Mumija, arba Ramzis Prakeiktasis

7 skyrius

Tai buvo labiausiai neįtikėtinas įvykis jos gyvenime. Niekas negalėjo tam prilygti. Ypač pribloškė tas faktas, jog viskas vyko Londone, vidurdienį, triukšmingose judriose gatvėse, kur Džulija jautėsi taip laisvai ir įprastai.

Dar niekada milžiniškas niūrus miestas neatrodė jai toks stebuklingas. O koks jam pasirodė šitas miestas, šitas garsėjantis gyventojų pertekliumi megapolis su aukštais namais, bildančiais tramvajais, kaukiančiais automobiliais, žirgais kinkytais ekipažais, visur šmirinėjančiais kebais? Kaip jis žiūri į begalines reklamas, įvairiaspalves iškabas, siūlančias prekes, paslaugas, nurodančias kryptį, dalijančias patarimus bei pamokymus? Ar jam neatrodo bjaurios tos blankios parduotuvėlės, prikimštos gatavų drabužių? Ką jis mano apie parduotuves, kuriose ištisomis dienomis dega elektra, nes gatvėje tamsu, dūmai, rūkas, o pilkas dangus nepajėgus apšviesti miesto?

Jam patiko viskas. Jis buvo sužavėtas. Niekas jo nebaugino, viskas atrodė patraukliai. Jis puldavo nuo kelkraščio, norėdamas paliesti automobilį, vos tik tas kiek sumažindavo greitį. Užsiropšdavo ant omnibuso viršaus, kad galėtų iš aukštai pažvelgti į miestą. Įėjęs į telegrafo pastatą, jis sustingo šalia jaunos sekretorės, nes norėjo matyti, kaip ji spausdina mašinėle. O ji, pakerėta palinkusio prie jos žydraakio milžino, pasiūlė jam pačiam pabandyti paspaudinėti klavišus. Žinoma, jis taip ir padarė, vikriai parašęs netrumpą frazę lotyniškai. O po to, patenkintas savimi, ėmė kvatoti.

Džulija jam pasiūlė užeiti į „Times“ redakciją. Jis turi pamatyti milžiniškas spausdinimo stakles, pakvėpuoti spaustuvės dažais, išgirsti duslų patalpų triukšmą. Turi suvokti ryšį tarp žmonijos išradimų, suprasti, kaip viskas paprasta.

Džulija matė, kad Ramzis palieka neišdildomą įspūdį visiems žmonėms, su kuriais jie susitikdavo. Tiek moterys, tiek vyrai mielai jam pagelbėdavo, tarsi jausdami, kad šio žmogaus gyslomis teka karališkas kraujas. Puiki laikysena, didinga eisena, spinduliuojanti šypsena pavergdavo ir tuos, į kuriuos jis žiūrėdavo, ir tuos, kuriems karštai spausdavo ranką, ir tuos, kurių pokalbių jis klausėsi — taip dėmesingai, tarsi tai būtų slapti pranešimai, kuriuos būtina suprasti tiksliai ir teisingai.

Sunku žodžiais apibūdinti jo būseną. O ir kam to reikia? Džulija tiksliai žinojo: jis mėgaujasi atradęs naują pasaulį, jo negąsdina nei ekskavatorius, nei čiuožykla, nes jis dievina staigmenas, naujoves, tenorėdamas tik vieno — paaiškinimų.

Jai pačiai magėjo paklausyti, ką Ramzis pasakys. Tačiau merginai teko jam aiškinti aibę visokiausių teorijų. Teorijos — buvo visų sunkiausias dalykas.

Po kokios valandos kalbėtis bendromis temomis jau buvo lengviau. Ramzis įsisavino anglų kalbą stebėtinai greitai.

— Pavadinimai! — sakė jis Džulijai, kai ta kelias minutes ką nors jam aiškindavo. — Kalbą sudaro pavadinimai. Įvardinimas žmonių, daiktų, jausmų. — Tardamas pastarąjį žodį, karalius pabarbeno sau į krūtinę. Po vidurdienio iš jo kalbos visai išnyko lotyniški quare, quid, quo, qui. — Anglų kalba sena, Džulija. Mano laikų barbarų kalba, joje ir dabar daug lotyniškų žodžių. Ar girdi lotyniškus žodžius? Kas tai, Džulija? Paaiškink!

— Aš mokau tave be jokios sistemos, — pasakė mergina. Jai norėjosi atskleisti jam spausdinimo pagrindus, papasakoti apie monetų kalybą.

— Aš pats paskui viską susisteminsiu, — patikino ją Ramzis.

Dabar jis užbėgdavo į kiekvieną duonos parduotuvę ar valgyklą... į avalynės parduotuvę, apžiūrinėjo rastas gatvėje šiukšles, paketus praeivių rankose, tyrinėjo moterų apdarus.

Beje, ir pačias moteris.

„Jei tai ne geismas, vadinasi, aš nieko neišmanau apie žmones, — mąstė Džulija. — Turbūt jis moterims keltų baimę, jei nebūtų taip elegantiškai apsirengęs ir neatrodytų toks pasitikintis savimi. Jo manieros... Tai, kaip jis gestikuliavo, kalbėjo, stovėjo, vaikščiojo, tarsi teikė jam kažkokią viršenybę. Jis tikras karalius. Nors ir atsidūręs kitoje epochoje, svetimoje vietoje, vis tiek išliko karaliumi“. Džulija nuvedė jį pas bukinistą. Parodė senovės autorių knygas: Aristotelio, Platono, Euripido, Cicerono. Jis apžiūrinėjo kabančias ant sienos Obrio Berdslėjaus4 reprodukcijas.

Jį sužavėjo fotografijos. Džulija nuvedė Ramzį į mažytę foto studiją nusifotografuoti. Jis džiaugėsi tarsi vaikas. Labiausiai jį sužavėjo, kad net ir neturtingas miestietis gali sau leisti užsisakyti portretą.

O įėjęs į kino teatrą, Ramzis sustingo iš susižavėjimo. Perpildytoje salėje karalius be paliovos aikčiojo, spausdamas Džulijos ranką, kai stebėjo ekrane judančias milžiniškas, gyvas šviečiančias figūras. Pasekęs žvilgsniu prožektoriaus šviesos spindulį, jis nuėjo prie mažytės kino mechaniko būdelės ir be jokių skrupulų įsiveržė į vidų. Senis kino mechanikas, kaip ir visi kiti, neilgai trukus pasidavė Ramzio žavesiui ir pradėjo jam aiškinti, kaip veikia šitas mechanizmas.

Galiausiai jie nuėjo į tamsų erdvų stoties pastatą, kur Ramzis tarsi suakmenėjęs spoksojo į spindinčius metalinius lokomotyvus. Net ir prie jų jis priėjo be jokios baimės. Prisilietė prie šalto juodo metalo, stovėdamas pavojingu atstumu nuo milžiniškų ratų. Kai traukinys išvažiavo iš perono, Ramzis atsistojo ant bėgių — jam norėjosi pajusti vibraciją. Ir nustebęs apžiūrinėjo minias žmonių.

— Tūkstančius žmonių perveža iš vieno Europos krašto į kitą! — riktelėjo Džulija, mėgindama perrėkti traukinių dundėjimą. — Kelionės, kadaise trukusios mėnesį, dabar tetrunka kelias dienas.

— Europa, — sušnabždėjo karalius. — Nuo Italijos iki Britanijos.

— Traukinius vandeniu perveža laivais. Neturtingi žmonės iš kaimų laisvai atvažiuoja į miestą. Visi žino, kas yra miestas — matai?

Ramzis linktelėjo ir suspaudė merginos ranką.

— Neskubėk, Džulija. Ateis laikas, ir aš viską suprasiu.

Ir vėl nušvito jo šypsena, tokia geraširdiška, tokia švelni, jog mergina tik nukaito ir nuleido akis.

— Šventovės, Džulija. Deus... namai.

— Dievų. Dabar Dievas tik vienas. Vienintelis.

Netiki. Tik vienas Dievas?

Vestminsterio abatija. Jie vaikščiojo po aukštomis arkomis. Tikras stebuklas! Džulija jam parodė Šekspyro paminklą.

— Tai ne Dievo namai, — paaiškino mergina. — Tai vieta, kur žmonės susirenka pasikalbėti su Dievu...

Ir kaip jam paaiškinti, kas yra krikščionybė?

— Artimo meilė, — ištarė ji, — tai visų svarbiausia.

Ramzis pažvelgė į ją.

— Artimo meilė? — pakartojo jis, nepatikliai žvelgdamas į pro šalį skubančius žmones. — Ir ką, jie visi tikrai tuo vadovaujasi savo gyvenime? Ar tai tik įprotis?

Vakarop karalius išmoko kalbėti paprastomis frazėmis ir pripažino, jog anglų kalba jam labai patinka. Šia kalba patogu galvoti. Graikų bei lotynų tinkamos apmąstymams. Bet ne egiptiečių. Įsisavindamas kokią nors naują kalbą ankstesniame gyvenime, Ramzis vis labiau tobulino savo lingvistinius gebėjimus. Kalba atveria erdvę protinei veiklai. Puiku, jog paprasti šios epochos žmonės gali skaityti laikraščius, kuriuose tiek daug ginčų, protingų minčių, samprotavimų! Koks gi turėtų būti paprasto žmogelio mąstymas?

— Tu dar nepavargai? — pasidomėjo mergina.

— Ne. Aš niekada nepavargstu, — atsakė Ramzis. — Pavargsta tik siela bei širdis. Tik aš alkanas. Maistas, Džulija. Man reikia maisto.

Jiedu nuėjo į Haid Parką. Atrodė, jog Ramzis lengviau atsikvėpė, patekęs tarp šimtamečių medžių, pro kurių šakas švietė dangus. Tokį vaizdą juk galima pamatyti bet kurioje epochoje, bet kuriame žemės kampelyje.

Jie surado nedidelį suoliuką. Karalius tylomis stebėjo alėja vaikščiojančius žmones. Kokiomis akimis tie žmonės žiūrėjo į jį — tokį galiūną, spinduliuojantį didžiulę gyvybinę galią? „Ar jis pats žino, koks yra gražus, — mąstė Džulija. — Ar bent nutuokia, jog net ir trumpas jo prisilietimas jaudina taip stipriai, jog ji, Džulija, nepajėgia susitvardyti“?

— O, kiek dar visko reikia jam parodyti! Mergina nusivedė Ramzį į „Stratfordų laivininkystės kompanijos“ kontorą. Melsdama Dievą, kad niekas jos neatpažintų, lifto kabina pakilo į patį viršų ir atsidūrė ant stogo.

— Britanija, — tyliai sumurmėjo jis, žiūrėdamas iš viršaus į Londono stogus, klausydamasis fabrikų sirenų, skubančių tramvajų dundėjimo. — Amerika, Džulija. — Jis nekantriai atsisuko į merginą, apkabino per pečius. Per kiek dienų galima nuplaukti į Ameriką mechaniniu laivu?

— Turbūt per kokias dešimt. O iki Egipto dar greičiau. Kelionė į Aleksandriją tetrunka šešias dienas.

Ir kam ji ištarė šiuos žodžius? Jo veidas staiga paniuro.

— Aleksandrija, — sušnabždėjo karalius, tiksliai atkartodamas jos intonaciją. — Ar ji vis dar gyvuoja?

Džulija nusivedė Ramzį prie lifto. Ten laukia dar daug įdomių dalykų! Ji paaiškino, jog iki šiolei gyvuoja ir Atėnai, ir Damaskas, ir Antiohija. Ir Roma, suprantama. Niekur ji nedingo.

Netikėtai jai kilo beprotiška mintis. Sustabdžiusi ekipažą, mergina įsakė:

— Pas madam Tiuso.

Apsirengusios vaškinės figūros. Džulija greitosiomis paaiškino Ramziui, koks tai muziejus. Galima pamatyti visą istorijos panoramą. Ji parodys karaliui amerikietiškus indėnus, Čingischaną, Atilą — žmones, kurie po Romos žlugimo kėlė Europai siaubą.

Mergina negalėjo numatyti, kaip jį paveiks šitas istorijos kaleidoskopas: išdidus karaliaus šaltakraujiškumas ją vis labiau stebino.

Tačiau Džulijai pakako vos kelių minučių — ji suprato savo klaidą. Pamačius Romos karius, Ramzio geležinė ramybė išgaravo kaip dūmas. Jis iškart atpažino Julijaus Cezario figūrą. Po to tarsi negalėdamas patikėti savo akimis, įsistebeilijo į Egipto karalienę Kleopatrą, vaškinę lėlę, visai nepanašią į tą, kurios marmurinį biustą jis taip rūpestingai saugojo, nei į atvaizdą ant auksinių monetų. Tačiau žiūrint į lėlę, suklysti nebuvo galima: vaškinė karalienė gulėjo ant paauksuotos kušetės, rankoje suspaudusi gyvatę, kurios geluonis beveik siekė valdovės krūtinę. Greta stovėjo Marko Antonijaus, tipiško romėnų kario, figūra.

Ramzio veidas liepsnojo, akyse žaižaravo įniršis. Jis pažvelgė į Džuliją, po to į ant vaškinių figūrų kabėjusias etiketes.

Kaipgi ji nepagalvojo, kad čia yra ir šitos figūros? Kodėl neprisiminė apie tai? Džulija sugriebė Ramzį už rankos tuo momentu, kai jis nusigręžė nuo stiklinės virtinos. Jis vos nepartrenkė jam po kojomis pasipainiojusios porelės. Vyriškis kažką piktai burbtelėjo, bet Ramzis, regis, net neišgirdo.

Jis puolė prie išėjimo. Džulija bėgo jam iš paskos.

Tik gatvėje, žiūrėdamas į automobilius bei ekipažus, karalius kiek nusiramino. Po to paėmė Džuliją už rankos, ir jiedu lėtai nužingsniavo šaligatviu. Sustojo šalia statybvietės. Tenai, urgzdama, dirbo betono maišyklė. Duslus mašinos gausmas aidu atsimušė į akmenines sienas.

Ramzio lūpose pasirodė graudi šypsena.

Džulija sustabdė pro šalį važiuojantį ekipažą.

— Kur dabar? — paklausė mergina. — Sakyk, ką dar norėtum pamatyti?

Karalius atkreipė dėmesį į sulinkusią, apiplyšusiais drabužiais, iškrypusiais batais moterį. Ji ištiesė ranką, prašydama išmaldos.

— Elgeta, — ištarė Ramzis, žiūrėdamas į ją. — Kodėl iki šiol vis dar esama neturtingų žmonių?

Jie lėtai važiavo grindiniu. Virvės su džiūstančiais drabužiais trukdė jiems stebėti pilką dangų. Gatvėse sklaidėsi iš krosnių rūkstantys dūmai. Basakojai vaikai vėjo nugairintais veidais atsisukdavo į juos, palydėdami žvilgsniu.

— Kodėl turtuoliai nepadeda vargingai gyvenantiems žmonėms? Jie tokie pat beturčiai, kaip ir valstiečiai mano tėvynėje.

— Yra dalykų, kurie nesikeičia, — pastebėjo Džulija.

— O tavo tėvas? Jis buvo turtingas?

Ji linktelėjo.

— Jis įkūrė didžiulę laivininkystės kompaniją. Statė laivus, kuriais gabendavo prekes iš Indijos į Egiptą, iš Egipto į Angliją bei Ameriką. Tie laivai plaukioja po visą pasaulį.

— Ar dėl tų turtų Henris kėsinosi tave nužudyti? Taip pat, kai mano kapavietėje nužudė tavo tėvą?

Džulija žiūrėjo tiesiai priešais save. Ramzio žodžiai išvedė ją iš pusiausvyros. Ši diena, šitas nuostabus nuotykis pakylėjo ją iki dangaus, o dabar ji greitai vėl leidosi ant žemės. Henris nužudė jos tėvą. Ji nebegalėjo ištarti nė žodžio.

Ramzis paėmė ją už rankos.

— Tų turtų būtų visiems užtekę, — pasakė Džulija. Jos balsas buvo įtemptas kaip styga. — Ir man, ir Henriui, ir Henrio tėvui.

— Ir vis dėlto tavo tėvas Egipte ieškojo lobių.

— Ne, jis tą darė ne dėl lobių! — Džulija piktai pažvelgė į faraoną. — Jis ieškojo praeities liudytojų. Tavo užrašai jam buvo kur kas svarbesni už žiedus ant tavo rankų. Istorija, kurią tu aprašei, jam buvo tikras lobis. Taip pat ir nupieštas sarkofagas, nes tai — originalas, epochos liudininkas.

— Archeologija, — pasakė Ramzis.

— Taip. — Džulija netikėtai nusišypsojo. — Mano tėvas nebuvo kapų niekintojas.

— Suprantu. Nepyk.

— Jis buvo mokslininkas, — kalbėjo mergina jau kiek švelniau. — Pinigų tėvas turėjo, tačiau apsiriko, patikėdamas tvarkyti kompanijos reikalus savo broliui bei sūnėnui. Ir sumokėjo už tai savo gyvybe.

Džulija nutilo. Staiga ji pajuto baisų nuovargį. Nepaisant šiandieninės euforijos, mergina nė minutėlei nepamiršo, kas atsitiko; suprato, kad jos kančios dar tik prasideda.

— Tai baisu, — sušnabždėjo ji.

— Godumas — štai kas baisu. Tai visų bėdų šaltinis.

Ramzis žiūrėjo į niūrius sudaužytus langų stiklus. Pro langus bei atviras duris sklido šlapimo, puvėsių kvapas.

Džulijai anksčiau neteko pabuvoti šitoje Londono dalyje. Pamačiusi tokį skurdą, mergina nuliūdo ir jos asmeninės bėdos kiek nublanko.

— Henrį reikia sustabdyti, — tvirtai pareiškė Ramzis. — Antraip jis dar kartą pasikėsins tave nužudyti. Ir už tavo tėvo mirtį būtina atkeršyti.

— Jei dėdė Rendolfas sužinos, kas įvyko, jis neištvers, numirs. Jei, suprantama, jis dar nieko nežino.

— Dėdė? Tas žmogus, kuris šįryt buvo atėjęs? Ne, jis nekaltas ir matosi, jog labai nerimauja dėl sūnaus. Bet Henris — niekšas. Jis nevaldomas.

Džulija pradėjo drebėti, akyse pasirodė ašaros.

— Dabar nieko padaryti negalėsiu. Jis mano brolis. Jie vieninteliai mano giminaičiai.. Jau verčiau tegul nusikaltėliu rūpinasi teismas ir įstatymas.

— Bet tau gresia pavojus, Džulija Stratford!

— Ramzi, aš nesu karalienė. Neturiu teisės savivaliauti.

— Užtat aš esu karalius. Ir visada juo būsiu. Galėsiu prisiimti visą atsakomybę. Leisk man veikti, kaip manau esant reikalinga.

— Ne, — sušnabždėjo mergina, maldaujančiomis akimis pažvelgusi į Ramzį. Jis uždėjo delną ant jos rankos, suspaudė ją ir palinko prie Džulijos, ketindamas apkabinti. Bet mergina laikėsi tvirtai. — Pažadėk, kad nieko nesiimsi. Jei kas nors atsitiks, tai visą gyvenimą slėgs mano sąžinę.

— Jis tavo tėvą nužudė.

— Jei nužudysi jį, gali manyti, kad nužudei ir mano tėvo dukrą, — ištarė mergina.

Stojo tyla. Jis tiesiog žiūrėjo į Džuliją. Turbūt stebėjosi. Mergina taip ir nesuprato. Paskui pajuto, kaip dešinė karaliaus ranka atsirado ant jos peties. Jis priglaudė ją prie savęs taip, kad judviejų krūtinės susilietė, ir pabučiavo. Tai buvo ilgas aistringas bučinys. Džulijos kūną užliejo karštis. Ji norėjo atstumti Ramzį, tačiau užuot tą padariusi, net nepajuto, kaip pirštais ėmė švelniai glostyti jo plaukus. Po to atsitraukė — suglumusi, sunkiai suvokdama, kas vyksta.

Kurį laiką ji negalėjo ištarti žodžio. Veidas degė, kūnas atsipalaidavo, ištižo. Ji užsimerkė. Džulija žinojo, kad tereikia jam dar kartą prie jos prisiliesti — ir visi žaidimai baigsis: ji atsiduos Ramziui čia ir dabar. Reikia kažką daryti...

— O kaip tu manei, Džulija? — ištarė karalius. Manei, kad aš bekūnė dvasia? Taip, aš nemirtingas, tačiau esu vyras.

Jis norėjo vėl pabučiuoti merginą, tačiau ji atkišo ranką, sustabdydama vyriškį.

— Pakalbėsime apie Henrį? — paklausė Ramzis. Jis paėmė jos ranką, suspaudė ir pabučiavo pirštų galiukus. — Henris žino, kas aš toks. Jis matė. Kam gyventi su tokia paslaptimi? Jis piktadarys ir nusipelnė mirties.

Ramzis tikriausiai suprato, jog tokios būsenos Džulija vargu ar sugebės sutelkti mintis į tai, ką jis dabar kalba. Jo lūpos bučiavo merginos pirštus, o žydros akys spindėjo.

Džulija netikėtai supyko.

— Visoje šitoje istorijoje Henris pasirodė kaip tikras bukaprotis, — pasakė ji. — Daugiau jis nesikėsins į mano gyvybę. — Džulija ištraukė ranką ir pažvelgė pro langą: jie jau pravažiavo vargšų kvartalą. Ačiū Dievui.

Ramzis susimąstė, gūžtelėjo pečiais.

— Henris bailys, — tęsė Džulija. Jos kūnas vėl tapo paklusnus. — Apgailėtinas bailys. Taip, kaip jis nužudė mano tėvą, žudo tik bailiai.

— Bailys gali būti kur kas pavojingesnis už drąsuolį, — pastebėjo Ramzis.

— Neliesk jo, — sušnabždėjo Džulija ir pažvelgė jam į veidą. — Padaryk tai dėl manęs. Tegul Dievas įvykdys teisingumą. Aš negaliu būti teisėju nei budeliu.

— Tai karališka mintis, — pastebėjo Ramzis. — Tokia išmintimi ne kiekviena karalienė apdovanota.

Jis lėtai pasilenkė, norėdamas ją pabučiuoti. Mergina žinojo, kad turėtų nusisukti, bet negalėjo. Ją vėl užplūdo karštis bei silpnumas. Ji pamėgino atsitraukti, bet Ramzis ją sulaikė...

Džulija pakėlė į karalių akis. Jis šypsojosi. Gestu parodęs, jog paklūsta jos norui, jis ištarė:

— Aš esu svečias tavo karalystėje, mano karaliene.

Eliotui nebuvo sunku palaužti Ritos pasipriešinimą. Tarnaitė maldavo ją suprasti, aiškino, jog šeimininkės nėra namuose, priminė, jog grafas bet kada gali čia užeiti, tačiau jis tylėdamas įėjo į namus ir nužingsniavo tiesiu taikymu į egiptietišką salę.

— Ak, tos brangenybės! Niekas neturi laiko jomis užsiimti. Atnešk man stiklinę šerio, Rita. Aš labai pavargau. Truputį pailsėsiu ir eisiu namo.

— Taip, sere, bet...

— Rita, nešk šeri.

— Taip, sere.

Kaip ji susijaudinusi, kokia išblyškusi. Vargšelė! Knygos visur netvarkingai išmėtytos. Eliotas pažvelgė į stalą, stovintį oranžerijoje. Matėsi gulintys ant stalo žodynai, ant kėdžių — krūvos laikraščių bei žurnalų.

Lourenso dienoraštis buvo čia pat, ant rašomojo stalo, kaip Eliotas ir tikėjosi. Jis atvertė dienoraštį, įsitikino nesuklydęs ir įsikišo jį į kišenę.

Kai Rita atnešė ant mažyčio sidabrinio padėklo bokalą šerio, Eliotas žiūrėjo į sarkofagą. Pasiremdamas lazdele, jis paėmė bokalą ir gurkštelėjo.

— Tu neleisi man žvilgtelėti į mumiją? — paklausė jis.

— O Viešpatie! Nereikia, sere. Prašau jos neliesti! — ėmė maldauti mergina. Ji apimta siaubo žiūrėjo į sarkofagą. — Jis labai sunkus, sere. Mes negalime bandyti jį pakelti...

— Gerai jau, gerai. Tu ne prasčiau už mane žinai, kad mediena čia plona ir sarkofagas lengvas.

Eliotas nusišypsojo, išsitraukė sovereną ir ištiesė kambarinei. Ta nustebo, papurtė galvą.

— Imk, neatsisakyk. Nusipirksi sau kokį nors malonų niekutį.

Ji nespėjo atsakyti. Eliotas jau žingsniavo prie išėjimo. Rita nuskubėjo atidaryti jam duris.

Laiptų apačioje jis kiek stabtelėjo. Reikėjo būti atkaklesniam ir pažiūrėti, kas tame sarkofage...

Jo tarnas Volteris atskubėjo į pagalbą. Gerasis Volteris, kuris drauge su Eliotu užaugo ir paseno... Tarnas padėjo jam įsiropšti į automobilį. Grafas įsitaisė ant galinės sėdynės. Vos tik ištiesęs kojas, pajuto, kaip maudžia sąnarius.

Ar jis nustebtų, pamatęs, jog sarkofagas tuščias, ir įsitikinęs, jog čia ne žaidimas? Atvirkščiai. Eliotas ir taip žinojo, kad tenai nieko nėra. Ir bijojo tai pamatyti savo akimis.

Misteris Henkokas iš Britų muziejaus buvo paprastas žmogus. Pašventęs visą savo gyvenimą egiptietiškoms senienoms, jis jas naudojo, norėdamas žmonėms pademonstruoti jų grubumą bei akivaizdžią dvasios menkystę. Neapykanta šio meto žmonėms tapo jo charakterio dalimi. Jis nekentė dabarties taip pat stipriai, kaip žavėjosi senove, kurią tyrinėjo visą gyvenimą.

Henkokas garsiai perskaitė straipsnio pavadinimą trims, sėdėjusiems drauge su juo džentelmenams:

— „Mumija vaikštinėja po Meiferą?“ — Jis atvertė kitą puslapį. — Tiesiog bjauru. Nejaugi jaunasis Stratfordas išėjo iš proto?

Priešais jį sėdėjęs pagyvenęs džentelmenas šyptelėjo.

— Henris Stratfordas girtuoklis bei lošėjas. Jūs tik pamanykite: mumija išlindo iš grabo!

— Ne tai svarbiausia, — pasakė Henkokas. — Blogai, kad mes palikome neįkainojamą kolekciją privačiuose namuose... Štai jums ir skandalas! Tenai jau pabuvojo ir policija, ir tie įkyrūs reporteriai.

— Leiskite man, — įsiterpė pagyvenęs džentelmenas. — Mane labiausiai domina pavogta vertinga auksinė moneta.

— Taip, bet... — tyliai ištarė Samiras Aibrahamas, sėdėjęs atokiau. — Jau sakiau, kad monetos buvo tiktai penkios, kai aš sudarinėjau kolekcijos eksponatų sąrašą. O tos, kaip jūs sakote pavogtos monetos niekas iš mūsų nematė.

— Na ir kas? — nepasidavė Henkokas. — Misteris Teiloras visų gerbiamas numizmatas. Jis įsitikinęs, jog moneta buvo tikra. Ir ją buvo atnešęs parduoti ne kas kitas, o būtent Henris Stratfordas.

— Henris ją galėjo pavogti dar Egipte, — pasakė pagyvenęs džentelmenas.

Kai kurie pašnekovai ėmė pritariamai linkčioti.

— Kolekcijos vieta muziejuje, ją reikia čia saugoti, — pasakė Henkokas. — Nedelsiant turime pradėti tyrinėti Ramzio mumiją. Kairo muziejus šurmuliuoja, piktinasi. O dabar dar šita nelemta moneta...

— Bet, džentelmenai, — įsiterpė Samiras, — juk mes negalime nuspręsti šitos kolekcijos likimo, nepasitarę su mis Stratford.

— Mis Stratford dar labai jauna, — atsiliepė Henkokas. — Ir ji paskendusi savo sielvarte. Dabar jokių rimtų sprendimų mergina negali priimti.

— Taip, — pritarė pagyvenęs džentelmenas. — Bet, tikiuosi, visi čia sėdintys supranta, jog būtent Lourensas Stratfordas į muziejų investavo savo milijonus. Manau, Samiras teisus. Be Džulijos Stratford leidimo negalime pervežti kolekcijos.

Henkokas vėl įniko į laikraštį.

— „Ramzis pakyla iš kapo“, — perskaitė jis. — Man tai labai nepatinka.

— Galbūt reikia pakeisti apsaugininką? — pasiūlė Samiras. — Ar paskirti du sargus?

Pagyvenęs džentelmenas linktelėjo:

— Gera mintis. Kartoju: šiuo klausimu turime derinti savo nuomonę su mis Stratford.

— Galbūt jūs paskambinsite jai? — paklausė Henkokas, kreipdamasis į Samirą. — Juk buvote jos tėvo draugas.

— Gerai, sere, — tyliai atsakė egiptietis. — Būtinai paskambinsiu.

Ankstyvas vakaras. „Viktorijos“ viešbutis. Ramzis atsisėdo pietauti ketvirtą valandą, kai saulė pro apdulkėjusį stiklą dar apšvietė balta staltiese uždengtą stalą. Dabar buvo jau tamsu. Visur degė elektra; palubėje kabėjo blankūs šviestuvai, silpnai apšviesdami kampuose augančias aukštas tamsiai žalias palmes.

Liokajai tylėdami nešė ant Ramzio stalo vieną lėkštę po kitos... ir tik vienas jų nustebęs kilstelėjo antakius, paprašytas atidaryti ketvirtą itališko raudono vyno butelį.

Džulija jau seniai suvalgė savo porciją. Jiedu buvo pasinėrę į pokalbį, o anglų kalba liejosi laisvai, kaip ir vynas.

Mergina jau išmokė karalių naudotis sunkiomis sidabrinėmis šakutėmis bei peiliais, tačiau jis, kaip ir anksčiau, ignoravo stalo įrankius: jo laikais tik barbarai šitaip grūsdavosi maistą į burną.

Kiek pasvarstęs, jis būtent taip ir pasakė: taip, tik barbarai panašiais kastuvais grūda sau į burną maistą. Džulijai teko jam paaiškinti, kaip atsirado sidabriniai indai. Ir vis tik mergina turėjo pripažinti, kad jis turi labai rafinuotą skonį, yra neįtikėtinai gracingas, subtilus, net ir tada, kai atsilaužia duonos ar atsiplėšia gabalėlį mėsos ir įsideda juos į burną, nepaliesdamas pirštais lūpų, o padėdamas maistą ant liežuvio galiuko.

Dabar ji įsijautusi kalbėjo apie techninę revoliuciją.

— Pirmosios mašinos buvo labai paprastos — jomis apdirbdavo laukus, gamindavo audinius. O po to mechanizacijos idėja užvaldė žmonių protus.

— Taip.

— Kai priverti mašiną atlikti už save kažkokį darbą, tai netrukus įsigeidi sugalvoti kitą dar tobulesnę mašiną.

— Suprantu.

— Paskui atsirado pirmasis garo variklis, dar vėliau — automobilis, telefonas, lėktuvas...

— Man labai norisi paskraidyti: tiesiog pakilti į dangų.

— Žinoma, tu paskraidysi. Bet ar suvoki pačią idėją, kaip keičiasi žmogaus mąstymo būdas?

— Žinoma. Juk atėjau pas tave ne iš devynioliktosios egiptiečių istorijos dinastijos, kaip kad tu manei. Atėjau iš pirmųjų Romos imperijos egzistavimo dienų. Todėl mano protas pakankamai lankstus, aš lengvai prisitaikau prie naujovių. Ir mano mąstymo būdas visą laiką keičiasi. Juk pati pastebi.

Kažkas jį nustebino; Džulija iš pradžių nesuprato kas. Pradėjo groti orkestras. Iš pradžių tyliai, vos galima buvo išskirti švelnius muzikos garsus, skęstančius bendrame balsų gausme. Ramzis staiga pašoko iš vietos, numetė ant grindų servetėlę, parodė į pilną žmonių salę.

Dabar švelnūs valso garsai skambėjo jau ryškiau, nustelbdami bendrą triukšmą. Mergina atsisuko ir pamatė nedidelį orkestrą, įsikūrusį priešingoje šokių salės pusėje.

Karalius žingsniavo prie orkestro.

— Palauk! — pašaukė Džulija, bet Ramzis jos negirdėjo. Jai nebeliko nieko kito, kaip tik eiti jam iš paskos.

Restorano lankytojai išpūtę akis žiūrėjo į aukštą vyriškį, kuris energingais žingsniais įveikė šokių salę ir sustojo priešais muzikantus.

Jis susižavėjęs apžiūrinėjo smuikus ir violončeles, po to jo žvilgsnis sustojo ties paauksuota arfa. Vyriškio lūpose žaidė tokia palaiminga šypsena, jog smuikininkė taip pat nusišypsojo jam, o žilagalvis violončelininkas net išsižiojo iš nuostabos.

Tikriausiai jie pamanė, kad šitas žmogus kurčnebylys. Jis žengė žingsnį pirmyn, palietė violončelės korpusą ir atšoko, pajutęs vibracijos jėgą. Po to jo ranka vėl palietė instrumentą.

— O-o-o, Džulija! — sušnabždėjo jis.

Visi žvalgėsi į juos. Padavėjai baugščiai stebėjo juodu. Bet niekas nedrįso klausinėti šio gražaus džentelmeno, vilkinčio puikiu kostiumu bei šilkine liemene, nepaisant to, kad jis visą laiką gūžčiojo pečiais ir kaskart vis griebdavosi už galvos.

Džulija pamėgino nutempti jį atgal prie staliuko, tačiau karalius nejudėjo iš vietos.

— Kokie dieviški garsai! — šnabždėjo jis.

— Tada pašokime, — pasiūlė mergina.

Niekas nešoko, bet tai neturi reikšmės. Juk čia buvo šokių salė, o Džulijai dabar norėjosi šokti labiau už viską gyvenime.

Ramzis sutrikęs žiūrėjo į ją, po to paklusniai uždėjo vieną ranką ant merginos talijos, kitą ištiesė pirmyn taip, kaip parodė Džulija.

— Būtent taip vyrai veda šokio metu savo damas, — pasakė mergina, pradedama suktis valso ritmu ir prisitaikydama prie partnerio. — Mano ranka ant tavo peties. Aš judu... o tu... štai ir viskas. Leisk, verčiau aš vesiu.

Jie sukosi vis greičiau, Ramzis pasirodė beesąs pavyzdingas mokinys. Tik vis žiūrėjo į kojas.

Prie jų netrukus prisijungė dar viena pora, paskui ir antra... Tačiau Džulijos jos nedomino; ji matė tik įraudusį Ramzio veidą, jo susižavėjusias akis, smalsiai lakstančias po salę, besistebinčias šviestuvais, ventiliatoriais, gėlių puokštėmis ant staliukų, sidabriniais stalo įrankiais. Jam akivaizdžiai patiko aplinkos prabanga.

Netikėtai karalius ėmė garsiai kvatoti.

— Džulija, muzika tarsi liejasi iš taurės! Kaip vynas!

Mergina greitai sukosi ratu šokio sūkuryje.

— Techninė revoliucija! — šūktelėjo Ramzis.

Ji atsilošė ir garsiai nusijuokė.

Viskas netikėtai baigėsi. Kas turi pradžią — turi ir pabaigą. Džulija suprato, kad muzika nutilo ir karalius vėl ketina ją pabučiuoti. Ir visai nebuvo noro jam priešintis. Tačiau Ramzis dvejojo. Pastebėjęs, jog kitos poros išeina, jis paėmė Džuliją už rankos.

— Taip, metas išeiti, — pasakė ji.

Lauke juos pasitiko šalta drėgna naktis. Džulija davė durininkui keletą monetų. Ji nekantravo kuo greičiau rasti ekipažą.

Ramzis vaikštinėjo pirmyn atgal, apžiūrinėdamas išsipusčiusius žmones, lendančius į automobilius ar kebus, spoksodamas į laikraščių pardavėją, mėginusį įpiršti jam naują numerį.

— Mumija vaikštinėja po Meiferą! — spiegiančiu balsu šaukė berniūkštis. — Mumija pakyla iš karsto!

Džulija nespėjo įsiterpti — Ramzis jau griebė laikraštį iš berniuko rankų, ir jai nieko kito nebeliko, kaip tik įgrūsti prekeiviui į delną monetą.

Nieko baisaus, įprastiniai miesto gandai. Mažytis eskizas — Henris, apimtas panikos, leidžiasi nuo jos namo laiptų ir sprunka.

— Tavo brolis, — niūriai pasakė Ramzis. — „Pildosi mumijos prakeiksmai...“ — lėtai perskaitė jis.

— Niekas tuo nepatikės! Tai pokštas!

Karalius skaitė toliau:

— „Britų muziejaus darbuotojas pareiškė, jog Lourenso kolekcija visiškai saugi ir greitai bus pervežta į muziejų“. — Jis sustojo — Paaiškink man žodį „muziejus“. Kas tai? Tai kapavietė?

Vargšė mergina labai kankinosi. Samiras tą pastebėjo. Jam derėjo išeiti. Bet juk jis atėjo, ketindamas susitikti su Džulija. Todėl ir laukė svetainėje, atsisėdęs ant sofos krašto, trečią kartą atsisakęs Ritos pasiūlyto kavos ar arbatos puodelio.

Egiptietis vis žvilgčiojo į auksu tviskantį sarkofagą. Jei taip kambarinė čia nestypsotų! Bet buvo akivaizdu, kad Rita neketina palikti jo vieno.

Muziejus seniai buvo uždarytas. Bet Džulijai labai norėjosi parodyti jį Ramziui. Mergina paleido kebą ir atsivedė faraoną prie geležinės užtvaros. Įsikibęs geležinių strypų, Ramzis žiūrėjo į uždarytas duris bei aukštus langus. Gatvėje buvo tamsu, tuščia, purškė lietutis.

— Tenai, viduje, daug mumijų, — pasakė mergina. — Tavo mumija irgi turi būti ten. Tėvas dirbo Britų muziejui, nors visas jo išlaidas apmokėdavo pats.

— Tai Egipto karalių bei karalienių mumijos?

— Žinoma, daugiausia iš Egipto. Ilgus metus čia gulėjo stiklinėje dėžėje Ramzio Antrojo mumija.

Karalius garsiai nusikvatojo ir pažvelgė į merginą.

— Tu ją matei? — Jis pažvelgė muziejaus pusėn. — Nelaimingas kvailelis. Jis net nežinojo, kad buvo palaidotas Ramzio kapavietėje.

— O kas jis toks? — Džulijos širdis smarkiai plakė, ant liežuvio sukosi daugybė klausimų.

— Net nežinau, — tyliai atsakė Ramzis, įdėmiai apžiūrinėdamas pastatą, tarsi ketindamas jį įsiminti. — Išsiunčiau savo karius, įsakęs surasti kokį nors mirštantį žmogų, tokį, kurio niekas nemyli ir kuriuo nėra kam pasirūpinti. Naktį jie atnešė žmogų į rūmus. Ir tada aš... kaip čia pasakius? Suvaidinau savo mirtį. Ir mano sūnus, Merneptahas gavo ko troško — jis tapo karaliumi. — Ramzis trumpam susimąstė, po to jo balsas pasikeitė, tapo gilesnis. — O dabar tu sakai, kad jo kūnas ilsisi čia, greta karalių bei karalienių.

— Egiptietiškame muziejuje Kaire, — patikslino Džulija. — Šalia Sacharos ir piramidžių. Ten dabar milžiniškas miestas. — Mergina pastebėjo, kad jos žodžiai paveikė Ramzį. Ir nors galima buvo nieko daugiau nesakyti, ji tęsė toliau: — Senais laikais Karalių Slėnis buvo išdraskytas. Kapų niekintojai išplėšė beveik visus kapus. Ramzio Antrojo kūnas rastas bendrame kape drauge su kitais lavonais. Juos palaidojo dvasininkai.

Ramzis atsisuko ir įdėmiai pažvelgė į Džuliją. Žinoma, informacija jį įskaudino, tačiau karaliaus veidas buvo geranoriškas, akys spindėjo smalsumu.

— Sakyk, Džulija... Karalienė Kleopatra, Kleopatra Šeštoji, kuri valdė Julijaus Cezario laikais... Ar jos kūnas taip pat Kairo muziejuje? Ar jis čia? — Karalius pažvelgė į muziejaus pastatą ir jo veidas vėl pasikeitė, jį nutvieskė raudonis.

— Ne, Ramzi, niekas nežino, kas nutiko Kleopatros palaikams.

— Bet tu juk žinai tą karalienę? Mano kapavietėje buvo jos marmurinis biustas.

— Aišku, kiekvienas mokinukas žino apie Kleopatrą. Visas pasaulis žino. Bet jos kapas senovės laikais buvo sugriautas, Ramzi.

— Aš suprantu geriau, negu kalbu, Džulija. Tęsk.

— Niekas nežino, kur jos kapas. Ir kas atsitiko jos kūnui. Juk mumijų laikai buvo jau praėję.

— Ne visai taip, — tyliai pasakė Ramzis. — Ji palaidota pagal visus senovės egiptiečių papročius. Be magijos, be balzamavimo, bet jos kūnas suvyniotas į drobulę ir jūra nuplukdytas į laidojimo vietą.

Jis nutilo. Priglaudė rankas prie smilkinių, įrėmė kaktą į šaltą muziejaus tvorą. Lietus stiprėjo. Džulijai darėsi šalta.

— Tas mauzoliejus, — pradėjo jis, traukdamasis nuo tvoros, susitvardęs ir vėl atsigavęs, — tai didžiulis statinys. Milžiniškas, gražus, visas padengtas marmuru.

— Apie tai rašė senovės autoriai. Bet jo nėra. Aleksandrijoje jo nebeliko nė pėdsako. Niekas nežino, kur jis stovėjo.

Karalius žiūrėjo į Džuliją ir tylėjo.

— Bet aš žinau, — galiausiai ištarė jis.

Ramzis atsistojo ant grindinio po žibintu ir ėmėsi apžiūrinėti blankią geltoną lemputę. Džulija priėjo prie jo, jis atsisuko, paėmė ją už rankos ir priglaudė prie savęs.

— Tu jauti, kaip man skaudu, — ramiai pasakė karalius, — nors taip neilgai mane pažįsti. Kas aš tau?

— Žmogus, — atsakė ji. — Gražus tvirtas vyras, kuris sielvartauja taip pat, kaip ir mes. Ir aš kai ką vis dėlto žinau... juk pats parašei apie save ir palikai pergamentus.

Sunku apie tai kalbėti. Kaip jis priims Džulijos žodžius?

— O tavo tėvas viską perskaitė, — pasakė jis.

— Taip. Ir kai ką išvertė.

— Aš jį stebėjau, — sušnabždėjo Ramzis.

— Ar tu rašei tiesą?

— O kodėl turėčiau meluoti?

Staiga jis vėl pamėgino pabučiuoti merginą, bet ji atsitraukė.

— Kokį keistą laiką tu visada pasirenki savo mažoms išdaigoms, — sunkiai kvėpuodama ištarė ji. — Juk mudu kalbėjome apie... apie tragediją. Argi ne?

— Greičiau apie vienatvę ir beprotybes. Ir apie beprotiškus poelgius, kuriuos darome iš nevilties.

Jo veido bruožai atsigavo, sušvelnėjo. Vėl tas pats mandagumas, ta pati geraširdiška šypsena.

— Tavo šventovės yra Egipte. Visos jos tebestovi, — pasakė Džulija. Rameseumas Luksore. Abu Simbelas. Ak, juk tų jas žinai kitais pavadinimais... Tavo milžiniškos statulos! Jos žavi visą pasaulį! Jas apdainavo Anglijos poetai. Didieji karvedžiai vyko į keliones, norėdami pasigrožėti jomis. Aš mačiau jas, liečiau savo rankomis. Stovėjau tarp senovinių sienų...

Jis vis šypsojosi.

— O dabar štai vaikštinėju su tavim šiuolaikinio miesto gatvėmis.

— Ir tau tas pasivaikščiojimas malonus.

— Taip, tas tiesa. Mano šventovės buvo senos jau tada, kai gyvenau pirmą kartą. Tačiau Kleopatros mauzoliejus pastatytas palyginti neseniai. — Jis nutilo, akivaizdžiai vėl susijaudinęs. — Man tai tarsi vakarykštė diena, supranti? Nors panaši į sapną ir viskas atrodo taip tolima... Miegojau, bet kažkodėl jaučiau, kaip bėga šimtmečiai. Kol miegojau, mano siela vystėsi.

Džulija prisiminė mačiusi šiuos žodžius tėvo vertime.

— Ką tu sapnavai, Ramzi?

— Nieko, mieloji. Nieko tokio, kas galėtų būti įdomu šių laikų žmogui! — Jis kiek patylėjo. — Kai mes pavargstame, pradedame kalbėti apie savo sapnus — tarsi sapnuose išsipildytų svajonės, kurios gyvenime neišsipildė. O atsibudę, pajuntame nusivylimą. Bet klajūnui realus pasaulis visada pats geidžiamiausias. Ir nuovargis ateina tik tada, kai pasaulis tampa panašus į sapną.

Jis žiūrėjo į lietaus čiurkšles. Džulija klausėsi, beveik nesigilindama į jo žodžių prasmę. Jos dar neilgame gyvenime buvo pakankamai sielvarto, todėl ši realybė atrodė palaiminga. Ankstyva motinos mirtis ypač suartino merginą su tėvu. Ji labai stengėsi pamilti Aleksą Savarelą, nes to norėjo jos tėvas. O iš tiesų mergina mylėjo tik idėjas, tik daiktus, kaip ir jos tėvas. Galbūt šitą jis ir turėjo galvoje? Ji nebuvo tuo įsitikinusi.

— Tu nenori sugrįžti į Egiptą, tau juk nereikalingas susitikimas su senuoju pasauliu? — paklausė ji.

— Aš ieškau sprendimo, — sušnabždėjo jis.

Vėjo gūsis pakėlė nuo gatvės kažkokius popierius; pradėjo skraidyti sausi lapai, jie sukosi prie muziejaus tvoros. Viršuje graudžiai suvirpėjo elektros laidai, ir Ramzis pakėlė galvą.

— Viskas net labiau gyva negu sapne, — tyliai ištarė jis, vėl atsisukdamas į geltoną žibinto šviesą. — Man šis laikmetis patinka, mieloji. Ar atleisi man, kad šitaip tave vadinu? Mano mieloji. Kartą tu šitaip kreipeisi į savo draugą Aleksą: „mano mielasis“.

— Gali mane vadinti kaip tinkamas, — atsakė Džulija.

„Todėl, kad aš tave myliu labiau negu jį!“

Ramzis vėl padovanojo merginai savo neprilygstamą spinduliuojančią šypseną. Priėjo, čiupo į glėbį ir netikėtai pakėlė ant rankų.

— Maža lengvutė karalienė! — ištarė jis.

— Paleisk mane ant žemės, didysis karaliau, — sušnabždėjo mergina.

— Kodėl?

— Tai mano įsakymas.

Jis pakluso, atsargiai pastatė Džuliją ant žemės ir žemai nusilenkė.

— Kur mudu dabar eisime, mano karaliene? Namo, į Stratfordų rūmus, esančius Meifero rajone, Londone, Anglijos žemėje, dar žinomos kaip Britanija.

— Taip, namo, nes aš pavargau kaip šuo.

— O man reikia pasirausti tavo tėvo bibliotekoje. Žinoma, jei tu man leisi. Turiu perskaityti daug knygų, kad galėčiau „susisteminti“ viską, ką man parodei.

Namuose nebesigirdėjo jokių garsų. Kur nuėjo kambarinė? Kava, kuria galiausiai Samiras susiviliojo, jau seniai atvėso. Jis net neparagavo to skysto gėralo.

Kokią valandą egiptietis negalėjo atitraukti akių nuo sarkofago. Regis, per tą laiką laikrodis koridoriuje išmušė du kartus. Kartais užuolaidomis prabėgdavo šviesos ruoželiai, trumpam apšviesdami aukštas lubas, paliesdami auksinę mumijos kaukę, — ir tada ji atgydavo.

Staiga Samiras pašoko. Jam pasirodė, jog girgžda po kilimu grindys. Jis lėtai nuėjo prie grabo. Tik pakelk antvožą... ir viską sužinosi. Na, pakelk jį! O ką, jeigu sarkofagas tikrai tuščias?

Drebančiomis rankomis jis prisilietė prie paauksuoto medžio ir krūptelėjo.

— Nereikia to daryti, sere!

Ak taip, kambarinė. Vėl kaip šešėlis stovi koridoriuje, susidėjusi ant pilvo rankas. Akivaizdžiai išsigandusi. Ko ji bijo?

— Mis Džulija labai supyks!

Samiras nesugalvojo atsakymo. Jis linktelėjo ir nuėjo prie sofos.

— Gal jums geriau rytoj ateiti, — pasakė Rita.

— Ne, aš turiu pamatyti Džuliją šįvakar.

— Bet, sere, jau labai vėlu.

Lauke pasigirdo arklių žvengimas, ratų girgždėjimas. Samiras išgirdo negarsų linksmą juoką ir atpažino jį: tai buvo Džulija.

Rita puolėsi atidaryti durų. Egiptietis tylomis stebėjo įeinančią į vidų porelę: švytinčią Džuliją, kurios plaukuose žibėjo lietaus lašai, ir aukštą patrauklų vyriškį tamsiais banguotais plaukais bei žydromis akimis.

Džulija pamatė Samirą, pašaukė jį vardu, tačiau svečias jos negirdėjo. Jis negalėjo atitraukti akių nuo merginos palydovo. Blyški, švelni oda, subrendusio vyro bruožai. Akivaizdžiai ryški asmenybė, stiprios dvasios. Vyriškis labai stiprus fiziškai, tačiau atrodė pavargęs, sušalęs.

— Atėjau pažiūrėti į tave, — pasakė Samiras Džulijai, sukdamas į šalį akis. — Įsitikinti, kad tau viskas gerai. Nerimavau dėl tavęs... — Jo balsas nutrūko.

— Aš žinau, kas tu toks! — netikėtai ištarė vyriškis puikia anglų kalba. — Tu Lourenso draugas, tiesa? Tavo vardas Samiras.

— Argi mudu buvome susitikę? — paklausė egiptietis. — Nepamenu.

Svečias įtariai apžiūrinėjo prie jo artėjantį žmogų ir staiga jo žvilgsnis nusileido ant jam ištiestos nepažįstamojo rankos, ant rubino žiedo su Ramzio Didžiojo antspaudu... Samirui pasirodė, jog kambarys pradeda lėtai suktis; balsai tapo neaiškūs, nebuvo prasmės dar kažką kalbėti.

Žiedas, kurį jis matė pro mumijos drobules! Suklysti nebuvo įmanoma. Jis negalėjo šito žiedo neatpažinti. Ir dabar netenka prasmės vis kartojami Džulijos žodžiai. Tokie mandagūs, bet... melagingi. Viskas melas! Šita būtybė žiūri į jį išplėtusi akis, puikiai suprasdama, kad jis atpažino žiedą ir suvokdama, kad jokie žodžiai dabar neturi prasmės.

— Tikiuosi, Henris pas jus neatlėkė su savo nesąmonėmis...

Taip, būtent taip ir pasakė Džulija.

Bet juk tai nėra nesąmonės! Samiras lėtai pakėlė akis ir įdėmiai pažvelgė į Džuliją, norėdamas įsitikinti, jog mergina saugi, sveika ir neišsikraustė iš proto. Po to užsimerkė... O kai vėl atmerkė akis, tai žiūrėjo jau ne į žiedą, o tiesiai faraonui į veidą, į įžūlias žydras akis. Atrodė, jos mato žmogų kiaurai.

Kai jis vėl ėmė kalbėti su Džulija, balsas kažkur dingo, beliko kažkoks nerišlus veblenimas.

— Tavo tėvui būtų nemalonu, jei tu liktum viena, be apsaugos... Jis norėtų, kad aš pas tave užeičiau, pasirūpinčiau...

— Bet, Samirai, aš Lourenso draugas, — įsiterpė vyriškis. — Dabar Džulijai Stratford niekas negresia. — Ir netikėtai prašnekęs senovės egiptiečių kalba, kurios Samiras nemokėjo, pasakė: — Aš myliu šitą moterį ir ginsiu ją nuo bet kokio pavojaus.

Stebėtina tartis. Samiras atsitraukė per žingsnį atgal. Dabar prabilo Džulija, bet egiptietis jos nesiklausė. Jis priėjo prie židinio ir atsirėmė, tarsi baimindamasis netekti sąmonės.

— Turbūt tau žinoma senovės faraonų kalba, drauguži, — ištarė aukštas žydraakis. — Juk esi egiptietis, ar ne taip? Mokeisi jos visą gyvenimą. Ir skaitai šia kalba taip gerai, kaip graikiškai ar lotyniškai.

Koks sodrus, spalvingas balsas! Jis taip stengiasi sušvelninti situaciją, toks mandagus, įžvalgus, malonus.

— Taip, jūs teisus, sere, — atsakė Samiras. — Tikrai mokiausi, bet niekada negirdėjau nieko kalbant šia kaba... — Jis prisivertė pažvelgti paslaptingam žmogui į akis. — Man sakė, jog esate egiptologas. Ar tikite, kad mano draugo Lourenso mirties paslaptis buvo prakeiksmas, užrašytas ant faraono kapavietės? Ar jis mirė natūralia mirtimi, kaip mes ir manėme?

Atrodė, jog žmogus mąsto, ką atsakyti. Stovėjusi atokiau Džulija išblyško, nuleido akis, kiek nusisuko.

— Prakeiksmas — tai tik žodžiai, mano drauge, — pagaliau ištarė vyriškis. — Įspėjimas, galintis atbaidyti neišmanėlius ar akiplėšas. Norint prievarta atimti žmogaus gyvybę, reikalingi nuodai arba koks nors kitas ne mažiau veiksmingas ginklas.

— Nuodai... — sušnabždėjo Samiras.

— Samirai, jau labai vėlu, — pasakė Džulija. Jos balse jautėsi įtampa. — Ir dabar ne laikas apie tai kalbėti. Nes aš vėl apsižliumbsiu ir atrodysiu kaip tikra kvailė. Kai nuspręsime rimtai imtis šio klausimo, tada mudu ir pasikalbėsime. — Ji priėjo prie egiptiečio, paėmė jo ranką. — Ateik rytoj, pasėdėsime visi drauge.

— Taip, Džulija Stratford labai pavargo. Ji nuostabi mokytoja. Linkiu tau labos nakties, drauguži. Juk tu mano draugas, tiesa? Mums reikės apie daug ką pasikalbėti. O dabar, patikėk, aš sugebėsiu apginti Džuliją Stratford nuo bet kokio pavojaus, su manimi jai niekas negresia.

Samiras lėtai nukulniavo prie durų.

— Jei tau prireiks, — atsisukęs pasakė jis, — susirask mane. — Jis pasiėmė paltą, ištraukė iš kišenės vizitinę kortelę, pasižiūrėjo į ją ir įteikė vyriškiui. Kai tas ėmė kortelę, Samiro akyse vėl blykstelėjo žiedas. — Aš iki vėlumos sėdžiu savo kabinete Britų muziejuje. Kai visi išsiskirsto po namus, ilgai klaidžioju koridoriais. Įeisi pro šonines duris ir surasi mane.

Kam jis tai sako? Ko siekia? Jam labai norėjosi dar kartą išgirsti šitą žmogų kalbant senovės egiptiečių kalba. Samiras nesuvokė savo jausmų: keistas mišinys džiaugsmo, baimės ir skausmo. Pasaulis tarsi aptemo, tačiau toje tamsoje sumirgėjo kažkokia tolima naujos viltingos šviesos kibirkštėlė.

Jis greitai apsisuko ir išėjo. Bėgdamas žemyn granito laiptais pro apsaugininkus, egiptietis net nepažvelgė į juos. Ryžtingai nukaukšėjo tamsiomis rūke skendinčiomis gatvėmis, nekreipdamas dėmesio į stoviniuojančius kebus. Jis tetroško kuo greičiau likti vienas. Akyse vis dar stovėjo Ramzio Didžiojo žiedas, ausyse skambėjo egiptietiški žodžiai. Jam norėjosi verkti. Įvyko stebuklas! Dabar viskas aplinkui atrodė nerealu — ir tai jį baugino.

— Padėk man, Lourensai, — sušnabždėjo jis.

Džulija užtrenkė duris, užstūmė sklendę ir atsisuko į Ramzį. Ji girdėjo, kaip antrame aukšte po kambarius vaikšto Rita. Išskyrus ją, namuose nieko nebuvo. Jie liko vieni.

— Kam tu atskleidei jam savo paslaptį? — paklausė mergina.

— Kas padaryta — padaryta, — ramiai atsakė karalius. — Jis žino tiesą. O tavo brolis Henris papasakos kitiems. Tada ir jie patikės.

— Ne, tai neįmanoma. Pats matei, kaip reagavo policija. Samiras viską suprato, nes pamatė žiedą. Ir atpažino. Ir atėjo jis, norėdamas viską pamatyti ir patikėti. Kiti to nepadarys. Be to...

— Kas?

— Tu pats norėjai, kad jis sužinotų. Todėl ir pasakei žinąs jo vardą. Pasakei jam, kas esi.

— Nejaugi?

— Taip, man pasirodė, kad pasakei.

Ramzis susimąstė. Turbūt jis nenorėjo sutikti su Džulijos nuomone. O mergina galėjo prisiekti, jog tai tiesa.

— Jeigu jau du žmonės patikėjo, patikės ir trečias, — pasakė karalius, nekreipdamas dėmesio į Džulijos prieštaravimus.

— Jie nieko negalės įrodyti. Tu egzistuoji ir žiedas egzistuoja. Bet kaip įrodyti, jog tu tikrai esi iš praeities? Tu visai nepažįsti mūsų laikmečio, jei manai, kad mano amžininkai lengvai patikės, jog žmogus gali prisikelti iš numirusių. Mes gyvename mokslo pasaulyje, o ne religijos...

Karalius rikiavo savo mintis. Pakreipė galvą, sukryžiavo ant krūtinės rankas ir pradėjo vaikščioti po kambarį. Galiausiai sustojo.

— Mano mieloji, kaip čia tau paaiškinti... — prabilo Ramzis. — Jis kalbėjo ramiai, bet labai jausmingai. Anglų kalba skambėjo dainingai, beveik intymiai. — Slėpiau šią paslaptį tūkstančius metų. Netgi nuo tų, kurios mylėjau, kuo žavėjausi, gerbiau. Jie taip ir nesužinojo, iš kur atsiradau, kiek metų gyvenu, kas man atsitiko. Ir štai dabar įsiveržiau į jūsų epochą, ir per vieną naktį mano paslaptį sužinojo daugiau mirtingųjų, negu per visą laiką, prabėgusį nuo to, kai pasibaigė Ramzio valdymas Egipte.

— Suprantu, — pasakė Džulija, nors ji manė visai kitaip: „Tu užrašei visą savo istoriją pergamento ritinėliuose. Ir palikai juos tenai tik todėl, jog daugiau nebeturėjai jėgų saugoti paslaptį“. — Tu nepažįsti mūsų epochos, — pakartojo ji. — Dabar stebuklais nebetiki netgi tie, kurie juos patiria.

— Kokius keistus dalykus tu kalbi!

— Net jeigu aš dabar užlipčiau ant stogo ir iš visų jėgų pradėčiau šaukti apie tai, vis tiek niekas tuo nepatikėtų. Tavo gyvybės eliksyras yra čia. Tegul jis lieka tarp nuodų.

Atrodė, tarsi Ramzį būtų sukaustęs skausmas. Džulija tą pastebėjo, pajuto. Ir pasigailėjo, ištarusi tuos žodžius. Kvaila galvoti, jog tai visagalė būtybė, kad jo spindinti šypsena liudija jėgą bei tvirtybę. Ji sutriko ir nutilo. Ir vėl — tarsi išsigelbėjimas — jo lūpose nušvito geraširdiška šypsena.

— Kas mums belieka, Džulija Stratford? Tiktai laukti. Pažiūrėsime, kas bus.

Jis atsiduso, nusivilko apsiaustą ir nuskubėjo į egiptietišką salę. Pažvelgė į savo sarkofagą, po to — į ąsočius. Pasirąžė ir paspaudė elektros lemputės jungiklį. Jis matė, kaip tai darė Džulija, ir tiksliai atkartojo jos judesius. Apžiūrėjo knygų lentynų virtines, kylančias nuo Lourenso rašomojo stalo iki pat lubų.

— Tau būtina pamiegoti, — pasakė Džulija. — Leisk, nuvesiu tave į viršų, į tėvo miegamąjį.

— Ne, mieloji, aš niekada nemiegu. Užsnūstu tik tuomet, kai noriu palikti laikmetį, kuriame gyvenu.

— Nori pasakyti, jog būdrauji diena iš dienos... ir niekada nenori miego?!

— Taip, — linktelėjo Ramzis, nušvitęs akinančia šypsena. — Leisk, atskleisiu tau dar vieną baisią paslaptį. Galiu apseiti ir be vandens, ir be maisto, man tiesiog baisiai to norėjosi. Ir palepinau savo kūną, o jis iki soties pasimėgavo. — Karalius nusijuokė, pamatęs, jog mergina nustebo. — O štai perskaityti tavo tėvo knygas, man būtinai reikia. Jei, žinoma, tu leisi.

— Suprantama. Kam dar klausti tokių dalykų? — pasakė Džulija. — Imk viską, ko tau reikia. Jei nori, eik į jo kambarį. Užsivilk tėvo chalatą. Noriu, kad jaustumeisi kaip namuose. — Ji nusijuokė. — Na štai, aš jau kalbu visai taip, kaip tu.

Jie pažvelgė vienas į kitą. Juodu skyrė kelios pėdos, ir Džulijai tai patiko.

— O dabar, aš tave paliksiu, — ištarė ji.

Karalius pagavo jos ranką, akimirksniu sutrumpinęs juos skyrusį atstumą, sugriebė ją į glėbį ir pabučiavo. Po to taip pat staiga paleido.

— Šiuose namuose vadovauja Džulija, — kiek manieringai pasakė jis.

— Nepamiršk, ką pasakei Samirui: „Dabar aš galiu apginti Džuliją Stratford nuo bet kokių pavojų, su manimi jai niekas negresia“.

— Aš sakiau tiesą. Nors galėjau ir pameluoti — kad tik likčiau tavo gynėju.

Džulija tyliai nusijuokė. Jau verčiau dabar išeiti, kol dar neapleido fizinės bei moralinės jėgos...

— Tai kitas reikalas.

Ji nuėjo į tolimą kambario kampą ir pakėlė gramofono dangtį. Pasirausė plokštelių. Verdžio „Aida“.

— Aha, tai, ko reikia, — pasakė mergina.

Ant plokštelės nebuvo jokių paveikslėlių, todėl Ramzis nesuprato, ką Džulija jam paruošė. Mergina pritaisė sunkų juodą diską ant aksominio besisukančio prietaiso, pataisė adatą. Ir atsisuko į karalių, kad galėtų matyti jo veidą, pasigirdus pirmiesiems iškilmingiems operos garsams. Suskambo choras, pasigirdo tolimi sodrūs balsai.

— O-o, tai tikras stebuklas! Mašina, kuri gamina muziką!

— Paklausyk, kaip dainuoja. O aš miegosiu, kaip ir visos mirtingos moterys. Ir mane aplankys sapnai, nors dabar visas mano gyvenimas primena sapną.

Džulija dar kartą pažvelgė į Ramzį, kuris susižavėjęs, pagarbiai klausėsi muzikos. Jis stovėjo sudėjęs ant krūtinės rankas, nuleidęs galvą. Ir vos girdimai pritarė bosu. Jau vien tik pamačiusi, kaip balti marškiniai prigludę prie jo kūno, Džulija suvirpėjo.