Laisves planeta

7

Žvilgsniu lydėdamas link tolimo horizonto svyrančią Friholdo saulę, Stelas sėdėjo ir nedrįso pajudėti, baiminosi, kad net menkutis judesys gali sunaikinti akimirkos žavesį. Dangus nusidažė oranžinėmis ir auksinėmis varsomis, iš tolimos dykumos pūtė šiltas, švelnus vėjelis. Ežero paviršius ribuliavo, mažos bangelės plakėsi į krantą prie pat Stelo kojų. Kitoje ežero pusėje gęstančios saulės spinduliuose maudėsi vila. Mainydamasi oranžiniuose ir auksiniuose blyksniuose, ji panėšėjo į pilį pavaizduotą kažkokiame senoviniame paveiksle. Aplinkui dūzgė vabzdžiai, o juos medžiojantys naktiniai paukščiai purpčiojo nuo šakelės ant šakelės, modami mirguliuojančiais ir žėrinčiais sparnais. Pasakiška, stebuklinga šalis, užkerėta vieta, magišku užkeikimu atskirta nuo karščio, smėlio bei visų kitų šios planetos “žavumynų”; gi tas užkeikimas toks trapus, kad panaikinti jį gali net alsavimas. Žinodamas, jog išauš diena, kai sugrįši čionai, gali ištisus mėnesius iki devinto prakaito triūsti dykumoje, nebodamas jokių sunkumų. Beje, apie sunkumus…

Na, štai, kerai pranyko. Stelas prisiminė, kiek darbo jo laukia ir kiek žmonių priklauso nuo to darbo rezultatų. Ir visgi pulkininkas nusprendė dar bent keletą valandų negalvoti apie reikalus. Šiaip ar taip, jis turi teisę truputį atsipūsti ar ne?

— Nuostabu, tiesa? — paklausė Olivija, negirdimai prisiartinusi priėjo. — Tu džiaugiesi, kad atsidūrei čia?

— Taip, — atsakė Stelas, žvelgdamas jai į akis, — nuostabu. Ir aš džiaugiuosi, kad atsidūriau čia.

Ji nusišypsojo ir padėjo ant žemo stalelio padėklą su vaisiais bei šalta mėsa. Ir akimirkai sustingo, mąsliai žvelgdama į vandenį. Stelą apgaubė jos kvepalų aromatas. Staiga jis pajuto, jog geidžia šios moters, kaip niekada negeidė jokios kitos. Burna perdžiūvo, užgniaužė kvapą, tačiau jis nė nekrustelėjo. Akimirka praėjo, ir netrukus jiedu jau sėdėjo prie stalelio bei draugiškai tylėjo, mėgaudamiesi ne tik maistu, bet ir kits kito draugija bei aplinkiniu grožiu.

Paskui jie nuėjo pasivaikščioti po vilos parką. Jį želdinti pradėjo Olivijos motina, o paskui, jai žuvus, darbą tęsė Olivija. Tai buvo ne kvadratais ar apskritimais padalintas parkas formalia šio žodžio prasme, bet kur kas subtilesnis bei grakštesnis kūrinys. Meistriškai susodintos gėlės ir krūmai taip derėjo tarpusavyje, jog susidarė įspūdis, neva jie čia išaugo savaime, ir vis dėlto žmones supančioje aplinkoje jautėsi gili mintis. Retsykiais Olivija stabteldavo, atkreipdama Stelo dėmesį į smulkmenas, kurios jai atrodė itin įdomios, o paskui raukydavosi ir juokdavosi pastebėjusi, kad jis nieko nemato, nes nė minutėlei nenuleidžia nuo jos akių. Ir pakeliui atrodė taip natūralu paimti merginą už rankos, taip malonu jausti šilto peties prisilietimą, klausytis švelnaus jos balso čiurlenimo.

Jiedu užkopė į erdvią verandą pasižiūrėti, kaip leidžiasi saulė, ir atrodė taip natūralu apglėbti ją per liemenį. O kai Olivija atsigręžė, žvelgdama Stelui į akis, atrodė dvigubai natūralu, kad jų lūpos susilietė, ir jis viską pamiršo švelnių, šiltų rankų glėbyje. Galiausiai saulė nusileido už horizonto, ir jie apsikabinę įėjo į namą, nakties tamsą palikę už nugaros. Ir nematė, kaip juodame danguje ryškiai tvykstelėjo meteoritas, skrodžiantis Friholdo atmosferą ir švilpiantis link planetos paviršiaus.

Ekrane įsižiebė ryškus pliūpsnis. Nenuleisdama nuo jo akių, kom-technikė Ču piktai suraukė antakius ir krestelėjo galvą, nublokšdama ant nugaros juodus žvilgančius plaukus. Jos pirštai mikliai sumirgėjo virš klaviatūros. Puodelis žydros aromatinės Naujosios Indijos arbatos buvo tučtuojau pamirštas. Aukštai virš sekimo stoties, kurioje dirbo Ču, palydovų sistema atsiliepė įjos komandas, sekdama, zonduodama ir įvertindama krintantį meteoritą.

Ču nusikeikė, senovišku kinų epitetu apdovanodama piratus, kiekvieno antpuolio metu sunaikinančius padorų sekimo sistemos gabalą. Palydovai kainavo brangiai, ir Friholdas paprasčiausiai neįstengė pakankamai sparčiai jų pakeisti. Įdomu, kaip galima dirbti, jei iš sistemos beliko vos pusė? Ču ne kartą reiškė nepasitenkinimą, tačiau reikalai nesitaisė. Tiek to, sprendžiant iš ekraną užplūdusios informacijos, šiandien, regis, viskas baigėsi gerai. Ču atsipalaidavo. Tiesiog iš dangaus nukrito dar vienas akmuo, štai ir viskas. Nežinia kodėl, bet pastaruoju metu taip nutinka gana dažnai. Tačiau šiame uolos gabale sekimo prietaisai nepastebėjo jokių variklio, ginklų, neįprasto spinduliavimo ar gyvybės ženklų. Vadinasi, jaudintis nėra ko. Skubus patikrinimas parodė, jog pataikymas negresia nė vienai gyvenvietei. Ču siektelėjo savo arbatos ir nusikeikė pamačiusi, kad ta visiškai ataušo.

Kai zondavimas baigėsi, “meteorito” viduje tūnantis Klano vadas Figas patenkintas išsišiepė ir dar kartą įdėmiai nužvelgė savo prietaisus. Kaip ir visuomet, viskas praėjo sklandžiai. Nieko nuostabaus. Šiaip ar taip, laivas visai mažutis, vargiai talpinantis jį vieną, ir kruopščiai ekranuotas. Visa tai plius apgailėtina planetos palydovų sistemos būklė, plius žmonių nekompetentingumas jau padėjo daugiau nei dviems šimtams Smėlynų Klano narių nusileisti į Friholdą, pasinaudojus tokia pat gudrybe. Kol meteoritu apsimetęs laivas švilpė žemės link, jo paviršių aplipinę uolos gabalėliai pradėjo kaisti, ir viduje darėsi vis šilčiau. Bet netgi tuo atveju, jei temperatūra pakils iki penkiasdešimties laipsnių, roniečių matais vis vien bus truputį per vėsu, ir Figas pasigailėjo neapsivilkęs šildomo kostiumo. Nieko. Sprendžiant iš duomenų, girdėtų trumpo pasitarimo metu, paviršiuje bus šilta.

Būtent šis faktas, o taip pat substancija, vadinama termiumu, tapo pagrindine priežastimi, jog Antroji Ronų Imperija susidomėjo šia pasigailėtina planetėle.

Friholdo paviršius nenumaldomai artėjo, ir Figas sutelkė savo dėmesį į laivelio valdymo problemas. Tiesą sakant, kompiuteris įstengtų viską atlikti savarankiškai, bet atmosferos sąlygomis dažnai prireikia patyrusio piloto rankos; gi pilotavimas buvo viena iš daugelio Figo įvaldytų profesijų. Jo aštrūs nagai pastukseno nedidelius klaviatūros iškilumus, įjungdami kritimą lėtinančius variklius. Maskuotė ne tik pavertė laivą panašiu į uolos atplaišą — ji suteikėjam papildomo svorio, kurio dėka “meteoritas” krito taip greit, kaip ir tikrų tikriausias akmuo. Kai iki nusileidimo beliko kelios akimirkos, ekrane tvykstelėjo dviguba infraraudonų žiburėlių linija. Figas nukreipė laivelį tiesiai tarp jų ir švelniai nutupdė. Netgi įsivaizdavus, jog būtent šią akimirką kurio nors palydovo sekimo prietaisai nukryptų į šį tašką, šilto smėlio fone trumputis infraraudonas tvyksnis būtų praktiškai nepastebimas.

Po poros minučių į šiltą apsiaustą susisupęs Figas žvilgsniu palydėjo mažą bjaurų laivelį, nykstantį požeminiame angare. Vos tik smėliu pridengtas liuko dangtis atsidurs pradinėje padėtyje, jokiam atsitiktiniam praeiviui, sliūkinančiam vos per porą žingsnių nuo jo, net į galvą nešaus, kad apačioje slypi tikra tvirtovė. Jos vietą roniečiai parinko ypatingai kruopščiai. Čionykštis smėlis buvo labai smulkus, tad pavyko sukurti vieną iš tų požeminių statinių, kuriais taip garsėja Antroji Imperija, o nedidelis upeliukas, ištekantis iš milžiniškos požeminės upės, tapo energijos bei vandens šaltiniu. Prisiminęs šią šventą substanciją, Figas pagarbiai ranka palytėjo odines lūpas.

Virš nusileidimo vietos pasirodė šarvuotas aerokaras su oro pagalve, apsuko kelis ratus, pakeldamas smėlio sūkurius bei sunaikindamas visus “meteorito” paliktus pėdsakus, ir sustingo pagarbiu atstumu, kad neapibertų smėliu vado Figo. Šis nužingsniavo link mašinos, giliai alsuodamas gaiviu nakties oru. “Taip, — pagalvojo ronietis, — ši planeta mums tinka”. Milžiniška švaraus smėlio masė nelyginant kūnas gaubė akmeninį planetos skeletą, suvarpytą venų bei arterijų, kuriomis tekėjo šventasis skystis. Tam tikra prasme ši planeta netgi pranoko gimtąjį Antrosios Ronų Imperijos pasaulį. Turint omeny visus šiuos privalumus, vertingąjį Friholdo mineralą galima laikyti papildomu palaiminimu, ženklu iŠ aukščiau, nurodančiu, jog netrukus prasidės geresni laikai.

Bet iš pradžių Figas turės išvalyti planetą nuo purvo; taip dvasininkas privalo uoliai nuplauti šventąjį Klano simbolį ir tik tada pasiūlyti jį susirinkusiems. Ši analogija suteikė Figui pasitenkinimą — jis įsivaizdavo, kaip įteikia miniatiūrinį Friholdą Tūkstančio Tarybai. Bet iš pradžių jam reikės išsiaiškinti su žmonėmis. Tiesą sakant, jie jau palengvino vado užduotį, aršiai kovodami tarpusavyje. Kokie kvailiai! Tačiau jie labai užsispyrę, šitie žmonės. Anksčiau roniečiai akivaizdžiai per menkai juos vertino. Figas paniuręs įsiropštė į aerokarą, linktelėjo dviems asmens sargybiniams, kurie jam priklausė pagal rangą, ir suniurnėjo, kreipdamasis į vairuotoją:

— Tu žinai, ką daryti, pradėk.

Netaręs nė žodžio, vairuotojas įjungė turbinas, ir mašina nuslydo per smėlį.

Žingsniuodamas palei savo aerokarą pirmyn ir atgal, senatorius Austinas Rupas be atvangos niurnėjo prakeiksmus. Jis keikė smėlį po kojomis, žvaigždes danguje, tačiau labiausiai tuos nelemtus uodeguotus roniečius, kurie ištraukė jį iš lovos, nes jiems šovė į galyą susitikti su juo vidury nakties. Velniai rautų! Jie atsiuntė koduotą radijo pranešimą, įsakydami senatoriui atvykti! Neblogai, a? Kaip jie drįsta? Jis kas, pasiuntinukas? Negi Rupas neįvykdė roniečių prašymo? Kodėl gi dabar jam tenka kęsti tokį elgesį? Kuo ilgiau Austinas mąstė, tuo labiau niršo. Tačiau kažkur giliai jo širdyje glūdėjo baimė — anaiptol ne tas menkas šiurpelis, kurį jis patirdavo, stovėdamas priešais senatą, o visai kas kita, ir nuo šio klaikaus pojūčio viduje viskas gniaužėsi ir stingo.

Tokį stiprų jausmą jis išgyvendavo nedažnai. Iš prigimties Rupas buvo avantiūristas, ne kartą dalyvavęs dideliuose, dažnai mirtinai pavojinguose žaidimuose pačiose įvairiausiose planetose ir neretai patyręs baimę. Bet ana baimė buvo visai kitokia, nei dabar. Akimirkai stabtelėjęs, Rupas įdėmiai įsiklausė. Ne, nieko. Tik įkaitusio metalinio aerokaro šarvo treškesys, kilęs dėl sąveikos su vėsiu nakties oru. Kas jam kliudo lipti į mašiną ir išskristi?

Kas galėtąjį sulaikyti? Tačiau mintis apie mėginimą apmulkinti roniečius Austiną baugino ne menkiau už mintį apie būsimą susitikimą su jais. Be to, senatorius visai pagrįstai manė, jog kuris nors ateivis dabar stebi jį iš tamsos. Rupas vėl pradėjo žingsniuoti pirmyn ir atgal, įdėmiai žvalgydamasis aplink. Kad jie prasmegtų! Kuriems galams ūmai išsikvietė jį vidury nakties? Įjuos ir dienos šviesoj baisu žiūrėti… o nakčia…

Staiga jis išgirdo tolimą turbinų gaudesį ir atsigręžė. Pamėgino susitvardyti ir nusiraminti — taip, kaip šimtus kartus darydavo prieš pasirodymus senate. Bet, kai iš tamsos išniro aerokaras, Austinui iš baimės vis vien susuko pilvą.

Mašina sustojo įžeidžiamai arti, aptėkšdama Rupą smėliu. Durys atsivėrė. Iš vidaus tvokstelėjo karšto oro srautas, ir smėlį nutvieskė ryški šviesa, kurios fone pasirodė trapu besileidžiančio Figo siluetas. Rupui pasidarė visai negera.

Jis jau ne kartą matėsi su roniečiais, bet niekaip neįstengė priprasti prie jų išvaizdos. Omai prisiminė, kaip, būdamas dar visai nedidutis, mėgdavo vartyti tėvo Bibliją ir kaip, išvydus šėtoną, kūnas visuomet nueidavo pagaugais. Figas atrodė it nužengęs iš tų paveikslėlių. Aukštas, su ilgomis laibomis kojomis, kurios, rodos, plaukė virš smėlio. Beplaukė rausvo atspalvio oda; ši spalva padėjo jo protėviams išgyventi raudono smėlio pasaulyje. Kaulėta kaukolė ir giliai įdubusios akys, pasislėpusios virš akiduobių kūpsančių kalnagūbrių šešėlyje. Viena ilga smaili ausis plokščiai prigludusi prie galvos, o kita, nukirsta pirato kardu, baigėsi nuopjova. Būtent tas nutikimas sukėlė tūžmingą Figo neapykantą žmonių rasei ir paaiškino, kodėl kariai tarpusavyje jį vadino “Vienaausiu seniu”. Ilga uodega kelis kartus katiniškai išlinko, o paskui apsivijo ateivio liemenį.

Kai Rupas užaugo, jis, be abejo, sužinojo apie akademinius debatus dėl roniečių išvaizdos. Kai kurie ekspertai teigė, jog būtent jų panašumas į velnius tapo ypatingo priešiškumo, kurį viena kitos atžvilgiu kone akimirksniu pajuto abi rasės, priežastimi. Nieko nuostabaus, kalbėjo jie. Žinant, kad žmonėms tūkstančius metų skiepijo negatyvų požiūrį į būtybę, savo išvaizda stulbinančiai panašią į ronietį, žmonės paprasčiausiai nepajėgė įjuos žiūrėti objektyviai.

Žinoma, pasitaikė ir tokių, kurie nepritarė šiam požiūriui. “Egzistuoja nenuginčijami įrodymai, — teigė jie, — kad roniečiai kosmoso įsavinimą pradėjo tūkstančiais metų anksčiau už mus. Gali būti, kad jie lankėsi Žemėje ir su pirmykščiais žmonėmis elgėsi anaiptol ne gražiuoju, dėl ko ir pelnė savo šėtonišką reputaciją. Ir visgi, — tęsė antrojo požiūrio šalininkai, — šis panašumas tėra atsitiktinis sutapimas, o rasių priešiškumą sąlygoja konfliktas tarp dviejų agresyvių, besiplečiančių imperijų, kurias šiuo metu skiria tik plonytis pasienio pasaulių sluoksnelis”.

Tačiau visiškai nepriklausomai nuo to, kas šiame ginče buvo teisus, Rupui roniečiai neišvengiamai siejosi su tėvo Biblijos iliustracijomis ir ta baime bei pasibjaurėjimu, kuriuos jis patirdavo vaikystėje. Ir vis dėlto Austinas išsitiesė, pasitelkė visą politiko patirtį bei žavesį, išspaudė gana ryžtingą šypseną ir tarė:

— Sveikinu jus. Aš esu senatorius Rupas. O kas jūs?

Figas neatsakė, tik nužvelgė Austiną nuo galvos iki kojų nelyginant kokį retą egzotišką gyvūną. Žmogaus baimė dar labiau suvešėjo, ir jis pasijuto raustąs. Baigęs apžiūrą, Figas šaltai pratarė:

— Tau buvo sumokėta. Tu sužlugdei darbą. Pasiaiškink.

Pasitelkęs visą savo savigarbą bei narsą, Rupas atsakė:

— Kurių galų privalėčiau jums aiškintis? Aš net nežinau, kas jūs toks.

Figas mąsliai pasižiūrėjo į pašnekovą ir tarė:

— Aš esu tas, kuris nudės tave, jei neatsakysi į mano klausimą.

Jo asmens sargybiniai žengtelėjo į priekį ir grėsmingai kilstelėjo ginklus.

— Jūs neišdrįsite! — šūktelėjo Rupas.

Figas šyptelėjo. Siaubingas reginys — jo lūpos prasiskyrė, apnuogindamos plėšrių dantų gretas. Ronietis lėtai pakėlė galvą ir nužvelgė horizontą.

— Kodėl gi ne? Esu tikras, dykumoje kasmet prapuola nemažai žmonių, ir niekas niekada jų nesuranda. Aerokarai dūžta, ryšio priemonės genda, žmonės pavargsta ir paklysta smėlynuose — ar maža kas gali nutikti? — Figas nenuleido akių nuo tolimo horizonto, tarsi regėdamas bejėgiškai dykumoje klaidžiojantį Rupą.

Kai prabilo vėl, jo balsas skambėjo tvirtai it plienas: — Dabar atsakyk į mano klausimą. Kodėl sužlugdei darbą?

Rupą pradėjo krėsti drebulys. Iš pradžių ėmė virpėti rankos, paskui keliai, o vėliau ir visas kūnas. Jis netgi pradėjo kalenti dantimis. Viešpatie, dar truputis — ir j į paprasčiausiai išvers išvirkščiai it striukės rankovę. Ta mintis senatorių baugino labiausiai. Ir kuriems galams jis įsipainiojo į šią istoriją?

— Aš… Aš nesuprantu, ką jūs turite omenyje, — vargais negalais išspaudė jis. — Padariau viską, ko manęs prašė. Kaip… Kokį darbą aš sužlugdžiau?

Ronietis taip nustebo, kad jo uodega nuslydo nuo liemens ir vėl pradėjo plaktis į šalis. Figas sunėrė rankas už nugaros ir, lėtai eidamas aplink žmogų, prabilo:

— Kokį darbą tu sužlugdei, nelaimingasis? Samdinių brigada gauna tavo planetos pilietybę. Čia, tavo manymu, sėkmė? Tau buvo įsakyta padaryti viską, kad sumenkintum gynybinę planetos galią, o ne padidintum ją.

Figas sustojo tiesiai priešais Rupą. Jo akys žioravo tamsoj nelyginant įkaitusios anglys.

— Betgi aš padariau viską, ką galėjau, — Austino balse suskambo neviltis. — Skatinau juos ginčytis, stūmiau į debatus — žodžiu, visomis išgalėmis verčiau tuščiai gaišti laiką. Ir man būtų pasisekę, jei samdiniai nebūtų pasiūlę savo paslaugų veltui. Ką aš galėjau priešpastatyti?

— Visos tos idiotiškos jūsų kvailos vyriausybės machinacijos nedomina nei manęs, nei mano viršininkų, — atrėžė Figas. — Mus domina vienintelis dalykas — rezultatas.

Rupą persmelkė pyktis — toks stiprus, kad vyrukas net padrąsėjo.

— Jūs… Jūs įsivaizduojate esą protingesni už visus! — kone suriko jisai. — O ar jums nešovė į galvą, kad, ko gero, Kastenas ir jo žmonės neklysta? Gali būti, jog “Intersistems” iš tiesų sudarė sąjungą su piratais. Gal rytoj čia pasirodys piratų laivynas.. Ir kas gi tuomet nutiks jums?

Rupas tučtuojau pasigailėjo savo žodžių. Jis būtų atidavęs bet ką, kad tik jie nebūtų nuskambėję, ir atšlijo, laukdamas kulkos. Bet nieko baisaus nenutiko.

Užuot įsiutęs, Figas nustebęs atlaidžiai žvelgė į priešais stovintį žmogų.

— Štai kaip! Vadinasi, pelė turi dantis. Nuostabus siurprizas! Atsakau į pelės klausimą: ne, kvaily, piratai mūsų nejaudina. Kodėl turėtų? Jiems reikia tiktai termiumo — kaip ir kompanijai, kurią jūs vadinate “Intersistems”. Gi mums reikalinga visa planeta. Tu ką, išties įsivaizduoji, kad piratai trokšta čia gyventi ir dirbti? — Figas mostelėjo įjuos supančią dykumą. — Kam jiems visi šie keblumai? Juk kur kas paprasčiau tiesiog pasiimti tą, kas juos vilioja, — pasisavinti ar atiduoti “Intersistems, vis vien. Ši planeta galiausiai atiteks mums. Tik klausimas, ar tu norėsi gyventi pakankamai ilgai, kad mūsų pergalę pamatytum savo akimis.

Rupas nemanė, jog atsikratyti piratų ir “Intersistems” bus taip lengva, tačiau neįstengė rasti įtikinamų argumentų, kad apgintų savo nuomonę. Tad paprasčiausiai stovėjo, panarinęs galvą, ir laukė, kas bus toliau. Ūmai prisiminė mažąblasterį, paslėptą kairėje rankovėje. Po velnių! Šiaip ar taip, jis drauge pasiims ir šitą ateivišką šunsnukį! Didelei savo nuostabai, nuo šios minties Austinas vos ištvėrė nenusikvatojęs, o tvirti siaubo gniaužtai paširdžiuose pastebimai susilpnėjo.

— Tačiau, — susimąstęs tęsė Figas, nedelsiant pajutęs Rupo nuotaikos pokytį, — galbūt vertėtų suteikti tau dar vieną šansą. Man regis, tu nuoširdus. Žinia, tiek, kiek apskritai gali toks būti. Ir jeigu mums padėsi, tau bus atlyginta. Kai užgrobsim planetą, tu valdysi žmones. Ir kas žino? Gal pasitarnausi mums dar kaip nors. Tam, kuris mums padeda ir vykdo nurodytas užduotis, viskas yra įmanoma. Taip, aš suteiksiu tau antrąjį šansą. Sėkmės atveju tu įgysi tokią valdžią ir turtą, apie kokius negalėjai nė svajoti. Nesėkmės atveju tavęs laukia mirtis.

Rupas jį išklausė — išoriškai įsikūnijęs atidumas, įsikūnijęs paklusnumas. Tačiau viduje jis visas virpėjo, iš anksto mėgaudamasis ta valdžia, kurią turės. Jam netgi dingtelėjo mintelė — o gal galiausiai pavyks nusikratyti roniečiais, viską pasilikus sau vienam. Duodamas ištikimybės priesaiką, senatorius dar tebejautė baimę, tačiau mintyse prisiekė, jog šlykštusis ateivis sumokės už šiąnakt patirtą baimę bei pažeminimą. Jiedu kalbėjosi visą naktį, svarstydami Friholdo užgrobimo planus, ir išsiskyrė, kai rytuose patekėjo saulė.