Laisves planeta

17

“Zulu” pasiekė Fabriko orbitą, likusieji laivai saugiu atstumu sekė jam įkandin. Netgi dabar, jei prireiktų, jie galėjo pasitraukti į hipererdvę. Iš pirmo žvilgsnio nerimauti nebuvo ko. Apačioje lėtai sukosi Fabriko rutulys, kone visiškai aptrauktas baltais garbanotais debesimis, neleidžiančiais įžiūrėti, kas dedasi po jais. Planeta atrodė rami ir taiki.

— Kas ten sukasi jų orbitoje, kapitone? — paklausė Stelas.

Boiko pakartojo klausimą vidinio ryšio kanalais, išklausė atsakymą, dukart linktelėjo, dar kažką pasakė ir atsigręžė į Stelą.

— Viskas daugmaž taip, kaip ir tikėjomės, generole. Keturi stambūs krovininiai laivai, keli laisvieji prekybininkai, nedidelis laineris ir ginkluotas imperiškosios sargybos kreiseris. Taip, ir dar velnioniškai daug šiukšlių. Jiems reikėtų pašalinti visas šias nuolaužas, jos apsunkina navigaciją.

Stelas pritardamas linktelėjo. Visuomet atsiranda tingių kapitonų, kurie paprasčiausiai išmeta į erdvę viską, kas atlieka — sudegusias variklių tarpines, pramuštus kuro bakus, sugedusias saulės baterijas… ir dar daugybę kitų dalykų. Dauguma planetų turėjo specialius buksyrus, skirtus erdvės valymui nuo visokiausio stambaus šlamšto, bet Fabrike kažkas arba pernelyg tingėjo, arba paprasčiausiai nusispjovė į orbitoje susikaupusį sąvartyną. “Na, tai ne mano rūpestis”, — pagalvojo Stelas. Gi dėl laivų viskas aišku. Didieji krovinvežiai veikiausiai skirti rūdos išvežimui, laisvieji prekybininkai atvežė parduoti retus izotopus, o laineriu atvyko kita tarnautojų pamaina.

Imperiškosios sargybos kreiserio pasirodymas irgi paaiškinamas. Fabrikas — imperijos planeta, kuri, nors įsikūrusi pačiame pakraštyje, turi teisę tikėtis valdžios apsaugos. Šiaip ar taip, industriškai išsivysčiusi planeta — labai gardus kąsnelis piratams ar netgi roniečiams. Ir vieniems, ir kitiems nesunku veržliai perlėkti pasienio erdvę, prisikrauti, tarkim, kokių nors retų lydinių ir dingti. Imperiškasis kreiseris galėjo atvykti čionai saugoti planetos arba papildyti kuro atsargų, arba dėl tuzino kitokių priežasčių. “Na, imperiškasis kreiseris neturėtų mūsų jaudinti, — pagalvojo Stelas. — Mes nepadarėme nieko neteisėta, ir baimintis valdžios pareigūnų mums nėra ko. O štai kalbant apie likusius laivus… Verčiau pasisaugoti, nei paskui apgailestauti, jog kažko nepadarei”.

— Kapitone Boiko, pasiųskite perėmėjus, tegul pasisukioja apie tuos laivus. Ir tuo pačiu tegul atlieka stambiausių šiukšlių gabalų zondavimą.

Boiko akys žybtelėjo, lūpos virto plonu siūleliu.

— Kad ir kaip jus gerbiu, generole, tačiau esu priversta priminti, jog, skraidydami atmosferoj, perėmėjai sunaudoja labai daug kuro. Kai jie sugrįš iš šio nedidelio pasivaikščiojimo, jų bakai bus beveik tušti. Kas nutiks, jeigu mus užpuls kaip tik degalų papildymo metu?

— O kas nutiks, jeigu kuris nors šlamšto gabalas pasirodys besąs anaiptol ne šlamštas? — stengdamasis neprarasti kantrybės, paprieštaravo Stelas. — Tačiau aš suprantu jūsų nerimą, kapitone. Gerai, pasiųskite pusę perėmėjų, o likusieji tegul pasilieka čia ir pakeičia tuos, kuriems baigsis degalai.

Mažumą apsiraminusi, nors anaiptol ne visiškai patenkinta, Boiko davė atitinkamus nurodymus, “pusę” interpretavusi kaip keturis, o penkis perėmėjus palikusi apsaugai. Stelas viską matė ir girdėjo, tačiau nusprendė nutylėti ir nesivelti į naują ginčą. Be to, Boiko, ko gero, teisi.

Sugrįžę perėmėjai pranešė, kad neaptiko nieko grėsminga. Vienintelė jų pastebėta veikla — nuo Fabriko paviršiaus nuolat kilo savaeigiai krovininiai konteineriai, griebimo spinduliai nutverdavo juos ties atmosferos riba ir nutempdavo link kurio nors iš didžiųjų krovininių laivų. Robotai ištuštindavo konteinerius ir išsiųsdavo juos atgal į planetą. Vienu žodžiu, visi tarytum dirbo savo darbą. Žinoma, norint tuo įsitikinti, reikėtų apsilankyti kiekviename laive, kas, be abejo, sukeltų negatyvią imperiškosios sargybos reakciją. Tad nevertėjo nė mėginti. Jiems beliko elgtis atsargiai ir tikėtis, jog viskas bus gerai.

— Planetinis administratorius reikalauja, kad mes atsiųstume savo atstovus, — Stelo apmąstymus pertraukė kapitonė Boiko. — Atsakysim?

— Žinoma, — generolas atsistojo. — Pasakykite, kad mes jau pakeliui. Man reikia šatlo ir to žmogaus… kaip jį… taip, Miulerio.

Hansas Miuleris prezidento Bremo įsakymu vyko į Fabriką derėtis su pramoninkais. Stelas su juo susitiko prie šliuzo kameros. Miuleris, neaukštas vyriškis su plonučiais žilais plaukais, smulkiais veido bruožais ir ryškiomis skvarbiomis akimis, šykščiai nusišypsojo Stelui ir tvirtai paspaudė jam ranką.

— Malonu jus matyti, generole. Sveikinu dėl sėkmingai atliktos operacijos. Ką ir kalbėti, Kastenas vėl pasirodė besąs teisus. Mes be jūsų niekada nebūtume įstengę atsibelsti į tokią tolybę. Bet dabar mūsų laukia paskutinis mūšis ir, bijau, man, nieko daugiau nemokančiam, tik skaičiuoti pinigus, bus nelengva.

Stelas nusijuokė:

— Man rodos, tas, kas moka skaičiuoti pinigus, galiausiai visuomet tampa nugalėtoju.

— Teisybė, — apsimestinai rimtai atsiliepė pašnekovas. — Tiesa ir ta, kad apie mus, užnugario darbininkus, niekas nieko nežino, ir visa šlovė atitenka jums, kariškiams. O visgi laikai keičiasi. Pavyzdžiui, aš niekada anksčiau neturėjau asmens sargybinio. Gal dabar psichologiškai pasijusiu tvirtesnis!

Taip taręs, jis žengė į šliuzo kamerą. Stelas įėjo jam įkandin, ir netrukus jiedu atsidūrė šatle, kur jų laukė seržantas Stiksas ir penketas karių.

— Atleiskite, sere, — atsiprašė Stiksas. — Jie pasakė, jog negalima pasiimti daugiau nei šešių asmens sargybinių.

— Jokių problemų, seržante, — Stelas įsitaisė krėsle ir prisisegė. — Šešių visiškai pakaks. Jeigu mūsų nenudobė ta nelemta upė, viso kito galime nesibaiminti.

Stiksas atrodė patenkintas, bet truputį sumišo — dideliam savo pavaldinių džiaugsmui. Stelas užsimerkė — ne tam, kad pamiegotų, o kad galėtų netrukdomas pamąstyti…

Regis, prabėgo viso labo kelios sekundės, kai jis pabudo nuo drebėjimo — šatlas nėrė į atmosferą. Stelas įjungė interkomą ir paprašė piloto leistis lėčiau bei persiųsti Fabriko vaizdą į didįjį keleivių salono videoekraną.

Tiesą sakant, iš pradžių žiūrėti nebuvo į ką, nes juos iš visų pusių gaubė debesys. Šiaip ar taip, Stelas manė, jog ten debesys. Netrukus paaiškėjo, kad žemiau debesų sluoksnio visa planeta aptraukta drumzlinu balkšvu rūku. Išnėrę iš jo, pamatė tik bevaisę dykrą. Apačioje plytėjo negyvos žemės mylios; tik suakmenėję gausios augmenijos likučiai liudijo, jog kadaise čia viskas buvo kitaip. Šen ir ten vangiai tekėjo drumstos upės, nešdamos į negyvus vandenynus storą putų sluoksnį. Paskui prasidėjo kasyklos. Nulupusios planetos žievę, jos skverbėsi vis gilyn, taip giliai, kad krauleriams, šliaužiojantiems jose it lervos, netgi dienos metu reikėjo įsijungti žibintus. Sušmėžavo fabrikai, liejyklos ir sodrinimo gamyklos, atliekų bei šlako krūvos. Visi pastatai buvo statomi ir plečiami tik tam, kad patenkintų savo reikmes. Jie prarijo ir suvirškino viską aplink, tarsi pamišusios vėžio ląstelės. Energiją jiems tiekė geoterminis gręžinys, pragręžtas iki pat planetos širdies.

“Gal išties buvo prasmės pražudyti vieną planetą, kad išsaugotum šimtus kitų?.. Ir visgi šis reginys baisiai liūdnas”, — pagalvojo Stelas, šatlui nusileidus sename, tačiau puikiai įrengtame kosmouoste.

Tas irgi atrodė negyvas — nei viešbučių, nei restoranų, nei “linksmybės” namų, paprastai supančių kosmouostus. Šis buvo skirtas ne žmonių, o mašinų aptarnavimui. Ir mašinos čia painiojosi kiekvienam žingsny. Jos nešė krovinius iš senutėlio šatlo, nusileidusio iš kažkurio laisvosios prekybos laivo, pildė kažkieno grakščios jachtos kuro bakus, zujo, ritosi, šliaužiojo ir liuoksėjo aplink, atlikdamos tūkstančius pavedimų.

Kai šatlas sustingo, Stelas atsisegė diržus ir atsistojo — netikėtai lengvai. Jis pamiršo, kad Fabriko gravitacija tesiekia trečdalį friholdietiškos, kuri daugmaž lygi žemiškajai. Dabar aišku, kodėl orbitoje esančių laivų pakrovimui galima naudoti savaeigius konteinerius ir nenusigyventi. Kuo mažesnė gravitacija, tuo menkesnės kuro sąnaudos ir, atitinkamai, kaina, o Stelui jau kilo įtarimas, kad kainų minimizacija Fabrike — lemiamas faktorius.

Visi kelias minutes pasivaikščiojo po šatlą, pratindamiesi prie menkos traukos jėgos. Aplenkdami kampus ir atsitiktinai numesdami daiktus, kareiviai apstulbę ir šaipydamiesi stebėjo lėtą jų kritimą ant denio. Apsiramino tik pajutę smerkiamą Stikso žvilgsnį. Stelas taktiškai nusisuko pastebėjęs, jog seržantas pusbalsiu bara karius.

— Na, ir vėplos! Kaip manote, kur esat? Jeigu jūs taip žavitės žema gravitacija, kitąsyk, kai pakilsime į kosmosą, galėsiu jums duoti kelias grumtynių pamokas nulinės traukos sąlygomis. Norinčių bus?

Norinčių neatsirado. Nieko nuostabaus. Gal išoriškai Stiksas ir nedarė didesnio įspūdžio, bet visi žinojo, kad grumtynėse jis — asas, ir jo pamokos veikiausiai nebūtų labai malonios.

Atriedėjo žemas aštuonratis autobusas ir, lengvai stuktelėjęs, prisijungė prie šatlo.

— Karieta paduota, sere, — interkomu pranešė šatlo pilotas.

— Dėkui, — atsakė Stelas. — Ar nenorėtumėt prie mūsų prisidėti ir drauge išlenkti stiklą alaus?

— Su didžiausiu malonumu, generole, — sausai atsakė pilotas, — bet, kaip sakoma, aš už vairo.

— Tuomet kitą sykį, — atsiliepė Stelas. Jo nuotaika buvo puiki. Po poros valandų derybos bus baigtos, jie iškraus termiumą, gaus pinigus ir… į kelią. Jis grįžtelėjo į Stiksą: — Na, seržante, patikrinkim įrangą.

Miuleris susidomėjęs stebėjo, kaip kariai paskutinį kartą tikrina savo šarvuotus kostiumus bei ginklus. Stelas nemanė, kad jų prireiks, tačiau atsargumas jam buvo toks pat įprastas, kaip ir alsavimas. Paskui generolas kartu su Stiksu apžiūrėjo šarvuotą Miulerio kostiumą. Baigęs patikrinimą, Stelas įsakė visiems hermetizuoti kostiumus. Nereikėjo turėti mokslinio laipsnio, kad įspėtum: oras lauke kvėpavimui netinkamas. Sūkuriuojanti gelsvai ruda migla net iš pažiūros atrodė nuodinga.

Kai šliuzo kameros liukas atsivėrė, seržantas Stiksas drauge su dviem kariais apžiūrėjo autobusą ir tik tada pakvietė likusius. Pirmi įlipo kareiviai, paskui Miuleris ir galiausiai Stelas. Autobusas, skirtas penkiasdešimčiai žmonių nebuvo prašmatnus, bet ganėtinai patogus. Galinėje salono dalyje Stelas įžiūrėjo tualetą, tačiau nepastebėjo nei vairuotojo kabinos, nei paties vairuotojo. Sunku pasakyti, ar autobusas buvo robotizuotas, ar valdomas nuotoliniu būdu.

— Sveikinu jus Fabrike, gerbiamos biobūtybės, — iš interkomo pasigirdo mechaninis balsas. — Jūsų pačių saugumo dėlei prašau prisisegti diržus. Salone tvyro atmosfera, atitinkanti jūsų rasės reikmes. Mašina pajudės po 31 standartinės sekundės ir į paskyrimo vietą atvyks maždaug po 14 standartinių minučių. Linkiu malonios kelionės.

Laukdami, kol pajudės autobusas, jie stebėjo, kaip į langą barbena rūgštinis lietus, tekėdamas šarvuotu plastiku ir išėsdamas jame mikroskopinius latakėlius. Ilgainiui jis įveiks metalinį autobuso kūną, sugrauš gumines tarpines, ir, pragyvenusi vos metus, mašina iškeliaus į perdirbimo cechą.

Netrukus atvykėliai jau važiavo kranų, remontinių įrenginių bei sandėlių labirintu. Paskui prasidėjo liejyklų cechai, rūdos kalnai ir paruoštų metalinių liejinių rietuvės.

Visur šmižinėjo robotai. Jie vadovavo lydymo darbams, tempė sunkius krovinius, remontavo viens kitą ir atliko aibę kitų darbų, kuriuos gerokai palengvino menka gravitacija. Nieko nekliudydamas, autobusas nardė tarp robotų, o vieną akimirką netgi pravažiavo tarp milžiniško trikojo roboto-keltuvo atramų. Ir vis dėlto Stelas jautėsi taip, tarsi aerokaru skraidytų kabančiuose Visto, gimtosios fintiečių planetos, miestuose; pojūtis, be kurio gyventi būtų neabejotinai maloniau. Paskui autobusas nuriedėjo šlaitu ir nėrė į tunelį — tokį siaurą, kad jo sienos beveik lietė mašiną. Salone tvykstelėjo šviesa. Po poros minučių mašina sustojo, dar po sekundėlės šuoliu atsiplėšė nuo žemės ir slystelėjo aukštyn. Matyt, jie įriedėjo į vertikalios šachtos vamzdį, ir autobusas virto lifto kabina. “Išmintinga, — pagalvojo Stelas. — Sutaupomas laikas, be to, nereikia gabenti keleivių iš autobuso į liftą”.

Galų gale liftas sustojo. Stiksas išsiuntė du karius laukan patikrinti padėties. Kai tik jie davė ženklą, jog viskas gerai, Stelas išsivedė likusius. Prie autobuso lūkuriavo robotas. Išoriškai jis panėšėjo į žmogų — turėjo rankas, kojas ir galvą su supaprastintais veido bruožais. Ši aplinkybė vertė galvoti, kad jo šeimininkas

— žmogus. Stelas seniai pastebėjo, kad protingos būtybės — nesvarbu, kokioms rasėms jos priklausytų, — yra linkusios kurti robotus, panašius į save. Niekas neprieštarauja, jog robotas-keltuvas atrodo it milžiniškas metalinis vabalas maldininkas su trimis kojomis vietoj dviejų ir perskeltais strypgaliais rankų vietoj. Šiaip ar taip, keltuvas tėra protinga mašina. Tačiau niekas nepageidauja, jog panašus sutvėrimas slankiotų po namus ir rytais nešiotų kavą. Todėl tilarietiškų robotų galvas puošė skiauterė, fintiečių robotai panėšėjo į paukščius, ir, nors Stelui niekada neteko matyti roniečių robotų, jis labai nustebtų, jei tie būtų be uodegos.

Sekdamas paskui robotą koridoriumi, generolas pastebėjo, kad iš užpakalio tasai atrodo visai kaip žmogus. Galiausiai jie atsidūrė erdvioje svetainėje. Čia stovėjo patogūs baldai, sieninėse nišose spindėjo statulėlės ir kiti meno kūriniai, viskas skendėjo švelnioje šviesoje. Viduryje stovėjo didelis apvalus stalas, prie kurio sėdėjo jauna moteris, skeptiškai (ko gero, kaip ir visos sekretorės) žvelgianti į lankytojus. Jai prabilus, robotas nedelsdamas apleido kambarį.

— Generolas Stelas ir inspektorius Miuleris? — pasiteiravo jinai, tarsi laukdama, kad atvykėliai paneigs šį faktą.

— Tikrai taip, — šypsodamasis atsakė Miuleris.

— Administratorius Narsas tuojau jus priims, — pareiškė moteris. — Prašau sekti paskui mane.

Ji atsistojo ir nusivedė juos prie sienos, kuri tučtuojau slystelėjo į šalį. Patalpa, esanti anapus jos, atrodė išties prašmatniai. Sunkūs, raižiniais puošti baldai harmoningai derėjo su šen ir ten stovinčiomis grakščiomis skulptūromis bei pastelinių tonų peizažais. Langų nesimatė, ir, Stelo manymu, ši aplinkybė iškalbingai charakterizavo šeimininką. O štai ir jis pats. Administratorius Narsas buvo galingas vyriškis, sveriantis ne mažiau kaip keturis šimtus svarų. Nepaisant masyvumo, jis lengvai pašoko iš įspūdingo krėslo ir atskubėjo pasitikti lankytojų. Įvertinus menką Fabriko gravitaciją, svoris jo neapsunkino taip, kaip šitai nutiktų Žemėje. “Įdomu, ar jis kada nors išvyksta iš Fabriko?” — pagalvojo generolas. Narsas stebėtinai tvirtai spustelėjo jam ranką — vadinasi, po riebalų sluoksniu slypėjo puikiai išvystyti raumenys. Ir žvilgsnyje nė menkiausio silpnumo pėdsako.

— Sveiki atvykę į Fabriką. Aš esu Vilsonas Narsas. O jūs turbūt generolas Stelas? Na, žinoma, kariškio nesumaišysi su niekuo. O jūs, vadinasi, inspektorius Miuleris. Džiaugiuosi susipažinęs. Leiskite pristatyti kapitoną leitenantą Džoną Polį Džounsą.

Stelas akimirksniu pajuto simpatiją žmogui, kuris po šių žodžių žengtelėjo į priekį ir pasisveikino. Jį pavadino senovės didvyrio jūreivio garbei — aišku, jei generolas nieko nesupainiojo. Džounso negalėjai pavadinti stambiu, tačiau jis spinduliavo ryžtą ir jėgą, paprastai charakteringą stambiems žmonėms. Juodaodis, rudų akių, karingai atkišęs smakrą — Džonas Polis puikiai atrodė, vilkėdamas juodą navigatoriaus uniformą, ir tą žinojo.

— Malonu jus matyti, generole Stelai ir pilieti Miuleri, — jis spustelėjo abiem rankas ir nužvelgė pliką Stelo galvą. — Žvaigždžių Sargyba?

Generolas linktelėjo.

— Praeity. Dabar teliko įprotis, — jis perbraukė delnu glotniai nuskustą galvą.

— Atleiskite man, džentelmenai, aš tuojau sugrįšiu.

Narsas nužingsniavo į svetainę, kurios tarpdury tučtuojau išdygo sekretorė. Abu karininkai nulydėjo Narsą akimis ir susižvalgė. Stelas galėjo prisiekti, kad rudose leitenanto akyse šmėstelėjo kažkas… Sunku paaiškinti, kodėl, tačiau susidarė įspūdis, jog Džounsui storasis administratorius ne prie širdies. Tačiau Džonas Polis prabilo visai apie kitką.

— Taigi, jūs parduodate medžiagą, vadinamą termiumu, — pratarė jis.

— Jus teisingai informavo, kapitone, — atsakė Stelas — nesuprasdamas, kur link krypsta šis pokalbis.

Miuleris nesikišo, tačiau stebėjo juos susidomėjęs, tarsi jausdamas, jog vyksta kažkas neįprasta.

Džounsas gūžtelėjo pečiais ir dirstelėjo į svetainę.

— Narsas šito neslėpė, — jis patylėjo, mąsliai žvelgdamas į Stelą. — Tiesą sakant, jis netgi pasistengė, kad aš būtinai sužinočiau apie jūsų ketinimus ir dalyvaučiau susitikime.

— Įdomu, kodėl? — įsiterpė Miuleris.

Džounsas šyptelėjo:

— Nė nenutuokiu. Tačiau aš pažįstu Narsą ir esu tikras, kad jis turi svarių priežasčių. Tai yra, jam tos priežastys išties atrodo svarios.

Tą akimirką sugrįžo besišypsantis Narsas.

— Na, pasikalbėjot iš širdies, kariūnai? Dabar pats metas užsiimti darbu.

— Buvo malonu su jumis susitikti, — pratarė Džounsas, kreipdamasis į Stelą ir Miulerį. — Dėkoju už svetingumą, administratoriau Narsai. Būtinai pas jus užsuksiu, kai kitą kartą lankysiuos šiame sektoriuje.

Prieš išeidamas, navigatorius žvilgtelėjo į Stelą, tarsi sakytų: “Būk budrus!”

Atsakydamas Stelas linktelėjo ir nusišypsojo. Džounsui išėjus, jiedu su Miuleriu atsisėdo priešais administratorių. Tasai padėjo ant stalo senovišką lėkštę su pyragaičiais, paėmė vieną ir su didžiausiu malonumu suvalgė.

— Gal paragausite? Itin skanus patiekaliukas.

Stelas atsisakė, o Miuleris pasiūlymą priėmė — gal iš mandagumo, o gal todėl, kad išties norėjo valgyti.

— Taigi, — pradėjo Narsas, kruopščiai nusivalęs lūpas linine servetėle, — jūs norite parduoti termiumą. Nuostabus dalykėlis, tasai jūsų termiumas. Su malonumu j į nupirksiu. Žinia, su sąlyga, kad mane tenkins kaina. O jei ne, irgi ne bėda. Mes daugelį metų apsiėjome be termiumo, apsieisim ir toliau. Tad viskas priklauso nuo jūsų.

— Žinoma, — atsakė Miuleris, baigdamas kramtyti pyragaitį. — Derybos turi būti garbingos. Tačiau būtina įvertinti, jog termiumas ne tik pagerins jūsų gaminių kokybę, bet ir padės gerokai išplėsti jų asortimentą. Todėl darosi aišku, kad kainą šiuo atveju galima vertinti kaip antraeilį…

Ir prasidėjo derybos — procesas, teikiantis akivaizdų pasitenkinimą abiem jo dalyviams. Nė kiek neabejodamas, kad Miuleris susitvarkys pats, Stelas leido sau truputį atsipalaiduoti. Jo žvilgsnis nuslydo per kambarį ir stabtelėjo ties dideliu veidrodžiu. Generolas nusišypsojo savo atvaizdui ir pagalvojo, kad jo sunkus apsauginis kostiumas ryškiai kontrastuoja su rafinuotu patalpos apstatymu ir kad būtų gerai, jei viskas kuo greičiau baigtųsi.

O iš kitos veidrodžio pusės Stelui į akis žvelgė ledi Almanda Kanse-Džouns — nors jis pats, žinoma, nieko nenutuokė. Moteris nusišypsojo ir pasiuntė generolui oro bučinį.