Laisves planeta

9

Žvelgdama, kaip ekrane vienas po kito įsižiebia šviesos taškai, kom-technikė Ču be atvangos murmėjo prakeiksmus. Piratai. Du… trys… penki… šeši! Lygiai tiek, kiek nurodyta “Zulu” pranešime. Kaip ir visi likusieji Friholdo gyventojai, paskutiniąsias dvidešimt minučių ji galėjo daryti tik viena: bejėgiškai laukti. Kad ir kaip ten būtų, dabar laukimui atėjo galas. Tačiau vienas iš tų laivų pasirodė besąs tikras milžinas. Tiesiog kažin koks monstras. Dieve gailestingas, nejaugi jie iš tiesų ketina nutupdyti šitokį griozdą? Ču pirštai skubiai perbėgo klavišus, ir kom-ryšio spinduliai paklusniai nusidriekė nuo sekimo stoties link visų svarbiausių planetos taškų. Netgi tenai, kur netoli šiaurinio Friholdo poliaus pulkininkas Krasnovskis giliai po žeme įkurdino savo vadavietę.

Po poros sekundžių visi koviniai planetos padaliniai gavo aiškius, griežtus Krasnovskio įsakymus. Kiek vėliau jo nurodymai buvo paskelbti visoms gyvenvietėms, ir į pavojaus signalą atsiliepė jų gynybinės pajėgos. Tai viskas, ko galima imtis be priedangos iš oro. Kapitonės Boiko, iš anksto perspėjusios apie besiartinančius piratus, dėka Krasnovskiui būtų pakakę laiko pakelti į orą tris naikintuvų aviabrigadas. Tik štai bėda: pakelti nebuvo ko. Taip jie ir sėdėjo laukdami — be deramos priedangos, su brigada, kuri dar tik mėgino apsiprasti naujoje vietoje.

“Na, kad ir kaip ten būtų, šeši laivai nepajėgs užgrobti planetos, — svarstė Krasnovskis, stengdamasis susiklosčiusioje padėtyje įžvelgti nors kokią gerą pusę. — Tai tiesa, — pats sau atsakė jis, — bet vieną gyvenvietę jie, be jokios abejonės, gali išgrobstyti ir, žinoma, sunaikinti. O kam jiems tas didžiulis siaubūnas? Ką jie ketina su juo daryti?” Pulkininkas atsiduso. Jam beliko tik laukti ir mąstyti. Apie tai, kaip, pavyzdžiui, juo dėtas elgtųsi Stelas.

Giliai po Friholdo paviršiumi Klano vadas Figas uodega piktai bilsnojo į grindis. Monitoriuje piratų laivai atrodė it žydros strėlės: penkios mažytės ir viena didžiulė. Ką tie niekšai sumanė? Ir kuriems galams jiems toks milžiniškas laivas? Negi jie ketintų leistis? Žinia, visi žmonės buki, betgi ne tiek. O gal tiek? Tokio dydžio laivas po nusileidimo taptų itin lengvai pažeidžiamas. Prakeikimas! Nesiliaujančios piratų atakos tik mobilizavo gyventojus, kas visiškai nesiderino su Figo planais. Jis atsigręžė į padėjėją ir davė kelis trumpus įsakymus. Netrukus užkoduotą pranešimą gabenantis spindulys pervėrė planetos atmosferą ir nuskriejo į kosminę erdvę.

Už šimtų mylių nuo požeminio Figo urvo, gyvenvietės, vadinamos Du-Kartu, pakraštyje seržante Flin, markstydamasi nuo ryškios saulės šviesos, nenuleido akių nuo beribio dangaus. Ūmai tenai pasirodė tamsus taškas. Jis sparčiai augo ir netrukus virto iš pradžių dėme, o paskui ir laivu, tokiu dideliu, kad net užtemdė saulę.

— Tai šūdas, — sumurmėjo Flin.

O ji jau pamanė, kad vyresnybė prisirijo narkotikų. Laivas buvo tiesiog milžiniškas — toks tik vargiai galės nusileisti, o paskui pakilti vėl.

Greta jos stovintis kapralas Stiksas nustebęs palingavo galvą ir sušuko, stengdamasis perrėkti besileidžiančio laivo variklių keliamą triukšmą:

— Ką darysim, seržante?

Ir išsišiepė, iš anksto žinodamas, ką jinai atsakys.

— Tą patį, kaip ir visada, Stiksai, — atsakydama suriko Flin. — Atspardysim jiems subines!

Ji nepadoriai mostelėjo artėjančio laivo pusėn ir nubėgo link pusiau išrausto apkaso, kuriame buvo sudėti ginklai. “Arba prarasim saviškes, — mintyse užbaigė seržante. — Trečio varianto nėra”.

Už šimtų mylių virš Flin galvos, “Keršytojo”, lengvo Brolijos kreiserio, kapitono tiltelyje majoras Malikas atsilošė nuo perkrovų saugančiame krėsle. Jis nenuleido akių nuo monitorių ekranų. Į skruzdės panašios figūrėlės zujo pirmyn ir atgal. Nejaugi jie nesupranta, kad viskas beprasmiška? Jis krestelėjo ilgus šviesius plaukus, iš anksto mėgaudamasis neišvengiama kančių ir mirties bakchanalija. Malikas buvo stiprus vyriškis, ko gero, truputėlį per aukštas, — “žalga”, kaip jį erzindavo vaikystėje, tačiau gerai sudėtas. Po tankiais šviesiais antakiais glūdinčios akys spinduliavo energiją ir gyvybinę jėgą. Jo alsavimas sutankėjo, kumpokos nosies šnervės išsipūtė nuo susijaudinimo, tarp kojų pasijuto gerai pažįstamas krutėjimas. Šitaip visuomet nutikdavo prieš kautynes, ir šie pojūčiai Malikui teikė didžiulį pasitenkinimą.

Tarsi pajutusi jo nuotaiką, ledi Almanda Kanse-Džouns padėjo jam ant peties šaltus it ledas pirštus.

— Atmink, Malikai, šiandien “Intersistems” reikia ekstraktoriaus, ir nieko daugiau. Tiktai dėl jo mes rizikuojame, leisdamiesi su šia gelda.

— Nekvaršink šiais rūpesčiais savo mažos galvelės, — atlaidžiai atsakė Malikas — nepastebėjęs, kaip nuostabiose moters akyse tvykstelėjo įtūžis. — Tu gausi savo ekstraktorių, kaip ir buvo žadėta, tačiau priedo aš pamokysiu kariauti savo seną bičiulį Stelą. Šiose prakeiktose įdubose jisai jau pritupdė savo kareivių. Na, mes iš jų padarysime faršą! Viešpatie, kaip norėčiau dabar išvysti jo veidą!

— Neužsimiršk, majore, — Malikui virš galvos suniurzgė žemas balsas, priklausantis Broliui Mustafai Infam Drago, laivo vadui ir pilnateisiam piratų tarybos nariui. — Čia mano laivas, ir aš neleisiu, kad kas nors juo naudotųsi asmeninių sąskaitų suvedinėjimui. O dabar užsičiaupk, netrukdyk man leistis.

Laivas pakibo virš gyvenvietės tokiame aukštyje, kad, pasak apskaičiavimų, jo ataka būtų kuo efektyviausia, o užpultųjų nuostoliai — maksimalūs. Viskas, ką palietė iš variklių besiveržiantys ugnies stulpai, suliepsnojo ir išdegė iki pamatų. Flin veidu upeliais sruvo prakaitas. Kai laivas lėtai nusklendė virš gyvenvietės, sėdamas mirtį ir degindamas viską, kas atsidūrė po juo, ją ėmė krėsti drebulys. Gyvenamieji namai, pramoniniai bei visuomeniniai pastatai — viską prarijo riaumojantis pragaras. Kareiviai tespėjo išrausti pustuzinį apkasų, ir iš ten į viršų trykštelėjo žydri žaibai, mėginantys pasiekti laivą. Bent pusė šūvių buvo taiklūs, tačiau apsauginiai jėgos ekranai paprasčiausiai atmušė užtaisus bei spindulius. Atsakomieji koherentinės energijos spinduliai ėmė metodiškai naikinti pabūklus vieną po kito. Gulėdamas greta Flin, Stiksas be atvangos mėgino susisiekti su Malinsu, gyvenvietės savanorių vadu.

— Delta-du — deltai-šeši. Kaip jus sekasi, delta-šeši? Delta-du — deltai-šeši. Atsiliepkite, delta-šeši.

Galiausiai kažkieno trūkčiojantis balsas pratarė:

— Delta-du, deltos-šeši daugiau nebėra. Kad ir kaip ten būtų, po poros sekundžių nebebus. Kaip sykis dabar jis skuodžia Imk laivo, apsikabinėjęs sprogmenimis. Tad perimk vadovavimą.

Laive viršum jų galvų Drago nenuleido akių nuo priešakinio monitoriaus. Planeta nenumaldomai artėjo. Staiga Drago nusikeikė, kairėje pastebėjęs vienišą figūrėlę — toji iššoko iš apkaso ir nuskuodė link vietos, kurioje ketino nusileisti “Keršytojas”. Paskui figūrėlė pranyko akinančiame pliūpsnyje — variklių karštis supleškino žmogų ir padegė kuprinę su sprogmenimis, kybojusią jam ant nugaros. Akimirkai Drago net apako. Sprogimas buvo toks galingas, jog laivas, kaip tik tą sekundę palytėjęs žemę, truputį pakrypo.

Maliką ir ledi Kanse-Džouns gerokai krestelėjo. Malikas skubiai atsisegė diržus ir puolė link išėjimo; jis nekantravo kuo greičiau prisidėti prie skerdynių. Gi Almanda visiškai nesiskubino. Ji lėtai pakilo iš krėslo, įdėmiai nužvelgė save mažame rankiniame veidrodėlyje ir tik tada nužingsniavo į komandinį centrą, kuriame Drago vis dar trynė sprogimo nutvilkytas akis. Piratas buvo liesas, kaulėtas žmogus su gelsva nelyginant vaškas oda, mažomis blizgančiomis akutėmis ir bjauriu charakteriu. Tačiau šią akimirką jis visų labiausiai panėšėjo į berniūkštį, kuriam kažkas įkrito į akis. Kanse-Džouns neištvėrusi nusijuokė ir priėjo prie lango, įdėmiai stebėdama viską, kas dėjosi lauke.

— Prakeikti diletantai, — karčiai suniurnėjo Flin, kai akinantis tvyksnis pažymėjo leitenanto Malinso žūties vietą. — Visuomet atsiras koks nors kvailys, nekantraujantis numirti. Na, ko gero, metas iš tiesų perimti vadovavimą. — Ji per binoklį apžvelgė gyvenvietę ir pradėjo įsakinėti.

Už tūkstančių mylių į šiaurę pulkininkas Krasnovskis įdėmiai stebėjo ekraną ir bejėgiškai kandžiojo lūpas. Penki priešo laivai išsiskyrė ir smogė penkioms toli viena nuo kitos išsidėsčiusioms gyvenvietėms. Tačiau, iš visko sprendžiant, šis manevras turėjo atitraukti friholdiečių dėmesį. Didysis laivas, štai kuo derėjo rūpintis. Kodėl būtent gyvenvietė Du-Kartu? Nespėjęs pateikti sau šio klausimo, Krasnovskis jau žinojo atsakymą. Tiems niekšams prireikė ekstraktoriaus, be kurio termiumo gavyba taps neįmanoma.

— Atminkite… Jūs privalot užgrobti ekstraktorių! — suriko Malikas, ropšdamasis į didžiulį tanką.

— Bus padaryta, majore, — vienas po kito atsakė tankų vadai.

Krovininio skyriaus durys kaukdamos nuslydo į šalį, vidun plūstelėjo saulės šviesa. Galingos mašinos viena po kitos pajudėjo link liuko ir nuožulniu pandusu nušliaužė žemyn, ant Friholdo paviršiaus. Malikas sėdėjo priešakiniame tanke, primygtinai išsireikalavęs užimti poziciją viršutiniame pabūklų bokšte. Spausdamas pedalus, jis sukiojo pabūklą į dešinę ir į kairę, švino srautais laistydamas bėgančias figūrėles ir taškydamas jas, tarsi ten būtų ne žmonės, o lėlės. Tiems brigados kariams, kurie spėjo apsivilkti šarvuotus apsauginius kostiumus, “pasisekė” — jie išgyveno keliomis sekundėmis ilgiau ir tik tada ištiško į gabalus. Tarp Maliko kojų vėl prasidėjo judėjimas. Nieko, vėliau majoras parodys Almandai, ką sugeba jo “vaikinas”; ledi liks patenkinta.

— Delta-du — visoms kitoms deltoms. Traukiamės. Kartoju, traukiamės, — įsakė Flin, kai pandusu nusirito paskutinis tankas ir įkandin likusiųjų nušliaužė link pastatų, išsirikiavusių prie upės.

Šautuvai prieš tankus bejėgiai. Ji pastebėjo, kad tarp tankų sukiojasi krauleriai. Kai kurie gabeno buldozerius, kiti — pakėlimo kranus, o du paskutinieji tempė treilerius. Įdomu, kam visa tai?

— Delta trys, keturi ir septyni. — Šiuose taškuose stovėjo patrankos, dar įstengiančios šaudyti. — Taikinys — tankai ir krauleriai. Leiskite jiems priartėti ir atidenkite ugnį.

Netrukus viena, po to kita, paskui visos trys energetinės patrankos smogė į tankus, tučtuojau sunaikinusios du iš jų. Patrankos nebuvo tokios jau prastos; nors jos negalėjo pramušti apsauginių laivo ekranų, tačiau savo galia nenusileido tankų pabūklams. Flin pajuto, jog Stiksas tempia ją už rankovės.

— Taip?

— Tik ką gavom šifruotą įsakymą, seržante. Jie sako, reikia sugadinti ekstraktorių. Jie sako, antraip piratai jį užgrobs.

Žinoma! Na, ir kvailė gi ji! Tie niekšai ketina pagrobti ekstraktorių.. ir nereikėjo būti genijum, kad įspėtum, kuriems galams. Kokia nauda iš termiumo, jei negalėsi jo išgauti iš požeminių upių? Aišku, piratai baiminosi, jog tuo metu, kai jie galiausiai užims planetą, visi veikiantys ekstraktoriai gali būti sunaikinti arba beviltiškai sugadinti. Flin nusikeikė ir atsigręžė į upę, bet, deja, susigriebė pernelyg vėlai. Išlikę tankai stovėjo greta vieno pastato, o piratai mikliai krovė į treilerius išardyto ekstraktoriaus dalis.

Malikas stovėjo ant priešakinio tanko šarvo, šūkaliodamas įsakymus. Aplinkui jį švilpė kulkos, žybsėjo energetiniai spinduliai, tačiau majoras jų beveik nepastebėjo. Kažkoks šeštasis jausmas kuždėjo, kad jo mirties valanda dar neišmušė. Chirurgiškai tiksliai sudėlioti užtaisai pramušė spragą pastato sienoje. Buldozeriai tučtuojau pašalino iš kelio nuolaužas. Vidun įėjo specialiai apmokyti technikai ir suvirinimo degikliais supjaustė ekstraktoriaus įrangą į atskiras, transportuoti patogias dalis. Dabar paskutinį gabalą jau krovė į išlikusį treilerį ir tvirtino magnetais. Malikas apsidairė, su pasitenkinimu žvelgdamas į ugnį ir sugriautus namus. Mintis, jog, analizuodamas kautynių įrašus, Stelas jį atpažins, majorui buvo ypatingai maloni. Tankas virptelėjo, pajudėjo iš vietos, ir Malikas nenoriai užėmė savo vietą pabūklų bokšte.

— Sunaikinkite treilerį! — į mikrofoną suriko Flin. — Taikykitės į treilerį!

Piratams beliko vienas treileris. Jeigu pavyks jį susprogdinti, tie niekšai bent jau negaus to, dėl ko atsivilko. Pabūklai sukiojosi nelyginant velniai pragare, iš paskutiniųjų stengdamiesi įvykdyti savo užduotį. Viena patranka netgi pataikė į tikslą — akimirka anksčiau, nei drauge su visais ją aptarnaujančiais kariais išlėkė į orą. Bet tuomet Drago taip pat atidengė ugnį. Žinoma, jis baiminosi netyčia pataikyti į saviškius, tačiau teko surizikuoti. Pasirinkimo neliko — jis žinojo negalįs leisti, kad friholdiečiai sunaikintų treilerį su ekstraktoriumi. Laivo pabūklai išspjovė dar dvi salves, ir likusios patrankos pranyko ugnies bei dūmų debesyse. Netverdama pykčiu, Flin stvėrė pistoletą ir ištuštino į laivą visą apkabą.

— Švarus darbelis, Broli Drago, — pagyrė jį Kanse-Džouns ir akinamai nusišypsojo. — Viskas praėjo taip sklandžiai, kad, man regis, galėsime leisti majorui Malikui apsilankyti dar keliose gyvenvietėse.

Drago gūžtelėjo pečiais.

— Kodėl gi ne? Jų niekas nepridengia iš oro. Vadinasi, vėliau turėsime mažiau darbo.

— Štai būtent, — Almanda įsitaisė krėsle ir užsimetė koją ant kojos.

Kom-technikė Ču prigludo prie ekrano, nepajėgdama atplėšti nuo jo akių. Šito paprasčiausiai negalėjo būti, betgi štai jie, stačiai priešais ją. Ekrane netikėtai pasirodė dar dvylika švytinčių dėmelių, nors nė vienas brigados transporteris neatsiuntė perspėjimo. Vadinasi, tie laivai žinojo planetos koordinates ir išniro iš hipererdvės tiksliai virš jos. Ču pirštai nubėgo klavišais, o širdį sugniaužė nepakeliamas skausmas. Štai taip. Dabar, kai piratai sulaukė pastiprinimo, jie įstengs užgrobti planetą. Bet kas gi čia… Ekrane sumirgėjo duomenys apie artėjančius žvaigždėlaivius, ir, sprendžiant iš šios informacijos, jų charakteristikos gerokai skyrėsi nuo piratiškųjų. Čia gi… Čia ateivių laivai!

Pulkininkas Krasnovskis nebuvo religingas žmogus, ir visgi dabar jis meldėsi. Kai pasirodė nauji laivai, pulkininkas suprato, kad Dievas nuo jų nusigręžė. Bet ūmai jis suprato, kieno tas laivynas. Roniečiai! Krasnovskis išsišiepė, paskui nusikvatojo, tada sugniaužė glėby nustebusį kapitoną ir ėmė sukti jį po kambarį.

— Velniai rautų, vis dėlto Dievas yra! — sušuko pulkininkas. — Ir jis mūsų pusėje!

Drago peržvelgė atspausdintą dokumentą ir suraukė kaktą. Roniečių laivai? Čia? Dabar? Na, tik pamanyk, kokia nesėkmė! Tiek to, kam tuščiai gaišti laiką, keikiant savo likimą? Visi išlikę tankai jau laive, o drauge su jais ir didžioji ekstraktoriaus dalis. Drago įsakė pilotui pakilti avariniu režimu. Turint omeny, jog laivas mažumą apgadintas, ši užduotis reikalavo nemenko meistriškumo, tačiau pilotas viską atliko nepriekaištingai. Po kelių akimirkų laivas pakilo ir nėrė į dangų.

Figas su pasitenkinimu stebėjo, kaip Antrosios Ronų Imperijos Žvaigždžių Klano laivai susidoroja su tais niekšais piratais. Dujų laivai žuvo kone akimirksniu. Bet likusieji atsišaudė, nors jėgos buvo akivaizdžiai nelygios.

— Užsiimkite kreiseriu, mano kilnieji broliai, — įsakė Figas. — Reikia užgrobti kreiserį.

Ir tuojau pat trys roniečių laivai apsupo kreiserį, nukreipdami į jį visų savo pabūklų ugnį. Deja, šito nepakako. Jų ginkluotė gerokai nusileido tai, kuria naudojosi didysis laivas, ir visos trys strėliukės, žyminčios Klano laivus, viena po kitos išnyko iš Figo ekranų. Kaip ir visuomet, kai jį užvaldydavo pyktis, vadas pradėjo uodega plakti į grindis. Po poros akimirkų piratų kreiseris, lydimas vienintelio išlikusio laivo, išlėkė už atmosferos ribų ir nėrė į hipererdvę. Ronų Imperijos laivai persigrupavo ir taip pat pranyko. Ne idealu, bet… bet geriau, nei visiška piratų pergalė. “Ir vis dėlto, kas žino, — pagalvojo Figas, — gal kitą kartą man pasiseks prasčiau”.

Tačiau metas imtis darbo — pradėti nuosavą Friholdo užkariavimą. Šiame plane nebuvo vietos piratams būdingai bereikalingai prievartai, jis atrodė paprastas, grindžiamas tradicijomis ir, be abejo, subtilus — žodžiu, visapusiškai atitinkantis tas dorybes, kuriomis taip dosniai apdovanoti roniečiai. Nusprendęs, jog gali sau leisti truputį pailsėti, Figas patenkintas nusišypsojo ir nuėjo pasilepinti kasdieninėje smėlio vonioje. Tasai Rupas — apgailėtinas sutvėrimas, vargu ar iš jo bus daug naudos, mintyse svarstė jisai. Tačiau… be jo neapsieisi. Darbas turi būti atliktas — vienaip ar kitaip.

Piratų laivas nėrė į hipererdvę, ir Malikas pajuto charakteringą šleikštulį. Kai tik šis pojūtis praėjo, jis persivertė ant šono ir užgriuvo Almandą. Jo plieninė “ietis” įnirtingai skverbėsi į moters kūną, nenumaldomai artindama Maliką link tos saldžios palengvėjimo akimirkos, kurios jis laukė visą dieną. Gulėdama po juo, ledi Kanse-Džouns vis labiau kaitino partnerio aistrą, mėgaudamasi jo siautuliu, tačiau visiškai kontroliuodama procesą. Kai sprogimas galų gale įvyko, ji šaltais pirštais perbraukė Maliko stuburą. Šis krūptelėjo ir nustebęs suvokė, kad kažin kodėl nebepatiria pasitenkinimo.

Flin stovėjo tarp rūkstančių gyvenvietės Du-Kartu griuvėsių ir žvelgė į dangų.

— Niekšai, gyvuliai… Jūs už tai sumokėsite, anksčiau ar vėliau, — kuždėjo jinai.

Staiga kažkur kairėje pasigirdo neaiškus šniurkščiojimas. Flin pasikvietė Stiksą ir drauge su juo ėmė žarstyti nuolaužas bei tempti jas šalin. Netrukus iš griuvėsių jiedu ištraukė graudžiai raudančią trejų metukų mergaitę. Stengdamasi, kad mažylė nepamatytų žuvusios motinos, Flin paėmė ją ant rankų ir švelniai tarė:

— Na, na, nusiramink. Neverk, mažyle. Dabar viskas bus gerai… — ir, kreipdamasi į Stiksą, pridūrė: — Eime, surinksime išlikusius. Kitą sykį tie niekšai sumokės mums už viską.