Laisves planeta

12

Rupas su didžiausiu pasitenkinimu stebėjo, kaip senatoriai vienas po kito užsiregistruoja ir sėdasi į savo krėslus. Galvos skausmas dėl kiekvieno žingsnio, intrigos, baimė — visa tai po poros minučių liks praeity. O kas bus toliau? Turtai, šlovė, valdžia… Viskas, ko tik jis pageidaus. Senatorius tiesiog netvėrė savam kaily.

Oliveris ir Olivija Kastenai užsiregistravo ir užėmė savo vietas užpakalinėje salės dalyje. Atkreipusi dėmesį, kad tėvas atrodo labai pavargęs ir sunerimęs, Olivija paklausė:

— Ar ką nors žinai apie šios neeilinės sesijos priežastį?

Oliveris suraukė antakius.

— Ne, brangioji. Austinas žaidžia kažkokį žaidimą. Apgailestauju, bet reglamentas leidžia sušaukti neeilinę sesiją, nepaaiškinus priežasties. Rupui tereikėjo gauti ketvirtadalio deputatų pritarimą. Kaip žinai, jo valioje ir yra daugmaž tiek kišeninių senatorių. Dabar mums belieka palaukti ir pamatyti.

— Ir visgi aš nesuprantu, kojis siekia? Ko tikisi? — toliau kamantinėjo Olivija. — Bet kuris pasiūlymas gali būti patvirtintas tiktai balsavimu, o nepriklausomieji tvirtai stovi mūsų pusėje. Jis negali laimėti.

— Žinau, brangioji, — paniuręs atsakė tėvas, — bet šiuo metu Stelo čia nėra, ir, ko gero, būtent tokiam atvejui Rupas prilaikė rankovėj kokį nors įstatyminį triuką. Šiąnakt aš vos neiškvaišau, be atvangos skaitydamas mūsų įstatymus ir mėgindamas suprasti, kokias pinkles mums ruošia Austinas, bet taip nieko ir nesugalvojau, tačiau esu tikras, jis kažką rezga. — Oliveris gūžtelėjo pečiais ir pabandė nusišypsoti, bet jam nieko neišėjo.

Tėvo žodžiai Olivijai priminė apie Marką Stelą. Gaila, kad jo čia nėra. Sunku pasakyti kodėl, tačiau jinai buvo tikra, kad, jei Stelas nebūtų išskridęs, Rupas nieko nemėgintų daryti. Nuo šios minties ji pajuto vidinę tuštumą, tarsi Markas būtų išsigabenęs kažkokią jos dalelę, apie kurios buvimą iki pirmosios jų nakties viloje Olivija nė nenutuokė. Tuomet už neabejotinos Stelo jėgos mergina pajuto stulbinantį švelnumą ir jautrumą. Gulėdama mylimojo glėbyje, ji klausėsi pasakojimų apie kariškio gyvenimą, apie brigadą ir apie nuogąstavimus, kuo ji galėjo pavirsti, nuolatos žudydama be priežasties, prarasdama pagarbą bei savigarbą. Gi Olivija pasidalino su juo svajonėmis apie Friholdo ateitį. Palaipsniui jų viltys bei siekiai pradėjo tekėti viena kryptimi, įgaudami bendro tikslo formą. Dabar, sėdėdama senato salėje, Olivija nejučia pakėlė akis į lubas, kurias puošė šlovingos Friholdo ateities paveikslai. “Galbūt viskas taip ir bus, — pagalvojo jinai. — Drauge mes galime pasiekti, kad mūsų svajonės virstų tikrove”.

Senatorius Vitmanas, aukštas, lieknas juodaplaukis žmogus, paprašė visus laikytis tvarkos.

— Ledi ir džentelmenai, gerbiami senatoriai. Ši sesija sušaukta senatoriaus Rupo reikalavimu. Laikydamasis mūsų reglamento, jis pateikė ketvirtadalio senatorių parašus — jie pritaria, jog toks susitikimas būtinas. Pristatau jums senatorių Rupą.

Ant pakylos užkopė Austinas Rupas. Jam už nugaros savo amžinu ritmu pulsavo ir putojo upė, tarsi įrėmindama žmogaus figūrą savo galybe bei jėga.

— Ledi ir džentelmenai, gerbiami senatoriai. Visų pirma leiskite atsiprašyti už netikėtą iškvietimą ir kitus nepatogumus, kuriuos jums suteikė šis susitikimas. Bet, esu tikras, jis būtinas. Kaip žinote, pas mus prasidėjo keisti laikai, vyksta neįprasti dalykai. Aš tvirtinu, jog tokie laikai ir tokie įvykiai kartais verčia priimti ne menkiau keistus bei neįprastus sprendimus — sprendimus, neįkandamus silpniems ir trumparegiams. Jie reikalauja novatoriško požiūrio, išstumia priekin naują lyderį, sugebantį ir turintį drąsos veikti.

Rupas nutilo, žvelgdamas viršum susirinkusiųjų galvų, tarsi regėdamas tą, ko negalėjo regėti jie. Paskui jo žvilgsnis slystelėjo žemyn, ir Austinas tęsė savo kalbą:

— Ne taip seniai aš radau tokį sprendimą ir turėjau drąsos veikti. — Per salę nuvilnijo nepatiklus šurmulys. Rupas pakėlė ranką ir nusišypsojo, kantriai laukdamas, kol visi nusiramins. — Prašau, leiskite man užbaigti. Užkopti į tribūną mane privertė mūsų planetoje susiklosčiusios ekstraordinarinės aplinkybės ir akivaizdus senato nesugebėjimas adekvačiai į jas reaguoti. Visiškai aišku, kad mums reikalinga visapusiška egzistuojančios valdymo sistemos reorganizacija, kad mūsų vyriausybę turėtų pakeisti kita — tokia, kuri įstengtų įveikti krizę.

— Šito jau per daug! — sušuko Kastenas, pašokdamas iš krėslo ir piktai žaibuodamas akimis. — Šį kartą jūs persistengėte, Austinai. Sargyba! Suimkite senatorių Rupą kaip išdaviką!

Salė tarytum susprogo — visi senatoriai šaukė vienu metu, neklausydami vienas kito, stengdamiesi kuo greičiau pranešti aplinkiniams savo asmeninį požiūrį. Pagyvenęs sargybos viršininkas su dviem savo žmonėmis jau buvo pakeliui link Rupo, kai ūmai visi trys sukniubo, suvarpyti kulkomis. Kai Šūvių griausmas nutilo, salėje įsiviešpatavo kapų tyla. Nepajėgdami patikėti savo akimis, senatoriai žvalgėsi tai į ant grindų tysančius kūnus, tai į dvylika Ronų Imperijos karių, it per stebuklą pasirodžiusių iš avarinių išėjimų. Jie įžengė vidun ir apmirė — dvylika abejingų demonų, — žvelgdami į senatorius pro savo automatų taikiklius. Visi buvo sukrėsti, niekas nejudėjo, nes suprato, kad menkiausias krustelėjimas tolygus savižudybei. Išoriniuose koridoriuose pasigirdo prislopinti kautynių garsai — roniečiai susidorojo su likusiais sargybiniais. Netrukus pavojaus signalas nutilo, ir ateivių kariai užėmė visas pagrindines pozicijas.

Rupas žiūrėjo įjuos, mėgaudamasis savo valdžia ir galybe.

Ką gi, senatoriai gavo, ko nusipelnė. Jis davė jiems patarimą, suteikė galimybę juo pasinaudoti, tačiau jie Austino neklausė. Tad tegul dabar už tai sumoka. Rupas nusišypsojo.

— Prisiekiu Dievu, tu už viską atsakysi, šlykštus išdavike! — sušuko Kastenas, verždamasis iš Olivijos glėbio.

Daugiau jis nebepasakė nieko — vienas roniečių karys prišoko prie prezidento iš užnugario ir smogė jam per galvą automato buože. Kastenas susmuko į krėslą, Olivija tučtuojau palinko prie tėvo.

Rupas apsimestinai apgailestaudamas palingavo galvą:

— Susimildami, supraskite, mums visiškai nereikalingos naujos aukos. Atsiprašau, kad teko griebtis prievartos, bet… Kartais ji neišvengiama — vardan aukštesnio tikslo. Dabar kaip sykis toks metas. Patikėkite, roniečių pasirodymas negali būti nerimo priežastis. Atvirkščiai. Jie čia, kad padėtų mums. Tiktai jų padedami mes sugebėsime išvengti siaubingo kraujo praliejimo. Manote, piratai drįs mus puldinėti sužinoję, kad mus globoja Antroji Ronų Imperija? Esu tikras, kad ne. Kas išvijo piratus paskutiniojo antpuolio metu? Gal samdiniai? Ne, šlovingoji roniečių laivų eskadrilė, pasirodžiusi lemiamą akimirką. Dabar norėčiau, kad jūs išklausytumėt Antrosios Ronų Imperijos karininką, tą patį, kuris įsakė tiems laivams atskubėti pagalbon. Jis jau kurį laiką gyvena Friholde, pačioje generolo Stelo panosėje, laukdamas progos mums padėti. Taigi turiu garbės pristatyti jums Klano vadą Figą. Įdėmiai klausykitės, ką jis pasakys, elkitės taip, kaip jis prašo, ir viskas bus puiku.

Rupo žodžiai beveik nepasiekė Figo sąmonės. Jis sustingo tamsoje už senatorių nugarų, grožėdamasis upe; taip stovėjo nuo pat tos akimirkos, kai įžengė į salę. Jam dar niekada neteko matyti nieko nuostabesnio už šią upę. Ranka tolydžio lytėjo lūpas, atlikdama tradicinį ištikimybės ir pagarbos gestą. Ten, kur gimė ir vystėsi jo rasė, pasaulyje, vadinamame Tikraisiais Namais, pakako nusispjauti į delną, kad seilės beveik akimirksniu išgaruotų nuo sekinančios kaitros. Gi čia jis žavėjosi reginiu, nuo kurio svaigo galva, ir širdį perpildę jausmai veržte veržėsi išsilieti laukan. Netikėtina upės galia ir jos grožis pranoko viską. Stovėti ir žvelgti į šventojo skysčio tėkmę beveik tolygu pažinti Dievą. Veikiausiai Taryba nuspręs suteikti šiai planetai milžiniškos

šventyklos statusą, ir Figo broliai leisis į tūkstančių šviesmečių kelionę per erdvę vien tam, kad nusilenktų įsikūnijusiam Dievui.

Rupas atsikosėjo.

— Klano vade Figai?

Senatorius sutriko; visos giliai paslėptos baimės staiga atgijo ir išplaukė paviršiun. Visų labiausiai jis baiminosi, kad Figas kažkokiu būdu pažeis jų susitarimą, paversdamas Rupą atpirkimo ožiu.

Figas neįtikėtinomis valios pastangomis atplėšė akis nuo upės ir prisivertė grįžti į realybę. Jis nužingsniavo tarpueiliu žemyn, peržengė nukautą sargybos viršininką, tarsi jis būtų tik tuščia vieta, ir užkopė ant pakylos. Rupas nervingai atšoko į šalį ir sustojo pačiame pakraštyje, kaip įmanydamas toliau nuo ateivio. Kurį laiką ronietis stovėjo tylėdamas, apžiūrinėdamas auditoriją ir stengdamasis įvertinti priešais sėdinčių senatorių nuotaiką. Jis sugaišo daug laiko, peržiūrinėdamas holografinius žmonių įrašus, visais niuansais tyrinėdamas jų veidų išraišką, judesių kalbą, drabužius ir papuošalus. Dabar už tas pastangas jam atlyginta. Visuose veiduose Figas regėjo siaubą, sumaištį, įniršį ir kartėlį. Gerai. Būtent tas, ko reikia.

— Aš nustatau tokias taisykles, — pradėjo Figas. — Pirma. Tas, kuris pasijudins be leidimo, mirs. — Jam prabilus, kariai vargais negalais atplėšė akis nuo upės ir atsigręžė į žmones. Šventasis skystis visus juos veikė hipnotiškai. Šiaip ne taip sutelkęs dėmesį, Figas tęsė: — Antra taisyklė. Tas, kuris prabils be leidimo, mirs. Ir trečia. Visi asmeniniai ginklai turi būti tučtuojau sudėti tarpueiliuose.

Ginklų perdavimas truputį sutrikdė salėje viešpataujančią tylą. Kariai nedelsdami surinko nedidelį arsenalą. Figas neabejojo, kad kai kurie senatoriai nuslėpė ginklus, tačiau kratą nusprendė atidėti. Dar ne metas. Krata galėjo susilpninti jo psichologinį poveikį žmonėms.

Kai ginklus išnešė, Figas prabilo vėl:

— Jei prireiks, ateityje bus skelbiamos naujos taisyklės. Dabar aš noriu kreiptis į tuos, kurių šioje salėje iš tiesų nėra, kurie dalyvauja tik elektroninių priemonių dėka, — jo akys nuslydo eilėmis, tai šen, tai ten stabteldamos prie pusiau perregimų hologramų, atstovaujančių fiziškai nesančius senatorius. Kai kurios jau pranyko — veikiausiai puolė organizuoti kokį nors pasipriešinimą. Labai svarbu įtikinti tuos, kurie dar liko salėje, kad tokie mėginimai beprasmiški. — Čia esančių žmonių gerovė visiškai priklauso nuo jūsų. Artimiausiu laiku aš duosiu visus reikiamus nurodymus. Jie turi būti įvykdyti nedelsiant. Pažeidėjų laukia mirtis.

Netikėtai Figas parodė į antroje eilėje sėdinčią moterį su kruopščiai sušukuotais žilais plaukais. Trinktelėjo šūvis, ir jos galva sprogo, aptėkšdama aplinkinius kraujo bei smegenų purslais. Viskas nutiko taip staiga, kad greta sėdintys senatoriai net nespėjo atšlyti.

— Aš tik pademonstravau, kad kalbu rimtai, — šaltakraujiškai pareiškė Figas.

Rupas nusigręžė nuo moters kūno. Atsitiktinumo valia ji buvo viena iš karščiausių jo šalininkų. Akimirkai Austino akys susitiko su Kasteno akimis, ir išdavikas kone fiziškai pajuto veriantį prezidento žvilgsnį. Jame liepsnojo neapykanta, kuriai nereikėjo žodžių. Kastenas krūptelėjo, tarsi norėdamas pakilti, ir Olivija stipriai apglėbė jį rankomis.

— Dabar, — tęsė Figas, — aš noriu pranešti jums kai ką svarbaus apie savo gentainius. Skirtingai, nei jūs, mes nesam bereikalingos prievartos Šalininkai. Mirtis, kurios liudininkais tik ką tapote, buvo neišvengiama, ji įrodė, kad mane turite vertinti rimtai, ir tuo pačiu išgelbėjo daugelį kitų gyvybių. Mano valioje sunaikinti absoliučiai visus planetos gyventojus, bet aš to nedarysiu — tiems, kurie pageidaus, leisiu iš jos išvykti, pasiėmus tiek, kiek įstengs panešti. Antrosios Ronų Imperijos globoje pasiliks ribotas savanorių skaičius. Jie bus specialiai apmokyti ir vėliau užims administracinius postus tuose žmonių pasauliuose, kuriuos mes nuspręsime įjungti į savo Imperijos sudėtį. Norintys gali užsirašyti pas senatorių Rupą.

Vienas senatorius, stambus vyriškis, sėdintis vidurinėje eilėje, nusispjovė į tarpueilį, tokiu būdu išreikšdamas savo požiūrį į gyvenimą Antrosios Ronų Imperijos globoje ir, aišku, į “užsirašymą pas senatorių Rupą”. Roniečiai sureagavo akimirksniu — jo gąlva ištiško į kąsnelius, o kūnas griuvo į priekį ir nuslydo tarp krėslų.

— Aš žinau, kad jūsų rasės atstovams spjūvis yra saviraiškos forma, tolygi žodžiams, — šaltai pakomentavo įvykį Figas. Jis nepridūrė, kad roniečiai spjūvį laiko tokiu rimtu įžeidimu, jog kario reakcija veikiausiai buvo perdėm automatiška. Jį vadas nubaus vėliau. — O dabar klauskite manęs įdėmiai, aš du kartus nekartosiu…

Figas pradėjo dėstyti savo planą apie žmonių evakuaciją iš Friholdo. Roniečių karininko įžūlumas Oliviją apstulbino. Tas planas įpareigojo žmones ne tik atlikti visus su evakuacija susijusius darbus, bet ir apmokėti visas išlaidas. Evakuaciją organizuos ir tikrins tie senatoriai, kurių dabar salėje nėra; gi tie, kurie sėdi čia, bus sulaikyti kaip įkaitai. Pirmiausiai Friholdą turės apleisti brigada ir savanoriai, paskui vyriausybė ir civiliai tarnautojai. “Tokiu būdu, — niauriai pastebėjo Olivija, — Friholdas beveik išsyk liks be vadovybės”. Galimybė organizuoti pasipriešinimą praktiškai prilyginta nuliui, kas, be abejo, padės Figui lengviau pasiekti norimą tikslą. Ir nepaisant visko, ką jis kalbėjo anksčiau, darėsi aišku, jog daugelis mokslininkų bei technikų bus per jėgą sulaikyti planetoje — šiaip ar taip, kuriam laikui. Veikiausiai tol, kol apmokys roniečių technikus išgauti ir panaudoti termiumą.

Šatlai turės nugabenti žmones į transportinius brigados laivus, o transporteriai nuskraidins evakuojamuosius ten, kur tie panorės. “Vargu ar kam labai norėsis mus priimti”, — liūdnai pagalvojo Olivija. Kadangi trys brigados transporteriai nepajėgs išgabenti visų friholdiečių — planetoje gyveno maždaug keturi šimtai tūkstančių žmonių, — Figas parekomendavo pasisamdyti lainerius ar kitokius didelius laivus, o apmokėjimui leido pasinaudoti visomis turimomis išgryninto termiumo atsargomis.

Figo savikliova Oliviją stulbino — juk neteko abejoti, kad, bent jau šią akimirką, roniečių karininko žinioje buvo viso labo tik saujelė karių, kontroliuojančių senatą. Vadinasi, vargu ar jis išties galėjo sukliudyti žmonėms termiumu pasinaudoti taip, kaip tiems norėsis. Ir visgi, duodamas savo “leidimą”, jis kūrė iliuziją, neva viskas yra jo valioje. “Aišku, — mąstė Olivija, — čia ne kas kita, kaip šmaikšti realios grėsmės, blefo ir bravados kombinacija. Gerai suplanuota, puikiai apgalvota, ir visgi… Jam nieko neišeis”. Olivija nežinojo, kokiu būdu bus išlaisvinti senatoriai ir ką būtent darys Krasnovskis su Stelų, tačiau neabejojo: planetos evakavimu jie neužsiims. Iš visko sprendžiant, Figas iš anksto kruopščiai išstudijavo žmones, ir jo planas rėmėsi tų studijų rezultatais, tačiau ronietis padarė keletą rimtų klaidų. Olivija buvo tikra savo tėvo dukra, ir todėl jai buvo visai nesunku pamatyti, kur būtent suklydo ateivis.

Visų pirma, Antroji Ronų Imperija niekada iki galo nesupras to, kad žmonių Imperija apskritai ir jos pasienio pasauliai — toli gražu ne vienas ir tas pats. Nepaisant visų esamų įrodymų, ateiviai, matuodami žmones savo asmeniniu matu, atkakliai laikėsi nuomonės, neva žmonija yra vieningas, sutelktas darinys. Tad kai Imperija leido piratams grobstyti pasienio pasaulius, roniečiai šią nuolaidą palaikė visos žmonijos silpnumu.

Be to, begalinių susirėmimų su piratais metu roniečiai veikiausiai pastebėjo, kad žemiečiai dažnai postringauja apie kiekvieno atskiro žmogaus gyvybės vertę (netgi jei jų veiksmai prieštarauja šiam teiginiu), ir padarė išvadą, kad žmonės neleis pražūti savo gentainiams, jeigu šito bus galima išvengti. “Labai rimta klaida”, — karčiai šyptelėjo Olivija.

Ir dar. Antrąją Ronų Imperiją valdo Taryba, sprendimus priimanti konsensuso pagrindais. Be abejo, Figas senatą prilygino grubiai Tarybos analogijai ir manė, kad be jo žmonės neįstengs priiminėti efektyvių sprendimų. Olivija vos nesusijuokė. “Viena pas mus išties gerai, — pagalvojo jinai, — mes be vargo galime apsispręsti už kitus”.

Remdamasi savo asmeninėmis sampratomis, Tūkstančio Taryba suplanavo operaciją, kuri atrodė rizikinga, vertinant žmonių matais, bet visiškai pateisinama roniečių požiūrių, patirties bei polinkių atžvilgiu. Jeigu viskas vyks sėkmingai, jie gaus patikusią planetą, nepadarę visiškai nieko, kas galėtų sukelti žmonių Imperijos pasipiktinimą. Šiaip ar taip, juk įsiveržimo nebuvo, ir nukentėjusiųjų ne tiek jau daug. Imperatorius pamąstys, pamąstys ir paklaus savęs: ar verta stoti į brangiai kainuojantį karą su Antrąja Ronų Imperija dėl vienos vienintelės planetos? Žinoma, ne. Ir netgi jei jų planas žlugs arba žmonių Imperija sureaguos griežčiau, Tūkstančio Taryba visuomet galės visą atsakomybę suversti Figui, apkaltindama jį bereikalingu uolumu ir apsiskaičiavimu. Prašome mums atleisti ir tarkime, kad incidentas užglostytas. Olivija ne kartą lankėsi dvare ir žinojo, kad taip nutiko jau ne sykį.

Ji buvo tikra, jog roniečių planas žlugs. Tie, kurie yra už šios salės sienų, paprasčiausiai negali leisti — ir neleis, — kad jis išdegtų. Jie veikiau leis žūti visiems, įkalintiems šioje salėje, bet planetos neatiduos. Jais dėta, ji pasielgtų taip pat. Staiga merginą persmelkė gilus liūdesys. Taip negarbinga! Pasaulyje tiek daug dalykų, dėl kurių verta gyventi. “Tiek to, nėra ko inkšti, — tučtuojau tarė sau ji. — Kas lemta, to neišvengsi, ir nėra prasmės savęs gailėtis”. Olivija išsitiesė ir prisivertė klausytis toliau.

Padaręs nedidelę pauzelę, kad auditorija galėtų suvirškinti, ką išgirdusi, Figas tęsė:

— Tiems, kurie yra už šios salės sienų, aš duodu šešias dienas mano plano įgyvendinimui. Šiam terminui pasibaigus, visi čia esantys bus nužudyti. Mano kariai saugoja pastatą iš išorės. Be to, tarp jūsų yra senatoriaus Rupo užverbuotų šnipų. Aš tučtuojau sužinosiu apie kiekvieną planą, kiekvieną sąmokslą, nukreiptą prieš mane. — Figas toli gražu nebuvo įsitikinęs, kad taip ir bus, tačiau neabejojo psichologiniu tokio pareiškimo poveikiu. Jis pavaizdavo kažką panašaus į šypseną, bet jo pastangos nesumažino salėje tvyrančios įtampos. — Taigi, tikiuosi, jūs negaišite laiko veltui, stengdamiesi išvaduoti tuos, kurie sėdi čia. Statydami šį pastatą, jūsų inžinieriai pasidarbavo iš peties. Jo sienas įveiktų nebent Imperijos laivynas. Tai viskas. Jūs girdėjote mano įsakymus, vykdykite juos.

Holografiniai nesančių senatorių atvaizdai vienas po kito išnyko, kol galiausiai liko tik vienas. Be abejo, stebėtojas. Likusieji dirbs, nenuleisdami rankų, kad įveiktų šią naują netikėtą krizę. Figo įsakymas dar veikė — salėje niekas nepratarė nė žodžio. Kiekvienas liko akis į akį su savimi, įkalintas neįveikiamame asmeninių minčių ir baimių kokone. O priešais juos tekėjo kaip tekėjusi didinga upė, stulbinanti savo galia bei energija, ir šviesa džiugiai šoko bei žėrėjo vandens paviršiuje, tarsi juokdamasi iš žmonių silpnumo.