Laisves planeta

4

Kai kambaryje įsižiebė šviesa, visi sužiuro į Stelą, laukdami jo reakcijos. Bet pulkininkas iš pradžių neįstengė pratarti nė žodžio ir, norėdamas laimėti laiko, pradėjo sudėtingą naujo cigaro pridegimo ritualą. Tie, kurie filmavo šiuos kadrus, buvo narsūs žmonės. Jam norėtųsi su jais susitikti. Tačiau Stelas žinojo, kad šitai neįmanoma, ir suprato kodėl. Šis žinojimas skausmingai gniaužė širdį. Tuo pat metu kita jo esybės dalis, žvelgianti tarytum iš šalies, mąstė ir analizavo toliau. Pulkininkas negalėjo pasiduoti emocijoms, kadangi nuo jo objektyvumo priklausė pernelyg daug žmonių. Jeigu jis suklys, jiems už tai teks sumokėti savo gyvybe — kaip ir tiems, kurie jau žuvo. Kiekgi žmonių jie prarado šiandien? Ūmai suvokęs, jog negali tiksliai atsakyti į šį klausimą, jis pajuto sąžinės priekaištus.

— Pulkininke Stelai? — Kasteno balsas grąžino jį į realybę.

— Atleiskite, — sumurmėjo Stelas ir pamėgino nusišypsoti. — Mane sukrėtė tik ką matyti vaizdai. Jūsų žmonės narsiai kovėsi. Juos užpuolė piratai?

Stelas žinojo, kad piratų antpuoliai pasienio planetose yra įprastas dalykas. Pačiame Imperijos pakraštyje patrulinių laivų buvo mažai, ir piratai tarp jų prasmukdavo be jokio vargo. Kai kas netgi išsakė nuomonę, jog Imperatorius sąmoningai nesiima jokių griežtesnių priemonių, nes piratų veiksmai padeda prilaikyti Antrąją Ronų Imperiją — šis tikslas jam svarbesnis už kainą, kurią tenka mokėti likimo valiai paliktiems pasauliams. Stelas kadaise priklausė Žvaigždžių Sargybai ir visuomet prieštaraudavo, išgirdęs panašius pasisakymus — iš dalies todėl, kad juos laikė išdavikiškais, tačiau labiausiai dėl to, jog nenorėjo tikėti, neva pinigai Imperatoriui yra svarbesni už jo pavaldinių gyvybes. Tačiau, kai biudžetinių išlaidų apkarpymo pretekstu jo brigadą išformavo, kosminio patruliavimo korpusas taip pat gerokai sumažėjo. Galiausiai piratų antpuoliai padažnėjo, piratų bei roniečių susirėmimai — taip pat. Ir dabar Stelas jau niekuo nebebuvo tikras.

Kastenas suglaudė delnus ir kurį laiką viršum jų žvelgė į Stelą.

— Taip, pulkininke, ten buvo piratai. Tačiau nemanykite, kad jūsų regėtas antpuolis yra retas, kone išskirtinis reiškinys. Čia viso labo tik vienas atskiras atvejis, ir, deja, kas dieną jų vis daugėja.

— Kalbėkite tiktai savo vardu, Oliveri, — pertraukė jį Rupas. — Anaiptol ne visi mūsų planetos politikai pritaria tokiems nepagrįstiems tvirtinimams.

Patenkintas, kad ir jis išsakė savo nuomonę, Rupas atsilošė bejėgiškai nuo jo svorio sugirgždėjusiame krėsle ir vėl suteikė savo veidui nuobodžiaujančią išraišką.

Kastenas šyptelėjo it žmogus, pasirengęs kantriai išklausyti kiekvieną nuomonę, nesutampančią su jo asmenine.

— Kaip matot, mudu su senatorium nesutariam dėl to, kodėl piratų aktyvumas išaugo. Tačiau man norėtųsi grįžti prie mūsų pokalbio ir mažumą nukrypti į istoriją. Jūs žinot, kas yra Planetinis Susitarimas, pulkininke?

Stelas suraukė kaktą, stengdamasis prisiminti, ką girdėjo šiuo klausimu.

— Žinau tik tiek, jog tai susitarimas, reglamentuojantis santykius tarp planetos savininko, paprastai Imperijos vyriausybės arba stambios kompanijos, ir galimo jos pirkėjo — dažniausiai persikėlėlių grupės. Daugiau nežinau nieko.

— Šito pakanka, — šypsodamasis atsakė Kastenas. — O dabar papasakosiu, kaip šis susitarimas veikia Friholdo atveju. Netrukus po to, kai planeta buvo atrasta ir įregistruota “Intersistems” nuosavybe, paaiškėjo, kad joje nėra nei gausių mineralų atsargų, nei kitų naudingų iškasenų, vardan kurių vertėtų užsiimti jos įsavinimu. Padariusi tokią išvadą, “Intersistems” pradėjo ieškoti pirkėjo, apie tai pranešusi visai Imperijai. Atsiliepė maždaug du šimtai penkiasdešimt tūkstančių žmonių, tarp kurių buvo ir mano tėvai, — Kastenas švelniai pažvelgė į dukrą. — Ko gero, tau neverta klausytis šios istorijos dar sykį, brangioji.

Olivija ramiai nusišypsojo, padėjo delną ant tėvo rankos ir nežymiai ją spustelėjo.

— Kai tik susiformavo konsorciumas, — tęsė Kastenas, — visi jo nariai įnešė lygias dalis ir išmokėjo “Intersistems” penkis pirmuosius milijardus. Pagal susitarimą kitus penkis milijardus jie privalėjo išmokėti palaipsniui per penkiasdešimt metų. Šiam terminui pasibaigus, Friholdas taptų visiška konsorciumo narių ir jų palikuonių nuosavybe, — Kastenas nutilo, rikiuodamas mintis. — Bet jei įmokos nebus mokamos dvejus metus iš eilės, visi įnešti pinigai lieka kompanijai, o sutartis anuliuojama, — Kastenas atsiduso ir palingavo galvą. — Žinoma, tai negarbinga, bet pakeisti sąlygų nepavyko. Nuo tų laikų prabėgo trisdešimt metų. Kaip įsitikinote pats, Friholdas anaiptol ne rojaus kampelis. Ypač sunkūs buvo pirmieji metai. Žuvo tūkstančiai, tarp jų ir mano tėvai. Iš pradžių motina, paskui tėvas. Tačiau mes ištvėrėme. Kelis pirmuosius metus tik vargais negalais pavykdavo sukrapštyti pinigų ir atsiskaityti su “Intersistems”. Bet pamažu padėtis pradėjo keistis į gera. Mes radome būdą ne tik egzistuoti sudėtingomis Friholdo sąlygomis, bet ir gauti pelno.

Kasteno akys sužibo — kaip žmogaus, galiausiai pasiekusio savo numylėtą temą.

— Mums netgi šis tas atlikdavo. Už tas lėšas įsigijome būtiniausios technikos, o tuomet pradėjo gausėti ir santaupos.

Kasteno akių šviesa užgeso, pečiai pakumpo, tarsi juos būtų užgriuvusi didžiulė sunki našta.

— Po to sėkmė nuo mūsų nusigręžė. Kaip ir derėjo tikėtis, oras tokioje planetoje, kaip Friholdas, keičiasi cikliškai. Šio proceso prigimtis mums neaiški iki šiol, bet netenka abejoti, jog po sąlyginai nuosaikių periodų visuomet prasideda bjaurūs panašios trukmės sezonai. Prieš dvejus metus kaip sykis prasidėjo vienas iš tokių bjaurių periodų, kuris baigiasi tik dabar. Aišku, daugiau ar mažiau nukentėjo visa mūsų ekonomika. Sukauptos lėšos pradėjo sparčiai tirpti, ir netrukus iš jų nebeliko nieko.

Ūmai skausmas Kasteno akyse virto įniršiu. Jis vėl pradėjo tūžmingai gniaužyti kumščius, iš visų jėgų stengdamasis nepradėti šaukti.

— Bet, jeigu ne piratai, mes būtume įstengę išsikapanoti ir iš šitos padėties. O, mus užpuldinėjo ir anksčiau — tiek piratai, tiek ir roniečiai. Visi žino, kiek nedaug lėšų skiriama pasienio pasaulių gynybai. Tačiau visa tebuvo niekai palyginti su tuo, kas dedasi dabar. Piratai apiplėšinėja mus kas savaitę, kasdien. Jie renka siaubingą duoklę, grobdami ne tik materialines vertybes: nukenčia ir žūva žmonės.

Prezidento balsas virptelėjo, jo savitvarda suskeldėjo.

— Prieš du mėnesius žuvo mano motina, — negarsiai pratarė Olivija. — Piratams atskridus, ji kaip sykis lankėsi vienoje iš tolimųjų gyvenviečių. Mums labai jos stinga.

Stelas Olivijos akyse įskaitė liūdesį ir nerimą dėl tėvo. Jis jau žiojosi, ketindamas išreikšti užuojautą, bet Kastenas rankos mostu jį sulaikė.

— Viskas gerai, pulkininke. Atleiskite, kad nesusitvardžiau ir išliejau savo asmeninį sielvartą jums bei viršilai Komo. Bet mudu su žmona buvome labai artimi, ir po jos mirties aš niekaip negaliu atsitokėti… Taigi, apie ką mes kalbėjome? Taip, žinoma, mes kovėmės iš visų jėgų, tačiau piratų mums neįveikt. Friholdas neturi armijos. Tiesą sakant, jos niekada nė nereikėjo, ir vargu ar praktiška šiam tikslui eikvoti mūsų visais atžvilgiais ribotus resursus. Anksčiau atsitiktinius piratų bei roniečių antpuolius pakankamai sėkmingai atremdavo mūsų civilinės gynybos pajėgos.

— Netgi labai sėkmingai, — žvelgdamas į lubas, įsiterpė Rupas.

— Taip, iš pradžių, — sutiko Kastenas, — bet ne vėliau. Palyginti su mumis, piratai pernelyg gerai ginkluoti ir apmokyti. Jiems padeda ir netikėtumo faktorius, — jis gūžtelėjo pečiais ir nelinksmai nusišypsojo. — Mes jau praleidome vieną metinę įmoką ir, ko gero, praleisime antrąją. Štai kodėl kreipiamės į jus, pulkininke.

Stelas žinojo, jog Kastenas teisus. Jam jau teko girdėti, kad piratai gerai organizuoti, aprūpinti ir apmokyti. Tiesą sakant, jeigu jie nori išgyventi, taip ir turi būti. Ironija ta, jog kadaise piratai taip pat buvo kareiviai — kareiviai, kurie kovėsi pralaimėjusių pusėje ilgame, kruviname pilietiniame kare. Tas karas sunaikino tą pačią konfederaciją, kuri vylėsi jo dėka pratęsti savo egzistenciją. Ant konfederacijos nuolaužų iškilo nūdienos Imperija, sukurta vieno žmogaus, pirmojo Imperatoriaus. Dauguma pakluso jo valiai, pavargę nuo begalinio pilietinio karo ir aistringai trokšdami taikos. O tie, kurie atsisakė paklusti, buvo ištremti į negyvą planetą-kalėjimą, pavadintą Uola.

Uola buvo galinga tvirtovė, kurią senoji konfederacija pastatė galimų Antrosios Ronų Imperijos atakų atrėmimui — atakų, kurių niekada ir nesulaukė. Paversti Uolą kalėjimu buvo visai nesunku — orbitoje esančią ginkluotę, nukreiptą į kosmoso gilumą, paprasčiausiai atgręžė žemyn, į planetą. Štai kodėl, kai visi laivai, belikę iš sukilėlių laivyno, susirinko draugėn ir ryžosi narsiam, bet, regis, iš anksto pasmerktam mėginimui išvaduoti savo įkalintus draugus, ataką visai netikėtai vainikavo sėkmė. Uolos ginkluotė buvo nukreipta ne ten, kur derėjo. Imperijos jūrų pėstininkai brangiai sumokėjo už šią lemtingą klaidą. Visi jie žuvo, o kaliniai atgavo laisvę.

Bet ką gi su ja daryti? Kur eiti? Uola sklendė ties žmonių ir roniečių imperijų riba. Kad ir kur nuspręstų keliauti buvę kaliniai, visur jų laukė mirtis. O tam, kad nugalėtų visus, jie turėjo pernelyg mažai laivų. Ir orbitinius ginklus vėl nukreipė į kosminę erdvę. Taip kalėjimas tapo jų namais.

Tačiau tie namai nebuvo svetingi. Branduolinių sprogimų dėka konfederacijos karo inžinieriai planetos paviršių pavertė neaprėpiama juodo stiklo lyguma. Jie suprato, jog bet kokio laivyno — nesvarbu, kas ir kur jį surinktų, — ataką ištvers tik gerai ginama planeta, kurioje nėra gamyklų, namų ir civilių gyventojų. Tad Uoloje išdegino visą gyvybę ir pavertė ją nuostabia, tobula tvirtove.

Tokiu būdu laisvę atgavę kaliniai negalėjo apsirūpinti maistu, nepajėgė sukurti išsivysčiusios industrinės bazės. Kaip jie galėjo gauti visa, ko stigo? Beliko viena: pradėti apiplėšinėti kitas planetas. Iš pradžių savo antpuolius jie pateisino teisingu kerštu tiems, kurie nusilenkė Imperatoriui. Tačiau laikas bėgo, ir aukštus laisvės bei teisingumo idealus palaipsniui pakeitė atviras godulys ir neapykanta. Taip kareiviai, kurie kadaise vadovavosi pačiais kilniausiais motyvais, virto gerai organizuota plėšikų ir žudikų armija.

Stelas jau kelintą kartą savęs klausė: “Kas sutrukdys brigadai ilgainiui transformuotis lygiai tokiu pat būdu? Mes jau žudome už pinigus”. Atsakymas piršosi savaime, bet, kaip neretai nutikdavo ir anksčiau, pulkininkas nusprendė nesigilinti į šią temą ir sutelkė dėmesį į aptariamas problemas.

— O kaip elgiasi roniečiai? — pasiteiravo jis. — Labai jus erzina?

Kastenas susimąstė.

— Net nežinau kodėl, bet Antroji Ronų Imperija pastaruoju metu paliko mus ramybėje.

Rupas demonstratyviai sudejavo:

— Štai matot, pulkininke, jis tuojau įžvelgs grėsmę netgi čia. Tik roniečių mums ir betrūko!

Stelas nusijuokė drauge su visais, bet mintyse nusprendė, jog reikės būtinai nuodugniau pasidomėti realiais roniečių veiksmais šiame sektoriuje. Jis kažkodėl tikėjosi, kad ateivių aktyvumas turėtų augti, o ne mažėti. Tam, Stelo manymu, buvo dvi priežastys. Visų pirma, padažnėję piratų antpuoliai, antra, pastebimas kontaktų vystymasis tarp abiejų sparčiai besiplečiančių ir stiprėjančių imperijų. Kadaise pakankamai tvirta pasienio pasaulių tarpinė, skyrusi imperijas vieną nuo kitos, pradėjo pastebimai tirpti — abi pusės į savo sudėtį traukė vis naujas ir naujas planetas. Dabar ši tarpinė suplonėjo taip, kad konfliktas atrodė nebeišvengiamas.

Į žvaigždes pakilusi žmonija sutiko šimtus protingų rasių, bet tik roniečiai kėlė realią grėsmę. Ir ne todėl, kad jie būtų protingesni ar labiau išsivystę už likusius. Paprasčiausiai dėl to, kad jiems, kaip ir žmonėms, buvo būdingas nežabotas ambicingumas; be to, jie, kaip ir žmonės, savojo tikslo siekė visomis priemonėmis, nepažinodami nei gailesčio, nei užuojautos.

Roniečiai buvo senovinė rasė, kosmoso įsavinimo srityje aplenkusi žmoniją tūkstančiais metų. Laimei, jų kultūrai būdingas įžvalgumas bei metodiškumas lėmė, kad svarbūs sprendimai būtų priimami tik konsensuso pagrindu. Dėl šios priežasties Antroji Ronų Imperija plėtėsi lėtai ir atsargiai. Kiekvieną naują planetą iš pradžių kruopščiai ištyrinėdavo, pasverdavo visus jos kolonizavimo pliusus bei minusus ir tik tuomet žengdavo kitą žingsnį.

Žmonija, atvirkščiai, veikė energingai ir retsykiais visiškai nekontroliuojamai. Milžiniškos erdvės buvo įsavinamos pasakiškai trumpais terminais; roniečiai tam sugaištų šimtus, o gal ir tūkstančius metų. Be to, žmonės dažnai prarasdavo, ką įgiję — dėl vidinių nesutarimų, konkurencijos ar tiesiog iš tingumo.

Galiausiai abi imperijos įgijo daugmaž vienodą galią. Ronų Imperija toliau plėtėsi planingai ir nenumaldomai, o žmonija tą patį darė mėšlungiškais šuoliais, raginama veikiau godumo ir siekdama tučtuojau praturtėti, nei laikydamasi kokio nors bendro plano. Šiaip ar taip, toks įspūdis susidarė Stelui ir daugeliui kitų.

Kastenas gurkštelėjo iš stiklo ir prabilo, kreipdamasis į pulkininką ir pabrėžtinai ignoruodamas Rupą.

— Kaip jau minėjau, pastaruoju metu piratai pastebimai suaktyvėjo. Ir dabar jiems jau nebepakanka mus apiplėšinėti, — Kastenas įdėmiai žvelgė Stelui į veidą, vildamasis pastebėti ženklą, jog pulkininkas suprato jo žodžių prasmę. — Jie naikina gamybos priemones. Jėgos įrangą, fabrikus, laboratorijas… Jūs pats galite tęsti sąrašą, — Kastenas kreivai šyptelėjo. — Pasak Olivijos, jie žudo vištą, dedančią auksinius kiaušinius. Vyksta kažkas, ko nebuvo anksčiau ir kas neturi jokios prasmės. Jei, žinia, ta ardomoji veikla jiems neatneša didesnio pelno už grobimą. Štai kodėl, pulkininke, aš nė neabejoju, kad piratai ir “Intersistems” kažkokiu būdu susitarė tarpusavyje. Kitokio paaiškinimo nerandu.

— Vadinasi, jūs manote, jog “Intersistems” moka piratams už tai, kad jie jus puldinėtų, naikintų jūsų gamybos priemones ir tuo pačiu atimtų iš jūsų galimybę įnešti kitą įmoką? — susimąstęs pratarė Stelas.

— Būtent, — Kastenas atsilošė krėsle. Jis atrodė patenkintas — nelyginant žmogus, sugebėjęs įteigti pašnekovui savo požiūrį. — Jeigu mes neįstengsime sumokėti ir šiais metais, “Intersistems” atsiims Friholdą, pasiliks sau viską, ką jiems jau sumokėjome, ir galės nepalyginamai brangiau parduoti iš esmės labiau išsivysčiusią planetą.

Be abejo, prezidento žodžiuose buvo racijos. Ir visgi, nors Stelas neabejojo, kad “Intersistems” galėtų taip pasielgti, jis nepajėgė nusikratyti įtarimo, jog Kastenas jam pasakė ne visą tiesą. Visų pirma, Olivija atrodė kažko sutrikusi, antra, Kasteno balse nesigirdėjo įsitikinimo, o jo žvilgsnis šastelėjo Rupo pusėn tarsi ieškodamas paramos. Stelas mintyse pasidžiaugė, jog dėl viso pikto jau išsiuntė į Friholdą žvalgus. Galbūt jie padės susigaudyti, kas ten dedasi iš tiesų.

— Ak, Oliveri, — apsimestinai nustebęs pratarė Rupas, — man regis, tavo žodžiai nuskambėjo ne itin įtikinamai. Iš principo toks dalykas įmanomas, betgi tu puikiai žinai, kad nėra jokių tokio sąmokslo įrodymų. Visi šie įtarinėjimai tiesiog kvaili.

Kastenas pasijuto labai nejaukiai, ir, rodos, jo sumišimas Rupui teikė pasitenkinimą. Prezidentas piktai suraukė antakius ir jau žiojosi, tarsi ketindamas kažką sakyti, bet valios pastangomis susitvardė.

Taip, čia kažkas slypi. Rupas meluoja, o Kastenas jį dangsto, nors ir neabejotinai nenoriai. Kodėl? Stelas nusprendė kol kas savo įtarimus pasilikti sau ir pasižiūrėti, kur pakryps tolimesnis jų pašnekesys.

Rupas suraukė kaktą ir tęsė, šįsyk iš tiesų jaudindamasis:

— Problema ta, kad, kol mes gaištame laiką ir energiją, ieškodami neegzistuojančių suokalbių, mūsų planetos naikinimas tęsiasi. Pripažinsiu, piratų veiksmai iš tiesų atrodo kvailai, bet kas sakė, kad jie protingi? Sutinku, jog problemą reikia spręsti, ir kuo greičiau, bet esu tikras, kad samdinių armija — toli gražu ne vienintelis galimas sprendimo variantas, — Rupas atsiprašydamas nežymiai linktelėjo Stelui. — Neįsižeiskite, pulkininke, tačiau jūsų paslaugos kainuoja pernelyg jau brangiai. Bet svarbiausia ne tik kaina. Netgi jeigu jums pasiseks, brigados apsilankymas Friholde beveik užtikrintai nusineš dar daugiau aukų, lems dar didesnį planetos nuniokojimą. Gal verčiau pinigus išleiskime kitur, gal pamėginkime susitarti su piratais? Lukterėk, Oliveri, suteik ir man galimybę išsikalbėti; malonumo čia nedaug, niekas nesiginčija, ir visgi, jei galvosim apie ateitį, tokia sutartis kainuotų pigiau ir veikiausiai išgelbėtų nemažai gyvybių, — ieškodamas paramos, Rupas žvilgsniu slydo nuo vieno veido prie kito.

Kastenas net persikreipė iš pykčio.

— Subinėn derybas su piratais! — suriko jis. — Pinigų gaila, taip? O kas garantuos, kad, kartą gavę pinigus, jie paliks mus ramybėje? Kiek būtent jiems pasirodys pakankamai? Po velnių, Rupai! Nejaugi tu nesupranti, kad mes pakliūsim į vergiją?

Rupo lūpas iškreipė plonytė šypsena.

— Įdomi mintis, Oliveri. Bet aš pasakysiu tau štai ką. Jeigu tu įgyvendinsi savo sumanymą, mums grės nepalyginamai didesnis pavojus. Kai tik pulkininkas Stelas su savo armija išsilaipins Friholde, mes atsidursime jo valioje. Jeigu jis panorės turėti vergų — prašom, jis juos gaus… mūsų asmenyje. O gal tu paprasčiausiai pavargai nuo rinkimų ir nori tapti nebe prezidentu, o karaliumi? Ar čia šuo pakastas, Oliveri?

— Tėve… — Olivijos balsas virptelėjo iŠ susijaudinimo — Kastenas išraudusiu veidu ir drebančiomis rankomis pašoko iš krėslo.

Omai milžiniškas sienos gabalas paprasčiausiai pradingo — į viešbutį pataikė raketa. Kai tik sprogimo griausmas ėmė tilti, pro atsivėrusią angą klykdami plūstelėjo zoniukai.

Stelas pašoko ir puolė prie Olivijos. Pakeliui jis išsitraukė pistoletą ir nemąstydamas paleido ugnį. Vienas, du, trys zoniukai parkrito, nusilpę jų pirštai paleido apgailėtinus pistoletus. Stelas stvėrė Oliviją už rankos ir trūktelėjo šalin akimirksniu anksčiau, nei energetinis spindulys perrėžė krėslą, kuriame ji tik ką sėdėjo. Stelo kairėje viršila Komo kėde trenkė zoniukui mirtiną smūgį, pasičiupo jo ginklą ir ėmė šienauti visus, kurie ir toliau lindo pro skylę sienoje. Kastenas taip pat neatsiliko. Jis sunkia pelenine suknežino užpuolikui galvą ir užsimojo kitam taikliam kirčiui. Stelas dukart iššovė. Sunkios kulkos nubloškė zoniukus atgal. Jis akies krašteliu pastebėjo, kaip parkrito Rupas. Senatoriaus galva nusidažė krauju, ir augalotas įsibrovėlis palinko, ketindamas smogti sužeistajam dar kartą. Tačiau nebesuspėjo — Olivija pastvėrė kažkieno numestą blasterį ir iššovė. Žydras spindulys perrėžė milžino koją ties keliu. Praradęs pusiausvyrą, tasai griuvo ant grindų nelyginant pakirstas medis, bet tuojau pat vėl ėmė šliaužti Rupo link, kol Stelo kulka nutraukė jo pastangas.

Zoniukai puolė toliau. Atremdamas jų ataką, Stelas žaibiškai sukiojosi į visas puses, tarsi šoktų kažkokį siaubingą mirties šokį. Tuomet atsivėrė durys, į kambarį įsiveržė sargybiniai ir atidengė ugnį. Po poros minučių viskas buvo baigta. Įsiviešpatavo tyla, tik tolumoje aidėjo prislopinti tolimų kautynių garsai, dejavo sužeisti zoniukai ir tykiai švilpčiojo vėstantys ginklai.