Mumija, arba Ramzis Prakeiktasis

10 skyrius

Jie stovėjo visi drauge geležinkelio stotyje. Ramziui šios minutės buvo ypač sunkios. Jis jau nebeturėjo jokių argumentų jokių žodžių, galinčių įtikinti Džuliją. O pažvelgęs į jos akis, karalius matė tiktai gilią nuoskaudą.

Aleksas virto visai kitu žmogumi... tik su Alekso veidu. Jis abejingai išklausė jam papasakotą pusiau tiesą apie tą moterį, su kuria Ramsėjus buvo seniai pažįstamas, apie tai, kad ji beprotė ir labai pavojinga. Po to tarsi atsijungė, nieko nenorėdamas klausyti nei girdėti.

Jiedu su Džulija staiga suaugo — šitas naivus jaunuolis ir jauna moteris. Džulijos veidas pablyško, pasidarė nuobodesnis. Aleksas, stovėjęs greta merginos, buvo tylus, nekalbus.

— Jie mane čia laikys kokias dvi ar tris dienas. Ne ilgiau, — kalbėjo sūnui Eliotas. — Po savaitės greičiausiai jau būsiu namuose. Pasirūpink Džulija. Jei pradėsi ja rūpintis...

— Žinau, tėve, man pačiam tai bus tik į gerą.

Ir jaunuolis nusišypsojo ledine šypsena.

Traukinio palydovas davė ženklą. Traukinys buvo pasiruošęs išvykti. Ramzis negalėjo ir nenorėjo į jį žiūrėti — nei kaip jis juda, nei kaip dunda jo ratai. Jam norėjosi dingti iš čia, nors žinojo, kad stovės iki paskutinės akimirkos.

— Ir tu nepakeisi savo sprendimo? — sušnabždėjo karalius. Džulija žvelgė kažkur pro šalį.

— Aš visada tave mylėsiu, — sušnabždėjo mergina.

Ramzis turėjo pasilenkti, kad galėtų išgirsti jos žodžius. Merginos lūpos prisilietė prie jo.

— Mylėsiu tave iki pat mirties. Bet savo sprendimo nepakeisiu.

Aleksas paėmė jį už rankos.

— Iki pasimatymo, Ramsėjau. Tikiuosi, pasimatysime Anglijoje.

Atsisveikinimo ritualas artėjo prie pabaigos; Ramzis atsisuko, ketindamas pabučiuoti Džuliją, bet mergina jau stovėjo ant metalinio vagono laiptelio. Jų akys susitiko. Nebuvo priekaištų, smerkimo; mergina niekaip negalėjo savęs nugalėti.

Pagaliau traukinys sušvilpė, sudundėjo, šlykščiais garsais sudrebindamas orą. Vagonų grandinė su mažais langeliais, netolygiais judesiais truktelėjo pirmyn. Per langą Ramzis pamatė Džuliją. Prikišusi delną prie stiklo, mergina žiūrėjo į jį. Jis pamėgino suprasti jos akių išraišką. Galbūt ji apgailestauja, gailisi, priėmusi tokį sprendimą?

Karaliui buvo neapsakomai liūdna. Jis vėl išgirdo Kleopatros žodžius: „Aš šaukiau tave paskutinėmis gyvenimo minutėmis“.

Traukinys judėjo pro šalį. Langą palietė saulės spindulys, ir jis sutvisko sidabru. Daugiau Ramzis nematė jos veido.

Lordas Ruterfordas nuvedė jį prie platformos, kur keleiviai laukė automobilių, o vairuotojai, vilkintys livrėjomis, paslaugiai atidarinėjo mašinų dureles.

— Kur važiuosite? — paklausė grafas.

Ramzis žiūrėjo į tolstantį traukinį. Paskutinis vagonas su mažytėmis geležinėmis durelėmis vis mažėjo ir mažėjo. Jau beveik nesigirdėjo ratų bildesio.

— Koks skirtumas? — atsakė jis. Po to tarsi staiga atsibudęs pažvelgė į Eliotą. Grafo veido išraiška karalių nustebino ne mažiau, negu Džulijos žvilgsnis. Priekaišto nebuvo — tik gilus liūdesys. — Ir kokią pamoką jūs gavote, milorde, iš visos šitos istorijos? — netikėtai išsprūdo iš jo lūpų klausimas.

— Reikės nemažai laiko, kad galima būtų viską įvertinti, Ramzi. O laiko aš tikriausiai jau neturiu.

Ramzis papurtė galvą.

— Po visko, ką jūs matėte, — tyliai ištarė karalius, kad jo žodžius galėtų girdėti tik Eliotas, — jūs vis dar norite pasinaudoti eliksyru? Ar atsisakysite jo, kaip Džulija.

Traukinys išnyko iš akiračio. Ištuštėjusioje stotyje buvo tylu. Girdėjosi tik padrikų pokalbių nuotrupos.

— Argi dabar tai svarbu, Ramzi? — paklausė grafas, ir karalius pirmą kartą pamatė jo veide kartėlį bei didžiulį nuovargį.

Jis paėmė Eliotą už rankos.

— Mes dar susitiksime, — ištarė karalius. — O dabar turiu eiti, antraip pavėluosiu.

— O kur jūs einate?

Ramzis neatsakė. Apsisuko ir, eidamas per stoties aikštę, pamojavo. Eliotas mandagiai jam linktelėjo ir nuskubėjo prie laukiančio automobilio.

Jis atsimerkė. Pro medines langines skverbėsi saulė, virš galvos lėtai sukosi ventiliatorius.

Eliotas paėmė nuo spintelės savo auksinį kišeninį laikrodį. Pusė keturių. Jų laivas jau išplaukė. Grafas mėgavosi atokvėpiu. Po to pagalvos, ką toliau daryti.

Jis išgirdo Volterį atidarant duris.

— Ar tie baisūs žmonės iš gubernatoriaus kontoros dar neskambino? — paklausė grafas.

— Skambino, milorde. Du kartus. Pasakiau, kad jūs miegate ir kad neketinu jūsų žadinti.

— Tu geras vaikinas, Volterį. Kad jie kur sudegtų pragare.

— Milorde?

— Nieko, nieko, Volteri.

— Dar buvo atėjęs tas egiptietis.

— Samiras?

— Atnešė Ramsėjaus įduotą kažkokį vaistų buteliuką. Jis štai tenai, milorde. Pasakė, kad jūs žinote, kokie tai vaistai.

— Ką? — Eliotas pakilo ir lėtai pažvelgė į prie lovos stovintį staliuką.

Tai buvo plokščias buteliukas, panašus į tuos, kuriuose parduodamas viskis ar degtinė, tik stiklas skaidrus. Buteliukas buvo pilnas balto kaip pienas skysčio, kuris viršuje spindėjo.

— Būkite su juo atsargus, milorde, — pasakė Volteris, atidarydamas duris. — Jei čia koks nors egiptietiškas preparatas, geriau su juo neprasidėti.

Eliotas vos nepradėjo garsiai kvatoti. Šalia buteliuko gulėjo raštelis. Išėjus Volteriui, grafas paėmė jį.

Jis buvo parašytas aiškiomis spausdintinėmis raidėmis, primenančiomis lotynišką šriftą.

„Lorde Ruterfordai, dabar viskas jūsų rankose. Tegul jūsų išmintis bei filosofija jums padės. Pasirinkite pats“.

Jis perskaitė dar kartą. Ne, tuo neįmanoma patikėti. Grafas ilgai spoksojo į raštelį, po to pažvelgė į buteliuką.

Džulija snaudė ant aukštos pagalvės. Atsimerkusi, suvokė, kad pabudo nuo savo pačios balso. Sapne ji šaukė Ramzį. Mergina lėtai pakilo ir apsivilko marškinius. Jei kas denyje ją ir pamatys su marškiniais, jos tai visai nejaudina. Atėjo vakarienės metas. Reikia apsirengti. Ji reikalinga Aleksui. Ak, jei tik dabar galėtų ramiai galvoti... Mergina priėjo prie spintos ir pradėjo ieškoti tinkamų drabužių. Kur jie dabar? Kiek valandų jau plaukia?

Aleksas jau buvo savo vietoje. Sėdėjo ir žiūrėjo priešais save. Nepasisveikino su Džulija, nepašoko, nepasiūlė jai kėdės. Tarsi tai būtų visai nesvarbu.

— Aš iki šiolei vis dar nieko nesuprantu, — prabilo jaunuolis. — Tikrai. Ji man visai neatrodė beprotė, dievaži.

Tai buvo tikra kančia, tačiau Džulija pasirengė klausytis...

— Žinoma, kažkas joje buvo tokio. Ji labai liūdna, keista, — tęsė Aleksas. — Tikrai žinau, jog mylėjau ją. Ir ji mane mylėjo. — Jis atsisuko į Džuliją. — Ar tu tiki?

— Tikiu.

— Ji kalbėjo keistus dalykus. Pasakė, jog neketino manęs įsimylėti, o tai atsitiko netyčia. O aš jai pasakiau, kad suprantu, ką ji norėjo pasakyti. Niekada nebūčiau pagalvojęs... tai yra viskas buvo visai kitaip. Tarsi rožės, kurios buvo geltonos spalvos — bent jau tu taip galvojai visą gyvenimą — ir staiga pasidarė raudonos!

— Taip, suprantu.

— Ir paaiškėjo, kad vanduo visai ne šiltas, o karštas.

— Taip.

— Ar tu gerai į ją įsižiūrėjai? Pastebėjai, kokia ji nuostabi!?

— Neverta kankinti savęs prisiminimais. Jos nebesugrąžinsi.

— Žinojau, kad ją prarasiu. Iš pat pradžių žinojau. Tik negaliu suprasti kodėl. Ji buvo tarsi ne iš šio pasaulio, supranti? Ir tuo padu man ji buvo labiau reali, negu...

— Suprantu.

Aleksas žvelgė pirmyn — tarsi apžiūrinėtų padavėjus bei publiką ar mėgintų įsiklausyti į civilizuotų žmonių pokalbius. Čia buvo daugiausiai britai.

— Tu viską pamirši, — netikėtai pasakė Džulija. — Tai įmanoma, aš žinau.

— Taip, pamiršti, — sutiko Aleksas ir šaltai nusišypsojo. — Taip mes ir padarysime. Tu pamirši Ramsėjų, jei kokios nors aplinkybės judu išskirs. O aš pamiršiu ją. Ir mudu apsimesime, jog niekada nepatyrėme tikros meilės — nei tu, nei aš. Tarsi tu niekada nepažinojai Ramsėjaus, o aš — jos...

Mergina apstulbusi nenuleido nuo jo akių.

— Ir apsimesime, kad gyvename, — sušnabždėjo ji. — Kokius baisius dalykus tu kalbi!

Aleksas net neišgirdo jos žodžių. Jis paėmė šakutę ir pradėjo valgyti. O gal tik kimšo į skrandį maistą, apsimesdamas, kad valgo. Džulija krūptelėjo ir įsmeigė žvilgsnį į savo lėkštę.

Gatvėje jau sutemo. Pro uždaras langines skverbėsi tamsiai mėlyna šviesa. Vėl atėjo Volteris. Norėjo paklausti, ar milordas nenori vakarieniauti. Eliotas atsakė, jog nori pabūti vienas.

Jis sėdėjo su pižama, šlepetėmis, žiūrėdamas į ant stalo gulintį plokščią buteliuką. Tas blykčiojo tamsoje. Šalia tebegulėjo ir raštelis.

Pagaliau Eliotas atsikėlė, ketindamas persirengti. Užtruko keletą minučių, nes kiekvienas judesys kėlė sąnarių skausmus. Pagaliau grafas apsivilko vilnonį kostiumą; dieną su juo buvo karšta, o naktį bus kaip tik.

Pasiramsčiuodamas lazdele, jis priėjo prie staliuko, paėmė buteliuką ir įsidėjo į vidinę švarko kišenę. Indelis vos tilpo kišenėje ir savo svoriu pardėjo spausti krūtinės ląstą.

Grafas išėjo į gatvę. Žengęs vos keletą žingsnių nuo viešbučio, iškart pajuto stiprėjantį kairės kojos skausmą. Bet vis judėjo toliau, dėliodamas lazdelę iš vienos rankos į kitą, ieškodamas patogesnio atramos taško. Kartais sustodavo, atgaudavo kvapą ir vėl eidavo pirmyn.

Po valandos grafas atsidūrė senajame Kaire ir be jokio tikslo vaikštinėjo mažomis gatvelėmis. Jis neieškojo Malenkos namų — tiesiog vaikštinėjo. Iki vidurnakčio kairioji jo koja visai nutirpo, bet Eliotui ne tas rūpėjo.

Jis įdėmiai žvelgė į visus kelyje pasitaikančius daiktus. Sienos, durys, sutiktų žmonių veidai... Sustojo priešais kabaretą ir klausėsi muzikos. Beveik kiekvienoje naktinėje užeigoje šoko merginos. Kažkas grojo fleita...

Eliotas niekur neužtrukdavo ilgai, nebent tik, kai ypač pavargdavo. Tuomet atsisėsdavo ant suoliuko... kartais net užsnūsdavo. Naktis buvo tyli, rami, visai nepanaši į pilnas pavojų Londono naktis.

Buvo jau antra valanda nakties, o grafas vis dar klaidžiojo. Išvaikščiojo visą senovinį miestą ir vėl pasuko link naujo rajono.

Džulija stovėjo prie turėklų, ranka prilaikydama šaliką. Ji žiūrėjo žemyn, į tamsų vandenį. Mergina stipriai sušalo, sustingo rankos. Jai buvo keista, jog net šaltis jos nebejaudina. Dabar jau niekas nesvarbu.

Ir apskritai jos čia nėra. Ji namuose, Londone. Stovi gėlėse skendinčioje oranžerijoje. Tenai ir Ramzis: jo kūnas suvyniotas į drobulę. Mergina matė, kaip jis pakėlė ranką ir nusiėmė tvarsčius nuo veido. Žydros akys pažvelgė tiesiai į ją, o tose akyse spindėjo meilė.

— Ne, viskas ne taip, — sušnabždėjo ji. Bet su kuo Džulija kalbasi? Niekas negirdėjo, ką ji pasakė. Laivas miegojo, civilizuoti britai plaukė namo iš neilgos malonios kelionės po Egiptą. Jie džiaugėsi pamatę garsias piramides, šventoves... „Sunaikink eliksyrą. Iki paskutinio lašo“.

Ji žiūrėjo žemyn, į ošiančią jūrą. Vėjas staiga pakėlė aukštyn jos plaukus bei šaliko kampus. Džulija tvirčiau įsikibo turėklų, tuo tarpu šalis išsprūdo ir nuskriejo tolyn. Jį prarijo rūkas, mergina net nematė, kaip šalis įkrito į vandenį. Vėjo švilpimas bei laivo motorų gaudesys staiga nutilo — viską užgožė rūkas.

Jos pasaulis sugriautas. Blyškių spalvų, neaiškių garsų pasaulis išnyko. Merginos ausyse skambėjo tiktai jo balsas: „Aš myliu tave, Džulija Stratford“. Girdėjo ir savo žodžius: „Jau verčiau niekada nebūčiau tavęs sutikusi! Verčiau nebūtum sutrukdęs Henriui atlikti savo darbą“.

Netikėtai mergina nusišypsojo. Ar nors kartą gyvenime ji buvo taip sušalusi? Ji pažvelgė žemyn. Džulija vilkėjo tik naktiniais marškiniais. Nieko nuostabaus. Verčiau ji būtų mirusi. Kaip tėvas. Juk Henris jau buvo įpylęs į jos kavos puodelį nuodų. Ji užsimerkė, atkišo išvargusį veidą lediniam vėjui.

„Aš myliu tave, Džulija Stratford!“ — vėl suskambėjo atmintyje Ramzio balsas. Tačiau šį kartą mergina išgirdo visai kitokį savo atsakymą: „Aš mylėsiu tave iki pat mirties“. Kokie puikūs žodžiai...

Kokia prasmė grįžti namo? Mėgdžioti gyvenimą, apsimetinėti, jog gyveni. Baigėsi nuotykiai. O normalus gyvenimas dabar atrodys tarsi tikras košmaras. Tėvo nebėra, ji nutolo nuo realaus gyvenimo, likimas ją išplėšė iš įprastinės aplinkos. Beliko tik prisiminimai apie šviesias akimirkas, kurias teko patirti. Štai jiedu palapinėje, štai mylisi... pagaliau Džulija priklauso jam.

Senatvėje ji neturės vaikų, kuriems galėtų papasakoti, kodėl taip niekada ir neištekėjo. Neatsiras tokių jaunuolių, kuriems bus malonu išgirsti apie jos nuotykius Kaire. Ji taps nuobodžia moterimi, kuri visą gyvenimą saugo baisią paslaptį ir kankinasi.

Taip, labai liūdna. Kam ilgai svarstyti? Tamsūs vandenys ją šaukia, laukia jos. Per kelias sekundes jos kūną nuneš toli, labai toli nuo laivo — ir nebus jokios galimybės išsigelbėti.

Staiga Džulijai pasirodė, jog tai bus nuostabu. Reikia tik pralįsti už turėklo ir šokti į juodas bangas. Vėjas vos pats jos nenubloškė, kol mergina lipo ant turėklų. Jis lindo po naktiniais marškiniais, pūtė iš visų pusių. Džulija plačiai išskleidė rankas ir šoko. Vėjas sustaugė dar garsiau. Štai jos kūnas jau skrieja virš vandens! Viskas baigta!

Tą pačią akimirką mergina suvokė, jog dabar niekas jos neišgelbės, nesuspės sustabdyti. Ji jau krito žemyn. Labai norėjosi ištarti tėvo vardą... Bet atmintyje tebuvo tik vienas vardas — Ramzis. Ak, kaip malonu tarti šitą vardą, kaip saldžiai jis skamba!

Stiprios rankos pagavo jos kūną. Ji pakibo virš jūros. Aplinkui nieko nesimatė — viską gaubė rūkas.

— Ne, Džulija, ne!

Tai buvo Ramzis. Jis pernešė ją ant rankų per turėklus, priglaudė prie krūtinės. Karalius stovėjo ant denio, stipriai apkabinęs merginą.

— Jokio gyvenimo po mirties nebus, mieloji.

Ji pratrūko raudoti. Tirpo tarsi ledas, iš akių upeliu liejosi karštos ašaros. Prisiglaudė prie Ramzio, paslėpusi veidą ant jo krūtinės.

Džulija be paliovos kartojo jo vardą. Jautė tvirtas vyriškio rankas, saugančias ją nuo vėjo...

Kairas nubudo su saule. Atrodė, tarsi pačios gatvės gimdytų kaitrą; atgijo turgus; virš atvirų namų durų išsipūtė įvairiaspalvės dangos; iš visų pusių girdėjosi kupranugarių bei asilų bliovimas.

Eliotas jautėsi klaikiai pavargęs. Tiesiog eidamas miegojo, bet vis tiek judėjo pirmyn. Ėjo pro nedideles parduotuvėles, pro antikvarinių daiktų bei pigių netikrų egiptietiškų relikvijų pardavėjus. Kai kurie mumijų pardavėjai tvirtino, jog turi net karaliaus mumijų...

Mumijos. Jos buvo išrikiuotos prie sienos, apšviestos ryškios saulės, kai kurios žemėtos, apiplyšusiais tvarsčiais. Tačiau pro apdriskusius skarmalus buvo galima įžiūrėti jų veidus.

Eliotas stabtelėjo. Mintys, visą naktį knibždėjusios jo galvoje, ištirpo. Artimųjų, tų žmonių, kuriuos jis kadaise mylėjo, paveikslai staiga išnyko. Jis buvo turguje. Jį kepino saulė... O jis žiūrėjo į mirusius kūnus, atremtus prie baltos sienos.

Eliotas prisiminė Malenkos žodžius: „Iš mano anglo jie padarys didįjį faraoną. Įdėjo jį į bitumą ir daro mumiją, kurią parduos turistams... Mano gražuoliukas, jie iš jo padarys karalių“.

Grafas priėjo arčiau. Vaizdas buvo pasibjaurėtinas, tačiau mumijos kažkodėl jį traukė. Pirmoji pykinimo banga pakilo, kai jis ėmėsi apžiūrinėti pačią kraštinę aukštą, liesą mumiją. Antrą kartą supykino, kai prie jo priėjo storapilvis prekeivis dryžuotu apsiaustu. Jis sunėrė rankas už nugaros ir išdidžiai atkišo pilvą.

— Galiu jums pasiūlyti labai pelningą sandėrį, — pasakė prekeivis. — Šita mumija išsiskiria iš visų kitų. Matote? Įsižiūrėkite ir pamatysite, kokie tvirti jo kaulai. Jis buvo didysis karalius. Prieikite arčiau. Įsižiūrėkite į jį.

Eliotas nenoriai pakluso. Stori, tvirti tvarsčiai senesni už senovinius — puikus darbas. Ir kvapas žemės bei bitumo; bet po storu sluoksniu matosi veidas: nosis, plati kaktos juosta, gilios akiduobės, plonos lūpos. Jokių abejonių — priešais jį Henris Stratfordas!

Linksmi rytinės saulės spinduliai prasiskverbė į apvalų iliuminatorių, ryškiais blyksniais šokinėjo ant baltų paklodžių, ant lovos atlošo.

Jie sėdėjo dviese, sušildyti vyno bei meilės...

Džulija stebėjo, kaip Ramzis pila į taurę baltą skystį iš paslaptingo indo — jame blykčiojo mažytės kibirkštėlės. Po to jis ištiesė merginai taurę.

Ji paėmė ir įdėmiai pažvelgė karaliui į akis. Akimirką jai vėl pasidarė baisu: pasirodė, kad ji ne kajutėje, o ant denio, kur ją gaubia šaltis bei rūkas. O jos laukia jūra, ji šaukia, vilioja... Mergina krūptelėjo, ir šilta saulė ištirpdė ledus ant jos odos. Ramzio akyse ji išvydo baimę.

Juk jis pats paprasčiausias žmogus, toks, kaip ir visi kiti vyrai. Jis nežino, kas dar šaus į galvą Džulijai, ir nerimauja dėl jos. Mergina nusišypsojo.

Ir tylėdama išgėrė taurę ligi dugno.

— Sakau jums, tai tikrai karaliaus kūnas, — toliau įtikinėjo, pasilenkęs prie jo prekeivis. — Nebrangiai atiduosiu. Jūs man patinkate, todėl ir atiduosiu už pusę kainos. Iškart matyti, jog esate džentelmenas, ir skonį puikų turite. Be vargo galėsite šitą mumiją išsivežti iš Egipto... — Melo srautas liejosi nesustodamas... komersanto dainelė, idiotiška tiesos imitacija.

Suvyniotas į marlę Henris! Henris, amžiams įkalintas stipriose drobulėse! Tas pats Henris, kuriam Eliotas glostė plaukus mažame kambarėlyje Paryžiuje. Nuo tų laikų praėjo visa amžinybė...

— Prieikite arčiau, sere, nenusigręžkite nuo Senovės Egipto paslapčių, nuo šitos stebuklingos šalies...

Balsas vis labiau tolo, virsdamas apgailėtinu aidu. Eliotas pasitraukė nuo prekeivių, išėjo į saulės šviesą.

Milžiniškas saulės diskas kabėjo virš namų stogų. Į jį buvo neįmanoma žiūrėti — šviesa graužė akis.

Vis dar pakėlęs akis į saulę, grafas tvirčiau suspaudė rankoje lazdelę, įkišo kitą ranką į kišenę ir ištraukė plokščią buteliuką. Numetė lazdą, atidarė indelį ir dideliais gurkšniais išgėrė visą ligi dugno.

Drebulys perbėgo visu grafo kūnu — tarsi į jį būtų įsmigę milijonai smulkių adatėlių. Eliotas sustingo. Buteliukas nukrito į dulkes. Netikėtai jį išpylė karštis. Nutirpusi kairė koja atgijo, dingo sunkumas, nebuvo skausmo krūtinėje. Rankos ir kojos įsitempė. Grafas išsitiesė, pasijutęs tvirtas, galingas ir plačiai atmerktomis akimis pažvelgė į liepsnojantį danguje auksinį saulės diską.

Pasaulis jo akyse pulsavo, virpėjo, tačiau po kurio laiko vėl tapo aiškus ir ryškus. Jį supantys daiktai atrodė visai kitaip — jau nuo keturiasdešimties metų jis jų tokių nematė, nuo tada, kai susilpnėjo regėjimas. Dabar jis matė netgi atskiras smilteles po savo kojomis.

Peržengęs per savo buvusią atramą su sidabriniu antgaliu, nekreipdamas dėmesio į prekeivį, šaukiantį jam apie pamestą lazdelę, Eliotas tvirtu žingsniu nukeliavo pirmyn.

Vidurdienio saulė švietė aukštai danguje, kai jis paliko Kairą. Siauru takeliu grafas žingsniavo į rytus. Jis nežinojo, kur eina, bet tai nebuvo svarbu. Priešakyje monumentai, pasaulio stebuklai, miestai... Jis skubėjo. Anksčiau dykuma jam neatrodė tokia nuostabi, dabar gi jis negalėjo atitraukti susižavėjusių akių nuo smėlio jūros.

Jis tai padarė! Kelio atgal nebėra. Eliotas pažvelgė į žydrą bedugnę virš galvos ir linksmai suriko. Jam nereikėjo, kad kas nors jį išgirstų — tai tebuvo susižavėjimo bei džiaugsmo šūksnis.

Jiedu apsikabinę stovėjo denyje ir šildėsi saulės spinduliuose. Džulija jautė, kaip stebuklingas eliksyras veikia jos odą, plaukus... Ant savo lūpų ji jautė mylimų lūpų skonį. Jie bučiavosi taip, kaip niekada anksčiau to nedarydavo. Aistra buvo ta pati, bet dabar jiedu buvo vienodai nepasotinami...

Ramzis paėmė ją ant rankų, nunešė į nedidelį miegamąjį ir paguldė ant lovos. Juos apgaubė tyla.

— Dabar tu mano, Džulija Stratford, — sušnabždėjo jis. — Mano karalienė. Tokia ir liksi amžinai. O aš tavo.

— Kokie nuostabūs žodžiai! — sušnabždėjo ji liūdnai šypsodamasi. Jai norėjosi įsiminti šią minutę, įsiminti jo žydrų akių žvilgsnį.

Po to prasidėjo aistringos glamonės.