Laisves planeta

14

Jie išsirikiavo palei upę, dvidešimt pačių geriausių brigados karių, savanoriškai pasisiūliusių dalyvauti pavojingoje ekspedicijoje. Tiesa, dabar jie labiau panėšėjo į kažkokias jūrų pabaisas, nei į žmones. Visi apsivilko specialius kostiumus galinčius funkcionuoti bet kokioje skystoje aplinkoje, bet efektyviausius senajame gerajame H₂0. Savaime atsistatantys kostiumai su nedideliais varikliais, apsauginiu šarvuotu sluoksniu bei įmontuotais ginklais galėjo tris paras tiekti narui orą, maistą bei vandenį ir teikti ribotą medicininę pagalbą. Be to, kiekvienas savanoris turėjo asmeninį ginklą, o ant pečių — kuprinę su specialia įranga. Žvelgdamas žemyn, į galingą upės tėkmę, Stelas be paliovos savęs klausė, ar padės visa tai — kostiumai, įranga, ginklai… Bet kam spėlioti? Jis smakru įjungė mikrofoną.

— Na, kaip sakydavo senis Bulius, kas paskutinis — tas Tobariano beždžionė!

Tardamas šiuos žodžius Stelas liuoktelėjo į priekį. Kai tik jis pasinėrė į šaltą žalsvą vandenį, upės tėkmė pastvėrė generolą ir nunešė tolyn. Jis smakru spustelėjo reikiamą mygtuką, ir iš pažastų. į delnus slystelėjo nedideli valdymo pulteliai, primenantys pistoleto rankenas. Juos spaudžiant ir sukiojant, galima reguliuoti judėjimo greitį bei kryptį. Stelas paspaudė priešakinę pultelių dalį, ir iš tūtų, įtaisytų abipus kojų kelių lygyje, trykštelėjo vandens čiurkšlės. Judėjimas sulėtėjo.

— Sekite paskui savo vadovus, — įsakė jis.

Savanoriai vienas paskui kitą šoko į upę ir išsirikiavo ilga vorele.

— Tvarkelė, — tarstelėjo Stelas. — Leiskite jums priminti, jog tai vienintelis mūsų šansas išspręsti visas problemas. O dabar praneškit, kaip sekasi.

— Noriu pas mamytę, — gailiai suinkštė kažkas.

— Po velnių, tu net nežinai, kas ji, — tučtuojau atsiliepė kitas.

Stelas šyptelėjo ir išgirdo piktą viršilos Komo balsą:

— Ei, klounai! Visai netrukus galėsit savo pokštais palinksminti roniečius. Jie tikri šmaikštuoliai, tad veikiausiai įvertins jūsų humorą. O kol kas patylėkit… Atleiskite, sere. Komanda A susirinkusi ir pasirengusi veikti.

— Komanda B susirinkusi ir pasirengusi veikti, — atsiliepė kapralas Stiksas.

— Gerai, — pratarė Stelas. — Atmenate, apie ką kalbėjom pasitarime? Mes privalom įplaukti į Šėtono Kilpą pačiu mažiausiu greičiu. — Šėtono Kilpa jie praminė U formos linkį toje vietoje, kur upė staigiai sukosi aukštyn. — Būkit atidūs… Ten srovė mus suspaus ir ims nešti siaubingu greičiu, trankydama į uolas. Žinoma, kostiumai turi šarvuotą sluoksnį, tačiau jo galimybės nėra beribės. Ir dar. Už Šėtono Kilpos mums beveik nebeliks laiko. Komanda A plauks pirma, įtvirtins tinklą ir padės komandai B. Komanda B — prieš pradėdami veikti, įsitikinkit, kad tinklas nepažeistas, ir mūsų niekur nenunešė. Priešingu atveju ištempkit savo tinklą ir tik tada išdėliokit užtaisus tose vietose, kurias nurodė Bum-Bum Makas Kolas. Jeigu kas, iš pietų ašigalio atsiųsim jums atviruką.

Pasigirdo nervingas kikenimas — visi suprato, jog tiems, kurie praplauks pro tinklą, bus galas.

— Klausimų bus? — Tyla. — Na, tuomet pirmyn… Sėkmės visiems!

Upės vaga palaipsniui siaurėjo, tėkmė vis spartėjo, ir žmonės skriejo į priekį vis greičiau — mažutėlaičiai kamuolėliai, pasiklydę beribiame vandenyne; palyginti su galingos upės valia, jų troškimai ir viltys atrodė tiesiog niekingi. Sienos pamažu artėjo, dugnas tolo. Kaudamasis su srove, Stelas iš visų jėgų spaudė savo pultelius, bet upė nugalėjo — jį nenumaldomai nešė vis greičiau ir greičiau. Pro drumstą žalią vandenį abiejose pusėse ryškėjo dantytos uolos. Srovė pakėlė dugno nuosėdas, ir vandens spalva iš žalios pavirto į rudą. Drumzlės sūkuriavo aplink, ir stiprios šviesos, kurią metė šalme įtaisytas išorinis žibintas, fone žibėjo milijardai mikroskopinių dugninių nuosėdų dalelyčių.

“Įdomu, — probėgom pagalvojo Stelas, — ar tarp jų yra termiumo? Juk visa Ši velniava kilo būtent dėl jo”. Jis garsiai nusijuokė, ūmai prisiminė, jog mikrofonas įjungtas, ir tuojau pat jį išjungė. Likusieji veikiausiai nuspręs, kad vadas išprotėjo. O gal sukurs dar vieną pasakaitę, kurią vėliau seks kareivinėse? Generolas Stelas nusikvatojo pavojui į veidą! Tačiau generolo Stelo viduriuose glūdėjo toks svoris, tarsi per priešpiečius jis būtų prarijęs kelias švinines kulkas. “Betgi tai visų natūraliausias dalykas pasaulyje, — ne kartą sakė Bulius Štromas. — Norėčiau pasižiūrėti į tą idiotą, kuris prieš mūšį nejaučia baimės. Velniai rautų, sūneli, juk žmogus gali prarasti savo subinę!”

Kuo giliau jie niro, tuo tamsiau darėsi aplink. Labai netrukus dienos šviesa išnyko be pėdsako, o sienos priartėjo per penkiolika ar dvidešimt pėdų. Dabar Stelas susikaupęs reguliavo savo judėjimo greitį, tačiau maigyti pultelius buvo velniškai sunku. Šen bei ten upė nuplovė minkštesnį dirvos sluoksnį, apnuogindama pliką uolą. Ūmai priešakyje Stelas išvydo vieną tokį darinį: milžinišką, juodą akmeninę ietį, tokią tvirtą, kad per milijonus metų vanduo teįstengė ją nugludinti. Stelą nešė stačiai į uolą. Manipuliuodamas pulteliais, jis iš visų jėgų stengėsi pasukti į šalį, ir tuo pat metu įjungė mikrofoną:

— Priešaky uola… Žemyn, nerkite žemyn!

Žmonės už Stelo nugaros vienas po kito įvykdė jo įsakymą, leisdamiesi žemyn ir slysdami kone pačiu dugnu. Galiausiai ir generolui pavyko pakeisti savo judėjimo kryptį. Jis ėmė nuožulniai leistis žemyn, tačiau susidūrimo neišvengė.

Srovė bloškė jį į uolą. Galva trenkėsi į vidinį šalmo paviršių, regis, tokį kietą, tarsi jame nebūtų jokio pamušalo. Smūgis deginančiu skausmu atsiliepė kaukolės gelmėje, sąmonę aptraukė rūkas. Stelas įnirtingai kovėsi, stengdamasis leistis toliau, tačiau jam nepavyko — tėkmė stačiai prikalė jį prie akmens. Kojos laisvai sūpavosi nedidelėje erdvėje po uola, o galvą prilaikė virš jos garmantis srautas. Kostiumas atkakliai stengėsi užtaisyti aibę smulkių spragelių, pro kurias vidun skverbėsi šaltas vanduo, o speciali kalbanti šalmo įranga be atvangos murmėjo, informuodama Stelą apie naujus pažeidimus. Ūmai kažkas stvėrė jį už kulkšnies ir staigiai trūktelėjo žemyn. Pasirodo, jį išgelbėjo Komo, kaip sykis tą akimirką plaukęs po uola. Srovė nešė juos kojomis į priekį tiesiai link Šėtono Kilpos. Kostiumas suleido Stelui nuskausminančių bei žvalinančių vaistų, ir jo galva prašviesėjo. Generolas pažymėjo, kad siurbliams pavyksta išpumpuoti iš kostiumo vandenį… šiaip ar taip, kol kas.

— Dėkui, Žakai. Man nieko nenutiko…

Komo neatsakė — neturėjo laiko. Dabar juos nešė beveik stačiai žemyn, ir viršila rūpinosi, kas bus, kai jie pasieks dugną. Bet štai jie jau pačioje apačioje, ir upė pastvėrė žmones, atimdama iš jų paskutinę galimybę įtakoti savo judėjimą. Prieš pat Šėtono Kilpą dalis vandens gręžėsi tekėti atgal, ir toje vietoje susidarė siaubingi verpetai. Stelą su Komo suko ir blaškė nelyginant mažutėlaites smilteles. Jiems įkandin ir likusius pastvėrė tas pats pašėlęs sūkurys. Žmonės trankėsi į uolas ir vienas į kitą tarsi biliardo rutuliai. Vienas komandos A narys nuo smūgio neteko sąmonės, ir j į nunešė šalin; kostiumas virto skarmalais, vidun kliūstelėjo vanduo. Du komandos B karius stačiai perplėšė pusiau. Stiksas matė, kaip jų rankos, kojos bei liemenys susivijo į neįtikėtiną kamuolį, liuoksintį tai aukštyn, tai žemyn, tai į šalis — tarsi jis upės įsakymu šoktų siaubingą mirties šokį. Paskui, tarytum šis kūrinys būtų jai nusibodęs, upė suplėšė savo “žaislelį” ir prarijo atskirais kąsniais.

Stelą ji vėl išstūmė beveik vertikaliai aukštyn. Iš begalinių kostiumo įplėšimų stulpeliu kilo oro burbuliukai. Pirmieji pasiekę Šėtono Kilpą, Stelas su Komo pirmieji ir išplaukė išjos. Paragintos gausaus adrenalino antplūdžio, Stelo mintys blaškėsi it pašėlusios. Visų sunkiausia dar priešaky. Po poros minučių juos neš pro apžvalginį senato salės langą. Stelas išsirietė, vargais negalais nusitraukė nuo pečių kuprinę ir priglaudė ją prie krūtinės. Kuprinėje tinklas. Jo paskirtis paprasta — sustabdyti žmones, neleisti jiems praskrieti pro šalį ir nuplaukti upe tolyn, į užtikrintą mirtį. Generolas ištraukė trosą ir švystelėjo kuprinę kaip įmanydamas toliau; upė ją pastvėrė ir nusinešė. Po penkių sekundžių nešulys sprogs ir išsvies tinklą, kuris išsiskleis į visas puses nelyginant parašiutas. Vėliau komanda B dėl viso pikto išskleis dar vieną tinklą, nors Stelas vylėsi, jog pakaks ir šito. Štai priekyje jau sumirgėjo švieselės — apžvalgos langas atsidūrė visai greta. Galų gale kuprinė sprogo, tinklas išsiskleidė. Palietęs uolą, jis specialia mastika aklinai prisiklijavo prie jos, sukurdamas neįveikiamą kliūtį. Stelas taip smarkiai rėžėsi į tinklą, kad net atšoko šalin, bet netrukus vėl nuplaukė pasroviui.

— Kampas! — suriko Komo.

Stelas tučtuojau suprato, kas atsitiko. Vienas tinklo kampas neprisiklijavo prie sienos ir dabar, spaudžiamas tėkmės, pleveno ir pliaukšėjo nelyginant burė vėjyje. Atsirado spraga, kurią reikia kuo greičiau užtaisyti, antraip kas nors nugarmės upe žemyn. Beviltiškai kabindamiesi už sienų, Stelas ir Komo nušliaužė link atsiknojusio krašto, stengdamiesi pasiekti jį anksčiau, nei upė atneš kitą žmogų, tačiau širdies gilumoje suprato, jog nesuspės. Taip ir nutiko. Tamsi figūra nėrė tiesiai į kiaurymę ir nuplaukė tolyn, į tamsą.

— Šūdas! — palaipsniui tykstantis balsas priklausė kareiviui Levitcui. — Deja, sere, matyt, tai aš atsiųsiu jums atviruką…

Ir viskas. Kone klykdamas iš sielvarto, Stelas pašoko, kojomis užkabino tinklą, pastvėrė tabaluojantį kraštą, stipriai prispaudė jį prie uolos ir pajuto, jog tasai galų gale prisiklijavo. Ir tik tada suprato, kaip jam pasisekė. Jei būtų prilietęs mastiką, ji būtų mirtinai prikibusi priėjo kostiumo.

Kiekvienas tinklo krestelėjimas liudijo, kad pasirodė tie, kurie plaukė įkandin. Stelas atsigręžė ir pirmąkart pamatė apžvalgos langą bei už jo plytinčią posėdžių salę.

— Komanda B, išdėlioti užtaisus! — įsakė jis.

Įdomu, juos pastebėjo ar dar ne?

Figas pavargo — bemiegės naktys ir nuolatinė įtampa padarė savo. Jis sėdėjo pačioje pirmoje eilėje, pusiau primerkęs akis ir leisdamas sąmonei susilieti su šventuoju skysčiu, plaukti drauge su juo. Vandens paviršiuje šoko šviesa ir šešėliai, be atvangos kuriantys tobulo grožio raštą. Po poros minučių Figas turės nušauti dar vieną įkaitą; ši mintis jam kėlė pasibjaurėjimą. Taip, jis privalo nužudyti žmogų ir savo pareigą atliks, tačiau širdies gilumoje Klano vadas jau suprato, kad Taryba padarė klaidą. Žmonės neatsisakys planetos, netgi visų įkaitų gyvybės kaina. Vadinasi, vienu daugiau ar vienu mažiau — jokio skirtumo. Tačiau Figas gavo įsakymą, ir, nepriklausomai nuo rezultato, įsakymas turi būti įvykdytas. Upės gelmėje vėl pradėjo blaškytis šešėliai, tačiau šįsyk jų šokis atrodė kažkaip… keistai, šiek tiek kitaip, nei visada, — nelyginant jie judėtų prieš šventojo skysčio srovę. Figas plačiai atsimerkė. Jis mąstė greit ir beveik išsyk suprato, kas vyksta. Pašoko, susijaudinęs suplakė uodega į grindis ir suriko:

— Ataka iš upės pusės!

Pasigirdo duslus sprogimo garsas. Vanduo išstūmė didžiulį šarvuoto plastiko gabalą ir bloškė jį tiesiai į Figą. Tasai parkrito, vanduo užliejo jam nosį ir bumą. Ronietis pamėgino surikti… bet negalėjo išleisti nė garso.

Upė, prasiveržusi pro sprogimo išmuštą angą, nusitempė Stelą drauge ir sviedė į posėdžių salę. Jis persivertė ir taip smarkiai trenkėsi į grindis, jog vos neprarado žado. Burna gaudydamas orą, generolas žiūrėjo, kaip vanduo užlieja salę, kildamas vis aukščiau ir aukščiau. Labai miglotai, tarytum iš tolo, girdėjosi siaubo klyksmai. Paskui vanduo susiliejo virš Stelo galvos, ir visi išoriniai garsai nutilo. Jis apgraibomis surado krėslą, įsikibo į jį, prisitraukė ir įstengė atsistoti. Kai galva išniro virš vandens, generolas pamatė siaubingą visuotinės sumaišties ir mirties paveikslą.

Tuos roniečius, kurie sėdėjo pirmose eilėse, upė nuplovė ir išsvaidė lygiai taip pat, kaip ir jų belaisvius. Tačiau tų ateivių, kurie stovėjo prie tolimosios sienos, vanduo nepasiekė, ir, laikydamiesi gauto įsakymo, jie ėmė metodiškai šaudyti į žmones. Prasidėjo kruvinos skerdynės. Tiesa, kai kurie senatoriai sugebėjo paslėpti ginklus, ir netrukus grobikų gretos truputį praretėjo. Vėliau prie senatorių prisijungė ir Stelo žmonės. Atsimušę į vandenį, energetiniai spinduliai pakėlė didžiulius garo kamuolius. Tratėjo automatai, švinas vienodai sėkmingai plėšė į gabalus tiek žmonių, tiek ir roniečių kūnus. Stelas taip pat išsitraukė blasterį ir atidengė ugnį, nukaudamas po tris karius išsyk, tačiau iš avarinių koridorių jau skubėjo kiti. Kovodamas su tėkmės pasipriešinimu, Stelas galiausiai išbrido iš vandens, tačiau kostiumas kaustė judesius, paversdamas jį puikiu taikiniu.

Kažkuria savo sąmonės dalimi generolas viską suvokė, tačiau jo dėmesys buvo skirtas Olivijos paieškoms. Štai ji! Regis, mergina taip pat pastebėjo Stelą. Kaip sykis tą akimirką ji mėgino sutrukdyti tėvui plikomis rankomis pulti milžinišką ronietį. Bet ateivis iššovė anksčiau. Kulkos pervėrė prezidento kūną, išplėšdamos iš nugaros kruvinus mėsos gabalus. Žudikas atsigręžė, taikydamasis į Oliviją, bet staiga iš kažkur išniro žmogus, labai panašus į Rupą, ir stipriai smogė jai į veidą. Netekusi sąmonės, Olivija parkrito, ir žmogus nutempė ją link išėjimo. Ateivis gūžtelėjo pečiais ir atsisuko, ieškodamas naujo taikinio. Stelas jį pribaigė ir puolė paskui merginą, tačiau bėgo nelabai greit — dėl kostiumo. Staiga pasigirdo Komo riksmas:

— Generole, už nugaros!

Stelas staigiai atsisuko, kilstelėjo ranką ir spėjo atmušti jo link skriejantį kovinį kirvį.

Figas lėtai skendo, prisirijęs šventojo skysčio. Neįtikėtinomis pastangomis jis pamėgino nustumti plastiko gabalą, prispaudusį jį prie grindų. Galų gale tasai pajudėjo, ir slegiantis sunkumas dingo. Figas atsisėdo, paskui atsistojo. Pritrenktas, vargais negalais kovodamas su vandens pasipriešinimu, jis nukiūtino link pakopų, vedančių ant pakylos. Iš viršaus bus geriau matyti, ir vadovauti kariams bus patogiau. Vanduo vis plūdo, jo lygis kilo vis aukščiau. Galų gale Figas pasiekė pakylą ir užsiropštė ant jos.

Bet kas gi čia? Koks keistas garsas… Kai ronietis suprato, kas vyksta, buvojau pernelyg vėlu. Milžiniškų plieninių durų pusės užsitrenkė, ir jis atsidūrė upės spąstuose.

Kovinio kirvio rankena taip stipriai smogė Stelui per ranką, jog pirštai paleido blasterį, ir ginklas dingo po vandeniu. Ronietis išsišiepė ir vėl kilstelėjo kirvį. Stelas smakru spustelėjo mygtuką ir pajuto, kaip į delnus slystelėjo valdymo pulteliai. Generolas ištiesė kairiąją ranką į karį, paspaudė raudoną mygtuką ir pajuto atatranką, kai iš pašonės išlėkė pėdos ilgio harpūnas ir įsmigo į ateivio krūtinę. Harpūno smaigalyje įtaisytas užtaisas sprogo, ištaškydamas ronietį į druzgus. Kruvini gabalai nukrito į vandenį, nudažydami jį raudonai.

Vanduo jau pasiekė Figo smakrą. Praeis viso labo kelios sekundės, skystis susilies virš vado galvos, ir tasai nuskęs — kaip ir dauguma jo gentainių, Figas nemokėjo plaukti. Jis ramiai pagalvojo: “Na, ir kas, netgi jei aš mokėčiau plaukti? Mirčiau keliomis minutėmis vėliau, ir tiek. Bet svarbiausia, negi galima priešintis šventajam skysčiui? Toks elgesys būtų tiesiog nepadorus”. Gaila, kad jam nelemta žūti drauge su savo kariais, bet… Vadinasi, toks likimas.

Priėmęs sprendimą, Figas lėtai nukiūtino link šarvuotame plastike pramuštos angos. Vanduo jau užpildė visą prieinamą erdvę ir daugiau nebeplūdo. Beliko tik žengti pro spragą ir leistis nešamam tėkmės. Figas mostelėjo vibrodurklu, perrėžė tinklą ir nuslydo į tamsą. Taip, štai dabar jis iš tiesų susiliejo su šventuoju srautu. Sąmoningai nesipriešindamas tobulai esybei, jis mąstė apie karštą oranžinę saulę, rausvo smėlio dykumą ir… namus, kurių daugiau niekada nebepamatys.

Stelas dairėsi į šalis, ieškodamas Olivijos, tačiau mergina pradingo. Kautynės baigėsi. Visi Smėlynų Klano kariai buvo negyvi arba paimti į nelaisvę. Stelas lėtai ėjo tarp plūduriuojančių lavonų, tačiau Olivijos niekur nesimatė. Matyt, Rupas pabėgo ir pasiėmė ją drauge. Stelas mintyse keikė jį paskutiniais žodžiais. Koks niekšas! Nieko, atpildo jis neišvengs.

— Viršila! — šūktelėjo generolas.

Jokio atsako. Kiek atokiau Stelas pastebėjo veidu žemyn plūduriuojantį kūną su apsauginiu kostiumu ir pajuto, kaip iš siaubo susigniaužė širdis. Jis nubrido per vandenį, pervertė lavoną ir išvydo pažįstamus veido bruožus. Viršilos krūtinėje žiojėjo kumščio dydžio skylė. Atsargiai pakėlęs Komo kūną, Stelas nunešė jį prie galinės sienos ir paguldė sausoje vietoje. Gerklėje įstrigo gumulas, skruostais riedėjo ašaros. Velniai rautų, kodėl būtent Žakas? Ir būtent tada, kai jie galiausiai surado namus?.. Staiga Stelas suprato, kad namai Friholde Komo rūpėjo mažiausiai. Jo namai buvo brigada, ir Žakas paskui ją būtų ėjęs į pasaulio kraštą. O Stelui visuomet trūko laiko apie tai pamąstyti ir pasikalbėti su Komo iš širdies. Generolui pavyko sau įteigti, kad ir ištikimasis draugas trokšta to paties, kaip ir jis.

— Aš juo pasirūpinsiu, sere, — pratarė Stiksas.

— Ačiū, kaprale.

Stelas lėtai nusigręžė ir nuėjo pro masyvias, dabar jau atviras, duris. Visur šmirinėjo kareiviai ir savanoriai. Vieni linkčiojo, kiti saliutavo aukštam karininkui paniurusiu veidu, kuris nuvargęs kopė laiptais, po pažastimi nešdamas šalmą. Bet karininkas nieko nepastebėjo. Jis regėjo Komo veidą — rudas akis, pašaipias ir protingas, sugebančias tiek daug matyti ir pastebėti. O kiek kartų jis išgelbėjo gyvybę pačiam Stelui… Jeigu Stelas būtų atsidūręs reikiamoj vietoj reikiamu laiku! Viskas galėjo pasibaigti kitaip.

Bet, išėjęs į karštą vidudienio saulę, generolas sutramdė širdies skausmą, kaip ne kartą darydavo anksčiau. Reikėjo pagalvoti apie gyvuosius; beliko tikėtis, kad jie verti tokios aukos.