Laisves planeta

8

Trys transportiniai brigados laivai sukosi stacionaria orbita aukštai virš Friholdo paviršiaus. Jie skriejo pakankamai toli vienas nuo kito, kad visi drauge nežūtų nuo vienos vienintelės raketos smūgio, bet ganėtinai arti, kad būtų patogu bendrauti tarpusavyje. Kiekvienas iš šių milžiniškų laivų galėjo gabenti tūkstantį ginkluotų žmonių, jiems skirtas šaudmenų atsargas, produktus ir visokeriopą įrangą. Skirti tik skrydžiams kosmose, jie negalėjo judėti atmosferoje — dėl savo apimties ir sudėtingos išorinės įrangos, tai yra vamzdynų, antenų, stebėjimo bokštų ir kovinių platformų. Gausybė šatlų kelias valandas zujo tarp transporterių ir Friholdo paviršiaus, kol atgabeno į flagmaną visus, kuriuos reikėjo.

Sėdėdamas masyvaus stalo gale, Stelas apžvelgė “Zulu” karininkų kajutkompaniją, nekreipdamas dėmesio į tuos, kurie plepėjo su kaimynais ar ieškojo savo vietos. Skirtingai nei jiems, jam ši akimirka buvo itin asmeniška. Ką ir kalbėti, ilgus metus būtent šis laivas buvo vieninteliai jo namai. Būtų nuostabu, jei greta sėdėtų Olivija, pagalvojo Stelas, tuomet jis galėtų papasakoti jai visas istorijas, susijusias su gyvenimu “Zulu”. Tačiau mergina pasiliko viloje, kurią pulkininkas apleido prieš dvi dienas. Prisiminimai apie drauge su ja praleistas neįkainojamas valandas privertė jį šyptelėti. Iš pradžių jiems buvo sunku atsiverti, bet kas akimirką darėsi vis lengviau, ir štai jiedu jau kalbėjosi ir kalbėjosi, šokinėdami nuo temos prie temos, atrasdami sąlyčio taškus ir aistringai trokšdami vis daugiau sužinoti vienas apie kitą. Iki tos minutės, kai Stelui teko išskristi, jiedu spėjo pasikalbėti ir apie ateitį — šiam užsiėmimui pulkininkas ir jo bičiuliai karininkai pastaruoju metu skyrė gana daug laiko.

Stelo žvilgsnis stabtelėjo prie baro, užimančio visą tolimąją patalpos dalį. Tas buvo pagamintas iš žemiškojo ąžuolo, ir jo nepriekaištingai nupoliruotas paviršius spindėjo nelyginant bažnyčios altorius. Kiek prie šio baro išgerta! Kiek papasakota istorijų ir anekdotų! Jei įsižiūrėtum atidžiau, dešinėje pusėje ant plieninės pertvaros Šalia baro pastebėtum dėmę. Kadaise į šią vietą pataikė iš Momaro-2 paleista raketa. Senasis Vilis, oficiantas, žuvo akimirksniu, tačiau jo numylėtas baras ne tiktai ištvėrė smūgį, bet liko nė neįbrėžtas. Per ilgus savo gyvavimo metus “Zulu” patyrė ne vieną smūgį tačiau sunkius išmėginimus visuomet atlaikydavo garbingai.

Ir pati brigada taip pat.

Kaip ir du kiti brigados transporteriai, “Mazajus bei “Šoną”, “Zulu” buvo senas, senesnis už tuos, kuriems tarnavo. Ir taip pat, kaip “Mazajus” ir “Sona”, “Zulu” iš tiesų nebuvo kovinis laivas. Žinoma, jis turėjo energetines patrankas bei raketines baterijas, tačiau visi šie ginklai buvo skirti vien gynybai ir vargu bau galėjo rimtai kam nors pakenkti — nebent tokiai pat senienai, kaip jis pats. Tačiau laivas buvo aprūpintas puikiais apsauginiais jėgos ekranais ir galingais varikliais. Jis nepasižymėjo nei grožiu, nei sparta, ir visgi ne kartą gelbėjo žmonių gyvybes; kapitonė Amanda Boiko nepaprastai juo didžiavosi.

Kapitonė buvo karšto būdo moteris, liesa, gyslota, su mažu tamsiu veideliu, kuriame spindėjo ryškiai liepsnojančios akys. Dabar ji sėdėjo Stelo kairėje, šalia dviejų kitų kapitonų, Nišitos ir Kosto. Už jų įsitaisė: dar visai neseniai kapitonas, o nūnai majoras Vangas, Samanta su smilkstančia cigarete (užsitempusi uniformą, ji aiškiai jautėsi nekaip), leitenantai, vyresnieji seržantai ir įvairiausi kariniai specialistai. Stelo dešinėje sėdėjo viršila Komo, Oliveris Kastenas, Austinas Rupas, Elvaras Bremas, keli stambių pramonės įmonių vadovai ir Friholdo gynybos pajėgų atstovai. Žodžiu, čia susirinko tikrų tikriausia karinė taryba.

Bet štai pagaliau visi susėdo ir klausiamai sužiuro į Stelą. Jis atsistojo.

— Visų pirma leiskite padėkoti, kad nedelsdami atsiliepėte į kvietimą susirinkti čia, bet, patikėkite, tai labai svarbu. Jūs — pagrindinės šios planetos figūros, o mums, naujai iškeptiems Friholdo piliečiams, dar tik teks pratintis prie civiliško gyvenimo. Be abejo, artimesnė pažintis su jumis mums labai padės.

Peržvelgęs savo pavaldinių veidus, Stelas prisiminė sceną, vykusią viso labo prieš valandą. Visų trijų laivų pakilimo-nusileidimo platformose išsirikiavo brigados kariai ir, paklusdami iš interkomo sklindančiam Kasteno balsui, virtę vienu kūnu bei siela, choru paskui jį kartojo ištikimybės priesaiką. Paskui Kastenas tarė:

— Man teko didžiulė garbė — pranešti jums, jog nuo šiol esate pilnateisiai Friholdo piliečiai, su visomis atitinkamomis privilegijomis bei pareigomis.

Vietoje atsakymo pasigirdo pasveikinimo šūksniai…

Stelas prisivertė išmesti iš galvos šiuos prisiminimus ir grįžo prie svarbesnių klausimų.

— Čionai atvyko ir šlovingų Friholdo gynybos pajėgų atstovai. Jūsų būriai narsiai kovėsi už savo… ne, atleiskite, už mūsų planetą, o dabar ūmai atsidūrė prieš grėsmę tapti stambesnio kovinio junginio, besivadovaujančio kitokiomis tradicijomis ir kovos metodais, dalimi. — Atsakydami į pagyrimą, gynybos pajėgų atstovai nusilenkė, tačiau kai kurių veidai vis vien atrodė susirūpinę. Stelas puikiai suprato, apie ką jie galvoja. — Patikėkite, mes anaiptol neketiname praryti jūsų struktūras ar užimti jūsų vietą. Apie tai dar pasikalbėsime, o kol kas tik atminkite, kad nuo šiol mes esame tokie pat piliečiai, kaip ir jūs, ir lygiai taip pat paklusime įsakymams.

Stelas šypsodamasis pažvelgė į Kasteną.

— Ir galiausiai noriu paminėti tuos, kuriuos šioje planetoje išrinko paprasti žmonės. Jūsų žinioje netikėtai atsidūrė kur kas didesnė armija, nei anksčiau, ir gera armija, jei šitaip leistina kalbėti apie save. Mes prisiekėme ištikimybę jums ir tiems, kuriuos atstovaujate, ir pažadėjome padaryti viską, kad nusipelnytume teisę gyventi tarp jūsų… O dabar, man regis, prezidentas Kastenas norėtų tarti kelis žodžius. Pone prezidente?

Kastenas atsistojo ir išsyk patraukė visų susirinkusiųjų dėmesį. Jis skubiai apžvelgė patalpą, menkai akimirkai stabteldamas prie kiekvieno esančio, jo žodžiai skambėjo rimtai ir apgalvotai:

— Pavojus gresia viskam, ką pasiekėme savo darbu ir prakaitu. Priešai kaupia jėgas, ir mes privalome pasitikti juos narsiai, ryžtingai bei, svarbiausia, susitelkę. Įvertinęs visas šias aplinkybes, senatas nusprendė suteikti pulkininkui Stelui generolo laipsnį. — Pasigirdo aplodismentai, beje, gana skysti; Rupas pašaipiai kilstelėjo antakį. Nekreipdamas į jį dėmesio, Kastenas tęsė: — Mūsų gynybos pajėgų pulkininkas Ivanas Krasnovskis taps generolo Stelo pavaduotoju.

Dabar plojimai nuskambėjo kur kas garsiau. Atsiliepdamas

į prezidento žodžius, atsistojo ir nusilenkė augalotas vidutinio amžiaus karininkas su skvarbiomis ryškiomis akimis. Stelas jau spėjo su juo susipažinti ir manė, kad su šiuo žmogumi jam velniškai pasisekė. Žinoma, viską sprendė politikai, bet, laimei, Krasnovskis pasirodė besąs profesionalus kariškis, turintis nemenką patirtį. Sutikęs priimti jį pavaduotoju, Stelas ir brigadai, ir gynybos pajėgoms be žodžių pranešė, kad tarp jų negali būti jokios trinties. Netrukus jiems teks kautis petys petin, o tokia kova reikalauja pasitikėti kits kitu.

— Dabar generolas Stelas papasakos apie mūsų planus dėl Friholdo gynybos, — tęsė Kastenas. — Tačiau pabaigai norėčiau pasakyti štai ką: imkime ir viską vainikuokime pergale! — Ir jis atsisėdo, aidint pritarimo šūksniams bei aplodismentams.

Stelas atsistojo ir lukterėjo, kol įsiviešpataus tyla.

— Pradžiai įvertinkime strateginę padėtį. Kompiuterinė analizė bei sveikas protas nurodo tas pačias problemas. Svarbiausia iš jų — nėra paramos iš oro. Kaip žinia, iki šiol visi piratų antpuoliai vykdavo pagal tą pačią schemą: žaibiška kokios nors izoliuotos gyvenvietės ataka ir toks pat žaibiškas atsitraukimas. Piratai, pranokstantys miestelio gynėjus ir gausa, ir ginkluote, spėdavo viską sunaikinti ir dingti anksčiau, nei atvykdavo pastiprinimas.

Gynybos pajėgų atstovai pritardami Sušurmuliavo. Pagyvenęs seržantas piktai pratarė:

— Velnioniškai teisingai… mes neturėjome nė menkiausio Šanso.

Stelas linktelėjo.

— Bet dar blogiau, — tęsė jis, — jog kas kartą, pasirodydami ir išnykdami, piratai be atvangos didina spragas mūsų palydovų sistemoje, atimdami galimybę susekti juos kitą kartą. Dabar padėtis tokia: netgi jei čionai atvyks visa jų armija, mes šį faktą sužinosime tik tada, kai jie įsiverš į mūsų namus.

— Ir ką gi jūs siūlote, generole? — paklausė Rupas, ironiškai pabrėždamas paskutinį žodį.

Stelas kantriai nusišypsojo.

— Džiaugiuosi, kad pateikėte šį klausimą, senatoriau… nes esu tikras — atsakymas jums patiks. Mums reikalinga naikintuvų-perėmėjų aviabrigada, galinti kautis tiek kosmose, tiek ir atmosferoj e.

— Ak, štai kaip! Kodėl, kol esate už vyriausią, paprasčiausiai nepakviečiate čionai Imperijos jūrų pėstininkų? — pašaipiai paklausė Rupas. — Ir kuo gi jūs ketinate privilioti šią savo aviabrigadą? Pasiūlydamas pilietybę? — dabar nusijuokė netgi Stelo karininkai.

Kai juokas nutilo, Stelas šypsodamasis atsakė:

— Jei manyčiau, kad padės, taip ir padaryčiau. Nelaimei, juos tenkina tiktai pinigai. Bent jau perspektyvoje.

— Nuostabu! — kandžiai atsiliepė Rupas. — Galbūt jūs netyčia pamiršote, kad mes atsidūrėme ties bankroto riba?

— Ne, senatoriau, nepamiršau, — atsilošdamas krėsle, atsakė Stelas. — Bet, kaip sakydavo senas mano bičiulis Bulius Štromas, jei nori pelnyti pinigų, kartais iš pradžių privalai juos išleisti. — Brigados atstovai nusišypsojo, prisiminę senąjį Štromą ir jo nesuskaičiuojamas patarles. — Tai štai, mums labai reikia pelnyti pinigų — tiek, kad galėtume sumokėti kasmetinį įnašą ir išvengtume žlugimo — be to, skubiai. Mes privalome sumokėti… kada? Po dviejų mėnesių? — Susirinkusieji pritardami Sušurmuliavo. — Na, tokiu atveju būkime realistai. Vienintelė vertybė, kurios dėka galime gauti pinigų, — termiumas. Siūlau skubos tvarka paruošti programą, kaip mums surinkti ir išgryninti tiek termiumo, kad įstengtume atsiskaityti. Žinau, jūs norite pardavinėti ne gryną termiumą, o jo dirbinius, ir, be abejo, ilgalaikės perspektyvos atžvilgiu jūsų sprendimas yra išmintingas, bet šiuo metu mūsų žinioje tik du mėnesiai. Tuo tarpu aš pamėginsiu užverbuoti aviabrigadą — kol kas skolon. Bus nelengva, tačiau… Tikiuosi, jie patikės pažadu, kad mes ir toliau galime tiekti bei tieksime į rinką termiumą. Jie surizikuos. Jeigu man pavyks, aviabrigada pridengs mus iš oro ir apgins transporterius, gabenančius termiumą į Fabriką.

Fabrikas buvo vidinė Imperijos planeta, garsėjanti itin išvystyta sunkiąja pramone. Fabriko atstovai jau ne kartą davė suprati, jog norėtų pirkti termiumą, jei Friholdas pageidautų j į parduoti.

Žmonės pradėjo kuždėtis tarpusavyje, ir Stelas kilstelėjo ranką, prašydamas tylos.

— Jei kas nors turi geresnį pasiūlymą, dabar pats metas jį išdėstyti.

Kelios galvos grįžtelėjo į Rupą, tačiau tasai tik šyptelėjo ir tarė:

— Kas aš toks, kad pastočiau kelią demokratijai? Jeigu jūs norite viską, ką turite, sudėti į vieną krepšį ir patikėti jį įsivaizduojamai perėmėjų aviabrigadai, kas aš toks, kad jums trukdyčiau?

— Iš tiesų, kas? — suniurnėjo Bremas. — Rupas, kaip ir visada, paprasčiausiai žaidžia žodžiais, galime nekreipti į jį dėmesio.

Kastenas atsikosėjo ir tarė:

— Generolas Stelas teisus. Termiumas — mūsų koziris, ir atėjo metas padėti jį ant stalo.

Dauguma susirinkusiųjų pritardami linktelėjo. Susilaikė tiktai pats Rupas, jo padėjėjai ir kai kurie gynybos pajėgų karininkai. Bet, kai žodžio paprašė pulkininkas Krasnovskis, pastarieji savo nuomonę pakeitė. Ryškiai žydrų kariškio akių žvilgsnis perbėgo susirinkusiųjų veidais nelyginant lazerio spindulys.

— Kaip žinia, aš nemėgstu ilgų kalbų. Tad pasisakysiu trumpai ir be užuolankų. Generolas Stelas teisus. Jeigu mes nesumokėsime, mums galas. O tam, kad gautume pinigų ir juos nugabentume, reikalinga priedanga iš oro. Už tokią priedangą aš pasirengęs atiduoti viską, kas man liko.

Jis atsisėdo. Pasigirdo šūksniai:

— Klausykite! Klausykite!

Kažkas pratarė:

— Aš irgi norėčiau padėti, bet nieko neturiu.

Moteriškas balsas atsiliepė:

— Po velnių, už nieką ir į kalėjimą nesodina, Džonai!

Kai geranoriškas jaudulys atlėgo, Stelas tarė:

— Gerai, šis klausimas suderintas. Dabar apsvarstykim, kaip kuo efektyviau išnaudoti tas jėgas, kurias turime. Mudu su pulkininku Krasnovskiu truputį pasėdėjome prie brigados kompiuterio ir padarėme išvadą, kad visų geriausia būtų sumaišyti brigadą ir gynybos pajėgas. — Be to, tokiu būdu kareiviai greičiau įpras prie naujos aplinkos, mintyse pridūrė jis. — Aš jau minėjau, kad mes nemėginsime praryti gynybos pajėgų. Radome kitą sprendimą. Su didžiausiu malonumu pranešu apie savanorių, vietos gyventojų, bataliono formavimą. Jam vadovaus pulkininkas Krasnovskis, sutapdindamas šias pareigas su mano pavaduotojo pareigomis. — Gynybos pajėgų karininkai sukėlė audringas ovacijas.

— O dabar, — prabilo Stelas ir spustelėjo mygtuką, įtaisytą jo krėslo ranktūryje, — pasikalbėkime apie mūsų armijos išdėstymą.

Šviesa užgeso, ir ant vienos pertvaros nušvito ekranas. Projektorius buvo prijungtas prie brigados kompiuterio, ir žiūrovai išvydo žemėlapius, kareivių sąrašus, atskirų junginių pavadinimus bei galybę kitokios informacijos. Diskusija tęsėsi per priešpiečius, o vėliau ir per pietus. Jai pasibaigus, kajutkompanijoje liko krūvos tuščių maisto pakuočių, suglamžyti popieriai ir nuorūkų kupinos peleninės.

Stelas buvo patenkintas bendrų pastangų rezultatu. Kiekvienoje gyvenvietėje gynėjų grupę nuspręsta sustiprinti vienu brigados padaliniu, be to, ypatingai pasirūpinta tomis gyvenvietėmis, kuriose planuojama sukoncentruoti termiumo gryninimą. Prie kiekvieno kovinio brigados vieneto prijungtas savanorių padalinys. Pastarieji turėjo padėti kareiviams apsiprasti naujoje aplinkoje, supažindinti juos su vietos papročiais, ekologijos ypatumais bei planetos geologija. Visa tai labai pravers masinės atakos atveju.

Bet ne menkiau svarbios buvo ir kitos šio plano įgyvendinimo pasekmės, kurios iš pirmo žvilgsnio galėjo pasirodyti antraeilės. Dirbdami ir kaudamiesi petys petin, kariai ir savanoriai geriau pažins vieni kitus, o drauge su pažintimi ateis ir pasitikėjimas. Užsimegs draugiški ir, be abejo, meilės ryšiai. Gims vaikai, ir galiausiai savanoriai įsilies į brigadą, o ji savo ruožtu ištirps tarp civilių. Ir kai šitaip nutiks, brigada liausis egzistavusi. Tačiau ji nemirs. Ji gyvuos ir vystysis, bet jau kaip išgelbėtos kultūros dalis, ir ilgainiui svarbu liks tik šitai. Stelas prisiminė, kaip į kapą leidosi karstas su Štromo kūnu. “Viskas bus nebe taip, kaip senomis geromis dienomis, Buliau, — pagalvojo jis, — tačiau nieko nepadarysi, laikai keičiasi. Atmeni, tu sakei: “Tas, kas nesugeba prisitaikyti, žūva”. Na, štai, mes ir taikomės, Buliau. Mes taikomės”.

Kai susirinkimas baigėsi, prie Stelo priėjo Austinas Rupas.

— Labai įdomus pasitarimas, generole, — pratarė jis. — Labai kruopščiai apgalvotas. Tikiuosi, mudu ne priešai?

Stelas paspaudė ištiestą ranką ir mandagiai nusišypsojo.

— Žinoma, ne, senatoriau. Lojali opozicija — puikiausias bet kokio plano patikrinimas.

— Na, tokiu atveju mūsų nuomonės sutampa, generole! Linkiu jums sėkmės.

Su tais žodžiais Rupas ištirpo tarp žmonių, skubančių į pakilimo denį, kur jų laukė šatlai.

Per kitas dvi dienas visi dirbo kaip apsėsti. Iš pradžių įvyko pasitarimas su kapitonais Boiko, Nišita bei Kosto, kurio metu apsvarstė transportinių laivų perdislokavimo klausimą. Jei piratai pradės didelį puolimą, seni, aptriušę laivai išsilaikys dešimt minučių, ne daugiau. Tad buvo nuspręsta, kad, vos tik brigada su visa savo įranga bei atsargomis nusileis į Friholdą, transporteriai užims pozicijas atokiai nuo planetos ir taps savotiškomis išankstinio perspėjimo stotimis. Toks sprendimas netgi dabar padės kompensuoti nuostolius, padarytus palydovų sistemai. O jei piratai atakuos pačius transporto laivus, tie galės akimirksniu pasitraukti į hipererdvę. Žinoma, tokiu atveju egzistavo tikimybė išnirti iš poerdvio kur nors pačiame asteroido centre arba saulės paviršiuje, tačiau ji buvo pakankamai menka, o tokio sprendimo pranašumai — akivaizdūs.

įvyko pasitarimas ir su štabo darbuotojais, ryšininkais bei strategais ir netgi pasitarimas, kuriame buvo sprendžiamas klausimas dėl pasitarimų skaičiaus mažinimo. Bet galų gale viskas, dėkui Dievui, baigėsi. Krasnovskis davė paskutinius nurodymus, Stelas lengviau atsiduso, sėdo į mažą žvalgybinį laivą, pasiskolintą iš kapitonės Boiko, ir išlėkė į kosminę erdvę.

Laivą valdė Samanta — žvalgybos karininkė turėjo būti ir puiki pilotė, o trečiąjį keturviečio laivelio krėslą užėmė viršila Komo. Laivų-žvalgybininkų kūrėjai mąstė ne tiek apie pilotų patogumus, kiek apie greitį. Didžiąją vidinės erdvės dalį užėmė galingi varikliai, o įgulai teko glaustis ankštoje kabinoje. Tiktai šis faktas — ir, žinia, karšti Stelo prieštaravimai — sulaikė Krasnovskį nuo sprendimo sugrūsti į laivą kone pusę brigados. Regis, Krasnovskis nesuprato, kad aviabrigados verbavimas — subtilus dalykas, ir užsiimti juo reikia be triukšmo, nepatraukiant į save didesnio dėmesio. Žinoma, ir pulkininkas, ir prezidentas Kastenas apskritai prieštaravo, jog Stelas skristų pats, remdamiesi tuo, kad jis privalo asmeniškai dalyvauti Friholdo gynybos organizavime. Kas nutiks, jeigu tuo metu prasidės ataka? Kaip nekeista, būtent šis argumentas galutinai įtikino Stelą, jog skristi reikia pačiam.

Kad Krasnovskis galėtų veikti efektyviai, jis privalėjo įgauti pasitikėjimo savimi ir pelnyti brigados pagarbą; to sunku tikėtis, jeigu Stelas kas sekundę dirsčios jam per petį. Be to, įkalbėti aviabrigadą padėti Friholdui veikiausiai bus nelengva. Gi Stelas galėjo remtis savo brigados reputacija, vadinasi, turėjo daugiau šansų sėkmingai atlikti misiją, nei kas kitas. Šiaip ar taip, jam norėjosi tuo tikėti. Tačiau širdies gilumoje generolas turėjo pripažinti, kad jam paprasčiausiai mirtinai įgriso tie štabo darbuotojai, ryšininkai, pasitarimai ir kita rutina. Bus malonu bent laikinai pakeisti aplinką.

Įvedusi maršrutą į laivo kompiuterį, Sem įėjo į mažutėlaitį poilsio kambarį ir išsidrėbė krėsle šalia Komo.

— Endo, štai kur mes keliaujame, — prisidegdama cigaretę, pratarė jinai.

— Endo? — Stelas suraukė antakius. — Pavadinimas girdėtas, bet tai ir viskas, ką žinau.

Neseniai jis įsakė Samantai sužinoti, kur įsikūrusi artimiausia aviabrigada. Pastarosiomis dienomis generolas buvo toks užsiėmęs ir taip troško kuo greičiau užbaigti tuos įkyrėjusius pasitarimus, kad net nepasiteiravo, kur būtent jie skris.

— Nieko nuostabaus, juk tas pasaulis glūdi atokiai nuo turistinių maršrutų, — atsiliepė Samanta. — Iš pradžių jis netgi taip ir vadinosi — Endo-Ties-Riba. Planetą atrado Imperija, bet paskui, kai prireikė sureguliuoti nedidelį teritorinį ginčą, užleido ją zordams. Planeta skrieja netoli nuo gimtojo jų pasaulio. Zordai nelabai nuoširdžiai rūpinosi Endo įsavinimu, ir tenai beveik nieko nėra, išskyrus neįžengiamus miškus. Norint ką nors pasiekti, reikėjo dirbti, o zordai tingi netgi judinti čiuptuvus.

Zordai buvo dvikojės būtybės ir turėjo keturis čiuptuvus, po du abiejose pusėse, rankų vietoje. Aplink burną taip pat rangėsi čiuptuvai, tik mažesni. Jais būtybės naudojosi tiek bendravimui — susišnekėdami labai sudėtinga gestų kalba, — tiek ir maitinimuisi. Toji rasė buvo visai neagresyvi, matyt, visiškai patenkinta savo mažutėlaite Imperija, kurią sudarė viso labo dvi planetos. Tačiau zordai pelnė mėgėjų pagyventi svetima sąskaita reputaciją, be to, jie buvo įnirtingi įteisintos vergovės šalininkai, ir ši aplinkybė gerokai apribojo jų galimybes siekti klestėjimo bei sėkmės.

— Gerai, — pratarė Stelas. — Endo, vadinasi, Endo. Kiek suprantu, ten įsikūrusi brigada.

— Įspėjai, — Samanta pro šnerves išleido čiurkšlelę aromatinių dūmų. — Ir viena iš pačių geriausių. Sakalo Sakalai.

Stelas mąsliai pažvelgė į ją.

— Niekada apie tokią negirdėjau.

— Jiems vadovauja Džekas Sakalas? — suniurnėjo Komo, valydamas galingą granatsvaidį.

— Taigi, — Sem išpūtė į palubę eilinę dūmų srovę. — Nors šitaip jie vadinosi dar tada, kad buvo Imperijos navigatoriai, ir šis pavadinimas vaikinams primena, jog dabar jie viso labo tik atsistatydinę karininkai. Nenustebsiu, jeigu pilotai savo vadą vadina tiesiog Džeku.

— Aha, prisiminiau, — susimąstęs pratarė Komo. — Jis pateko į karo lauko teismą, nes vijosi piratus iki pat Uolos. Pažeidė visus tuo klausimu priimtus nurodymus.

— Jei taip, kam jis mums reikalingas? — paklausė Stelas. — Vienas dalykas — atsitiktinė klaida ir visai kitas — nedisciplinuotumas… ar kas ten juos skatino.

— Viskas teisingai, — ramiai, svariai prabilo Samanta, — betgi reikia įvertinti ir aplinkybes. Tą kartą Sakalas mokė patruliuoti naujokų grandį, visiškai žalius geltonsnapius, tik ką apleidusius Akademijos suolus. Taipjau išėjo, kad jie susitiko piratus, grobstančius lainerį — jei neklystu, “Jupiterį”. Šitai nutiko tiesiog Sakalo akyse. Piratai iššlavė iš laivo viską, ką tik galėjo, paėmė nelaisvėn jo keleivius — o pastarųjų ten buvo nemažai — ir pasuko namo. Pats supranti, nelaimingųjų laukė vergystė iki grabo lentos. Na, man regis, Sakalas paprasčiausiai nepajėgė likti nuošalyje. Išmetė iš galvos vyresnybės įsakymus ir drauge su savo mokiniais puolė vytis.

Stelas galėjo įsivaizduoti, kaip viskas nutiko. Dreifuojantis laineris, visiškai išgrobstytas ir ištuštėjęs, su nepataisomai sugadintais varikliais — kai tik laivą užėmė piratai, tuo pasirūpino jo įgula. Trumpas beviltiškas susirėmimas šliuzo kameroje ir vorelė vyrų, moterų bei vaikų, gabenamų į piratų laivus. Vienas dalykas — išgirsti apie tokį siaubingą nutikimą ir visiškai kitas — pamatyti savo akimis ir nesiimti nieko, nes Imperija trokšta išlaikyti piratus kaip buferį tarp savęs ir roniečių.

— Ir?.. — paklausė Stelas.

Komo su Samanta susižvalgė ir abu drauge išsišiepė.

— Jis juos pasivijo, — atsakė Komo. — Iš pradžių Sakalas atkirto piratus nuo likusiųjų transporto laivų, kuriuose buvo sukišti “Jupiterio” keleiviai bei įgula. Išlaisvino juos ir išsiuntė namo, lydimus dviejų naikintuvų. O pats leidosi įkandin likusiųjų piratų ir ėmė naikinti juos po vieną. Girdėjau, kad į Uolą tada sugrįžo tik du ar trys laivai iš tuzino.

Sem pritardama linktelėjo.

— Paskui įvyko karo lauko teismas. Sakalo laimei, tarp lainerio keleivių buvo įtakingų ir pasiturinčių žmonių. Išgirdę, kaip pasielgta su jų išvaduotoju, jie susidėjo ir įteikė jam apvalią sumelę. Jos dėka vaikinas ir suformavo savo aviabrigadą, Sakalo Sakalus. Istorijos pabaiga.

— Tiek to, įkalbėjot, — susimąstęs atsiliepė Stelas. — Regis, jis mūsų kraujo. Ir dar, regis, jis šaunus vaikinas. Kaip sykis toks, kokio mums reikia.