Laisves planeta

16

“Nuo kautynių senate praėjo dvi savaitės. Pakankamai daug, kad spėtume pasiruošti — tiek, kiek apskritai įmanoma”, — niauriai pagalvojo Stelas. Nepaisant visų sukrėtimų ir aibės įprastų problemų (tokių, kaip liūčių sezonas), pavyko išgryninti pakankamai daug termiumo, kad būtų galima atsiskaityti su “Intersistems” ir netgi šį tą pasilikti atsargai. Jei, žinoma, jie sugebės nuskraidinti krovinį į Fabriką, o šitai bus nelengva. Reikėjo saugiai nugabenti išgrynintą termiumą per milžinišką erdvę, parduoti jį, o paskui dar nuvykti į “Intersistems”. Kelyje jų gali tykoti piratai ir roniečiai, be to, reikėjo nepamiršti gamtinių kataklizmų tikimybės.

Stelas pažvelgė į kovinį displėjų, stovintį ant kajutkompanijos stalo, ir atsiduso. Jis pavargo, visi likusieji taip pat, ir nuovargis jau dirbo savo juodą darbą. Štai, prašom, jis tik ką susikirto su kapitone Boiko. Stelo pasiūlyta laivų išsidėstymo tvarka skrydžio metu nesulaukė jos pritarimo, o kapitonė nebuvo iš tų, kurie, reikšdami savo nuomonę, uoliai renkasi žodžius.

— Žinoma, jūs viršesnis už mane laipsniu, generole, bet, Dieve tu mano, nepamirškite: aš vadovavau šiam laivui, kai jūs dar mokėtės Akademijoje. Ir apskritai, kada tapote navigacinės taktikos ekspertu?

Su tais žodžiais ji viesulu išlėkė iš kajutkompanijos ir nuskuodė į kapitono tiltelį, kuriame kol kas dar vadovauja karininkai navigatoriai, o ne sausumos žiurkės.

Stelas vėl pažvelgė į kovinio displėjaus ekraną, kuriame dabar švytėjo siūloma laivų išsidėstymo schema, — stengdamasis aptikti jos trūkumus ir jų nerasdamas. Visuotinai priimti tradicinės navigacinės taktikos štampai reikalavo, kad kiekvienoje konkrečioje situacijoje laivai išsidėstytų atitinkama tvarka. Pavyzdžiui, gabenant vertingą krovinį, laivai, kuriuose jis patalpintas, glaudžiai susigrupuoja, kad apsauginiai jų ekranai susilietų, ir tikimybė įsiskverbti į būrio vidų praktiškai virsta nuliu. Krovinvežius lydintys laivai užtikrina papildomą apsaugą. Toks metodas, siūlomas tradicinės navigacinės taktikos šalininkų, atrodo pakankarnai logiškas ir daugeliu atvejų puikiai pasiteisina. Bet, nors iš pirmo žvilgsnio jų padėtis atrodė chrestomatinė, Stelas buvo įsitikinęs, kad šiuo atveju elgtis reikia kitaip.

Kodėl? Kad ir todėl, jog priešas iš jų tikisi būtent standartinio sprendimo. Vadinasi, reikia sugalvoti ką nors nauja, nusprendė Stelas ir… užsitraukė Boiko pyktį. Jis žiūrėjo į schemą, ir ši jam vis vien patiko. Paskui prisiminė Štromo žodžius: “Daugiau nei pusė pergalingų karų — gryniausios sėkmės rezultatas”. Na, ir nėra ko sukti galvos. Stelas patenkintas atsilošė krėsle ir pabandė prisiminti viską, ką žinojo apie jų kelionės tikslą.

Netoli Imperijos sienos skriejantis Fabrikas buvo planeta, visiškai atiduota sunkiosios pramonės žinion. Gyventi ten praktiškai neįmanoma. Tenykštė flora ir fauna senų seniausiai išnyko, tapusios toksinių atliekų aukomis. Ši aplinkybė nieko nejaudino, kadangi niekas Fabriko nelaikė savo namais. Gausias pramonės įmones aptarnavo robotai, o mokslinėse laboratorijose žmonės dirbo tik pagal kontraktus, paeiliui keisdami viens kitą — pusė metų Fabrike, pusė už jo ribų. Planeta buvo įtraukta į sąrašą pasaulių, kurių lankymas pavojingas gyvybei, bet ten gerai mokėjo, plius nemokama kelionė, plius precedento neturinčios saugumo priemonės — kruopščiai izoliuotos ir nuo žalingo aplinkos poveikio apsaugotos tarnybinės bei gyvenamosios patalpos.

Fabrikas dideliais kiekiais gamino sunkiuosius metalus, chemikalus, radioaktyviuosius izotopus ir panašius dalykus, kurių reikėjo Imperijai, netrokštančiai gamyklų išmetamomis dujomis teršti savo vidinių planetų. Kaip sykis tokioje vietoje lengviausia pritaikyti termiumą — visur, kur tik reikia, juo pakeičiant ne tokius karščiui atsparius metalus. Ir netgi jei termiumas junginyje su kitomis medžiagomis sukurs mirtinai pavojingas toksines atliekas, kas iš to? Planetoje ir žudyti nėra ko. Kada nors, kai visi gamtiniai Fabriko ištekliai išseks, ir planeta atsidurs pernelyg toli nuo prekybinių Imperijos kelių, ją paprasčiausiai apleis, ir ji virs negyvu vartotojiško žmogaus požiūrio į gyvenimą monumentu.

Kad ir kaip ten būtų, Fabrikas aistringai troško įsigyti termiumo, vadinasi, geresnės progos parduoti savo turtą jie neturės. Pavyzdžiui, Techno irgi norėjo pirkti termiumą, tačiau nedideliais kiekiais; gi Fabrikas pajėgė praryti viską, ką friholdiečiai galėjo jam pasiūlyti. Piratams, puikiai išmanantiems rinką ir padedamiems “Intersistems”, nebuvo sunku įspėti, kur būtent jie skris. Ir patykoti jų kelyje.

Kai nutilo pirmasis įspėjimo signalas, Stelas atsistojo, perėjo į kitą kajutkompanijos galą, palietė ąžuolinį barą — sėkmei — ir tik tada nužingsniavo į stebėjimo skyrių, įsikūrusį paskuigalinėje kapitono tiltelio dalyje. Po poros minučių jų mažas laivynas apleis orbitą, pakils į atvirą kosmosą ir, gerokai nutolęs nuo Friholdo, atliks hipererdvinį šuolį. Hipererdvėje jie bus saugūs, nebent kas nors įsigudrintų sekti iš paskos per tą patį panirimo tašką, tačiau tokio įvykio tikimybė velniškai menka. Tačiau, mąstė Stelas, patogiau įsitaisydamas nuo perkrovų saugančiame krėsle, išnirus iš hipererdvės bus visai kitaip. Jis labai nustebtų, jeigu tenai niekas jų nelauktų.

Pasigirdo antrasis įspėjimo signalas, ir lygiai po šešiasdešimties sekundžių greitėjimas įspaudė generolą į krėslą. Žygis prasidėjo. Kažkur toli apačioje Olivija dabar veikiausiai žiūri į dangų arba sėdi prie ekrano, žvilgsniu lydėdama spindinčius taškelius, sparčiai tolstančius nuo Friholdo ir — nuo namų. Paskui ji grįš prie nesibaigiančių administracinių reikalų, kurie dabar atėmė beveik visą jos laiką. Žinodamas, kiek daug mis Kasten padėjo tėvui, ir suprasdamas, kad jai būtina išsiblaškyti nuo savo sielvarto, buvęs senatorius, o nūnai prezidentas Bremas pasiūlė Olivijai savo asistentės vietą. Stelas nejučia šyptelėjo. Bremas turėtų nenuleisti nuo jos akių, antraip ta mergina viską perims į savo rankas! Olivija turėjo ne tik gerą galvą, bet ir narsią širdį, pamanė Stelas, prisiminęs, kas nutiko Rupo medžioklės namelyje. Ji — ledi tikra šio žodžio prasme.

Palaipsniui jo pavargę raumenys atsipalaidavo, ir tuo metu, kai laivai paniro į hipererdvę, generolas jau kietai miegojo.

Po vienos standartinės savaitės, dviejų valandų, keturių minučių ir penkiolikos sekundžių mažasis laivynas išniro iš hipererdvės netoli navigacinio švyturio. Kaip ir visi kiti panašaus tipo įrenginiai, švyturys vienodais laikotarpiais peršokdavo iš to paties įprastos erdvės taško į hipererdvę ir atgal. Be to, tuo metu švyturys spinduliuodavo savo asmeninį, tiktai jam vienam būdingą, kodą. Juo pažymėtas saugaus panirimo ir išnirimo taškas laivams tarnavo navigaciniu orientyru.

Žinoma, norėdamas bet kuris laivas gali nerti į hipererdvę kur tik pageidaus, bet toks poelgis visuomet yra ganėtinai rizikingas. Pavyzdžiui, galima išnirti iš hipererdvės tiesiog kokios nors saulės viduryje. Tad visi, išskyrus nedaugelį žvalgybininkų bei tyrinėtojų, naudojosi navigaciniais švyturiais, ir ši aplinkybė pavertė pastaruosius idealia pasalos vieta. Jeigu žinote, kur keliauja jus dominantis laivas, jums tereikia išsiaiškinti, kur yra artimiausias navigacinis švyturys, išdėstyti aplink jį savo pajėgas ir laukti. Įvertinęs visus šiuos faktorius, iš hipererdvės nyrantis Stelo laivynas susigrupavo ir… Sukaukė pavojaus signalai, o žmonės garsiai sukliko, kai, pasiekę įprastą erdvę, pastebėjo, kad juos iš visų pusių supa nesulyginamai galingesnio laivyno laivai.

— Parengtis numeris vienas! Įjunkite apsauginius ekranus visu galingumu, pabūklus paruošti mūšiui! Veikti tiktai po mano įsakymo! — suriko Boiko, tamsių žaižaruojančių akių žvilgsniu bėgdama nuo ekrano prie ekrano, analizuodama, tikrindama, planuodama.

— Kapitone, gavome signalą iš kito laivo, audio ir video, — pranešė kom-technikas.

Boiko dirstelėjo į Stelą. Tasai linktelėjo.

— Perjunkite jį į stebėjimo skyrių, — įsakė kapitonė.

Ryšio ekranai atgijo, ir Stelas išvydo tobulai žavingą ledi Almandos Kanse-Džouns veidą. Generolo akyse įžvelgusi nejučia tvykstelėjusį pasigėrėjimą, moteris nusišypsojo.

— Štai mes ir vėl susitikome, generole. Norėčiau, kad šitai nutiktų palankesnėmis aplinkybėmis. Būdama “Intersistems Inkorporeited” atstove, aš neabejotinai nudžiugau sužinojusi, kad jūs nusprendėt išmesti į rinką savo termiumą ir tokiu būdu atsiskaityti su mumis. Gavusi pranešimą, kad Friholdo laivai jau kelyje, netgi sumaniau atvykti čionai jūsų pasitikti. Deja, atskridusi radau visus šiuos laivus. Jūs veikiausiai jau supratote, kad jie priklauso piratams, — ji išraiškingai gūžtelėjo pečiais.

Almandos paporinta pasakaitė tik pralinksmino Stelą — toks akivaizdus buvo jos melas. Įtardama, kad piratams nepavyks pagrobti termiumo, ji iš anksto oficialiai nuo jų atsiribojo, kad vėliau suvaidintų nekaltą. Tas faktas, kad ledi Kanse-Džouns Friholde turėjo šnipų, kėlė apmaudą, tačiau anaiptol nestebino.

— Na, mes, be abejo, labai vertiname jūsų rūpestį, — apsimestinai rimtai atsakė generolas, — ir viliamės, jog sprogstantys piratų laivų jums nesukels jokių rūpesčių.

— Sprogstantys… kas?.. — suraukusi antakius, išsižiojo Almanda.

Bet sakinio taip ir neužbaigė, nes kaip tik tą akimirką du piratų laivai paskendo akinančiuose ugnies pliūpsniuose. Almandos atvaizdas dingo iš ekrano, ir tuomet, regis, nuo grandinės nutrūko pats velnias. Po Stelo signalo “Zulu”, “Šoną” ir “Mazajus” vienu metu trenkė salvę iš visų savo torpedinių baterijų. Pagal visuotinai priimtus navigacinius standartus ši ataka buvo niekam tikusi, bet suveikė netikėtumo faktorius, ir du piratų kapitonai brangiai sumokėjo už pernelyg didelį pasitikėjimą savo jėgomis. Tačiau jėgų santykis vis vien buvo ne Stelo naudai — vienas prieš keturis, be to, dabar piratai troško keršyti. Jų energetiniai spinduliai ir torpedos be atvangos talžė brigados laivus. Apsauginiai ekranai kol kas laikėsi, bet, aišku, tokio spaudimo jie ilgai neištvers.

Boiko klausiamai dėbtelėjo į Stelą. Jis palingavo galvą.

— Laikykitės, kiek įstengsite. Noriu, kad jie atsidurtų kuo arčiau.

— Generole, jeigu šitaip tęsis ir toliau, jie atsisės mums stačiai ant kelių! — griežtai atrėžė Boiko, prikąsdama lūpą ir žaibuodama akimis. — Tikiuosi, jūsų planas išdegs, antraip mes įkliuvom.

— Malonu išgirsti jūsų nuomonę, kapitone, — ramiai atsakė Stelas. — Manau, šitaip tęsis nepemelyg ilgai.

Jis vėl pažvelgė į ekranus. Kautynės pačiame įkarštyje. Piratų strategija nepasižymėjo ypatingu sudėtingumu — prasmukti tarp palydos laivų ir užgrobti transporterius. Užpuolikai kas akimirką veikė vis įžūliau ir palaipsniui artėjo, nes besikaunant paaiškėjo, kad priešininko laivai turi galingus apsauginius ekranus, bet menką puolimo arsenalą. Vadinasi, įmanoma išvengti jų salvių ir prasibrauti iki transporterių. Dar truputėlį lukterėjęs, Stelas davė ženklą.

Lengvajame kreiseryje “Keršytojas” Brolis Mustafa Infam Drago dirstelėjo į ekranus, nusikeikė ir išjungė bendrojo ryšio kanalą.

— Spjaukite į tuos skraidančius karstus, Broliai. Mūsų tikslas — jų ginami transporteriai. Jie gabena tą, ko mums reikia.

Jis linktelėjo pilotui, ir tasai paleido laivą grakščiu viražu, tikėdamasis patraukti pagrindinio nedidelės priešininko flotilės laivo dėmesį. Drago patenkintas šyptelėjo — paklusdamas jo įsakymui, piratų laivynas nušvilpė pro tris nerangius palydos laivus į pačią varžovo rikiuotės širdį. Paskui šypsena lėtai ištirpo, o akys ėmė blaškytis į šalis. Kažkas ne taip. Pernelyg lengvai viskas klojasi. Jis kaip sykis ketino vėl įjungti bendrojo ryšio kanalą, kai Stelas užtrenkė spąstus.

— Perduokit Sakalui, tegul įkrečia jiems į kailį, — tarstelėjo Stelas.

“Lizdas” tūnojo pačiame laivyno centre, ten, kur paprastai išsidėsto krovinį gabenantys laivai. Liukai atsivėrė, ir juodi, greiti it žaibas Sakalo perėmėjai šovė laukan, link artėjančių piratų laivų. Jų ataką beveik išsyk vainikavo sėkmė. Vienas, antras, trečias.. piratų kreiseriai tvykstelėjo nelyginant miniatiūrinės saulės ir staiga pradingo.

Stelas patenkintas stebėjo, kaip perėmėjai zuja tarp piratų laivų, sėdami mirtį ir paniką. Tačiau jis suprato, jog tai dar ne pergalė.

— Metas pradėti antrąją fazę, kapitone, — tarstelėjo jis Boiko.

Šį kartą moteris savo įsakymus palydėjo nežymia šypsenėle — savotiškas atsiprašymo variantas, maksimumas, kurį šia prasme sau galėjo leisti kapitonė Boiko.

— Dėmesio, antroji fazė, — kom-ryšio kanalais įsakė jinai.

Stelas pajuto, kaip “Zulu” pakeitė kursą; ekrane matėsi, jog kiti du transporteriai padarė tą patį. Netrukus jie susigrupavo, saugodami vienas kitą, ir aplink juos išsidėstė devynių perėmėjų eskortas. Štai dabar kapitonė Boiko buvo patenkinta. Triukai, žinia, neblogas dalykas, tačiau tradicinė taktika tikrai niekada neapvils.

— Visu greičiu pirmyn, — įsakė ji.

Pagreitis įspaudė Stelą į krėslą. Įdomu, mąstė generolas, kiek sugaiš piratai, kol supras, kad termiumą gabena transporteriai, o visai ne tos dvi senos “geldos”, kurios skrieja abipus “Lizdo”, tarytum saugodamos jį? Et, kuo vėliau, tuo geriau.

Ledi Almanda Kanse-Džouns, sėdinti savo jachtos salone ir stebinti ekranus, su panieka prikando lūpą. Kai transporteriai, iki

šiol vaidinę palydos laivus, visu greičiu nuskriejo Fabriko link, ji pirma suprato, kad būtent jie ir gabena termiumą. Tą kvailį Drago vėl apmulkino. Kurį laiką ji mąstė, ar nepasidalinus su juo savo spėlione, bet netrukus padarė išvadą, jog sentimentams nėra laiko. Tegul pjauna, ką per savo kvailumą pasėjo. Moteris aplaižė lūpas ir pažvelgė į veidrodį, užimantį visą priešais plytinčią sieną. Vienu idealiai sutvarkytu piršteliu įjungė interkomą ir paklausė:

— Maksai, ar matai laivus, skriejančius Fabriko link?

Maksas, jachtos pilotas-kiborgas, dirstelėjo į ekranus ir atsakė:

— Taip, mem.

— Noriu ten būti anksčiau už juos, — tarstelėjo jinai ir atsilošė ant šilkinių pagalvėlių.

Maksas įjungė variklius visu pajėgumu, jachta krūptelėjo ir šovė į priekį. Bet ledi Kanse-Džouns nieko nepastebėjo. Ji grožėjosi savo atvaizdu veidrodyje.

Prisikabinęs prie piratų kreiserio, Sakalas sulaikė alsavimą. Galų gale kompiuteris davė signalą, kad tikslas “sučiuptas”, ir Džekas spustelėjo nuleistuką. Dvigubi žydros ugnies spinduliai nučaižė piratų laivą. Akimirką nieko nenutiko — apsauginiai pirato ekranai susiurbė ir išsklaidė energiją.

— Dvi torpedos, — įsakė Sakalas, balsu aktyvavęs abu įrenginius. — Ugnis!

Torpedos šovė iš po bukai nurėžtų perėmėjo sparnų ir sprogo, atsimušusios į apsauginius priešų laivo'ekranus. Tačiau po sprogimo apsaugoje menkai sekundės dalelei atsirado properša, ir Sakalas tučtuojau pasinaudojo ta trumpute akimirka. Žydras jo energetinės patrankos spindulys prasiskverbė pro angą ir smogė neapsaugotam laivui. Visi perėmėjo ekranai tučtuojau aptemo, apsaugodami pilotą nuo akinančio sprogimo tvyksnio. Sakalas skubiai patraukė savo laivą į šalį ir pažvelgė į prietaisus, norėdamas išsiaiškinti padėtį.

— Neblogai, bose, — tarstelėjo Karia. — Iš tų niekšų išėjo visai neblogas kepsnys.

— Ačiū, Karia; bet, rodos, jie dar tykina link “Lizdo” ir kitų dviejų laivų. Manau, metas pradėti trečiąją fazę. “Lizde”, ar girdit mane?

— Taip, puikiai girdime, bose, — atsakė kapitonas Suza, “Lizdo” vadas.

— Pradedam trečiąją fazę.

— Klausau, bose. Trečioji fazė.

Jei Drago būtų buvęs atidesnis, jis veikiausiai būtų pastebėjęs, kad perėmėjai vienas po kito traukiasi iš mūšio. Bet šis procesas vyko palaipsniui, o Drago buvo pernelyg užsiėmęs, dalindamas įsakymus ir iš anksto mėgaudamasis akimirka, kai trys transporteriai atsidurs jo rankose. Vienas perėmėjas neišvengė smūgio, pradėjo vartaliotis erdvėje ir sprogo. Taip jam ir reikia! Drago piktdžiugiškai išsišiepė. Broliai laimi.

— Pasiruošt! Netrukus imsim juos abordažu.

Tie, kurie priklausė abordažinei grupei, pradėjo tikrinti ginklus, nervingai juokaudami ir žvalgydamiesi viens į kitą. “Keršytojo” pilotas dar kartą pademonstravo savo meistriškumą, vienu vieninteliu manevru atskraidinęs laivą prie pat “Lizdo”. Griebimo spinduliai tučtuojau neatsiejamai sukabino abu laivus. Tuo tarpu likusieji piratų laivai apsupo dvi senas “geldas”, skriejančias abipus “Lizdo”.

Tvykstelėjo lazerinis rėžtuvas, ir kruvinai raudonas spindulys įsisiurbė į plieną. Abordažo grupės nariai prakaitavo savo šarvuose ir spėliojo, kas jų laukia viduje, lengvas susirėmimas ar rimtos grumtynės. Iš anksto niekada negali būti tikras. Staiga uždarantis šliuzo kameros mechanizmas pasidavė, ir liukas šnypšdamas atsivėrė. Pirmoji abordažininkų greta puolė į priekį. Ir staiga, užnugaryje likusių nuostabai ir siaubui, priešakiniai buvo nublokšti atgal. Šaudydama ir mosuodama sunkiais koviniais kirviais, iš šliuzo kameros iššoko brigados karių falanga. Jai vadovavo viršila Flin. Nesugebėjusi rasti tinkamo kirvio, ji naudojosi įprastesnių ginklu, ugniasvaidžiu.

— Čia jums už Du-Kartu, mėšlini šunsnukiai! — suriko ji, laistydama piratus ugnimi.

Kai iš jų belikę pelenai nukrito ant žemės, Flin puolė į priekį, kupina ryžto nė vienam piratui neleisti išvengti atpilto.

Kituose dviejuose laivuose įvykiai klostėsi pagal tokį pat scenarijų; viduje nebuvo nieko, išskyrus brigados karius. Išlikę piratai sugrįžo į savo laivus, ir kautynės tęsėsi, bet dabar jėgų santykis buvo jau visai kitoks. Po valandos visi piratų laivai, norėję abordažu paimti transporterius, atsidūrė brigados rankose. Pakeliui į “Keršytojo” kapitono tiltelį Sakalas nuolat klupo ant negyvų ir sužeistų piratų, apdegusių pertvarų ir susprogdintų liukų. Aplink sūkuriavo dūmai. Šen bei ten tysojo ir brigados karių lavonai, tačiau jų buvo kur kas mažiau, nei piratų. Pasiekęs kapitono tiltelį, Sakalas susitiko viršilą Flin. Visur voliojosi nukautųjų kūnai, o vienas gulėjo prie pat jos kojų ir atrodė taip, tarsi į jį būtų ištuštinta visa apkaba. Pastebėjusi klausiamą Sakalo žvilgsnį, Flin tarė:

— Čia jų vadeiva, sere. Save vadino Broliu Drago. Norėjau paimti jį gyvą, sere, bet jis… Jis mane užpuolė.

Ji atrodė visiškai nekalta. Sakalas pažvelgė į Drago kūną, pastebėjo, kad tas neturi jokio ginklo, ir vėl pakėlė akis į Flin. Jis nepatikėjo nė vienu moters žodžiu.

— Suprantu, viršila. Tiek to, išneškite jį… Ir pasiskubinkit, mums metas keliauti.

— Klausau, sere, — atsakė Flin ir atsigręžė į savo karius. — Girdėjot, ką jis pasakė? Išneškite tą dvėselieną!

Bet Sakalas jos jau nebesiklausė. Jo dėmesį patraukė kovinio kompiuterio ekranas, kuriame maža laivų grupelė sparčiai tolo Fabriko link. Dabar piratams jų nebepasivyt, bet šitai nereiškia, kad sunkumai jau praeity.

— Sėkmės jums, pėstininkai, — sukuždėjo Džekas, atsiduso ir nenorom sutelkė dėmesį į kasdieniškesnes problemas.