Laisves planeta

10

Samanta atsargiai nukreipė laivą žemyn, kirsdama tirštą lietaus sluoksnį, labai charakteringą Endo. Prietaisų žiburėliai neryškiai apšvietėjos veidą, laibi pirštai slydo klavišais. Galų gale laivas pakėlė milžiniškus garo debesis ir švelniai nutūpė ant žemės. Netrukus Samanta ir abu vyriškiai jau stovėjo prie atviro liuko, žvelgdami į tolumoje mirgančias kosmouosto šviesas. Prasidėjo naktis, ir netikėtas vėjo gūsis bloškė į kupolą plačią lietaus juostą, tarsi kviesdamas sekti iš paskos.

— Koks šlykštus rutuliukas, — bjaurėdamasi pratarė Sem. — Kas kartą, kai čionai atvykstu, oras pabjūra — lyg tyčia.

— Taip, jis galėtų būti gerėlesnis, — atsiliepė Stelas. — Ką galite pasakyti apie čionykštį antžeminį transportą?

— Jis nuostabus, — atsakė Samanta. — Keliausime nuosavomis dvejomis.

— Na, tokiu atveju negaiškime laiko, — tarstelėjo generolas. — Nagi, kas greičiau nubėgs iki kupolo!

Ištaręs šiuos žodžius, jis liuoktelėjo ant žemės, pasileido bėgte ir pirmas pasiekė tikslą. Komo atskuodė išsyk paskui jį, Samanta liko paskutinė., — Taip negarbinga! — godžiai gaudydama orą, šūktelėjo jinai, ir jie visi drauge įžengė į apgailėtinai nutriušusį kupolą.

— Žinoma, — linksmai pritarė Stelas. — Antraip tu, ko gero, pajėgtum mus nugalėti. Verčiau mesk rūkyti ir pradėsi bėgioti greičiau.

— Verčiau aš liausiuos lenktyniavusi su apgavikais, — Sem užsirūkė ir priėjo prie registracijos stalo.

Už jo tūnojo išvargęs zordas. Ruda jo oda karojo klostėmis, o vienintelė akis ciniškai įsistebeilijo į Samantą ir jos palydovus — jis spoksojo nelyginant būtybė, savo ilgame gyvenimo kely regėjusi viską. Viename mažame čiuptuvėlyje jis gniaužė dantų šepetėlį ir juo knebinėjo savo burną. Kitame patalpos gale vyresnis zordas tingiai šlavė grindis. Be jų dviejų vestibiulyje nieko daugiau nesimatė. Ir Stelas suprato, kodėl — kiekvienas, atsidūręs šiame apleistame kosmouoste, veikiausiai troško kuo greičiau iš čia įšsinešdinti.

Zordai neturi kalbos organų, ir Samantai teko griebtis universalios gestų kalbos. Jos pirštai ir rankos sukruto, nelyginant šoktų veržlų šokį, atsakydami išraiškingai ir sparčiai sušmėžavo čiuptuvai. Jie mirgėjo taip greit, kad Sem vos spėjo suvokti prasmę. Paskui ji mostu padėkojo klerkui ir padėjo ant stalelio kažką, kas žaibiškai dingo rudo čiuptuvo gniaužtuose. Samanta išsivedė savo palydovus į lauką, pasodino į nedidelį šešiaratį visureigį, kuris kadaise veikiausiai buvo visai nebloga mašina, ir ženklais paaiškino vairuotojui, kur važiuoti. Atsakydamas tasai mirktelėjo vienintele akimi ir visais keturiais didžiaisiais čiuptuvais įsikibo į valdymo svertus. Mašina išriedėjo į duobėtą, purviną kelią.

— Viskas taip, kaip ir maniau, — prabilo Sem. — Kosmouosto klerkas nežino, kur gyvena Sakalo žmonės, tačiau pataria užsukti į Žmonių Kvartalą. Man regis, jo patarimas visai neblogas.

Kaip ir priklausė pagal pavadinimą, Žmonių Kvartale gyveno žmonės — ir ne vien jie. Nepasakytum, kad zordai žmonių atžvilgiu laikėsi diskriminavimo politikos, tačiau troško nuo pastarųjų laikytis atokiau, nors žmonės vergai juos visiškai tenkino. Tad visai natūralu, jog tie nelaimėliai, kuriuos likimas nubloškė į Endo, glaudėsi Žmonių Kvartale, kur galėjo sutikti panašių į save. Kadangi žmonių planetoje buvo visai nedaug, jiems paskyrė vieną iš pačių nuošaliausių nedidelio zordų miesto kampelių.

Stelo manymu, šis miestas priminė šen bei ten išmėtytų žeminių sankaupą, besimurkdančią purvo jūroje. Ant kai kurių statinių blausiai švytėjo iškabos, tiems, kurie pažinojo zordų rašmenis, pranešančios, kam skirtos tos įstaigos. Tačiau didžioji žeminių dalis skendėjo tamsoje. Visureigis vargais negalais skverbėsi tarp bjaurių “namų”, apšviestų blausia, mirguliuojančia retų gatvės žibintų šviesa, ir netrukus Stelas prarado orientaciją. Galų gale jie sustojo priešais mažą statinėlį, sukrautą iš purvo luitų. Iškaba, parašyta aiškia ir suprantama standartine kalba, džiugiai skelbė, kad čia įsikūrė “Džojaus gril-baras, jūsų paslaugoms”. Jie atvyko į Žmonių Kvartalą.

Tačiau “Džojuje” nepavyko sužinoti nieko nauja, be rezultatų baigėsi ir dar du mėginimai, o paskui juos nukreipė į “Kosmo-piloto prieglobstį”. Tai buvo nedidelė bjauri įstaiga, įsikūrusi kalvos šlaite iškirstame urve, pridengtame velėna. Žingsniuodami link įėjimo, jie vos nenuskendo purve bei gyvūnų išmatose. Stelas suprato, kad gyvūnai ir mašinos transportinėje Endo sistemoje atlieka daugmaž tolygias funkcijas.

Jiems įėjus, kalbos nutilo, ir visos galvos atsigręžė į atvykėlius. Daugiau nei šimtas išvargusių, nuobodžiaujančių, alkanų akių įdėmiai juos tyrė, o paskui, padarę išvadas, lankytojai grįžo prie savo reikalų. Stelui visa tai labai nepatiko. Klientai darė tokį pat slogų įspūdį, kaip ir pati užeiga. Medinės grindys neplautos metų metais, ant stalų pilna nešvarių alaus stiklų lėkščių su maisto likučiais ir pilnutėlaičių peleninių. Išvietę atstojo dvokiantis griovys, iškastas palei apšniaukštą galinę sieną.

Jie išsirinko stalelį kampe, atsisėdo ir apsidairė.

— Nesu tikras, kad noriu pasamdyti tą, kuris ateina užkąsti į tokią vietelę, — pratarė Stelas, nesikreipdamas į nieką konkrečiai.

Samanta jau žiojosi, ketindama jam atsakyti, tačiau ją sulaikė griausmingi gergždžiantys garsai. Jie sklido iš kito kambario galo ir, regis, lėtai artėjo. Netrukus paaiškėjo, kad garsus skleidžia stambus fintietis. Virš margaspalvių plunksnų jis ryšėjo purviną prikyštę. Kai triukšmingasis ateivis pasiekėjų stalelį, Komo nejučia siektelėjo pistoleto. Gergždesys virto veriančiais klyksmais, o į lėkštes panašios akys kone iššoko iš orbitų; po akimirkos fintietis stvėrė Samantą į glėbį, pakėlė ir apsuko virš galvos. Komo grėsmingai atsistojo, bet Stelas stvėrė jį už rankos.

— Lukterėk, Žakai… Regis, jiedu pažįstami.

Į paukštį panašus ateivis dar kelis kartus stipriai krestelėjo Samantą ir atsargiai nuleido ją ant grindų, nepadaręs nė menkiausios žalos. Ji ištiesė ranką ir kažką paspaudė juodoje dėželėje, kybančioje ant fintiečio kaklo. Veriantys klyksmai virto žodžiais, tariamais visiems suprantama standartine kalba.

— Mole! Kaip džiugu tave matyti! Mano bare Velere nebuvo tarnaitės, geresnės už ją, — pratarė margaplunksnė būtybė, kreipdamasi į Stelą ir Komo. — Tiesa, ji pernelyg mėgo plepėti su klientais, na, betgi nereikia norėti visko išsyk. Ką, Mole, ieškai darbo?

Sem nusijuokė.

— Vėl dirbti tau? Žinote, — ji atsigręžė į savo palydovus, — šitas snapuotasis nuolat prašydavo paskolinti pinigų ir niekada jų negrąžindavo. — Ji vėl pasisuko į fintietį: — Tu tikriausiai juokauji, senas išsigimėli.

Samanta nusikvatojo, svetimtautis vėl veriamai sutarškėjo, o Stelas pažvelgė į Komo ir nustebęs palingavo galvą. Gal kada nors jam ir pavyks įprasti prie Samantos daugiaveidiškumo bei keistų jos draugų, nors… vargu bau.

Sem primygtinai paprašius, fintietis prisitraukė krėslą ir prisėdo prie jų. Kaip paaiškėjo, būtent jis vadovavo “Kosmopiloto prieglobsčiui” ir labai tuo didžiavosi. Jo tikrasis vardas — Skraidantis-Tarytum-Strėlė — nebuvo labai patogus dalykiniu atžvilgiu, tad ateivis tenkinosi Popso pravarde.

— Popsai, mes su draugais ieškome vaikino, vardu Džekas Sakalas, — tarė Sem. — Sako, jis čia lankosi. Turime jam šiokį tokį pasiūlymą. Gal patartum, kur jį surasti?

Popsas suokalbiškai apsidairė ir sukuždėjo:

— Negaliu sakyti, kad tavimi nepasitikiu, Mole, drauguže, bet Komandoro ieško daugelis, ir ne visi jam linki gero. Jei žinočiau daugiau…

— Be abejo, aš tave suprantu, — atsakė Samanta. — Tikiuosi, šitai padės, — ji kyštelėjo kažką Popsui į ranką, primenančią naguotą paukščio leteną. Kad ir kas ten buvo, laimikis akimirksniu pranyko vidinėje purvinos prikyštės kišenėje. — Duodu žodį, mes neketiname pakenkti Komandorui Sakalui.

Svetimtautis mirktelėjo Samantai, atsistojo, išjungė ant kaklo kybantį transliatorių ir svyruodamas patraukė link baro, pakeliui klyksmais sveikindamas naujus lankytojus ir dalindamas įsakymus darbuotojams fintiečiams.

— Dabar jis atsiųs palydovą, kuris nuves mus pas Sakalą, — perspėjo Sem. — Popsas — originali asmenybė, tiesa?

— Ir visgi jam toli iki kai kurių mano karininkų, — kilstelėjęs antakį, atsakė Stelas. — Manęs neapleidžia jausmas, kad tu po senovei negali atsispirti prastos reputacijos kompanijoms.

Samanta tik prunkštelėjo. Nė vienam iš jų nespėjus ištarti nė žodžio, iš po artimiausio stalo išlindo purvinas gatvės berniūkštis ir trūktelėjo Stelą už rankovės.

— Eikite paskui mane, — pusbalsiu pratarė jis, mikliai niurktelėjo po stalu ir, peržengdamas ant grindų miegančius klientus, ėmė triukšmingai skverbtis pro krėslus, kojas bei uodegas.

Stelas ir likusieji nusekė paskui berniūkštį, vadovaudamiesi nepatenkintų, sutrikdytų klientų riksmais bei keiksmais. Pasiekusi tolimąjį salės galą, skarmaluota figūrėlė smuko pro atviras duris baro dešinėje. Komo klausiamai dėbtelėjo į generolą, tasai atsakydamas linktelėjo.

Samanta pro duris įėjo pirma, paskui ją Stelas. Jie atsidūrė ilgame koridoriuje su žemėtomis sienomis, kuriomis kur ne kur varvėjo vanduo ir sruveno į griovį, specialiai šiam tikslui išraustą suplūktose grindyse. Koridoriaus gale berniukas pamojo jiems ranka ir pasuko į šoninį tunelį. Paskui bičiuliai penkias minutes žingsniavo paskui nutrūktgalvį, kuris visuomet spėdavo pasukti į šalį anksčiau, nei jiems pavykdavo jį pasivyti. Netrukus Stelas nustojo orientuotis koridorių labirinte — be abejo, taip ir buvo sumanyta. Jam netgi kilo nemalonus įtarimas, neva jie eina ratu. Galų gale mažasis palydovas įšoko pro atviras duris. Jie nusekė įkandin ir atsidūrė visiškoje tamsoje. Stiprios rankos nutvėrė Stelą iš užnugario, prispausdamos jo alkūnes prie šonų, ir kažkieno balsas trumpai įsakė:

— Nejudėkit!

— Neblogas patarimas, bičiuli, — pasigirdo ramus Komo balsas. — Tikiuosi, tu irgi jo paklausysi, jei nenori, kad nudažyčiau sieną tavo smegenimis.

Stelo rankos išsilaisvino; sprendžiant iš garso, jam už nugaros kažkas žengtelėjo atgal. Tvykstelėjo šviesa, sušnypštė pneumatika, ir metalinės durys užsitrenkė. Čia toli gražu ne viskas taip primityvu, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio, pagalvojo Stelas. Jis apsidairė ir pamatė tapęs gana išraiškingos scenos dalyviu. Tiesiai priešais jį kažkoks kresnas žmogus laikė apglėbęs Samantą ir nustebęs spoksojo į pistoleto, kuri mergina išsitraukė iš rankovės, vamzdį. Stelui už nugaros stovėjo Komo, vieną pistoletą priglaudęs prie kito vyriškio smilkinio, o antrąjį sukiodamas į šalis.

Skirtingai nei taverna, šis kambarys atrodė švarus bei tvarkingas; veikiausiai jis buvo asmeninių Popso apartamentų dalis. Priešais Stelą skirtingų rūšių krėsluose sėdėjo keturi vyriškiai ir viena moteris, nukreipę į jį savo blasterius. Visi vilkėjo sidabrinius kosminius kostiumus su ant peties prisiūta medžiagos skiautele, kurioje buvo pavaizduota sakalo galva. Jie žvelgė į Stelą susidomėję, tačiau be jokios baimės.

— Neverta, — pašaipiai pratarė vienas iš jų, su spindinčiais juodais plaukais, taisyklingais veido bruožais, ramiomis rudomis akimis ir dailiai pakirptais ūsais. — Jeigu mes išsišaudysim tarpusavyje, laimės tiktai Popsas. Jis parduos mūsų drabužius, ir mes mirsime elgetomis.

Po šių žodžių vyriškis paslėpė blasterį dėkle. Likusieji pasekė jo pavyzdžiu.

— Tvarkelė, Žakai, — tarstelėjo Stelas, ir viršila patraukė savo pistoletus.

Samanta švelniai nusišypsojo ją apglėbusiam vyrukui.

— Dėkui, mielasis, bet… tu ne mano skonio, — žaliūkas nuraudo ir paleido ją. Samantos pistoletas akimirksniu pranyko rankovėje. Mergina plačiu mostu aprėpė visus susirinkusius. — Komandore Sakalai… leiskite pristatyti jums generolą Stelą.

Juodaplaukis nusijuokė ir priėjo arčiau.

— Labai malonu, generole. Aš esu Džekas Sakalas. Atleiskite už priėmimą, tačiau mes baiminamės… nepageidautinų svečių.

Sakalas pristatė likusius — visi jie buvo jo brigados pilotai, o Stelas savo ruožtu supažindino juos su Sem ir Komo. Kai prisistatymai baigėsi, Sakalas įsakė atnešti dar tris krėslus ir paklausė:

— Na, generole, kas gi jus atvijo į mūsų pelkę?

Stelas atsisėdo ir papasakojo jiems viską nuo pradžios iki galo. Nuolatiniai piratų antpuoliai, galimas jų ryšys su “Intersistems”, brigados sprendimas įsikurti Friholde, susidariusi karinė situacija — jis nenutylėjo nieko.

— Štai kokia padėtis, Džekai, — užbaigė Stelas. — Su antžeminėmis pajėgomis problemų lyg ir nėra, bet štai su priedanga… Tikiuosi, jūs mums padėsite.

— Aš taip pat šito norėčiau, — linktelėjo Sakalas. — Paprastai mes susitariame dėl užmokesčio, pakylame — ir daugiau galite niekuo nesirūpinti. Tik, bijau, šį kartą nieko neišeis.

Stelas pašaipiai kilstelėjo antakį:

— Kokie nors nesklandumai?

Sakalas kreivai šyptelėjo:

— Galima sakyti ir taip. Nors kai kam gali pasirodyti įdomu. Matote, aš jau nebesu brigados šeimininkas.

— Ne šeimininkas? Norite pasakyti, kad ją iš jūsų atėmė kreditoriai?

— Šiuo atveju — vienas kreditorius, — įsiterpė moteris pilotė. Galbūt jinai buvo patraukli, tačiau raištis, slepiantis vieną veido pusę, trukdė spręsti apie jos išvaizdą. — Tiksliau pasakius, šlykštus zordas, vardu Izaras Hotebas. Čia, — ji kilstelėjo ranką prie raiščio, — jo galvažudžių “dovanėlė”.

— Karia budėjo, kai jie užpuolė brigadą, — paaiškino Sakalas.

— Na, ir, žinoma, stojo į mūšį drauge su tais mūsiškiais, kurie buvo jos žinioje. Užpuolikai paliko ją numirti.

— Tačiau penketą jų dvokiančių niekšų mes visgi patiesėme, — akivaizdžiai patenkinta patikslino Karia.

— Kad ir kaip ten būtų, generole, mes norėtume jums padėti, o ir pinigai mums praverstų. Tačiau kol negausime pusės milijono kredų, mūsų naikintuvai liks pas Hotebą. Maža to, maždaug trečdalį mūsiškių jis laiko įkaitais. Bijau, kad atsidūrėme beviltiškoje padėtyje.

— Gal generolas bent dalinai sumokėtų mums į priekį? — su viltimi pasiteiravo Karia.

Sakalas suraukė antakius ir jau ketino ją išbarti, tačiau jį pertraukė Stelo juokas.

— Dėl Dievo meilės, atleiskite, aš juokiuosi anaiptol ne iš jūsų. Tiesiog mes ir patys tikėjomės, kad įstengsime įkalbėti jus laikinai padirbėti skolon.

Dabar jau nusikvatojo visi. Iki valiai prisijuokęs, Sakalas pratarė:

— Ko gero, mes vieno lizdo paukščiai… Nagi, aplaistykim šį darbelį!

Pasiūlymas buvo sutiktas vieningais pritarimo šūksniais. Nelyginant iš oro pasirodė vis tas pats gatvės berniūkštis, išklausė nurodymus ir šmurkštelėjo pro duris, spėjęs sušukti:

— Aš tuojau!

Netrukus Popsas atnešė svaigalų, stiklus, išrikiavo juos ant stalo ir išėjo. Abi grupės išgėrė į viena kitos sveikatą ir, nenur krypdamos nuo geriausių tradicijų, pradėjo porinti kariško gyvenimo istorijas. Paskui Stelas tarė:

— Atleiskite, Džekai, bet mane kamuoja profesinis smalsumas. Kaip tam tipui — Hotebui, tiesa? — pavyko tapti visos avia-brigados savininku? Kodėl būtent jisai? Ir dar vienas klausimas. Kaip, jo manymu, jūs galėsite užsidirbti pinigų ir atsiskaityti, jeigu jis laiko brigados naikintuvus užrakintus?

— Kaip sakoma, tai ilga istorija, — truputį sutrikęs prabilo Sakalas. — Pastaruoju metu mums sekėsi nelabai kaip, be to, reikėjo pinigų remontui ir naikintuvų modernizavimui. Patys žinot, visa tai kainuoja nepigiai. Žodžiu, mes nusprendėm pasiskolinti pinigų iš Hotebo. Tokia išeitis atrodė protinga, juo labiau, kad jau turėjome ir klientą. Jis su mumis sudarė kontraktą, viską apiforminęs kuo garbingiausiai — parašas, antspaudas ir visa kita, kaip pridera. Vyrukas įsipareigojo mums sumokėti, kai tik atvyksime į Naująją Viltį — taip vadinasi jo planeta. Tuomet tikėjomės tučtuojau atsiskaityti su Hotebu, ir viskas, kaip mums atrodė, bus tvarkoj. Perėmėjai stovėjo mažame oro uoste netoli nuo čia, ten mes juos ir tvarkydavom; šį darbą patogiau atlikti ant žemės, o ne orbitoje. Kai remontas buvo baigtas, pakrovėme naikintuvus į “Lizdą” — taip vadinasi mūsų transportinis laivas — ir, laikydamiesi kontrakto, išskridome į Naująją Viltį. Manėme, kad ten vyksta karas. Bet kai išnirome iš hipererdvės tos pačios Naujosios Vilties prieigose, mus pasitiko greitaeigis laivas, kuriame sėdėjo ir klientas. Jis pareiškė, jog sandėris neįvyks. Atseit, pas juos įsiviešpatavo taika. “Kontraktą galite pasilikti atminimui, — sako tas sukčius, — ir sėkmės jums”.

— O Džekas jam atrėžia: “Mes taip nesitarėme, — įsiterpė Karia. — Jūs įsipareigojote mums sumokėti, kai tik atvyksime, — nesvarbu, ar ten pas jus vyksta karas, ar ne”. “Teisingai, — atsako klientas, — tačiau jūs kol kas dar neatvykote”. “Nejaugi?” — klausia Džekas. “O jūs dirstelkit į savo ekranus, — siūlo klientas.

— Gal tuomet suprasite, kas ir kaip”. Na, mes žiūrim į ekranus, ir ką gi? Netoliese sukiojasi du kreiseriai, laukdami mūsų kliento įsakymo. Jie buvo pakankamai arti, kad supleškintų mus anksčiau, nei pakils bent vienas naikintuvas, o “Lizdas” — ne tas laivas, kuris gali kautis su kreiseriu ir juo labiau su dviem, — Karia dramatiškai nutilo. — Ar reikia aiškinti, kad mes išties susigaudėme, “kas ir kaip”!

Pilotai nusikvatojo, tarsi čia būtų geriausias pokštas, kokį jiems kada nors teko girdėti.

Kai jie apsiramino, Sem paklausė:

— Vadinasi, jūs sugrįžote čionai nieko nepešę ir negalėjote išmokėti savo skolos?

Sakalas šyptelėjo.

— Beveik, tačiau ne visai. Mes atidavėm Hotebui viską, ką turėjom, pažadėję sumokėti, kai tik galėsime. Ir jis sutiko. Mes nusileidome einamajam remontui ir pradėjom šlifuoti mūšių atmosferoje strategiją. Štai tada tas niekšas mus ir pričiupo. Pasamdė žmones, ir, kai viena antžeminė brigados mašina išvažiavo iš miesto pargabenti atsargų, jie surengė jai pasalą. Tie niekšai nukovė vairuotoją ir jo padėjėją, įkišo į bagažinę galingą jėgos lauko generatorių ir pamėgino įsmukti į oro uostą. Tačiau Karia juos pastebėjo. Tuomet tie šunsnukiai ją sumušė, nušovė sargybinius, įsiveržė pro vartus, įjungė savo prakeiktą generatorių, ir jėgos laukas apgaubė visą oro uostą. Kai šitai nutiko, ten buvo maždaug trečdalis mūsų žmonių. Norėjome juos išlaisvinti, bet neįstengėme prasiveržti pro jėgos lauką. Tas jų generatorius — tikras monstras, jį įveikti galėtų nebent energetinė patranka. Ir tuomet Hotebas pareiškia, kad, jei nesumokėsime, jis parduos naikintuvus ir mūsų pilotus! O vergovė čia, kaip žinote, teisėta. Manau, jam netgi labiau patiktų parduoti naikintuvus ir įgulą, nes tokiu būdu tas šunsnukis zordas tikisi pelnyti daugiau. Ko gero, jis teisus. Ir štai dabar mes sėdime ir laukiame, kol čiaukštels kirvis.

— Ar čia visi, kurie liko laisvėje? — mostelėjęs į pilotus, paklausė Stelas.

Sakalas papurtė galvą.

— Ne, žinoma, ne… Yra ir daugiau žmonių. Mes paeiliui budime prie jėgos lauko. Jeigu tie niekšai bent sekundėlei jį išjungs, mes juos pulsime, kaip Tobariano beždžionė savo mėgiamiausius vaisius.

— O kaip elgiasi čionykštė valdžia? — pasiteiravo generolas. — Gal tas Hotebas pažeidė vieną kitą įstatymą?

— Iš visko sprendžiant, ne, — atsakė Sakalas. — Tiesą sakant, mes ir netrokštame, kad jie kištųsi. Mūsų Hotebo brolis lyg ir gubernatorius, lyg dar kažkoks čionykštis šulas. Aš labai abejoju jo nešališkumu.

— Tiesiog iš smalsumo, — prabilo Stelas ir gurkštelėjo iš savo taurės, — norėčiau pasiteirauti, koks to jėgos lauko generatoriaus maitinimo šaltinis? Jis gi portatyvinis, tiesa?

— Generatoriaus maitinimo šaltinis — fuzijoninis įrenginys, stovintis mieste, — atsiliepė Sakalas. — Suprantu, apie ką galvojat. Gaila, bet nieko neišeis. Mums irgi dingtelėjo tokia mintis. Sunaikinsi fuzijoninį įrenginį, ir laukas išnyks, teisingai? Bėda ta, kad oro uoste stovi dar vienas fuzijoninis įrenginys, mūsų asmeninis. Jie tučtuojau j į prijungs, ir baigtas kriukis. Tie niekšai viską susigrobė. Karia tą sužinojo, papirkusi vieną Hotebo samdinį.

Stelas mąsliai linktelėjo ir pažvelgė į Komo.

— Na, Žakai, ką pasakysi? Šis pasakojimas man primena istoriją su mūsų sandėliu Envo planetoje.

Komo akimirkai susimąstė ir staiga plačiai išsišiepė.

— Velniai rautų, sere… Manyčiau, mums gali išdegti.

Sakalas pažvelgė į vieną, paskui į kitą, stengdamasis suprasti jų pokalbio esmę.

— Kas gali išdegti?

— Na, prieš porą metų, — paaiškino Stelas, — mums visiškai atsitiktinai pavyko susipažinti su viena tų portatyvinių generatorių ypatybe. Įsigijome vieną tokį norėdami sukurti jėgos lauką aplink atsargų sandėlį Enve IV, kad jo neišgrobstytų tenykščiai plėšrūnai. Ir staiga, nežinia kodėl, fuzijoninis įrenginys pradėjo kvailioti. Konkrečiai — gaminti perteklinę energiją. Galingumas vis augo ir augo, ir galų gale mes išsigandome, kad generatorius paprasčiausiai susprogs, o drauge su juo į druzgus ištikšime ir mes patys. Tačiau nieko baisaus nenutiko; tiesiog jėgos laukas ūmai išsiplėtė visu perimetru ir maždaug dviem tūkstančiais pėdų viršijo numatytą maksimumą. Vėliau mes išsiaiškinom, kad generatoriaus konstrukcija saugumo sumetimais numato jėgos lauko plėtimąsi, gerokai pranokstantį maksimumo ribas, — kaip sykis tokiam atvejui, kaip mūsiškis. Žinoma, jeigu lauką maitinsi energija pernelyg ilgai, jis galų gale susprogs iš tiesų.

— Na, ir kas? — paklausė Sakalas.

— Ogi tas, — atsakė Stelas, — kad jėgos laukas plėtėsi ne lėtai, o šuoliu. Taipjau nutiko, kad šio proceso metu jis užgriebė kelis gyvūnus, kuriuos Enve vadina galvijais. Girdėjote apie tokius? Ne? Na, jie sveria apie tris tonas, o jų būdas aršesnis, nei Lintiano gyvačių. Netikėtai atsidūrę lauko viduje ir, matyt, gavę padorų statinės elektros smūgį, gyvūnai tiesiog pašėlo. Po dešimties minučių mūsų atsargos atrodė it sąvartynas.

Sakalas kurį laiką niauriai spoksojo į Stelą, stengdamasis suvokti, kaip papasakota istorija gali būti susijusi su jo brigados padėtimi, o paskui garsiai džiaugsmingai nusijuokė.

— Na, žinoma! Mes išrikiuosime savo žmones visu jėgos lauko perimetru, mažumą spustelsim fuzijoninį miesto generatorių, laukas išsiplės, ir mes atsidursime viduje. Generole, jūs genijus! Jeigu mums pavyks, aviabrigada jūsų.

Tai svarbiausia, pagalvojo Stelas, šypsodamasis ir keldamas stiklą drauge su visais likusiais.

— Siūlau tostą, — iškilmingai paskelbė Sakalas. — Už nepriekaištingą mūsų planą!