliau, pateikdamas įtikinamus argumentus, rikiuodamas juos logiškai bei nuosekliai ir darydamas neišvengiamą išvadą — jei friholdiečiai negali apsiginti patys, reikia pasitelkti tuos, kurie gali tą padaryti. Tačiau jis nė žodeliu nepaminėjo tikrojo “Intersistems” motyvo — termiumo, nors galėjo pasinaudoti šiuo argumentu savo pozicijų sustiprinimui. Ar senatoriai žinojo apie vertingąjį mineralą, gaunamą iš požeminių upių? Tikriausiai. O kiti gyventojai? Įvertinus tarpusavyje konkuruojančių kooperatyvų sistemą, į šį klausimą galima atsakyti teigiamai, tačiau kas žino? Niekuo negali būti tikras. Kad ir kaip ten būtų, matyt, tarp partijų egzistavo kažkas panašaus į nerašytą susitarimą neminėti termiumo viešai. Gal iš baimės, jog tokiu atveju kils naujos, dar sudėtingesnės problemos. Ir jie buvo beveik teisūs, nors šitoks slaptumas apsunkino sprendimo priėmimo procesą, pasitarnaudamas piratams ir “Intersistems”. Kaip jie sureaguos, kai Stelas atvirai prabils apie termiumą? Sunku pasakyti. Ir visgi prabilti teks.

Įkandin Kasteno ant pakylos užkopė Rupas. Jo galvą juosė tragiškai baltas raištis, kuriam senatorius sunaudojo kur kas daugiau tvarsliavos, nei reikėjo. Be abejo, raištis turėjo priminti susirinkusiems, kad vaikinas nukentėjo, taip sakant, koviniame poste. Lukterėjęs, kol nutyks aplodismentai, Rupas atlaidžiu linktelėjimu padėkojo savo šalininkams ir prabilo — kantriai ir įtikinamai nelyginant tėvas, skaitantis moralą savo nepaklusniems vaikams.

— Ledi ir džentelmenai, gerbiami senatoriai. Gindamas savo požiūrį, prezidentas buvo nepaprastai iškalbingas. Iš esmės, aš pritariu daugumai jo argumentų. Netgi, galima sakyti, visiems, neskaitant galutinės išvados. Paprasčiau tariant, prezidentas Kastenas mano, kad piratai arba “Intersistems Inkorporeited” nori užgrobti mūsų planetą. Be to, neva jie netgi pasirengę panaudoti jėgą. Nors nėra jokių panašaus tvirtinimo įrodymų, jis teigia, kad, jei mes negalime apsiginti patys, vadinasi, privalome pasisamdyti tuos, kurie gali tą padaryti. Jis netgi nuėjo taip toli, jog ėmėsi tvirtinti: bet kuris kitas sprendimas įstums mus į vergiją. Na, mano draugai, bent jau man atrodo, kad verčiau eikvoti pinigus taikai, nei karui, ir kad vienintelis žmogus, galintis paversti mus vergais, sėdi čia, šioje salėje!

Tai pasakęs, Rupas bedė virpančiu pirštu į Stelą. Jo šalininkai pradėjo garsiai ploti, ir visi smalsiai atsigręžė į pulkininką.

Rupas pašaipiai prunkštelėjo, vėl atkreipdamas susirinkusiųjų dėmesį į savo personą.

— Tačiau kuriam laikui pamirškime nesutarimus ir įvertinkime problemą perdėm praktiniu požiūriu. Netgi jei pulkininkas Stelas su savo brigada būtų šventieji, mes paprasčiausiai negalėtume jų pasisamdyti — turint omeny pasakiškus įkainius, kuriais jie įvertina savo paslaugas. Leiskite jums priminti, kad mums ir šiaip gresia pavojus nesumokėti eilinės išmokos “Intersistems Inkorporeited”. Išgaišinę dalį pinigų samdiniams, mes, be jokios abejonės, tik pabloginsim savo padėtį.

Rupas padarė tiksliai apskaičiuotą pauzę ir patenkintas nusišypsojo. Tyla darėsi vis slogesnė, vis gilesnė; atrodė, kad oratorius semiasi išjos naujų jėgų.

— Turėdamas omeny visa, kas pasakyta, ir nepamiršdamas, jog prezidentas Kastenas pats sukūrė precedentą, leisdamas senato posėdyje dalyvauti pašaliniam asmeniui, — Rupas vėl reikšmingai pažvelgė į Stelą, — aš manau, jog mano partija turi teisę pasielgti taip pat. Leiskite jums pristatyti kilniąją ledi Almandą Kanse-Džouns. Ji dirba “Intersistems Inkorporeited” ir yra kompanijos atstovė Friholde. Kadangi šioje salėje kompanijos atžvilgiu buvo išsakyti konkretūs įtarimai, man rodosi teisinga, jog “Intersistems” įjuos atsakys savo atstovo lūpomis.

Kasteno partijos eilėmis nuvilnijo protesto bei nepritarimo šūksniai, tačiau juos tučtuojau užgožė Rupo ir jo šalininkų aplodismentai. Stelo mintys blaškėsi, mėgindamos įvertinti Rupo kirstą smūgį. Tačiau, kai ant pakylos užkopė Almanda Kanse-Džouns, visas pulkininko dėmesys tučtuojau nukrypo į ją.

Pavadinti ją žavinga — vadinasi, nepasakyti nieko. Ji buvo pati gražiausia moteris, kokią Stelui kada nors teko regėti. Jos grožis degino it liepsna, bet toji liepsna buvo šalta, o akyse, nukreiptose į auditoriją, sustingo ledas. Stelas suprato, jog toks nepriekaištingas grožis negali būti natūralus ir, ko gero, yra pačių sumaniausių Imperijos bioskulptorių darbo rezultatas. Ilgi, juodi nelyginant smala, vilnijančiu kriokliu krintantys plaukai rėmino absoliučiai taisyklingo ovalo formos veidą. Moteris vilkėjo universalų apsauginį kostiumą, pabrėžiantį nepriekaištingos figūros tobulumą ir švelniai žvilgantį lempų šviesoje. Nuo jos sklido kerai, bet šitaip keri gyvatė, pasirengusi bet kurią akimirką pulti auką. Ir visgi, kaip ir visi likusieji vyriškiai salėje, Stelas nepajėgė atplėšti nuo jos akių.

Gražuolės balsas buvo ramus, truputį prikimęs, tačiau neišpasakytai moteriškas. Ji prabilo nuginkluojančiai tiesmukai:

— Ledi ir džentelmenai, gerbiami senatoriai, dėkoju, kad leidote man pasisakyti. Suprantu, kokia neįprasta ši situacija, ir pažadu nepiktnaudžiauti suteikta galimybe. Leiskite trumpai išsakyti jums savo pastabas. Visų pirma, patikėkite, “Intersistems” nė nemano vogti to, kas teisėtai priklauso jums. Tokia spėlionė toli prasilenkia su realybe. Negaliu paaiškinti, kodėl piratų antpuoliai padažnėjo būtent dabar, bet noriu pastebėti, jog šitaip nutiko ne jums vieniems. Pasak karinių Imperijos suvestinių, pastaruoju metu sustiprėjo spaudimas visose pasienio planetose — jas atakuoja tiek piratai, tiek ir Antroji Ronų Imperija. Tačiau manyti, kad “Intersistems” gali sudaryti sąjungą su piratais, vadinasi… na… mėginti jus suklaidinti, — tonas, kuriuo buvo ištarti šie žodžiai, leido suprasti, kad ji norėtų pasakyti aštriau, nei “mėginti suklaidinti”. — Aš pasirengusi pripažinti, kad, jeigu jūs neįstengsite atlikti savo pareigų ir mums nesumokėsite, “Intersistems” dėl to tik išloš. Ir vis dėlto, patikėkite, pirminis susitarimas mus tenkina kur kas labiau, ir mes labai norėtume pratęsti mūsų bendradarbiavimą. Aš čia — pašalinis žmogus, tad negaliu piršti jums savo nuomonės ar brukti patarimų. Ir visgi mano pareiga pasakyti, kad senatoriaus Rupo argumentai ir jo akivaizdus susirūpinimas planetos reikalais man padarė didžiulį įspūdį. Dėkoju jums.

Ji nulipo nuo pakylos ir, lydima skystų plojimų, pasuko link paskutinių krėslų eilių. Kad ir kieno pusę palaikė senatoriai, “Intersistems Inkorporeited” atstovas šioje salėje negalėjo tikėtis nieko daugiau. Ir vis dėlto gražuolės žodžiai padarė didelį įspūdį. Tiems, kurie linko Rupo pusėn, jie galėjo padaryti lemiamą įtaką.

Rupas vėl paprašė žodžio, ir, gniauždamas lapų krūvelę, užlipo ant pakylos.

— Ledi ir džentelmenai, gerbiami senatoriai! Aš norėčiau padėkoti kompanijos atstovei Kanse-Džouns ir pateikti jūsų dėmesiui štai šią peticiją, — jis kilstelėjo popierius virš galvos, tarsi čia būtų kovoje įgytas trofėjus. — Ji adresuota Imperatoriui, ją pasirašė visi mano partijos nariai. Joje mes prašome uždrausti brigadai kištis į mūsų reikalus. Galbūt jums bus įdomu sužinoti, jog, kadangi šis samdinių padalinys priklauso Imperatoriaus “sankcionuotųjų” kategorijai, valdovas turi teisę reglamentuoti jų veiklą! Primygtinai reikalauju, kad pasirašytumėt jūs visi. Šiai sesijai pasibaigus, peticija bus tučtuojau išsiųsta į Žemę sparčiojo ryšio kanalais. — Rupas pergalingai nusišypsojo ir, aidint griausmingiems aplodismentams, nusileido nuo pakylos.

Stelui sugniaužė širdį. Jei peticiją pasirašys senatorių dauguma, Imperatorius veikiausiai patenkins jų prašymą. Šiuo atveju brigada kone užtikrintai bus atšaukta — nebent ryžtųsi mesti iššūkį visai Imperijai.

Ant pakylos užlipo juodaplaukis tvarkdarys.

— Ledi ir džentelmenai, gerbiami senatoriai, prezidento Kasteno vardu prašau jūsų išklausyti dar vieną oratorių. Šiuo metu mūsų planetoje jis neturi jokio oficialaus statuso. Ir visgi, kadangi mūsų svečias vadovauja armijai, mums, sprendžiantiems tokį sudėtingą klausimą, pravartu išgirsti jo nuomonę. Be to, galiu pridurti, jog pulkininkas Stelas sutiko atsakyti į visus jums rūpimus klausimus. Prieštaraujančių bus?

Visos galvos pasigręžė į Rupą. Tasai nusišypsojo ir papurtė galvą.

— Aš neprieštarauju… Tikiuosi, pulkininkas jums paaiškins, kodėl taip brangiai vertina savo paslaugas.

Juodaplaukis tvarkdarys pritardamas linktelėjo.

— Tokiu atveju leiskite pristatyti jums pulkininką Marką Stelą. Pulkininke?

Stelas atsistojo ir užkopė ant pakylos. Apsidairęs išvydo išskydusias svetimų, nepažįstamų veidų dėmes. Ne, tai beviltiška. Visuose veiduose šmėkščiojo vien įtarumas bei priešiškumas. Ūmai tolimojoje salės dalyje atsivėrė bei tučtuojau užsivėrė durys. Vienai menkai akimirkai Stelo akys susitiko su Olivijos Kasten akimis. Jos padrąsinanti šypsena suteikė pasitikėjimo. Vėl peržvelgęs veidus, pulkininkas prisivertė nusišypsoti ir prabilo:

— Ledi ir džentelmenai, gerbiami senatoriai! Sveikinu jus savo ir brigados vardu. Norėčiau, kad mano vizito į jūsų planetą priežastis būtų ne tokia liūdna ir skaudi. Nelaimei, dabar prasidėjo sunkūs laikai. Jūs geriau už bet ką žinote, jog gyvenimas pasienio planetose apskritai nelengvas. Priešingu atveju Imperatorius gyventų čia, o ne Žemėje!

Stelo pokštas truputį aptirpdė priešiškumo ledus. Eilėmis nuvilnijo juokas, kažkas riktelėjo:

— Gal kada nors taip ir bus!

— Tačiau, kiek žinau, iš visų pasienio planetų jūs nukentėjot labiausiai. Piratai puola jus be atvangos, jums be atokvėpio tenka kovoti, tačiau nesėkmingai. Ledi ir džentelmenai, atėjo metas pasikalbėti atvirai. — Stelas nutilo ir apžvelgė salę. Kas tai? Jam pasivaideno, ar kai kuriuose veiduose išties matyti simpatija? — Ir jūs, ir aš suprantam, kodėl piratai nenutraukia savo atakų. Priežastis viena: termiumas. Ir jeigu jūs kol kas dar nežinote šio visai neseniai sugalvoto pavadinimo, neabejoju, kad suprantate, apie ką kalbu.

Salėje įsiviešpatavo kapų tyla, o po akimirkos susirinkusieji Sušurmuliavo, pasigirdo šūksniai, tarp jų suskambo ir reikalavimas suimti Stelą. Jis pakėlė rankas, prašydamas tylos, ir tarė:

— Išklausykite mane iki galo.

Ir vėl visų žvilgsniai nukrypo į Rupą, kuris tik gūžtelėjo pečiais ir kreivai nusišypsojo.

— Tegul kalba. Jis veikia mano naudai netgi geriau, nei aš pats.

Pasigirdo nervingas juokas, daugelis pritardami linktelėjo galvas. Juodaplaukis pašoko, ketindamas priminti susirinkusiems, jog pagal reglamentą Stelas turi teisę išsakyti savo nuomonę iki galo, bet, išgirdęs Rupo atsakymą, atsisėdo vėl.

Triukšmui nutykus, pulkininkas nusišypsojo, stengdamasis nuslėpti įtampą, nors jo nervai buvo įtempti it styga.

— Taip, aš žinau apie tą mineralą, kurį jūs gaunate iš savo požeminių upių, — jis mostelėjo į sieną sau už nugaros. — Žinau, kad savo atsparumu karščiui jis pranoksta visas žinomas medžiagas. Žinau, kad būtent jis suteikia ypatingas savybes jūsų dirbiniams, kurie pelnė tokią didelę paklausą. Taigi, ledi ir džentelmenai, jei visa tai žinau aš, galite neabejoti, jog ir piratai, ir “Intersistems Inkorporeited” taip pat puikiai nutuokia, ką jūs atradote!

Stelo žodžiai pataikė į dešimtuką — neabejotiną jų tiesą liudijo salėje stojusi tyla, tik eilinį kartą patvirtinusi, jog apie termiumą žinojo visi senatoriai.

— Aš nesmerkiu jūsų už tai, kad kaip įmanydami stengėtės išsaugoti termiumo paslaptį, — tęsė Stelas. — Jumis dėtas, pasielgčiau lygiai taip pat. Kam bereikalingas nerimas? Tačiau jūsų atradimas jau seniai nebėra paslaptis. Aš apie termiumą sužinojau iš savo žvalgybininkų ataskaitų. Pasiunčiau juos į Friholdą, norėdamas įvertinti bendrą planetos padėtį — šitaip mes elgiamės visuomet, prieš priimdami kliento pasiūlymą. Nežinau, kokiu būdu apie jį sužinojo piratai, bet esu įsitikinęs, kad jiems nebuvo sunku vienaip ar kitaip iššniukštinėti jūsų paslaptį. Tą patį galiu pasakyti ir apie “Intersistems Inkorporeited”. Ir vos tik šitai nutiko, jie panoro gauti radinį; kaip matote, viskas labai paprasta.

— O kaipgi jūs, pulkininke? — šūktelėjo kažkoks senatorius, dirsčiodamas į Rupą ir aiškiai laukdamas pritarimo. — Jūs irgi norite jį gauti?

Juodaplaukis pašoko, ketindamas atstatyti tvarką, bet Stelas rankos mostu jį sulaikė.

— Geras klausimas, senatoriau. Vienas iš tų, į kuriuos su džiaugsmu atsakysiu. Jei paprasčiausiai ištarčiau “ne”, jūs veikiausiai nepatikėtumėt. Turiu jums pasiūlymą, kuris ne tik pašalins visus jūsų nuogąstavimus, bet padės nusikratyti piratais bei… laiku sumokėti kitą įnašą.

Dabar, be jokios abejonės, Stelas visiškai užvaldė salės dėmesį.

— Taip, yra vienas dalykas, kurį mes norėtume gauti, — karštai tęsė jis, — tačiau aš kalbu ne apie svarbiausią jūsų turtą. Nusileidęs šįryt, perdaviau prezidentui Kastenui užantspauduotą konteinerį ir paprašiau kol kas jo neatverti. Viduje jis ras visų mano brigados narių prašymą suteikti jiems pilnateisę Friholdo pilietybę. — Salė Sušurmuliavo, pasigirdo susijaudinę balsai, ir juodaplaukis tvarkdarys buvo priverstas prašyti, kad senatoriai laikytųsi tvarkos. Galiausiai vėl įsiviešpatavo tyla. — Kaip matote, mums nereikia nieko, kas svetima. Mes tenorime gauti savo šansą. Šansą pelnyti teisę gyventi tarp jūsų, šansą įgyti namus. Už tai siūlome savo paslaugas visiškai nemokamai, paprasčiausiai įsiliedami į jūsų civilinės gynybos pajėgų gretas… taip, kaip pasielgtų kiekvienas lojalus pilietis, kai jo planetą atakuoja grobikai. Ir jeigu mes išties tapsime Friholdo piliečiais, tai, mano manymu, senatoriaus Rupo peticija nebeturės jokios prasmės.

Visi prabilo vienu metu. Dabar senatorių veiduose Stelas regėjo visą jausmų gamą, nuo nuostabos iki audringo nepasitenkinimo. Oliveris Kastenas apdovanojo jį pritarimo šypsniu, Olivija padrąsindama linktelėjo, o Rupas išbalo iki pamėlynavimo. Po kurio laiko juodaplaukis kažkokiu būdu įsigudrino atstatyti tvarką. Stelas dirstelėjo į Rupą ir tarė:

— Esu tikras, jog senatorius Rupas turi klausimų.

— Kaip malonu, jog pulkininkas Stelas leidžia pasisakyti ir man, — ironiškai atsiliepė Rupas. Jis atsistojo ir apžvelgė salę. — Ledi ir džentelmenai, jūs viską girdėjote iš paties pulkininko lūpų. Iš pradžių jis atsiuntė čionai šnipus, kad iššniukštinėtų mūsų paslaptis, o dabar naudojasi šia informacija, kad šantažu gautų pilietybę visai savo brigadai! Aišku, kam grobti planetą jėga, jeigu gali ją gauti neiššovęs nė kulkos? — Plieninis Rupo žvilgsnis nuslydo veidais; atrodė, kad jis pasirengęs prikalti prie krėslo kiekvieną, kuris drįs jam prieštarauti. — Taigi, nebenorėdamas klausytis, kaip Stelas iš mūsų tyčiojasi, siūlau vieningai atmesti jo absurdišką prašymą, išbraukti iš dienotvarkės klausimą apie brigados samdą, o jį patį nedelsiant išgrūsti iš planetos.

Baisiai patenkintas savimi, Rupas vėl įsitaisė krėsle. Salė sureagavo ir aplodismentais, ir protesto šūksniais.

Pakilo tvarkdarys.

— Senatorius Rupas žino, kad pagal reglamentą negalima pradėti balsavimo, kol pulkininkas Stelas nebaigė savo kalbos. Pulkininke?

Stelas žvilgsniu perbėgo veidus. Nežinia, ko dar galima būtų imtis. Skirtingai nei Rupas, jis nebuvo politikas. Anas pratęs prie žodinių dvikovų, tokie susirėmimai jam įprastas dalykas. Gal nevertėjo nė pradėti?.. Šiaip ar taip, termiumas ar ne, bet Friholdas irgi ne pasakiška vietelė. Gal jiems pasitaikys kas geresnio. Ir visgi Stelas negalėjo tiesiog imti ir nusigręžti nuo vilties kupino Kasteno žvilgsnio, nuo Olivijos šypsenos, o ir nuo savo jausmų. Jei brigada galėjo pelnyti šansą įgyti namus — vietą, kurią jie galėtų laikyti sava, — bei ateitį, už tai vertėjo pakovoti.

— Ar galiu pasisakyti?

Balsas sklido iš tolimosios salės dalies prietemos. Stenąs pritardamas linktelėjo ir pasitraukė į šalį.

— Žodis suteikiamas senatoriui Elvarui Bremui, — pranešė juodaplaukis.

Į apšviestą erdvę įžengė neaukštas, kresnas žmogus, spinduliuojantis per kraštus trykštančią gyvybinę energiją. Gražuoliu jo nepavadintų niekas, tačiau švelni senatoriaus žvilgsnio galia visuomet traukė moteris. Grubokame, saulės nusvilintame veide spindėjo ryškios žydros akys, šiuo metu liepsnojančios įniršiu. Jis prabilo aistringai, su giliu jausmu.

— Kas per velniava čia vyksta? — Bremo žvilgsnis slydo senatorių veidais. — O gal jūs visi išprotėjote? Mes kaunamės, gelbėdami savo gyvybes, ir patiriam didžiulius nuostolius. Mano brolis žuvo drauge su visa savo šeima. Ir kiekvienas iš mūsų jau ką nors prarado. Ir visgi kai kuriems atrodo, jog verta atiduoti piratams dar kažką. Na, aš ne iš tokių. Man regis, šis klausimas peržengia politikos rėmus. Šiandien aš su jumis kalbu ne kaip nepriklausomas senatorius, o paprasčiausiai kaip žmogus. Žmogus, kuriam visa tai jau įgriso. Ir kas per idiotiški plepalai, kad mums nereikia jokios pagalbos? — jis mostelėjo į Stelą. — Šitas žmogus ketina kautis drauge su mumis mainais už teisę apsigyventi čia, surasti Friholde namus. Ir štai ką aš jums pasakysiu. Mes privalome priimti jo pasiūlymą, ir kuo greičiau. Ir jeigu, gyvendamas čia, tarp mūsų, jis su savo žmonėmis sugebės išpešti kokią naudą, tai vardan Dievo: šioje planetoje visiems pakaks ir smėlio, ir sunkaus darbo, ir kančių. Gi kalbant apie “Intersistems”… Po velnių, jie nusimyš mums ant batų ir pasakys, jog tai lietus. — Senatorius patylėjo, rikiuodamas mintis. — Aš balsuoju už pulkininko Stelo pasiūlymą, už savigarbą ir už kovą iki pergalės!

Du trečdaliai susirinkusiųjų atsistojo ir pradėjo audringai ploti, jų aplodismentai aidu atsimušė nuo diuraplienu padengtų sienų. Bremo kalba patraukė į Kasteno pusę nepriklausomus deputatus; pirmasis mūšis laimėtas. Stelas pajuto, kaip jo veide plinta idiotiška šypsena. Brigada turėjo namus.