Laisves planeta

21

Malikas gulėjo ant nugaros, pro primerktus vokus stebėdamas ledi Kanse-Džouns ir per šnerves pūsdamas dūmus, lėtai kylančius į palubę. Ilgas pelenų stulpelis nuo cigaretės nukrito ant prašmatnios paklodės, bet Malikas nieko nepastebėjo — jis susižavėjęs žiūrėjo į nuogutėlaitę Almandą. Beje, ji buvo užsiėmusi tuo pačiu. Sėdėdama prieš didžiulį, visą sieną užimantį veidrodį, gražuolė colis po colio studijavo savo stulbinantį kūną. Švelniai jį lytėjo ir glostė, tarsi tikrindama, ar nėra pažeidimų.

Jie tik ką baigė mėgautis meilės malonumais, ir Malikas atsipalaidavo, jausdamasis stebėtinai kupinas gyvybės. Kaip ir visuomet, viskas praėjo sklandžiai, bet, irgi kaip visuomet, liko kažkokio keisto nepasitenkinimo pojūtis, kurio kilmės pulkininkas nesuprato. Su kitomis moterimis jis patirdavo ne tik orgazmą, bet ir emocinį pasitenkinimą. Užvaldęs jas, pasijusdavo stiprus ir neįveikiamas. Ir, svarbiausia, būtent nuo jo priklausė viskas — ir poza, ir tempas, ir kulminacinė akimirka. Bet su šita kale viskas buvo kitaip. Kai tik jų kūnai susiliedavo, jis kažkokiu nepaaiškinamu būdu prarasdavo kontrolę, ir viską spręsdavo tiktai ji. Taip nutikdavo visuomet, ir, nieko negalėdamas pakeisti, Malikas tiesiog kraustėsi iš proto.

Jausdama jo žvilgsnį, Almanda patyrė pasitenkinimą. Kaip ir visi vyriškiai, Malikas jos geidė, ir šiuo metu jo troškimas sutapo sujos ketinimais. Tačiau greit, labai greit viskas pasikeis. Šiaip ar taip, jai pasisekė ten, kur kiti nepešė nieko, ir netrukus ji sulauks dosnaus atlygio. Tuomet tik nuo jos vienos priklausys šio vyro likimas, ir jos asmeninis taip pat, nes Almanda gaus laisvę! Visu kūnu iki pat pirštų galiukų nusruveno susijaudinimo šiurpuliai — elektroninės smegenys sukūrė mažutėlaitį įtampos šuolį sidabriniuose jos nervų sistemos kontūruose.

Olinas pažadėjo: kai tik pavyks rasti patyrusius robototechnikos srities specialistus, draudimai, kurių prikaišiota įjos programą, bus panaikinti. Ir ji taps visiškai, absoliučiai laisva! Kaip žmonės, tik labiau… Galbūt Almanda Kanse-Džouns bus vienintelis iš tikrųjų laisvas robotas visame pasaulyje. Ir ji sugebės pasinaudoti savo laisve. Šiaip ar taip, skirtingai nei žmonės, jinai nemirtinga, o kai atsargoje turi amžinybę, gali pasiekti daug, labai daug. Be to, jinai tobula. Tokia tobula, kad būstinėje tiktai vienas žmogus žino, kas ledi Kanse-Džouns yra iš tiesų, — pirmininkas Olinas. Būtent jam Almanda turėtų būti dėkinga, jog išvydo dienos šviesą, ir būtent jisai netrukus padovanos jai laisvę. Ir kas, jei neilgai trukus po to jis netikėtai mirs? Ji galėtų pakoreguoti šiokius tokius įrašus, pašalinti kai kuriuos žmones, ir tuomet niekas niekada nesužinos, kad ji yra robotas. Tobulas Almandos lūpas nutvieskė šypsena.

Staiga kambario tylą perplėšė garsūs Maliko racijos šaukimai; ji drauge su drabužiais gulėjo ant krėslo. Malikas pasilenkė, paėmė raciją ir įjungė. Pasiklausė, nusikeikė ir staiga sviedė raciją per visą kambarį, pataikydamas tiesiai į veidrodį. Almandos atvaizdas suskilo į tūkstančius gabalėlių, ant grindų pažiro stiklo šukelės. Malikas stvėrė ją už rankos ir stipriai trūktelėjo į save.

— Vadinasi, tu įsitikinusi, kad Stelas nebegyvas? — paklausė jis.

Almanda vargais negalais prisivertė nepasipriešinti jam fiziškai.

— Taip, Peteri. Jis turi būti nebegyvas. Aš gi tau pasakojau, kad palikau generolą Fabriko paviršiuje su deguonies atsarga, skirta vos kelioms valandoms.

Malikas piktai išsišiepė:

— Nejaugi? Tuomet galbūt būsi tokia maloni ir paaiškinsi, koks laivynas artėja planetos link? Idiotai iš valdymo centro sako, kad ten piratai, — betgi mudu su tavimi žinom, jog, velniai rautų.. jog tenai gali būti tiktai Stelas! Niekas daugiau nesiryžtų tokiam žygiui!

Malikas stipriai ją pastūmė, ir Almanda nugriuvo ant grindų tarp stiklo šukių. Jeigu pulkininkas būtų buvęs atidesnis, jis, ko gero, būtų nustebęs, kad ji nesusipjaustė, ir pastebėjęs akyse žybtelėjusį įsiūtį. Tačiau Malikas buvo pernelyg užsiėmęs — jis skubiai vilkosi drabužius ir segėsi ginklus. Baigęs rengtis, pastvėrė nuo tualetinio stalelio Almandos raciją ir išbėgo iš miegamojo, pakeliui dalindamas įsakymus. Jis dar privers tą bukagalvį Stelą pasigailėti, jog tasai apskritai atsirado šiame pasaulyje.

Stelas nenuleido akių nuo ekrano, kuriame kas akimirką vis didėjo Kalės atvaizdas. Tinkamas pavadinimas, nusprendė generolas, bet dėl jo kalta toli gražu ne pati planeta. Ji atrodė nedidukė, ir žiūrėti beveik nebuvo į ką: milžiniški vandens plotai, šen ir ten išblaškyti rudi sausumos skutai ir baltų debesų potėpiai danguje. Kadaise tai buvo pats paprasčiausias, vidutiniškas pasaulėlis; bet, atvykus žmogui, viskas pasikeitė. Dabar planeta virto tikrų tikriausia tvirtove. Jos apsauga nusileido nebent žemiškajai. Stelo širdyje sukirbėjo abejonės. Gal jis apsiskaičiavo, ką nors pamiršo, padarė kurią nors iš tūkstančio galimų klaidų? Jis nugrūdo tas mintis gilyn, į tą atkampią vietelę, kur paprastai tūnodavo visos jo abejonės ir baimės. Viskas jau nuspręsta. Dabar beliko tik veikti.

Jis dirstelėjo į kovinį displėjų, atspindintį padėtį. Aštuonios žydros dėmelės — jų laivai — atrodė mažutėlaitės palyginti su dideliu geltonu planetos apskritimu. Stačiai absurdas: skruzdėlės, susiruošusios užpulti dramblį. Nuo šios minties Stelas šyptelėjo. Na, vadinasi, jis skrieja pagrindine skruzdėle — praeity piratų laivu “Keršytojas”, nūnai pervardintu į “Friholdo kerštą”, — kuriai vadovauja kapitonė Boiko. “Zulu” ir kiti du transporteriai su minimalia įgula iškeliavo į Friholdą. Su jais išskrido dar vienas iš piratų atimtas laivas, naujutėlaitis kreiseris, dabar vadinamas “Kovine sėkme”. Būtų gerai, kad jis pateisintų savo pavadinimą — jeigu transporteriai susitiks piratus arba roniečius, sėkmės jiems tikrai prireiks.

Stelui nebuvo lengva apsispręsti ir išsiųsti transporterius namo. Pagrindinė jų funkcija bei paskirtis — ginti priešo apsuptyje atsidūrusią brigadą, ko nepasakytum apie buvusį “Keršytoją”. Kita vertus, piratų laivai geriau ginkluoti, vadinasi, gali sėkmingiau apsiginti patys. Ši aplinkybė atriša rankas Sakalui, suteikdama galimybę jo perėmėjams pulti priešą, o ne ginti laivyną. Be to, jiems paprasčiausiai nepakako apmokytų žmonių, galinčių aptarnauti ir savus, ir iš piratų atimtus laivus. Dėl visų šių priežasčių Stelui, galima sakyti, pasirinkimo neliko. Be to, egzistavo dar vienas argumentas, kurio jis neminėjo niekam. Jeigu brigadai nepasiseks, Krasnovskis Friholdo gynybai turės bent jau transporterius ir piratų kreiserį. Akimirkai dingtelėjo mintis apie Oliviją. Laivų nedaug, bet… vis šis tas.

Stelas paskutinį kartą patikrino operacijos planą. Visų pirma, jo žinioje buvo “Friholdo kerštas”, trys kreiseriai ir transporteris, kuriuos brigadai maloniai perleido piratai. Šitie mūšyje iškovoti laivai ne tik pasižymėjo didžiule ugnies galia, bet ir užtikrino puikią priedangą. Narsas, be abejo, teisus: jei bus įrodyta, kad “Intersistems” būstinę užpuolė Friholdas, Imperijos valdžia sureaguos nedelsdama. Vadinasi, reikėjo sukurti įspūdį, jog Kalę atakuoja kažkas kitas. Kas? Aiškus reikalas — arba piratai, arba Antroji Ronų Imperija. Daugiau nėra kam.

Iš šių dviejų variantų buvo pasirinktas piratiškasis. Visų pirma, jie jau turi piratų laivus, antra, norint apsimesti roniečiais, reikėtų sugaišti velniažin kiek laiko. Be to, piratams Kalė buvo gardus kąsnelis, ir Imperijos valdžia veikiausiai patikės, kad planetą užpuolė būtent jie. Gal vėliau aukštieji ponai netgi nuspręs, kad jau metas trinktelti piratams per pirštus, — irgi neblogai. Ar, pavyzdžiui, valdžia gali pagalvoti, kad piratų Brolija suskilo, ir dalis jų nusprendė nubausti “Intersistems” už tai, kad toji pažeidė jų sandėrio sąlygas. Tad artėjant prie Kalės reikėjo elgtis piratiškai, išsidėstyti jiems būdinga kovine rikiuote, naudotis jų radijo dažniais ir panašiai.

O transporteriai užtikrins jų alibi. Stelas įsivaizdavo, kaip, sugrįžęs į Friholdą, pasakys Imperijos karininkui:

— Ne, sere, ką jūs! Pasak dokumentacijos, mes turime viso labo tris transporterius, ir, kaip matote, visi jie Friholdo orbitoje. Žinoma, mes turime ir tą kreiserį, kurį atėmėme iš piratų, betgi jūs veikiausiai nemanote, kad su tokiu laivynu drįstume užpulti “Intersistems”?

Nuo šios minties Stelas šyptelėjo. Norint, kad jų pasakaitėmis patikėtų, reikės atsikratyti likusiųjų piratų laivų — jei, žinoma, jie po šio mūšio apskritai liks gyvi. Aišku, “Intersistems” supras, kas nutiko iš tiesų, bet… ar įstengs įrodyti? Štai, pavyzdžiui, jis tiksliai žino, kad “Intersistems” ketina pasiglemžti Friholdą. Ir kas iš to? Kaip sakė Narsas, žinojimas ir įrodymai — skirtingi dalykai.

Be piratų laivų su jais skriejo užmaskuotas Sakalo “Lizdas” ir dvi senos “geldos”, dalyvavusios mūšyje su Drago. Iš viso aštuoni laivai, nors visai netrukus liks tiktai šeši. Stelas pažvelgė į Boiko, mintyse pažymėjęs, kad ji atrodo labai įsitempusi. Jis nusišypsojo, kapitonė automatiškai atsakė jam tuo pačiu.

— Visi laivai užėmė savo pozicijas ir yra pasirengę atakai, sere.

— Ačiū, kapitone, — atsakė Stelas ir vėl pažvelgė į kovinį displėjų.

Dabar nuo planetos paviršiaus vienas po kito kilo maži raudoni taškeliai. Priešininko perėmėjai. “Gerai, — pagalvojo Stelas.

— Galbūt mums pavyks truputį sumažinti kiekybinį skirtumą”. Jis prisivertė laukti ir nekreipti dėmesio į niaurią Boiko išvaizdą. Lėtai slinko minutės, ir štai pirmieji priešininko perėmėjai jau pasiekė įėjimą į orbitinį minų lauką. Kai tik laivai nėrė vidun ir kompiuteris nuvedė juos saugiu keliu per sudėtingą minų labirintą, atėjo metas pradėjo pirmąją fazę. Stelas tarė:

— Išsiųskite branderius.

Iš tiesų tai buvo visai ne branderiai — šitaip kadaise vadino laivus, naudojamus senovės jūrų kautynėse. Anuomet išrinkdavo senas geldas, kurių niekam negaila, padegdavo ir paleisdavo plaukti su burėmis ar paprasčiausiai pasroviui, taip apskaičiavę jų dreifą, kad liepsnojančios kiuženos atsidurtų pačiame priešo laivų būrio centre. Jei viskas būdavo apskaičiuota teisingai, ugnis greit persimesdavo į stovinčius laivus ir sunaikindavo juos. Akademijoje karo istorija buvo mėgiamiausias Stelo užsiėmimas. Dabar jis ketino griebtis tokios pat taktikos, bet iš kitos pusės.

Koviniame displėjuje nuo gretos atsiskyrė du žydri taškeliai ir nulėkė planetos link. Senosios “geldos” pradėjo savo paskutinį skrydį. Netrukus vienas laivas staigiai pasisuko ir dingo iš akiračio, aplenkdamas planetą, o tuo tarpu antrasis ir toliau lėkė beveik vertikaliai žemyn. Žmonių juose nebuvo; abu laivus valdė kompiuteriai, kurie šiuo metu paklusniai vykdė jiems duotus savižudiškus įsakymus.

Stelas nejučia sulaikė alsavimą — laivas, kol kas esantis matomoje zonoje, prisiartino prie orbitinio minų lauko. Tai buvo lemiama plano akimirka. Jeigu dabar jie patirs nesėkmę, nebeliks jokio šanso siekti pergalės. Stelas taip tvirtai įsikibo į krėslo ranktūrius, kad net pabalo pirštų krumpliai. Stebėdamas, kaip laivas artėja link minų lauko, generolas kuždėjo sau po nosim:

— Arčiau… Dar arčiau… Dar truputėlį… Metas!

Po akimirkos tvykstelėjo akinantis pliūpsnis, ir laivas žuvo.

Tačiau drauge su juo sprogo ir aplinkinės minos. Minos, sklendusios atokiau nuo sprogimo vietos, sureagavo į temperatūros pokytį ir taip pat pradėjo sproginėti. O kadangi jos buvo išdėliotos pakankamai tankiai, prasidėjo kažkas panašaus į grandininę reakciją. Sprogimų banga nusirito nuo minos prie minos, naikindama jas vieną po kitos. Išėjo net geriau, nei tikėjosi Stelas.

Tuo metu, kaip jis ir numatė, kai kurie “Intersistems” perėmėjai buvo pačioje minų lauko gilumoje. Kai branderiai aktyvavo minas, pilotai suprato, kas vyksta, tačiau nieko negalėjo padaryti, neiškrypdami iš siauro saugaus koridoriaus. Jeigu jie pamėgins perimti valdymą iš kompiuterių ir vairuos laivus patys, veikiausiai kliudys kurią nors miną. Na, o jei šito nepadarys, juos pasivys ugninis viesulas. Beliko tik bejėgiškai stebėti įvykius, neturint nė menkiausios galimybės įtakoti jų baigtį, nors ant kortos buvo pastatytas pats gyvenimas. Kas bus toliau? Ar jiems pavyks išnirti iš minų lauko anksčiau, nei laivus pasivys sprogimų banga? O gal jie žus nuolaužų ir liepsnos debesy? Sekundės šliaužė vėžlio greičiu, ir štai tie, kuriems pasisekė, ūmai išnėrė iš minų lauko ir, kai jau susiruošė lengviau atsikvėpti, išgirdo savo žūstančių draugų klyksmus.

Vargšeliai, pagalvojo Stelas. Tai buvo negarbingas kovos būdas. Jis prisivertė nuvyti šias mintis, kaip jau tūkstančius kartų elgėsi anksčiau, ir sutelkė dėmesį į svarbesnes problemas. Didelė priešininko laivų dalis nespėjo pasiekti lauko, išvengė grandininės sprogimų reakcijos ir, be abejo, išliko. Dabar jie puolė į priekį, pasinaudodami milžiniškomis minų lauko spragomis. Laivų pilotai buvo kupini ryžto atkeršyti už žuvusius.

— Atėjo pirmojo branderio patvirtinimas, sere, — pranešė Boiko.

Žvalgybiniai jo aparatai šiuo metu sukosi aplink planetą ir perdavė į kovinį “Friholdo keršto” kompiuterį viską, ką užfiksavo savo sensoriais. Be to, jie pumpavo informaciją iš žvalgybinių priešininko palydovų. Labai netrukus Boiko žinos viską, netgi tai, kokios spalvos kojines dėvi budintis karininkas. Stelas pastebėjo, kad jos balsas skamba ramiai, tačiau kaktą išmušė prakaitas. Aišku, jaudinasi. Lygiai taip, kaip ir jis pats.

— Sveikinu, sere, — pridūrė kapitonė. — Jūsų planas buvo nepriekaištingas.

— Sveikinti reikėtų jus, kapitone, — šypsodamasis atsakė Stelas. — Planas pavyko tik todėl, kad jūs nepriekaištingai jį įvykdėte.

Moters veide šmėstelėjo šypsena.

— Be to, mums velniškai pasisekė.

Stelas pritardamas linktelėjo.

— Tikėsimės, kad mus ir toliau lydės sėkmė. Metas pradėti antrąją fazę.

Malikas dirstelėjo į kovinį valdymo centro displėjų ir nusikeikė pamatęs, kad sprogimų banga nusirito per visą minų lauką.

— Velniai jį rautų! Tas kalės vaikas sugebėjo išlaužti duris ir dabar gali netrukdomas įeiti vidun.'Mes privalome jį sulaikyti… turiu omeny, tučtuojau. Įsakykite mūsų perėmėjams nedelsiant blokuoti jų laivyną. — Dabar jis kreipėsi į savo padėjėją, kapitonę Foli: — Kad daugiau nė vienas laivas neįstengtų išsiveržti iš jų rikiuotės!

— Klausau, sere, — atsakė Foli ir perdavė įsakymą kom-ryšių.

Prieš kelias minutes ji jau davė lygiai tokį pat įsakymą, bet nusprendė Malikui šio fakto nepriminti. Ginčytis su juo tolygu savižudybei. Visiškai neseniai jis primygtinai pareikalavo, kad laukas būtų sustiprintas papildomomis minomis, nors inžinieriai prieštaravo kaip įmanydami. Foli žinojo, kad ir likusieji verčiau patylės. Kai Malikas tapo viršininku, tie tarnautojai, kurie turėjo galvas ant pečių, netruko suprasti, kad savo patarimus reikia pasilaikyti sau ir apsimesti, neva jo sprendimai nekelia jokių abejonių. Ji atsiduso. Iš visko sprendžiant, šiandien bus labai ilga diena.

Sakalo perėmėjas sūpavosi ant manevrinių variklių. Aplinkui jį kiti perėmėjai darė tą patį, jų variklių riaumojimas drebino visą “Lizdo” pakilimo-nusileidimo platformą.

— Pradėti antrąją fazę,supratau, — Sakalas kom-ryšiu patvirtino gavęs įsakymą ir persijungė į savo aviabrigados dažnį. — Tvarkelė, Sakalai. Metas atidirbti už mūsų pinigėlius. Užkursim jiems pirtį, tačiau protingai — noriu, kad visi sugrįžtų atgalios.

— Netgi Karia? — paklausė kažkas.

— Ypač Karia, — tučtuojau atsiliepė vyriškas balsas. — Ji tokia.. stačiai niam-niam!

— Svajoti naudinga sveikatai, vaikine, — atsakė Karia. — Žiūrėk, taviškis ims ir pasistos — išimties tvarka.

Sakalas nusijuokė:

— Patausokit savo juokelius priešininkui. Rikiuokitės grandimis ir pirmyn.

Jis kairiąja ranka padidino manevrinių variklių galingumą, o dešiniąja spustelėjo valdymo svertą pirmyn ir žemyn. Viso labo už poros jardų nuo atviro liuko įjungė pagrindinius variklius, staigiai užvertė laivo nosį ir nėrė į tamsą. Likusieji nusekė paskui jį po penkis perėmėjus grandyje. Rezerve neliko nė vieno. Visi gavo griežtas veikimo instrukcijas ir tučtuojau išsisklaidė į šalis.

Pats Sakalas drauge su ketvertu grandžių nuskriejo pasitikti priešo naikintuvų. Milžiniškas rudas Kalės rutulys, išterliotas baltų debesų dėmėmis, kabojo virš jų it scenos, kurioje turėjo vykti kautynės, dekoracija. Skenuodamas savo prietaisus, Sakalas pastebėjo, kad tenai, kur minų lauke atsirado properšos, sprogusių užtaisų ir priešo laivų vietoje susiformavo metalinių skeveldrų užuolaida. Nors joje taip pat žiojėjo spragos, užuolaida buvo labai pavojinga; dideliu greičiu atskriejęs ir į ją atsitrenkęs perėmėjas galėjo paprasčiausiai ištikšti į gabalėlius.

— Laikykitės atokiau nuo tos šiukšlių krūvos, — tarė Sakalas ir pasuko į dešinę, pakraščiu apskriedamas metalo nuolaužas.

Paskui pokalbiai nutrūko: priešo laivai išsiveržė iš sudriskusio minų lauko, į visas puses spjaudydami mirtinai pavojingus spindulius ir raketas. Tarp laivų prasidėjo dvikovos — vienas prieš vieną, du prieš du, trys prieš penkis. Nors iš pradžių “Intersistems” perėmėjai turėjo kiekybinę persvarą, operacija minų lauke gerokai sumažino atotrūkį o pirmosios kautynių minutės sutirpdė jį visiškai.

Sakalo pilotai skriejo nuo saulės, kruopščiai taikėsi ir taikliai šaudė. “Intersistems” pilotai buvo įtūžę dėl savo draugų žūties minų lauke, emocijos kliudė jiems veikti apgalvotai ir šaltakraujiškai. Be to, daugelis jų praktiškai neturėjo kautynių patirties. Jie darė klaidas ir tučtuojau už jas mokėjo. Jų laivai sproginėjo, virsdami ryškiais oranžiniais kamuoliais, ir, nelyginant krintančios žvaigždės, vartaliodamiesi lėkė link planetos paviršiaus. Tačiau tie, kurie ištvėrė pirmąsias penkias minutes, buvo šaunūs. Labai šaunūs. Ir netrukus jų veiksmai pradėjo kelti atakuojantiems nerimą. Sakalas krūptelėjo, kai ausinėse pasigirdo širdį draskantis klyksmas, ir vienas iš jo Sakalų nušvilpė link paviršiaus. Jis įsijungė vidinį saviškių ryšio kanalą ir išgirdo trumpas, įniršio kupinas pilotų replikas.

— Sūdąs! Jič pričiupo Kalą.

— Užsičiaupk, kvaily! Vienas iš jų įsikibo tau į uodegą.

— Aš pričiupau tą šunsnukį! Atsargiai, Slimai… Po velnių, jis praskriejo visai greta.

— Eikš pas mamytę… Eikš pas mamytę… Štai taip… Mamytė mažyliui turi puikią torpedėlę… Štai tau, atsiimk!

— Džekai! Paskui tave porelė!

Šis balsas įsiveržė į Sakalo sąmonę nelyginant durklo dūris. Jis skubiai dirstelėjo į apžvalgos ekraną — taip ir yra, dvi savaime nusitaikančios torpedos, reaguojančios į šiluminį spinduliavimą, skriejo paskui jo išmetimo vamzdžius, o už jų šmėžavo du priešo naikintuvai. Sakalas išmetė susikaupusias šiukšles ir staigiai pasuko į kairę. Atsimušusios į degančias visokiausio šlamšto nuolaužas, torpedos sprogo; tačiau naikintuvų šis triukas neapgavo. Jie tarsi prilipo jam prie paskuigalio. Sukaukė pavojaus sirenos, neramiai sumirksėjo žiburiai — vienas iš jų įsigudrino užkabinti kairįjį Sakalo sparną. Po velnių, dar ims ir prasidės atmosferos nuotėkis! Jis blaškėsi į šalis, vangstydamasis nuo mirtinų žydrų spindulių, bet, aišku, šitaip negalėjo tęstis amžinai.

— Mes ateinam, bose! — suskambo ausinėse kažkieno balsas, bet Sakalas suprato, kad jie nesuspės.

Tuomet jam dingtelėjo viena mintis — gudrybė, kuri arba išdegs, arba ne. Jei ne, jis net nespės pasijusti idiotu… Sakalas sukando dantis, įjungė abu variklius visu galingumu ir metėsi link metalinės užuolaidos, sudarytos iš sprogusio minų lauko nuolaužų.

— Tuojau… tuojau… dar truputėlį… Štai!

Sakalas iš visų jėgų trūktelėjo į save valdymo svertą, pajuto, kaip perkrova įspaudžia jį į krėslą, ir… prie pat metalo trupinių sienos šovė aukštyn. Jam už nugaros nugriaudėjo du galingi sprogimai; priešininko naikintuvai iš inercijos nušvilpė pirmyn ir atsitrenkė į erdvėje sklendžiančias metalo nuolaužas.

— Neblogai sugalvota, bose! — riktelėjo kažkuris Sakalo pilotas.

Jis neatsakė. Paprasčiausiai nepajėgė. Pernelyg smarkiai kaleno dantys.

Stelas neatplėšė akių nuo kovinio displėjaus. Jie laimėjo, bet tiktai vos vos. Dėkui Dievui, brigadai nereikėjo užgrobti planetos — ji paprasčiausiai neįstengtų. Tačiau ir numatyta užduotis pareikalavo milžiniškų pastangų. Pirmoji fazė — minų lauko perpiešimas — pavyko netgi geriau, nei jis drįso tikėtis; dėkui tam kvailiui, kuris taip tankiai sukaišiojo minas. Antroji fazė artėjo į pabaigą. Netrukus jie kontroliuos kosmosą ir atmosferą.

Viso labo keliems “Intersistems” naikintuvams pavyko prasmukti pro Sakalus ir užpulti Stelo laivus. Beveik visus juos ištaškė sunkieji “Friholdo keršto” ir kreiserių pabūklai. Tačiau vienas priešo pilotas, puikiai suvokdamas, jog skrenda į užtikrintą pražūtį, sugebėjo įveikti visas kliūtis ir taranavo paskui galinę kreiserio kapitono tiltelio dalį. Per laivą nusirito sprogimų banga, perplėšdama jį it konservų skardinę. Laive buvo kapitonas Kosto ir “Mazajaus” įgula. Žuvo visi iki vieno. Drauge su jais žuvo ir kažkuri Stelo dalis.

Tačiau dabar ne metas apverkti kritusius, jis sielvartaus vėliau. Dabar reikia susikaupti ir pasistengti, kad daugiau aukų nebūtų. Be to, viskas galėjo pasibaigti kur kas blogiau. Velniai rautų, visa brigada sukišta į vieną vienintelį transporterį, ir jei prakeiktas savižudis būtų rėžęsis į jį… Bet šitaip nenutiko. Vadinasi, metas pradėti trečiąją fazę.

Stelas pažvelgė į kapitonę Boiko ir staiga suvokė, kad ji jau nebejauna. Moters veidą vagojo gilios raukšlės, tamsiuose plaukuose šmėsčiojo sidabrinės gijos. Tačiau akys liepsnojo ryžtu, o tvirtai sučiauptos burnos kontūrai bylojo apie nepalenkiamą tvirtybę.

— Trečioji fazė, sere? — ramiai paklausė ji.

— Taip, kapitone. Pradėkite vykdyti trečiąją fazę.

Ji palinko prie kom-ryšio pulto, perdavinėdama įsakymus, o Stelas vėl atsigręžė į kovinį displėjų. Dabar brigadai reikės nusileisti į paviršių, prasibrauti iki būstinės komplekso, užimti jį ir išsilaikyti lygiai tiek, kiek sugaiš specialioji komanda, kol suras Friholdo pinigus. Taip, lengva nebus.