Laisves planeta

15

Šalti skausmo pirštai perplėšė tamsą, kurioje skendėjo Olivija, ir gniaužėsi vis stipriau, stipriau… Ji atsitokėjo ir pajuto, kaip galvoje pulsuoja klaikus skausmas. Stengdamasi įsitaisyti patogiau, ištiesė ranką ir įsitvėrė… Kas čia? Regis, virvė. Taip, virvė, kuria surištas kažkoks didelis ryšulys. Olivija išsitiesė, apsidairė ir suprato sėdinti galiniame per duobes besikratančios mašinos skyriuje.

— A-a, jūs atsipeikėjote, — pratarė Rupas, žvilgtelėjęs į ją per apžvalgos veidrodėlį. — Atleiskite, tačiau aš buvau priverstas jums trinktelėti.

Olivija kilstelėjo ranką ir apsičiupinėjo žandikaulį, o paskui galvą ties smilkiniais. Žandikaulį nepakenčiamai maudė, o ant galvos, kurią ji susitrenkė krisdama, iššoko didžiulis skausmingas gumbas. Ir tada plūstelėjo prisiminimai — tėvas puola roniečių karį, ji nesėkmingai stengiasi jį sulaikyti, ir… ją persmelkęs siaubas, kai tėvas krito, pervertas kulkos. Ir viskas per Rupą! Olivija aistringai troško pulti išdaviką ir pasmaugti j į plikomis rankomis, bet, deja, tai buvo neįmanoma. Priešakinę ir galinę mašinos dalis skyrė metalinė pertvara su vieninteliu labai mažu langeliu. Tarsi perskaitęs merginos mintis, Rupas tarė:

— Žinau, jūs manęs nekenčiate, ir, patikėkit, man labai gaila. Bet gal vieną gražią dieną suprasite, kad aš teisus. Imperija merdi, roniečių pergalė neišvengiama. O kai jie nugalės, mes, Friholdo gyventojai, galėtume atsidurti labai palankioje padėtyje.

Mašina sudrebėjo, įsmukdama į griovį. Kurį laiką variklis dirbo tuščia eiga, paskui mašinos nosis pakilo, ir ji išsiropštė iš duobės. “Praktiški” Rupo samprotavimai varė Oliviją iš proto, tačiau ji sutramdė įniršį ir paklausė:

— Kur jūs mane vežate? Ir kodėl?

— Į vieną vietelę, apie kurią žinau tiktai aš, — nekonkrečiai atsakė Rupas, aplenkdamas didžiulį riedulį. — Tiesą sakant, mes jau beveik atvažiavome. Tai kažkas panašaus į medžioklės namelį. — Ūmai jis nusijuokė — šiurpiai, beveik nesivaldydamas. — Juokinga! Dabar medžioja mane! — jis ištiesė ranką ir padidino kom-ryšio garsą.

Olivija įsiklausė ir netruko suprasti, kad jų iš tiesų ieško. Moteriškas balsas kreipėsi į Stelą:

— Atleiskite, generole, bet iš palydovinės sistemos, kaip paprastai, mažai naudos. Kol kas aš nieko neaptikau, tačiau tęsiu paieškas.

— Gerai, — atsakė Stelas. — Ačiū už pagalbą, kom-technike Ču. Jei tik ką nors sužinosit, tučtuojau susisiekit su manimi. Ryšio pabaiga.

Nuo jo balso Olivijos krūtinėje išplito šiluma. Ji prisiminė, kaip Stelas brido per vandenį, skverbdamasis jos link… o tada Olivija prasmego į tamsą. Vadinasi, jos ieško. Gal galima kaip nors jiems padėti? Tuo tarpu Rupas vėl sumažino garsą.

— Jie stačiai neriasi iš kailio. Pasirengę perkasti visą smėlį, — jis šyptelėjo ir dirstelėjo į veidrodėlį. — Norėčiau žinoti, dėl ko jie taip stengiasi — dėl manęs ar dėl generolo draugužės? Galbūt dabar, kai jūsų tėvas nebegyvas, generolas užims jo vietą? O gal šitaip ir buvo numatyta nuo pat pradžių?

Olivijai iš pykčio aptemo akys. Tačiau ji nagais įsikirto į delnus, ir skausmas padėjo jai susitvardyti. Nereikia galvoti apie Rupą, jis to nevertas. Reikia galvoti, kaip ištrūkti. Veikiausiai galima ką nors padaryti.

Ji įdėmiai apsidairė. Matyt, Čia viena iš tų mašinų, kuriomis naudojosi Rupas, patyliukais pervežinėdamas roniečius į senato garažą. Palei galinio skyriaus bortus stovėjo suolai, o viduryje gulėjo virve apvyniotas ryšulys su kažkokia įranga. Olivija ištaikė momentą, kai duobėtas kelias visiškai užvaldė Rupo dėmesį, labai atsargiai kyštelėjo ranką į ryšulį ir ėmė raustis jame, kol užčiuopė kažkokį pailgą metalinį cilindro formos daiktą. Mergina pamėgino apčiuopom nustatyti, kas tai. Galiausiai ji trumpam dirstelėjo žemyn ir tučtuojau vėl pakėlė akis, kol Rupas nieko nepastebėjo. Rankoje ji laikė maždaug dviejų pėdų ilgio išardomo palapinės smaigo sekciją. Vienas metalinio cilindro galas buvo nusmailintas, o kitas baigėsi įdubimu, į kurį reikėjo įstatyti kitą konstrukcijos dalį. Ne itin patikimas ginklas, nusprendė Olivija, bet vis geriau, negu nieko.

Rupas pasuko į siaurą, visiškai apleistą keliuką, ir mašina nuvažiavo toliau. Priešaky pasirodė standartinis pilkšvai rudos spalvos kupolas. Jis stovėjo siauro tarpeklio šlaito viduryje, iš viršaus pridengtas nedidele atbraila. Aišku, iš orbitos jo nieku gyvu nepastebėsi. Olivija įsikišo palapinės smaigą į dešiniąją kombinezono klešnę ir pajuto, kaip šaltas metalas vėsina odą. Kai tik mašina liuoktelėjo paskutinį kartą ir sustojo, mergina įgrūdo aštrųjį galą į batą.

Rupas išjungė variklį, priėjo prie galinio mašinos skyriaus ir atvėrė dureles. Rankoje jis laikė mažytį adatinį pistoletą.

— Atvažiavom, — pranešė jis. — Išlipkit, ir kuo greičiau. Man čia reikia su kai kuo pasimatyti.

Mašinoje nebuvo įmanoma išsitiesti, ir Olivijai teko ropštis iš jos susilenkus. Ji meldėsi, kad Rupas nepastebėtų, smaigo, tačiau nerimavo be reikalo. Jis beveik nekreipė į merginą dėmesio, nervingai dairydamasis aplink, tarsi laukdamas, jog kas nors tuoj tuoj iššoks iš už artimiausio uolos. Olivijos manymu, šitaip nuogąstauti nebuvo ko. Lipdama iš mašinos, ji pagalvojo, kad gal vertėtų parkristi, išsitraukti smaigą ir, kai Rupas pasilenks jai padėti, perverti juo išdaviko širdį. Tačiau tasai jau buvo už kelių žingsnių nuo mašinos.

— Į kupolą! — įsakė Rupas, mostelėjęs pistoletu.

Jiedviem žingsniuojant link kupolo, Olivija pratarė:

— Tai kvaila, Austinai. Aš nekaltinu jūsų už tą, kas nutiko. Teisybė, nepritariu jums, bet, man regis, jūs buvot nuoširdus. Nesuprantu, kodėl negalėtume likti draugais. Paprasčiau tariant, kodėl gi jums manęs nepaleidus? Juk jūs visai nekaltas.

Rupas kandžiai nusijuokė:

— Surimtėkite gi, Olivija. Aš jus pažįstu geriau, nei manote. Visų pirma, jei tik galėtumėt, jūs mane nužudytumėt. O antra, jūs man reikalinga tam atvejui, jei pasirodytų jūsų meilužis su savo žaisliniais kareivėliais. Ne, jūs pasiliksite čia iki sutemų, iki tos akimirkos, kai netoliese nusileis mažas greitas laivelis ir pasiims mane, — jis kreivai nusišypsojo. — Laimei, aš nepratęs viską statyti ant vienintelės kortos, tad iš anksto pasirūpinau ir kitomis nuošaliomis vietelėmis. Todėl apsišarvuokite kantrybe. Jums^/ teks dar kurį laiką palaikyti man kompaniją.

Mergina gūžtelėjo pečiais:

— Ką gi, sutikit, pamėginti vertėjo.

Kai jiedu pasiekė kupolą, Rupas spynos skyde surinko skaičių kombinaciją, ir durys atsivėrė. Iš vidaus tvokstelėjo karščiu. Vos tik atvykėliai įėjo, automatiškai įsižiebė šviesa ir sudūzgė kondicionierius. Kaip ir daugumai nuošalių Friholdo statinių, kupolui energiją tiekė saulės baterijos; klimatas įgalino sukaupti tiek energijos, kad pakaktų ir naktims, ir darganotoms dienoms.

— Sėskite antai ten, — Rupas linktelėjo į kampelį, atitvertą tolimojoje kupolo dalyje.

Eidama per erdvų kambarį, Olivija pastebėjo ant sienų sukabinėtus trofėjus, ant grindų patiestus gyvūnų kailius. Matyt, Rupui šis kupolas išties atstojo medžioklės namelį. “Vadinasi, čia turėtų būti ir ginklų”, — pagalvojo jinai, įdėmiai nužvelgė sienas, bet nieko nepastebėjo. Mergina atsisėdo po masyvia smėlininko galva. Tie žvėrys truputį panėšėjo į žemiškuosius šernus, nors užaugdavo kur kas stambesni. Tas, kuris kybojo virš Olivijos galvos, piktai šiepė dantis, trijose raudonose jo akyse sustingo pagieža, o dvi skustuvų aštrumo iltis, išlenktas aukštyn ir į šalis, Rupas naudojo vietoj kabyklos. Dabar ant jų kyburiavo kelios senos nunešiotos skrybėlės.

Tuo tarpu Rupas elgėsi gana keistai — sustingo, žvilgsniu naršydamas kambarį. Ūmai Olivijos širdis liuoktelėjo ir ėmė plakti it paklaikusi. Už Rupo nugaros kažkas šmėstelėjo! Taip ir yra, iš tarpusienio į šviesą žengė ronietis.

— Ar manęs ieškai, senatoriau? — negarsiai paklausė jis.

Rupas staigiai atsigręžė, kilstelėjo pistoletą ir… išvydo tiesiai

į pilvą nukreiptą lazerinio šautuvo vamzdį. Išdavikas išblyško ir nuleido rankas.

— Išmintingas sprendimas, senatoriau, nors ir jis tik visai neilgam atidės tavo mirtį. Bet, kol tebesi gyvas, norėčiau išgirsti tavo atsakymą, kurį veikiausiai jau įspėjau, remdamasis faktu, jog atvykai čionai. Kiek suprantu, misija žlugo?

Netaręs nė žodžio, Rupas linktelėjo. Jo veidu upeliais sruvo prakaitas.

— Taip ir maniau, — liūdnai pratarė ronietis. — Gaila, labai gaila. Figas buvo puikus karininkas. Esu beveik tikras, kad Tarybos planas būtų pavykęs, jei nebūtų pasirodę samdiniai. Ir dėl jų pasirodymo kaltas būtent tu.

Dabar Rupą pradėjo krėsti drebulys.

— Aš ne… nežinau, kas jūs toks, bet patikėkite, aš… aš padariau viską, ko prašė Figas. Maldauju, pasigailėkite manęs.

— Šlykštus tipas, tiesa? — paklausė ronietis, pirmąsyk kreipdamasis į Oliviją. — Labai apgailestauju, bet jums teks numirti drauge su juo. Nevertėjo leistis į kelionę su tokia prasta kompanija. — Nelaukdamas atsakymo, jis apėjo Rupą ratu — lygiai taip, kaip aną naktį dykumoje darė Figas. — Gal tau, žmogau, bus įdomu sužinoti, kad aš esu roniečių stebėtojų korpuso narys. Ką, suki galvą, kaip čia atsidūriau? Tuoj gausi atsakymą į šį klausimą. Mes jau seniai žinome, kad nesėkmės atveju ketinai pabėgti. Juk tu nesi vienintelis išdavikas žmogus, kurio paslaugomis mes naudojamės. Bet pakaks apie tai. Mano darbas — stebėti ir tyrinėti. Tokiu būdu mes niekada nekartojame savo klaidų. Nelaimei, būtent man teks painformuoti Tūkstančio Tarybą, kas iš tikrųjų nutiko šios mūsų operacijos metu. Mano ataskaita jų nenudžiugins, — ronietis sustojo, gręždamas Rupą žvilgsniu. — Ir visgi viena menka smulkmena veikiausiai privers juos nusišypsoti — tavo mirties aprašymas.

Ateivis siaubingai lėtai pakėlė ginklą į krūtinės lygį. Kai Rupas suprato, kad mirtis nebeišvengiama, jo akyse šmėstelėjo ir tučtuojau pranyko kažkas, ko neįmanoma išreikšti žodžiais. Žydros energijos spindulys nurėžė jam nuo pečių galvą ir pramušė skylę sienoje už nugaros. Į vidų įsiskverbęs saulės spindulys nutvieskė ant grindų išsipleikusį kūną. Kol ateivis stovėjo ir be jokio gailesčio žvelgė į lavoną, Olivija pirštų galais prisėlino iš užnugario, abiem rankom sugniaužė smaigą ir atsivedėjusi bedė jį būtybei į kaklą. Didžiulei jos nuostabai, smaigas sulindo beveik be pasipriešinimo. Stebėtojas krūptelėjo, išlenkė nugarą, suriko ir spustelėjo nuleistuką. Tvykstelėjo dar vienas pliūpsnis, ir grindyse išsižiojo didžiulė skylė. Paskui ronietis susvyravo ir žnektelėjo šalia Rupo.

Iš pradžių Olivija apstulbo. Kaip jai pavyko? Mergina pritūpė greta ateivio, jau beveik tikra, kad jis nebegyvas, tačiau kupina ryžto įsitikinti galutinai. Teisingai, taip ir yra. Olivija niekada negirdėjo, kad karo veiksmuose dalyvautų Ronų Imperijos moterys. Gal, roniečių manymu, šitai apskritai neįmanoma? Tokiu atveju būtų aišku, kodėl jis nesuprato, kokią potencialią grėsmę jam kelia Olivija. Na, kad ir kaip ten būtų, jai pasisekė. Ir keistas dalykas.. Žvelgdama į tysančius kūnus, ji nejuto nei užuojautos, nei atgailos. Tik pasitenkinimą, ir nieko daugiau. Olivija nusigręžė ir nesidairydama išėjo iš kupolo. Įsiropštė į mašiną, įjungė kom-ryšį ir paprašė pagalbos. Po poros sekundžių ji jau kalbėjosi su susijaudinusia ryšininke. Šiai patarus, perjungė kom-ryšį siųstuvo režimu ir pasiruošė laukti, kol ją suras. Ir tada plūstelėjo ašaros. Olivija apraudojo motiną, tėVą ir galiausiai pati save. Tokios būsenos po valandos ją ir surado Stelas.