Laisves planeta

3

Kaprale Flin įdėmiai klausėsi automatų serijų treškesio bei granatų sprogimų ir suko galvą, ką gi jai daryti. Iki šiol viskas klojosi stebėtinai sklandžiai. Nors jos būrelis keliavo be jokių sunkumų, Flin nusprendė išlipti dviem stotelėm anksčiau — tiesiog šiaip sau, dėl viso pikto. Ir, kaip paaiškėjo, ne be reikalo. Vos iškopę iš požemio, jie išgirdo kautynių garsus; iš visko sprendžiant, užpulta pati brigados būstinė. Flin tučtuojau pamėgino susisiekti iš pradžių su štabu, o paskui su pulkininku Stelų, bet visi dažniai pasirodė užblokuoti. Reikėjo spręsti pačiai.

Ėmęsis visų atsargumo priemonių, mažasis būrys nužingsniavo ištuštėjusiomis gatvėmis, ir sulig kiekvienu žingsniu kautynių garsai aidėjo vis aiškiau. Maždaug už pusės mylios nuo bazės Flin įsakė sustoti, į visas puses pasiuntė žvalgus, o pati surado nedidelį pusiau sudegusį pastatą, kuriame buvo įmanoma prisiglausti. Sienos atrodė pakankamai storos, pro langus bus galima atsišaudyti. Dykvietė aplink pastatą užversta visokiausiu šlamštu, pernelyg smulkiu, kad užpuolikai įstengtų pasislėpti, bet visgi galinčiu kuriam laikui juos pristabdyti. Ne pats geriausias variantas, tačiau vis šis tas. Sužeistuosius nunešė į pastatą ir įkurdino taip patogiai, kaip tik šiomis aplinkybėmis buvo įmanoma. Tokia pirmoji kapralo pareiga. Brigada niekada nepalieka savo sužeistųjų.

Ji prisiminė skausmą kojoje, toje vietoje, kur pataikė užtaisas, — skausmą, primenantį stiprų raumenų spazmą, tik kur kas gilesnį. Kareiviai susigrūdo į malūnsparnį it sardinės. Durų neuždarė, kad lengviau būtų krauti sužeistuosius. Prieš pat pakilimą prie malūnsparnio priklibikščiavo pulkininkas Štromas skausmo perkreiptu veidu. Jis kėblino, sunkiai dėliodamas kojas, o ant peties nešė sužeistą karį.

Flin matė, kaip pilotas, Naujojo Kovenanto senbuvis, persilenkė per nukauto porininko kūną ir sušuko, stengdamasis perrėkti turbinų staugimą:

— Palikite jį, pulkininke! Jis tikrai neišsikapstys, o malūnsparnis jau ir taip perkrautas.

Ūmai pilotui į veidą įsistebeilijo didelio pistoleto vamzdis.

— Arba mes visi išskrisim, arba… visi pasiliksim. Supratai, sūneli?

Pilotas atplėšė akis nuo pistoleto, pažvelgė į niūrias, ryžto kupinas pulkininko akis ir, netaręs nė žodžio, kibo į valdymo svertus. Štromas įsiropštė vidun, įsitempė sužeistąjį ir paguldė jį atokiau nuo durų.

Įsijungė varikliai — perkrauti, kaukiantys nuo įtampos, ir malūnsparnis sunkiai atsiplėšė nuo žemės. Plonytė kraujo čiurkšlelė, tekanti pro atlapas duris, netruko virsti upeliu, aptaškiusiu malūnsparnio šonus mažutėlaitėmis raudonomis dėmelėmis.

Štromas sėdėjo, įsispraudęs tarp dviejų kūnų. Žvilgsnyje, nukreiptame į žemę, į chaoso bei griovimų vaizdus, sustingo kančia. Šimtai jo kareivių jau mirė ar merdėjo ten tiesiog dabar — ir tik dėl to, kad paaiškėtų, kas laimės doktrininį ginčą tarp dviejų Naujojo Kovenanto bažnyčios atšakų.

Ūmai pulkininko žvilgsnis įsmigo į Flin. Jis nusišypsojo.

— Vadinas, ir tau kliuvo, kareivi? A-a, koja. Nieko, viskas bus gerai. Kelios dienelės automede ir būsi kaip nauja.

Ir tik tada ant pulkininko kiūtinės ji pastebėjo tamsią dėmę.

— Man nieko baisaus, sere… o štai jūs, regis, rimtai sužeistas. Ar galiu kuo nors padėti?

Pulkininkas Štromas papurtė galvą ir užsikosėjo, burnoje pajutęs metalinį kraujo prieskonį.

— Ne, dėkui, kareivi. Man irgi viskas bus gerai. Gal pamėginti truputį nusnūsti? Bet kažkas privalo nė sekundėlei nenuleisti akių nuo mūsų bičiulio antai tenai, priešakyje, — jis linktelėjo į piloto kabiną. — Tas vaikinas nesupranta, jog mes nepaliekame savo sužeistųjų. Ir, bijau, niekada nesupras.

— Nesirūpinkite, sere, — atsakė Flin, išsitraukdama iš bato aulo dviašmenį durklą. — Arba mes visi išskrisim, arba visi pasiliksim.

— Šaunuolė, — pratarė jis. — Ačiū tau.

Sulig tais žodžiais pulkininkas Štromas, pravarde Bulius, mirė — kaip ir gyveno, apsuptas savo dievinamos brigados karių. Ir kažkuri Flin dalelė numirė drauge su juo.

— Tvarkelė, — tarstelėjo jinai. — Jūs, penkiese: Rigas, Dadlis, Alvaresas, Su ir Mantis, liekate čia saugoti sužeistųjų. Būkite budrūs ir, jei kas, atidenkite ugnį. Aš jumis pasitikiu. Dadlis už vyriausią.

— Bus padaryta, kaprale… Girdėjote, ką ji pasakė… Nagi, išsiskirstom…

Paskui su likusiais penkiolika karių, vorele išsirikiavusių jai už nugaros, kaprale nusėlino link būstinės. Jei tenai iš tiesų vyksta mūšis, jos pareiga — padėti saviškiams. Šitaip ji svarstė eidama, tačiau dabar, atsidūrusi vos už poros kvartalų, niekaip negalėjo nuspręsti, ką daryti. Zoniukai banga po bangos puldinėjo brigados gynėjus, tarsi siekdami vienintelio tikslo — virsti kruvina skerdena. Kūnai grūdosi viens ant kito, formuodami patogią platformą kitai atakuojančiųjų masei. Jų šviesai jautrūs maskuojantys kostiumai funkcionavo net po savininkų mirties, ir kūnų krūvos tai išnykdavo tamsoje, tai, tvykstelėjus eiliniam pliūpsniui, pasirodydavo vėl; ši aplinkybė kautynių paveikslui suteikė nerealų, antgamtišką atspalvį.

Flin manymu, kol kas brigada lengvai tvarkėsi ir be jos pagalbos. Iš radiopokalbių nuotrupų, kurias jai retsykiais visgi pavykdavo nugirsti, paaiškėjo, jog čia veikiau skerdynės, nei mūšis; jėgos buvo pernelyg nelygios. Flin jau ketino įsakyti savo kariams grįžti atgalios, tik ūmai išgirdo riksmą:

— Atsargiai! Jie lenda iš kanalizacijos! O, Viešpatie, jų čia šimtai!

Ir išsyk po to pasigirdo klaikus netylantis klyksmas, nuo kurio Flin gyslose sustingo kraujas. Stojo mirtina tyla, o paskui pasigirdo balsas (kapralės manymu, kalbėjo kapitonas Vangas), duodantis tvirtus, ryžtingus įsakymus. Tas balsas skambėjo taip ramiai, tarsi kapitonas skaitytų vieną iš savo šiurpinančių paskaitų apie seksualinę higieną. “Kas atsitiko majorui Malikui? — suko galvą Flin. — Gal zoniukai sudorojo ir jį? Jei taip, nevalia sakyti, kad jų ataka visiškai nenusisekė”.

Ji pasislėpė už kampo ir pamėgino įvertinti susidariusią padėtį. Prakeikimas! Tai jos kaltė. Pulkininkas liepė perduoti majorui, kad reikia uždaryti kanalizacijos liukus, o jinai… Jinai to nepadarė. Velnias, velnias, velnias!

— Ir ką gi daryti dabar, kaprale?

Kalbėjo kareivis Stiksas, geraširdiško būdo vaikinas apvaliu, mėnulį primenančiu veidu ir patikliomis rudomis akimis. Aplinkiniai sprendė pagal išorę ir dažnokai jo neįvertindavo. Rimta klaida. Stiksas buvo imtynių instruktorius. Flin žvilgtelėjo į vaikiną ir nusistebėjo jo ramia, netgi netrikdoma išvaizda. Jis paprasčiausiai klūpėjo ant kelių ir laukė, kol ji paaiškins, ką reikia daryti. Neįveikiamas kareivio pasitikėjimas kaprale paveikė Flin nelyginant galingas jėgos bei ryžto antplūdis. Ir drauge su juo dingtelėjo mintis — pakankamai originali, kad išdegtų.

— Tą patį, kaip ir visada, Stiksai, — šypsodamasi atsakė jinai ir atsistojo. — Atspardysim jiems subines!

Skubiai eidama nuo vieno kario prie kito, kaprale paaiškino, ką ir kaip reikia daryti. Gavę nurodymus, visi išsibėgiojo. Flin nulydėjo juos žvilgsniu ir lukterėjo, kol kareiviai pasieks kiekvienam nurodytą vietą. Paskui ji drauge su Stiksu nubėgo link artimiausios sankryžos, kur kiek anksčiau pastebėjo dideles kanalizacijos grotas. Flin lėkė it viesulas, stengdamasi negalvoti apie zoniukus, tęsiančius brigados ataką viso labo už šimto pėdų priešakyje. Jeigu ją pastebės, ji, be jokios abejonės, tučtuojau tą sužinos.

Pribėgę kvadratines grotas, jiedu su Stiksu atsiklaupė ir ėmė įnirtingai gremžti ant jų susikaupusį purvą. Flin vos neapsivėmė nuo dvoko, plūstančio iš angos. Ir visgi, užuodusi tą smarvę, pasijuto laiminga. Tai buvo sėkmės kvapas. Nuvalę grotas, jiedu įsitvėrė į jas ir trūktelėjo. Nieko. Flin kilstelėjo galvą ir išvydo, jog Stiksas pašaipiai žvelgia į ją. Išterliotu jo veidu sruvo prakaitas.

— Dar kartelį, kaprale!

Jinai irgi išsišiepė, sukaupė jėgas, ir jiedu vėl kibo į grotas. Ant Stikso rankų įsitempė tvirti raumenys, Flin smilkiniuose reljefiškai išsipūtė venos. Staiga ji pajuto, jog grotos pasidavė, ir vos neparvirto ant nugaros. Galva sukosi nuo įtampos ir į veidą tvokstelėjusios smarvės. Nuostabu, bet Stiksas, regis, nepatyrė jokių nemalonių pojūčių.

— Po velnių, čia tolygu prisiryti doko tablečių, kuriomis jis mus šeria po manevrų, ar ne, kaprale?

Flin nusijuokė. Ji suprato, kad elgiasi neprotingai, kad zoniukai bet kurią akimirką gali juos pastebėti ir nužudyti. Bet tuo pat metu kita jos sąmonės dalis nenuilsdama mąstė, ką reikia daryti. Tarp šiukšlių suradusi plastikinį maišą, Flin suplėšė jį mažais gabalėliais ir įmetė juos į kanalizacijos angą. Didelei kapralės nuostabai, skiautės beveik išsyk nuskriejo žemyn, į tamsą. Vadinasi, zoniukai brigados teritorijoje jau atvėrė tiek grotų, jog susidarė pastovus oro srautas. Melsdamasi, kad drauge su zoniukais nepribaigtų ir pusės brigados, Flin įjungė mikrofoną, lukterėjo, kol mažumą susilpnės trukdžiai, ir davė įsakymą. Nutaikė ugniasvaidį į kanalizacijos angą ir spustelėjo nuleistuką. Tvykstelėjo melsvai oranžinė liepsna. Flin žinojo, kad šią akimirką visi jos kariai daro tą patį.

Iš pradžių oro srautas išsviedė liepsną aukštyn, truputį apdegindamas jai plaukus. Bet kone tučtuojau kanalizacijos sistemoje susikaupusios dujos, padegtos daugelyje vietų išsyk, tvykstelėjo, įsiplieskė, ir apačioje įsisiautėjo žydras pragaras. Staiga Flin pajuto, kaip stiprūs Stikso pirštai trūktelėjo ją už kostiumo, ir išgirdo įniršusių zoniukų riksmus. Jiedu su Stiksu puolė slėptis už artimiausio pastato, pakeliui supleškinę nedidelę jiems priešais puolusių pusgalvių grupelę.

Tuo tarpu riaumojanti liepsna, rydama kanalizacijos sistemoje susikaupusias dujas, požeminiais tuneliais veržėsi vis tolyn ir tolyn. Dabar jau niekas nebeįstengs jos sustabdyti tol, kol išdegs visos dujos. Netrukus ugnis pasiekė ir kitus Zonos kvartalus, šen bei ten tvykstelėjo gaisrai. Bet žydrasis pragaras, kaip ir tikėjosi Flin, aprėpė ir brigados teritoriją. Po poros sekundžių jis pasiekė požemines komunikacijas, grūste prisigrūdusias zoniukų. Dauguma žuvo ugnyje, jų klyksmų aidas nusirito iki pačių atokiausių Zonos kampelių. Gi tie, kurie nesudegė, užduso, kai siaučianti liepsna surijo visą jai pasiekiamą deguonį, ir požeminiai tuneliai prisipildė anglies dvideginio. Brigados teritorijoje žydros liepsnos purslai išlėkė į dvidešimties pėdų aukštį. Šimtai zoniukų, jau išlindusių iš kanalizacijos liukų, mirė akimirksniu. Likusieji suprato, jog atsitraukimo keliai atkirsti, puolė į mūšį ir vienas po kito krito nelygioje kovoje.

Zoniukų ataka privertė karius atsitraukti nuo liukų, tad nė vienas iš jų nuo ugnies nenukentėjo. Iki kautynių galo žuvo ir buvo sužeisti tūkstančiai zoniukų. Brigados medikai triūsė it pašėlę, stengdamiesi padėti nelaimingiesiems, ore skardėjo skausmo riksmai ir aimanos. Tikėtis seniūnų ar Zonos gyventojų pagalbos nebuvo prasmės, ir medikams nieko daugiau neliko, tik paprasčiausiai daryti viską, kas įmanoma. Neretai teko staneriais apraminti sužeistuosius, kurie netgi tokioje būklėje stengėsi užpulti savo išgelbėtojus.

Flin surinko savo žmones, tarp jų ir tuos, kurie saugojo sužeistuosius, ir nusivedė juos į brigados teritoriją. Norint pasiekti vartus, jiems teko ropštis per kritusių zoniukų krūvas. Viduje reikalai susiklostė tik truputėlį geriau. Visur tvyrojo nepakeliamas degančio žmogaus kūno kvapas.

Nugabenusi sužeistuosius į perpildytą lazaretą, Flin paleido savo karius, liepė jiems susitvarkyti bei pailsėti, o pati užkopė į vieną iš trijų išlikusių stebėjimo bokštų, pastatytų teritorijos kampuose. Ji stovėjo viršuje, žvelgdama į begalines negyvų kūnų gretas, į tolumoje liepsnojančius gaisrus, į apačioje bėgiojančius brigados karius, vardan kurių išgelbėjimo jai teko pražudyti tiek gyvybių. “Kodėl mes tai darome?” — be atvangos pati savęs klausinėjo jinai. “Nes arba jie mus, arba mes juos”, — kapralės širdyje atsakė karys. Bet, žiūrėdama žemyn, Flin suprato, jog yra ir kita priežastis. Nes, tegul ir neilgam, ši teritorija apačioje tapo jos namais, o mažos figūrėlės, bėgiojančios nuo vieno sužeisto zoniuko prie kito, jos šeima, ir pasaulyje neegzistavo niekas daugiau. Ko gero, artimiausiu metu jie apleis šią vietą ir iškeliaus kažkur kitur, kad ir vėl darytų tą patį. Kapralės skruostais ritosi ašaros, ir jinai jų nešluostė. Paskui Flin nusiramino ir nusileido žemyn, ketindama padėti prie sužeistųjų triūsiantiems medikams.