Laisves planeta

11

Tačiau po paros, susikūprinęs tamsoje pačiame jėgos lauko pakraštyje ir jausdamas, kaip per kaklą varva neišvengiamas Endo lietus, Stelas pradėjo abejoti savo plano nepriekaištingumu. Kas bus, jei šis generatorius sureaguos kitaip? Kas, jei jėgos laukas liuoktels ne virš jų, o pereis kiaurai? Į galvą lindo daugybė minčių, viena prastesnė už kitą. Bulius Štromas visuomet sakydavo, kad Stelas pernelyg jau mėgsta nerimauti be reikalo. “Paklausyk, sūneli, daugiau nei pusė pergalingų karų — gryniausios sėkmės dalykas. Priimk visų geriausią sprendimą, kokį tik gali, ir nusiramink. Toliau viskas priklausys nuo sėkmės, o jei taip, verčiau negaišk laiko, bergždžiai nerimaudamas, o nuveik ką nors naudingesnio. Pavyzdžiui, išlenk taurelę ar pasisuk apie moterį”.

Stelas nusišypsojo. Ką jis čia veikia, užuot “sukęsis apie moterį”? “Stengiuosi išlikti gyvas”, — kreivai šyptelėjęs, atsakė pats sau. Ir apmirė, uosdamas orą, ar nepadvelks cigaretės dūmais ir tepalu, įsiklausydamas, ar nepasigirs ginklų žvangesys ir batų gurgždesys per žvirgždą. Visa tai, žinia, smulkmenos, tačiau smulkmenos, nuo kurių gali priklausyti gyvybė. Nieko. Tik drėgno nakties oro kvapas, tik monotoniškas jėgos lauko gaudesys. Kai tik jis pranyks, vadinasi, Komo su Samanta užgrobė fuzijoninį miesto įrenginį. Jis vylėsi, kad Sem neprikrės kvailysčių. Nors retsykiais ta patrakėlė tiesiog varydavo generolą iš proto, Stelas ir toliau puoselėjo jai kuo šilčiausius jausmus. Ta mintis jį privertė prisiminti Oliviją.

Jis jau suprato, kad myli tą moterį. Jos plaukai, jos akys, jos švarios, švelnios odos kvapas, net tyki aimana artumo minutę — viskas, viskas virto neįkainojamais prisiminimais, kuriuos Stelas retsykiais ištraukdavo į dienos šviesą, kad vėl ir vėl su malonumu juos išgyventų. Dabar jis pagaliau turi už ką kovoti — ne tik už brigadą. Kai Stelas gyveno su Samanta, ji vis vien liko brigados dalimi, dalimi reikalo, kuriam jis atidavė savo gyvenimą, ir šia prasme jo paties aidu. Generolas nusišypsojo. Pirmąkart per ilgus metus viskas įgavo prasmę. Nepaisant visų sunkumų, su kuriais tenka kovoti dabar.

Akimirkai kilstelėjęs galvą, jis išvydo jėgos lauko mirguliavimą, pastatų siluetus anoj jo pusėj ir miglotus Hotebo sargybinių šešėlius. Dirstelėjęs kairėn ir dešinėn, vos įstengė įžiūrėti neryškias Sakalo ir jo pilotų figūras, taip pat susigūžusias po lietumi. Tie kosmoso klajūnai veikia netgi labai neblogai. Stelas vėl prigludo prie žemės, pasirengdamas kantriai laukti. Sem ir Komo — puiki komanda; gali būti, kad būtent šią akimirką jiedu jau pasiekė fuzijoninį įrenginį.

— Tai sakai, čia išties nerimta medžioklė? — sušnypštė Komo, kreipdamasis į Samantą.

Jiedu tupėjo tamsiame akligatvyje priešais pastatą, kuriame stovėjo fuzijoninis įrenginys, apšviestą ne prasčiau, nei pasimatymų namai šeštadienio naktį. Visose svarbiausiose pozicijose stovėjo zordų sargybiniai, ir dar begalė jų tarsi be jokio reikalo Šlaistėsi netoliese.

— Na, kad ir kaip ten būtų, šitaip atrodė prieš trejetą valandų, — sukuždėjo Sem. — Iš kur galėjau žinoti, kad naktį jie sargybą padvigubins? Ir apskritai, kuo daugiau sargybinių, tuo įdomiau.

— Jūs visiškai išprotėjote, ledi, — suniurnėjo Komo.

— Nejaugi? — sušnabždėjo jinai. — Beje, ne aš, o tu susiruošei užgrobti puikiai saugomą jėgos įrenginį, padedamas pilotų, neturinčių jokios antžeminių operacijų patirties.

Nors laipsniu Samanta buvo viršesnė už Komo, jai net į galvą nešovė vaidinti viršininkę. Tokios operacijos — jo, o ne jos kompetencijos sritis.

— Na, mes dar pažiūrėsim, — negarsiai atsakė viršila, nukreipdamas į pastatą naktinio matymo prietaisą. — Aš galiu ir atsisakyti šio darbo — ypač su tokia suknista žvalgyba. — Sem atsakydama tik prunkštelėjo. Viršila patylėjo, įdėmiai apžiūrinėdamas objektą. — Šiaip ar taip, jie apmokyti nekaip. Raminanti aplinkybė.

— Tarsi mes geresni, — piktdžiugiškai pastebėjo Sem, linktelėjusi į pilotus, pasislėpusius tamsoje tolėliau nuo jų.

Komo įjos pastabą nesureagavo.

— Jei mes turėtume sunaikinti pastatą, viskas būtų labai paprasta. Bet kaip atsikratyti sargybos, nepažeidus paties įrenginio, štai klausimas?

Samanta akimirkai susimąstė.

— Gal koks dėmesį nukreipiantis manevras?

— O ką? Nebloga mintis. Tarkim, šokančių mergelių trupė.

— Čia gi zordai, kvailiuk. Jų šokančiomis mergelėmis nesuviliosi. Ne, man šovė kita mintis. Pasakyk vaikinams, kad žiūrėtų įdėmiai ir būtų pasirengę, — Samanta dirstelėjo į savo rankinį laikrodį. — Duok man dešimt minučių.

— Būk atsargi, — sukuždėjo Komo, bet, kaip paaiškėjo, jis kreipėsi į tuščią erdvę — Samanta jau ištirpo naktyje.

Komo įtemptai sekė laikrodžio strėliukes. Aštuntąją minutę jis perspėjo pilotus, devintąją nuleido šalmo antveidį. Dešimtąją.. nieko nenutiko. Ir vienuoliktąją taip pat. Komo sunerimo. Dvyliktąją tvykstelėjo akinantis pliūpsnis — į orą pakilo visai greta pastato palikta mašina. Komo šyptelėjo. Samanta viską padarė teisingai. Prisivertęs kantriai laukti, jis žiūrėjo, kaip budintieji ėmė blaškytis į visas puses, susidurdami tarpusavyje ir “kalbėdamiesi” čiuptuvais; kai kurie pradėjo šaudyti. Tas faktas, kad sargybiniai neišleido nė garso, reginiui suteikė fantasmagorinį atspalvį, paversdamas jį savotiška pantomima, vaizduojančia kažkokią keistą stichinę nelaimę. Bet garsiai treškanti liepsna buvo neabejotinai reali. Kai sumaištis pasiekė apogėjų, Komo mostelėjo pilotams, ir ataka prasidėjo.

Iš pradžių zordai net nesuvokė, jog čia antpuolis. Figūros, bėgančios artyn besiblaškančios liepsnos fone, mažai kuo skyrėsi nuo jų bičiulių, besikaunančių su ugnimi. Bet tuomet kažkuris pilotas veriamai suklykė, ir zordai pagaliau susiprotėjo. Kalbėti jie negali, tačiau klausa nesiskundžia. Neleisdami sargybiniams atsitokėti, puolėjai atidengė ugnį, šienaudami juos į kairę ir į dešinę.

Ir štai Komo įsiveržė į vidinį kiemą. Rankoje drebėjo granatsvaidis, vienas po kito tvyksčiojo užtaisai. Viršila nusikeikė, kai paskutinė granata pataikė į pastatą, nuversdama visą iš purvo nulipdytų plytų bloką. Dešinėje išgirdęs riksmą, Komo atsigręžė ir išvydo, jog vienas pilotas raičiojasi žeme, nuo galvos iki kojų skęsdamas liepsnose. Jo padėtis buvo beviltiška, ir kitas pilotas nušovė nelaimingąjį.

Zordai palaipsniui atsitokėjo. Prasidėjo rimta kova. Jie naudojosi visais keturiais čiuptuvais, tad kiekvienas virto dviem šauliais. Prie antžeminių susirėmimų nepratę pilotai virptelėjo. Užsimetęs ant nugaros ištuštėjusį granatsvaidį, Komo stvėrė abu pistoletus ir suriko:

— Pirmyn! Tas, kuris vidun įsiverš paskutinis, visiems stato išgerti!

Pergalingai šaukdami, pilotai puolė šturmuoti pastato, Masteliais prasvilindami gynėjų kūnuose juodas skyles; zordai krito, atvėrę bumas nebyliam šauksmui. Į Komo pataikė dusyk, tačiau šarvuotas apsauginis kostiumas atlaikė — kaip paprastai. Pistoletų šūviais viršila nukovė abu šaulius — vieną priekyje, kitą kairėje.

Galiausiai pilotai įsiveržė į pastatą. Viduje sargybinių buvo nedaug. Jie mėgino pasipriešinti, tačiau krito nukauti ar sustingdyti staneriais. Galimos kontratakos atvejui Komo išrikiavo savo žmones aplinkui pastatą, o pats leidosi ieškoti valdymo centro. Surado jį ir, įėjęs vidun, visų pirma išvydo du kūnus — vienas tysojo ant grindų, o kitas kabojo ant valdymo pulto. Greta stovėjo išsišiepusi Sem. Išjos pistoleto vamzdžio dar teberūko dūmai.

— Kaip miela, kad nusprendei Čionai užsukti, — pabrėžtinai nerūpestingai tarstelėjo jinai.

Komo nustebęs palingavo galvą.

— Baik vaipytis, verčiau eik vadovauti sargybai, — suniurzgė jis.

— Man irgi džiugu tave matyti, — šypsodamasi atsakė Samanta ir išėjo.

Komo atsigręžė į didelį, žiburėliais mirksintį valdymo pultą su galybe klavišų bei mygtukų. Jam visa ši įranga tebuvo tamsus miškas. Laimei, vienas pilotas, dar visiškai jaunas vaikinukas cherubino veidu, tarsi nužengęs iš bažnyčios skliautų, bet visgi savo sąskaitoje turintis aštuonis sunaikintus priešo laivus, pasirodė besąs dar ir kvalifikuotas jėgos įrenginių srities inžinierius. Prieš operaciją jam buvo griežtai įsakyta į kautynes nieku gyvu nesivelti. Dabar Komo įsakė j į pakviesti. Pilotas numetė nukauto sargybinio kūną žemėn ir įsitaisė atsilaisvinusiame krėsle. Nervingai treškindamas pirštų sąnarius, jis kurį laiką susikaupęs studijavo pultą, o paskui ėmėsi darbo, spaudydamas klavišus tiksliais, apgalvotais judesiais.

— Stebėkite šį daiktą, — jis parodė į ilgą švytintį vamzdį, horizontaliai įtaisytą virš valdymo pulto. Jam bešnekant, šviesa vamzdyje pradėjo judėti iš dešinės į kairę, žalsvas jos atspalvis pagelto. — Puiku, — trumpai tarstelėjo pilotas. — Prasideda!

Jo pirštai vėl nubėgo klavišais. Ūmai šviesa vamzdyje įgavo raudoną atspalvį. Tuo pat metu pasigirdo avarinės sirenos kauksmas — ženklas, jog agregatas dirba perkrovos režimu.

— Na, štai ir viskas, viršila, — tarė pilotas. — Mūsiškiai arba jau lauko viduje, arba nebegyvi. Šiaip ar taip, metas pristabdyti šią mažylę, antraip ji gali ištikšti į gabalėlius.

Komo pritardamas linktelėjo. Jis mėgino įsivaizduoti, kaip sekasi Stelui.

Stelui atrodė, kad jis pasmerktas amžinai klausytis švelnaus jėgos lauko gaudesio. Todėl, kai tas netikėtai nutilo, generolas net neišsyk sureagavo. Viešpatie… Pavyko! Jis pašoko ir sukuždėjo:

— Lauko nėra… Eime!

Abipus jo iš šešėlio išniro pilotai ir puolė į priekį. Nubėgę penkiasdešimt pėdų, — jie vėl išsitiesė ant žemės.

Dabar oro uosto teritorijos pastatai tarytum priartėjo. Pro pusiau išdaužytus langus liejosi ryški šviesa, girdėjosi silpni zordų muzikos ir žmonių kalbos garsai. Dėl kažkokios priežasties sargybinių buvo nedaug, o ir tuos, regis, labiau domino tarpusavio pokalbiai, nei tiesioginės pareigos — stebėti, kad niekas neįsibrautų į aerouosto teritoriją. Matyt, jėgos laukas įteigė jiems apgaulingą saugumo pojūtį. Stelas apsidairė ir pamatė, kaip už kelių jardų tysantis Sakalas kilstelėjo aukštyn nykštį. Stelas ir toliau gulėjo nejudėdamas, laukdamas sargybinių reakcijos, bet nieko nenutiko. Gal jie pernelyg atsipalaidavo, o gal čia spąstai. Pernelyg jau sklandžiai viskas vyksta. Jis palaukė dar minutę, dar dvi…

Ir kai jau ketino įsakyti pilotams dar sykį pulti į priekį, vieno pastato durys ūmai atsilapojo. Nuo neteptų kilpų girgždesio Stelo širdis krūptelėjo ir ėmė daužytis it pašėlusi. Du žmonės ir zordas išėjo laukan ir skubiai nužingsniavo link kito pastato.

— Na, kas per idiotai tame mieste, — prabilo vienas sargybinis.

— Jie ten užmigo, ar ką?

Zordas atsakė gestais, ir antrasis žmogus pritardamas linktelėjo.

— Taip. Tikriausiai kažkas per klaidą padidino generatoriaus galingumą. Mes paprasčiausiai susisieksime su jais per raciją ir įsitikinsime, kad viskas gerai.

— Na, nežinau, — abejodamas atsiliepė pirmasis. — Kodėl tokiu atveju pas mus nedega pakilimo-nusileidimo juostos žiburiai?

Stelas šyptelėjo. “Ogi todėl, kad mes suradome jungiamąjį kabelį ir perpjovėme jį”, — pamanė jis. Vos tik trijulė dingo pastate, jis negarsiai švilptelėjo. Pilotai pašoko ir metėsi pirmyn. Drėgme persisunkusi žemė slopino žingsnius. Atsargumą pamiršę sargybiniai krito vienas po kito, paralyžiuoti stanerių šūviais. Jais pasirūpins vėliau. Įveikę sargybą, pilotai nuskubėjo prie pastato, kuriame kalėjo Sakalo žmonės.

Bet čia jie sutiko du sargybinius, kurie, kad ir kaip keista, buvo pasirengę viskam. Pastebėję artyn skubančius pilotus, jiedu įsmuko vidun ir užsirakino. Stelas davė ženklą Sakalui, ir tasai blasteriu išdegino spyną drauge su įspūdingu durų gabalu. Stelas kojos spyriu išvertė duris, pasilenkė ir kūlvirsčia nusirito į priekį. Kai pakilo, virš jo galvos tvykstelėjo žydras žaibas, išdeginęs sienoje juodą skylę. Stelas staigiai atsigręžė ir dukart iššovė, nublokšdamas sargybinį zordą į sieną. Tasai nuslydo žemyn, jam iš paskos nusidriekė purpurinis lipnaus kraujo pėdsakas.

Antrąjį sargybinį Sakalo blasteris paprasčiausiai perrėžė pusiau.

— Daug purvo, užtat užtikrintai, — kreivai šyptelėjo Stelas, žvelgdamas į perpjautą kūną.

— Rezultatas, štai kas svarbiausia, — atsakė Sakalas.

Tuo tarpu jo pilotai išlaužė antrąsias suris ir išvadavo savo

įkalintus draugus. Ūmai Stelas ir Sakalas atsidūrė tarp besišypsančių pilotų bei technikų, kurie tapšnojo jiems per nugaras ir kalbėjo visi kartu. Suprasdamas, jog Hotebas netrukus atsiųs pastiprinimą, Sakalas ėjo nuo vieno prie kito, kiekvieną apglėbdamas ir tuo pačiu perduodamas jam įsakymą. Praėjo kelios minutės, ir patalpoje beliko tiktai jis pats ir Stelas; aviabrigada ruošėsi startui. Sakalas ištiesė Stelui ranką.

— Dėkui, generole. Mes liekame jums skolingi.

— Ir aš neprieštaraudamas atsiimsiu skolą, — šypsodamasis atsakė Stelas. — Turiu pasakyti, kad jūsų vaikinai, tegul ir kosmoso klajūnai, bet ant žemės veikė netgi labai pagirtinai.

Sakalas nusijuokė.

— Dar kartą dėkoju, generole. Labai malonu išgirsti tokį komplimentą iš pėstininko lūpų. — Jis apsižvalgė: — Na, pakaks mudviem čia plepėti… Eime.

Jiedu petys petin žengė į naktį. Tą pat akimirką, tarsi mostelėjus burtų lazdele, lietus liovėsi, ir tirštame debesų sluoksnyje susidarė prošvaistė. Stelas šypsodamasis pažvelgė į žvaigždes. Nuo šiol viena iš jų tapo jo namais.