Laisves planeta

23

Kom-technikė Ču žvilgsniu palydėjo “Lizdą”, nykstantį hipererdvėje. Baisiai gaila, kad Sakalai išskrido, tačiau jie gavo naują pasiūlymą, o Friholdas negalėjo suteikti jiems nuolatinio prieglobsčio. “Tiek to, — pagalvojo Ču, nužvelgusi priešais išsirikiavusius monitorius, — reikalai ir be jų taisosi iš esmės. Kapitonė Boiko kaip reikiant aplopė orbitinės palydovų sistemos skyles. Be to, dabar orbitoje sukasi brigados transporteriai ir piratų kreiseris”. Ču užsikėlė kojas ant konsolės, atsilošė krėsle ir gurkštelėjo arbatos. Didžiuliam jos pasitenkinimui, gėrimas dar neatvėso.

Viršila Flin ir seržantas Stiksas sėdėjo atviroje kavinėje ir draugiškai tylėjo. Jiems už nugarų stūksojo chaotiškai išmėtyti Pirmojo kupolai ir pastatai. Priešaky iki pat mirguliuojančio senato kupolo plytėjo švarus smėlis. Tik ką baigėsi liūčių sezonas, vasara su savo karščiais dar neprasidėjo, oras buvo šiltas bei kvapnus. Retsykiais tai Stiksas, tai Flin kilsteldavo ant stalo stovintį butelį ir pripildydavo taures. Vienu žodžiu, abu paprasčiausiai mėgavosi gyvenimu.

Galiausiai Stiksas nutraukė tylą:

— Na, viršila, ir kas toliau?

Flin gūžtelėjo pečiais:

— Prisisprogsim?

— Aš ne apie gėrimą, — atsiliepė Stiksas. — Turiu omeny, ką jūs ketinate veikti? Išeisit į atsargą?

Flin nusijuokė:

— Aš? Tu tikriausiai juokauji?

Minutėlę patylėjęs, Stiksas paklausė:

— Vadinasi, pasiliksit?

Flin šliūkštelėjo sau į taurę dar truputį viskio ir nugėrė gurkšnelį.

— Turbūt… generolas sako, kad neišformuos brigados. Retsykiais bus galima netgi padirbėti kur nors papildomai. Kad neprarastume formos, — ji įsistebeilijo į tolimą horizontą. — Dabar mes turime už ką kovoti ir kur sugrįžti. O ką nusprendei tu?

Stiksas pažvelgė į senatą, žvilgantį saulės spinduliuose. Priešais juos stūksojo monumentas, pastatytas viršilos Komo ir kitų, žuvusių per roniečių antpuolį, garbei. Prieš įsitaisydami kavinėje, Stiksas ir Flin pagerbė kritusius draugus.

— Tiesą sakant, norėčiau turėti ir kitus namus, ne tik brigadą. Bet jie gali palaukti… Be to, kažkas juk turi sukiotis netoliese, kad jūs turėtumėt ant ko išliet savo pyktį.

Flin aiškiai patiko jo žodžiai, tačiau ji pasistengė neišsiduoti ir tik pašaipiai prunkštelėjo.

— Na, ir ką gi mes darysim, viršila, jei kas nors visgi išdrįs užpulti Friholdą? — pašaipiai paklausė Stiksas.

Flin išsišiepė ir kilstelėjo savo taurę.

— Nagi, tą patį, kaip ir visada, Stiksai, — atspardysim jiems subines!

Šiltas, aromatingas vėjelis virpino ežero paviršių, plaikstė Olivijos plaukus ir skambino varpeliais, kybančiais verandos pakraštyje. Jų muzika harmoningai derėjo su saulės šviesos žaismu vandens paviršiuje. Stelas gurkšnojo kavą, mėgaudamasis Olivijos draugija ir aplink viešpataujančiu grožiu.

Olivija irgi buvo labai patenkinta, kad regi jį, kad jis čia, sveikas ir gyvas. Tačiau mergina žinojo, jog mylimasis sunerimęs: apie tai bylojo ir atšiauriai primerktos akys, ir šiek tiek įtempta poza. Generolo Stelo dar laukė vienas, paskutinis, mūšis, kuris turėjo įvykti čia ir dabar. Lengvi susirėmimai prasidėjo dar prie salotų ir užkandžių, o paskui kelis kartus tvykstelėjo per pietus — šalys tyrinėjo viena kitą. Dabar, kai desertas jau suvalgytas, išmušė lemiama valanda.

— Dėkoju už puikius pietus, — pratarė kapitonas leitenantas Džonas Polis Džounsas, linine servetėle nusišluostydamas lūpas ir atsilošdamas krėsle.

— Jūsų draugija jiems suteikė nepakartojamo žavesio, — kuo nuoširdžiausiai atsiliepė Olivija.

Ji sakė gryniausią tiesą. Nepaisant nedidelio žodžių mūšio, Džounsas pasirodė besąs labai įdomus ir malonus svetys.

Jo kreiseris pasiekė Friholdo orbitą vakar vakare. Valdžios atstovo vizitas nenustebino nei prezidento Bremo, nei generolo Stelo. “Intersistems” apkaltino Friholdą kompanijos būstinės užpuolimu, ir Imperijos valdžia atsiuntė savo įgaliotinį atlikti tyrimo.

Atliekamus laivus nebrangiai pardavė, visus asmenis, kuriuos galėjo apklausti, instruktavo, laivų žurnalus redagavo, kompiuterius perprogramavo ir legendai pritaikė tūkstančius kitų smulkmenų. Tačiau viskas buvo atlikta paskubomis ir vargiai galėjo ištverti kokį nors rimtesnį tyrimą. O jei byla visgi pasieks teismą, nieko gero nelauk. Bandymas išpešti informaciją iš elektroninių ledi Almandos Kanse-Džouns smegenų pavyko tik dalinai. Tad ką gi jie turėjo? Negyvą robotą ir Narsą, anaiptol netrokštantį būti Friholdo liudininku. Su tokiais “įrodymais” nėra nė menkiausio šanso laimėti bylą. Naršui leido sugrįžti į Fabriką, griežtai įsakę laikyti liežuvį už dantų. Ko gero, storulis tą draudimą sulaužė, bet dėl to beveik niekas nesikeitė.

Laukiant, kol nusileis šatlas, Stelą kamavo bloga nuojauta. O kai laivas atriedėjo pakilimo-nusileidimo juosta, sustojo, ir iš jo išlipo Džounsas, generolas sutriko galutinai — nebežinodamas, ar lengviau atsidusti, ar sudrebėti iš baimės. Po trumpo jų susitikimo Fabrike susidarė įspūdis, jog Džounsas toli gražu ne kvailas. Jeigu jis panorės, pakaks kelių valandų, kad jų legenda subyrėtų į gabalėlius.

Bet štai klausimas: ko, tiesą sakant, nori kapitonas?

Praėjo jau daugiau nei para, tačiau atsakymo Stelas dar nežinojo. Džounsas uždavė galybę labai tikslių klausimų ir visgi paskutinę akimirką pasitraukdavo į šalį, o jo tyrimas kol kas apsiribojo beveik draugiškais pašnekesiais. Tuomet jie nusprendė apeiti iš kitos pusės. Akivaizdu, jog Džounsui lengviausia kalbėtis su Stelų — veikiausiai todėl, kad abu jie yra kariškiai. Bremas rado įtikinamą pretekstą ir mandagiai atsisakė atvykti pietų. Prezidentas vylėsi, jog vilos aplinka ir Olivijos draugija padarys savo atpalaiduojančią įtaką, ir problema sėkmingai išsispręs.

Tarsi skaitydamas Stelo mintis, Džounsas pratarė:

— Tikiuosi, jūs man atleisite, jei prabilsiu apie reikalą, kuris dabar rūpi mums visiems.

— Liaukitės, kapitone, — atsiliepė Olivija. — Mes čia nesilaikome formalumų. Gal įpilti dar puodelį kavos?

Džounsas papurtė galvą.

— Ne, Olivija, dėkui. Bet jei leisite, norėčiau sužinoti keletą smulkmenų.

— Mes pasirengę kuo atviriausiai jums atsakyti, — tarė Stelas.

— Kas jus domina?

Džounsas nusišypsojo. Jo akinamai balti dantys stebėtinai gražiai derėjo prie tamsios odos.

— Ne paslaptis, kad aš atvykau čionai, norėdamas viską išsiaiškinti. Kaip žinote ar spėjate, “Intersistems” apkaltino Friholdą ir ypač brigadą kompanijos butinės užpuolimu, apsimetus piratais, ir stambių piniginių sumų bei kitų vertybių pagrobimu. Jeigu tai tiesa, toks poelgis klasifikuojamas kaip labai rimtas nusikaltimas, ir Imperija bus priversta atitinkamai sureaguoti. Kaip būtent? Na, pavyzdžiui, okupuoti Friholdą, nubausti jo vadovus ir veikiausiai grąžinti planetą “Intersistems Inkorporeited”.

— Tuo atveju, jei kaltinimas atitinka tikrovę, — santūriai atsakė Stelas. — O šitai dar reikia įrodyti.

Džounsas pritardamas linktelėjo.

— Teisingai. Ir, regis, surinkti įrodymus bus nelengva. Nelaimei, ir kovinių “Intersistems” pajėgų vadas, kuris, kaip paaiškėjo, anksčiau buvo jūsų brigados narys, ir kompanijos atstovė Kanse-Džouns žuvo būstinės antpuolio metu. Galbūt jie būtų galėję nušviesti padėtį, — jis gūžtelėjo pečiais. — Na, pažiūrėkim, ar aš teisingai supratau, kaip viskas vyko. Po to, kai išvykau iš fabriko, jūs su Narsu sudarėte sandėrį, iškrovėte termiumą ir gavote pinigus. Tuo metu jus užpuolė puikiai apsiginklavusių piratų grupė, atėmė pinigus ir paliko mirti nuo deguonies trūkumo. Tačiau jūs sugebėjote išsiveržti iš Fabriko, pasivijote piratus ir susigrąžinote savo pinigus. Be to, užgrobėte jų kreiserį — dabar jis skrieja orbita aplink Friholdą, — o jiems palikote tiktai gelbėjimo valtį. Tada vieną savo karininką — manau, tai buvo kapitonė Mouzli, — ir inspektorių Miulerį išsiuntėte į “Intersistems” butinę Žemėje, kur jie ir sumokėjo kasmetinį pašą už Friholdą. Teisingai?

— Taip, būtent šitaip viskas ir nutiko, — Stelas išspaudė šypseną.

Tačiau generolo širdį sugniaužė šaltis. Regis, Džounsas netiki nė vienu jo žodžiu. Netrukus jie gali prarasti viską, už ką atidavė tiek jėgų.

Tuo tarpu kapitonas visiškai rimtai vedžiojo akimis nuo vieno į kitą.

— Didžiulė sėkmė, kad jūs sugebėjote susigrąžinti pinigus. Savo ataskaitoje ketinu išsakyti prielaidą, kad ir jūsų, ir “Intersistems” užpuolimas gali būti kur kas rimtesnio plano dalis. Kas žino? Gal, remiantis šiais įrodymais, mums galiausiai pavyks sutramdyti piratus? Aš tuo tik pasidžiaugčiau… Kad ir kaip ten būtų, kažkodėl netikiu, kad tie patys žmonės, kuriuos mačiau Fabrike pardavinėjant savo termiumą, būtų įstengę tučtuojau apsigręžti ir užpulti “Intersistems” būstinę. Todėl nesirūpinkit, jums neteks vaidinti svetingų šeimininkų admirolui Kitonui ir jo laivynui.

Stelas vargais negalais sutramdė palengvėjimo atodūsį.

— Džiaugiuosi girdėdamas, kapitone, ir… ačiū jums.

Džounsas padėjo servetėlę ant stalo ir atsistojo.

— Nedėkokite man, generole. Aš paprasčiausiai vykdau savo pareigas. Ir, deja, jau privalau grįžti prie atidėtų darbų. Negaliu apsakyti, kokį malonumą man suteikė šie pietūs.

Kai jiedu palydėjo Džounsą iki aerokaro, turinčio nugabenti kapitoną į sostinę, Olivija tarė:

— Tikiuosi, jūs dar atvyksite pas mus ir paviešėsite ilgiau. Vietos pakaks visiems.

— Labai to norėčiau, — stabtelėjęs prie mašinos, atsakė Džounsas. — Bet gal vertėtų palaukti, kol baigsis jūsų medaus mėnuo? Girdėjau, judu ketinat susituokti.

Stelas ir Olivija susižvalgė ir šypsodamiesi atsigręžė į jį.

— Taip, ir kuo greičiau, — pratarė Stelas.

— Na, tokiu atveju… — Džounsas išsitraukė iš kišenės nedidelį paketą ir ištiesė jį generolui. — Aš nieko negaliu padovanoti jums vestuvių proga, bet gal neatsisakysit priimti šį niekniekį drauge su ilgo ir laimingo bendro gyvenimo palinkėjimais.

Tada jis įlipo į mašiną ir šypsodamasis pamojavo jiems ranka. Vairuotojas mandagiai pavažiavo tolėliau, kad netrikdytų vilos gyventojų variklių riaumojimu, o po to aerokaras pakilo aukštyn ir nuskriejo link tolimo horizonto.

— Kas čia? — smalsiai paklausė Olivija.

Stelas atsargiai išvyniojo popierių ir aptiko puikios kokybės, fotografiją; matyt, akimirką įamžinusi slapto stebėjimo kamera buvo aukščiausios klasės. Šiaip ar taip, nei generolo veido, nei “Intersistems” logotipo, puošiančio administracinio komplekso sieną, nebūtum supainiojęs su niekuo. Stelas ir Olivija susižvalgė, o paskui be žodžių pakėlė akis į dangų, kur beribėje mėlynėje tirpo mažutėlaitis aerokaro taškelis. Atsisveikindami jam pamojo ir drauge sugrįžo į vilą.

Gera pareiti namo.