Laisves planeta

13

Kelionė iš Endo praėjo be jokių nuotykių. Stelas ir Komo skriejo “Lizdu” drauge su Sakalu ir jo vaikinais. Samanta drauge su jais negrįžo — ji mažuoju žvalgybos laiveliu nuskriejo į Imperijos gilumą su nauja žvalgybine misija. Dabar, kai Sakalai vėl atgavo savo perėmėjus, Endo valdžia nė necyptelėjo — apsimetusi, neva visa, kas nutiko, ne jos reikalas. Išmintingas sprendimas, ypač įvertinus, kad Sakalas ir jo pilotai su tenykštėmis oro pajėgomis galėjo susidoroti per kelias minutes. Bet Sakalas visgi nusiuntė Hotebui pranešimą, kuriame pažadėjo grąžinti skolą — išskaičiavęs nuostolius, kuriuos patyrė dėl priverstinių prastovų ir kitų su jomis susijusių išlaidų. Zordas neatsakė.

Išniręs iš hipererdvės, “Lizdas” per raciją perdavė Stelo atpažinimo kodą. Netrukus iš “Šonos” atskriejo patvirtinimas — drauge su primygtinu prašymu tučtuojau atvykti į laivą. Po valandos Stelas jau sėdėjo užpakalinėje vieno perėmėjo sėdynėje ir susižavėjęs stebėjo meistriškus Sakalo veiksmus — pilotas vikriai nuvairavo savo laivą link “Šonos” pakilimo-nusileidimo platformos ir nutupdė jį. Galiausiai slėgimas šliuzo kameroje ir išorėje susilygino; Stelas atvėrė kabinos kupolą ir nubėgo trapu. Koridoriuje juos pasitiko kapitonas Nišita — jis atrodė, švelniai tariant, nelinksmas.

— Sveiki, generole. Gaila, kad negaliu nudžiuginti jūsų pranešimu, jog pas mus viskas puiku. Esu tikras, žmonės taip pat apsidžiaugs, kad sugrįžote.

Stelas šyptelėjo.

— Sveikas, Maikai. Jie apsidžiaugs dar labiau, kai sužinos, kad dabar mes turime oro pajėgas. Sakale, leiskite pristatyti jums Maiką Nišitą.

— Nejaugi pats komandoras Džekas Sakalas? — apstulbo Nišita.

— Tas pats, — šyptelėjo Stelas.

— Na, geriau ir būti negali, — atsiliepė Nišita. — Sveiki atvykę į mūsų laivą, komandore. Jeigu mano žodžiai jums ką nors reiškia… Aš manau, jog anuomet su jumis pasielgė neteisingai.

— Ačiū, kapitone, — Sakalas paspaudė ištiestą ranką, — bet negi jūs nežinote, kad vyresnybė visuomet teisi? Tiesa, generole?

— Be komentarų, — nusijuokė Stelas.

Kai tik jie įsitaisė “Šonos” kajutkompanijoje, jis paklausė:

— Na, Maikai, kokios problemos?

— Iš pradžių mus užpuolė piratai. Ir drauge su jais atskrido kai kas iš senų mūsų pažįstamų.

Nišita prigesino šviesą ir įjungė holoprojektorių. Stelas išvydo kautynių gyvenvietėje Du-Kartu įrašą. Pastebėjęs Maliką, jis tvirtai sukando dantis ir pirštais įsikirto į krėslo ranktūrius. Malikas stovėjo ant tanko šarvo ir rėkavo įsakymus; aplink jį švilpė kulkos ir žybčiojo energetiniai spinduliai. Nišita papasakojo, kaip klostėsi įvykiai ir kuo viskas baigėsi.

— Nespėjo išsinešdinti piratai, kai vėl pasirodė roniečiai… Bet šįsyk toli gražu ne tam, kad mums padėtų.

Vaizdas pasikeitė. Stelas pamatė viską, kas dėjosi senate, — nuo išankstinio Rupo pranešimo iki Figo ultimatumo. Įrašą padarė vienas senatorius, kuris, laikydamasis pulkininko Krasnovskio nurodymų, persiuntė jį į brigados laivus.

Kai ekranas užgeso, kambaryje įsiviešpatavo tyla, ir visų žvilgsniai nukrypo į Stelą. Jis sėdėjo, paskendęs savo mintyse. Generolas vėl ir vėl regėjo, kaip roniečių karys smogia Kastenui, kaip tasai parkrinta ir kaip prie jo palinksta sunerimusi Olivija. Velnias, velnias, velnias! Jam ir į galvą nešovė, jog šitai įmanoma. Iki šiol piratai niekada nepuolė sostinės, gi kalbant apie roniečius… Prakeikimas, iš kur jie apskritai atsirado? Stelas kreipėsi į Nišitą:

— Ar aptikote roniečių laivą?

Kapitonas papurtė galvą.

— Kol kas ne, sere.

— Kaip manote, kokiu būdu jie čia atsidūrė?

— Tiksliai nežino niekas, — atsakė Nišita, — bet, iš visko sprendžiant, neapsiėjo be to šunsnukio Rupo… atleiskite, senatoriaus Rupo pagalbos. Matyt, jis paslėpė ateivius senate naktį prieš įvykį, o paskui atvedė avariniais koridoriais.

— Gal ir mes galime įsiskverbti į vidų kokiais nors koridoriais… panašiais į tuos? — pasiteiravo Stelas.

— Nemanau, generole, — papurtė galvą Nišita, — bet verčiau paklauskite pulkininko Krasnovskio. Esu tikras, jo žmonės jau suka galvas, stengdamiesi išspręsti šią problemą.

— Tikriausiai, — linktelėjo Stelas ir kreipėsi į Sakalą: — Kiek užtruksit, kol nugabensit mane į paviršių?

Tasai šyptelėjo.

— Mažiau, nei kalnakasys iš asteroido, skubantis į pasimatymų namus.

Nepaisant slogios nuotaikos, Stelas nepajėgė ištverti nenusijuokęs.

— Man tinka, — jis atsistojo, ruošdamasis išeiti, bet akimirkai stabtelėjo. — Tikiuosi, Krasnovskis neketina vykdyti tų beprasmiškų reikalavimų?

— Nieku gyvu, — niauriai atsiliepė kapitonas Nišita. — Pulkininkas jau išsiuntinėjo atitinkamą koduotą įsakymą. Bet tam atvejui, jei roniečiai planetoje išties turi šnipų, jis išvystė audringą veiklą. Žodžiu, apsimeta, neva pakluso, o pats ieško būdo įsiskverbti į senatą.

Stelas linktelėjo:

— Dėkui, Maikai. Ir, susimildamas, būkit budrus. Iš visko sprendžiant, veikiai čia turėtų pasirodyti Ronų Imperijos laivynas.

Bet netrukus, vėl atsidūręs Sakalo naikintuve, Stelas padarė išvadą, jog didelės apimties įsiveržimo tikimybė labai menka. Kam tuomet visas tas cirkas su įkaitais? Ne. Jeigu būtų numatytas įsiveržimas, roniečių laivynas jau suktųsi aplink planetą. Vadinasi, jie blefuoja, mėgina išpešti kai ką už nieką. Jie gali nužudyti įkaitus ir žūti patys, bet tuo viskas ir apsiribos. Lengva pasakyti! Jis beveik girdėjo savo žodžius, kuriuos be vargo galėjo ištarti — kitoje vietoje ir kitu metu:

— Žinoma, gaila, bet mes negalime atiduoti jiems planetos. Ir jei nėra kito būdo jais nusikratyti, vadinasi, teks ryžtis tam tikroms aukoms.

Lengva paskelbti nuosprendį tiems, kurių nepažinojai, su kuriais niekada nesikalbėjai, nedirbai drauge ir, žinoma, nesidalinai meilės guoliu.

Kol laivas skraidino jį per Friholdo atmosferą, Stelas mąstė apie Oliviją, apie tai, ką jai teko ir dar teks išgyventi. “Taip, dalyvauti svetimose kautynėse, — pagalvojo jis, — nepalyginamai paprasčiau”.

Po poros valandų generolas jau žingsniavo link laikinos Krasnovskio vadavietės, įsikūrusios greta užgrobto senato pastato. Po svilinančia saule kepė kelios palapinės, pripučiami kupolai ir netvarkingai sustatytos mašinos — štai ir visa vadavietė. Stelo uniforma labai greit permirko prakaitu. Sutikti kareiviai jį sveikino, atiduodami pagarbą ir tuo stebindami savanorius, kurie tik linkteldavo galvas. Pakeliui Stelas įdėmiai žvalgėsi. “Labai svarbu gerai ištyrinėti vietovę, sūneli, — dažnai kartodavo Bulius Štromas. — Tai viena priežastis, kodėl besiginantis yra pranašesnis už atakuojantį”.

Kaip ir visi Friholdo miestai, Pirmasis stovėjo įduboje, kurią suformavo viena didžiulė upė. Sprendžiant iš pavadinimo, šiandienos sostinė buvo pati pirma gyvenvietė ir, kaip dauguma senų miestų visuose pasauliuose, augo chaotiškai, be jokio aiškesnio plano. Skirtingai nei modernesni miestai, pagrįstai besididžiuojantys savo iš anksto suplanuotomis erdviomis gatvėmis ir gražiomis aikštėmis, Pirmasis tegalėjo pasigirti gudriai persipynusių, netvarkingai išmėtytų pastatų bei kupolų sankaupa ir kreivų, siaurų skersgatvių raizgalyne. Kai prireikė statyti senato pastatą, jam vietą parinko kitoje įdubos pusėje. Kai kas netgi pareiškė, jog reikėtų apskritai sulyginti Pirmąjį su žeme ir viską pradėti iš pradžių. Šiaip ar taip, naujesni ir svarbesni pastatai kilo kuo toliau nuo senamiesčio.

Dauguma senato patalpų glūdėjo po žeme; virš jos kyšojo tik dailiai suapvalintas kupolas. Užtat koks! Pagamintas iš akmens, saulės spinduliuose mirguliuojančio visomis vaivorykštės varsomis. Ir kažkur giliai po juo Olivija su daugybe kitų belaisvių dėjo viltis į jį, į Stelą. Jis pasistengė išmesti šias mintis iš galvos ir nužingsniavo link Krasnovskio palapinės.

Tasai jo laukė drauge su penkiais ar šešiais savo padėjėjais. Du palinkę peržiūrinėjo atspausdintus dokumentus, trečiasis sėdėjo prie kompiuterio; ir visi tučtuojau smalsiai sužiuro į Stelą. Pagal savo statusą savanoriai nesilaikė formalumų; niekam ir į galvą nešovė išsitempti “ramiai”.

— Sveiki, generole, — lengviau atsidusęs, pratarė Krasnovskis.

— Labai džiaugiuosi, kad sugrįžote namo.

— Taip, malonu sugrįžti namo, Ivanai. Atleiskite, kad palikau jus vieną sunkią minutę. Man jau papasakojo, jog jūs velniškai gerai padirbėjote.

Pulkininkas Krasnovskis įsigudrino atrodyti ir susirūpinęs, ir pamalonintas.

— Norėtųsi galvoti, kad pateisinau man parodytą pasitikėjimą, sere, bet, bijau, mums paprasčiausiai neįtikėtinai pasisekė. Bet apie tai vėliau. Šiuo metu dienotvarkėje — senatas, kurį užgrobė tie prakeikti šėtonai. Tikiuosi, jums “Šonoje” papasakojo, kas čia pas mus dedasi?

Stelas linktelėjo.

— Žinoma. Ar jau žinote, iš kur jie atsirado?

Krasnovskio veidas ištįso.

— Taip, ir jums ši naujiena labai nepatiks, sere. Tie prakeikti šunsnukiai čia, Friholde, įkūrė požeminę bazę!

Stelas suraukė kaktą, atsisėdo į sudedamą krėslą ir ėmė suptis.

— Jūs teisus, naujiena man nepatiko. Kaipgi šitaip galėjo nutikti?

Nors viduje jis virė iš pykčio, išoriškai neišsidavė niekuo. Kaip ir visada, Stelas nė akimirkai nepamiršo, kad jį supa žmonės, kurie seka menkiausius jo veido išraiškos pokyčius, gaudo visus balso niuansus. Šiaip ar taip, mėginti įspėti viršininko mintis — tokia sena pramoga, kaip ir pati kariška tarnyba.

Krasnovskis prisėdo greta.

— Kol kas į šį klausimą tiksliai atsakyti negalime. Jų bazę aptikome, tikrindami infraraudono spinduliavimo nuotraukas, darytas iš palydovų naktį prieš senato užgrobimą. Ko gero, mums paprasčiausiai pasisekė. Daugelyje nuotraukų gerai matosi vorele judančios mašinos. Kompiuterinė palydovų sistema neužprogramuota pavojaus signalu reaguoti į antžeminio transporto judėjimą. Pačioje pradžioje manėme, kad mes patys peržiūrinėsim nuotraukas, — Krasnovskis gūžtelėjo pečiais. — Šiaip ar taip, tos mašinos staiga tarytum iš niekur išdygo pačiame dykumos centre ir pasuko mūsų link. Fotografijose matosi tik atskiros kolonos dalys… Pats žinot, kokia skylėta mūsų palydovinė sistema. Bet ir šito pakanka. Ji ten ir buvo — gerai užmaskuota požeminė bazė. Kaip roniečiai sugebėjo ją organizuoti, kol kas nežinia. Kai įsiskverbsim vidun, veikiausiai sužinosim daugiau.

Klausydamas Krasnovskio, Stelas susimąstęs spoksojo į palapinės stogą. Kažkuri jo esybės dalelė klykė: stok, bėk, daryk ką nors! Tačiau jis nuslopimo šį postūmį. Veikti dar ne metas, iš pradžių reikia sudaryti planą. Ir generolas vėl nė akimirkai nepamiršo, kad jį paslapčia stebi pavaldiniai.

— Gerai padirbėta, pulkininke, — ramiai, tvirtai pratarė Stelas.

— Nors bazės paslaptis dar neįminta, mes, šiaip ar taip, visiškai tiksliai žinome, kad planetai kol kas negrasina jokie laivai. Be to, dabar turime priedangą iš oro. — Išgirdę gerą naujieną, visi aplink ėmė šypsotis. — Ši aplinkybė atriša mums rankas, todėl galime nesiblaškydami visą savo dėmesį skirti senatui. Ar egzistuoja koks nors kontaktas su mūsų uodeguotaisiais “draugais”?

— Faktiškai ne, generole.

Krasnovskis įjungė portatyvinį holoprojektorių, ir Stelas išvydo posėdžių salę. Senatoriai sėdėjo įvairiomis pozomis, kai kurie dalinai išsirengę — dėl karščio, Figo nurodymu tvyrančio salėje.Vieni atrodė abejingi, kiti ryžtingi, o kai kas tik vargais negalais tramdė baimę. Juos galima suprasti: palei sienas lygiais intervalais sustingo dvylika Smėlynų Klano karių.

— Na, ir atrodo gi jie. Tarsi būtų atlėkę čionai tiesiai iš pragaro, — sumurmėjo Stelas.

“Psichologinis pranašumas jų pusėj, — pagalvojo jis, profesionalo žvilgsniu automatiškai įvertindamas ginkluotę, šarvus ir kitą roniečių amuniciją. — Taip, įveikti juos bus nelengva”.

— Čia tiesioginė transliacija? — paklausė Stelas.

— Taip, — atsakė pulkininkas. — Jie leidžia daryti videoįrašus, bet kategoriškai atsisako su mumis bendrauti. Pasak jų: “Jūs gavote įsakymus, vykdykite juos”.

Stelas atsistojo, priėjo prie holoprojektoriaus ir pakeitė kameros stebėjimo kampą, kad matytųsi tolimoji salės dalis, kur paprastai sėdėdavo Olivija. Ji miegojo, padėjusi galvą ant tėvo peties. Merginos veidas atrodė stebėtinai ramus — ypač palyginti su Kasteno veidu. Prezidentas gręžė artimiausią ronietį neapykantos kupinu žvilgsniu. Jo galva buvo aprišta; matyt, Oliveris neapsiribojo žvilgsniais. Krasnovskis nukreipė žvilgsnį nuo holoprojektoriaus į Stelą, bet jei ką nors ir pastebėjo, tai niekuo neišsidavė. Generolas išjungė projektorių ir grįžo į savo vietą.

— Gerai, Ivanai. O dabar papasakokite, kaip veikėt.

Pulkininkas paėmė cigarą, prisidegė ir prabilo:

— Iš komplekso išsyk evakavom visus… išskyrus tris labai sumanius savanorius. Jie pasislėpė ten, šalia posėdžių salės. Jiems įsakyta griežtai laikytis radijo tylos — nebent roniečiai pradėtų žudyti įkaitus ar kas nors mėgintų pabėgti. Frontalinės atakos nepradedam dėl to, kad ji būtų visiškai beprasmiška. Pastatas gali ištverti viską, netgi tiesioginį atominės bombos smūgį.

Koridoriai užverti plieninėmis durimis, o išorinių koridorių atsišakojimo taškuose stovi roniečiai. Mūsų paskaičiavimu, ten truputį daugiau nei du šimtai Smėlynų Klano karių — kaip suprantate, velniškai daug. Mums kiekvienam žingsny tektų įveikti stiprių, patyrusių, iki dantų apsiginklavusių karių pasipriešinimą. Tiesiog imti ir lįsti tenai būtų gryniausia savižudybė. Ir, kas svarbiausia, kol mes nusikapstysime iki įkaitų, tie bus jau šimtąkart negyvi. — Susirinkusieji pritardami Sušurmuliavo. — Kita vertus, laikrodis be atvangos tiksi, ir artėja laikas, kai roniečiai pažadėjo nužudyti belaisvius. Kaip bežiūrėsi, tas pats mėšlas, tebusiu aš prakeiktas.

Stelas linktelėjo:

— Kiek laiko mums dar liko?

— Trys dienos minus kelios valandos. Turint omeny, kad roniečiai ar tas niekšelis Rupas planetoje išties gali turėti šnipų, mes apsimetame, neva ruošiamės evakuacijai. Tačiau jei po poros valandų nepradėsim laipinti žmonių į laivus, visa mozaika pabirs į dalis. Tiesą sakant, beveik nebeturime laiko.

— Regis, pastatas visiškai neįveikiamas, — sumurmėjo Stelas.

— Kas, velniai rautų, jį suprojektavo? Gal tas gudruolis mums dabar patartų, kaip tenai įsibrauti?

— Tas “gudruolis” prieš jus, sere, — pratarė viena moteris, pakildama iš už stalo su dokumentais.

Vidutinio amžiaus, paprasto, atviro veido, su žvilgančia juoda oda ir tankia juodų garbanotų plaukų kepure. Sprendžiant iš antsiuvo, jai suteiktas savanorių kapitonės laipsnis.

— Atleiskit, kapitone, — atsiprašė Stelas, — bet susidaro įspūdis, tarsi būtumėt projektavusi tvirtovę. Ir kas išėjo? Didžiulė rakštis subinėj, daugiau nieko.

— Dėkoju… O gal neverta? — sprendžiant iš balso, ji nė kiek neįsižeidė. — Kapitonė Vels, jūsų paslaugoms. Atsakydama į jūsų klausimą galiu informuoti, kad jau perkaitinau ir kone išsunkiau savo smegenis, bet niekaip nesumąsčiau, kaip įsiskverbti vidun, — ji trumpai atsiduso ir išsitempė “ramiai”. — Ir vis dėlto prašau jūsų oficialaus leidimo vadovauti frontalinei atakai, sere.

— Ačiū, kapitone, — rimtai atsakė Stelas. — Tačiau tokiam vertingam talentui tokiame akivaizdžiai savižudiškame puolime ne vieta. Mums jūsų dar prireiks… kai viskas baigsis. Frontalinė ataka atkrenta, — tęsė jis, kreipdamasis į Krasnovskį ir likusius.

— Ir toliau vaidinkit, kad ruošiatės evakuacijai. Man reikia pagalvoti. Susitiksime čia po valandos, o kol kas visi laisvi.

Taip taręs, Stelas atsistojo ir išėjo iš ankštos palapinės. Visi tie žemėlapiai, kompiuterinės schemos ir raštai tik trikdė. Didžiąją apmąstymams skirtos valandos dalį jis paprasčiausiai klaidžiojo be jokio tikslo, kurdamas visokiausius planus ir tučtuojau juos atmesdamas. Nė vienas neatrodė išganingas, visi reikalavo gausybės aukų. Galiausiai Stelas atsidūrė ten, kur milžiniška upė baigė savo neilgą kelionę žemės paviršiumi ir vėlei nyko po žeme. Jis atsisėdo ant kranto ir, klausydamas Štromo patarimo, pamėgino išmesti iš galvos j į užvaldžiusias mintis. “Apie nieką negalvok, ir atsakymas ateis savaime”. Žvilgsnis klaidžiojo, o sąmonė tarytum susiliejo su čiurlenančiu vandens srautu, veržliai lekiančiu tenai, kur turėjo prasidėti ilgas kritimas į niūrias gelmes. Stelas įsivaizdavo, jog tėkmė jį neša; vanduo vėsina sausą, įkaitusią odą, tempia žemyn, tolyn nuo paviršiaus ir begalinių rūpesčių. Gal Olivija pro šarvuotą stiklą pamatys, kaip jis praplaukia pro šalį, atlikdamas paslaptingą kelionę, kuri pasibaigs kažkur giliai ir toli…

Stelas krūptelėjo, ūmai suvokęs: eurekal Šiaip ar taip, ši mintis turi racijos.

Po kelių minučių jis įėjo į Krasnovskio palapinę, sunkiai alsuodamas nuo ilgo bėgimo per smėlį. Generolas truputį pavėlavo, visi jau susirinko ir laukė. Pasirodė ir Komo, stovintis truputį nuošaliau nuo likusiųjų.

— Gerai, kad jūs taip pat su mumis, viršila, — pasveikino jį Stelas. — Na, rodos, man šovė viena mintis… nors gali būti, kad ji tokia pat savižudiška, kaip ir frontalinė ataka. Kur kapitonė Vels?

— Čia, sere, — ji žengtelėjo į priekį.

— Puiku. Kapitone, būkit maloni, papasakokit mums viską, ką žinot apie upę, regimą iš senato posėdžių salės. Gal mums pavyks padaryti taip, kad senatoriai išvystų ne tiktai vandenį.

Iš pradžių stojo visiška tyla, o paskui visi susijaudinę prabilo vienu metu. Stelas kilstelėjo ranką, prašydamas tylos.

— Prašau, nusiraminkite… Kapitone Vels, ką pasakysit? Tarkim, mes sugebėsim ištverti tą kelionę požemine upe. Ar yra galimybė sugriauti šarvuotą plastiką, skiriantį ją nuo posėdžių salės?

Vels akimirkai susimąstė, o paskui sutrikusi atsakė:

— Man labai nemalonu pripažinti, sere, tačiau taip, tokia galimybė yra. Aš niekada nė nepagalvojau apie ataką iš upės pusės. Pasinaudojau pakankamai tvirta medžiaga, pajėgiančia sulaikyti srautą, tačiau ją galima susprogdinti. Protingai išdėliojus užtaisus, plastikas ištikš į gabalus.

— O kaipgi pati upė? — paklausė Krasnovskis. — Ar gali nutikti, kad visi paprasčiausiai nuskęs?

Stelas įsivaizdavo sprogimą, į visas puses skriejančius plastiko gabalus ir milžinišką bangą, kliūstelėjusią į salę.

Vels priėjo prie kompiuterio ir ėmė skubiai spaudyti klavišus. Ekrane viena po kitos sumirgėjo schemos ir trimatės projekcijos.

— Vargu bau, pulkininke. Projektuodami posėdžių salę, mes įvertinome, jog plastiką gali suskaldyti žemės drebėjimas, ir į vidų plūstels vanduo. Tačiau vos tik jis pakils per keturias pėdas, automatiškai įsijungs plieninės durys — jos užsivers, atskirdamos salę nuo upės. Štai… dirstelkit čionai.

Visi pažvelgė į ekranus, kuriuose pasirodė kažkokie raidiniai ženklai, o po jais užrašas: “AUTOMATINĖS UŽTVAROS VEIKIMAS UŽTVINDYMO ATVEJU; PATIKRINIMAS NUMERIS TRYS”.

Žodžius tuojau pat pakeitė posėdžių salės vaizdas. Joje dar tebevyko statybos darbai, krėslai jau sustatyti, tačiau nesimatė jokių kitų baldų. Pirmame plane už šarvuoto stiklo tekėjo upė. Staiga tarp pirmosios eilės ir pakylos priešpriešiais slystelėjo dvi milžiniškų plieninių durų pusės. Vos tik jos susijungė, upė dingo iš akiračio.

— Nuostabu, — tarstelėjo Stelas, kreipdamasis ne tiek į susirinkusiuosius, kiek pats į save. Po sprogimo jie turės visai nedaug laiko, bet visgi suspėti galima. — Dabar toks klausimas. Galbūt roniečiai jau užvėrė šias duris? Kai jūs, pulkininke, rodėte man tiesioginę transliaciją iš salės, upės nesimatė.

— Visiškai neįmanoma, sere, — tvirtai atsakė kapitonė Vels. — Kaip jau minėjau, mes niekada nemanėme, kad galėtų nutikti kas nors panašaus, todėl rankinis mechanizmo valdymas nenumatytas. Netgi privalomus kasmetinius patikrinimus atlieka kompiuteris, kuris roniečiams liko nepasiekiamas. Jis buvo išjungtas išsyk po senato užgrobimo.

— Gerai, — tarstelėjo Stelas. — Pulkininke Krasnovski, pasitelkite pačius geriausius sprogdintojus, ir tegul jie pasidarbuoja drauge su kapitone Vels.

— Klausau, sere!

Krasnovskis džiaugėsi, jog galų gale jie turi nors šiokį tokį planą. Netrukus Vels, lydima jaunučio leitenanto, iškeliavo ieškoti žmogaus, vardu Makas Kolas, kurį paprastai vadino Bum-Bum. Nepaisant tokios lengvabūdiškos pravardės, pilietis Makas Kolas buvo kalnakasybos inžinierius, kuriam sprogdinimo specialistai kone meldėsi kaip Dievui. Vos tik Vels ir leitenantas apleido palapinę, pulkininką pašaukė kom-technikas. Jo veido išraiška nežadėjo nieko gera.

— Na, kas nutiko, seržante? — nekantriai paklausė Krasnovskis.

Atsakydamas tasai spustelėjo valdymo pulto klavišą.

— Persuku atgal, sere, — paaiškino technikas.

Netrukus jie išvydo ant kelių klūpantį žmogų.

— Senatorius Holbrukas, — niauriai sukuždėjo Krasnovskis, jau įspėjęs, kas bus toliau.

Nugriaudėjo šūvis, ir senatoriaus galva pranyko ugnies pliūpsnyje. Kai kūnas susmuko, ekrane pasirodė aukštas roniečių karininkas be vienos ausies.

— Nemanykite, kad mes buki, žmonės. Jūs tyčia vilkinate laiką, kurdami belaisvių išvadavimo planus. Pamirškite bet kokią viltį. Jūs sulauksite tik naujų mirčių — kaip ta, kurios liudininkais tik ką tapote. Pradedant šia akimirka, aš kas keturias valandas nužudysiu po įkaitą — tol, kol prasidės gyventojų evakuacija. Jūs gavote įsakymus, vykdykite juos.

Ilgą laiką visi stovėjo, nebyliai stebeilydami į ištuštėjusį ekraną. Siaubo, kurį jie patyrė, neįmanoma išreikšti žodžiais. Galų gale Stelas pusbalsiu pratarė:

— Dabar mums svarbiausia — laikas, tad veikime kaip įmanydami sparčiau.

Jie vienas po kito grįžo prie savo darbų.

— Na, Žakai, kas naujesnio? — paklausė Stelas.

— Speckomanda jau kelyje, sere.

— Tu pasakei, kad jie paimtų mano ginkluotę?

— Taip, sere, ir manąją taip pat.

Komo akyse galėjai įskaityti neslepiamą nepritarimą draugo sprendimui. Jo manymu, vadui nedera pačiam dalyvauti tokiose operacijose. Stelas suprato, kad sveiko proto požiūriu Komo teisus. Tačiau jam dabar buvo nusispjaut į “sveiką protą”! Olivija atsidūrė tų monstrų, tų žudikų rankose, ir jis privalo ištraukti ją iš ten. Tai jau asmeninis reikalas. Be to, reikia už viską atsiskaityti su Rupu. Jei Stelui pavyks, Friholdo piliečiams neteks mokėti teismo išlaidų. Kad ir kaip ten būtų, jis įsakė atsiųsti speckomandą — brigadoje buvo keli skirtingų specializacijų būriai. Ir jei prireiks, jis iškvies čionai juos visus, nuo glaiderių pilotų iki rankininkų, sugebančių žaisti nesvarumo sąlygomis. Stelas buvo užkietėjęs specializuotų komandų šalininkas, bet dabar turėjo pripažinti, jog tarp brigados specialistų vargiai atsiras žmonių, apmokytų plaukioti požeminėmis upėmis.

— Mums labai padėtų bet kokia informacija apie sunkumus, kuriuos teks įveikti. Pulkininke, ar planetoje yra šių upių žinovas, su kuriuo galima būtų pasikalbėti?

Krasnovskis susimąstęs prikando lūpą.

— Ko gero. Profesorius Hamelis, vyriausias mūsų hidrologas. Liepsiu jį pakviesti. — Jis instruktavo seržantą, ir tas išsiskubino iš palapinės.

— Na, Ivanai, — pratarė Stelas, įsitaisydamas krėsle, — kiek suprantu, man išskridus, čia pas jus užvirė šiokia tokia košė.

— Taigi, — nelinksmai atsiliepė Krasnovskis. — Tie niekšai įsigudrino užgrobti termiumo gavybos ekstraktorių ir išsivežė jį su savimi.

Pulkininkas smulkiai papasakojo apie piratų antpuolį, tiksliai dėstydamas faktus ir negailėdamas savęs. Stelas prisiminė, kaip Malikas stovėjo ant tanko ir šūkavo įsakymus. Nieko, jo valanda dar išmuš, ir laukti liko nebeilgai.

— Įvertinus visas aplinkybes, — Krasnovskiui nutilus, prabilo Stelas, — jūs, Ivanai, veikėte šauniai. Niekas nebūtų įstengęs padaryti daugiau. Žinoma, blogai, kad ekstraktorius atsidūrė jų rankose, bet, velniai rautų, kam jiems ekstraktorius be planetos? O planetos jie negaus, tegul būsiu prakeiktas!

Krasnovskis lengviau atsiduso ir nusijuokė. Širdies gilumoje jis ir pats buvo patenkintas, bet nežinojo, kaip jo veiksmus įvertins tokios aukštos klasės profesionalas, kaip Stelas.

Pasirodė seržantas, išsiųstas pakviesti profesoriaus.

— Profesorius Hamelis atvyko, sere, — pranešė jis.

— Kvieskite jį vidun, — paliepė Krasnovskis.

Seržantas žengtelėjo į šalį, ir ant slenksčio pasirodė liesas žmogus, įdegęs iki raudonumo, su rusvai raudonų plaukų kupeta ir tokios pat spalvos barzda. Energingai šaudydamas žaliomis akimis, jis tarytum vertino viską ir visus, esančius palapinėje.

— Sveikas, Ivanai. Kuriems galams aukštai vadovybei prireikė kuklaus mokslininko?

— Žinau, koks tu kuklus, — šyptelėjęs atsakė Krasnovskis. — Generole Stelai, šis užkietėjęs egoistas ir yra profesorius Irvingas Hamelis, vyriausias mūsų hidrologas. Nors, pats matot, žiūrėti beveik nėra į ką.

— Labai malonu, profesoriau, — Stelas spustelėjo Hamelio ranką. — Prašau vadinti mane Marku.

— Gerai, tegul bus Markas, — atsakė tas, įsitaisydamas ant dėžės su sprogmenimis. — O mane draugai vadina Irvu. Na, kas nutiko? Man kažkodėl atrodo, kad jus domina ne tiktai mano draugija.

— Tu bent jau žinai, kas vyksta senate? — pasiteiravo Krasnovskis.

— Žinoma, — profesorius liūdnai palingavo galvą. — Kaip nežinosiu. Aš ir pats tik per plauką neatsidūriau tenai. Išsyk po neeilinės sesijos turėjau susitikti su senatoriais ir pamėginti įkalbėti juos padidinti asignavimus hidrologiniams tyrimams. Kaip sykis ėjau tenai, kai mane sulaikė tie… šėtonai.

— Na, Irvai, ko gero, jūsų padedami mes sugebėsime duoti senatoriams hidrologijos pamoką, kurios jie ilgai nepamirš, — šyptelėjo Stelas. Jis išdėstė profesoriui savo planą: su upės tėkme pasiekti šarvuotą senato salės užtvarą, išsprogdinti joje spragą ir, pasinaudojus netikėtumo faktoriumi, užpulti roniečius. — Tas faktas, kad mes neketiname vykdyti jų reikalavimų, nekelia jokių abejonių. Gal šis planas padės išlaisvinti senatorius, atsiperkant minimaliais nuostoliais. Tik štai klausimas — ar jis įgyvendinamas?

Hamelis suraukė antakius ir susimąstė. Galiausiai nusišypsojo ir tarė:

— Manyčiau, taip… Įgyvendinamas… jeigu jums pavyks rasti pamišėlių, kurie imsis šio darbo.

— Pamišėlių pas mus nors vežimu vežk, — kreivai šyptelėjęs, atsakė Krasnovskis. — Atleiskite, generole, aš nenorėjau jūsų įžeisti.

— Nieko tokio, pulkininke, — atsiliepė Stelas. — Gerai, Irvai. O dabar papasakokite, kas mūsų laukia.

Hamelis pašoko ir priėjo prie kompiuterinio Krasnovskio terminalo.

— Galima?

— Aišku, — atsakė tas.

Pirštai nubėgo klavišais, ir ekrane nušvito schema.

— Visų pirma, jūs turite suprasti, generole, kad mes menkai tenutuokiam, kaip šios upės elgiasi po žeme. Vienintelis rimtas informacijos šaltinis — autonominiai povandeniniai aparatai, kuriuos stengiamės persiųsti iš vienos vietos į kitą. Aš ne veltui pasakiau “stengiamės”, nes mums pavyksta tiktai tris kartus iš šimto. Vėliau mūsų narai patikrina gautus duomenis, bet, patys suprantate, jų galimybės gana ribotos. Galiu pridurti, jog mes niekada nemėginome įgyvendinti tokio grandiozinio plano, kaip jūsiškis. Todėl viskas, ką čia matote, tėra spėlionės, grindžiamos povandeninių aparatų surinktais duomenimis ir skurdžiomis narų pateiktomis žiniomis — tie vaikinai padėjo statyti langą, kurį jūs ketinate sudaužyti.

Be atvangos raukydamas antakius, profesorius nužvelgė klausytojų veidus.

— Dar galiu pridurti, kad, įeidami į posėdžių salę ir išeidami iš jos, narai naudojosi kilnojama šliuzo kamera; be to, jie buvo prisirišę gelbėjimo lynais, — jis gūžtelėjo pečiais. — Ir vis dėlto, kartoju — iš principo jūsų planą įgyvendinti įmanoma, ir štai ką aš turiu omeny. — Hamelis atsigręžė į ekraną: — Laimei, būtent šią upę mes išstudijavome nuodugniau nei kitas. Šiaip ar taip, ji gi teka per sostinę. Dabar dirstelkit čionai. Ši schema vaizduoja išilginį požeminės upės dalies pjūvį, — Hamelis elektronine rodykle brūkštelėjo išilgai upės vagos. — Atkreipkite dėmesį į šį ruožą, — rodyklė sustingo, ir Stelas išvydo, jog upė, iki tol nenumaldomai kritusi žemyn, ūmai pakeitė judėjimo kryptį ir staigiai pasuko į viršų. — Ko gero, būtent ši vieta taps visų pavojingiausiu jūsų kelionės tašku. Čia upė priversta aplenkti kliūtį — uolinį masyvą, — Hamelis bedė rodykle į tamsią beformę dėmę, pakibusią viršum taško, kuriame upės tėkmė keitė kryptį. — Apatinėje šio U formos posūkio dalyje srovė gerokai paspartėja, nes vandeniui reikia prasiveržti pro siaurą angą, kurios skersmuo viso labo keli jardai. Čia lengva pakliūti į spąstus jei, tarkim, srovė prispaus jus prie sienos, sukaustydama judesius, ar paprasčiausiai blokš į uolą.

Hamelis pažvelgė į Stelą, į Krasnovskį, vėl į Stelą.

— Bet tai dar ne viskas. Kai tik — arba, tiksliau pasakius, jeigu — jūs sėkmingai įveiksite siaurą uolos properšą, reikės tučtuojau kažkokiu būdu pristabdyti judėjimą. Antraip jus paprasčiausiai nuneš pro posėdžių salę ir nuplukdys toliau, žemyn upe. Jeigu šitaip nutiks, jeigu nesugebėsite į ką nors įsikibti ir išsilaikyti, jus galų gale išmes į vandenyną netoli pietų ašigalio. Kelionė truks kelias savaites, ir, žinoma, paskutinę stotelę pasieksite jau nebegyvas, — Hamelis šyptelėjo. — Aišku, visa tai tik prielaidos. Jei kas nors kada nors ir ryžosi panašiai kelionei, jis, be abejo, žuvo ir negali pasidalinti su mumis savo įspūdžiais.

Tą akimirką viršila Komo kyštelėjo galvą į palapinę ir tarė:

— Povandeninio plaukiojimo įranga atvyko, sere… Kas nori pasimaudyti?