Laisves planeta

5

Žiūrėdamas pro savo kabineto langą, Stelas paprasčiausiai netikėjo akimis — bazės teritorijoje neliko nė vieno sveiko kampelio; jie nuniokojo viską, tiesiog viską. Tolumoje šen bei ten dar žioravo gaisrai, ir juodų dūmų stulpai kilo virš tų namų, kurių savininkai pagailėjo pinigų, kad apsidraustų nuo ugnies. Kieme medikai krovė sužeistus zoniukus į mašinas ir vieną po kitos siuntė jas į dvi privačias Zonos ligonines. Apmokėti gydymą teks brigadai. Žinoma, kvailystė, tačiau… jie negalėjo palikti nelaimėlių čia. Medikai tvirtino, jog dauguma sužeistųjų pasitaisys. Stelas atsiduso. Po pasalos, būstinės bei viešbučio antpuolio jie neteko dvidešimt trijų žmonių. Viskas iš pradžių. Dar dvidešimt trys žuvusieji, kritę nė už ką. Maža to, kad poilsis Amo planetoje nė vienam brigados nariui nesuteikė malonumo, jis dar ir labai brangiai kainavo.

Grįžęs į būstinę, Stelas išklausė kapitono Vango ataskaitą. Tas jaunas karininkas veikė tiesiog šauniai. Kaip ir kaprale — ne, seržante — Flin. Stelas nusprendė šiandien pat įtraukti jos pavardę į sąrašus tų, kuriems priklauso paaukštinimas. Tačiau Vangas nepajėgė atsakyti į klausimą, kuris Stelą jaudino labiausiai: kur, po velnių, visos šitos sumaišties metu šlaistėsi majoras Malikas? Būdamas Stelo pavaduotoju, jis būstinėje pasiliko už vyriausią. Tačiau, prasidėjus zoniukų atakai, majoras dingo kaip į vandenį, ir Vangas buvo priverstas perimti vadovavimą į savo rankas.

Malikas Stelui niekada nepatiko. Jis prie brigados prisijungė prieš metus. Į tarnybą vyruką priėmė Štromas, nes jiems labai reikėjo patyrusių karininkų. Maliko popieriai buvo visiškai tvarkingi. Jis trečiuoju kurse baigė Akademiją, iš dviejų galimybių — jūrų pėstininkai arba navigacinė tarnyba — pasirinko pirmąją, kariavo, pasižymėjo daugelyje operacijų ir deramu laiku gavo kapitono laipsnį. Majoro laipsnį jam suteikė po Štromo mirties — tuo pat metu, kai Stelas tapo pulkininku. Tačiau Stelas niekada nesuprato, kurių galų žmogus su tokiu tarnybos lapu ir, atitinkamai, su tokiomis ateities perspektyvomis atsisakė tolimesnės tarnybinės karjeros ir tapo samdiniu. Skirtingai, nei kiti, jis galėjo pasirinkti… Ne, šito Stelas neįstengė suprasti.

Kad ir kaip ten būtų, Malikas jam niekada nepatiko, ir, regis, šis jausmas buvo abipusis. Tas pasipūtęs, egoistiškas, tingus, užsispyręs žmogus turėjo ir sadistinių polinkių. Tokia savybių “puokštė” privertė pulkininką susirūpinti, kuo ilgainiui gali pavirsti brigada. Šiaip ar taip, Malikas joje buvo antras pagal laipsnį. Žuvus Stelui, būtent jisai perimtų vadovavimą ir tikriausiai greit pertvarkytąją pagal savo skonį bei norus. Nuo šios minties Stelas krūptelėjo.

Taigi, kur Malikas? Arba pasišalino savavališkai, arba prapuolė dėl nuo jo nepriklausančių aplinkybių. Prisimindamas savo nemeilę tam žmogui, Stelas pasistengė iš anksto prieš jį nenusiteikti. Bet jei majoras iš tiesų pasišalino savavališkai… Tuomet tepadeda jam Dievas.

Viršila Komo į majoro paieškas išsiuntė visą grandį. Kaip ir visiems karininkams, laipsniu viršesniems už leitenantą, Malikui po nugaros oda truputį žemiau dešiniosios mentės kadaise implantavo mažutėlaitį mini švyturėlį. Įrenginys, veikiantis nuo žmogiškojo kūno šilumos, praktiškai buvo amžinas — aišku, tiek, kiek šis žodis gali būt taikomas pačiam žmogui. Tokie švyturėliai ne kartą išgelbėjo gyvybę sužeistiems karininkams, padėdami medikams juos aptikti. Kartą ir pats Stelas atsidūrė panašioje padėtyje už priešo linijos; sunku pasakyti, kaip būtų susiklostęs jo likimas, jeigu ne švyturėlis. Dabar jie tikėjosi švyturėlio dėka surasti Maliką. Pirminis pelengas parodė, kad tasai yra maždaug už dešimties mylių nuo čia, viename iš pačių pavojingiausių Zonos rajonų. Įdomu, ką majoras ten veikia? Stelas nesugalvojo jokio paaiškinimo, bet nusprendė kol kas susilaikyti nuo skubotų išvadų.

Apačioje prasidėjo pasirengimas skrydžiui. Grįžus pulkininkui, seniūnai atsiuntė pranešimą, kuriame nurodė, jog brigados viešnagė Amo planetoje daugiau nepageidaujama. Pasiruošimui jiems davė keturiasdešimt aštuonias valandas. Žinia, kariai ir patys neketino čia pasilikti. Kaip paaiškėjo, Zona ne pati tinkamiausia poilsio bei atsipalaidavimo vieta. Be to, brigada turėjo naują klientą — planetą, pavadintą Friholdu.

Sutartis buvo sudaryta, galima sakyti, kelyje. Kastenas ir jo žmonės nebegalėjo pasilikti viešbutyje, ir Stelas organizavo friholdiečių evakuaciją į būstinę. Jiems besiskverbiant per chaosą ir kapralės Flin sukeltus gaisrus, prezidentas ir pulkininkas atsargiai tyrinėjo kits kito poziciją. Kastenas paklausė, kokie standartiniai įkainiai. Stelas atsakė, jog nėra tokios sąvokos, kaip “standartinis” karas, vadinasi, apie jokius “standartinius” įkainius negali būti nė kalbos. Brigada ima tiek, kiek kainuoja jos padarytos paslaugos, — tai yra, tam tikrą minimumą plius papildomą užmokestį susijusį su neplanuotomis išlaidomis. Ir vis dėlto, išanalizavęs kai kurias buvusias sutartis, jis galės apytiksliai paskaičiuoti, koks atlygis gali būti šįsyk. Taip ir padarė. Išgirdęs sumą, Kastenas išbalo it kreida.

— Rupas žinojo, ką šneka: jūs išties brangiai kainuojat, — išspaudęs šypseną, sumurmėjo jis.

— Tiesa, — Stelas gūžtelėjo pečiais, — bet, kaip sakoma, kiek sumokėsi, tiek ir gausi. Mes verti tų pinigų, kuriuos mums moka.

Kastenas linktelėjo.

— Neabejoju, pulkininke, bet, atvirai šnekant, aš net negaliu pasakyti, ar mums pakaks lėšų. Veikiausiai visiškai nepagrįstai puoselėjau optimistines iliuzijas apie jūsų atlygį, ir, ko gero, Austinas teisus: mes turime pasirinkti, kam atiduoti planetą, jums ar piratams.

Stelas nusijuokė:

— Net jei viskas yra būtent šitaip, aš įsitikinęs, kad mūsų variantas geresnis.

Jie šnekučiavosi toliau, akivaizdžiai ir abipusiai trokšdami pasiekti kompromisą. Kastenas neturėjo teisės pasamdyti brigadą be Rupo, kaip opozicinės partijos lyderio, pritarimo. Net jei pavyktų surinkti reikiamą sumą, ne jo valioje eikvoti ją savavališkai. Bet, kadangi Rupas vis dar tysojo be sąmonės, Kastenas turėjo progą nusamdyti brigadą laikinai, galutinį problemos sprendimą perduodamas senatui. Jei šis tokį sprendimą vetuos, brigadai bus sumokėta tiktai už sugaištą laiką, ir tuo viskas baigsis. Bet jei Kasteno sumanymui bus pritarta, brigada galės tučtuojau kibti į darbą. Kadangi jie vis vien privalėjo apleisti Amo, šis nutarimas nieku gyvu neprieštaravo samdinių interesams. Stelas šyptelėjo prisiminęs, kaip sužibo Kasteno akys, jam tarus:

— Atvirai šnekant, pulkininke, Austinas mūsų planetai padarys didžiulę paslaugą, jei kuo ilgiau prasivolios be sąmonės. Jeigu jo nebus, aš su senatu neturėsiu jokių problemų!

Stelo apmąstymus nutraukė komryšio dūzgimas.

— Taip? — atsiliepė jis.

— Čia kažkoks žmogus nori su jumis pasimatyti, sere, — seržanto Vilkinso, būstinės sekretoriaus, balse suskambo nepasitenkinimo gaidelės. — Sako, kad jį vadina Sem, ir daugiau nieko apie save nepraneša.

Stelas šyptelėjo.

— Atsiųskite jį pas mane, seržante.

— Klausau, sere, — akivaizdžiai nenorom atsakė Vilkinsas.

Po poros minučių durys atsilapojo, ant slenksčio pasirodė susišiaušusi žmogysta ir išsidrėbė ant nežinia iš kur atvilktos kušetės.

— Ir šitą skylę tu vadini ofisu? — paklausė atvykėlis, pašaipiai nužvelgęs nutriušusias sienas ir aplūžusius baldus. — Netgi fintiečių bordeliai apstatyti kur kas prašmatniau.

— Ir man džiugu tave matyti, Sem, — Stelas atsilošė krėsle ir užkėlė kojas ant subraižyto rašomojo stalo. — Labai liūdna, kad, kaip paaiškėjo, vienas mano karininkas tiek daug nutuokia apie fintiečių bordelius… ypač įvertinus, jog kalbame apie moteriškos lyties karininką.

Kapitonė Samanta Ana Mouzli parodė savo vadui liežuvį, nusitraukė nuo galvos peruką ir krestelėjo pečius siekiančius šviesius plaukus. Jos nebūtum pavadinęs gražuole, ir ši aplinkybė buvo tik į naudą Sem atliekamam darbui. Įsimenanti išorė — anaiptol ne tas dalykai, kuriuo turėtų pasižymėti žvalgybos karininkas. Negraži — irgi neteisybė. Apveidi — visų tinkamiausias apibūdinimas, ir maloni Samantos išvaizda kadaise neliko be Stelo dėmesio. Po natūraliai reljefiškais — anaiptol ne išpešiotais — antakiais spindėjo protingos rudos akys. Nosis kiek didoka, tačiau įspūdį švelnino putnios, jausmingos lūpos. Ir Stelas iš savo patirties žinojo, kad po vyriškais drabužiais slepiasi netgi labai patrauklus moteriškas kūnas.

— Sveikas, Markai, — pasakė jinai. — Džiugu tave matyti. Atleisk už karnavalą, tačiau šis sąvartynas — nelabai tinkama vieta vargšei beginklei merginai.

Stelas prunkštelėjo.

— Beginklė, irgi man… Tu tokia pat beginklė, kaip Lintiano gyvatė… Bet aš džiaugiuosi, kad sugrįžai. Tiesą sakant, netgi pradėjau nerimauti.

— Kodėl? — šypsodamasi paklausė ji. — Tu gi žinai, manęs jokia kulka neima.

— Na, taip. Tai yra, aš žinau, kad tu taip galvoji.

Stojo tyla, kuri jų visiškai netrikdė — tylėjo žmonės, labai gerai pažįstantys vienas kitą. Kadaise dvejus ilgus metus juos siejo kuo artimiausi santykiai. Ilgainiui meilė išblėso, tačiau draugystė išliko, ir jiedu tapo gerais bičiuliais. Kartais Stelas priekaištaudavo sau už tai, bet mintis apie visišką išsiskyrimą jam buvo nepakeliama. Jį ne kartą kamavo klausimas, kaipgi jis pasielgtų, jei prireiktų pasiųsti kapitonę ten, kur ji veikiausiai neįstengtų išlikti. Tikslaus atsakymo į šį klausimą pulkininkas nežinojo, bet buvo tikras, jog Samanta nepakęstų jokių nuolaidų, pagrįstų asmeniniais santykiais. Dėl to jis dar labiau žavėjosi šia mergina, kas, deja, tik apsunkino padėtį.

Ji išsitraukė ir užsirūkė cigaretę. Stelas, kaip visada, smerkiamai suraukė antakius, ir, kaip visada, Sem ignoravo viršininko reakciją.

— Tu čia nenuobodžiavai, — prabilo ji, mostelėjusi į langą. — Ar visa tai kaip nors siejasi su mano misija?

Stelas linktelėjo:

— Taip. Tikiuosi, tu nušviesi padėtį. Bet verčiau iš pradžių papasakosiu tau, kas pas mus dedasi.

Nesigilindamas į smulkmenas, jis pranešė apie zoniukų ataką, apie susitikimą su Kastenu bei Rupu ir apie būstinės antpuolį. Jam baigus, Samanta užgesino cigaretę, prisidegė kitą ir, primerkusi akis, prabilo:

— Taip, sąsajų yra, nors iš pradžių mano kelionė nežadėjo būti įdomi. Nusileidau Friholde, apsimetusi nedidelės kompanijos “Tri-Star” prekybos atstove. Neva mano užduotis — organizuoti reguliarų tiekimą į Friholdą. Iš pradžių apsilankiau sostinėje; toks nedidelis miestelis, pavadintas Pirmuoju. Pasikalbėjau su kai kuo iš vyriausybės. Pasakiau, jog mano kompaniją neramina padažnėję piratų antpuoliai, ir paklausiau, kaip jie paaiškintų tokią padėtį. Tačiau atsakymo nesulaukiau. Atseit jie net miglotai nenutuokia, kodėl piratų vizitai padažnėjo, tačiau vyriausybė be atvangos svarsto šį klausimą. Žodžiu, “galite nekvaršinti savo žavios galvelės, nerimaudama dėl šios aplinkybės”. Tuomet nusprendžiau pasiieškoti kalbesnių pašnekovų. Po velnių, iš pradžių man visiškai nesisekė. Tie, kurie šį tą žinojo, tylėjo it žuvys, ir netgi tie, kurie nežinojo nieko, laikė liežuvį už dantų.

Pagal visus požymius jų ekonomika grindžiama kalnakasyba, lengvąja pramone ir kažkokių specifinių keraminių dirbinių gamyba. Regis, dvi pirmosios veiklos rūšys gerokai nukentėjo prasto oro periodu. Ko gero, visą pelną jie gaudavo iš keramikos. Aplink vien smėlis, o milžiniškos požeminės upės — beveik neišsenkantis energijos šaltinis. Tokiomis sąlygomis tik keramika ir užsiiminėti. Be to, jie gamina nedidelius daiktus, kuriuos lengva transportuoti, — kaip sykis tai, ko reikia piratams.

Įsidėmėjusi šią informaciją, pradėjau ieškoti ko nors, kas susidomėtų aukštomis kainomis, kurias mano kompanija gali pasiūlyti už keraminius dirbinius, — Sem nusijuokė. — Nepatikėsi, kokius kyšius man teko siūlyti — įskaitant ir seksualines paslaugas, nuo kurių tu neabejotinai paraustum. Kad ir kaip ten būtų, susidarė įspūdis, jog tenykščiai gyventojai susivieniję į kooperatyvus, tarp kurių egzistuoja konkurencija. Tad visi, su kuo besišnekėjau, kaip įmanydami gyrė savo gaminius ir peikė viską, ką gamino kiti. Tačiau įsijautę ir geisdami aplenkti konkurentus, jie visgi mažumą atleido vadžias. Tokiu būdu man pavyko gauti šiokios tokios informacijos.

— Esu tikras, tu kaip reikiant dėl jos pasistengei, — sausai pastebėjo Stelas. — Atrodei kaip vyras ar kaip moteris?

— Priklausomai nuo aplinkybių, — paerzino jį Samanta. — Dabar klausykis įdėmiai, prasidės visų įdomiausia. Po pietų su vieno tokio kooperatyvo vadovu — jų metu buvo nemažai išgerta — aš įkalbėjau jį parodyti man savo fabriką. Tokį didelį, stovintį ant skardžio upės pakrantėje. Viduje viskas taip pat, kaip ir kiekviename hidroponiniame fabrike: turbinos, jėgos agregatai… na, ir panašiai. Bet tenai buvo vienas skyrius, kurio mano šeimininkas labai uoliai vengė. Teko lukterėti, kol jam prireiks į tualetą, ir įsmukti vidun paslapčia.

Stelo neapgavo išoriškai lengvabūdiškas Samantos tonas — jis puikiai suprato, kaip jinai rizikavo.

— Žinojau, kad laiko turiu labai nedaug, ir nemėginau nieko perprasti, o paprasčiausiai ėmiau ir įrašiau viską, ką įstengiau.

Ištarusi šiuos žodžius, Samanta iš slaptos kišenės išsitraukė mikroprojektorių ir įteikė jį Stelui. Dvimatis paveikslas nepasižymėjo holoįrašo apimtimi bei gelme, tačiau puikiai perteikė detales ir spalvas. Atvaizdas nežymiai virpčiojo — žinoma, kol jos šeimininkas tuštino savo šlapimo pūslę, Sem skubėjo ir nuolat žvilgčiojo į laikrodį. Visų pirma Stelas išvydo sudėtingą vamzdynų labirintą — jie rangėsi, kildami iš didelės antspauduotos metalinės dėžės. Paskui kamera nuslydo per laboratorinį stalą, apkrautą popieriais, buteliukais su kažkokiu skysčiu, instrumentais ir visokiais kitokiais neaiškios paskirties daiktais.

Stelas grąžino mikroprojektorių Samantai.

— Įspūdinga. Kas tai?

Ji šyptelėjo:

— Prieš ateidama čionai, tokį pat klausimą uždaviau gudruoliams iš Techno.

Techno — taip vadinosi dirbtinis palydovas, sukurtas prieš kelis Šimtus metų. Iš pradžių jis tebuvo mažutėlaitė mokslinių tyrimų stotis, tačiau ilgainiui priėjo pradėjo jungtis nauji moduliai, ir galiausiai palydovas dydžiu susilygino su žemiškuoju Mėnuliu. Tai buvo maža, nepriklausoma ir visiškai savarankiška visata, kurioje triūsė aukščiausios kvalifikacijos mokslininkai bei technikai, atliekantys pačios aukščiausios vadovybės užsakymus. Sklandė gandai, kad savo dirbtinio pasaulėlio apsaugai jie sukūrė slaptą stulbinančios galios ginklą. Šiaip ar taip, kol kas niekas nesiryžo savo kailiu patikrinti, kiek tiesos slypi šiuose ganduose.

— Ir ką jie tau atsakė? — pasiteiravo Stelas.

— Atsakė, kad anie, Friholde, surado labai įdomų būdą užsidirbti pragyvenimui. Jei friholdiečiai savo prekę ims tiekti į rinką, jie gali tapti turtuoliais. O dar gudragalviai pasakė, kad jau kurį laiką suka galvas dėl produkcijos, gabenamos iš Friholdo. Dabar, palyginę savo tyrimų duomenis su informacija, kurią jiems suteikiau, mokslininkai galėjo atlikti kokybiškesnę analizę. Matyt, vamzdžių labirintas, kurį matei, yra sudėtingos filtravimo sistemos dalis. Tokios sudėtingos, kad, mokslinčių manymu, ji gali atlikti filtravimą viso labo kelių mikronų tikslumu. Tas, kas sukrauta ant darbastalio, patvirtina šią išvadą ir perša mintį, jog sistema skirta vienintelio mineralo, kurio gausu požeminėse to pasaulio upėse, gryninimui.

— Ar yra kokių nors minčių, kas tai per mineralas? — paklausė Stelas.

Sem šyptelėjo ir nuo nuorūkos prisidegė kitą cigaretę.

— O aš jau pamaniau, kad tu niekada šito nepaklausi! Gudruoliai iš Techno jį vadina termiumu. Jie sako, kad būtent šio slapto ingrediento dėka Friholdo keramika tokia ypatinga, į nieką nepanaši. Niekam iki šiol nepavyko dubliuoti jų gaminių, nors mėgino daugelis. Ta keramika neįtikėtinai atspari karščiui. Rinkoje jai nėra lygių, ir taikyti ją galima pačiose įvairiausiose srityse, nuo ginklų iki naminių skrudintuvų. Techno man pažadėjo aukso kalnus, jei sugebėsiu gauti jiems bent kruopelytę termiumo.

Stelas tylėjo ir mąstė.

— Dabar daug kas pasidarė aiškiau, — galų gale prabilo jis. — Jei tas mineralas yra visiškai naujas, iki šiol nežinomas ir randamas tik požeminėse Friholdo upėse, nenuostabu, kodėl “Intersistems” pirminio planetos tyrimo metu galėjo jo nepastebėti. O jeigu jis išties toks vertingas, kaip sakai, darosi aišku, kodėl jie panoro susigrąžinti planetą. Ir šis noras toks stiprus, kad “Intersistems” sudarė sandėrį su piratais.

— Teisingai, — linktelėjo Sem. — Taip pat aišku, kokiu būdu Friholdas iki šiol įstengė sumokėti savo kasmetinius įnašus. Žinoma, prabangoje jie nesimaudė, bet tie specifiniai keramikiniai dirbiniai padėjo išsilaikyti paviršiuje. Tik štai ko nesuprantu: kam visas tas krapštymasis su keramika? Ar ne paprasčiau būtų pardavinėti patį termiumą, kad pramonine gamyba ir dirbinių realizavimu rūpintųsi kiti?

— Nežinau. Gal jiems atrodė, jog tai svarbu — pastatyti nuosavą industrinę bazę ir tokiu būdu užsitikrinti visišką nepriklausomybę?

— Nepriklausomybė — ji, žinia, gerai, bet tu man pasakyk štai ką, — Samanta bedė cigarete Stelo pusėn. — Kodėl jie tau melavo? Kodėl nei Kastenas, nei Rupas net neužsiminė apie termiumą, kodėl apsimetė, kad jis apskritai neegzistuoja?

— Ogi todėl, — karčiai atsiliepė Stelas, — kad potencialiai mes jiems tokie pat pavojingi, kaip piratai, ir vargu ar galime juos už tai smerkti. Atsidūrę planetoje, mes pajėgtume be vargo užgrobti viską, ką jie turi. Manau, Kastenas norėjo papasakoti, bet… Rupas jį sulaikė.

Abu nutilo. Sem susimąsčiusi išpūtė ilgą levandomis dvelkiančių dūmų čiurkšlę.

— Taip, — galiausiai pratarė ji. — Ko gero, mes išties negalime jų smerkti. Jei turėčiau namus, veikiausiai pasielgčiau lygiai taip pat.

Pasigirdo kom-ryšio dūzgimas.

— Taip, seržante?

— Pas jus ateina viršila, sere.

— Dėkui, Vilkinsai.

Hole pasigirdo sunkūs žingsniai. Atsivėrė durys, ir į vidų, klykdamas iš pasipiktinimo, kone įskriejo mažas skarmaluotas padarėlis. Jį įstūmė įkandin pasirodęs viršila.

— Sėsk, — įsakė Komo.

Įsižiūrėjus įdėmiau paaiškėjo, kad padarėlis — liesutė mergiūkštė. Ji ištrūko viršilai iš rankų ir iššaukiančiai nusispjovė jam ant kojų.

— Atsikabink, misteri! Tik pamanyk, įsakinės! Tu gi ne seniūnas.

Viršila pasižiūrėjo žemyn, į spjūvį ant savo nepriekaištingai nublizgintų batų, o paskui perliejo mergiūkštę tokiu žvilgsniu, kad būtų išsigandęs ir suaugęs stiprus vyras. Ji skubiai atsisėdo.

— Kas gi čia, viršila? — vargais negalais tramdydamas šypseną, paklausė Stelas.

— Atgręžk nugarą, — grubiai, bet nepiktai paliepė Komo.

Mergiotė ištaisė grimasą, tačiau paklusniai atsistojo, apsigręžė ir, padėjusi rankas ant kėdės atkaltės, atsisėdo vėl. Jos trumpa apgailėtina suknelė buvo perplėšta beveik iki juosmens. Komo atsargiai praskleidė skarmalus, apnuogindamas pliką nugarą. Stelas švilptelėjo. Kažkas giliai įpjovė mergaitės nugarą, o paskui atsainiai susiuvo pjūvį. Tarp atsikišusių menčių ir toliau, po išlikusia suknelės dalimi, vingiavo sukepusio kraujo pėdsakas. Stelas pažvelgė į Komo.

— Malikas?

Tasai tik linktelėjo. Stelas tylutėliai nusikeikė. Niekšas! Jis pašalino savo mini švyturėlį ir įsiuvo jį mergiūkštei. Švyturėlis funkcionavo toliau, klaidindamas persekiotojus. Be to, Malikas puikiai suprato, kad bereikalingas jo žiaurumas neabejotinai įsiutins Stelą.

— Čia dar ne viskas, pulkininke, — pratarė viršila, susiraukdamas iš pasibjaurėjimo. — Dirstelkit čionai.

Stelas atsistojo ir priėjo prie mergaitės. Toji suvirpėjo iš baimės, ir pulkininkas švelniai padėjo ranką jai ant peties. Komo iš avarinės vaistinėlės išsitraukė gniužulėlį tvarstomosios medžiagos ir atsargiai nušluostė sukepusį kraują. Samdiniai išvydo pranešimą, įrėžtą švelnioje vaikiškoje odoje.

“Brangusis Stelai. Aš nusprendžiau atsisakyti jūsų pavaduotojo pareigų — dabar turiu kitų interesų. Gaila, kad pasala nenusisekė, bet esu tikras, jog mudu dar susitiksime. Peteris Malikas”.