Laisves planeta

18

Stelas prisimerkė nuo akinamai baltos galingų robotų-prožektorių šviesos. Robotai priminė milžiniškus vabzdžius — ilgas cilindrinis kūnas, iš kurio tryško galingas šviesos spindulys, o abipus jo — po keturias kojas. Prožektoriai be atvangos klajojo iš vienos vietos į kitą, šviesdami ten, kur reikėjo labiausiai. Stelui dingtelėjo mintis, jog šviesa reikalinga tiktai žmonėms; jeigu jie nedalyvautų iškrovimo darbuose, robotai, pasinaudodami savo sensoriais, galėtų darbuotis ir tamsoje.

“Et, koks skirtumas”, — nuvargęs pagalvojo jis. Jie tris dienas krovė termiumą ir, nepaisant robotų pagalbos, dirbo it katorgininkai. Dabar galų gale viskas baigėsi. Robotai jau iškrovė paskutinius metalinius kubo formos konteinerius — kiekviename tilpo šimtas svarų termiumo miltelių. Konteinerius sustatė ant platformų su oro pagalvėmis, sujungtų tarpusavyje it traukinio vagonai. Varikliams, kurių dėka platformos sklendė virš diurakritinių grindų, energiją tiekė traukiniui vadovaujantis robotas-krauleris. Dabar jis šuoliu pajudėjo iš vietos, ir platformos paklusniai nusekė įkandin jo. Ant jų sukrauti konteineriai sumirgėjo prožektorių šviesoj ir pranyko tamsoje.

Ištuštėjęs krovininis šatlas riaumodamas šovė aukštyn ir nuskriejo į šiaurę, kosmouosto link. Brigados šatlai netiko stambių krovinių gabenimui, teko pasinaudoti čionykščiu laivu — aišku, už papildomą mokestį.

— Vilsonas Narsas jau čia, generole, — Miulerio balsas Stelo ausinėse truputį treškėjo dėl trukdžių, kuriuos kūrė galinga aplinkinė energosistema.

— Ateinu, — atsakė Stelas ir nužingsniavo link didelio autobuso, laukiančio netoliese.

Eidamas generolas nežymiai šokčiojo — pasireiškė menka Fabriko gravitacija. Iškrovimo darbams pasibaigus, robotai-prožektoriai nedelsdami apleido aikštelę, ir aplink kone visiškai sutemo. Tiesa, tolimas horizontas jau nežymiai paraudo, pranašaudamas didingą saulėtekį. Auštančią dieną paprastai lydėdavo neapsakomas rožinės ir raudonos spalvos sprogimas, užliejantis nuniokotą landšaftą švelnia, paslaptinga šviesa. Atrodė, jog planeta rado būdą transformuoti savo bjaurumą į neįtikėtiną grožį.

Planetos administratorius laukė Stelo beveik tokiame pat autobuse, kaip ir tasai, kuriuo generolas važiavo į susitikimą pirmąją dieną. Būtent čia Vilsonas Narsas pažadėjo įteikti pinigus už termiumą. Paskui friholdiečiams reikės nukeliauti į kosmouostą, įlipti į savo šatlą, pakilti ir po kelių dienų atsiskaityti su “Intersistems Inkorporeited”. Baimindamasis tos galingos kompanijos machinacijų, Miuleris primygtinai pareikalavo grynųjų pinigų, o ne čekio. Stelas jį suprato — kompiuterių operatorius galima papirkti, įrašus pakeisti, ir kredai ištirps ore. Ir visgi generolui šis sprendimas nepatiko. Gryni pinigai galėjo tapti gardžiu kąsneliu piratams, vadinasi, juos reikėjo labai uoliai saugoti. O nuo Fabriko iki “Intersistems” būstinės ilgas kelias. Pati būstinė įsikūrė mažoje planetėlėje romantišku pavadinimu XTP 346, kurią kompanijos pilotai paprastai vadindavo Kale, — per begalę ginkluotų orbitinių platformų ten buvo labai sunku nusileisti.

Dėl kažkokios jam pačiam neaiškios priežasties Stelas nuolat prisimindavo leitenantą Džounsą ir jo perspėjantį žvilgsnį. Jiedu su Miuleriu ne kartą svarstė šį klausimą, stengdamiesi suvokti, ko gi jiems reikėtų baimintis, bet taip nieko ir nesugalvojo. Kai derybos su Vilsonu Narsu baigėsi, Džounso planetoje jau nebuvo. Ir nors jie nė sekundei nepamiršo atsargumo, nepavyko pastebėti jokios Vilsono ar jo personalo klastos. Ir visgi Stelas žinojo, kad iš tiesų nusiramins tik tada, kai jie gaus pinigus ir sveiki bei gyvi apleis planetą.

Stelui priartėjus, atsivėrė išorinis autobuso liukas. Drauge su dviem asmens sargybiniais, kurie Stikso įsakymu visuomet sekė generolo pėdomis, jis įėjo į šliuzo kamerą. Siurbliai išpumpavo nuodingą Fabriko orą, šnypšdamas atsivėrė vidinis liukas, ir visi trys, pakeliui segiodamiesi kostiumus, įėjo į autobusą. Tenai jų laukė Vilsonas Narsas, apsivilkęs patį didžiausią apsauginį skafandrą, kokį Stelui kada nors teko regėti.

— Malonu jus vėl matyti, generole. Mudu su inspektoriumi Miuleriu tik ką atšventėm sėkmingą mūsų mažyčio sandėrio baigtį. Gal teiksitės prisijungti? — Narsas linktelėjo į išskleidžiamą stalą, ant kurio stovėjo butelis atšaldyto vyno ir užkandžiai.

— Dėkui, — atsakė Stelas. — Manau, nieko nenutiks, jeigu aš taip ir padarysiu.

— Beliko viso labo keli formalumai, — nusišypsojo Miuleris. — Tad išlenkite taurę, užbaikime mūsų reikalus ir — į kelią.

— Už tai ir išgersiu, — Stelas gurkštelėjo vyno. — Neįsižeiskite, administratoriau Narsai, bet… baisiai norisi kuo greičiau iš čia išsinešdinti.

— Ką jūs, jokių nuoskaudų, — atsiliepė storulis, išsitraukdamas iš krepšio grakštų magnetofoną ir dėdamas jį ant stalo.

Miuleris išsitraukė saviškį, kur kas paprastesnį ir pigesnį. Įrašas bus daromas abiem įrenginiais išsyk ir galės būti pateiktas bet kuriame teisme. Pirmas prabilo Narsas.

— Aktyvacija, — pradėjo jis. — Čia Vilsonas Narsas, įgaliotasis Fabriko planetos administratorius. Standartinės pirkimo-pardavimo sutarties, sudarytos pagal Imperijos įstatymus, įforminimas.

Po to sekė visokiausi formalumai. Narsas patvirtino gavęs termiumą, Miuleris — gavęs pinigus, sumokėjęs imperiškuosius mokesčius, atsiskaitęs už šatlo nuomą ir taip toliau, ir panašiai.

Stelas klausėsi viena ausim. Protas jam kuždėjo, kad viskas klostosi taip, kaip reikia, tačiau kažkoks vidinis nerimas neleido atsipalaiduoti. Labai nemalonus jausmas. Juolab kad, nesuvokdamas nerimo priežasties, jis negalėjo imtis jokių konkrečių veiksmų.

— Na, štai ir viskas, džentelmenai, — pratarė Narsas, įsimesdamas į burną paskutinį užkandžio kąsnelį. — Pinigai čia, — jis linktelėjo į didelę metalinę dėžę, kūpsančią jam prie kojų, — ir, kaip matot, visi friholdietiški antspaudai, kuriais dėžę užantspaudavo pats inspektorius Miuleris, sveikutėliai ir nepaliesti. Dabar, jei neprieštarausit, palinkėsiu jums viso labo ir eisiu pietauti. Galiu įsivaizduoti, kaip jums norisi kuo greičiau leistis į kelią.

Stelas ir Miuleris mandagiai su juo atsisveikino. Narsas nužingsniavo link šliuzo kameros, stabtelėjo ant slenksčio ir tarė:

— Na, viskas buvo labai šaunu, džentelmenai. Linkiu jums sėkmės, bet atminkite — tuo mano atsakomybė ir baigiasi. Yra žmonių, aistringai trokštančių pasiglemžti jūsų pinigėlius, ir jūs patys privalote pasirūpinti, kad jiems nieko nenutiktų, — taip taręs, jis užsimovė šalmą, pamojavo jiems ranka ir dingo šliuzo kameroje.

Stelas ir Miuleris susižvalgė. Generolas pajuto, kaip per nugarą nusruveno šaltukas. Be jokios abejonės, Narsas žinojo, kas turi nutikti, ir iš anksto išdėstė savo poziciją, apsidrausdamas nuo visų galimų pretenzijų. Ir vėl Stelo atminty iškilo kapitonas Džounsas su savo perspėjimu. Atsivėrė išorinis liukas, Narsas išlipo iš autobuso. Dieve, kaip norisi kuo greičiau pasiekti šatlą ir pakilti! Tačiau pirmiausia reikia autobusu nuvažiuoti į kosmouostą.. Vadinasi, jiems telieka ruoštis blogiausiam bei tikėtis geriausio.

— Na, pirmyn, — pratarė Stelas, kreipdamasis į Stiksą. — Ir būkit pasirengę viskam.

— Puikus patarimas, generole, tačiau… truputį pavėluotas.

Stelas staigiai atsigręžė ir išvydo ledi Almandą Kanse-Džouns, vis tokią pat neįtikėtinai žavią ir tobulą. Greta jos stovėjo pusseptintos pėdos ūgio Autosargybinis. Abu tik ką išniro iš moterų tualeto, esančio užpakalinėje salono dalyje. Veikiausiai tenai jiems buvo velnioniškai ankšta.

Stiksas mintyse nusikeikė. Taipjau išėjo, kad šį kartą su jais neišsiuntė nė vienos moters, ir jam net į galvą nešovė apieškoti moterų tualetą. Ir kas dabar? Dabar priešais juos stūkso Autosargybinis. Vietoje galvos — nedidelis pabūklų bokštelis, vietoje rankų — energetinis ginklas; tikras Autokario, išgelbėjusio brigadą nuo zoniukų pasalos, brolis. Tokioje padėtyje belieka viena: vykdyti visus Almandos reikalavimus. Įveikti Ausargybinį nėra nė menkiausio šanso.

Ledi Kanse-Džouns apdovanojo juos savo tobula šypsena.

— Atsipalaiduokite, generole, jūs vis vien nieko negalėsite padaryti. Tikiuosi, būsit išmintingas, antraip mūsų mažiesiems metaliniams bičiuliams teks visą naktį gramdyti nuo sienų jūsų likučius. Na, o dabar paprasčiausiai stovėkite ten, kur stovite; tą patį galiu pasakyti ir jūsų žmonėms. Mano padėjėjas išvaduos jus nuo tos senos purvinos dėžės, ir mes iškeliausime savais keliais.

Autosargybinis priėjo prie dėžės, sveriančios per du šimtus svarų, ir pakėlė ją taip lengvai, tarsi tai būtų tik moteriška rankinė.

— Taigi, — niauriai pratarė Stelas, — “Intersistems” galų gale nusprendė veikti atvirai.

— Atvirai? — apsimestinai nustebusi pakartojo Kanse-Džouns.

— Ak, taip, suprantu. Na, galima pasakyti ir šitaip, — ji papūtė raudonas lūputes, apsižvalgė ir pridūrė: — Tik bijau, kad šis nutikimas taip ir liks mažyte mūsų paslaptim, nes po poros valandų visi jūs būsite mirę.

— Mirę? — blykšdamas perklausė Miuleris.

— Bijau, kad taip. — Ji išsitraukė mažytį blasterį ir nusitaikė į juos. Autosargybinis sunkiu žingsniu pajudėjo link šliuzo kameros liuko. — Be jokios abejonės, generolas, jei paliksime jį gyvą, sugebės pridaryti mums aibes nemalonumų. Man jis labiau patiktų miręs. Tą patį galiu pasakyti ir apie jus visus. Koks siaubingas nelaimingų aplinkybių sutapimas! — sielvartingai pridūrė ji. — Šauniojo generolo Stelo autobusas sugenda… be to, nebeveikia ir racija. Tikėdamasis sulaukti pagalbos, jis su savo palydovais išeina laukan. Nelaimei, žmonių galima rasti tiktai kosmouoste, daugiau nei už šimto mylių. O kadangi generolas ir jo žmonės jau ištisą dieną praleido savo kostiumuose, oro juose beliko vos kelioms valandoms, ir šaunuoliai paprasčiausiai uždūsta Fabriko paviršiuje. Arba čia, autobuse, jeigu šitaip jums patinka labiau, — gražuolė nusišypsojo. — Tiesą sakant, man visai nesvarbu. Šiaip ar taip, jie bus rasti nebegyvi, o pinigai paprasčiausiai pradings.

— Būkit maloni, patenkinkit mano smalsumą — kokia iš viso to nauda administratoriui Naršui? — pasiteiravo Stelas.

Ledi Kanse-Džouns šaltai nusišypsojo.

— Premija… ir, ko gero, esminis tarnybinis paaukštinimas. Šį klausimą derėtų pateikti jo bosui.

Stelas pajuto, kaip jo širdį sugniaužė ledinė ranka.

— Ir kas gi jo bosas?

Moteris nusijuokė:

— Aišku, “Intersistems Inkorporeited”. Kas gi daugiau? Kaip žinia, jiems priklauso nemenka Fabriko dalis. — Išvydusi Stelo veido išraišką, Almanda apsimestinai užjausdama palingavo galvą.

Po akimirkos ledi Kanse-Džouns dingo šliuzo kameroje, ir Miuleris sudejavo. Liukas jau vėrėsi, kai ūmai vėl pasigirdo jos balsas:

— Ak, visiškai pamiršau! Aš drįsau pranešti jūsų laivams, kad jūs Čia užtruksite iki rytojaus. Sudie! — Po paskutinio žodžio liukas užsitrenkė.

— Šūdas! Ar pastebėjote? — paklausė Stiksas. — Ji nedėvi apsauginio kostiumo!

Ir tik dabar, didžiausiai savo gėdai, Stelas suprato, jog seržantas teisus. Kanse-Džouns išėjo į nuodingą atmosferą be apsauginio kostiumo, o jis į šią aplinkybę net neatkreipė dėmesio. Stelas puolė prie lango. Laukėjau brėško rytas, ir — taip, antai jinai stovi, tarsi laukdama, kad generolas pažvelgtų pro langą. Ir netgi pamosavo jam ranka. Kažką pasakė Autosargybiniui ir paskui jį nužingsniavo link aerokaro. Po akimirkos mašina pakilo, šovė į dangų ir dingo.

— Kas, po velniais, darosi? — paklausė Miuleris, neramiai žvelgdamas į Stiksą ir Stelą.

Generolas atsiduso:

— Paprasčiausiai du robotai apšvarino mus iki siūlo galo… štai ir viskas.

— Du robotai? — nesusigaudydamas pakartojo Miuleris ir staiga delnu plekštelėjo sau per kaktą. — Jūs turite omeny, kad ta moteris… tai yra… kad ji robotas? Būtent todėl ji galėjo išeiti laukan be apsauginio kostiumo?

Stelas linktelėjo. Miuleris sustingo, virškindamas šią naujieną. Jis, kaip ir Stelas, pirmąkart Almandą išvydo tą dieną, kai ji kalbėjo senate. Ir nuo tos nepamirštamos minutės gražuolė vaidino pagrindinį vaidmenį… na, tam tikros rūšies fantazijose, pagyvinančiose nuobodžias jo gyvenimo akimirkas. Ko gero, su robotu viskas turėtų vykti kitaip. O gal lygiai taip pat? Jis nusijuokė. Paskui jį pradėjo kvatoti ir Stelas, ir kareiviai.

Tačiau juokas greitai nutilo. Visi mąstė apie tą patį — ar yra išeitis? “Turi, turi būti”, — tarė sau Stelas, nors patikėti laiminga pabaiga buvo sunku. Šiaip ar taip, be kovos jie nepasiduos.

— Gerai, vaikinai, metas imtis darbo, — pratarė generolas. — Seržante Stiksai, pasižiūrėkit, ar mašina išties sugedo. O jūs, kaprale Gomesai, patikrinkit raciją. Likusieji peržiūri savo įrangą. Manau, artimiausiu metu mes užsimanysime pasivaikščioti.

Nervingai kikendami, kareiviai pradėjo tikrinti ginklus ir apsauginius kostiumus.

— Vadinasi, kapitonas Džounsas buvo teisus, — tarstelėjo Miuleris.

— Regis, taip, — sutiko Stelas. — Dabar suprantu, kodėl Narsas išsikvietė Džounsą: kad mes nesuabejotume mūsų sandėrio teisėtumu. O paskui pasirūpino, kad viskas nutiktų jau po to, kai jis atliks savo oficialias pareigas. Netgi patarė mums geriau saugoti savo pinigus. Ir nė kiek neabejoju, kad, administratoriui tariant šiuos žodžius, jo magnetofonas buvo įjungtas.

Miuleris linktelėjo — jis atrodė labai prislėgtas.

— Tai vis mano kaltė; aš turėjau susiprotėti.

Stelas prunkštelėjo:

— Mėšlas! Jie mus paprasčiausiai pergudravo, štai ir viskas. Tačiau žaidimas dar nebaigtas.

Šie žodžiai suteikė Miuleriui drąsos. Netrukus sugrįžo Stiksas.

— Aš neradau jokio gedimo, sere, — pranešė jis, — bet ir rankinio valdymo taip pat. Vadinasi, neįmanoma patikrinti, ar variklis veikia, ar ne.

— Na, koks skirtumas! Svarbu, kad mes negalime priversti mašinos judėti, — atsakė Stelas.

— Racija išties nudvėsė, sere, — raportavo Gomesas.

— Norėdamas, kad padėtis pasidarytų dar įdomesnė, — įsiterpė Miuleris, — noriu atkreipti jūsų dėmesį į tą faktą, jog oras pastebimai blogėja.

Staiga Stelas pajuto, kad kvėpuoti iš tikrųjų pasidarė kur kas sunkiau.

— Gerai, hermetizuokite kostiumus, — paliepė jis. Akivaizdu, jog Kanse-Džouns ir Narsas kažkodėl norėjo, kad jie žūtų būtent išorėje. — Jeigu aš kada nors nutversiu Narsą, — sau panosėje subambėjo generolas, — jiems išsyk teks pasirūpinti galiūnais, turėsiančiais nuvilkti jį į karstą. O gal labiau tiktų robotas-keltuvas?

Ši mintis mažumą praskaidrino jam nuotaiką. Dabar, kai Stelas žinojo, kad Kanse-Džouns yra robotas, jis nebegalėjo rimtai ant jos pykti, nors troškimas iš širdies pasikalbėti sujos šeimininku toli gražu neprapuolė.

Turint omeny, kad oras autobuse jau beveik nebetiko alsavimui, pasilikti jame nebebuvo prasmės. Kai tik visi išėjo laukan, Stelas paklausė, kiek kuriam liko deguonies. Paaiškėjo, kad menkiausios atsargos yra jo paties — septynioms valandoms ir šešiolikai minučių; vadinasi, per tiek laiko jis privalo rasti išeitį. Kosmouostas stūkso už Šimto mylių. Vadinasi, šis variantas atpuola. Tačiau netgi jei pasmerktieji kokiu nors būdu pasieks Narsą, pagalbos iš jo nesulauks. Omai Stelas pastebėjo, kad beveik tiesiai virš jo galvos ore sklendžia metalinis diskas. Tas šunsnukis Narsas stebėjo juos per savo robotą-šnipą!

Apsimetęs, jog nieko nesuprato, Stelas kreipėsi į Stiksą:

— Dabar nežiūrėkite, seržante, bet tiesiai virš mūsų skraido robotas-šnipas. Stebėkite jį ir būkite pasirengęs po mario komandos likviduoti.

Stiksas linktelėjo:

— Klausau sere… Po jūsų komandos.

Tegul dar kurį laiką tas niekšas į mus pasižiūri, pagalvojo Stelas ir apsidairė aplink. Kas gi ten, už kelių šimtų jardų į dešinę? Rodos… Taip, pakabinamas geležinkelis. Jis driekėsi tarp milžiniškos jėgainės ir liejyklos, o paskui nyko kažkur rytuose. Geležinkeliu lėtai šliaužė didelis juodas vilkikas, tempiantis atvirus vagonus su rūda. Posūkyje sąstatas truputį pakrypo, ir iš kai kurių vagonų išriedėjo susmulkintos uolienos gabalai. Traukinio ilgis siekė bent dvi mylias. Netgi sumažintoj gravitacijoj patempti tokį griozdą galėjo tik itin galingas vilkikas, bet sąstatas vis vien judėjo labai lėtai.

Paskui Stelas pastebėjo, kaip kažin kas šmėstelėjo rytuose. Pasigirdo tolimas grumėjimas, ir į dangų pakilo savaeigis krovininis konteineris. Stelas įsivaizdavo, kaip ties atmosferos riba griebimo spindulys nutveria konteinerį ir tempia iš paskos nelyginant meškerė žuvį. Staiga Stelas išsišiepė ir taip smarkiai trinktelėjo Miuleriui per nugarą, kad tasai vos neparkrito.

— Seržante Stiksai… Atsikratykite šnipo, — įsakė Stelas.

Jam dar nespėjus užsičiaupti, tvykstelėjo žydras žaibas, mažas metalinis diskas sprogo, ir ant apsauginių kostiumų, visiškai jiems nepakenkdamas, pažiro metalinių dalelių lietus.

— Šaunuolis, seržante, — pagyrė Stelas, — o dabar pirmyn. Traukinys mūsų jau laukia!

Ir tada jis nuliuoksėjo link vienbėgio geležinkelio. Dėl menkos gravitacijos atstumas tirpo bematant. Generolui už nugaros pūškavo Miuleris, paskui jį skubėjo kareiviai, o Stiksas bėgo paskutinis. Pasiekęs vieną masyvų stulpą, prilaikantį geležinkelio konstrukciją, Stelas suprato, kad jo viltys pasiteisino — aplinkui stulpą vijosi laiptai.

Tačiau, užlipęs ant pirmosios pakopos, jis tučtuojau sumojo, jog laiptai sukonstruoti ne žmonėms, o robotams. Pakopos buvo platesnės, nei reikėjo, ir pernelyg toli viena nuo kitos. Kopti tebuvo įmanoma vienu būdu — užšokti ant laiptelio, rankomis įsitverti kito, prisitraukti iki pusės ir tik tada ropštis toliau. Įvertinus menką gravitaciją, didelių pastangų šiai akrobatikai nereikėjo, bet kuo mažesnis buvo žmogus, tuo sunkiau jam sekėsi. Dirstelėjęs žemyn, Stelas pamatė, jog neaukštam Miuleriui kopti nėra lengva, bet tuomet Gomesas pakišo inspektoriui petį, ir viskas išsisprendė. Netrukus generolas pasiekė metalinę platformą, besidriekiančią išilgai geležinkelio konstrukcijos. Traukinys kurtinančiai griaudėjo pro šalį, ir Stelas pastebėjo, kad iki jo uodegos beliko vos ketvirtis mylios. Reikėjo pasiskubinti.

— Gyviau!

Jis nuskubėjo grotuotu tilteliu, kuris it arka linko virš platformos. Matyt, tiltelis buvo skirtas tam, kad geležinkelį aptarnaujantys robotai galėtų pereiti į kitą pusę.

Likusieji sekė įkandin. Viršutinėje, horizontalioje tiltelio dalyje turėklų nebuvo. Aišku, robotams jie nereikalingi. Už dvidešimties pėdų po jais vienas paskui kitą plaukė atviri vagonai, kupini rausvos rūdos. Jų beliko velniškai mažai! Stelas atsigręžė ir išvydo, kad jo palydovai jau visai greta.

— Šokam! Greičiau! — suriko jis ir liuoktelėjo žemyn.

Puri uoliena truputį sušvelnino smūgį, be to, padėjo ir apsauginis kostiumas. Stelas kelis kartus persivertė, vargais negalais atsistojo ir apsidairė. Ant tiltelio šmėžavo viso labo dvi figūros, Stiksas ir kažkuris kareivis. Kodėl jie nešoka? Velniai rautų, beliko du ar trys vagonai! Veikiausiai karys išsigando, ir Stiksas stengėsi jį nuraminti; Stelas įjungė mikrofoną ir tą pat akimirką išvydo, jog seržantas paprasčiausiai nustūmė kareivį ir liuoktelėjo pavymui. Jiedu nukrito į tą patį vagoną — paskutinį! Generolas lengviau atsiduso ir tarė:

— Pranęškit, kaip sekasi.

Vienas pasitempė kulkšnį, kitam perplyšo ir truputį išsihermetizavo kostiumas; kažkas pametė ginklą. Žinoma, laimės nedaug, bet, įvertinus visas aplinkybes, nieko blogo.

— Tvarkelė, vaikinai, — pratarė Stelas. — O dabar pamažėle kraustykitės pas mane. Noriu, kad visi atsidurtumėt čia, VIP skyriuje.

Pasigirdo juokas, ir Stiksas atsiliepė:

— Klausau, sere… Tikiuosi, baras veikia?

— Atleiskite, seržante, — atsakė Stelas, — bet jis laikinai uždarytas. Užtai sėdynės patogios ir vaizdas tiesiog nuostabus.

Taip ir buvo. Geležinkelis rangėsi tarp rūkstančių vamzdžių, gamyklų ir šlako krūvų. Atsargiai, kad neiškristų, Stelas užsiropštė ant rūdos krūvos ir pasilenkė, stengdamasis įžiūrėti, kur jie važiuoja. Tolumoje į dangų pakilo dar vienas savaeigis krovininis konteineris. Susidarė įspūdis, kad traukinys rieda tenai, ar bent jau pravažiuoja greta. Neblogai. Kiek laiko truks kelionė? Mažiausiai kelias valandas. Stelas smakru spustelėjo mygtuką, ir perregimame šalmo skydelyje pasirodė duomenys apie kostiumo būklę. Deguonies beliko penkioms valandoms ir dvidešimčiai minučių. Jis įsitaisė ant rūdos kalno ir eilinį kartą priminė sau Buliaus Štromo žodžius: “Kas bus, tas bus, sūneli… Ką bepadarysi?”