Mumija, arba Ramzis Prakeiktasis

9 skyrius

Jie nuėjo paskui žmonių srautą. Išėjo iš teatro pastato ir per aikštę pasuko viešbučio link.

Kleopatra net neabejojo, jog Ramzis juos persekioja. O lordas Ruterfordas irgi būtinai ateis į puotą, vildamasis išgelbėti savo sūnų.

Ji dar nenusprendė, kaip pasielgs. Susitikimo išvengti bus nelengva. Pasakys kažkokius žodžius, o kas po to? Ji troško laisvės, bet nežinojo, kur eiti ir ką padaryti, kad galėtų būti laisva.

Toliau žudyti? Juk tai nėra išeitis. Kuo toliau, tuo labiau ji šlykštėjosi žudymu. Taip beprotiškai, taip neapgalvotai ji pasielgė. Dabar Kleopatrai buvo gaila net to žmogaus, kuris į ją šaudė. Nesvarbu, kas jis toks, juk jis žmogus.

Jai būtina suprasti, kodėl Ramzis sugrąžino ją į gyvenimą. Tada žinos, ką toliau daryti. O gal geriausia būtų nuo jo pabėgti?

Kleopatra pažvelgė į triukšmingai prie viešbučio privažiuojančius automobilius. Kodėl dabar pat nepabėgus drauge su Aleksu? Juk ji turi pakankamai laiko. Galės vėliau susirasti savo buvusį mokytoją, žmogų, kuris vadovavo jos žemiškam gyvenimui, kuris vėliau ją vėl nežinia dėl ko prikėlė.

Akimirką kažkokia baisi nuojauta nusmelkė Kleopatros širdį. Ji tvirčiau įsikibo Aleksui į parankę, o jaunuolis vėl padrąsino ją savo kerinčia šypsena. Kleopatra nieko nepasakė. Kol jiedu įėjo į laiptinę ir nusekė paskui minią plačiais laiptais, ji vis dar jautėsi sutrikusi.

Antrame aukšte buvo didžiulė šokių salė, kur kas erdvesnė už tą, kurią vakar Kleopatra matė pirmame aukšte. Kairėje pusėje prie sienos stovėjo staltiesėmis užtiesti stalai; pati salė atrodė bekraštė; kažkur grojo orkestras, tačiau pro žmonių srautą jo nesimatė. Nuo aukštų, dailiomis lentelėmis iškaltų lubų buvo nukarusios auksaspalvės užuolaidos. Kaip šitie žmonės mėgsta gipsinius ornamentus — ir durys ir langai išpuošti lipdiniais, primenančiais plaktą grietinėlę... Poros jau sukosi pagal muziką. Atrodė, tarsi nuo nukarusių milžiniškų šviestuvų lašėjo šviesa. Po visą patalpą šmirinėjo tarnai, nešiodami padėklus su balto vyno bokalais.

— Kaip mes čia juos surasime? — jaudinosi Aleksas. — O, aš taip nekantrauju supažindinti juos su tavimi!

— Tikrai? — sušnabždėjo ji. — O ką, jeigu jie nepritars tavo pasirinkimui, lorde Aleksai?

— Kokius keistus dalykus kalbi, mieloji, — naiviai nustebo jis. — Tai neįmanoma. O jei taip ir būtų, tai neturi jokios reikšmės.

— Myliu tave, lorde Aleksai. Kai pamačiau tave pirmą kartą, nemaniau, kad taip nutiks. Tik pagalvojau, kad esi jaunas, mielas, ir man bus malonu tave apkabinti. O po to pamilau.

— Puikiai suprantu, apie ką kalbi, — sušnabždėjo jaunuolis, o jo akys keistai blizgėjo. — Tu tuo stebiesi? — Atrodė, tarsi jis kažko nepasako iki galo, mėgina paaiškinti, tačiau jam stinga žodžių. Jis kažkoks liūdnas; Kleopatra iš pat pradžių pastebėjo tą liūdesį jame, ir dabar suprato, kad ji ir yra to liūdesio priežastis. Tas liūdesys — tai atsakas į tai, ką Aleksas mato jos akyse.

Kažkas pašaukė Aleksą vardu. Jo tėvas. Kleopatra nesunkiai atpažino tą balsą.

— Atmink, aš tave myliu, Aleksai, — pakartojo moteris, kažkodėl būdama įsitikinusi, jog atsisveikina su jaunuoliu. Ir šitie žodžiai jai atrodė patys tinkamiausi.

Ji atsisuko ir pamatė, kaip visi jie išeina pro atviras duris.

— Tėve, Ramsėjau! — pasakė jaunuolis. — Taip džiaugiuosi jus matydamas.

Kleopatra jautėsi tarytum sapne. Aleksas paspaudė Ramziui ranką, o tas išplėtęs akis žiūrėjo į Kleopatrą.

— Mieloji, — tarsi iš toli atsklido Alekso balsas, — leisk tau pristatyti mano tėvą ir artimus draugus. Na, jūsų didenybe... — Netikėtai jaunuolis nutilo ir tyliai sušnabždėjo: — Aš net nežinau tavo tikrojo vardo.

— Kodėl gi, žinai, mielasis, — atsakė moteris. — Pasakiau tau vardą jau pirmojo mūsų susitikimo metu. Aš Kleopatra. Mudu su tavo tėvu pažįstami, kaip, beje, ir su tavo draugu Ramsėjumi. Juk taip tu jį vadini? Ir su tavo drauge Džulija Stratford buvome susitikusios.

Karalienė pažvelgė į lordą Ruterfordą; muzika ir triukšmas ją apkurtino.

— Leiskite padėkoti jums, lorde Ruterfordai, kad buvote man toks geras. Net nežinau, ką be jūsų būčiau dariusi? O aš tokia nedėkinga...

Jai buvo neramu. Jei pasiliks šioje salėje, ji žus. Tačiau Kleopatra nejudėjo iš vietos, mėšlungiškai įsikibusi Alekso rankos. Jaunuolis nieko nesuprasdamas žiūrėjo tai į ją, tai į savo tėvą.

— Nieko nesuprantu. Judu tikrai buvote susitikę?

Staiga Ramzis žengė pirmyn. Jis grubiai sugriebė Kleopatrą už rankos ir nutempė toliau nuo Alekso.

— Man reikia su tavimi pasikalbėti, — pasakė ji, žvelgdamas į moterį iš viršaus. — Dabar. Akis į akį.

— Ramsėjau, dėl Dievo, ką tu darai?

Visi žvalgėsi į juos.

— Aleksai, pasilik čia, — pasakė Eliotas.

Ramzis nutempė Kleopatrą toliau.

— Paleisk mane, — sušnabždėjo ji.

Tarsi pro rūką Kleopatra pastebėjo, kaip Džulija Stratford apstulbusi puolė prie egiptiečio, o grafas Ruterfordas mėgino sulaikyti sūnų.

Karalienė įnirtingai pasimuistė ir išsiveržė iš geležinių Ramzio gniaužtų. Žmonės, mėginę apsimesti, kad į juos nežiūri, nustebę aiktelėjo. Nors muzika tebeskambėjo, balsai aplinkui nutilo.

— Mudu pasikalbėsime tuomet, kai aš to panorėsiu, mano dievinamas mokytojau! Tu vėl lendi į mano gyvenimą? Vėl, kaip ir praeityje, nori atimti iš manęs malonumą.

Pribėgo Aleksas. Kleopatra apsivijo jį rankomis, tačiau Ramzis vėl perėjo į puolimą.

— Velniai rautų, Ramsėjau, kas čia vyksta? — protestavo Aleksas.

— Sakau, kad mudu turime pabendrauti prie keturių akių, — pasakė Ramzis Kleopatrai, nekreipdamas jokio dėmesio į jos meilužį.

Jos įniršis aplenkė žodžius, o žodžiai — mintis:

— Manai, jog gali priversti mane daryti, ką tu nori! Atkeršysiu tau už tai, ką su manimi padarei! Tai bus žiaurus kerštas!

Ramzis vėl atplėšė ją nuo Alekso, kurį čia pat griebė į glėbį jo tėvas. Atsisukusi, Kleopatra pastebėjo, kaip Aleksas dingo minioje. Ramzis įsuko ją tarp šokančių porų ir nepaleido, nepaisydamas įnirtingo moters pasipriešinimo. Viena ranka laikydamas už riešo, kitą uždėjo ant talijos.

Šalia jų šokėjų poros ritmingai judėjo. Ramzis ėmė sukti Kleopatrą.

— Dink iš čia! — sušnypštė karalienė. — Manai, kad aš ta pati beprotė, kurią pamatei senojo Kairo lūšnelėje? Manai, esu tavo vergė?

— Ne, aš matau, jog tu pasikeitei. — Jis prabilo lotyniškai. — Kas gi tu esi iš tikrųjų?

— Tavo magija sugrąžino man protą bei atmintį. Bet mano patirtos kančios liko manyje, ir dabar nekenčiu tavęs labiau nei bet kada.

Ramzis apstulbo. Jis ir pats ne mažiau kentėjo. Gal būtų geriau, jeigu Kleopatra jo pasigailėtų?

— Tu visada buvai nepakartojamai žavus, kai skęsdavai kančiose! — krito ant Ramzio galvos jos žodžių kruša. — Ir kai teisdavai kitus! Bet nesu nei tavo vergė, nei tavo nuosavybė! Prikėlei mane gyventi, todėl noriu gyventi laisvai.

— Tai tu, — sušnabždėjo Ramzis. — Tai tikra karalienė Kleopatra, kuri buvo ir impulsyvi, ir išmintinga. Kuri mylėjo nesvarstydama. Kuri visada žinojo, kaip pakerėti ir valdyti.

— Taip, tai tiesa. Aš ta karalienė, kuri maldavo tavęs išgelbėti vieną mirtingą vyrą. Bet tu atsisakei padėti. Tu egoistas, piktas, niekingas žmogus.

— Ne, juk pati žinai, kad tai netiesa. — Tas pats žavesys, sugebėjimas įtikinti, tas pats įsiūtis, nevaldoma valia... — Tai buvo klaida. Baisi klaida.

— O aš? Ar aš irgi buvau klaida?

Ji mėgino išsilaisvinti, bet niekaip negalėjo. Ramzis vėl privertė ją paklusti muzikos ritmui ir suko ratu. Kleopatrą lietė šokančių damų sijonai, juos akivaizdžiai stebėjo...

— Praėjusią naktį tu pasakei, jog mirdama šaukeisi manęs. Gyvačių nuodai tave suparalyžiavo. Ar tu sakei tiesą?

Ji vėl pamėgino išsiveržti iš vyriškio glėbio.

— Nieko manęs neklausinėk!

Ji ištraukė ranką, bet Ramzis vėl ją sugriebė. Dabar visi pastebėjo, kas čia vyksta. Į juos pasisuko aplinkinių galvos. Viena po kitos sustojo šokusios poros.

— Atsakyk man, — reikalavo Ramzis. — Ar tikrai šaukei mane tomis paskutinėmis minutėmis? Ar tai tiesa?

— Tu nori pateisinti savo veiksmus? — Ji privertė Ramzį sustoti. Daugiau jis negali tampyti jos paskui save. — Man buvo baisu. Jaučiau, jog mirštu, — prisipažino Kleopatra. — Tai buvo baimė. Tai ne meilė. Tikiesi, jog kada nors atleisiu tau už tai, kad leidai numirti Antonijui?

— O taip, tai tu! — švelniai pasakė Ramzis. Jie stovėjo nejudėdami. — Tai tikrai tu. Mano Kleopatra. Dviveidė, aistringa... Tai tu.

— Taip. Ir aš nemeluoju sakydama, jog nekenčiu tavęs! — suriko ji. Iš moters akių pasipylė ašaros. — Ramzi Prakeiktasis! Prakeikiu tą dieną, kai saulės spindulys apšvietė tavo kapavietę. Ir kada tavo meilutė Džulija negyva gulės prie tavo kojų, kaip kadaise gulėjo Antonijus, tada tu tikrai sužinosi, kas yra išmintis, kas yra meilė, kokią galią turi ta, kuri užkariauja ir valdo. Tavo Džulija Stratford mirtinga. Nusukti jai sprandą tas pats, kas nulaužti nendrės stiebą.

Nejaugi ji norėjo ištarti būtent šiuos žodžius? Ji ir pati nežinojo. Tik žinojo, kad ją valdo ir meilė, ir neapykanta. Ir kad šie jausmai tarsi ugnis degina sielą. Ji įniršusi atšoko nuo Ramzio, pasirengusi bėgti.

— Ne, tu jos nepaliesi. Ir Alekso taip pat! — lotyniškai sušuko karalius. — Ir nieko kito nepaliesi. Kleopatra pastūmė iš kelio kažkokią porą. Moteris suriko, vyriškis užgriuvo ant savo partnerės. Kiti šokėjai prasiskyrė, duodami jai kelią. Kleopatra atsisuko, pamatė Ramzį, žiūrintį į ją, išgirdo jo žodžius:

— Tu nespėsi to padaryti, nes vėl atsidursi karste! Tamsoje!

Ji įsimaišė į minią. Iš visur girdėjosi šūksniai. Prieš save Kleopatra pamatė atidarytas duris. Padvelkė laisve. Ir ji nukūrė kiek tik kojos neša.

— Palauk, sustok, išklausyk manęs! — šaukė Ramzis.

Prie pat durų ji dar kartą atsisuko ir pamatė Aleksą. Jis laikė Ramzį už rankos.

— Sustokite, Ramsėjau, leiskite jai išeiti!

Dabar ir kiti vyrai apsupo Ramzį.

Karalienė išbėgo ant laiptų. Aleksas šaukė ją, maldavo palaukti. Jo balse nebuvo baimės. Bet Ramzis būtinai išsiverš iš tų žmonių rankų. Niekas negalės jo sulaikyti. Jo grasinimai tebeskambėjo Kleopatros ausyse.

Laikydamasi už turėklų, ji nubėgo laiptais žemyn, kaukšėdama aukštais kulniukais.

— Jūsų didenybe! — šaukė Aleksas.

Jis puolė prie išėjimo. Tuo metu prie durų kaip tik sustojo automobilis. Tarnas atidarė dureles. Iš mašinos išlipo vyras ir moteris.

Kleopatra atsisuko: Aleksas leidosi laiptais, jam iš paskos bėgo Ramzis.

— Jūsų didenybe! Palaukite!

Ji pastūmė tarną, apibėgo aplinkui mašiną, atsisėdo prie vairo ir uždėjo koją ant pedalo. Jau mašinai pajudėjus, Aleksas atidarė dureles ir įgriuvo ant priekinės sėdynės greta Kleopatros. Moteris suktelėjo vairą, vos neįlėkė į sodą, bet sugebėjo suvaldyti automobilį ir išvažiavo į gatvę, vedančią į bulvarą.

— O Viešpatie! — suriko Aleksas, stengdamasis perrėkti vėją. — Ramsėjus įsėdo į kitą mašiną, jis mus persekioja!

Ji atliko pavojingą posūkį, vos nesusidūrusi su priekyje važiavusia mašina ir išlėkė į laisvą juostą.

— Tu mus užmuši!

Moteris palinko į priekį, jos veidą nudegino ledinis vėjas. Teko pašėlusiai sukioti vairą, aplenkiant lėtai judėjusias mašinas. Aleksas kažko jos prašė, maldavo, tačiau Kleopatros ausyse tebeskambėjo Ramzio balsas: „Tu vėl atsidursi karste! Tamsoje!“

Bėgti! Reikia kuo greičiau sprukti.

— Neleisiu, kad jis tave nuskriaustų.

Galiausiai jie išvažiavo į plentą, vedantį iš miesto. Kelias buvo laisvas. Kleopatra nė minutei neatleido greičio pedalo.

Kažkur tolumoje stūksojo piramidės, o už jų — dykuma. Kaip jai ten pasislėpti? Kur pabėgti?

— Ar jis neatsiliko? — suriko Kleopatra.

— Ne, bet jis nieko pikto tau nepadarys! Išklausyk manęs!

— Ne! — suriko ji. — Net nebandyk manęs sulaikyti!

Aleksas pamėgino ja apkabinti, tačiau ji atstūmė jaunuolį. Automobilis truktelėjo, nuvažiavo nuo grindinio ir nuriedėjo per suplūktą smėlį. Toli dykumoje mirgėjo žiburiai.

Kažkur dešinėje, tamsoje sumirkčiojo akinantys traukinio žibintai. Jie artėjo. Po to pasigirdo tas pats kraupus lokomotyvo signalas. O dievai, kur jis?

Ją apėmė siaubas. Jau girdėjosi ratų dundėjimas.

— Kur jis? — suriko Kleopatra.

— Stok! Reikia čia sustoti ir palaukti. Nespėsime prašokti!

Į mažytį priekinį veidrodėlį, apakindamas moterį, pliūptelėjo šviesos pluoštas. Kleopatra akimirką atitraukė rankas, po to vėl griebė už vairo. Ir pamatė tikrą košmarą: milžinišką staugiančią pabaisą, kurios ji bijojo labiau už viską pasaulyje. Tiesiai į juos kaukdamas lėkė juodas garvežys.

— Stabdyk! — suklykė Aleksas.

Mašina truktelėjo, pašoko iš vietos ir sustingo. Garvežys pralėkė per pėdą nuo jų, milžiniški dundantys ratai sukosi tiesiai prieš jų akis.

— Mes stovime ant bėgių, greičiau važiuok iš čia! — šaukė Aleksas.

Vėl pasigirdo kurtinantis švilpimas, nustelbęs ratų dundėjimą. Dar vienas siaubūnas, tik jau iš kairės pusės, lėkė tiesiai į juos. Kleopatra pamatė jo apvalią geltoną akį, šviesos spindulys pervėrė ją.

Jie pasivijo, šitie neregėti baisūs demonai ją pasivijo! Kaip nuo jų pasislėpti? O tuo tarpu Ramzis už nugaros šaukė jos vardą. Moteris pajuto, jog Aleksas griebė ją už rankos ir tempia nuo sėdynės. Šlykštus traukinys užlėkė tiesiai ant jų, trenkėsi į automobilį. Kleopatra sucypė.

Galinga jėga jos kūną išmetė iš mašinos. Ji pasijuto lekianti virš dykumos, tarsi išmesta į orą lėlė.

Apačioje prasilenkinėjo dvi didžiulės pabaisos. Aplinkui driekėsi bekraštė dykuma. Blykstelėjo oranžinė šviesa, jai pasidarė neapsakomai karšta. Pasigirdo keistas traškantis garsas. Tokio Kleopatra anksčiau nebuvo girdėjusi.

Smūgis nušveitė Ramzi toliau. Apsvaigintas, jis krito ant smėlio. Trumpą akimirką prieš jo akis šmėstelėjo iš automobilio išmestas skriejantis kūnas. Po to mašina sprogo ir išnyko oranžinės liepsnos stulpe. Dar vienas sprogimas... Sudrebėjo žemė, liepsna pakilo dar aukščiau. Kurį laiką apskritai nieko nesimatė.

Kai jis pakilo, į šiaurę judantis milžiniškas garvežys pradėjo stabdyti. Jis cypė, trūkčiojo, gergždėjo, vis dar judėdamas pirmyn ir stumdamas nuo bėgių liepsnojantį automobilį. Traukinys, važiuojantis į pietus, taip pat kaukė, staugė, dundėjo. Garsas buvo nepakenčiamas.

Ramzis nubėgo prie degančios mašinos. Ji buvo panaši į juodą suanglėjusį skeletą.

Jokių gyvybės požymių, jokio judėjimo. Kleopatros niekur nesimatė. Ramzis jau ketino pulti į ugnį, tačiau Samiras jį sugriebė už rankos. Po to pasigirdo Džulijos riksmas.

Ramzis nustebęs atsisuko, pažvelgė į juos visus. Aleksas Savarelas mėgino atsikelti. Pajuodavę jo drabužiai dar smilko. Šalia jo stovėjo tėvas, nuo jo rankos buvo nukarusi apdegusi rankovė. Buvo akivaizdu, kad jaunuolis išgyvens.

Bet jinai?.. Kur ta moteris?! Ramzis apstulbęs žiūrėjo į du galingus traukinius, vienas iš kurių pagaliau vis dėlto sustojo, o kitas didino greitį. Ar kada nors pasaulis žinojo tokią galybę? O koks sprogimas! Tarsi būtų išsiveržęs ugnikalnis!

— Kleopatra! — suriko karalius. Po to susvirduliavo ir pajuto, jog lėtai krinta ant žemės. Džulija jį sulaikė.

Horizontą nudažė ankstyvi aušros spinduliai; iš rūko išniro saulė. Ji nebuvo panaši į diską — jau greičiau priminė didžiulę virpančią karštą maršką. Žvaigždės lėtai ištirpo.

Ramzis vis vaikščiojo bėgiais. Samiras kantriai jį stebėjo. Džulija užsnūdo ant galinės automobilio sėdynės.

Eliotas drauge su sūnumi sugrįžo į viešbutį.

Šalia liko tik ištikimasis Samiras. Jis dar kartą apžiūrėjo sudegusios mašinos griaučius. Baisus, šlykštus skeletas.

— Sere, — pasakė Samiras, — po tokio sprogimo niekas negali likti gyvas. Senovėje tokių temperatūrų niekas nežinojo.

„Žinojo, — pagalvojo karalius. — Žinojo sprogstančius kalnus, ugnikalnius“. — Praėjusią naktį jis apie tai prisiminė.

— Bet juk turėjo likti kokie nors pėdsakai, Samirai. Kas nors tokio...

Kam bandyti šito nelaimingo žmogaus kantrybę? Juk jis visada Ramziui buvo toks geras ir ištikimas. O Džulija, vargšelė Džulija! Jis privalo merginą nuvežti į saugią vietą, grįžti į viešbutį. Po avarijos ji neištarė nė žodžio. Tik stovėjo šalia, suspaudusi Ramzio ranką, sustingusi, be žado.

— Sere, ačiū Dievui, kad viskas būtent taip baigėsi, — pasakė Samiras. — Mirtis ją pasišaukė. Ir dabar karalienė nurimo.

— Tu taip manai? — sušnabždėjo Ramzis. — Ir kam aš ją išgąsdinau? Kodėl vijausi? Mudu susipykome, kaip visada. Stengėmės kiek galėdami smarkiau vienas kitam įgelti. Staiga laikas sustojo; mes atsidūrėme už jo ribų ir pradėjome karą vienas prieš kitą.

Jis nutilo, neturėjo jėgų tęsti toliau.

— Sere, jums reikia pailsėti. Net ir nemirtingiesiems reikalingas poilsis.