Laisves planeta

19

Po dviejų valandų ir septyniolikos minučių traukinys sumažino greitį ir sustojo. Stelas daugiau nebetikrino, kiek oro liko kostiume, iš anksto žinodamas, kad atsakymas jam nepatiks. Priešaky jų sąstato kitas lygiai toks pat tik ką pranyko dideliame neaiškios paskirties pastate. Tvykstelėjo pliūpsnis, lydimas kurtinančio griaudėjimo, ir į dangų šovė dar vienas savaeigis krovininis konteineris. Kurį laiką Stelas žiūrėjo, kaip iš už didžiojo pastato lygiais laiko tarpais kyla konteineriai.

— Na, seržante, ką pasakysit? — Stelas linktelėjo į krovininį konteinerį, virtusį šviesia dėmele dangaus fone. — Gal ir mums derėtų keliauti ten pat?

Stelas pažvelgė į dangų, paskui į Stelą ir vėl aukštyn.

— Ko gero, sere, — kreivai šyptelėjęs, atsakė jis. — Laukti mes beveik nebeturime laiko.

Stelas nusijuokė.

— Na, tuomet eime, antraip pražiopsosim savo reisą!

Jis nušliaužė nuo rūdos kalno ir nušoko žemėn. Paskutiniąsias dešimt mylių geležinkelio konstrukcija tolydžio leidosi, kol galiausiai nusidriekė pačiu paviršiumi. Generolas sparčiai nužingsniavo link tolimojo pastato. Žinoma, jis būtų galėjęs bėgti šuoliais, bet kareivis Klienas pasitempė kulkšnį, ir jiems teko apsiriboti sparčiu žingsniu. Klienas klibikščiavo paskutinis, kareiviai jį prilaikė.

Pakeliui Stelas įdėmiai žvalgėsi į vagonus, pro kuriuos jie ėjo, ir tik tuomet jų formoje įžvelgė kai ką pažįstama. Iš pradžių jis negalėjo suvokti, koks čia reikalas, bet, eilinį kartą žvilgsniu palydėjęs į dangų kylantį konteinerį, ūmai suprato: vagonai yra cilindrų puselės, paprasčiausiai paguldytos ant rėmų, slystančių geležinkeliu. Jei rūdos prikrautą cilindro puselę uždengsi kita tokia pat, priešaky pridėsi kūgį, stabilizatorius, išorėje pritvirtinsi kuro bakus ir raketinius variklius, išeis tikrų tikriausias krovininis konteineris! Kiekvienas jų veikiausiai turi asmeninę kompiuterinę valdymo sistemą. Užuot tampius rūdą į šatlą, paprasčiau pastatyti šatlą aplink ją, paleisti visą įtaisą į dangų, o sugrįžusį žemėn panaudoti iš naujo. Labai išmintinga. “Reikia priversti šią itin efektingą sistemą padirbėti mūsų labui”, — pagalvojo Stelas.

Jo planas buvo visai paprastas. Įsiropšti į tokį mini šatlą, ištverti kelių g pagreitį be perkrovoms atsparaus krėslo, o paskui kokiu nors būdu nusigauti į savo laivus, laukiančius kosmose. “Tik tiek”, — pagalvojo jis ir garsiai nusijuokė. Ir, kaip paprastai, per vėlai sumojo, kad neišjungė mikrofono.

Jie jau atsidūrė greta didžiulio pastato, kuris vieną po kito rijo vagonus. Paveikslas nesikeitė: traukinys čiūžteli į priekį per vagono ilgį, dešimties minučių pauzė ir eilinio konteinerio startas; paskui procesas kartojasi nuo pradžių. Iš akies nustatęs pastato dydį, Stelas paskaičiavo, kad tarp jų ir pakilimo platformos yra maždaug trisdešimt vagonų. Tačiau, naudodamiesi ribotomis oro atsargomis, jie negalėjo laukti tris šimtus minučių. Vadinasi, reikia įsibrauti į vidų, surasti krovininių konteinerių surinkimo vietą ir įlįsti į tą cilindrą, kuris eilėje stovi pirmas. Tik štai bėda: anga, pro kurią vagonai šliuožė į pastatą, buvo pernelyg siaura; tarp vagono ir sienos beliko vos kelių colių pločio plyšys.

— Seržante Stiksai!

— Taip, sere!

— Padarykite čia duris, — Stelas parodė į pastato sieną.

— Klausau, sere. Gomesai, ar girdėjai, ką pasakė generolas? Jam reikalingos durys.

Gomesas buvo ne iš tų, kuriems reikia kartoti dusyk. Jis nešėsi ne tiktai šautuvą, bet ir mini raketinį įrenginį bei keturias raketas. Kiekvienas likęs karys, išskyrus seržantą, nešė dar po dvi raketas. Gomesas kilstelėjo trumpą, bukai nurėžtą vamzdį, spragtelėjo saugiklį, dirstelėjo pro taikiklį ir spustelėjo gaiduką. Pasigirdo galingas “vu-u-ušš!”, ir raketa smogė į taikinį. Plastikinė siena triokštelėjo ir perskilo. Dūmams išsisklaidžius paaiškėjo, kad pro atsivėrusią angą gali įvažiuoti net mašina.

— Neblogai padirbėjai, Gomesai, — tarstelėjo Stelas ir nėrė pro skylę. — Nelabai tvarkingai, užtat velnioniškai greit.

Jiems dar nespėjus įlįsti vidun, pasirodė du aptarnaujantys robotai ir pradėjo lopyti spragą. Ko gero, jie apie šį įvykį pranešė į valdymo centrą. Stelas iš visos širdies vylėsi, jog tuo metu, kai storulis galiausiai susiprotės, kas ir kaip, jie jau bus apleidę planetą.

Priekyje pamėkliškoj šviesoj judėjo menkai įžiūrimos masyvios figūros. Metalas skimbčiojo į metalą, veriamai žviegė pneumatika, šnypštė ir kibirkščiavo suvirinimo lankai. Suvirinęs dvi cilindro puses, robotas-suvirintojas apmirdavo ir laukdavo, kol ateis kito vagono eilė. Pastato viduje Stelas įsakė visiems laikytis drauge, kad niekas nepasimestų tamsoj. Tarp kojų šmižinėjo mažutėlaičiai robotai, kiti, didesni, apeidavo žmones, o milžiniški robotai-keltuvai paprasčiausiai juos peržengdavo, stengdamiesi nesutrėkšti mažučių dvikojų sutvėrimų, taip ryžtingai einančių savo keliu. Štai ir trokštamas vagonas, pirmas eilėje pas robotą-suvirintoją. Stelas įlipo į jį, nušoko ant rūdos krūvos, ir vagonas beveik išsyk šuoliu pajudėjo į priekį. Greta viena po kitos nusileido tamsios figūros.

— Susiskaičiuoti — įsakė Stelas.

Tokiomis sąlygomis visai nesunku ką nors pamesti. Staiga ant generolo žnektelėjo kažkieno kūnas. Vargais negalais išsivadavęs, Stelas suprato, jog čia Miuleris.

— Priminkite man, generole, kad aš daviau žodį niekada daugiau nekeliauti drauge su jumis, — gailiai sulemeno inspektorius.

— Na, kad ir kaip ten būtų, ši kelionė jums brangiai nekainuos, — šypsodamasis atsakė Stelas. — Man regis, tam, kuris pratęs skaičiuoti pinigus, šitai turėtų patikti.

Miuleris nusijuokė. Skaičiavimas baigėsi — vagone susirinko visi. Stelas pamėgino įsitaisyti patogiau, bet tą akimirką vagonas staigiai sustojo. Iš viršaus jų link artėjo kažkas didžiulis, juodas, panašus į krano strėlę. Jis leidosi taip greit, kad, rodos, tuoj tuoj užgrius tiesiai ant bėglių. Stelas krūptelėjo — viršutinis puscilindris žvangtelėjęs užėmė jam skirtą vietą. Dabar karius apgaubė neperžvelgiama tamsa. Generolas ištiesė ranką ir viso labo už poros colitrnuo šalmo užčiuopė korpusą. Jis niekada nesiskundė klaustrofobija, bet dabar nepajėgė įveikti panikos. Tarsi virš galvos kas būtų užtrenkęs karsto dangtį. Stelas įjungė išorinį šalmo žibintą, {žiūrėti pavyko visai nedaug — tik dalelę metalinio konteinerio korpuso, tačiau jam vis vien gerokai palengvėjo. Išlenktoje sienoje vingiavo elektros laidai, kuro vamzdžiai ir panašiai.

Pasigirdo tykus šnypštimas — robotas-suvirintojas ėmėsi darbo. Stelo dešinėje iš pradžių pasirodė viena raudona dėmė, paskui kita, ir dar, ir dar. Robotui jungiant abi cilindro puses, dėmės liejosi į ilgą raudoną liniją, lanku juosiančią visą vagoną. Stengdamasis, kad jo balsas skambėtų kuo džiugiau, Stelas paklausė:

— Ar kas nors atkreipė dėmesį, kuriuo galu pakyla šis daiktas?

Tai buvo svarbus klausimas; kai vienas konteinerio galas pakils, rūda subirs į kitą. Stelas paskaičiavo, jog konteinerio krovinys užima maždaug devynis jo tūrio dešimtadalius — įvertinus ir keleivius, užimančius nemažai vietos. Jiems veikiausiai nelabai patiks, jei iš viršaus užgrius kelios rūdos tonos. O j irk žmonėms teks ištverti perkrovą, kas jau savaime bus nelengva, netgi be papildomo svorio ant pečių. Žinoma, visi tuojau suprato klausimo esmę. Po ilgos pauzės prabilo Miuleris.

— Man regis, aerodinamika reikalauja, kad konteineris turėtų kažką panašaus į priekinį kūgį. Jį tvirtinant, girdėsis triukšmas. Kai tik jį išgirsime, reikės persikelti tenai, iš kur jis sklis.

Staiga konteineris pajudėjo; suvirinimas baigėsi. Cilindrą prilaikantys tvirtinimo mechanizmai sužvangėjo ir atsikabino. Netrukus tolimajame cilindro gale, į dešinę nuo Stelo, pasigirdo garsus kleksėjimas.

— Miuleris teisus… Eime! — suriko jis.

Visi nušliaužė į kitą vagono galą. Stelas kelis kartus šalmu atsitrenkė į metalinį korpusą; tai priminė, kiek mažai jiems beliko vietos. Tamsoje blaškėsi ir liuoksėjo žibintų spinduliai, apšviečiantys miniatiūrines griūtis, kurias kėlė žmonių judėjimas. Galų gale visi pasiekė numatytą vietą.

— Tvarkelė… Būkit pasirengę, — kimiai išspaudė Stelas. — Kai šis galas pradės kilti, iš po kojų išslys atrama.

Taip ir nutiko — be to, visai netrukus. Staiga jų konteinerio galas šastelėjo į viršų, ir rūda nugrumėjo žemyn. Viskas būtų nieko — kristi beveik nebuvo kur, — tačiau pakilo didžiulis dulkių debesis, iš esmės pabloginęs matomumą. Kai dulkės nusėdo, Stelas tarė:

— Na, dabar įsitaisykit patogiau. Perkrova, patys suprantat. Nors, turint omeny žemą gravitaciją, neturėtų būti labai blogai.

Pasigirdo bildesys, griausmas ir vibracija: robotai tvirtino prie metalinio korpuso stabilizatorius, kuro bakus ir variklius. Paskui Stelas pajuto smūgį į konteinerio korpusą ir išgirdo šnypštimą.

— Generole! Pažvelkite tenai! — šaukė Stiksas.

Stelas atsisėdo ir pajuto, jog šalmas remiasi į korpusą. Dirstelėjęs į dešinę, jis vargais negalais įžiūrėjo Stiksą, o virš jo — besiveriančią angą, pro kurią vidun įlindo didelis purkštukas. Staiga iš jo trykštelėjo kažkokia lipni balkšva medžiaga, apgaubdama žmones iš visų pusių ir apsunkindama judėjimą.

— Gulkit! — įsakė Stelas, ir pats paklausė savo įsakymo.

Po poros akimirkų nežinoma medžiaga aklinai užlipdė jo šalmo langelį. Nenorėdamas tuščiai eikvoti energijos, Stelas išjungė išorinį žibintą. Mąstyk logiškai, paliepė sau jis, iš visų jėgų kovodamas su panika ir tramdydamas iš krūtinės besiveržiantį klyksmą. Šitaip daroma ne šiaip sau. Konteineris užpildytas ne visiškai, ir baltosios putos veikiausiai skirtos tam, kad rūda negalėtų laisvai judėti. Galbūt tos putos netgi apsaugos mus. Tačiau logika savo ruožtu, o Stelas niekaip neįstengė įveikti baimės, nuo kurios susigniaužė viduriai ir pasidarė sunku alsuoti. Ir jeigu šitaip jaučiasi jis, tai ką kalbėti apie likusius?

— Seržante Stiksai!

— Sere?

— Dabar mes nebeturime ką veikti, beliko tik ramiai gulėti, tad pats metas pasiklausyti, kaip jūs praleidote paskutines atostogas. Nagi, pasidalinkite su mumis savo prisiminimais.

Stojo ilga pauzė, ir Stelas išsigando, jog nieko neišeis. Paskui Klienas tarė:

— Iš tikrųjų, seržante, papasakok apie paskutines atostogas… Regis, tu jas praleidai bibliotekoje?

Pasigirdo juokeliai ir draugiškos replikos. Galiausiai jos pasiekė tikslą, o gal Stiksas suprato, ką būtent sumanė Stelas. Šiaip ar taip, seržantas prabilo ir apsakė savo paskutiniąsias atostogas — aišku, gerokai pagražindamas įvykius. Maždaug pasakojimo viduryje — jame figūravo trys “linksmos” Martiano mergužėlės ir policininkas, kuris Stiksą palaikė kažkuo kitu, — konteineris krūptelėjo ir nuslydo į starto vietą. Nebyliu susitarimu visi apsimetė, jog nieko nepastebėjo — kaip ir klaksėjimo, bildesių bei drebėjimo, lydėjusių cilindro kelionę į pakilimo platformą. Netrukus estafetę perėmė Miuleris. Jis spėjo paporinti pusę stebėtinai juokingos ir įdomios istorijos, kai varikliai ūmai suriaumojo, ir jų šviežiai iškeptas laivas šovė į debesimis aptrauktą Fabriko dangų.

Stelas pajuto, kaip krūtinę prislėgė papildomas svoris. Nepaisant sumažintos gravitacijos, pojūtis buvo labai nemalonus, netgi skausmingas. Jis iš visų jėgų stengėsi nepasiduoti ir visgi galų gale prasmego į minkštą tamsą.

— Generole… generole… atsitokėkite! — regis, balsas gręžte gręžė Stelą gaubiančią tamsą. — Gyviau, generole, mums reikia nešdintis iš čia.

Stikso balsas skambėjo taip atkakliai, kad Stelas galų gale atsipeikėjo. Jis vargais negalais išniro iš tamsos ir sugergždė:

— Girdžiu tave, seržante. Aš paprasčiausiai mažumėlę nusnūdau.

Pasigirdo nervingas kikenimas. Stelas pamėgino atsisėsti ir pajuto negalįs net pakrutėti. Po velniais, na, žinoma! Čia gi baltosios putos. Įdomu, kaip jie “nešdinsis iš čia”, jei įklimpo į ją nelyginant musės į medų?

Šatlu virtęs konteineris sudrebėjo, nutvertas griebimo spinduliu, ir lėtai nuplaukė link milžiniško krovininio laivo. “Ką daryti? Ką?” — karštligiškai bandė sugalvoti Stelas. Tačiau į galvą neatėjo jokia mintis.

— Paprasčiausiai atsipalaiduokite, — tarė jis likusiems. — Ko gero, galimybė atsiras krovininiame laive.

Kokia galimybė? Jis nė nenutuokė, tačiau… Gal išties?

Galingas smūgis pranešė, kad jie jau greta krovininio laivo. Keturi maži robotai-buksyruotojai, sudaryti kone perdėm iš variklių, sujungtų su laivo kompiuteriu, priskriejo prie cilindro ir nutempė jį link krovinių platformos. Traukos jėgai neegzistuojant, šis darbas reikalavo labai menkų energijos sąnaudų. Sutartinai stumdami konteinerį, jie sparčiai nubuksyravo jį prie tuščio rėmo, sumontuoto begaliniame surenkamame skyde, palei kurį rikiavosi stacionarūs robotai. Pastatę konteinerį, buksyruotojai nutempė rėmą su kroviniu robotų link.

Pirmasis buvo viso labo tik savaeigė žarna. Ji tučtuojau slystelėjo prie konteinerio, surado mažą metalinį liukelį ir, pasinaudojusi radiokodu, aktyvavo jį. Lukterėjo, kol liukas atsivers, įsispraudė į angą ir suvibravo — vidun plūstelėjo žalios putos.

— Sere, dedasi kažin kas keista, — susijaudinęs pratarė Stiksas. — Ta balta medžiaga tirpsta.

Taip ir buvo. Stelas įsijungė išorinį žibintą ir pamatė, jog baltosios putos, veikiamos žaliosios masės, palaipsniui nyksta. Susijungusios tos dvi medžiagos virto miltelių pavidalo dribsniais, kuriuos žmonės lengvai nupurtė nuo apsauginių kostiumų. Netrukus baltosios putos pradingo visiškai. Niekas nebekliudė judėti, ir dabar visi bėgliai sklandė nesvarume, o greta jų plaukiojo rūdos gabalai.

— Prisitvirtinkite prie vamzdynų ar dar prie ko nors, — įsakė Stelas.

Jis apsidairė ir virš galvos pastebėjo kuro vamzdį. Veikdamas praktiškai apgraibomis — ką nors įžiūrėti trukdė uolienų nuolaužos, — trūktelėjo savo ištraukiamo lyno galą ir pritvirtino jį prie atramos.

“Dabar, — pagalvojo Stelas, — reikia, kad kas nors atidarytų šią konservų dėžę, ir mes laisvi”. Jis paprašė duomenų apie likusį orą ir vargais negalais nurijo gerkle pakilusį gumulą. Netgi įvertinus penkiolikos minučių avarinę atsargą, alsuoti jam beliko ne ilgiau, kaip dvidešimt šešias minutes.

Tuo tarpu konteineris tęsė savo kelionę pro stacionarius robotus. Kai žarna, išgelbėjusi juos nuo baltųjų putų, sugrįžo į savo lizdą, antroji žarna, kur kas didesnio skersmens, nuvingiavo link paskuigalinės konteinerio dalies, surado liuką, prisitvirtino priėjo ir atvėrė, pasinaudojusi kitu radiosignalu. Slėgio pokytis aktyvavo galingą roboto variklį ir rūda lėtai nuplaukė link žarnos, kuria jai buvo lemta keliauti į milžiniškus laivo triumus.

Kai kitame konteinerio gale žarna pradėjo siurbti rūdos gabalus, Stelas pajuto vibraciją. Iš pradžių jis nesuprato, kas vyksta, bet netrukus pastebėjo, kad visas krovinys pajudėjo į vieną pusę, ir suvokė, koks čia reikalas. Ypač kai sumojo, kad ir jį patį tempia ta pačia kryptimi. Jeigu jie nieko nedarys, be to, nedelsdami, juos paprasčiausiai įsiurbs drauge su rūda.

— Seržante Stiksai!

— Taip, sere!

— Man reikia dar vienų durų.

— Kur, sere?

— Kur nors arčiau paskuigalio. Ir skubiau, kol mes dar galime priešintis traukai.

— Klausau, sere. Gomesai, pasirengęs?

— Tvarkelė, seržante, dar vienerios durys, supratau.

Gomesas liuoktelėjo link paskuigalio ir prisitvirtino prie korpuso, kad galėtų daugmaž stabiliai išlaikyti raketinį įrenginį.

— Visiems priglusti prie korpuso! — įsakė Stelas — melsdamasis, kad koks nors didelis rūdos gabalas nepataikytų į raketinį įrenginį sukeldamas nesavalaikį sprogimą.

Dėl rūdos minkštumo tokia baigtis buvo menkai tikėtina, tačiau įmanoma. Tvykstelėjo galingas pliūpsnis, lydimas kurtinančio griausmo ir virpesio. Laimei, niekas nenukentėjo. Stelas pastebėjo, kad vibracija, susijusi su siurbiančios žarnos veikla, liovėsi. Stiksas nuplaukė į paskuigalį ir patvirtino, jog vakuuminis siurblys nebeveikia. Be to, jis pranešė, kad toje vietoje, kur pataikė raketa, metaliniame korpuse pasirodė tik nedidelė dėmė. Nieko nuostabaus. Mėginti pramušti angą plieniniame korpuse su mini-raketiniu įrenginiu tolygu bandyti sugriauti namą, šaudant į jį iš žaislinio orinio šautuvo. Ir visgi Stelą persmelkė aštri neviltis — jis nė akimirkai nepamiršo, kiek mažai jam beliko oro.

Į galvą nešovė jokia geresnė mintis, ir generolas įsakė Gomesui pakartoti bandymą. Pasikvietė Stiksą ir liepė jam pamėginti susisiekti su kuo nors radijo ryšiu. Žinoma, menkai tikėtina, kad krovininio laivo įgula sektų būtent šį specifinį kanalą, tačiau pamėginti vertėjo.

Gomesas ne itin sėkmingai iššovė dar du kartus, ir raketos baigėsi. Beliko tos, kurias nešėjo bičiuliai. Šaulys vieną po kitos susprogdino jas į korpusą, stengdamasis pataikyti į tą pačią vietą, tačiau taikytis trukdė aplink plūduriuojanti rūda. Stiksas vėl nusklendė į paskuigalį ir pranešė, jog korpuso dėmė jau švyti raudonai, o kai Gomesui beliko viso labo dvi raketos, šarve išsižiojo skylė. Pro ją akimirksniu išlėkė visa rūda ir Fabriko oro likučiai. Laimei, žmonių, prisitvirtinusių lynais, toks pat likimas neištiko.

Stelas lengviau atsiduso ir suriko:

— Gyviau, gyviau! Lauk iš čia!

Nė vienam nereikėjo kartoti du sykius. Visi atsisegė lynus, nusklendė link angos ir vienas po kito nėrė laukan, stengdamiesi nepaliesti vis dar raudonai žioruojančių kraštų. Atsidūręs išorėje, Stelas įsitvėrė į stabilizatorių ir apsidairė. Sunkiai alsuodamas, išsekintas pastangų, kurių prireikė išsivadavimui iš konteinerio, jis pamėgino įžiūrėti, kokie mechanizmai juos supa, bet kažkodėl niekaip negalėjo to padaryti. Šalmo viduje pasigirdo dūzgimas. Stelas suprato, kad šis garsas susijęs su kažkokiu labai svarbiu dalyku, tačiau neįstengė prisiminti, kokiu būtent. Kažką reikia daryti su oru? O gal metas keltis? Ak, jis taip pavargo. “Leiskite dar pusvalandžiuką pasnausti”, — pagalvojo Stelas ir, nebepajėgdamas kovoti, prasmego į tamsą. Stabilizatorių glėbiančios rankos nusilpo, pirštai vienas po kito atsigniaužė, ir generolas lėtai nusklendė šalin.