Laisves planeta

22

Pasiekęs atmosferą, laivas krūptelėjo, sudrebėjo nuo raketų žemė-oras sprogimų ir, stengdamasis jų išvengti, ėmė mikliai vingiuoti į šalis. Stelui panašūs skrydžiai nebuvo naujiena, jis šimtus kartų patyrė tą patį, bet visgi vėl pasijuto nekaip. Sitai blogiau už viską: bejėgiškai blaškytis metalinėje skardinėje, kol visi, kas tik gali, stengiasi ją prakiurdyti. Generolas nutaisė abejingą veidą ir išspaudė pašaipią šypsenėlę, skirtą kariams, ankštai susigrūdusiems aplink. Ir išvydo atsakomąsias šypsenas.

— Ką, nejaugi jūs visuomet į planetas leidžiatės tokiu būdu? — paklausė nuo pašėlusio kratymo pažaliavęs Miuleris.

Jis primygtinai išsireikalavo keliauti žemyn drauge su Stelų.

— Deja, taip, — atsakė Stelas. — Žmonėms kažkodėl nepatinka, kai juos užpuola iš dangaus.

Miuleris neva nustebęs palingavo galvą.

— Suprantu, ką turite omeny. Nūnai žmonės ne itin svetingi.

— Kaip sekasi mūsų svečiui? — Stelas dirstelėjo į Narsą, plūstant į prakaitu savo milžiniškame apsauginiame kostiume.

— Tiesiog puikiai, — tvirtai pareiškė Miuleris. — Atsidėkodamas už tai, kad neįkišome jo į priešakinį atakos laivą, kaip ketinome daryti iš pradžių, administratorius Narsas sutiko padėti mums surasti savo pinigėlius ar bent jau kažką tolygaus. Tiesa, Vilsonai?

— Storulis neatsakė, ir Miuleris liūdnai palingavo galvą. — Ko gerokam nelabai patinka mūsų skrydis, bet, esu tikras, apačioje jis su mumis bendradarbiaus.

Kalbėdamas inspektorius glostė didžiulį pistoletą, kurį j am įteikė prieš skrydį į planetą. Narsas spoksojo į ginklą it užkerėtas. Stelas šyptelėjo. Nedideliame sausokame Miulerio kūne slypėjo narsa, kurios pakaktų visam būriui.

Kaip sykis tą akimirką laivas staigiai metėsi į šalį. Nepaisant saugos diržų, Stelas vos neišlėkė iš krėslo, o jo viduriai atliko salto mortale.

— Atleiskite, bet tenka suktis iš paskutiniųjų, — interkomu pranešė pilotas. — Aplink skraido tiek metalo, kad galima būtų pastatyti visą laivyną. Pakentėkite dar truputį.

Laivas leidosi toliau, sprukdamas nuo raketų ir spindulių. Nekreipdamas dėmesio į nemalonius pojūčius, Stelas nusprendė dar kartą apgalvoti trečiąją fazę. Pirmoji atakuojančiųjų banga išsilaipino Nusileidimo Zonoje maždaug prieš tris valandas. Jų laukė labai ryžtingas pasipriešinimas, ir, jei ne kiekybinis brigados pranašumas, vaikinai būtų vargiai susidoroję su puikiai ginkluotais ir apmokytais sargybiniais. Kareiviai vargais negalais užgrobė NZ, o šiuo metu juos apsupo ir užblokavo ginkluoti komplekso tarnautojai. Jeigu viskas klosis taip, kaip sumanyta, antroji banga išsilaipins NZ, persigrupuos, užims administracinį kompleksą, susirinks Friholdo pinigus ir išskris.

Staiga Stelą švystelėjo atgal — pilotas, ruošdamasis nusileidimui, įjungė manevrinius variklius. Laivas sudrebėjo, kovodamas su inercija, sumažino greitį ir, dusliai bilstelėjęs, nutūpė ant žemės.

— Įgulos ir savo vardu sveikinu jus, atvykusius į Kalę, — pasigirdo iš interkomo piloto balsas. — Čia truputį debesuota ir lyja, bet šiaipjau rytas tiesiog nuostabus. Kompanija “Kosminiai Savižudžiai” dėkoja, kad buvote su mumis, ir viliasi, jog puikiai praleisite laiką.

Nepaisydamas širdį gniaužiančios baimės, Stelas nejučia šyptelėjo. Paskui priėjo prie liuko, iššoko laukan, persivertė per galvą ir prigludo prie žemės, slėpdamasis už kažkokios mašinos nuolaužų. Virš galvos švilpė kulkos, rikošetu atšokdamos nuo laivo korpuso. Aplink Stelą išsislapstė kareiviai, o po to visi trumpais perbėgimais pajudėjo į priekį. Generolas atsigręžė ir išvydo, jog Narsas ne tiek iššoko, kiek išvirto iš laivo; matyt, Miuleris jį paprasčiausiai išstūmė. Paskui storulį nušoko ir inspektorius, pataikęs tiesiai ant administratoriaus ir tokiu būdu sušvelninęs savo kritimą.

Medikų komanda skubiai iškrovė šešetą neštuvų ir nubėgo į šalį — laivas pakilo ir akimirkai pakibo ore. Pilotas pasinaudojo šia galimybe, kad švinu palaistytų žemę aplinkui NZ. Jo varikliai pakėlė nuolaužų ir skeveldrų debesis šimto jardų spinduliu. O paskui laivas visu greičiu šovė aukštyn, stengdamasis pasislėpti saugiame kosmose. Žeme it griaustinis nusirito jo variklių kauksmas.

— Sveiki atvykę, generole.

Stelas staigiai atsigręžė ir išvydo greta stovinčią viršilą Flin. Jos šalmo antveidis buvo pakeltas, visas veidas išterliotas purvu, ir mergina labiau panėšėjo į fermerio dukrą, nei į brigadinį ypatingosios sudėties karininką.

— Mane atsiuntė majoras Vangas, sere.

— Gerai, — Stelas vargais negalais perrėkė kylančio laivo variklių kauksmą. — Neverskime majoro laukti.

Flin vinguriuodama nusivedė jį gatvėmis, nusėtomis stiklo šukėmis ir plytgaliais, tarp subombarduotų pastatų ir išvartytų mašinų. Jiems dukart teko sustoti ir slėptis nuo galingos sargybinių ugnies. Palaipsniui kautynių garsai artėjo, o besileidžiančių ir kylančių laivų riaumojimas tyko. Šen ir ten gulėjo nukautųjų lavonai. Didžioji dalis su “Intersistems Inkorporeited” šalmais, bet pasitaikė ir juodai apsirengusių brigados karių. Šių kūnų taip pat buvo nemažai.

Majoras Vangas savo komandinį punktą įkūrė bombos sprogimo išraustame piltuve. Jis pats sėdėjo ant sprogmenų dėžės ir kom-ryšio kanalais šaltakraujiškai dalino įsakymus. Sprogimas nuplėšė jam koją žemiau kelio, ir visa, kas iš jos liko, ilsėjosi ant atramos, suręstos iš plastikinės dėžės. Nuopjova tampriai suveržta kruvinu raiščiu. Greta, laukdami evakuacijos, gulėjo kiti sužeistieji. Technikai čia pat ardė sugedusį raketinį įrenginį, o virėjai atidarinėjo maisto pakuotes, stengdamiesi greitosiomis pagaminti kokį nors užkandį. Jie atrodė nepatenkinti: taip jau išėjo, kad visose pakuotėse buvo vien desertas.

Stelas ir Flin nusirito per piltuvo kraštą ir priėjo prie Vango.

— Sveiki, generole, — kreivai šyptelėjęs, pratarė tas. — Atleiskite, kad neatsistoju.

Stelas palingavo galvą:

— Po velnių, majore… Visi turi teisę atsipūsti.

Kurį laiką vyrai tylėdami žvelgė vienas į kitą, nepajėgdami žodžiais išreikšti juos užplūdusių jausmų.

Stelui nereikėjo sakyti, ką jis galvoja apie Vangą ir didvyrišką jo elgesį, — generolo žvilgsnis bylojo iškalbingiau už žodžius. Pirmasis tylą nutraukė Vangas:

— Ši planeta tikra kalė, sere. — Aplink netilo susišaudymas, sproginėjo granatos, skardėjo trumpi įsakymai — ir šiame fone medikai nešiojo sužeistuosius, o kareiviai rikiavosi gynybai. Vangas palingavo galvą. — Toks jausmas, tarsi kovotume su saviškiais, sere. Tas šunsnukis Malikas išmokė juos visų mūsų triukų.

— Jis atsiims, kas priklauso, — niūriai pažadėjo Stelas, iš visos širdies vildamasis, jog taip ir bus. — Jūs velniškai gerai padirbėjote, majore. O dabar aš jus pakeisiu. Sanitarai! — Du medikai nusileido į piltuvą, ir Stelas mostelėjo į Vangą. — Nuneškite jį į saugią vietą.

— Klausau, sere! — unisonu atsakė jie.

Generolas atsigręžė į Vangą, norėdamas su juo atsisveikinti, bet majoras jau gulėjo be sąmonės.

Ledi Almanda Kanse-Džouns vedžiojo akimis nuo kovinio displėjaus į Maliką ir atgal. Teko pripažinti, kad jis veikė labai meistriškai. Ji jau beveik valandą stebėjo, kaip pulkininkas įsakinėja. Žinoma, Malikas žmonių negailėjo, bet šiaip jau savo darbą atliko neblogai. Ir visgi, nelaimei, nepakankamai gerai. Šito jis niekada nesuprato — skirtingai nei ji. Antrosios brigados karių pasirodymas iš esmės keitė padėtį. Deramai vadovaujami, jie netrukus įveiks gynybos pasipriešinimą ir užims administracinį korpusą. O faktas, kad vadovavimo problemų jie neturi, nekėlė jokių abejonių. Ji apsiskaičiavo: Stelui pavyko likti gyvam. Nuo šios minties Almandą persmelkė bejėgiška pagieža. Ir, kas visų blogiausia, pirmininkas Olinas jau išvyko iš planetos mažyčiu greitaeigiu laivu. O drauge su juo dingo ir jos šansas įgyti laisvę. Netgi jei gynėjai sugebės įveikti brigadą, tokio fiasko jai niekada neatleis.

Maliko akys liepsnojo įtūžiu, jis šūkavo įsakymus kom-ryšiu, dėl menkiausios priežasties išdėdamas savo žmones į šuns dienas. Žvelgdama į jį pro pusiau primerktas blakstienas, Almanda galvojo apie tai, kaip šis vyras ją įžeidė. Ir ji iškentė, vildamasi, kad… bet jos viltims išsipildyti nelemta. Nuo šios minties kai kuriuose Kanse-Džouns kontūruose pašoko įtampa. Atsiliepdami maži energetiniai impulsai testavo gautą signalą ir grįžo į smegenis. Šios patvirtino, kad tokia reakcija atitinka esamas aplinkybes, ir davė įsakymą ją sustiprinti. Palaipsniui Almandą persmelkęs jausmas augo, susierzinimas virto pasipiktinimu, paskui įniršiu ir galiausiai įsiūčiu. O, koks nuostabus pojūtis! Ji nesikišo, kai aktyvavosi ir kitos programos dalys.

Stelas kilstelėjo prie akių binoklį ir pareguliavo ryškumą. Administracinis kompleksas akimirksniu priartėjo ir užpildė visą vaizdo ieškiklį. Stelas spustelėjo tolimačio mygtuką, ir atvaizdo centre pasirodė balta dėmelė. Sukdamas ratuką prietaiso šone, jis privertė dėmelę judėti; kas kartą, kai ji stabteldavo ties kuriuo nors objektu, apatinėje vaizdo dalyje pasirodydavo skaičius, atitinkantis juos skiriantį atstumą. Stelas beveik neabejojo, kad energetinė patranka paslėpta sugriautame pastate už tūkstančio jardų nuo čia. Jo įtarimas pasitvirtino, kai iš ten išsiveržė žydras spindulys ir įsmigo į pylimą maždaug už šimto jardų nuo generolo. Iš pradžių pakilo baltas debesis — išgaravo dirvoje buvęs vanduo. Paskui pylimas pradėjo lydytis ir sruventi. Ūmai jis pradingo visiškai, palikęs žydrosios ieties smūgiui du už pylimo prisiglaudusius karius. Trumpas tvyksnis, ir žmonės dingo, tarsi nė nebuvę. Iš jų belikę pelenai dar nespėjo nukristi žemėn, kai patranka pradėjo gręžtis, rinkdamasi kitą taikinį.

Stelas nusikeikė ir nuleido binoklį. Jie įstrigo čia, maždaug už dviejų tūkstančių j ardų nuo administracinio komplekso, ir būtent ši energetinė patranka neleido judėti į priekį. Šitokiu būdu brigadai teko susimokėti už tai, jog visi sunkieji pabūklai iškeliavo namo su transporteriais. Bet, tiesą sakant, Stelas neturėjo iš ko rinktis. Skrendant iš Fabriko, beveik visa brigada susigrūdo į vienintelį transportinį laivą, kuriame jiems buvo pakankamai ankšta ir be sunkiųjų pabūklų. Stelas krūptelėjo, išvydęs kitą žydrą tvyksnį ir pajutęs ore pasklidusį ozono kvapą. Tiesa, šįkart šauliams nepasisekė. Penki kariai spėjo pasislėpti už pastato, kurio sienų nepajėgė įveikti netgi toks galingas ginklas. Beliko vienintelė išeitis, nors Stelui ji labai nepatiko.

— Sujunkite mane su Sakalu, — įsakė jis kom-technikei.

— Klausau, sere, — pirštai nubėgo portatyvinės klaviatūros klavišais. — Jis lauks ketvirtame dažnyje.

Stelas įsijungė nurodytą dažnį — generolo balsas bus transliuojamas į palydovą, paskui į “Lizdą” ir tik tada jį išgirs Sakalas. Girdimumas buvo puikus.

— Na, kaip gi galėčiau pasitarnauti mūsų Brolijos šlovei? — pašaipiai paklausė Sakalas.

Ši ironiška piratiškų radijo pokalbių imitacija privertė generolą šyptelėti.

— Pašalindamas iš kelio tą prakeiktą energetinę patranką, štai kaip.

Pauzė. Kai Sakalas prabilo vėl, jis, regis, jau nebenorėjo juokauti:

— Sprendžiant iš mūsų radijo markerių, srityje, prigludusioje prie taikinio, truputį ankštoka, Brolau. Esi tikras, kad nori smogti į jį iš oro?

Stelas suprato ir pritarė piloto nerimui. Jei Sakalas su savo žmonėmis negalės veikti juvelyriškai tiksliai, jie, užuot sunaikinę priešo pajėgas, gali netyčia susprogdinti pusę saviškių. Bet, velniai rautų, kitos išeities paprasčiausiai nėra!

— Užduotis patvirtinta, — atsakė Stelas. — Duok mums dešimt minučių pasislėpti.

— Supratau tave, Brolau. Įsirauskite giliau.

— Perduokit visiems, — pratarė Stelas, kreipdamasis į kom-technikę, — tegul pasiieško kokio nors urvo ir tūno tenai, kol viskas pasibaigs. Po dešimties minučių ant žemės užgrius dangus.

Mergina linktelėjo ir susijaudinusi prabilo į mikrofoną. Stelas pažvelgė į Flin ir keturis karius, kuriuos viršila paskyrė jo apsaugai.

— Eime… Pasiieškokim slėptuvės.

Jis nusivedė savo mažą būrelį tenai, kur pirma, sėlindamas gatvėmis, pastebėjo įėjimą į požemį ar kažką panašaus. Teko pereiti maždaug pusę kvartalo, kom-technikė sekė jiems įkandin. Viduje kariai aptiko erdvų vestibiulį. Skubiai patikrinus patalpą paaiškėjo, kad ten nieko nėra. Liuoksėdami sustingusio eskalatoriaus pakopomis, jie nusileido iš pradžių vienu, o paskui dviem lygiais žemiau ir būtų leidęsi dar giliau, tačiau kelią pastojo griuvusi diurakritinė siena. Matyt, besitraukiantys “Intersistems” gynėjai susprogdino pertvaras, kad priešininkas negalėtų prasiskverbti į jų požeminę transporto sistemą.

— Tiek to, — tarstelėjo Stelas. — Čia ir apsistosime.

— Visi praneša radę slėptuves, — pranešė kom-technikė.

— Tikėsimės, — susijaudinęs atsiliepė Stelas, žvelgdamas aukštyn, tenai, kur netrukus prasidės kautynės. — Tikėsimės.

Žemė liuoktelėjo jam priešais, ir Sakalas eilinį kartą pasigailėjo skrendąs ne savo asmeniniu perėmėju. Žinia, protu jis suprato, kad visos mašinos vienodos, bet, kaip ir likusieji pilotai, buvo šimtu procentų įsitikinęs, kad jo laivas ne toks, kaip kiti. Jo laivas turėjo sielą ir asmenines savybes, kurias Sakalas nuodugniai ištyrė ir kuriomis visuomet galėjo pasikliauti. Tačiau jo perėmėjas liko “Lizde” — su apgadintu sparnu atmosferoje nepakariausi. Štai kodėl dabar Sakalas skriejo atsarginiu laivu, ir tokia padėtis jam visiškai nepatiko. Regis, valdymas kiek lėtesnis, kairiojo variklio efektyvumas vos devyniasdešimt šeši procentai, o ir pats piloto krėslas kažkoks… nepatogus.

Dirstelėjęs į užpakalinio vaizdo ekraną, Sakalas įsitikino, kad likusieji dešimt perėmėjų lekia tiksliai paskui jį. Jis perdėm automatiškai patikrino prietaisų parodymus: varikliai, ginklai, elektronika — viskas funkcionuoja normaliai. Tada sutelkė dėmesį į taikinį — absurdiškai menką dėmelę ant žemės, šiaurinėje administracinio komplekso pusėje. Keblumas tas, kad reikėjo sunaikinti tikslą, neperžengiant tos nedidelės erdvės ribų. Truputį šiauriau — ir jis ištaškys po Nusileidimo Zoną ją ginančius brigados karius. Truputį piečiau — ir maža kas beliks iš administracinio komplekso, o juk būtent tenai sudėti jų pinigėliai. Truputį ryčiau — ir nukentės gyvenamieji pastatai, vadinasi, ir daugybė civilių asmenų. O jei smogs truputį vakariau… tuomet jų skrydis apskritai bus tik tuščias laiko gaišimas.

Dabar Sakalas aiškiai matė tikslą. Pažymėjo tą sritį savo valdymo tinklelyje, persiuntė informaciją apie taikinio išvaizdą, koordinates bei atstumą visoms pabūklų sistemoms ir aktyvavo jas. Stumtelėjo valdymo svertą į priekį ir nulėkė žemyn, o tada nusklendė virš planetos paviršiaus, kildamas ir leisdamasis tiksliai pagal vietovės reljefą. Žemė sparčiai lėkė pro šalį, ir, kaip paprastai tokiomis akimirkomis, Sakalas pajuto, kaip jį užlieja įnirtingos, grubios jėgos banga. Kažkuria savo esybės dalimi jis gėdijosi šio jausmų antplūdžio, užtai kita dalis džiūgavo, mėgaudamasi greičio, galybės ir pavojaus pojūčiu. Jis iš visų jėgų tvardėsi, laukdamas tos svaiginančios akimirkos, kai jiedu su mašina susilies į vieną visumą, o taikinys atsidurs jo valioje.

— Palauk… Lukterėk… Dar truputėlį… Ugnis!

Perėmėjas pakrypo — atsiliepdama į žodinę Sakalo komandą, atgijo dviguba energetinė patranka, ir paviršiaus link nuskriejo keturios raketos žemė-oras bei ištisas bombų spiečius. Po dešimties sekundžių pilotas nutraukė ugnį ir nėrė iš.apšaudomos zonos.

Dešimt perėmėjų vienas po kito pakartojo savo vado veiksmus. Jų raketos, reaguodamos į šiluminį sunkiųjų pabūklų spinduliavimą, paskubomis trupino įtvirtinimus, paversdamos juos griuvėsiais. “Protingos” bombos ieškojo pačių stambiausių, kompaktiškiausių, geriausiai paslėptų taikinių. Versdamos sienas ir lubas, jos veržėsi iki pat pamatų, o po penkių sekundžių susprogdavo, dažniausiai sugriaudamos ir visą pastatą. Tuo tarpu žydros energijos impulsai viską aplink pavertė išsįlydžiusiu žemės, kūno ir metalo mišiniu.

Dar kartą praskriejęs virš nurodytos srities ir patikrinęs atakų efektyvumą, Sakalas pajuto, kad jo susijaudinimas atlėgsta. Bumą degino aitrus metalo prieskonis. Apačioje įsiviešpatavo mirtina rimtis. Nė menkiausio judesio. Sakalas įjungė mikrofoną ir prikimusiu balsu pranešė:

— Užduotis įvykdyta.

Ir nuskriejo aukštyn, į žydrą giedrą dangų.

Kareiviai nedidelėmis grupelėmis lindo iš priedangų — iš pradžių nuogąstaudami, o paskui vis narsiau. Stelas su savo palydovais taip pat apleido požeminę slėptuvę, sustojo ir nustebęs apsidairė. Sakalo asai viską aplinkui numatytą taikinį sulygino su žeme. Nei priešo karių, nei vabzdžių dūzgimo — nieko, išskyrus ugnies treškėjimą ir žvirgždo gurgždėjimą po kojom. Visur sūkuriavo dūmai, susipindami keisčiausiomis figūromis, kurias, nelyginant mirusiųjų šmėklas, lengvas vėjelis nešė tolyn. Išties fantasmagoriškas reginys. Stelas vargais negalais atplėšė nuo jo akis ir susimąstė apie tai, ką reikės daryti toliau.

Reikėjo kuo greičiau išnaudoti situacijos pranašumus, neleidžiant Malikui atsitokėti ir pasitelkti naujas jėgas. Kareiviai nužingsniavo į priekį, bet vadai nešūkčiojo įsakymų, o perdavinėjo juos pakuždomis, tarsi baimindamiesi sutrikdyti aplink viešpataujančią tylą. Bet netrukus šie keisti kerai išsisklaidė. Iš pradžių nuaidėjo pavienis šūvis, paskui nugriaudėjo sprogimas, o kiek vėliau nusirito masinės ugnies grumėjimas. Stelas net nespėjo rimtai sunerimti, kai susišaudymas palaipsniui nusilpo ir netrukus liovėsi visai.

Prie administracinio komplekso jų niekas nepasitiko. Geras ženklas, ir Stelo širdyje suruseno viltis. O kai jie įėjo į pastatą ir ėmė kopti laiptais, po senovei nesutikdami jokio pasipriešinimo, pažvalėjo galutinai. Dabar generolas jau neabejojo brigados pergale. Stelas stebėjosi — jis manė, kad Malikas kausis už kiekvieną administracinio komplekso colį. Tačiau fortūnai nepatinka, kai mirtingieji įgrista jai kamantinėjimais. Tereikia neatsipalaiduoti ir neprarasti budrumo. Stelas įsakė Flin pasiųsti žvalgus ir įvertinti kompleksą.

Pasirodė Miuleris, nekantriai raginantis Narsą. Apklausęs administratorių, Stelas pasiuntė savo žmones į tas patalpas, kuriose galėjo būti saugomos vertybės. Į kai kuriuos ypač slaptus kambarius teko veržtis jėga. Galiausiai iš visur plūstelėjo kareiviai, nešini įvairiausios formos bei apimties konteineriais. Miuleris patikrino kiekvieną, dažniausiai iš nevilties linguodamas galvą, bet retsykiais džiugiai trindamas rankas. Konteinerius, nusipelniusius tokio palaiminimo, sukrovė ant tuščios platformos, kuri vėliau nugabens juos į laivą. Atstumtuosius be ceremonijų suvertė į didelę krūvą po “Intersistems” logotipu, pavaizduotu ant vienos sienos. “Dar truputėlį, — pagalvojo Stelas, — dar šiek tiek. Paskui mes viską sukrausime į laivus ir išskrisime iš čia velniop”. Jis tiesiog negalėjo sulaukti, kada gi tai nutiks.

— Generole… Tas kapralas sako suradęs kažką, į ką jums derėtų dirstelti, — apmąstymus nutraukė Miulerio balsas.

Greta inspektoriaus stovėjo vidutinio amžiaus vyriškis su kapralo antsiuvais; jo veidas Stelui pasirodė kažkur matytas. Generolas įsižiūrėjo įdėmiau. Na, žinoma! Tos mažos akutės ir didelė raudona nosis tegalėjo priklausyti vieninteliam žmogui.

— Čia jūs, seržante Diskersonai?

— Kapralas Diskersonas, sere, — sutrikęs atsakė tas.

Stelas klausiamai kilstelėjo antakį:

— Girtuokliavimas?

— Taip, sere, — liūdnai linktelėjo Diskersonas.

Stelas apstulbęs palingavo galvą. Jis pats asmeniškai pakėlė Diskersoną į seržantus mažiausiai tris kartus.

— Žinote, Diskersonai, jei ne gėrimas, jūs jau veikiausiai būtumėt generolas.

Kapralas plačiai išsišiepė:

— Vadinasi, gerai, kad aš geriu, sere. Na, koks gi iš manęs generolas?

Stelas nusijuokė ir paklausė:

— Tai kas gi nutiko?

— Eikite paskui mane, generole, — tvirtai pareiškė Diskersonas. — Vaizdelis, kurį pamatysite, jums patiks.

Stelas taip ir padarė. Drauge su viršila Flin ir savo asmens sargybiniais jis užkopė paskui Diskersoną laiptais, nužingsniavo pro trejas susprogdintas duris ir atsidūrė didelėje patalpoje, labai primenančioje komandinį centrą.

— Čionai, generole, — pakvietė Diskersonas.

Stelas priėjo artyn ir išvydo… Maliką. Tasai buvo nebegyvas — akys išsprogusios, veidas pamėlynavęs, gerklę gniaužė metaliniai pirštai, priklausantys ledi Almandai Kanse-Džouns. Ji jau nebeatrodė žavinga. Plastikinė veido oda sutirpo nuo Maliko rankoje sustingusio energetinio pistoleto šūvio, atidengdama metalo ir plastiko skeletą. Tas reginys atrodė kažkoks nepadorus. Išliko tiktai lūpos, išlenktos it šypsenoj.