Mumija, arba Ramzis Prakeiktasis

6 skyrius

Pagrindinė „Šeferdo“ viešbučio svetainė. Puikus džinas iš baro su ledu bei citrinos gabalėliu. Jis buvo dėkingas už tai, kad jam leido pasimėgauti džinu. Eliotas jau tapo tikru girtuokliu. Į galvą atėjo įdomi mintis: sugrįžęs į Angliją, jis gers dieną naktį... kol mirtinai nusigers.

Nejaugi jie niekada nepaliks grafo ramybėje? Nejaugi dar nesuprato, kad nieko iš jo nesužinos. Jie atrodė kaip manekenai, žiopčiojo, tarsi traukomi už virvučių. Ir gestai nenatūralūs. Net simpatiškas mažas berniukas, nešiojęs ledą, ir tas tarytum žaidė kažkokį kvailą žaidimą. Visur tik akių dūminąs, netikrumas. Juokingos figūros, šmirinėjančios vestibiulyje; melodija, sklindanti iš baro bei banketų salės skamba taip, tarsi muzikantai grotų pragare.

Kartais jų tariami žodžiai netekdavo bet kokios prasmės. Eliotas suprato kiekvieną žodį atskirai, bet bendros prasmės niekaip negalėjo suvokti. Negyvi vyriškiai, nusuktais sprandais... Nejaugi ji spėjo tiek „nuveikti“ per tokį trumpą laiką, kol jis buvo išėjęs?

— Aš pavargau, džentelmenai, — pagaliau ištarė grafas. — Čionykštis karštis mane žudo, be to, šiandien taip nesėkmingai pargriuvau. Man reikia pailsėti. Leiskite man eiti į savo kambarį.

Du vyriškiai susižvalgė. Nusivylimo parodija. Viskas čia nerealu. O kas realu? Kleopatros rankos, įsikibusios į jo kaklą; baltu arabišku apdaru vilkintis žmogus, tempiantis ją šalin?

— Lorde Ruterfordai, kalbama apie keletą žmogžudysčių. Dabar aiškėja, jog Londono atvejis tebuvo tik pradžia. Mes siūlome jums bendradarbiauti. Šie du jaunuoliai, kuriuos šiandien nužudė...

— Jau sakiau, kad nieko apie tai nežinau. Ko norite iš manęs? Kad imčiau jums sekti pasakas? Tai absurdas.

— Ar nežinote, kur galima rasti Henrį Stratfordą? Jis buvo atėjęs pas jus prieš dvi dienas.

— Henris Stratfordas lankosi pačiose šlykščiausiose Kairo vietose. Šlaistosi vienas naktį, vaikštinėja gatvėmis. Nežinau, kur jis yra dabar. Tepadeda jam Dievas! Man tikrai reikia eiti.

Eliotas pakilo nuo kėdės. Kur dingo ta prakeikta lazdelė?

— Nemėginkite išvykti iš Kairo, sere, — pasakė vienas vyriškių, išdidus, priplota nosimi. — Jūsų pasas yra pas mus.

— Ką?! Tai negirdėti dalykai, — sušnabždėjo Eliotas.

— To paties paprašysime ir jūsų sūnaus. Ir mis Stratford. Jų pasus aš taip pat pasiėmiau iš šveicoriaus. Lorde Ruterfordai, jūs turite atskleisti tiesą.

— Jūs bukaprotis! — pareiškė Eliotas. — Aš esu Britanijos pilietis. Kaip drįstate šitaip su manimi elgtis?

Įsiterpė antrasis vyriškis:

— Milorde, leiskite man paaiškinti. Aš žinau apie jūsų draugiškus santykius su Stratfordų šeima, tačiau ar nemanote, jog Henris gali būti susietas su šiomis žmogžudystėmis? Jis pažinojo tą nužudytą valdininką Londone. O iš amerikiečio, kurį rado nužudytą piramidėje, pavogta labai daug pinigų. Mes žinome, jog Henriui Stratfordui visuomet pinigų stigo.

Eliotas tylėdamas žiūrėjo į juos, stengdamasis, kad akys jo neišduotų. Apie tai jis net nepagalvojo. Bet juk akivaizdu! Žinoma, viską reikia versti Henriui. Taip, pažinojo tą vaikiną iš Londono! Kokia sėkmė! Eliotas tiriančiu žvilgsniu pažvelgė į du džentelmenus. Nejaugi pavyks?

— Milorde, mes žinome dar daugiau. Įvyko dvi paslaptingos vagystės. Iš Kairo muziejaus pavogė mumiją. O juk ir iš mis Stratford namų Londone taip pat buvo pavogta mumija!

— Tikrai?

— Ir keli vertingi egiptietiški papuošalai buvo rasti Henrio Stratfordo meilužės, Deizės Banker namuose, tos dainininkės iš miuzikholo...

— Taip... — Eliotas vėl atsisėdo ant kėdės.

— Štai ką aš manau, milorde. Galbūt Stratfordą įtraukė į kokią nors nešvarią istoriją, ar jis tapo kokios nors gaujos nariu. Papuošalai, monetos, mumijos...

— Mumijos... Henris ir mumijos...

Ne, tai jau būtų pernelyg gerai. Vargšelis Henris! O jis šiuo metu kaip tik plaukioja bitume. Eliotas pradėjo juoktis — isteriškai, plonu balsu, tarsi negalėdamas patikėti tuo, ką išgirdo.

— Suprantate, lorde, mes turime rasti piktadarį.

— Bet ką tuomet muziejuje veikė Ramsėjus? — nekantriai paklausė kitas vyriškis.

— Mėgino sustabdyti Henrį, — sumurmėjo Eliotas. — Tikriausiai pasekė jį. Norėjo pasikalbėti su juo apie Džuliją. Na taip, žinoma, dėl Džulijos.

— Bet mes Ramsėjaus kambaryje radome keletą Kleopatros monetų. Kaip tą paaiškinti?

— Bet juk tai akivaizdu. Tikriausiai jis atėmė monetas iš Henrio, kai juodu susipyko. Egiptietis žinojo Henrio ketinimus. Tikriausiai bandė jį sustabdyti. Na, žinoma.

— Kažkokia nesąmonė.

— Bent jau šioje versijoje daugiau prasmės, negu jūsiškėje, — pasakė Eliotas. — Vargšelis Henris. Išprotėjęs, pasmerktas Henris.

— Regis, kažkas aiškėja, — pasakė vyresnis vyriškis.

— Taip. O dabar, jums leidus, norėčiau pasitarti su savo advokatu. Reikalauju, kad man tuojau pat būtų grąžintas pasas! Kaip manote, aš turiu teisę susitikti su advokatu? Ar ta privilegija Britanijos piliečiams dar nepanaikinta?

— Ką jūs, lorde Ruterfordai, — atsakė vyriškis. — Bet kas nutiko Henriui Stratfordui? Dėl ko jam pasimaišė protas?

— Azartiniai žaidimai, drauguži, azartiniai žaidimai. Tai baisi yda, ji ir sugadino jaunuoliui gyvenimą.

Sveika, gyva ir beprotė! Po to kai Ramzis jai dar davė eliksyro, moteriškei visai nučiuožė stogas. Eliksyras savo darbą atliko. O taip, dievų patyčios. Kaip išsivaduoti iš šito košmaro?

Ramzis lakstė siauromis senojo Kairo gatvėmis. Ji tarsi prasmego. Kol pati neduos kokio nors ženklo, nėra prasmės jos ieškoti.

Jei tik jis nebūtų atėjęs į tą nelemtą muziejų, nebūtų pamatęs jos palaikų, ateitis būtų susiklosčiusi visai kitaip. Visas pasaulis galėjo priklausyti jam ir Džulijai Stratford.

Tačiau dabar Ramzis visam laikui pririštas prie jo paties sukurto monstro; jis taip ilgai kankinosi, taip geidė pailsėti nuo tūkstantmečius trukusio sielvarto, o sukūrė beprotę, kuri prisiminė tik neapykantą jam, bet visai pamiršo apie judviejų meilę. O ko jis tikėjosi? Kad jos siela šioje naujoje epochoje pasikeis, atgims?

O ką, jeigu Džulija teisi? Jei šita siela niekada net nepriklausė Kleopatrai? Jeigu šita būtybė tik apgailėtina Kleopatros atmaina?

Ramzis nežinojo atsakymo. Kai karalius laikė Klepatrą savo glėbyje, jis suvokė, jog kadaise dievino šitą moterį; kad tai buvo jos kūnas, jos balsas — nesvarbu įtūžęs jis ar švelnus. Tai buvo ta moteris, kuri palaužė jo valią, kuri atsisakiusi gyvybės eliksyro pasirinko mirtį. O dabar Kleopatra kankino Ramzį priekaištais: juk ji prieš daug šimtmečių paskutinę gyvenimo minutę šaukėsi jo... o gal tik norėjo pašaukti, tačiau jis neišgirdo maldavimo. Jis mylėjo ją ne mažiau, negu Džuliją Stratford. Mylėjo jas abi...

Ramzis ėjo vis sparčiau, toldamas nuo senojo Kairo ramybės bei tylos ir sugrįždamas į naujo miesto šurmulį. Beliko tiktai tęsti paieškas. Ką ta moteris dar iškrės? Koks netikėtumas dar jo laukia? Nauja beprasmiška žmogžudystė? O atsakomybė už ją guls ant Ramsėjaus Redžinaldo, tai yra Ramzio, pečių. Ir Džulijai vėl bus smeigtas peilis tiesiai į širdį.

Vargu, ar Džulija kada nors jam atleis. Jos akyse jis buvo drąsus, protingas, o čia štai tau kad nori — toks kvailas neatsakingas poelgis. Jis pasielgė kaip bet kuris eilinis vyriškis. Tame mažame namelyje, susidūręs su savo prarastos mylimosios šmėkla, pasirodė beesąs tik silpnas patinas.

Nuostabų jausmą paaukojo dėl aistros, kaitinusios jį prieš kelis šimtmečius. Ramzis jautėsi esąs nevertas Džulijos meilės. Ir tuo pačiu jis geidė tos moters... troško jos meilės — tos protu nesuvokiamos būtybės, kurią jam teks arba valdyti ir laikyti savo rankose, arba sunaikinti.

Dabar jis amžiams prarado ramybę.

Štai jos, prabangios puošnios suknelės, kurios visada Kleopatrai patiko: senoviškai paprastos, laisvos, papuoštos auksu bei sidabru.

Ji priėjo prie ryškiai apšviesto lango ir palietė jį ranka. Po to perskaitė angliškai parašytus žodžius:

PAČIOS GERIAUSIOS BALINĖS SUKNELĖS

Kaip tik tai, ko jai reikia. Rankinėje galybė pinigų. Ir dar jai reikia batų. Gerai, kad būtų atviri ir aukštais kulnais.

Kleopatra priėjo prie uždarytų durų ir pabeldė. Išėjo aukšta moteris sidabriniais plaukais.

— Mes jau užsidarome, mieloji. Atleiskite, jeigu jūs ateisite...

— Man prašau duoti štai tą suknelę! — Kleopatra atidarė rankinę ir ištraukė pluoštą kupiūrų. Keletas jų nukrito ant žemės.

— Mieloji, tokiu vėlyvu metu negalima demonstruoti, kiek daug jūs turite pinigų, — pasakė moteris. Po to pasilenkė ir pakėlė nukritusias kupiūras. — Užeikite. Jūs ką, visai viena?

Kaip čia nuostabu! Kleopatra palietė ranka brangų paauksuoto krėslo apmušalą. Viduje buvo dar daugiau statulų, negu vitrinoje. Vienos jų apvilktos suknelėmis iš blizgančio šilko, kitos — apgaubtos brangių kailių pelerinomis. Ypač jai patiko ilga pelerina iš balto kailio.

— Noriu štai šitos, — pasakė Kleopatra.

— Žinoma, mieloji, žinoma, — linktelėjo šeimininkė.

Kleopatra žavingai nusišypsojo sutrikusiai moteriškei.

— Sakykite, ar galima ją apsirengti į puotą? — paklausė karalienė.

— O, tai bus tiesiog puiku! Aš suvyniosiu jums.

— Taip, bet man dar reikia suknelės ir batų, o taip pat rubinų bei deimantų, jei pas jus čia yra. Matote, aš visus savo papuošalus pamečiau.

— Netrukus mes ką nors sugalvosime. Prisėskite. Pasižiūrėsime, koks batų dydis jums tiks.

Regis, versija jiems padarė įspūdį. Užkibo! Visiškai kvaila istorija: Henris įsilaužia į muziejų ir pavagia mumiją, nes jam reikia sugrąžinti skolas... Bet keisčiausia, kad teisybė dar labiau absurdiška! Niekas niekada tuo nepatikėtų!

Nuėjęs į savo kambarį, Eliotas paskambino senam draugui Pitfildui.

— Pasakykite, kad skambina Eliotas Savarelas. Palauksiu prie telefono... A, Džeraldai! Atleisk, kad sutrukdžiau vakarieniauti. Turiu nemalonumų su valdžios atstovais. Manau, čia bus įsivėlęs Henris Stratfordas. Taip... šįvakar, jeigu gali. Aš „Šeferde“, žinoma. Taip, puiku, Džeraldai. Žinojau, jog galiu tavimi pasikliauti... Po dvidešimties minučių bare.

Padėjęs telefono ragelį, Eliotas pamatė į kambarį įeinant Aleksą.

— Tėti, ačiū Dievui, tu jau čia. Jie paėmė mūsų pasus. Džulija įniršusi. Ką tik vėl pas ją buvo atėjęs Mailzas su eiline klaikia istorija. Prie kavinės „Internacional“ nužudytas anglas jaunuolis, o ant piramidės rado dar vieną lavoną — vargšą amerikietį.

— Aleksai, susikrauk savo lagaminus, — pasakė grafas. — Aš jau šitą istoriją girdėjau. Netrukus čia ateis Džeraldas Pitfildas. Pažadu, jog dar iki ryto mums grąžins pasus. Ir judu su Džulija iškart sėsite į traukinį.

— Pasakyk jai apie tai pats, tėve.

— Pasakysiu, bet pirmiausia turiu pasimatyti su Pitfildu. Duok man ranką ir padėk nueiti iki lifto.

— Bet kas gi...

— Sūnau, aš nenorėčiau apie tai kalbėti nei su tavim, nei tuo labiau su Džulija. Bet, regis, čia įsipainiojęs Henris.

Kaip čia tylu! Iš apšviestų žemutinio aukšto langų sklinda lengvi muzikos garsai. Ji pakilo laiptais viena — norėjo pažvelgti į žvaigždes. Atsibodo nuolatiniai beldimai į duris bei nekviestų svečių vizitai.

Samiras taip pat buvo čia. Jis stovėjo prie pat stogo krašto, žvelgdamas pro Kairo pastatų stogus kažkur aukštyn. Jis žiūrėjo į dangų. Regis, meldėsi.

Džulija priėjo arčiau. Samiras ją apkabino.

— Sakyk, kur jis?

— Jis mums duos ženklą, Džulija. Savo žodžio karalius laikysis.

Kleopatra išsirinko stulbinančią suknelę iš šviesiai žalio atlaso su perlų sagutėmis bei nėriniais. Laisvai ant pečių krintantis baltas kailis ypač puošė suknelę. Ar dama žino?.. Apskritai ji turėtų žinoti...

— Jūsų plaukai — jie tokie žavūs. Suprantama, nuodėmė juos susegti, bet tai būtina, mano mieloji, žinote... Rytoj aš galėsiu jus supažindinti su puikia kirpėja.

Žinoma, ji buvo teisi. Visos moterys sukeldavo plaukus, atidengdamos kaklą. Ji anksčiau taip pat darydavosi tokią šukuoseną, tiesa dabar kiek pakitusi šukuosenų forma: jos priminė širdelę su šelmiškomis garbanėlėmis. Taip, mintis dėl šukuosenos ir kirpyklos Kleopatrai patiko.

— Puiku, aš pasidarysiu šukuoseną šokių vakarui!

Nuostabu! Balinę suknelę Kleopatra nusipirko labai šaunią — dabar ji buvo tvarkingai suvyniota ir paruošta. Taip pat paruošti ir kiti pirkiniai: nuostabios nėriniuotos kelnaitės, apatiniai sijonai, daugybė suknelių, batai, skrybėlės... ir aibės visokių niekučių — visko ir neprisiminsi. Dailios nosinaitės, šalikėliai, baltas skėtis nuo saulės. Tokie malonūs niekučiai! Tarsi ji būtų pasiraususi didžiulėje prabangioje spintoje. Kokie žavūs šitie „nauji laikai“, gali nusipirkti ką tik nori.

Šeimininkė baigė suskaičiuoti pinigų sumą. Kleopatra padavė pluošta kupiūrų. Moteris ištraukė ilgą didelės bronzinės mašinos stalčių — „kasą“, ir karalienė tenai pamatė dar daugiau pinigų... kur kas daugiau, negu buvo jos rankinėje.

— Turiu pripažinti, kad jums ypač tinka šita spalva, — pasakė parduotuvės šeimininkė. — Dabar jūsų akys atrodo žalios.

Kleopatra nusijuokė.

Tenai aibės pinigų.

Ji pakilo nuo kėdės ir atsargiai priėjo prie moters. Auštakulniai batai kaukšėjo į marmurines grindis.

Nespėjo vargšelė net pakelti akių, kai Kleopatra griebė ją už kaklo. Įtempė raumenis, pirštu prispaudė kauliuką kaklo viduryje. Moteris išsigando, kažkaip keistai žagtelėjo. Kleopatra pakėlė dešinę ranką ir ramiai, bet stipriai pasuko moters galvą į kairę pusę. Sutraškėjo stuburas. Negyva...

Ir nereikia kvaršinti sau galvos dėl tos bedugnės, kuri skiria ją nuo šitos apgailėtinos būtybės, gulinčios ant grindų savo parduotuvėje ir tuščiomis, negyvomis akimis spoksančios į paauksintas lubas. Regis, visi šitie žmonės tik tam ir sukurti, kad juos galima būtų vos tik įsigeidus imti ir nužudyti. O ką jie galėjo padaryti jai, Kleopatrai?

Moteris sugrūdo pinigus į naują, čia paimtą atlasinę rankinę, o tuos kurie į ją netilpo, sukišo į savo senąją. Po to susirinko visus papuošalus. Tada sudėjusi dėžes vieną ant kitos taip, kad susidarė visas dėžių kalnas, išnešė jas į lauką ir sukrovė ant galinės automobilio sėdynės.

Dabar galima judėti toliau, ieškoti naujų nuotykių. Persimetusi per petį ilgas pelerinos uodegas, ji įjungė automobilio variklį. Tas žvėris atgijo.

Dideliu greičiu karalienė nuskubėjo į tą vietą, kur „apsistoja patys turtingiausi ir gerbiami amerikiečiai bei anglai“ — į „Šeferdo“ viešbutį, apie kurį jai buvo pasakojęs tas nelaimėlis amerikietis.

Prisiminusi jaunuolio manieras, karalienė nusikvatojo. Tas asilas su ja kalbėjo kaip su kokia kvaiša. Ir šita moteris pardavėja taip pat. Galbūt „Šeferde“ ji susipažins su kokiu nors žaviu jaunuoliu? Ne tokiu, kaip šitie apgailėtini tipeliai, kuriuos ji pasiuntė į tamsą, iš kurios pati neseniai prisikėlė.

— Kas čia, po šimts pypkių, atsitiko? — sušnabždėjo vienas vyriškių civiliais darbužiais, tas, kuris buvo vyresnis.

Jis stovėjo šokėjos Malenkos namų tarpduryje, nesiryždamas įeiti į vidų be leidimo ir be kratos orderio. Niekas neatsiliepė į jo beldimą. Buvo tylu ir tada, kai jis pašaukė Henrį Stratfordą vardu.

Vyriškis pastebėjo stiklo šukes ant tualetinio staliuko ryškiai apšviestame miegamajame. Ant grindų matėsi didžiulė kraujo dėmė.

Jo jaunesnis klega, kaip visada labiau nekantrus ir atkaklus, su elektriniu žibintu išėjo į kiemą. Kėdės išvartytos, arbatinis sudaužytas.

— O Viešpatie! Devisai! Čia moters lavonas!

Kurį laiką jo porininkas nejudėjo iš vietos. Jis žiūrėjo į negyvą papūgą narvelyje. Ir į virtinę tuščių butelių — nuo vieno lentynos krašto iki kito. Ir į švarką, kabėjusį kampe ant pakabos.

Po to jis išėjo į mažytį tamsų sodą ir savo akimis pamatė lavoną.

— Tai ta pati moteris, — pasakė jis. — Šokėja Malenka iš „Babilono“.

— Manau, dabar kratos orderis mums jau nebereikalingas.

Vyresnis pareigūnas sugrįžo į svetainę, atsargiai žvilgtelėjo į miegamąjį, pasižiūrėjo į ant grindų gulinčią suplėšytą suknelę, į krūvą senų daiktų prie sienos. Jis nekreipė dėmesio į savo jaunąjį kolegą, kuris kaišiojo nosį į kiekvieną kampą, domėdamasis kiekviena detale ir viską užsirašinėdamas į bloknotą.

Šitie seni skudurai. Taip, jie labai priminė mumijos tvarsčius... Nors, kai kurie bintai atrodė visai nauji. Porininkas ištiesė jam pasą:

— Tai Stratfordo dokumentai. Visi jo dokumentai yra švarko kišenėje.

Atsirėmęs į Alekso ranką, Eliotas išėjo iš lifto kabinos.

— O kas bus, jei Pitfildui nepavyks sutvarkyti mūsų reikalų? — paklausė Aleksas.

— Tada jis bent jau pasirūpins, kad su mumis būtų elgiamasi pagarbiai, kol mes gyvensime čia, — atsakė Eliotas. — Rytoj vakare, kaip ir buvote numatę, judu su Džulija eisite į operą. Po to — į šokių vakarą. Bet vos tik sugrąžins pasus, būkite pasirengę išvykti.

— Ji prastos nuotaikos, tėve. Ir, jei nori žinoti, mieliau sutiktų, kad ją lydėtų Samiras. Kai prasidėjo šita sumaištis, Džulija tik juo pasitiki. Jis visada šalia jos.

— Ir vis tiek privalai būti netoli merginos. Būtina, kad rytoj visi matytų judu kartu. Viskas gerai, viskas taip, kaip turi būti... O dabar, kol aš tvarkysiu reikalus, kodėl tau nenuėjus į verandą ir neišgėrus arbatos?

O taip, „Šeferde“ jai tikrai patiks. Ji tą jau žinojo. Dar dieną viešbutis Kleopatrą užbūrė, kai ji pamatė šalia jo išsirikiavusius blizgančius automobilius bei išsipusčiusius vyrus ir moteris, kylančius marmuriniais laiptais.

Dabar mašinų prie viešbučio buvo nedaug. Kleopatra sustabdė savąją tiesiai prie įėjimo, ir malonus tarnas prišoko atidaryti jai duris. Pasiėmusi abi rankines, moteris išdidžiai pražygiavo kilimu užklotais laiptais. Tarnai jai iš paskos nešė kartonines dėžes.

Vestibiulis iškart sužavėjo karalienę. O, ji net nesitikėjo šiuose rūmuose išvysti tokias prabangias sales. Ir kiek žmonių! Ji buvo pakerėta. Tai ir yra ypatingas, rinktinis „naujų laikų“ pasaulis. Tereikia jį pamatyti ir suprasi, kiek daug galimybių jis atveria.

— Ar jums padėti, mis? — priėjo dar vienas tarnautojas. Kaip jis keistai apsirengęs! Ypač keista kepurė. Galvos apdangalai „naujame pasaulyje“ Kleopatrai tikrai nepatiko.

— Taip, būkite malonus, — mandagiai pasakė ji. — Norėčiau čia apsistoti. Juk čia „Šeferdo“ viešbutis? Tas pats viešbutis?

— Taip, mis, tas pats. Jums leidus, palydėsiu pas šveicorių.

— Minutėlę, — ištarė Kleopatra. Už kelių žingsnių nuo jų ėjo grafas Ruterfordas. Taip, ji neapsiriko, tai tikrai jis. O su juo gražus jaunuolis — aukštas lieknas, nuostabaus veido. Prieš tai buvę jos partneriai šalia šito atrodytų apgailėtinai.

Kleopatra prisimerkė, susikaupė, mėgindama nugirsti, apie ką jiedu kalbasi. Bet atstumas buvo pernelyg didelis. Jie vaikštinėjo tarp vazonuose augančių palmių, tai išnykdami iš moters akiračio, tai vėl pasirodydami. Po to jaunuolis paspaudė lordui ranką ir nuėjo prie pagrindinio įėjimo. O grafas pajudėjo link didžiulės salės.

— Tai lordas Ruterfordas, mis, — pasakė paslaugusis tarnas, pastebėjęs Kleopatros žvilgsnį.

— Taip, aš žinau. O kas tas gražuoliukas?

— A, tai jo sūnus Aleksas, jaunasis vikontas Samerfildas. Jie dažnai mūsų viešbutyje apsistoja. Stratfordų draugai.

Karalienė klausiamai pažvelgė į patarnautoją.

— Lourenso Stratfordo, mis, — paaiškino jaunuolis, paėmė ją už rankos ir nuvedė pirmyn. — Garsaus archeologo. To, kuris surado Ramzio kapavietę.

— Tai štai kaip, — sumurmėjo Kleopatra. — Prašau kalbėti lėčiau.

— To paties, kuris surado Ramzio Prakeiktojo mumiją, mis.

— Ramzio Prakeiktojo?

— Na taip, mis. Tai ilga istorija, — jis parodė į ilgą inkrustuotą stalą, kuris karalienei pasirodė panašus į altorių. — Čia šveicorius, mis. Kuo dar galiu jums padėti?

Kleopatra linksmai šyptelėjo.

— Ačiū, niekuo, — atsakė ji. — Viskas ir taip nuostabu. Tiesiog puiku!

Jaunuolis palydėjo ją įdėmiu žvilgsniu — tokius pat žvilgsnius svaidė į moterį ir kiti čia esantys vyrai. Mandagiu gestu jis vėl nukreipė gražuolę pas šveicorių.

Eliotas įėjo į salę vienu metu su Petfildu. Jis suprato, kad beria žodžius tarsi žirnius į sieną, kad karščiuojasi ir kalba protu nesuvokiamus dalykus, tačiau nesugebėjo tvardytis. Aleksą reikia kuo greičiau iš čia ištraukti. Jei įmanoma, reikia išvežti ir Džuliją... dabar grafas gebėjo galvoti tik apie vieną. Apie Rendolfą bus galima pagalvoti vėliau.

— Niekas iš mūsų su šitais reikalais nėra susietas, — baigė savo ilgą, ne visai rišlią kalbą grafas. — Jiems turi leisti išvykti namo. Aš galiu pasilikti čia, jei jau taip būtina, bet mano sūnus turi išvykti.

Džeraldas įdėmiai išklausė. Jis buvo dešimčia metų vyresnis už Eliotą, pilvotas, pražilęs, bet dirbo kaip juodas jautis, kad tik jo šeima galėtų padoriai gyventi ir naudotis visais gyvenimo teikiamais malonumais.

— Suprantama, — pasakė jis. Jo balse skambėjo užuojauta. — Luktelėkite, matau pasirodė Vintropas. Su juo dar du vyrai.

— Negaliu su juo kalbėtis! — papurtė galvą Eliotas. — Dėl Dievo, tik ne dabar.

— Gerai, pabandysiu pats viską sutvarkyti.

Viešbučio darbuotojai nustebo, kai moteris sumokėjo už viską iš anksto, išsitraukusi visą pluoštą keistų pinigų, kuriuos jie vadino „svarais“. Keista, juk tie popiergaliai beveik visai nieko nesveria...

Jie pasakė, kad tarnai nuneš visus daiktus į moters kambarį. Žinoma, čia daugybė virėjų, dirbančių ištisą parą... ji galėsianti valgyti ką tik panorėsianti; restoranas į dešinę, tačiau maistą galima užsisakyti tiesiai į kambarį. Kirpėja? Šita ponia ateis rytoj ir padarys jai tokią šukuoseną, kokios tik ji panorės.

— Puiku! Dėkoju.

Kleopatra įsidėjo raktą į atlasinę rankinę. Du šimtai pirmąjį kambarį galima bus susirasti kiek vėliau. Ji nuskubėjo prie durų, pro kurias neseniai įėjo lordas Ruterfordas. Vyriškis sėdėjo vienas ir gėrė. Kleopatros Eliotas nepastebėjo.

Erdvioje išorinėje terasoje moteris pamatė jo sūnų. Aleksas stovėjo, prisišliejęs prie baltos kolonos, ir kalbėjosi su kažkokiu egiptiečiu. Koks jis žavus! Po to egiptietis sugrįžo į viešbutį. Aleksas atrodė sutrikęs.

Kleopatra nieko nelaukdama nuskubėjo prie jaunuolio. Tyliai priėjo, sustojo per kokį žingsnį ir apžiūrinėjo jo veido bruožus. Taip, tikrai dailus. Žinoma, ir pats lordas Ruterfordas žavus vyriškis, bet šitas toks jaunas, oda švelni tarsi rožių žiedlapiai... aukštas, lieknas, plačiapetis. Ir kokios nuostabios šviesios akys, koks patiklus, tiesus žvilgsnis! Na štai, dabar ir jis ją pastebėjo.

— Jaunasis vikontas Samerfildas, — be užuolankų ištarė ji. — Man pasakė, jog esate lordo Ruterfordo sūnus.

Jo veide nušvito geraširdiška šypsena.

— Taip. Aš Aleksas Savarelas. Atleiskite, nepamenu, kad turėčiau garbės...

— Aš esu alkana, misteri Samerfildai. Gal būsite toks malonus ir palydėsite mane į šito viešbučio restoraną? Norėčiau šiek tiek užkąsti.

— Mielai. Koks malonus netikėtumas!

Jaunuolis sulenkė ranką per alkūnę ir mandagiai nusilenkė. Kleopatra įsikibo jam į parankę. O, kaip jis jai patinka. Visai nesivaržo. Jis nuvedė moterį per salę, kurioje buvo daug žmonių, pro tamsią svetainę, kur sėdėjo ir gėrė jo tėvas, ir atvedė į erdvią patalpą aukštomis, paauksintomis lubomis.

Salės kraštuose stovėjo staliukai, uždengti staltiesėmis. Viduryje sukosi poros: vyrai, vilkintys griežtais kostiumais, moterys ryškiais sijonais, primenančiais išsiskleidusias gėles. O muzika! Kokia nuostabi muzika! Na, gal galėtų būti ne tokia garsi, net ausis skauda. Tačiau ji kur kas geresnė, negu toje muzikinėje dėžutėje. Tik tokia liūdna!

Aleksas pakvietė pagyvenusį vyriškį ir paprašė išrinkti jiems staliuką. Fu, koks baisus, bet apsirengęs ne prasčiau už kitus. Vyriškis pagarbiai ištarė:

— Klausau, lorde Samerfildai.

Staliukas buvo nuostabus — prabangūs indai, viduryje didžiulė gėlių puokštė.

— Kokia čia muzika? — paklausė Kleopatra.

— Amerikietiška, — pasakė Aleksas. — Zigmundas Rombergas5.

Kleopatra siūbavo.

— Gal norite pašokti? — paklausė vikontas.

— Tai būtų nuostabu!

Jaunuolis apkabino ją — o, kokia šilta jo ranka! — ir išvedė į salės vidurį. Kiekviena pora šoko savaip. Vietos buvo daug, todėl atrodė, tarsi jie šoktų vieni. Ją visiškai užvaldė liūdnas motyvas. Ir dar šitas jaunuolis taip švelniai į ją žiūri, su tokia simpatija. Jis iš tiesų stulbinančiai šaunus, šitas Aleksas, vikontas Samerfildas.

— Čia taip jauku! — ištarė Kleopatra. — Tikri rūmai! Ir muzika tokia jausminga, tokia liūdna. Tiesa, galėtų būti ne tokia garsi, nemėgstu stiprių garsų. Negaliu pakęsti paukščių riksmo, nekenčiu, kai šaudo.

— Suprantama, šito niekas nemėgsta, — sutiko Aleksas. — Jūs tokia trapi. Ar dar nesakiau, kokie žavūs jūsų plaukai? Nedaug dabar moterų, kurios gali su leisti vaikščioti palaidais plaukais. Jūs panaši į deivę.

— Ką gi, labai malonu. Dėkoju.

Jaunuolis švelniai nusijuokė. Jis toks nuoširdus. Žvilgsnyje jokios veidmainystės, jokios baimės... Panašus į princą, užaugusį tarp puikių auklių. Pernelyg švelnus, neprisitaikęs prie gyvenimo realybės.

— Gal pasakysite man savo vardą? — paklausė Aleksas. — Mudviejų niekas nesupažindino, todėl teks tą padaryti patiems.

— Aš Kleopatra, Egipto karalienė.

Kaip jai patinka šitas šokis: Aleksas ją veda, kai reikia, apsuka... Atrodo, tarsi grindys siūbuotų po kojomis, judėtų tarsi vanduo.

— Esu pasirengęs patikėti, — ištarė Aleksas. — Jūs tikrai panaši į karalienę. Galima, aš kreipsiuosi į jus „jūsų didenybe“?

Ji nusijuokė.

— Jūsų didenybe... O ką, pas jus būtent taip priimta kreiptis į karalienes? Gerai, vadinkite mane taip. O aš jus vadinsiu lordu Samerfildu. Ar visi šitie vyrai taip pat lordai?

Eliotas veidrodyje pamatė, kaip Viltropas su visa savo svita išeina. Sugrįžo Pitfildas. Atsisėdo priešais, užsisakė gėrimo.

— Įvykdytas dar vienas nusikaltimas, — pranešė jis. — Viešpatie, nesuprantu, kas darosi su jaunuoju Stratfordu!

— Pasakok.

— Neįtikėtina! Kažkokia šokėja, Henrio meilužė. Ją rado nužudytą sodelyje prie namo, kuriame jiedu su Henriu Stratfordu gyveno. Merginai nusuktas sprandas. Tenai buvo visi Henrio daiktai. Pasas, pinigai — viskas.

Eliotas nurijo seiles. Jam velniškai norėjosi išgerti. Reikia pasirūpinti vakariene, antraip bus bloga nuo šitiek viskio.

— Tas pats atsitiko šiandien vienam Oksfordo studentui: jam taip pat nusuktas sprandas. Ir amerikiečiui piramidėje, ir muziejaus valytojai... Įdomu, kodėl prieš Šarplsą Londone Henris nepatingėjo padirbėti peiliu? Papasakok man viską, ką apie tai žinai.

Padavėjas pastatė priešais juos naujus bokalus su viskiu bei džinu. Eliotas paėmė savąjį ir godžiai gurkštelėjo.

— Būtent dėl šito ir būgštavau. Jis tiesiog išprotėjo. Jį pribaigė kaltės jausmas.

— Azartiniai lošimai?

— Ne. Tai dėl Lourenso. Henris pasinaudojo kapavietėje rastais nuodais.

— O Viešpatie! Nejaugi tai teisybė?

— Džeraldai, nuo to viskas ir prasidėjo. Lourensas turėjo pasirašyti kažkokius dokumentus. Galbūt jis atsisakė tą padaryti? Tačiau tai dar ne viskas. Buvo žmogus, kuris matė, kaip Henris nužudė savo dėdę.

— Tu?

— Ne, kai kas kitas. — Grafas nutilo. Reikėjo iš anksto viską gerai apmąstyti, bet stigo laiko. — Ramsėjus.

— Tas pats žmogus, kurio mes ieškome?

— Taip. Jis mėgino pasikalbėti su Henriu anksti ryte, dar prieš jo bandymą patekti į muziejų. Tarp kitko... tu sakei, kad valdininkai buvo nuėję į šokėjos namus. Ar jie tenai neaptiko ko nors panašaus į mumijos tvarsčius? Tai svarbus įkaltis. Galbūt tada jie nustotų persekioję vargšą Ramsėjų. Supranti, tas žmogus nekaltas. Jis nuėjo į muziejų, tik ketindamas atvesti Henrį į protą.

— Ar tu tuo įsitikinęs?

— Tai mano kaltė. Negalėjau užmigti, mane kankino sąnarių skausmas. Ir penktą valandą ryto kaip tik ėjau namo po naktinio pasivaikščiojimo. Pamačiau girtutėlį Henrį prie muziejaus. Pamaniau, kad jis eina į barą. Ir papasakojau apie tai Ramsėjui, kuris kaip tik tuo metu nusileido žemyn, norėdamas išgerti puodelį kavos. Tai buvo mano klaida. Ramsėjus jau ir anksčiau mėgino atvesti Henrį į protą. Ir jis nusekė paskui Stratfordą jaunesnįjį į muziejų. Dėl Džulijos.

— Džulija ir Ramsėjus — ar jie...

— Taip. Sužadėtuvės su Aleksu nutrauktos. Ir Aleksas su Ramsėjumi netgi susidraugavo. Jums reikia viską gerai ištirti.

— Suprantama.

— Ramsėjus mėgino sukliudyti Henriui įvykdyti vagystę. Tuo tarpu pasirodė policija. Egiptietis keistas žmogus. Pamatęs policininkus, sutriko. Bet tu tikriausiai galėsi įrodyti, kad jis nekaltas.

— Gerai, aš pabandysiu. Bet sakyk, kam reikėjo tam Henriui vogti mumiją?

— Man ir pačiam nelabai aišku. — „Metų sensacija“, — pagalvojo Eliotas. — Tik žinau, jog Ramzio Prakeiktojo mumija Londone taip pat dingo. Regis, jis dar pavogė keletą monetų bei papuošalų. Galbūt viskas dėl pinigų...

— Ir jis išdrįso apvogti patį garsiausią pasaulio muziejų?

— Egiptiečių apsauga ne pati geriausia pasaulyje. Be to, tu nematei Henrio pastaruosius kelis mėnesius. Juk taip? Jis visiškai degradavo, mano drauge. Greičiausiai jo psichika sutriko. Man labai nesinori, kad Aleksas su Džulija pasiliktų Kaire. O jie negalės išvykti, kol nepaaiškės situacija su Ramsėjumi. Tas žmogus tikrai niekuo dėtas.

Eliotas ištuštino savo bokalą.

— Džeraldai, padėk mums išsipainioti iš šitos istorijos. Jei nori, galiu padaryti oficialų pranešimą. Aš pamėginsiu surasti Ramsėjų. Jei jam užtikrinsite neliečiamybę, jis su manim būtinai susisieks. Tu juk galėsi stebėti tyrimų eigą.

— Taip, žinoma, padėsiu. Bet veikti reikia ypač atsargiai. Jie privalo surasti Henrį Stratfordą. Tik tada bus panaikinti kaltinimai Ramsėjui.

— Taip, prašau tavęs. Bus daug popierizmo, bet pasistenk dėl manęs, Džeraldai. Nesvarbu, kokiomis priemonėmis tą padarysi, svarbu, kad mano sūnus sugrįžtų namo. Be reikalo įpainiojau Aleksą į visą šitą istoriją.

— Ką?

— Nesvarbu. Tai tu padėsi?

— Taip, bet pats Henris... Tu neįtari, kur jis galėtų būti?

„Bitumo katile!“ Eliotas krūptelėjo.

— Ne, — atsakė jis. — Neturiu nė mažiausio supratimo. Jis čia turi pakankamai daug priešų. Juk skolinosi pinigus į kairę ir į dešinę... Man reikia dar išgerti. Pasirūpink šituo senu kvailiu, gerai?

— Jaunasis lorde, Samerfildai, — pasakė Kleopatra, negalėdama atitraukti akių nuo jaunuolio lūpų, — imkime ir surenkime banketą mano kambaryje. Eime iš čia ir pabūkime vieni.

— Jei tik šito pageidaujate. — Alekso skruostai nuraudo. O, koks nuostabus turėtų būti jo jaunas kūnas! Kad tik toks pats puikus būtų ir jo vyriškas pasididžiavimas!

— Taip, bet ar to norite ir jūs? — paklausė Kleopatra ir pirštų galiukais pabarbeno į jo kaklą. Po to moters ranka įsliuogė po Alekso marškiniais.

— Taip, noriu, — sušnabždėjo jaunuolis.

Kleopatra išsivedė jį iš šokių salės. Ji pasiėmė savo rankines, ir jiedu išėjo į erdvų vestibiulį.

— Du šimtai pirmas kambarys, — pasakė ji ir išsitraukė raktus. — Kaip jį surasti?

— Tereikia liftu pakilti į antrą aukštą, — atsakė Aleksas, rydamas ją akimis. — Ir nueiti į centrinę pastato dalį.

Liftu?

Aleksas atvedė ją prie dviejų žalvarinių vartų ir paspaudė sienoje esantį nedidelį mygtuką.

Ir tenai kabojo tas pats skelbimas: opera „Aida“, kuriame puikavosi Kleopatrai jau matytos egiptiečių figūros.

— Ak, ir vėl ta opera! — pasakė ji.

— Taip, svarbus įvykis.

Žalvarinės durys prasivėrė. Mažos patalpos viduje stovėjo žmogus. Atrodė, tarsi jis lauktų būtent jų. Kleopatra žengė pirmyn. Panašu į narvą. Staiga ją apėmė baimė. Durys užsidarė. Kas čia, spąstai? Po to dėžė pradėjo kilti aukštyn.

— Lorde Samerfildai! — sušuko Kleopatra.

— Viskas gerai, jūsų didenybe, — pasakė jaunuolis. Jis apkabino moterį, atsuko į save, ir ji prigludo prie jaunuolio krūtinės. Jis kur kas švelnesnis už visus kitus. Kai stiprus vyras dar ir švelnus, į jį žiūri net ir Olimpo deivės...

Pagaliau durys atsidarė. Aleksas išvedė moterį iš lifto ir nuvedė ramiu koridoriumi. Jie nuėjo prie paties atokiausio lango.

— Kas jus taip išgąsdino? — paklausė Aleksas, bet jo balse nebuvo nei pašaipos, nei smerkimo — vien tik švelnumas. Jis paėmė iš moters raktus ir įkišo į durų spyną.

— Ta patalpa judėjo. — Kleopatra atsiduso. — Aš prastai kalbu angliškai.

— Ne, visai neblogai, — pasakė Aleksas ir nutilo. Jiedu įėjo į prašmatnią svetainę su prabangiomis užuolaidomis ant langų, didžiuliais krėslais, labiau primenančiais sofas. — Jūs labai keista moteris. Tarsi būtumėte visai iš kito pasaulio.

Moteris paglostė jo veidą ir švelniai pabučiavo. Staiga jo rudose akyse blykstelėjo nerimo kibirkštėlė. Bet jis atsakė į bučinį, ir moteris apimta aistros suvirpėjo.

— Lorde Samerfildai, — ištarė ji. — Tegul šiąnakt tai bus mano rūmai. O dabar prašau eiti su manimi į karališką miegamąjį.

Eliotas su Pitfildu išėjo iš baro.

— Kaip galėčiau tau atsidėkoti? Tu taip greitai atsiliepei į mano prašymą.

— Tegul mūsų pokalbis lieka paslaptyje, drauguži, ir pasistenk susisiekti su Ramsėjumi. Žinoma, aš negaliu tau patarti...

— Žinau, žinau. Pats pabandysiu. — Eliotas vėl sugrįžo į barą, atsisėdo į odinį krėslą ir pakėlė džino taurę. Kai viskas baigsis, jis pradės gerti. Ir taip po truputį mirtinai nusigers.

Išvažiuos į kaimą, visą rūsį nustatys šerio, portveino, viskio, džino buteliais ir gers diena iš dienos, kol numirs. Tai bus nuostabu! Jis jau matė save užmiesčio name, sėdintį prie židinio... Viena koja užkelta ant sofos. Saldus reginys sužibo ir vėl užgeso. Eliotas pajuto silpnumą ir vos neparkrito ant grindų.

— Kad tik Aleksui pavyktų išvažiuoti, kad tik jis sveikas ir gyvas pasiektų namus, — sušnabždėjo grafas.

Jį vėl pradėjo purtyti... Grafas pamatė, kaip ji klaidžioja po muziejų, ištiesusi baisias kaulėtas rankas. Po to, kaip ji guli lovoje, kaip žiūri į jį; pajuto jos glamones, plikų kaulų prisilietimą. Prisiminė, kokios paklaikusios buvo Ramzio akys, kai jis su ta moterimi grūmėsi.

Drebulys darėsi vis stipresnis. Eliotui pasidarė visai blogai.

Baro tamsoje jo niekas nepastebėjo. Įėjo jaunas pianistas. Atsisėdo prie fortepijono ir pradėjo lėtai groti.

Aleksas padėjo jai nusivilkti gražią žalio atlaso suknelę ir pakabino ją ant kėdės atlošo. Užgesino šviesą. Pro užuolaidas Kleopatra pamatė miestą. Pamatė upę.

— Nilas, — sušnabždėjo ji. Jai norėjosi pasakyti, kokia nuostabi ta mirguliuojanti upės juosta, bet staiga nematomas šešėlis uždengė jos sielą. Vėl regėjimas — toks pat ryškus, toks pat netikėtas: katakombos, priekyje eina žynys... Ir staiga viskas išnyko.

— Kas jums, jūsų didenybe?

Ji lėtai pakėlė galvą ir sudejavo. Tai išgąsdino Aleksą.

— Jūs toks švelnus su manimi, lorde Samerfildai, — ištarė moteris. Tikrai, kodėl šitas jaunuolis toks geras? Kodėl elgiasi visai ne taip, kaip kiti vyrai? Nė vieno karto jos neįžeidė, neįskaudino...

Kleopatra pažvelgę į Aleksą ir pamatė, kad jis jau nusirengęs. Nuogas jaunuolio kūnas neapsakomai moterį įaudrino. Ji uždėjo ranką ant plokščio jo pilvo, paglostė krūtinę. Ją visada jaudino vyriška jėga, patiko, kai į jos lūpas įsisiurbdavo tvirtas vyras, kai tvirti jo dantys kramtydavo jos burną.

Moteris pabučiavo jaunuolį, nuoga jos krūtinė prigludo prie tvirto kūno. Aleksas vos tvardėsi, jam magėjo kuo greičiau nusitempti ją į lovą, tačiau jis iš paskutinių jėgų stengėsi būti švelnus bei kantrus.

— Tu kažkokia nežemiška, — kuždėjo jis. — Iš kur tokia atsiradai?

— Iš šalčio bei tamsos. Bučiuok mane. Sušylu tik tada, kai mane bučiuoja. Įžiebk ugnį, lorde, ir mudu abu sudegsime joje.

Ji krito ant pagalvių, nusitempdama vaikiną paskui save. Jos ranka nuslydo žemyn, apglėbė jo vyrišką organą ir švelniai suspaudė. Jaunuolis sudejavo. Lūpomis ji atvėrė Alekso burną ir pradėjo laižyti dantis, liežuvį...

— O dabar, — ištarė moteris, — dabar lėtai įeik į mane.

Džulijos kambaryje Samiras padėjo ant stalo laikraštį. Mergina baigė gerti antrą saldžios egiptietiškos kavos puodelį.

— Neišeik, Samirai, pasilik čia, kol gausime jo žinutę, — paprašė Džulija ir pakilo. — Noriu persirengti. Pažadėk, kad neišeisi.

— Aš būsiu čia, Džulija, — pasakė Samiras. — Bet tau būtina pamiegoti. Kai tik atsiras kokių naujienų, aš tave pažadinsiu.

— Ne, negaliu miegoti. Tik noriu nusimesti nuo kūno nešvarius drabužius. Po minutės grįšiu.

Džulija nuėjo į miegamąjį. Prieš valandą ji, ačiū Dievui, išsiuntė Ritą į savo kambarį, nes nenorėjo nieko kito matyti, išskyrus Samirą. Nervai buvo įtempti. Ji žinojo, jog Eliotas viešbutyje, bet neturėjo jėgų jam paskambinti. Nenorėjo nei jo matyti, nei su juo kalbėtis. Kol nesužinos, kas nutiko Ramziui.

Džulija lėtai ištraukė iš plaukų smeigtukus, nematančiomis akimis žiūrėdama į veidrodį. Iš pradžių ji nieko nepastebėjo, po to suvokė matanti veidrodyje baltai apsirengusio aukštaūgio arabo atspindį. Jis stovėjo tamsiame miegamojo kampe ir stebėjo ją. Tai buvo jos Ramzis.

Džulija atsisuko. Nuo staigaus judesio plaukai sunkia banga nuslydo ant pečių. Atrodė, jos širdis iššoks iš krūtinės.

Antrą kartą gyvenime ji vos neprarado sąmonės. Jis sugriebė ją į glėbį. Ant jo balto apsiausto mergina pastebėjo kraujo dėmes ir jai vėl pasidarė bloga. Akys aptemo.

Ramzis tylėdamas apkabino ją, tvirtai priglaudė prie krūtinės.

— Mano Džulija, — pasakė jis trūkčiojančiu balsu.

— Ar tu seniai čia?

— Visai neseniai. Patylėkime. Leisk man tiesiog tave apkabinti.

— Kur ji?

Ramzis paleido merginą iš savo glėbio, žengė žingsnį atgal.

— Nežinau, — liūdnai atsiduso jis. — Aš ją pamečiau...

Jis nuėjo į kitą kambario kraštą, atsisuko, pažvelgė į Džuliją. Jinai jį myli, nenustos mylėjusi, kas beatsitiktų. Bet ji negali ištarti garsiai tų žodžių, kol nesužinos...

— Pakvieskime čia Samirą. Jis gretimame kambaryje, — pasakė Džulija.

— Aš noriu truputį pabūti su tavim. — Pirmą kartą Ramzis pajuto, jog baiminasi dėl merginos sprendimo. Ir ji tą suprato.

— Turi man papasakoti, kas atsitiko.

Ramzis stovėjo tylėdamas ir liūdnai žvelgė į ją. Su šitais baltais šeicho drabužiais jis toks žavus, nepakartojamas. Jo veido išraiška buvo tokia, jog merginos širdis suminkštėjo; ji daugiau nepajėgė jo atstumti.

Virpančiu balsu Džulija ištarė:

— Tu su ja praleidai daug laiko.

— Nematei jos, — tyliai ištarė jis, ir jo balse buvo tiek daug kančios bei nevilties. — Negirdėjai, kaip ji rauda. Nesmerk manęs. Ji toks pats gyvas žmogus, kaip ir aš. Sugrąžinau ją į gyvenimą. Ir pats save už tai nuteisiu.

Džulija mėšlungiškai suspaudė rankas:

— Vadinasi, nežinai, kur ji dabar?

— Juk sakiau, kad ji nuo manęs pabėgo. Užpuolė mane, norėjo nužudyti. Lordas Ruterfordas teisus — ji beprotė. Būtų pasmaugusi Eliotą, jei nebūčiau jos sustabdęs. Eliksyras nepadėjo. Jis išgydė tik Kleopatros kūną.

Ramzis žengė prie Džulijos, bet mergina tuojau pat atsuko jam nugarą. Dieve, kiek ji išliejo ašarų! Ji nenorėjo daugiau verkti.

— Pasimelsk savo dievams, — pasakė mergina, žvelgdama į jo atvaizdą veidrodyje. — Paklausk jų, ką tau dabar daryti. Mano Dievas tau tikrai neatleis. Tačiau, kad ir kas atsitiktų šitai būtybei, aišku tik viena... — Džulija atsisuko ir pažvelgė jam į akis, — tu daugiau niekada neturi naudotis eliksyru. Girdi, niekada! Išgerk viską, kas ten dar liko. Čia pat, mano akivaizdoje. Ir išmesk iš galvos tą parkeiktą formulę.

Atsakymo nebuvo. Ramzis lėtai nusiėmė galvos apdangalą ir perbraukė ranka per plaukus. Tas gestas jam taip tiko! Biblinė figūra besiplaikstančiais plaukais, apsigaubusi baltu apsiaustu! Džulija pajuto, jog kraustosi dėl jo iš proto, akyse vėl pasirodė ašaros.

— Ar suvoki, ką kalbi?

— Jei pavojinga išgerti eliksyrą, surask kokią nors saugią vietą dykumoje, iškask gilią duobę ir išpilk jį tenai. Atsikratyk jo.

— Leisk tavęs paklausti vieno dalyko.

— Ne. — Džulija vėl nusisuko ir užsidengė rankomis ausis. Veidrodyje pamatė Ramzį stovint visai arti. Ir vėl pajuto, kad jos pasaulis sugriautas, o jos gyvenimo šviesą apgaubė niūri tamsa.

Jis švelniai paėmė merginą už rankų, pažvelgė jai akis, prisiglaudė visu kūnu.

— Džulija, jei praėjusią naktį nebūčiau nuėjęs į muziejų... nebūčiau išpylęs eliksyro ant Kleopatros palaikų, o būčiau pasiūlęs jį tau... Ar būtum sutikusi jį išgerti?

Mergina nenorėjo atsakyti. Ramzis tvirtai suspaudė jos riešus, atsuko ją į save.

— Atsakyk! Jei niekada nebūčiau ten jos pamatęs, gulinčios po apdulkėjusiu stikliniu gaubtu...

— Bet juk pamatei.

Džulija stengėsi laikytis tvirtai, tačiau Ramzis pradėjo ją bučiuoti — grubiai, pašėlusiai, glostydamas veidą bei kaklą. Ir vis kartodamas jos vardą. Tarsi maldą. Jis kalbėjo kažką senovės egiptiečių kalba, mergina nieko nesuprato. Po to tyliai lotyniškai pakuždėjo, jog myli ją... Jis ją myli! Tai nuskambėjo ir kaip prisipažinimas meilėje, ir kaip atsiprašymas. Džulija suprato, kaip karalius sielvartauja. Atrodė, tarsi jis pats ką tik susivokė savo jausmuose jai... Džulija negalėjo sulaikyti ašarų. Tai ją siutino.

Mergina atsitraukė nuo jo. Paskui staiga pabučiavo ir įsikniaubė jam į krūtinę, paslėpdama veidą ir leisdama Ramziui vėl ją apkabinti.

— Kaip ji atrodo?

Ramzis atsiduso.

— Ar ji graži?

— Ji visada buvo graži. Tokia ir liko. Ta pati moteris... kadaise sužavėjusi ir Julijų Cezarį, ir Marką Antonijų, ir apskritai visą pasaulį.

Džulija įsitempė ir vėl atsitraukė nuo jo.

— Ji tokia pat graži, kaip ir tu, — pasakė Ramzis. — Bet esi teisi: tai ne Kleopatra. Tai nepažįstama moteris Kleopatros kūne. Jos akimis žiūri pabaisa, kuri, siekdama niekingų tikslų, naudojasi Kleopatros protu.

Ką dar pasakyti? Ką padaryti? Jis pats dėl visko kaltas. Džulija išsilaisvino iš jo glėbio, atsisėdo ant kėdės, atsirėmė alkūne į atlošą ir priglaudė prie kaktos delną.

— Aš surasiu ją, atitaisysiu baisią savo klaidą. Ir vėl pasiųsiu ją į tamsą, iš kurios išvadavau. Ji neilgai kankinsis. Tiesiog užmigs.

— Koks siaubas! Reikia rasti kitą išeitį, — Džulija vėl pradėjo raudoti.

— Kuo aš paverčiau tavo svajones, tavo gyvenimą, Džulija Stratford!

Džulija išsitraukė iš kišenės nosinę, priglaudė prie lūpų... Reikia baigti beprasmiškus verkšlenimus. Nusišluostė nosį ir pakėlė į Ramzį akis — į aukštą, gražų vyriškį, kurio veido išraiška buvo apgailėtinai tragiška. Juk jis pats paprasčiausias vyras. Na taip, nemirtingas, kadaise buvęs karalius. Bet toks pat žmogus, kaip ir visi. Kuris klysta, myli...

— Aš negaliu be tavęs gyventi, Ramzi, — ištarė Džulija. — Ne, galiu. Bet nenoriu. — Taip, dabar verkia jis. Jei ji nenusigręš, vėl pravirks. — Mūsų atveju įprastinė logika netinka, — tęsė ji. — Su ta būtybe tu suklydai. Prikėlei ją, o dabar ketini vėl priversti kentėti, palaidoti gyvą. Aš negaliu, negaliu...

— Patikėk, viską padarysiu neskausmingai, — sušnabždėjo Ramzis.

Džulija negalėjo kalbėti, negalėjo žiūrėti jam į akis.

— Pasakysiu tau dar kai ką. Jau verčiau sužinosi iškart, kad nebūtų jokių nesusipratimų. Henris nebegyvas. Kleopatra jį nužudė.

— Ką?!

— Eliotas nuvedė ją į Henrio gyvenamąją vietą senajame Kaire. Grafas mane sekė muziejuje. Ir kai kareiviai mane sučiupo, Eliotas norėjo jai padėti ir nuvedė tenai. O Kleopatra nužudė ir Henrį, ir jo moterį, Malenką.

Džulija griebėsi už galvos. Tai, ką ji žinojo apie pusbrolį — kad jis nužudė jos tėvą, kėsinosi nunuodyti ją pačią — dabar tarsi neteko prasmės. Liko vienintelis jausmas — siaubas!

— Patikėk, aš rasiu neskausmingą būdą. Privalau tą padaryti, bent jau dėl to, kad daugiau nebūtų pralietas nekaltas kraujas. Negalėsiu rasti ramybės, kol nepasibaigs visas šitas košmaras.

— Mano sūnus nepaliko jokio raštelio? — Eliotas neketino pakilti iš odinio krėslo ir palikti nebaigto gerti džino. Tačiau jis žinojo, jog, prieš nusigeriant, būtina paskambinti sūnui. Todėl ir paprašė atnešti telefono aparatą. — Bet Aleksas negalėjo niekur išeiti, neįspėjęs manęs. Na, gerai. O kur Samiras Aibrahamas? Ar galite paskambinti į jo kambarį?

— Jis mis Stratford kambaryje, sere. Du šimtai trečiajame. Prašė, kad visi pranešimai jam būtų persiunčiami tenai. Paskambinti? Sere, dabar jau vienuolika valandų.

— Ne, ačiū, aš pats pakilsiu.

Džulija pasilenkė prie kriauklės ir nusiprausė veidą šaltu vandeniu. Jai nesinorėjo žiūrėti į veidrodį. Mergina lėtai nusivalė rankšluosčiu akis ir, atsisukusi, pastebėjo, jos Ramzis išėjo į svetainę. Iš ten girdėjosi prislopintas Samiro balsas:

— Suprantama, aš jums padėsiu, sere. Tik nuo ko pradėti?

Į duris pasibeldė.

Ramzis pasislėpė miegamajame, o Samiras nuėjo atidaryti.

Tai buvo Eliotas. Tik akimirką jų akys susitiko, po to Džulija nusuko žvilgsnį į šalį. Ji nepajėgė smerkti grafo, bet žiūrėti į jį negalėjo: jis taip pat prikišo nagus prie šių įvykių. Ir viską žino... net už ją daugiau. Kokia šlykšti šita istorija!

Ji nuėjo į svetainę ir atsisėdo kampe ant kėdės...

— Atėjau su reikalu, — pasakė Eliotas, žiūrėdamas į Ramzį. — Turiu planą, bet man prireiks jūsų pagalbos. Ir nepamirškite, jog čia būti jums labai pavojinga.

— Jei mane suras, aš vėl pabėgsiu, — pasakė Ramzis, gūžtelėjęs pečiais. — Tai koks tas jūsų planas?

— Noriu išvežti iš čia savo sūnų ir Džuliją. O dabar papasakokite, kas įvyko po to, kai išėjau.

— Ji būtent tokia, kaip jūs ir sakėte. Išprotėjusi, labai stipri ir pavojinga. Tiktai dabar jos kūnas jau visai sveikas. O akys dangiškai žydros, tokios kaip mano.

— Aha.

Eliotas nutilo. Matėsi, jog ji kankino skausmas. Grafas net sulaikė kvėpavimą, mėgindamas jį įveikti. Džulija staiga suprato, kad jis girtas. Mergina pirmą kartą matė Eliotą tokį. Kažkoks susijaudinęs, įsitempęs ir... girtas. Jis ištiesė ranką į Samiro taurę, pripiltą konjako, ir instinktyviai jį išgėrė.

Samiras ramiai žengė prie svetainės kampe esančio baro ir atnešė jam butelį.

— Jūs išgelbėjote man gyvybę, — pasakė grafas Ramziui. — Dėkoju.

Karalius vėl gūžtelėjo pečiais. Džulijai pasirodė, jog tarp šių dviejų žmonių kažkoks ypatingas savitarpio supratimas. Ir nėra jokio priešiškumo.

— Tai kaip dėl jūsų plano? — paklausė Ramzis.

— Privalote man padėti. Turėsite meluoti ir daryti tą labai įtikinamai. Tuomet jums panaikins visus kaltinimus, o Džulija ir Aleksas galės ramiai išvykti į Londoną. Ir Samiro niekuo nekaltins. Galima bus užsiimti kitais reikalais...

— Aš niekur neketinu išvažiuoti, Eliotai, — pasakė Džulija. — Bet Aleksas, žinoma, turi gauti leidimą išvykti.

Samiras dar įpylė Eliotui konjako. Grafas paėmė bokalą ir tuojau pat išgėrė.

— Samirai, gal turite džino? Man jis labiau patiktų.

— Grįžkime prie reikalo, milorde, — įsiterpė Ramzis. — Nieko nelaukdamas turiu atitaisyti savo klaidą. Po miestą klaidžioja paskutinė Egipto karalienė. Jai patinka žudyti. Turiu surasti ją ir sustabdyti.

— Čia prireiks stiprių nervų, — pastebėjo Eliotas. — Tačiau dėl visų žmogžudysčių mes galime apkaltinti Henrį. Jis vis tiek jau miręs. Tik jums, Ramzi, teks nemažai meluoti...

Nakties tyla. Aleksas Savarelas nuogas kietai miegojo baltuose kaip sniegas pataluose. Plona antklodė dengė jo kūną iki pusės. Mėnulio šviesoje jo veidas atrodė lygus ir baltas.

Kleopatra neskubėdama naršė savo dėžutėse, dėliojo daiktus, apžiūrinėdama sukneles, batus, papuošalus. Padėjo ant tualetinio staliuko popieriukus su užrašais „opera“ ir „vienam asmeniui“.

Mėnulis apšvietė brangius šilkus, blykčiojo perlų vėrinys. O už plonų pusiau permatomų užuolaidų matėsi Nilas.

Kleopatra sustojo prie lango, atsisukusi nugara į lovą ir į joje gulintį jaunuolį. Jis buvo panašus į dievą. Suteikė jai neapsakomą malonumą. Ir moteris jam atsakė tuo pačiu. Jo nekaltumas, jo vyriška jėga buvo tikras atradimas, tikras lobis. O tuo tarpu jaunuolį stebino nepažįstamosios paslaptingumas bei jos patirtis. Aleksas prisipažino, jog dar niekada jokia moteris nebuvo jo taip užvaldžiusi.

Ir dabar jis tarsi nekaltas kūdikis ramiai miegojo lovoje. O ji stovėjo prie lango...

...Ir pasinėrė į prisiminimus. Nuo to laiko, kai ją prikėlė, Kleopatra dar nebuvo mačiusi nė vienos nakties. Nežinojo naktinės vėsos, tamsos, kai iš visų pusių apgaubdavo sunkios mintys. Dabar jos atmintyje iškilo kitos naktys... ir tikri karaliaus rūmai su marmurinėmis grindimis, su kolonomis, stalais, nustatytais sidabrinėmis pilnomis vyno taurėmis, padėklais, nukrautais kepta mėsa bei vaisiais. Atmintyje atgijo pokalbiai su Ramziu. Kai jiedu kalbėdavosi tamsoje, gulėdami lovoje.

„Aš myliu tave taip, kaip niekada nesu mylėjęs jokios moters. Gyvenimas be tavęs — argi tai gyvenimas?“

„Mano vienintelis karaliau, — kalbėjo ji. — Ką man reiškia kiti? Jie tik lėlės iš vaikiškų žaidimų. Maži mediniai imperatoriai, kuriuos kažkas dėlioja iš vienos vietos į kitą...“

Reginys nutolo ir išnyko. Taip pat, kaip ir kiti prisiminimai. Realus buvo tik mieguistas Alekso balsas.

— Jūsų didenybe, kur jūs?

Ją apėmė gailestis — juk šitas jaunuolis negali praskleisti paslaptingo laiko šydo. Tas šydas pernelyg sunkus ir niūrus. Karalienė vėl ėmė niūniuoti melodiją iš tos dėžutės — „Dieviškąją Aidą“. Atsisuko į miegantį veidą užmerktomis akimis, į ramiai ant antklodės gulinčias rankas. Jos sieloje skambėjo ta daina. Ji vis niūniavo, nepraverdama lūpų. Priėjo arčiau, pažvelgė į mėnulio apšviestą Aleksą, švelniai perbraukė pirštais per garbanotus jo plaukus, palietė akių vokus. O, miegantis mano dievaiti, mano Endimionai! Jos ranka lėtai nuslydo ir sustojo prie jaunuolio gerklės, apčiuopė trapius kauliukus, kuriuos ji taip greitai laužydavo... Stiprios ją glosčiusios rankos, tvirta krūtinė, raumeningi pečiai. Na ir kas? Jis toks pats trapus, kaip ir visi mirtingieji...

Ne, Kleopatra nenorėjo, kad jis mirtų! Nenorėjo, kad kentėtų. Joje užgimė kažkoks naujas jausmas. Norėjos apginti, apsaugoti šį jaunuolį. Ji pakėlė baltą antklodę ir atsigulė greta Alekso, suvokusi, jog niekada nepadarys jam nieko blogo. Niekada! Net ir pati mirtis dabar moteriai atrodė pasibjaurėtina ir neteisinga.

„Kodėl aš nemirtinga, o jis mirtingas? O dievai!“. Akimirką Kleopatrai pasirodė, jog sunkūs atminties vartai atsivėrė — nebeliko jokių neaiškių klausimų. Ji žinojo, kas esanti, prisiminė savo praeitį ir viską, kas jai nutiko.

— Mano meile, mano jaunoji meile, — sušnabždėjo karalienė, apiberdama Aleksą švelniais bučiniais. Jis tuojau pat atsibudo, ištiesė į ją rankas:

— Jūsų didenybe...

Ji vėl pajuto sukietėjusi jaunuolio vyrišką organą, vėl užplūdo geismas... Kleopatra nusišypsojo Žinoma, gaila, kad jis mirtingas, tačiau dar toks jaunas... Ši mintis moterį nuramino.

Kurį laiką Ramzis tylėdamas klausėsi, po to prabilo:

— Manote, turėčiau jiems pasekti šitą pasaką? Tarytum ginčijausi su Henriu, po to nusekiau paskui jį į muziejų, pamačiau jį išimant iš vitrinos mumiją... ir čia mane sučiupo kareiviai.

— Argi, būdamas karaliumi, nesate melavęs Egipto labui? Argi neapgaudinėjote savo tautos, tikindamas juos, jog esate dievybė?

— Bet, Eliotai, — įsiterpė Džulija, kas bus, jei nusikaltimai ir toliau tęsis?

— Tikriausiai taip ir bus, — pasakė Ramzis. — Jei man nepavyks jos surasti.

— Bet juk nėra jokių įrodymų, kad Henris miręs, — pastebėjo grafas. — Jo kūno niekas nesuras. Visi manys, kad jis tebeklaidžioja po Kairą. Jie priims mūsų versiją. Pitfildas jau šita nesąmone patikėjo, „užkibs“ ir kiti. Ir pradės medžioti Henrį, o mus paliks ramybėje. Tuo tarpu Džulija ir Aleksas galės ramiai išvykti.

— Ne, aš jau sakiau, — pakartojo mergina. — O Aleksą aš įkalbėsiu...

— Mieloji, aš atvažiuosiu pas tave į Londoną, — pažadėjo Ramzis. — Lordas Ruterfordas — išmintingas žmogus. Jis galėtų tapti karaliumi arba pirmuoju karaliaus patarėju.

Eliotas karčiai šyptelėjo ir ištuštino trečią stipraus džino bokalą.

— Pasistengsiu meluoti įtikinamai. Mano melas bus tikra poema, — pažadėjo Ramzis. — Ką dar mums reikia aptarti?

— Vadinasi, nuspręsta. Turite man paskambinti dešimtą valandą. Iki tol jau turėsiu jūsų neliečiamybės garantiją. Atvyksite į gubernatoriaus rūmus ir padarysite pareiškimą. Be pasų mes niekur neišvyksime.

— Puiku, — pasakė Ramzis. — Išeinu. Palinkėkite man sėkmės.

— Bet kur ketini ieškoti? — paklausė Džulija. — Ir kada tu miegosi?

— Pamiršai, mano gražuole. Aš galiu apsieti be poilsio ir miego. Ieškosiu iki dešimtos ryto. Lorde Ruterfordai, jei jūsų planas žlugs...

— To nebus. Ir rytoj vakare mes visi eisime į operą, o po to — į šokių vakarą.

— Kokia nesąmonė! — sušuko Džulija.

— Ne, mano vaikeli. Padaryk tai dėl manęs. Įvykdyk mano paskutinį prašymą. Aš rūpinuosi mūsų reputacija. Noriu, kad visi matytų mano sūnų... su savo tėvu, su draugais, su Ramsėjumi. Noriu, kad mus visus matytų drauge. Alekso ateitis turi būti be jokių tamsių dėmių. Kad ir kas tavęs lauktų ateityje, negalima nutraukti saitų su praeitimi, su buvusiu savo gyvenimu. Juk tai nėra pernelyg didelė kaina — tereikia paaukoti vieną vienintelį vakarą, ir durys į ateitį bus atidarytos.

— Ak, lorde, jūs kaip visada mane sugraudinote, — pasakė Ramzis. — Kitame pasaulyje, kitame laikmetyje aš irgi skelčiau tokias pat beprotiškas kalbas savo pavaldiniams. Štai ką su mumis daro rūmai bei titulai. Bet aš čia pernelyg ilgai užtrukau. Samirai, jei nori, eime su manim. Arba aš keliausiu vienas.

— Eisiu su jumis, sere. — Samiras pakilo, nusilenkė Eliotui. — Iki ryto, milorde.

Ramzis išėjo, Samiras išskubėjo jam iš paskos. Džulija kiek pasėdėjo nejudėdama, po to staiga pašoko kaip įgelta ir išbėgo paskui Ramzį. Mergina jį pagavo laiptinėje, ir jiedu apsikabino.

— Prašau, mylimoji Džulija, — kuždėjo karalius. — Prisiekiu, ne visada aš toks bukaprotis. — Jis suspaudė delnais merginos veidą. — Prašau, važiuok į Londoną, ten tu būsi saugi. Kai baigsis šitas košmaras, mudu susitiksime.

Džulija purtė galvą.

— Aš tavęs neapgaudinėju. Myliu tave, todėl negalėčiau meluoti. Viską tau papasakojau.

Džulija stebėjo, kaip Ramzis lėtai leidžiasi laiptais. Jis vėl užsidėjo galvos apdangalą ir tapo panašus į šeichą. Išeidamas iš pastato, atsisuko ir pamojavo.

Džulijai nesinorėjo grįžti į kambarį ir vėl susitikti su Eliotu.

Dabar mergina žinojo, ko grafas vyko į šią kelionę. Nors ir anksčiau įtarė... Jis net ryžosi tokiam kraštutinumui — pradėjo persekioti Ramzį. Nuėjo paskui jį į muziejų.

Nors, kas čia stebėtino? Juk grafas tikėjo stebuklingu eliksyru. Tik jis ir Samiras... Tikėjo ir susigundė slapta viltimi.

Mergina meldėsi, kad tik jis suprastų, kokį pavojingą planą sumanė. O kai pagalvojo apie žmogų, nugrimzdusį į tamsą, iš kurios jis jau niekada nebepakils, ji suvirpėjo ir pravirko... Ir visai nesvarbu, koks tai žmogus — blogas, žiaurus ar pavojingas.

Eliotas tebesėdėjo savo vietoje ir gėrė džiną. Kaip visada orus, pasitempęs, elegantiškas — net tada, kai yra visai vienas, girtas ir sėdi tamsoje.

Džulijai įėjus, grafas net nepažvelgė į ją. Jis niekaip negalėjo susikaupti ir pakilti iš krėslo. Mergina uždarė duris ir priėjo prie jo.

Džulija pradėjo kalbėti tiesiai, nieko neslėpdama. Ji papasakojo, ką sužinojusi iš Ramzio apie eliksyrą: apie maistą, kurio vėliau negalima valgyti, apie gyvūnus, apie nuolatinį norą valgyti, ji papasakojo apie vienatvę, izoliaciją nuo visos žmonijos. Tiesiog vaikščiojo po kambarį ir bėrė žodžius, tarsi kalbėtų pati su savimi, nežiūrėdama į grafą bei vengdama jo žvilgsnio.

Galiausiai mergina nutilo. Kambaryje buvo tylu.

— Kai mudu su tavo tėvu buvome jauni, daug laiko praleisdavome Egipte, — pasakė Eliotas. Rausėmės knygose, tyrinėjome kapavietes, vertėme senovinius tekstus. Dieną ir naktį vaikščiojome po smėlynus. Senovės Egiptas! Jis tapo mūsų mūza, mūsų religija. Svajojome rasti čia kokią nors paslaptį, ką nors tokio, kas nušviestų mūsų kasdienybę, neleistų galvoti apie žmogaus būties beviltiškumą. Ar tiesa, kad piramidės slepia savyje daugybę neatskleistų paslapčių? Juk kadaise egiptiečiai mokėjo magišką kalbą, kuri buvo suprantama patiems dievams? Kokios dar neatrastos kapavietės slepiasi šitose kalvose? Kokią filosofiją žino šitie išmintingi žmonės? Ar paslaptys kuriamos, pasitelkus aukštą kultūros lygį? — Mes ieškojome atsakymų į panašius klausimus. Žinojimas pats savaime jau yra paslaptis. Mums rūpėjo atskleisti, ar tikrai egiptiečiai buvo tokie paslaptingi bei išmintingi, ar tai tik paprasčiausia gudri tauta? Tai buvo paieškos, tai buvo mūsų aistra. Mes to taip ir nesužinojome... Ir šiandien nieko nesuprantu. Tai buvo paieškos — ar tu supranti mane?

Džulija tylėjo. Ji žiūrėjo į Eliotą. Koks jis senas! Jo žvilgsnis liūdnas, sutrikęs, beviltiškas. Štai jis pakilo iš kėdės, priėjo prie jos, pabučiavo į žandą. Taip pat galantiškai, kaip darė viską. Ir vėl Džulijai toptelėjo mintis, kuri jau ne kartą buvo atėjusi į galvą. Jeigu ne jo žmona Edita ir ne Aleksas, ji galėtų įsimylėti šitą žmogų ir už jo ištekėti.

Ir jeigu ne Ramzis...

— Nerimauju dėl tavęs, mano mieloji, — ištarė grafas ir išėjo.

Naktis. Tyli, vieniša. Tik tylus iš apačios sklindančios muzikos aidas.

Gilus sveikas miegas Džulijai dabar atrodė tik saldus vaikystės prisiminimas.