Laisves planeta

1

Stelas stovėjo prie lango, sunėręs rankas už nugaros, — aukštas, grakštus siluetas švelnios tolimos Amo saulės fone. Žalių akių žvilgsnis nenuilsdamas stebėjo apačioje plytinčią aikštelę, kur vyko rikiuotės pratybos. Žinia, aikštelė nelabai tiko tokiems užsiėmimams. Dar visai neseniai joje rikiavosi mašinos su oro pagalve. Bet, savaime suprantama, aikštelėje marširuojantiems kariams šis faktas rūpėjo mažiausiai. Jie nekentė rikiuotės pratybų — kad ir kur jos vyktų. Negausūs veteranai atrodė nuobodžiaujantys ir mažumą įsižeidę, o nepatyrę rekrutai iš baimės ir jaudulio nuolat nepataikė į koją. Bet, kad ir kaip ten būtų, jie privalo išmokti veikti darniai, funkcionuoti lyg vieningas organizmas, vykdyti įsakymus ir neuždavinėti klausimų. Todėl, siekiant šio tikslo, per tūkstančius metų niekas nesugalvojo nieko geriau už marširavimą.

Stelas ranka perbraukė galvą — glotniai nuskustą, kaip dera elitiniam Žvaigždžių Sargybiniui. Žvelgdamas į apačioje marširuojančius karius, ūmai pagalvojo, jog karas amžinas. Laikui bėgant keičiasi tik ginklai, tačiau ne principai ir ne karą sukeliančios priežastys. Godumas, neapykanta, valdžios troškimas; šios neįveikiamos žmogiškosios aistros garantuoja, jog kariams visuomet bus dėl ko kovoti ir mirti.

“Garbingai tarnauti tarp žvaigždžių”. Būtent jūros pėstininkų korpuso devizas kadaise į Akademiją atviliojo Stelo tėvą, o paskui ir jį patį. Jis ilgus metus tikėjo šiuo devizu ir lenkėsi jam. Tol, kol vieną gražią dieną viršuje nusprendė, jog “garbingumas” ėmė kainuoti pernelyg brangiai. Tegul pasienio pasauliai ginasi patys. Tegul Antroji Ronų Imperija ir piratai prilaiko kits kitą. Ir tegul sumažėja mūsų mokesčiai. Štai kokį sprendimą priėmė tie, kurie valdė Imperiją. Stelo brigada atsidūrė tarp kovinių junginių, pasmerktų iškomplektavimui.

Jis ir du tūkstančiai brigados kariškių galėjo pasirinkti: garbingas atleidimas bei grįžimas į tėvynę (žinoma, Imperijos sąskaita) arba tolimesnė tarnyba taip vadinamoje sankcionuotoje samdinių armijoje. Žodis “sankcionuota” reiškė dalyvavimą tiktai karuose, kuriems pritaria Imperijos vyriausybė. Jeigu jie sutiks tapti samdiniais, Imperatoriui, nors ir nekontroliuojančiam armijos tiesiogiai, jos veikla vis vien bus naudinga. Ir visiškai nieko nekainuos.

Šiaip ar taip, klausimas buvo pateiktas balsavimui. Kone visi brigados nariai mąstė, jog būtų neblogai sugrįžti namo. Tačiau jie jau pernelyg seniai apleido gimtuosius pasaulius, nieko nenutuokė apie civilių gyvenimą, be to, daugeliui jų brigada ir buvo namai. Galiausiai dauguma nusprendė pasilikti; tarp jų ir Stelas. Dabar jie kovėsi toliau ir žuvo, tačiau ne už laisvę ar garbę, o už pinigus. Ir Stelui tas nepatiko.

Nuo paskutiniųjų kautynių Naujajame Kovenante prabėgo trys mėnesiai. Ten religiniu pagrindu tvykstelėjo mažas purvinas karas tarp dviejų besivaržančių konfesijų, į kurias suskilo vieninga tenykštė bažnyčia. Brigadą pasamdė silpnesnioji pusė. Karą jie laimėjo, tačiau kokia siaubinga kaina! Kai baigėsi pražūtingas ir visiškai nereikalingas finalinis mūšis, kilęs dėl absoliutaus klientų nekompetentingumo, kareiviai rankiniais lazeriais uolėtoje dirvoje išrėžė penkis šimtus kapų, kurių viename palaidojo pulkininką Štromą, pravarde Bulius, brigados vadą.

Tokiu būdu Markas Stelas gavo paaukštinimą — nuo majoro iki pulkininko, nuo paklusnaus svetimos valios vykdytojo iki politikos stratego. Jam patiko laisvė, atsakomybė ir tai, jog, tapęs vadu, galėjo pats priiminėti sprendimus. O ir valdžia jam patiko. Bet retsykiais Stelą kamuodavo velniškas kaltės jausmas.

Bulius Štromas jam buvo nelyginant tėvas, brolis ir geriausias draugas viename asmenyje. Bet, velniai rautų, Bulius padarė klaidą! Ir, Stelo manymu, toji klaida buvo lemtinga. Bulius nematė, kokia ateitis jų laukia. Nesuprato, kad viskas pasikeitė ir kad jo mylima brigada, plūsdama krauju, palaipsniui miršta nuo to, ką senovės'Kmijoje vadino “mirtimi nuo tūkstančio žaizdų”. Su kiekvienu nukautuoju, nuleistu į gausiai krauju palaistytą žemę, mirdavo ir brigados dalelė. Juos samdydavo vėl, ir viskas kartojosi nuo pradžių — ir niekam nebuvo lemta išlikti. Žuvusių vieton stojo naujokai, ir, nors atsinaujinimo procesas vyko lėtai, brigada pamažu keitėsi ir galų gale turėjo virsti kažkuo, ko Štromas neatpažintų ir kas jam veikiausiai nepatiktų.

Žiūrėdamas, kaip rekrutai bėga, sukasi, krinta ant kits kito, Stelas jau ne pirmą kartą su kartėliu pagalvojo, kad brigados išsigimimas neišvengiamai artėja. Reikia kažką daryti, sustabdyti šį procesą… Tačiau kaip?

— Metas, sere, — jam už nugaros pasigirdo pažįstamas balsas.

Stelas šypsodamasis atsigręžė.

— Džiaugiuos tave matydamas, Žakai. Kurių velnių pasidabinai šarvuotu kostiumu? Mes gi ketiname pietauti, o ne kariauti.

Nors ten, kur įsipainioja klientai, pietūs neretai virsta karu. Viršila Zacharijas Komo atrodė įspūdingai. Jo oda buvo tik nežymiai šviesesnė už juodą, matinį šarvuotą kostiumą. Septynių pėdų ūgio, plačių pečių ir siaurų klubų, jis atrodė it nužengęs iš reklaminio plakato verbavimo punkte ir puikiai tą žinojo. Rudose akyse švytėjo ne tik protas bei humoras, bet ir nuolatinis budrumas bei įtarumas, kurį maža kam pavykdavo įveikti. Stelas buvo vienas iš tų nedaugelio. Prie viršilos diržo kabojo du pistoletai, rankose jis laikė granatsvaidį. Stelui Žakas atsakė familiariai — tą sau leisdavo tik tais atvejais, kai jiedu būdavo vieni:

— Ne tau, pulkininke, kalbėt apie išvaizdą. Kada paskutinį kartą persirenginėjai?

Stelas sumišęs nužvelgė savo suglamžytus drabužius.

— Tu teisus, Žakai. Ko gero, toks apšepęs klientams pasirodyti negaliu. Bet šarvuotas kostiumas… man regis, šito jau per daug. — Jis pamėgino nubraukt nuo uniformos purvą.

Komo prunkštelėjo:

— Ar nuo tos minutės, kai mes nusileidome, bent kartą buvai išėjęs laukan? Velniai griebtų! Žinoma, ne. Tu gi mirtinai bijai veltui gaišti laiką. Matyt, todėl visiškai nemoki ilsėtis. Bet jei nebūtum visąlaik lindėjęs čia, neklausinėtum, kodėl aš dėviu šarvuotą kostiumą.

Stelas suprato, jog Komo teisus. Jis nemėgo laisvalaikio, nes nežinojo, kaip su juo elgtis.

— Ką, taip prastai? — paklausė jis, užsitempdamas pilkas paradines kelnes.

— Primena visuotinį pamišimą, — atsakė viršila, liūdnai linguodamas galvą. — Jie šį reiškinį vadina Laisva Zona. Aš jį vadinu “viskas leistina”. Mums gi teko lankytis daugelyje, tiesą sakant, netgi labai necivilizuotų vietelių, bet šita stačiai neprilygstama. Imu visą grandį, kad palydėtų mus į kviestinius pietus, ir nesu tikras, jog šito pakaks. Imti daugiau pabijojau, kad nesusilpninčiau gynybinių linijų, ypač prisiminęs, kiek pas mus naujokų. Paklausyk mano patarimo ir taip pat apsirenk šarvuotą kostiumą. Antraip kas nors iš zoniukų pasitieks tave pietums! — Žakas šyptelėjo, mostelėjo ranka ir išėjo, palikdamas Stelą persirenginėti.

Segdamas paskutinę auksinę ryškiai raudono munduro sagą, Stelas susimąstė, ar nevertėtų pasidabinti medaliais, bet tuojau pat nuvijo šią mintį šalin. Jie priklauso praeičiai. Jis gūžtelėjo pečiais, padėjo apdovanojimus į šoną ir perpetės dėklan įsimetė pistoletą. Jei Žakas nerimauja, vadinasi, yra rimta priežastis. Ir nors Stelas nė karto nebuvo apleidęs brigados išsidėstymo vietos, jis žinojo, apie ką kalba viršila. Kaip paprastai, po pergalės klientai aistringai trokšta kuo greičiau jais nusikratyti. Niekas nenori, kad, vykstant delikačiam naujos vyriausybės formavimui, netoliese šlaistytųsi samdiniai. Šiaip ar taip, brigada valdžią įteikė, brigada gali ją ir atimti.

Todėl jie atsiėmė uždirbtus pinigus ir pasišalino iš Naujojo Kovenanto, palikę ten savo negyvėlius. Ir atvyko čionai, į Amo, pailsėti, persigrupuoti ir palaukti, kol kur nors prasidės eilinis karas. Amo buvo žemės ūkio planeta, kurioje viskam vadovavo bažnyčia. Kaip ironiška — jie atvyko į Amo po karo Naujajame Kovenante, kurio priežastimi tapo būtent religiniai nesutarimai.

Bažnyčios seniūnai kontroliavo visus Amo gyvenimo aspektus, o ypač ekonomiką. Jie ne taip seniai suvokė, kad, turint reikalų su svetimšaliais, pačios pelningiausios yra būtent tos veiklos rūšys, kurios jų religijos požiūriu laikomos draudžiamomis. Paprasčiau tariant, prekyba uždraustais narkotikais, seksu bei ginklais gali duoti kur kas daugiau pelno, nei prekyba žemės ūkio produktais. Ir štai, aistringai geisdami, jog svetimšaliai paliktų jiems kuo daugiau pinigų, tačiau visgi prisibijodami baudžiančios savojo dievo rankos, bažnytininkai išrado Laisvos Prekybos Zoną — stulbinantis problemos sprendimas, padedantis ir išlikti nekaltam, ir susikrauti turtus. Apriboję žalingą svetimtaučių įtaką Zonos rėmais, jie sugebėjo ir apsaugoti nuo tos įtakos savąją liaudį, ir mėgautis visais tarpplanetinės prekybos teikiamais malonumais. Jų išradimas veikė išties puikiai.

Seniūnai reikalavo — ir gavo — tą, ką jie vadino bažnytine dešimtine, tai yra, dešimt procentų nuo visų Zonoje parduodamų prekių bei paslaugų kainos. Už tai Zonos gyventojams buvo leidžiama daryti visa, kas tik šaus į galvą. Zona, kurioje neveikė jokie įstatymai, labai greit pradėjo vilioti verslininkus, kitose planetose persekiojamus už neteisėtą bei nusikalstamą veiklą.

Seniūnų šis faktas visiškai nejaudino. Remdamiesi senoviniu religiniu aforizmu, pasak kurio tikslas pateisina priemones, jie nusprendė, jog už Zonoje gautą pelną bus perkama nauja žemės ūkio technika, ir planeta visai netrukus virs Rojumi, kaip ir išpranašavo bažnyčios įkūrėjas Brolis Estenas Amo. Vadinasi, galutinio rezultato atžvilgiu Zona morali. Ir, sprendžiant iš to, ką Stelas regėjo nusileidimo metu, seniūnai, siekdami savojo tikslo, jau pasiekė neblogų rezultatų. Amo buvo žavinga planeta su milžiniškais laukinės gamtos plotais, su didžiuliais puikiai įdirbtos žemės laukais ir plačiomis, lėtai tekančiomis upėmis. Šioje planetoje buvo labai malonu gyventi — bet tik ne Zonoje.

Laisvoji Zona — dirbtinis statinys — užėmė maždaug dvidešimt penkių kvadratinių mylių plotą ir buvo taisyklingo rato formos. Būtent tokią formą kariniai seniūnų patarėjai laikė visų patogiausia Zonos atakai — jei, neduok Dieve, jos gyventojai kada nors sumanytų nebeklausyti planetos šeimininkų. Zoną juosė jėgos laukas, ir pakliūti į ją galėjai tik per vienintelius, patikimai saugomus vartus. Žinoma, jais naudojosi nedažnai, kadangi vietos gyventojams neleido lankytis Zonoje, o Zonos gyventojams draudė išeiti laukan. Prekyba vyko per kosmouostą, esantį pačiame Zonos centre. Kitoje planetos pusėje stūksojo dar vienas kosmo-uostas, mažesnis, tačiau jis buvo skirtas perdėm asmeninėms Amo reikmėms.

Laisvosios Zonos įstaigos išsidėstė kosmouostąjuosiančiais koncentriškais žiedais. Pirmajame įsikūrė bariukai ir naktiniai klubai, tiekiantys narkotikus bei seksą rafinuočiausiam skoniui. Dauguma jų klientų dirbo į planetą atskrendančiuose krovininiuose laivuose. Tačiau sklandė gandai, jog ir patys bažnyčių seniūnai paslapčia lankosi tokiose vietelėse, kaip “Supemaujienėlės” arba “Kruvinoji Merė” — dviejuose pačiuose įžymiausiuose Zonos klubuose.

Toliau įsikūrė nelegalios gamyklos ir tyrimų laboratorijos, kuriose gamino draudžiamus narkotikus bei kūrė naujas jų rūšis. Čia pat rikiavosi ir prekių sandėliai. O išoriniame žiede grūdosi aptriušę nuomojami kupolai, pastatai ir apgailėtinos landynės. Būtent čionai kasnakt sugrįždavo didžioji nuolatinių Zonos gyventojų dauguma. Dažniausiai jie vargais negalais sudurdavo galus, triūsdami kuriame nors fabrike, parsidavinėdami nelegaliems tyrimams ar linksmindami nuolatinius barų bei naktinių klubų lankytojus. Kitiems pasisekė menkiau. Neturėdami darbo, jie egzistavo, apiplėšinėdami tuos, kurie jį turėjo, kol žūdavo begaliniame skurdo ir nelaimių sūkuryje. Zonoje veikė tiktai vienas įstatymas — jėgos įstatymas.

Štai kokioje nelemtoje vietoje teko nusileisti Stelo brigadai. Aišku, jie galėjo pasilikti orbitoje ar pasiieškoti kitos planetos, bet Amo buvo arčiausiai visų, vadinasi, kelionė iki jos kainavo pigiausiai; be to, Stelas puikiai suprato, jog bet kuriuo atveju jų laukia kažkas panašaus. Niekas neties raudono kilimo samdiniams, besiilsintiems tarp mūšių.

Štai taip susiklostė, jog brigada sumokėjo seniūnams neišvengiamą dešimtinę, nusileido Zonoje ir išsinuomojo patalpą, kurioje anksčiau veikė gamykla, gryninanti narkotiką, vadinamą jerlu, o dar anksčiau kita, gaminanti draudžiamus ginklus. Dabar brigada užėmė gana didelį pastatų kompleksą bei priėjo prigludusią transporto stovėjimo aikštelę. Ne tokia rami vietelė, kokios norėtųsi, bet iki šiol nenutiko nieko ypatinga. Akivaizdi brigados ugnies galia, jos agresyviai nusiteikę sargybiniai ir būrį lydinti smurto reputacija sulaikė kriminalinius elementus nuo antpuolių — nors Stelas abejojo, kad žodis “kriminalinis” Zonoje reiškia tą patį, kaip kitur. Ir visgi retsykiais čia tokių dalykų pasitaikydavo. Jei kam nors šaudavo į galvą, jog verta, jis pasisamdydavo laikiną armiją ir užpuldavo narkotikų fabriką ar pasirinkdavo kurį kitą naudingą tikslą. O dėl savo ginklų bei įrangos brigada neabejotinai galėjo būti laikoma “naudingu” tikslu.

Įvertinęs visus šiuos argumentus, Stelas visgi apsirengė šarvuotą apsauginį kostiumą. Išsirinko trumpavamzdį grėsmingos išvaizdos šautuvą, labai naudingą gatvių kautynėse, ir atvėrė duris. Išvydę jį, sargybiniai abipus durų angos išsitempė “ramiai”. Stelas nusileido liftu ir netrukus atsidūrė lauke, kone dusdamas nuo sunkaus pūvančių šiukšlių bei atvirų kanalizacinių liukų dvoko. Kadangi Zonoje centralizuoto valdymo nebuvo, atliekų utilizacija taip pat beveik niekam nerūpėjo.

Išėjęs laukan Stelas pastebėjo, kad Arno saulė jau artėja link horizonto, ir jos šviesa pastebimai priblėso. Konvojus, kurį minėjo viršila, laukė šalikelėje. Jį sudarė trys atviros skirtingos kilmės bei formų mašinos su oro pagalvėmis ir senovinis limuzinas. Tvirta figūra, sėdinti ant užpakalinės limuzino sėdynės, Stelui pasirodė kažkur matyta. Iš pradžių jis nesusigaudė, kas ten, bet paskui ūmai suprato. Pulkininkas nusijuokė ir pastebėjo, jog greta it iš po žemių išdygo viršila Komo.

— Atleiskite už tokias mašinas, sere, betgi jūs žinote, kad tie šunsnukiai mums įsakė savąsias palikti orbitoje.

Komo turėjo omeny, jog seniūnai neleido atsigabenti į planetą jokios kovinės technikos. Dabar teko važinėtis tokiomis mašinomis, kokias pavyko nutverti, o juk transportiniuose brigados laivuose, skriejančiuose orbita aplink Amo planetą, liko bent du šimtai puikių šarvuočių. Bet jei seniūnai nervinosi vien nuo minties apie samdinius, tai mintis apie kareivius, važinėjančius tankais, stačiai varė bažnytininkus iš proto.

— Bet, regis, jūs radote būdą apeiti šį draudimą, — Stelas linktelėjo į įspūdingą figūrą limuzine.

Komo nekaltomis akimis pažvelgė į vadą.

— Jūs turite omeny eilinį Smitą, sere? Sutinku, jis stambus vaikinas, bet vargu bau gali būti palaikytas kovine technika.

Stelas nusprendė atsakyti tokiu pat tonu.

— Dabar, įsižiūrėjęs įdėmiau, aš matau, kad jūs visiškai teisus, viršila. Ten išties eilinis Smitas. Atvirai šnekant, išsigimėlis, kokių reta. Šiaip ar taip, viršila, nuoširdžiai jums dėkoju už transportą, — Stelas nužvelgė šilto ir šalto mačiusias mašinas. — Rodos, neskaitant visų kitų privalumų, jūs dar sugebate prikelti iš kapo negyvėlius.

Kaip ir derėjo tikėtis, šį pokštą juoku sutiko visi, kurie stovėjo pakankamai arti ir jį girdėjo. Stelas žinojo, kad vėliau šį sąmojį kartos kareivinėse, ir tokiu būdu kareivių akyse jis taps žmogiškesnių. Lipdamas į mašiną, pajuto sąžinės graužatį, jog taip lengvai jais manipuliuoja. Tačiau būti lyderiu jam neatrodė taip natūralu, kaip kai kuriems kitiems. Bulius Štromas — puikus apsigimusio lyderio pavyzdys. Jis pasižymėjo ta paslaptinga savybe, kurios dėka, įėjęs į kambarį, pilną visiškai nepažįstamų žmonių, pulkininkas be jokių pastangų paversdavo juos savo draugais bei gerbėjais. Neapdovanotas tokios rūšies charizma, Stelas išgalvojo kitą vadovavimo stilių, pakankamai efektyvų ir visgi truputėlį dirbtinį — vadinasi, ne tokį nuoširdų.

Linktelėjęs smakrą, jis įjungė raciją.

— Kur majoras Malikas? — paklausė Stelas, žvilgsniu ieškodamas savo pavaduotojo.

Komo, jau taip pat sėdintis mašinoje, gūžtelėjo pečiais.

— Jis pasakė seržantui Vilkensui ketinąs atlikti netikėtą gynybinių linijų inspekciją, sere.

Stelas pyktelėjo, kad Malikas nusprendė jo nelydėti ir netgi nelaukė paskutinių nurodymų, tačiau pati netikėtos inspekcijos mintis jam patiko. Ji privers naujokus būti budresniais. Mašinos viena po kitos pajudėjo iš vietų, ir Stelas ėmė įdėmiai žvalgytis į šalis, ieškodamas kažko visai smulkaus, nekrintančio į akis, bet dažnai skiriančio gyvenimą bei mirtį. Nieko nepastebėjęs, sutelkė dėmesį į konvojų. Natūralus polinkis laikytis drauge gali būti pražūtingas. Glaudžia grupele riedančias mašinas nesunku sunaikinti viena vienintele raketa ar reikiamoje vietoje padėta bomba. Bet Komo viskuo pasirūpino, ir mašinos važiavo padoriu atstumu viena nuo kitos.

Nė akimirkai nepamiršdami atsargumo, jie keliavo tamsėjančiomis gatvėmis, besirangančiomis it gyvatės, kurios, artėjant nakčiai, iššliaužia iš savo saugių slėptuvių. Kai saulė galutinai pranyko už horizonto, Stelas pajuto būdingą galvos odos dilgčiojimą ir suprato, kad jie jau nebe vieni. Žibintų šviesa skendo aplink tirštėjančiose sutemose. Žmonių nebesimatė — juos tegalėjai pajusti ar susekti infraraudonais skeneriais. Niūrios, beveik nepastebimos figūros slėpėsi nuo šviesos ir tirpo naktyje.

Nepaisant apsauginio kostiumo, Stelas krūpčiojo, stengdamasis įveikti senovinius instinktus, genančius į kraują adrenaliną, raginančius bėgti, slėptis nuo nežinomybės, sėlinančios naktyje. Staiga tamsą perplėšė akinamai ryški pašvaistė. Tvykstelėjo galingos signalinės raketos, ryški jų šviesa vos nesudegino apsauginių Stelo akinių filtrų. Jis nusikeikė, įjungė infraraudonąjį regėjimą ir pamatė užpuolikus, lendančius iš kanalizacijos liukų nelyginant lervos iš pūvančių lavonų. Jų buvo šimtai, visi vilkėjo šviesius maskuojančius kostiumus, gerai įžiūrimus tiktai šviesoje ir, baigiant degti signalinėms raketoms, susiliejančius su naktimi. Pamėkliškos figūros judėjo labai sparčiai, mėgindamos apsupti ir izoliuoti konvojaus mašinas. Paskui ėmė darbuotis automatai bei energetiniai šautuvai, suraižę naktį į tūkstančius tamsos bei šviesos dryžių.

Stelas įjungė mikrofoną.

— Automatai, dešinysis ir kairysis sparnas, ugnis! Granatsvaidžiai, dešinėj ir kairėj, ugnis! Snaiperiai, taikykitės į tuos, kurie priešaky! Išvalykit kelią savo mašinai ir pasistenkit nepašauti ko nors iš mūsiškių.

Jei šis pokštas ir buvo sutiktas juoku, Stelas nieko neišgirdo — viską užgožė šūvių griausmas. Dėkui Komo, juos lydėjo tik kruopščiai parinkti veteranai. Skubi apžvalga parodė, jog nuostoliai kol kas menki. Stelo mašinoje tiktai vienas karys nerodė gyvybės ženklų. Likusieji šienavo zoniukus it žolę. Bėda ta, jog kiekvieno nukauto vieton tučtuojau stojo kiti — lindo iš kanalizacijos liukų, liuoksėjo nuo stogų, niro iš tamsių skersgatvių. Pro statinių iškrovų treškesį prasiveržė ramus viršilos Komo balsas:

— Žalias-keturi — žaliam-vienas.

— Judėkit pirmyn, žalias-keturi, — atsakė Stelas ir spustelėjo gaiduką.

Tamsią dėmę, infraraudonoj šviesoj veržliai artėjančią jo link, suvarpė baltų skylių eilė.

— Mes paėmėm belaisvį, žalias-vienas. Ir su jo “ego” aki-' vaizdžiai kažkas ne taip.

— Supratau, žalias-keturi, — atsakė Stelas, apmąstydamas viršilos žodžius.

Matyt, daugumos zoniukų “ego” buvo slopinamas draudžiamais narkotikais. O paskui jiems įteigdavo neapykantą… vis vien kam — brigadai ar visiems žmonėms, dėvintiems šarvuotus apsauginius kostiumus, ar kam tik nori. Tiesą sakant, tai visai nesvarbu. Svarbu, jog po tokio apdorojimo zoniukai elgėsi visiškai ne taip, kaip normalūs žmonės. Pavyzdžiui, užuot suvokę, kad juos žudo vieną po kito, ir puolę bėgti, jie atakavo toliau ir šitaip elgsis tol, kol nugalės arba kris visi iki vieno. “Ego” slopinančios technologijos buvo uždraustos visur — aišku, išskyrus Amo Zoną.

Stelas skubiai apsižvalgė ir suprato, kad priešininkas gali įveikti konvojų savo mase. Brigados kariai buvo geriau ginkluoti ir apmokyti, tačiau zoniukai bent dešimt kartų pranoko juos skaitlingumu. Įvertinus šią aplinkybę bei savižudišką veržimąsi į mūšį, nuostoliai jiems nebaisūs. Nebent…

Ūmai tiesiai priešais Stelą išdygo kažkokia moteris zoniukė. “Taigi ji dar tik paauglė”, — sukrėstas pagalvojo pulkininkas. Kamufliažinis kostiumas karojo ant lieso kūno, akys nenatūraliai išplėstos, dantys iššiepti. Štai ji kilstelėjo savo prastutį pistoletą… Stelas suvokė, jog it užkerėtas stebi jos veiksmus, tarsi žvelgtų iš šalies ir svarstytų, kas nugalės. Paskui kone automatiškai spustelėjo nuleistuką ir išvydo, kaip pusė moters galvos ištiško kraujo bei smegenų purslais. Jis prisivertė nusigręžti nuo bejėgiškai susmukusios figūrėlės, panašesnės į skarmalų krūvą, nei į žmogų, ir tarė:

— Žalias-vienas — žaliam-keturi.

— Judam toliau, žalias-vienas, — atsakė Komo.

— Būkite pasirengę po mano komandos išleisti eilinį Smitą. Inicijuokite programą “D” su dešimties minučių delsa.

— Supratau jus, žalias-vienas. Po jūsų komandos paleisti eilinį Smitą.

Keikdamas tamsą, Stelas grįžtelėjo atgal ir pažvelgė viršum kabinos. Staiga tamsą perplėšė akinamai ryškus tvyksnis. Kas čia? Dar viena signalinė raketa? Ne, tai dega paskutinioji mašina, ta, kuri važiavo paskui limuziną. Iš jos liuoksėjo ir priekin bėgo išlikę kariai, beviltiškai besistengiantys pasivyti limuziną. Štai vienas suklupo ir parkrito, paskui jį kitas; abu tučtuojau paskandino zoniukų banga. Tūžmingai trinktelėjęs kumščiu per sėdynės atlošą, Stelas riktelėjo į mikrofoną:

— Žalias-vienas — žaliam-keturi! Sustabdykite limuziną, išleiskite kareivį Smitą ir surinkite išlikusius.

— Supratau, žalias-vienas, — atsiliepė Komo.

Stelas kilstelėjo apsauginius akinius ir liepsnojančios mašinos fone išvydo limuzino siluetą. Karys Smitas išlipo iš jo ir žengė ant šaligatvio. Išsitiesęs jisai tik truputį panėšėjo į žmogų. Tuo tarpu kareiviai iš limuzino išsitiesė ant žemės ir atidengė įnirtingą ugnį, pridengdami savo draugus, bėgančius tolyn nuo liepsnojančios mašinos ir šokančius į automobilį.

Kareivis Smitas žel'geTinF.nnesakinė? žbflllikll geiOS. Idomu, pagalvojo Stelas, ar jų narkotikais apnuodytos smegenys gali suvokti, su kuo jie grumiasi? Veikiausiai ne. Bet labai netrukus tie vargšeliai savo kailiu patirs, ką sugeba “eilinis Smitas”. Aštuonių pėdų ūgio Autokarys svėrė daugiau nei pusę tonos ir buvo mašina, vykdanti vieną vienintelę užduotį: žudyti. Ir savo pareigas jis atliko tiesiog nepriekaištingai. Šis robotas, kovinė įžymiojo Autosargybinio modifikacija, triuškinančia galia prilygo visai jūrų pėstininkų grandžiai. Tačiau Autokariai kainavo taip brangiai, jog apie tai, kad jie visur kur pakeistų žmones kareivius, negalėjo būti nė kalbos. Ką gi, šiaip ar taip, mes darbo turėsime dar ilgai, niauriai pagalvojo Stelas. Pasiėmęs iš orbitos robotą, Komo pažeidė brigados susitarimą su seniūnais, bet Stelas apsimetė nieko nepastebėjęs. Gali būti, kad jie praras brangiai kainuojančią mašiną, užtai neabejotinai išgelbės didžiąją grandies dalį — mainai, kuriems Stelas nemąstydamas ryžtųsi kad ir septynis kartus per savaitę.

Kai tik visi išlikę kariai susigrūdo į limuziną, vairuotojas spustelėjo akceleratorių ir puolė vytis likusiųjų. Stelas matė, jog Autokarys stovi, nutviekstas degančios mašinos liepsnomis, ir su begaline mechanine kantrybe laukia įsakymo žudyti. Zoniukai puldinėjo jį iš visų pusių, niršiai klykaudami iš nevilties, kai jų kulkos ir spinduliai atšokdavo nuo šarvo bei apsauginių ekranų, nepadarę nė menkiausios žalos. Paskui kažkur metalinio kūno gelmėje susijungė grandinė ir kontūrais nuvilnijo ginklus aktyvuojanti elektros srovė, o robotą valdantis mini kompiuteris ėmė taikytis į tikslą. Autokarys apgaulingai lėtai nužingsniavo link zoniukų ordų ir ūmai užgriuvo jas kulkų, granatų bei akinamai žydrų žaibų lavina.

Tai buvo nepamirštamas reginys. Robotas nė sykio neprašovė pro šalį. Kiekvienas užtaisas, kiekvienas mirtinos energijos spindulys rado savo tikslą, gretomis šienaudamas krauju srūvančius zoniukus. Buvę tolėliau atsidūrė priešaky, slydinėdami kruvinoj skerdenoj, degdami aistringu noru gauti savąją švino, plieno ar mirtinos energijos dalį. Atrodė, jog vyrai, moterys ir vaikai veržiasi į priekį su vieninteliu tikslu: numirti. Daugelis darė visiškų bepročių įspūdį; tam tikra prasme jie patys labiau panėšėjo į mašinas, nei mirtį sėjantis metalinis monstras. O juk jie buvo — ar galėjo būti — žmonėmis, galinčiais mylėti, nekęsti, džiaugtis, liūdėti… Žodžiu, žmonėmis. Tam tikra prasme jie visi buvo samdiniai — apgauti dievažin kokiu pažadu, atsidavę ir chemijos dėka paversti pigia “patrankų mėsa”. Žudyti juos teko ne dėl garbės, o vardan išgyvenimo.

Stelas nusisuko. Buvo neišpasakytai skaudu suvokti, jog pradžioje iš šitų žmonių pasityčiojo, o dabar jis pats užbaigia, kas pradėta; suvokti — ir visgi leisti, jog skerdynės tęstųsi. Tačiau jisai negalėjo pasielgti kitaip — tai reikštų išduoti tuos, kurie juo pasikliovė. Bet širdies gelmėje Stelas prisiekė surasti niekšus, atsakingus už viską, kas čia dėjosi, ir priversti juos sumokėti.

Jis apsidairė ir išvydo, jog dauguma zoniukų tarsi pamiršo mašinas ir visą savo dėmesį sutelkė į robotą. Regis, šis juos traukė nelyginant žvakės liepsna naktinius drugius. Sunku pasakyti, ar jie veikė savo iniciatyva, ar pakluso kažkokiam išoriniam poveikiui. Kad ir kaip ten būtų, toks įvykių posūkis tiktai į naudą. Stelo įsakymu mašinos susigrupavo, padidino greitį ir nušvilpė šalin, į tamsą. Nuleidęs nebenaudingą binoklį, jis iš apmaudo prikando lūpą. Zoniukus panaudojo it kūjį, versdami konvojų be atvangos judėti į priekį. Logiškai svarstant, būtent tenai jų laukia priekalas. Jeigu jie ir toliau lėks ta pačia kryptimi, veikiausiai įsirėš tiesiai į jį. Stelo protas karštligiškai dirbo, stengdamasis rasti išeitį, tačiau be jokios naudos. Pulkininką palaipsniui užvaldė panika.

Pasitelkęs visą savo valią ir lėtai, giliai alsuodamas, jisai atsipalaidavo, pasistengė išmesti iš galvos visas mintis ir kone išgirdo Buliaus Štromo balsą: “Kai viskas klojasi kuo prasčiausiai, sūneli, reikia laikinai išsijungti. Emocijos trukdo mąstyti. Atsakymas egzistuoja, tačiau… Kad jį išgirstum, privalai būti visiškai ramus. Pasistenk apie nieką negalvoti, ir atsakymas ateis pats savaime”. Taip ir nutiko. Nepajėgdamas susivaldyti, Stelas garsiai nusijuokė. Gretimai sėdintys kariai nustebę susižvalgė, gūžtelėjo pečiais ir taip pat nusikvatojo. Dar viena pasakaitė, kurią perpasakos kareivinėse.

Po poros sekundžių ir viršila Komo nusijuokė savo giliu, sodriu bosu — kai jam ant šono kabantis mažas taktinis kompiuteris patvirtino Stelo plano įgyvendinimo galimybę. Žavėdamasis šio plano paprastumu, Komo suprato, kad dėl savo paprastumo ir akivaizdumo toks sprendimas nešautų į galvą nė vienam karininkui. “Buliui patiktų”, — pagalvojo jisai, įjungė mikrofoną ir pranešė likusiems geras naujienas. Po poros minučių mašinos sustojo. Kareiviai iššoko žemėn, padėjo minas ir išsirikiavo į koloną po du, sužeistuosius palikdami užnugaryje. Laimei, tiktai vieną sužeistąjį teko gabenti ant improvizuotų neštuvų. Būrys sparčiu žingsniu leidosi į kelią. Stelas ėjo priekyje, o Komo — gale. Dabar, netgi jei juos užpultų ir padalintų pusiau, kiekviena pusė turės savo vadą.

Jiems beeinant, Stelas retsykiais dirsčiojo į žemėlapį, atspausdintą Komo kompiuteriu. Jiems už nugarų pasigirdo tolimi sprogimai — sprogo kareivių užminuotos mašinos. “Niekuomet nepalik priešui nieko vertinga”, — mėgo kartoti Bulius.

Begaliniai vingiai ir posūkiai atvedė juos prie diurakritinio pastato, papuošto purvįna iškaba: “NALO STOTIS”.

Stotis buvo plačios transportinės Zonos sistemos dalimi. Tą sistemą dar pačioje pradžioje sukūrė ir suderino seniūnai, trokštantys pritraukti svetimšalius. Nuo tų laikų sistemos darbinę būseną palaikė Zonos nuomotojai, naudodami ją žaliavos tiekimui iš kosmouosto bei galutinio produkto išvežimui. Kadangi oro susisiekimą Zonoje seniūnai uždraudė, požeminiu traukiniu naudojosi ir dauguma žmonių.

Priešais stoties pastatą aplinkui du laužus būriavosi penkiolika ar dvidešimt zoniukų. Kone visi vilkėjo skarmalus ir visokius draiskalus — išskyrus keletą, kurie, matyt, Zonoje atsidūrė nelabai seniai. Keleiviai nuolat zujo į pastatą ir iš jo, ir kiekvienas, eidamas tarp laužų kažin ką metė į didelį dubenį. Be to, visi akivaizdžiai vengė tų zoniukų, kurie stovėjo prie laužų, pasidalinę į dvi grupes. Pamačiusios samdinius, abi grupės tučtuojau susijungė. Purvinose rankose tarytum iš niekur atsirado ginklai, godžiai sublizgo akys.

Stelui dingtelėjo mintis, jog čia ir yra ta pasala, kurios jie baiminosi. Bet kone tučtuojau jis nuginė šį įtarimą šalin: ne, priešais juos stovėjo tik pačių paprasčiausių galvažudžių gauja. Mostu įsakęs saviškiams nesikišti, Stelas stumtelėjo šautuvą už nugaros ir pakėlė rankas, rodydamas tuščius delnus. Laukdamas reakcijos, įdėmiomis žaliomis akimis nužvelgė zoniukų veidus. Dauguma nudelbė akis, ir visgi tai šen, tai ten šmėkščiojo fizionomijos, kuriose galėjai įskaityti atvirą iššūkį. Stelo dėmesį patraukė vienas iš tokių žmonių, didžiulis kresnas vyriškis, stovintis pačiame minios centre. Aišku, vadeiva. Putniame, mėsingame veide išdidžiai spindėjo mažos akutės, galvą puošė riebaluotų juodų plaukų kupeta. Vyriškis prabilo, ir balsas, besiveržiantis iš nedidelės belūpės burnos, priminė šnypštimą.

— Na, džentelmenai, ką gi mes čia turime? Klientus, nesumokėjusius muito, štai ką. — Jis žengė kelis žingsnius į priekį, atsidurdamas pirmame plane, ir likusieji tučtuojau žengtelėjo jam įkandin. — Tu ką, vaikine, nori pasivažinėti nemokamai?

— Kiek? — ramiai paklausė Stelas.

Jis buvo linkęs verčiau sumokėti, nei muštis su duoklės rinkėjais.

Vadeiva vertindamas nužvelgė Stelą ir jo būrį, pasitaisė purviną kaktos raištį ir nusišypsojo — lėtai, pašaipiai.

— Kas ketvirtas šautuvas, vaikine. Tiesą sakant, reikėtų paimti daugiau, bet primetęs, kiek čia jūsų, darau nuolaidą. Paprasčiausiai dėkit ginklus ant žemės greta manęs ir eikit.

Stelas linktelėjo. Susidarė įspūdis, jog vadeiva arba nelinkęs klausyti proto balso, arba nesupranta, kokį priešininką sutiko. Pulkininkas atsiduso. Tiek to, koks gi skirtumas? Jis žengė du žingsnius į dešinę ir tarė:

— Sumokėkite jiems, kaprale.

Žengusi iš už Stelo nugaros, kaprale Flin vienu ilgametės praktikos nugludintu judesiu perliejo ugnimi pirmąją zoniukų eilę. Penki prievartautojai ir jų vadeiva žuvo akimirksniu. Ten, kur jie stovėjo, teliko pajuodusio kūno ir pelenų krūvelės. Po pulkininko signalo Flin nuleido ugniasvaidį ir sustingo.

Netarusi nė žodelio, visa gauja atsitraukė į šešėlį ir pranyko. Palikęs užnugaryje vieną sargybinį, Stelas nusivedė būrį į stoties pastatą, prie neveikiančio eskalatoriaus, ir toliau, į purviną platformą.

Paskyręs kapralę Flin vadovauti dvidešimčiai karių, įsakė jiems nugabenti sužeistuosius į bazę. Jie turėjo sėsti į traukinį, vykstantį priešinga kryptimi, ir po kelių minučių atvykti į vietą. Flin nusigręžė, ketindama vykdyti vado įsakymą, bet Stelas ją sustabdė.

— Puikiai padirbėjai, kaprale. Ačiū.

Flin sutrikusi nudelbė akis ir nuraudo — regis, nuo raudonio jos veidą su riesta nosyte dar ryškiau nusėjo strazdanos.

— Jie bukagalviai, sere, jei įsivaizduoja, kad mes nusileisim iki tokio lygio. Kitąsyk bus protingesni.

Stelas šyptelėjo.

— Tikriausiai — ypač jei jūs atsidursite netoliese, kaprale, — ir jau rimtai pridūrė: — Pakeliui nenuleiskite akių nuo zoniukų. Ir, kai atvyksite į bazę, tučtuojau prisistatykite majorui Malikui. Papasakokite apie pasalą ir, vardan Dievo, perduokite jam, jog aplink būstinę reikia uždaryti kanalizacijos liukus. Ta smarvė stačiai verčia iš koto!

Flin nusijuokė, bet atsakė jam pagal visas taisykles:

— Klausau, sere, bus padaryta.

Stelas linktelėjo, atidavė pagarbą ir žvilgsniu nulydėjo mažą būrį, sukantį link perėjimo į kitą platformą. Jis patenkintas pastebėjo, kad Flin pasiuntė priekin žvalgus, o sužeistuosius išrikiavo užnugaryje. Šaunuolė, viską padarė kaip reikiant. Beliko tikėtis, jog per artimiausią pusvalandį Malikas gaus jo pranešimą ir ko nors imsis. Vis dėlto jau nebe pirmą kartą pulkininko sieloje sukruto nerimas ir netgi tam tiktas įtarumas, atsirandantis kaskart, kai jis mąstydavo apie savo pavaduotoją. Ir Stelas vėl nerimastingas mintis nuginė šalin. Nesąmonė, netgi Malikas negalėtų taip pasielgti. Ir visgi jam norėtųsi žinoti, kodėl kažkas slopino visus brigados dažnius. Ar šis faktas susijęs su pokyčiais, vykstančiais pačioje brigadoje, ar tėra atsitiktinio aplinkybių sutapimo pasekmė? Kad ir kaip ten būtų, Stelui visa tai labai nepatiko.

Netrukus atvyko traukinys, ir jie, sugniaužę parengtus ginklus, įlipo vidun. Užnugaryje paliktas sargybinis įšoko paskutinę akimirką. Kareiviai įtemptai žvalgėsi į akivaizdžiai besinervinančių keleivių fizionomijas, tačiau nepastebėjo jokių priešiškumo ženklų. Visuose veiduose spindėjo tiktai baimė ir nepasitenkinimas — jausmai, gerai pažįstami kiekvienam samdiniui. Traukinys tolygiai didino greitį ir netrukus tunelio sienos susiliejo į neaiškų pilką audinį. Stelas atsisėdo, ir, žvelgdamas į purviną, subraižytą stiklą, susimąstė. Taip, jie, be jokios abejonės, išvengė susirėmimo su priekalu. Betgi kažkas nepagailėjo nei laiko, nei pinigų, kad paspęstų jiems šituos spąstus. Tad kas? Ir kodėl? Visą likusį kelią jis suko galvą, stengdamasis rasti atsakymus į šiuos klausimus.