Mumija, arba Ramzis Prakeiktasis

2 skyrius

Klerkas vogčiomis skaitė paskutinį laikraščio „London Herald“ numerį, paslėpęs išskleistus lapus po tamsiu lakuotu stalu. Kontoroje buvo tylu — tuo metu vyko direktorių pasitarimas, girdėjosi tik rašomosios mašinėlės klavišų barbenimas kažkur priėmimo kambaryje.

„MUMIJOS PRAKEIKSMAS NUŽUDO „STRATFORDO LAIVININKYSTĖS KOMPANIJOS“ VALDYTOJĄ. RAMZIS PRAKEIKTASIS ŽUDO VISUS, KAS DRĮSTA DRUMSTI JO RAMYBĘ“.

Kaip baisiai ta tragedija paveikė žmonių vaizduotę! Nė žingsnio nežengsi: visų leidinių pirmuosiuose puslapiuose viena ir ta pati istorija. O kokia puiki proga populiariems laikraščiams iš to pelnytis. Straipsniai papuošiami greitosiomis nupieštais piešiniais, vaizduojančiais piramides, kupranugarius, mumiją mediniame sarkofage bei vargšą misterį Stratfordą, gulintį prie mumijos kojų.

Vargšas Lourensas Stratfordas, jis buvo toks geras žmogus, su juo buvo taip lengva dirbti... Dabar visi prisimins, kokia baisi, kokia sensacinga mirtis jį ištiko.

Nespėjo klerkas suvirškinti šios baisios naujienos, kai pastebėjo ne mažiau sensacingą pranešimą:

„PAVELDĖTOJA NEBIJO PRAKEIKTOS MUMIJOS. DIDYSIS RAMZIS VYKSTA Į LONDONĄ“

Klerkas pervertė laikraštį ir susuko vamzdeliu. Sunku patikėti tuo, jog mis Stratford veža namo visus tėvo radinius ir ketina surengti parodą tiesiog savo namuose Meifere. Nors... būtent taip būtų pasielgęs ir jos tėvas.

Klerkas labai norėjo būti pakviestas į parodos atidarymą, bet puikiai suprato, jog tokia galimybė jam nebus suteikta, nepaisant to, jog „Stratfordų laivininkystės kompanijoje“ jis dirbo beveik trisdešimt metų.

Tik pagalvok — Kleopatros biustas, vienintelis tikras portretas, egzistuojantis pasaulyje! Ir monetos su jos atvaizdu bei vardu. Ak, kaip jam norėtųsi pažvelgti į šiuos daikčiukus bent akies krašteliu mis Stratford bibliotekoje! Bet teks palaukti, kol Britų muziejus pareikalaus visos kolekcijos ir pateiks ją parodai, kur kolekcija galės grožėtis ir lordai, ir paprasti žmonės.

Ir dar buvo kai kas, ką jam norėjosi pasakyti asmeniškai mis Stratford, žinoma, jei bus tokia galimybė. Kai kas, apie ką tikriausiai jai būtų papasakojęs senasis misteris Lourensas.

Pavyzdžiui, apie tai, jog Henris Stratfordas jau metus laiko nesėdi prie savo darbo stalo, nors vis dar gauna visą atlyginimą bei premijas; arba apie tai, jog misteris Rendolfas išrašinėja jam čekius kompanijos sąskaita, o po to padirbinėja įrašus apskaitos knygoje.

O galbūt jaunoji ledi pati viską išsiaiškins? Pagal testamentą ji lieka tėvo kompanijos valdytoja. Štai kodėl šiuo metu ji taip pat buvo pasitarimų salėje drauge su savo gražuoliu jaunikiu Aleksu Savarelu — vikontu Samerfildu.

Rendolfas nepajėgė žiūrėti į raudančią Džuliją. Siaubinga tokią minutę versti ją pasirašinėti kažkokius dokumentus. Su gedulingais rūbais ji atrodė tokia trapi, apsiverkusi, drebančiomis lūpomis, keista ugnimi spindinčiomis akimis. Tą ugnį Džulijos akyse pirmą kartą jis pastebėjo, kai mergina jam pranešė apie tėvo mirtį.

Kiti pasitarimo dalyviai sėdėjo be žado, nuleidę akis. Aleksas švelniai laikė jos ranką. Jis atrodė kiek susirūpinęs, tarsi nesuvoktų, kas yra mirtis... Tikriausiai nenorėjo, kad ji dar labiau kankintųsi. Atlapaširdis. Visiškai nederantis prie šitų prekeivių, verslo žmonių; tikras aristokratas su savo turtinga nuotaka.

Kodėl mes turime atlikti visus šituos formalumus? Kodėl negalime pasilikti vieni su savo skausmu?

Ir vis dėlto kai ką Rendolfas privalėjo padaryti, nors dabar, kaip niekad, reikalai atrodė tokie beprasmiški. Niekada anksčiau jo meilė sūnui nebuvo patyrusi tokių skausmingų išbandymų.

— Dabar dar nesu pasirengusi jokiems rimtiems sprendimams, dėde Rendolfai, — mandagiai pasakė jam Džulija.

— Žinoma, žinoma, mieloji, — atsakė jis. — Niekas tavęs neskubina. Pasirašyk tik vieną skubų čekį nenumatytoms išlaidoms, o visą kitą mes patys padarysime.

— Norėčiau pati susivokti verslo reikaluose bei viską susitvarkyti, — pasakė mergina. — Būtent to norėjo ir tėvas. Situacija su sandėliais Indijoje... Niekaip negaliu suprasti, kodėl tenai kilo tokia krizė. — Ji kiek patylėjo, nenorėdama tęsti pokalbio apie reikalus, o gal tiesiog neturėdama jėgų — ir tylios karčios ašaros vėl pasipylė jos veidu.

— Palik tai man, Džulija, — pavargusiu balsu ištarė Rendolfas. — Aš daugelį metų gebėjau susidoroti su krizėmis Indijoje.

Jis pastūmė dokumentus merginai. „Pasirašyk, pasirašyk, neprašyk dabar jokių paaiškinimų. Nežemink manęs, man ir taip skaudu“.

Rendolfas net pats stebėjosi, kaip baisiai jį nuliūdino brolio mirtis. Mes nesuvokiame, kaip stipriai kažką mylime tol, kol jis nepalieka mūsų. Visą naktį jis gulėjo atmerktomis akimis, skęsdamas prisiminimuose... Dienos Oksforde, pirmosios išvykos į Egiptą — su Lourensu bei Eliotu Savarelu. Naktys Kaire... Auštant jis atsikėlė iš lovos ir žiūrinėjo senas nuotraukas bei dokumentus. Prisiminimai buvo stebėtinai ryškūs.

O dabar jis mėgino apgauti Lourenso dukterį. Mėgino pridengti dešimtį metų gudravimo bei apgavysčių. Lourensas įkūrė ir sustiprino „Stratfordų laivininkystės kompaniją“, nors iš tiesų pinigai jam niekada nerūpėjo. Jis visada rizikavo. O ką padarė Rendolfas, tapęs kompanijos valdytoju? Tik laikėsi įsikibęs valdžios vairo ir vagiliavo.

Didžiausiam jo nustebimui, Džulija paėmė rašiklį ir tuojau pat pasirašė visus pakištus jai dokumentus. Net nesiteikusi perskaityti, kur pasirašo. Na ką gi, jis turi nedidelį atokvėpį: ji nepateiks nepatogių klausimų.

„Atleisk, Lourensai, — tai buvo tarsi nebylus maldavimas. — Gaila, kad tu visko nežinai“.

— Po keleto dienią, dėde Rendolfai, mudu susėsime ir viską aptarsime. Manau, to norėjo mano tėvas. O dabar aš taip pavargau. Regis, metas keliauti namo.

— Taip, leisk tave parvežti, — tuojau pat atsiliepė Aleksas. Jaunuolis padėjo Džulijai atsikelti.

Šaunusis gerasis Aleksas. Kodėl Henris neturi nė lašo padorumo? Juk visas pasaulis galėtų jam priklausyti.

Rendolfas paskubėjo atidaryti dvigubas duris. Ir nustebo pamatęs Britų muziejaus darbuotoją, laukiantį, kol pasibaigs pasitarimas. Apmaudu. Būtų anksčiau apie tai žinojęs, išvestų Džulija pro kitas duris. Jis negalėjo pakęsti šito pasipūtusio misterio Henkoko, kuris elgėsi taip, tarsi Lourenso radiniai priklausytų muziejui ir visam pasauliui.

— Mis Stratford, — priėjęs prie Džulijos ištarė jis. — Viskas nuspręsta. Pirmoji paroda įvyks jūsų namuose, kaip ir pageidavo jūsų tėvas. Suprantama, mes aprašysime kolekciją ir, kai tik to pageidausite, išvešime ją į muziejų. Manau, jūs panorėsite, kad aš asmeniškai laiduočiau...

— Žinoma, — pavargusiu balsu ištarė Džulija. Buvo akivaizdu, jog kolekcijos likimas merginą domino ne ką daugiau negu dalykinis pasitarimas. — Dėkoju, misteri Henkokai. Jūs žinote, ką mano tėvui reiškė šios parodos atidarymas. — Ji vėl nutilo, matyt, mėgindama sulaikyti ašaras. — Ir kodėl aš nevykau drauge su juo į Egiptą?

— Mieloji, jis mirė ten, kur buvo labai laimingas. — Aleksas nesėkmingai bandė ją paguosti. — Ir toje aplinkoje, kuri jam patiko.

Nieko sau! Na ir pasakė! Juk Lourensą paprasčiausiai apgavo. Vos keletą valandų jis mėgavosi didžiausiu gyvenimo atradimu. Netgi Rendolfas tą suprato.

Henkokas paėmė Džuliją už rankos ir jiedu drauge nuėjo link išėjimo.

— Žinoma, neįmanoma nustatyti radinių autentiškumo, neatlikus kruopščių tyrimų. Auksinės monetos, biustas — tai iš tiesų precedento neturintis atradimas...

— Nedarykime kol kas jokių pareiškimų, misteri Henkokai. Noriu tik seniems tėvo draugams surengti nedidelį priėmimą.

Ir Džulija atsisveikindama ištiesė ranką. Kaip ryžtingai nutraukė ji nereikalingą pokalbį, kaip ši mergina panaši į savo tėvą. Ir, geriau pagalvojus, kaip ji panaši į grafą Ruterfordą. Ji visada išsiskyrė savo aristokratiškomis manieromis. Kad tik įvyktų šita santuoka...

— Iki pasimatymo, dėde Rendolfai.

Jis pasilenkė ir pabučiavo dukterėčią.

— Myliu tave, mažyte, — pakuždėjo jis.

Šie žodžiai jį patį nustebino. Kaip ir šypsena, nušvitusi Džulijos veide. Nejaugi mergina suprato, ką iš tiesų jis norėjo jai pasakyti? „Atleisk man, atleisk už viską, mažyte“.

Pagaliau ji viena ant laiptų. Visi išsiskirstė, liko tik Aleksas, ir jai norėjosi, kad ir jis išeitų. Jai nieko daugiau nereikėjo — kad tik pasiliktų viena tyliame „Rols Roiso“ salone, už stiklo langų, kurie atskirs ją nuo išorinio pasaulio.

— Paklausyk manęs bent vieną kartą, Džulija, — kalbėjo Aleksas, vesdamas merginą laiptais žemyn. — Kalbu iš visos širdies. Nereikia atidėlioti vestuvių dėl šitos tragedijos. Suprantu tavo jausmus, bet dabar likai viena šiame didžiuliame name. Noriu būti šalia, rūpintis tavimi. Noriu, kad mudu būtume vyras ir žmona.

— Aleksai, nenoriu tavęs apgaudinėti, — pasakė ji. — Negaliu kol kas priimti jokių sprendimų. Dabar man kaip niekad reikia laiko viską apgalvoti.

Staiga ji suprato, kad negali jo matyti — jis atrodė toks jaunas. O ji pati? Ar apskritai kada nors ji buvo jauna? Tikriausiai toks klausimas sukeltų šypseną dėdei Rendolfui. Juk jai tik dvidešimt vieneri. Bet Aleksas, nors jam jau dvidešimt penkeri, atrodė jai visai vaikas. Džulijai buvo skaudu pripažinti, jog ji nemyli vaikino taip, kaip jis to vertas.

Aleksas atidarė duris į gatvę, ir saulės šviesa juos apakino. Džulija nuleido vualį. Ačiū Dievui, nebuvo jokių reporterių, tik laukė didžiulis juodas automobilis, atidarytomis durelėmis.

— Aš viena neliksiu, Aleksai, — švelniai ištarė Džulija. — Juk turiu Ritą bei Oskarą. Be to, Henris sugrįžta į savo senąjį kambarį — dėdė Rendolfas pusbrolį įkalbėjo. Žmonių bus daugiau negu reikia...

Henris... Štai ko ji visai nenorėtų matyti! Kokia pikta likimo ironija, kad jis buvo paskutinis žmogus, kurį jos tėvas matė prieš mirtį.

Vos tik Henris Stratfordas išlipo į krantą, jį apspito žurnalistai. Ar jis išsigando mumijos prakeiksmo? Ar matė ką nors antgamtiško tame mažyčiame akmeniniame urve, kur Lourenso Stratfordo tykojo mirtis? Henris tylėdamas stovėjo prie muitinės patikros punkto, nekreipdamas dėmesio į fotokamerų blyksnius. Su ledine ramybe žiūrėjo į valdininkus, tikrinančius jo lagaminus. Pagaliau jis galėjo praeiti pirmyn.

Širdis daužėsi taip, jog skambėjo ausyse. Norėjosi ko nors išgerti. Norėjosi atsidurti gimtuosiuose namuose Meifere, susitikti su savo meiluže Deize. Jis norėjo bet ko, tik ne nuobodžios kelionės su tėvu. Įsitaisydamas ant automobilio sėdynės, Henris vis stengėsi nusukti akis į šalį.

Kol ilgas griozdiškas automobilis atkakliai skynėsi kelią, mėgindamas išsiveržti iš kamščio, Henris pastebėjo Samirą, besisveikinantį su grupe juodai apsitaisiusių vyrų — tikriausiai muziejaus darbuotojų. Ramzio Didžiojo kūnas visus domino kur kas labiau, negu Lourenso Stratfordo, kuris, paties velionio nurodymu, be ypatingų ceremonijų buvo palaidotas Egipte.

O Viešpatie, kaip baisiai atrodo tėvas! Per vieną naktį paseno dešimčia metų. Ir plaukai netvarkingi...

— Ar turi cigarečių? — paklausė Henris.

Rendolfas, nepakeldamas akių, ištiesė sūnui ploną cigarą bei degtukus.

— Šitos vedybos vis dar labai svarbios, — sumurmėjo taip tyliai, tarsi kalbėtų pats su savimi. — Jaunavedė neturės laiko rūpintis reikalais. O kol kas sutvarkiau viską taip, kad tu pagyvensi drauge su ja. Ji neturi pasilikti viena.

— O Dieve, tėti, gyvename dvidešimtame amžiuje! Kodėl ji negali viena pagyventi?

Gyventi šitame name greta šlykščios mumijos, demonstruojamos bibliotekoje? Henris pajuto, kad jį ima pykinti. Jis užsimerkė, rūkydamas cigarą, ir pasistengė galvoti apie meilužę. Atmintyje iškilo virtinė gundančių erotinių scenų.

— Po paraliais, tu darysi taip, kaip pasakysiu! — atkirto tėvas, tačiau jo balse nesigirdėjo grasinimo. Rendolfas pažvelgė pro langą. — Gyvensi tenai ir stebėsi ją. Tuo pačiu pasirūpinsi, kad ji kuo greičiau sutiktų ištekėti už Alekso. Pasistenk, kad Džulija nenutoltų nuo jo. Man atrodo, jog Aleksas jau pradeda ją erzinti.

— Nieko nuostabaus. Jei Aleksas turėtų bent kiek sveiko proto...

— Santuoka jai bus tik į naudą. Ir apskritai vedybos — geras dalykas.

— Na gerai jau, pakaks apie tai!

Toliau važiavo tylėdami. Metas pietauti su Deize, po to laukia ilgas poilsis savo bute, o tada sės prie lošimo stalo pas Flintą — jei pavyks iš tėvo išvilioti bent kiek pinigų...

— Ar jis nelabai kankinosi?

Henris krūptelėjo.

— Kas? Tu apie ką?

— Apie tavo dėdę, — pasakė Rendolfas ir pirmą kartą pažvelgė sūnui į akis. — Apie Lourensą Stratfordą, kuris ką tik mirė Egipte. Jis ilgai kankinosi ar mirė iškart?

— Viskas buvo gerai, o jau po minutės jis krito ant žemės. Mirė per keletą sekundžių. Kokia prasmė apie tai klausinėti?

— O tu ką, toks jautrus, niekše?

— Aš niekuo negalėjau jam pagelbėti!

Staiga sugrįžo jausmai, kuriuos jis patyrė ankštoje uždaroje patalpoje, jis net pajuto aitrų nuodų kvapą. Henris aiškiai prisiminė tą padarą, esantį mumijoms skirtame futliare... ir tą klaikų pojūtį, tarsi jis būtų stebimas.

— Jis buvo užsispyręs senis, — pašnibždomis ištarė Rendolfas. — Bet aš jį mylėjau.

— Tikrai? — Henris staiga atsisuko ir įsmeigė akis į tėvą. — Tu jį mylėjai, o jis viską paliko jai!

— Jis labai daug davė ir mums. Daugiau nei pakankamai...

— Apgailėtini trupiniai, palyginus su tuo, ką paveldėjo ji!

— Nebenoriu apie tai kalbėti.

„Kantrybės, — pagalvojo Henris. — Kantrybės. — Jis atsilošė ant automobilio sėdynės. — Man reikia nors kokių šimto svarų. Jei pradėsiu ginčytis, nieko negausiu“.

Deizė Banker pro nėriniuotas užuolaidas žiūrėjo, kaip Henris išlipa iš kebo. Ji gyveno erdviame bute virš miuzikholo, kur dainuodavo nuo dešimtos vakaro iki antros valandos nakties. Apkūni prisirpusi moteris, didžiulėmis nuolat mieguistomis akimis bei sidabro spalvos baltais plaukais. Balsas jos buvo ne kažin koks, ir moteris tą žinojo, tačiau publikai ji tikrai patiko. Publika ją mylėjo.

O jai patiko Henris Stratfordas. O gal merginai tik taip atrodė. Jis geriausias iš visų, su kuo Deizę buvo suvedęs gyvenimas. Surado jai darbą, nors jis ir nebuvo merginai prie širdies; mokėjo už jos butą... bent jau buvo nuspręsta, kad jis mokės. Deizė suprato, jog įklimpo į skolas, bet juk jis galiausiai sugrįš iš Egipto ir viską sutvarkys. Arba privers nutilti tuos, kurie pernelyg daug klausinėja... Jis tą sugeba.

Išgirdusi žingsnius laiptinėje, Deizė nuskubėjo prie veidrodžio. Ji nuleido plunksnomis papuoštą peniuaro apykaklę ir pasitaisė perlų vėrinį ant kaklo. Kol raktas sukosi duryse, moteris lengvai masažavo skruostus, kad jie kiek nuraustų.

— Jau ketinau palikti tave, — pareiškė ji, Henriui įėjus į kambarį.

Koks vis dėlto jis gražuolis! Nuostabūs tamsiai kaštoniniai plaukai, tokios pat nuostabios rudos akys; puikios manieros — tikras džentelmenas. Jai patiko stebėti, kaip jis nusivelka apsiaustą ir numeta jį ant kėdės atlošo; patiko, kad jis neskuba jos apkabinti. Jis toks tingus, toks savimyla! O kodėl gi ne?

— Kur mano automobilis? Prieš išvykdamas žadėjai man jį padovanoti! Kur jis? Apačioje jo nėra. Tenai tik kebas.

Kokia vis dėlto šalta jo šypsena! Henris pabučiavo ją, iki skausmo įsisiurbė į lūpas, pirštais stipriai suspaudęs pečius. Deizės lūpos degė, nugara nubėgo šiurpuliukai. Ji atsakė į bučinį ir, kai Henris nusivedė ją į miegamąjį, neištarė nė žodžio.

— Gausi tu tą automobilį, — sušnabždėjo jis, triukšmingai atsegdamas jos peniuarą ir spausdamas ją prie savęs su tokia jėga, jog krūtų speneliai įskaudo nuo prisilietimo prie jo iškrakmolytų marškinių. Mergina pabučiavo Henrį į žandą, po to į smakrą, liežuviu perbraukdama per kiek ataugusią barzdelę. Kaip malonu girdėti jo kvėpavimą, jausti ant pečių jo rankas!

— Ne taip grubiai, sere, — sušnabždėjo Deizė.

— Kodėl?

Suskambo telefonas. Reikėjo laidą ištraukti.

Kol Henris siekė ragelio, Deizė atsegiojo jo marškinius.

— Prašiau tavęs daugiau neskambinti, Šarplsai.

„Prakeiktas šunsnukis, kad jis kur padvėstų“, — pamanė Deizė. Ji dirbo Šarplsui, kol pagaliau Henris ją išlaisvino. Tai buvo tikras niekšas, toks grubus, bukas. Jis paliko merginai atminčiai randą ant kaklo — nedidelį pusmėnulį.

— Juk sakiau, kad grįžęs sumokėsiu. Gal duosi laiko bent lagaminus išsikrauti? — Henris triukšmingai numetė ragelį.

Deizė patraukė telefoną į šalį.

— Eikš pas mane, mano mielasis, — pašaukė ji, sėsdamasi ant lovos.

Henris vis dar bukai spoksojo į telefono aparatą, ir Deizės akys nuliūdo. Vadinasi, jis neturi nė cento. Nei vieno cento...

Keista... Šitame name nebuvo surengtos gedulingos pamaldos, mirus tėvui. Tačiau štai dabar atsargiai bei ypač pagarbiai įnešamas Ramzio Didžiojo sarkofagas. Jis nešamas taip, tarsi tai būtų laidojimo procesija. Ji juda link bibliotekos, kurią tėvas visada vadindavo egiptietiška sale.

Džulija stebėjo, kaip muziejaus darbuotojai, vadovaujami Samiro, stato sarkofagą pietrytiniame bibliotekos kampe, kairėje nuo atvirų durų į oranžeriją. Puiki vieta mumijai. Kas beįeitų į namą, iškart ją pastebės. Ir susirinkusieji svetainėje ją puikiai matys.

Pergamento ritinėliai bei alebastriniai ąsočiai bus padėti po veidrodžiu, ant ilgo marmurinio stalo, stovinčio prie rytinės sienos, į kairę nuo sarkofago. Kleopatros biustas jau įtaisytas ant podiumo salės viduryje. Auksines monetas padės ant specialaus muziejaus stovo šalia marmurinio stalo. O kitas neįkainojamas brangenybes galima bus sudėlioti taip, kaip nurodys Samiras.

Švelnūs priešaušrio saulės spinduliai skverbėsi iš oranžerijos į biblioteką, tarsi atlikdami nuostabaus šokio judesius ant auksinės karalienės kaukės ir ant sukryžiuotų jos rankų.

Ji nuostabi ir, be abejonės, tikra. Tiktai visiškas kvailys galėtų tuo abejoti. Bet kokia tai galėjo būti istorija?

„Jau greičiau jie visi išeitų, — pagalvojo Džulija, — kad galėčiau pasilikti viena ir apžiūrėti tėvo radinius“. Bet tie muziejaus darbuotojai tikriausiai niekada neišeis. O čia dar Aleksas... Ką su juo daryti? Stovi šalia ir nepalieka jos nė sekundei.

Žinoma, Džulija džiaugėsi, kad čia yra Samiras. Su juodu kostiumu, baltais iškrakmolytais marškiniais jis atrodė toks įsitempęs. Panašus į tamsiaakį princą, tokį tolimą, iš kito amžiaus, kuriam svetimas šitas beprotiškas laikmetis su visu savo progresu. Jis čia atrodė pašalinis, kažkoks liokajus, nors su muziejaus darbuotojais bendravo griežtai.

Kai Aleksas žiūrėjo į šiuos žmones ir į lobius, jo veido išraiška buvo labai keista. Jam šitie visi daiktai nieko nereiškė: jie priklausė kitam pasauliui. Nejaugi jis nemato, kokie nuostabūs tie radiniai? Kaip vis dėlto sunku Džulijai suprasti savo sužadėtinį!

— Įdomu, ar prakeiksmai išsipildys? — tyliai paklausė Aleksas.

— Nebūk juokingas, — atsiliepė Džulija. — Dar kurį laiką jie čia dirbs. Gal nueikime mudu į oranžeriją ir išgerkime arbatos?

— Gerai, taip ir padarykime, — sutiko Aleksas.

Jam viskas čia šlykštu, argi ne taip? Pasidygėjimas veide. Tokios išraiškos su jokia kita nesupainiosi. Matydamas radinius, jis nepatiria jokių jausmų. Jie svetimi Aleksui; jam atrodo, kad jie niekiniai. Šitaip Džulija galėtų žiūrėti nebent į kokias nors šiuolaikiškas stakles, apie kurias nieko nenutuokia.

Tai ją skaudino. Nors... dabar ją viskas skaudino. Ir labiausiai tai, jog tėvas turėjo tiek nedaug laiko pasidžiaugti visomis šitomis brangenybėmis, kad jis mirė didžiausio savo gyvenime atradimo dieną. Ir kad ji, Džulija, buvo vienintelis žmogus, kuriam teks iki galo ištirti visas neatskleistas šitos paslaptingos kapavietės paslaptis.

Galbūt, kai jiedu baigs gerti arbatą, Aleksas pagaliau supras, kaip jai norisi pasilikti vienai. Džulija nusivedė jį koridoriumi pro svetaines, po to pro biblioteką ir, praėję per marmurinę nišą, jiedu atsidūrė stikliniame kambaryje, kur augo paparčiai bei kitos gėlės.

Tai buvo labiausiai mėgiama tėvo vieta — kuomet jis išeidavo iš bibliotekos. Jo rašomasis stalas, jo knygos buvo greta — už dvigubų stiklinių durų.

Jiedu susėdo prie nedidelio staliuko. Ant priešais juos stovinčių sidabrinių indų žaidė saulės spinduliai.

— Pilstyk, mielasis, — pasakė Džulija, dėliodama ant lėkštutės sausainius. Dabar jis užsiims tuo, ką iš tiesų moka daryti puikiai.

Argi yra pasaulyje kitas žmogus, sugebantis taip meistriškai susitvarkyti su visomis kasdienio gyvenimo smulkmenomis? Aleksas moka jodinėti žirgais, šokti, šaudyti, pilstyti arbatą, gaminti nepakartojamus amerikietiškus kokteilius... o pasitarimų Bakingemo rūmuose metu miegoti atmerktomis akimis. Pačias primityviausias eiles jis gali padeklamuoti taip išraiškingai, taip jausmingai, jog Džulijos akyse pasirodo ašaros. Jis puikiai bučiuojasi, ir, be jokių abejonių, santuoka su juo žada Džulijai visus įmanomus jausminius malonumus. Tai tiesa. Tad ko dar galima norėti?

Staiga mergina supyko ant savęs. Nejaugi tai viskas, ko jai reikia? Tėvui to nepakako, jos tėvui, verslininkui, aristokratiškų manierų džentelmenui. Buitis jam apskritai nieko nereiškė.

— Išgerk arbatos, mieloji, tau nepakenks, — pasakė Aleksas, paduodamas merginai puodelį arbatos, paruoštos taip, kaip ji mėgsta: be pieno, be cukraus, su plonomis citrinos skiltelėmis.

Įdomu, o kam galėtų pakenkti arbatos puodelis?

Apšvietimas staiga pasikeitė — oranžerijoje pasirodė kažin koks šešėlis. Džulija pakėlė galvą ir pamatė Samirą.

— Samirai! Sėskis, prisijuk prie mūsų.

Tas gestu parodė, kad ji nesirūpintų. Vyriškio rankose buvo sąsiuvinis odiniais viršeliais.

— Džulija, — ištarė Samiras, metęs reikšmingą žvilgsnį egiptietiškos salės pusėn, — aš tau atvežiau tėvo dienoraštį. Nenorėjau jo atiduoti žmonėms iš muziejaus.

— O, aš taip džiaugiuosi! Pasėdėk su mumis. Labai prašau.

— Ne, man reikia dirbti. Turiu pasirūpinti, kad viskas būtų tinkamai padaryta. Būtinai perskaityk dienoraštį, Džulija. Laikraščiuose spausdinama tik maža visos šitos istorijos dalis. Iš dienoraščio tu sužinosi kur kas daugiau...

— Na ateik gi, prisėsk, — neatstojo Džulija. — Vėliau drauge viską sutvarkysime.

Kiek padvejojęs, egiptietis sutiko. Jis paėmė šalia Džulijos stovėjusią kėdę ir mandagiai nusilenkė Aleksui, su kuriuo jį supažindino jau anksčiau.

— Tavo tėvas tik ką buvo pradėjęs versti. Juk žinai, kaip puikiai jis mokėjo senovės kalbas...

— Labai smalsu perskaityti. Kodėl tu toks sunerimęs? Ar kas nors negerai?

— Man kelia nerimą šitas atradimas, — kiek patylėjęs ištarė Samiras. — Nepatinka man ir šita mumija, ir nuodai, kurie buvo saugomi kapavietėje.

— Ar nuodai iš tiesų priklausė Kleopatrai? — įsiterpė Aleksas. — Ar tai tik laki žurnalistų fantazija?

— Niekas tikrai nežino, — mandagiai atsakė egiptietis.

— Samirai, ant visų indų užklijuotos etiketės, — pasakė Džulija. — Tarnai visi įspėti.

— Jūs juk netikite prakeiksmais, tiesa? — paklausė Aleksas.

Samiras mandagiai šyptelėjo.

— Ne. Tačiau, — jis vėl kreipėsi į Džuliją, — pažadėk man: jei pastebėsi ką nors keista ar atsiras bloga nuojauta, iškart paskambinsi man į muziejų.

— Bet, Samirai... Niekada nepagalvočiau, jog tu gali tikėti...

— Džulija, Egipte prakeiksmai — didžiulė retenybė, — atsiliepė Samiras.

— Grasinimai, užrašyti ant šitos mumijos sarkofago, labai rimti. O ir pati istorija apie šios būtybės nemirtingumą... Viskas labai jau keista. Tu sužinosi smulkmenas, perskaičiusi dienoraštį.

— Juk nemanai, kad mano tėvas tapo prakeiksmo auka?

— Ne. Bet tų įvykių negalima suvokti blaiviu protu, tuo labiau ką nors paaiškinti. Nebent tik patikėti, jog... Bet juk tai absurdas! Prašau tavęs tik vieno: niekuo netikėk aklai. O jei kas nors, skambink man.

Jis netikėtai nutraukė pokalbį ir grįžo į biblioteką. Džulija išgirdo, kaip jis arabiškai kalbasi su vienu muziejaus darbuotoji!, ir pamatė juodu pro praviras duris.

„Sielvartas, — pamanė ji, — atbukina visus kitus jausmus. Jis lygiai taip, kaip ir aš, išgyvena dėl tėvo mirties. Ir netgi atradimas, jo jau nebedžiugina. Kaip viskas sudėtinga!“

O juk jis džiaugtųsi, jeigu... Tiek to, viskas aišku. Su ja viskas kitaip. Tik taip norisi kuo greičiau likti vienai su Ramziu Didžiuoju bei jo Kleopatra. Tačiau ji viską supranta. Ir netekties skausmas amžinai liks su ja. Ji net ir nenorėtų, kad skausmas išnyktų. Džulija pakėlė akis į Aleksą, pažvelgė į vargšą sutrikusį berniuką, žiūrintį į ją su nuoširdžia užuojauta.

— Aš myliu tave, — staiga sušnabždėjo Aleksas.

— Kas tau čia darosi? — švelniai nusijuokė mergina.

Kažkodėl jis visai praskydo, jos gražuoliukas jaunikis. Kažkas jį sujaudino. Nemalonu matyti jį tokį.

— Nežinau, — atsakė Aleksas. — Manęs neapleidžia bloga nuojauta. Ar kaip ten jis tą jausmą pavadino? Tik viena žinau: man norėjosi priminti tau apie savo meilę.

— Aleksai, mielasis... — Džulija pasilenkė ir pabučiavo jį, ir jaunuolis, apimtas nevilties, stipriai suspaudė merginos ranką.

Mažas, neskoningas laikrodis ant tualetinio Deizės staliuko išmušė šeštą valandą.

Henris, išsidrėbęs krėsle, tingiai nusižiovavo, tada vėl ištiesė ranką, siekdamas šampano butelio. Pripildė savo bokalą, po to — Deizės.

Ji iki šiol atrodė mieguista; plonytė atlasinė naktinių marškinių petnešėlė nuslydo nuo peties.

— Išgerk, mieloji, — pasakė jis.

— Nė už ką, mylimasis. Šįvakar aš dainuoju. — Deizė išdidžiai užrietė smakrą. — Negaliu ištisai gerti, kaip tu....

Ji atplėšė mėsos gabalėlį nuo ant lėkštės gulinčio kepto viščiuko ir įsikišo į burną. Į labai simpatišką burnytę...

— Bet tavo pusseserė nieko sau! Neišsigando tos prakeiktos mumijos!

Žiūrėk tu man, atsivežė į savo namus.

Kvailos žydros akys įsmigo į Henrį. Jam tai patiko. Nors, reikia pripažinti, Henris kiek ilgėjosi Malenkos, savo egiptietiškos gražuolės. Tikrai ilgėjosi. Rytietiška moteris nebūtinai turi būti kvaila; ji gali būti ir protinga — vis tiek ją lengva valdyti. O panelės panašios į Deizę būtinai turi būti kvailokos. Ir su jomis nuolatos reikia apie ką nors kalbėti.

— Kurių velnių ji turėtų bijoti kažkokios išdžiovintos mumijos? — susierzino Henris. — Ta prietranka visą radinį atiduoda muziejui. Ji nežino pinigų vertės, ta mano pusseserė. Jai niekada netrūko pinigų. Lourensas tik truputį padidino mano metines pajamas, o jai paliko visą laivininkystės imperiją.

Jis nutilo. Mažytis kambarėlis; šviesa, dėmėmis gulanti ant mumijos. Henris vėl ją pamatė. Pamatė, ką pridirbęs! „Ne. Netiesa. Jis mirė nuo širdies smūgio arba nuo paralyžiaus — tas žmogus, gulintis ant smėlėtų grindų. Aš to nepadariau. Ir ta būtybė, ji negalėjo į mane žiūrėti iš po skudurų, kuriais buvo apvyniota. Juk tai absurdas!“

Henris gurkštelėjo šampano. Puiku! Jis vėl prisipildė bokalą.

— Bet juk ji viena visame name su ta baisia mumija, — pasakė Deizė.

Ir čia Henris vėl pamatė tas akis, atmerktas akis po sudūlėjusiomis drobulėmis, įsmeigtas tiesiai į jį. Taip, tos akys žiūrėjo į jį. „Sustok, bukaproti, tu padarei tą, ką turėjai padaryti! Sustok, antraip išprotėsi!“

Henris paskubomis pakilo nuo stalo, užsivilko švarką ir pasitaisė šilkinį kaklaraištį.

— Kur tu eini? — paklausė Deizė. — Paklausyk, tu pernelyg daug išgėrė, kad galėtum eiti į gatvę.

— Atstok nuo manęs, — atrėžė jis.

Mergina žinojo, kur jis eina. Jis turėjo šimtą svarų, kuriuos iškaulijo iš Rendolfo, o kazino jau atidarytas.

Dabar jis norėjo pabūti vienas ir susikaupti. Tiesiog apie tai pagalvoti — apie žalią audinį, apšviestą šviestuvų, kauliukų stuksenimą, ruletės zvimbimą. Tas garsas visada jam teikdavo žvalumo. Vienas geras laimėjimas — ir jis išeis. Henris pats sau tai pažadėjo. Gerai, jau daugiau nebegali laukti...

Žinoma, su tuo Šarplsu jis kaip reikiant įklimpo, skolingas jam krūvą pinigų. Bet, velniai rautų, kaip jis grąžins skolas, jei nepasėdės prie lošimo stalo? Tiesa, Henris jautė, jog šįvakar jam nepasiseks, bet pamėginti juk verta.

— Luktelėkite, sere. Prisėskite, sere, — pasakė Deizė, artėdama prie jo.

— Išgerk su manim dar taurelę, po to truputį pamiegok. Juk dar tik šešios valandos.

— Palik mane ramybėje, — atkirto Henris.

Jis apsivilko apsiaustą, užsidėjo odines pirštines. Na ir bukagalvis tas Šarplsas! Henris apsiausto kišenėje apčiuopė peilį, kurį jau daugelį metų tampė su savimi. Taip, jis vis dar ten. Jaunuolis ištraukė peilį ir apžiūrėjo aštrius jo ašmenis.

— O ne, sere! — aiktelėjo Deizė.

— Nebūk idiote, — tiesiai šviesiai tėškė Henris, sulenkė peilį, įsidėjo į kišenę ir išėjo.

Tapo tylu — girdėjosi tik fontano čiurlenimas oranžerijoje. Sutankėjo sidabrinė prieblanda, egiptietišką salę apšvietė tik viena lempa po žaliu gaubtu, stovėjusi ant Lourenso stalo.

Džulija, vilkinti jaukiu, stebėtinai šiltu šilkiniu peniuaru, įsitaisė odiniame tėvo krėsle. Ji atsisėdo nugara į sieną ir paėmė į rankas tėvo dienoraštį, kurio iki tol niekada nebuvo skaičiusi.

Žiburiuojanti Ramzio Didžiojo kaukė truputėlį ją gąsdino... Iš prietemos žiūrėjo didžiulės migdolų pavidalo akys. Atrodė, tarsi Kleopatros biustas šviestų iš vidaus. O prie kitos sienos ant juodo aksomo gulėjo nuostabios auksinės monetos.

Džulija dar kartą atidžiai jas apžiūrėjo. Palygino su biustu — tas pats profilis, tie patys banguoti plaukai po auksine tiara. Graikiška Kleopatra visai nepanaši į kiek prasčiokiškus egiptietiškus atvaizdus, kurie taip įsiminė iš Šekspyro tragedijų bei graviūrų, iliustruojančių Plutarcho „Gyvenimo aprašymus“, arba iš istorijos vadovėlių.

Gražios bei stiprios moters profilis... Romėnai mėgo, kad jų herojai bei herojės būtų stiprūs.

Ant ilgo marmurinio stalo gulintys pergamentai atrodė tokie trapūs, tokie sudūlėję. Ir kitus radinius nesunkiai galima buvo sugadinti negrabiomis rankomis. Paukščių plunksnos, rašalinės, mažytis sidabrinis šviestuvas su žiedu, į kurį tikriausiai buvo įstatomas stiklinis indas. Šalia stovėjo ir stikliniai flakonėliai — reti senųjų meistrų rankomis pagaminti dirbiniai, kiekvienas uždengtas mažyčiu sidabriniu dangteliu. Suprantama, ant visų šitų mažyčių relikvijų, kaip ir ant alebastrinių ąsočių buvo pritvirtintos etiketės, kur puikavosi užrašas: „Rankomis neliesti“.

Tačiau Džulija vis tiek nerimavo — juk tiek žmonių ateina pasižiūrėti į šituos daiktus.

— Turėkite galvoje, jog šičia tikriausiai nuodai, — įspėjo Džulija nepakeičiamą kambarinę Ritą bei liokajų Oskarą. To pakako, kad jiedu laikytųsi atokiau nuo egiptietiškos salės.

— Jis numirėlis, mis, — pasakė Rita. — Negyvėlis. Nesvarbu, kad tai Egipto karalius! Manau, kad numirėliai neturėtų būti tarp žmonių.

Džulija nusijuokė:

— Britų muziejuje aibės numirėlių, Rita.

Kad taip mirusieji galėtų prisikelti! Jei pas ją galėtų ateiti tėvo šmėkla! Tai būtų stebuklas! Vėl pabūti šalia jo, pasikalbėti, išgirsti jo balsą. „Kas atsitiko, tėve? Ar tu labai kankinaisi? Ar bent akimirką išsigandai?“

Kokios čia mintys lenda jai į galvą — šmėklos vizitas?! Taip juk nebūna. Tai baisu. Mes praeiname žemiškųjų kančių kelią nuo lopšio iki pat karsto — ir tai visko pabaiga. Antgamtiškų stebuklų žavesys gyvas tik pasakose, poezijoje ir dar Šekspyro pjesėse.

Ko čia delsti? Atėjo metas ilgai lauktai vienatvei tėvo trofėjų apsuptyje. Dabar galima perskaityti jo paskutinius žodžius.

Džulija surado puslapį su lemtingos dienos data. Ir jau po pirmųjų žodžių apsipylė ašaromis.

„Turiu užrašyti viską Džulijai, aprašyti visas smulkmenas. Hieroglifai ant durų parašyti be klaidų: matyt, tas, kas rašė, išmanė savo darbą. Graikiški rašmenys priklauso Ptolemėjaus periodui, o lotyniškieji — kiek vėlesnio periodo. Labiau įmantrūs. Neįtikėtina, bet taip yra. Samiras kažkoks išsigandęs bei įtarus. Kaip niekad. Reikėtų bent kelias valandas pamiegoti. Ketinu šįvakar tenai nueiti!“

Toliau buvo greitosiomis rašalu nupieštos durys į kapavietę bei trys frazės skirtingomis kalbomis. Džulija greitai pervertė puslapį.

„Mano laikrodis rodo devintą valandą vakaro. Pagaliau aš jau viduje. Kambarys labiau primena biblioteką, nei amžinojo poilsio vietą. Žmogus ilsisi karališkame sarkofage šalia rašomojo stalo, ant kurio palikta trylika papiruso ritinėlių. Jis daugiausiai rašo lotyniškai, akivaizdu, kad paskubomis, tačiau pakankamai tvarkingai. Visur išbarstyti rašalo lašai, bet tekstas nesunkiai įskaitomas.

„Vadinkite mane Ramziu Prakeiktuoju. Aš pats sau daviau tokį vardą. Kadaise buvau Ramzis Didysis, Viršutinio bei Žemutinio Egipto Valdovas, hetitų Pavergėjas, daugelio sūnų bei dukterų tėvas. Valdžiau Egiptą šešiasdešimt ketverius metus. Mano garbei dar tebestovi paminklai, aukštyn kylančios strėlės šlovina mano pergales, nors nuo to laiko, kai mane, mirtingą kūdikį, ištraukė iš motinos įsčių jau prabėgo tūkstantmetis.

O, laikas seniai palaidojo tą lemtingą minutę, kai paėmiau iš hetitų žynės tą prakeiktą eliksyrą. Aš nekreipiau dėmesio į jos perspėjimus. Troškau nemirtingumo. Ir išgėriau pilną taurę gėrimo. Dabar, praėjus šimtmečiams, paslėpiau gėrimą tarp mano prarastos Karalienės nuodų. Ji nepriėmė iš manęs gėrimo, mano pasmerktoji mirčiai Kleopatra“.

Džulija nustojo skaičiusi. Eliksyras paslėptas tarp šių nuodų? Ji suprato, ką Samiras turėjo galvoje. Laikraščiai nieko nerašė apie šią mažą paslaptį. Kaip įdomu. Tarp nuodų paslėptas eliksyras, galintis padovanoti amžiną gyvenimą.

— Bet kas gi galėjo parašyti šitą fantastišką istoriją? — sušnabždėjo ji.

Džulija pažvelgė į marmurinį Kleopatros biustą. Nemirtingumas.

Kodėl Kleopatra negėrė eliksyro? „O, regis, aš pradedu tikėti šia pasaka!“ Mergina nusišypsojo ir atvertė kitą dienoraščio puslapį.

Vertimas nutrūko. Tebuvo tiktai tėvo parašyti žodžiai:

„Toliau aprašinėja, kaip Kleopatra jį pažadino iš sapno regėjimų, kaip jis mokė karalienę Egipto istorijos, kaip ją mylėjo, stebėdamas, kaip ji vieną po kito suvilioja romėnų karvedžius...“

— Taip, — sušnabždėjo Džulija. — Iš pradžių Julijų Cezarį, po to Marką Antonijų. Bet kodėl Kleopatra atsisakė eliksyro?

Toliau sekė kita vertimo pastraipa:

„Kaip man ištverti? Kaip iškentėti vienatvės liūdesį? Aš negaliu numirti. Jos nuodai manęs neveikia. Tarp jų saugomas mano eliksyras, todėl aš galiu vėl nugrimzti į sapną, į svajones apie kitas karalienes, teisingas bei išmintingas, kurios dalintųsi su manimi amžinu gyvenimu. Tačiau matau tik jos veidą. Girdžiu tiktai jos balsą. Kleopatra. Vakar... Rytoj... Kleopatra“.

Toliau buvo parašyta lotyniškai. Kelios greitosiomis išvedžiotų eilučių, kurių Džulija nesuprato. Net ir pasitelkus į pagalbą žodyną, ji negalėtų išversti šito teksto. Po to buvo kelios eilutės egiptietiškai — dar labiau nesuprantama nei lotyniškai. Ir daugiau nieko.

Džulija padėjo dienoraštį į šalį, mėgindama sulaikyti ašaras. Jai atrodė, jog tėvas šalia, su ja, šioje salėje. Kaip jis džiaugtųsi, kaip dabar juoktųsi drauge su ja iš šitų keverzonių!

Ir pati pilna paslapčių istorija, tokia pritrenkianti!

Nejaugi kažkur tarp šių nuodų paslėptas eliksyras, suteikiantis nemirtingumą? Net jeigu ir netiki tuo, vis tiek stulbinanti istorija. Kad taip bent pažiūrėjus į tą mažytį sidabrinį šviestuvėlį ir tą vamzdelį! Ramzis Didysis tuo tikėjo, tikriausiai tėvas taip pat patikėjo. O ir ji pati kokią akimirką buvo bepradedanti tikėti... Džulija lėtai pakilo ir priėjo prie ilgo marmurinio stalo, stovinčio prie kitos sienos. Ritinėliai jau labai trapūs, visas stalas nubarstytas smulkiomis papiruso nuotrupomis. Džulija matė, kaip jie biro traukiami iš dėklų. Ji nedrįso prie jų prisiliesti. Be to, vis tiek nebūtų galėjusi jų perskaityti.

Ąsočių taip pat negalima liesti. O ką, jeigu kur nors nulašėjo koks nuodų lašelis? O jeigu nuodingi garai apnuodijo orą?

Staiga Džulija suvokė žiūrinti į savo atvaizdą veidrodyje. Ji vėl sugrįžo prie rašomojo stalo ir atsivertė tenai gulėjusį laikraštį.

Londono teatruose triumfavo Šekspyro tragedija „Antonijus ir Kleopatra“. Jai norėjosi nueiti drauge su Aleksu, bet rimtos pjesės jam visada kėlė snaudulį. Jį galėjo išjudinti nebent Hilbertas ir Salivanas1, bet ir tai, baigiantis trečiajam veiksmui, jis jau imdavo knapsėti nosimi.

Džulija perskaitė trumpą atsiliepimą apie pjesę, po to vėl pakilo ir paėmė iš knygų lentynos Plutarcho tomą.

Kur čia Kleopatros istorija? Plutarchas jos biografijai net nepaskyrė atskiro skyriaus. Ne, žinoma. Jos istorija patalpinta į Marko Antonijaus gyvenimo aprašymą.

Džulija paskubomis vertė puslapius, ji nelabai aiškiai prisiminė, kur kas parašyta. Kleopatra buvo didžioji karalienė ir garsi politikė — taip sakoma mūsų laikais apie panašias asmenybes. Ji ne tik pakerėjo Julijų Cezarį ir Marką Antonijų, ji dešimtmečiais neleido Romai užkariauti Egipto ir galiausiai, kai Antonijus mirė sava valia, o Oktavianas Augustas jau stovėjo prie jos šalies vartų, karalienė nusižudė. Egipto žlugimas buvo nulemtas, bet ji vos nepakeitė istorijos eigos. Jeigu būtų nenužudę Julijaus Cezario, jis galėjo Kleopatrą padaryti imperatoriene. Ir jei Markas Antonijus būtų stipresnis, Oktavianas būtų nugalėtas.

Tačiau net paskutines savo dienas Kleopatra nugyveno kaip nugalėtoja. Oktavianas norėjo atvežti ją į Romą kaip pavergtą karalienę. Kleopatra jį apgavo. Ji išmėgino daugybę nuodų ant belaisvių, o po to vis dėlto pasirinko gyvatę... Jos įkandimas ir atėmė valdovės gyvybę. Romos kariai nesugebėjo sukliudyti karalienei nusižudyti. Oktavianas tapo Egipto valdovu, bet pavergti Kleopatros nesugebėjo.

Džulija užvertė knygą. Ji jautė keistą palaimą. Pakėlė akis į alebastrinius ąsočius. Nejaugi juose tie patys nuodai?

Žiūrėdama į paslaptingą sarkofagą su mumija, ji susimąstė. Šimtus panašių į jį mergina matė čia ir Kaire. Šimtus tyrinėjo nuo pat vaikystės.

Bet tiktai šitame sarkofage buvo žmogus, pasiskelbęs nemirtingu. Pareiškęs, jog yra palaidotas gyvas, jog nemirė, o tik miega ir mato pilnus regėjimų sapnus.

Kur to miego paslaptis? Kur paslaptis prisikėlimo? Ir stebuklingo eliksyro?

— Ramzi Prakeiktasis, — sušnabždėjo Džulija. — Ar prisikelsi tu kada nors dėl manęs, kaip kadaise prisikėlei dėl Kleopatros? Ar prisikelsi, net ir žinodamas, jog tavo karalienė mirusi? Ar prisikelsi, kad galėtum stebėtis naujo laikmečio stebuklais?

Jai atsakė tyla, didžiulės švelnios auksinio karaliaus akys nejudėdamos žiūrėjo į ją, inkrustuotos auksinės rankos ramiai gulėjo sudėtos ant krūtinės.

— Tai apiplėšimas! — suriko Henris, nesuvaldydamas pykčio. — Juk čia neįkainojamas dalykas. — Jis piktai žiūrėjo į nedidutį žmogeliuką, stovintį už antikvarinės parduotuvės prekystalio. Apgailėtinas smulkus vagišius iš vargingo purvinų stiklinių vitrinų bei antikvarinio šlamšto pasaulio.

— Jei moneta tikra, — nekantraudamas tarė žmogeliukas, — tada iš kur ją gavote? Moneta su tokiu nuostabiu Kleopatros atvaizdu. Juk pats suprantate, kad kiekvienas norės sužinoti, iš kur ją gavau. O jūs net savo vardo nepasakėte.

— Taip, ir neketinu sakyti.

Springdamas pykčiu, Henris griebė jam iš rankų monetą, įsikišo atgal į kišenę ir pasuko link išėjimo. Žengęs porą žingsnių, sustojo, užsimovė pirštines. Kiek jis prarado — penkiasdešimt svarų? Henris buvo įsiutęs. Trenkęs durimis, išėjo į gatvę, kur nesvetingai staugdamas jį pasitiko ledinis vėjas.

Antikvarinės parduotuvės šeimininkas ilgai sėdėjo nejudėdamas. Jis vis dar jautė delne monetos šilumą. Taip lengvabūdiškai ją prarado. Panašios monetos jam dar niekada neteko matyti. Jis puikiai suprato, kad daiktas originalus, tikras, ir kad atsisakydamas monetos jis pasielgė kaip niekad kvailai.

Privalėjo ją nupirkti! Reikėjo surizikuoti! Tačiau parduotuvės šeimininkas žinojo, kad daiktas vogtas, o tapti vagies bendrininku jam nesinorėjo — netgi dėl Nilo karalienės.

Antikvaras pakilo nuo stalo, praėjo pro dulkėtas užuolaidas, skiriančias parduotuvėlės salę nuo nedidelės svetainės, kur jis praleisdavo didžiąją dalį laiko net ir darbo valandomis. Ant kėdės mėtėsi laikraštis. Jis atvertė puslapį ir iškart akys sustojo ties rėkiančiu pavadinimu:

„STRATFORDO MUMIJA BEI JOS PRAKEIKSMAI ATVYKO Į LONDONĄ“

Apačioje buvo nuotrauka — dailiai nuaugęs jaunuolis leidžiasi trapu iš laivo „Melpomenė“. Tuo pačiu laivu atgabenta Ramzio Prakeiktojo mumija. Po nuotrauka puikavosi užrašas: „Flenris Stratfordas, mirusio archeologo sūnėnas“. Taip, tai tas pats žmogus, kuris ką tik išėjo iš parduotuvės. Nejaugi jis pavogė monetą iš kapavietės, kur taip staiga mirė jo dėdė? Ir kiek dar tokių monetų jis pavogė? Antikvaras sutriko: jis pajuto palengvėjimą, bet tuo pačiu ir gailėjosi nenupirkęs monetos. Vyriškis pažvelgė į telefono aparatą.

Vidurdienis. Klubo valgykloje tylu. Keletas nuolatinių lankytojų sėdėjo prie baltomis staltiesėmis uždengtų stalų ir pietavo. Būtent tokia aplinka patiko Rendolfui: čia jis galėjo pailsėti nuo gatvės triukšmo, nuo begalinio kontoros šurmulio bei įtemptos aplinkos.

Jis visai neapsidžiaugė, pamatęs tarpduryje sūnų. Greičiausiai Henris ir vėl visą naktį nemiegojo. Nors, tenka pripažinti, apsirengęs jis buvo tvarkingai, švariai nusiskutęs. Jaunuolis niekada nepamiršdavo pasirūpinti savo išvaizda. Blogiau, jog Henris neturi ateities. Su tuo Rendolfas niekaip negalėjo susitaikyti. Jo sūnus girtuoklis bei lošėjas, be sąžinės, be garbės...

Rendolfas vėl pasilenkė prie lėkštės su sriuba.

Jis nepakėlė akių net ir tada, kai sūnus įsitaisė priešais jį ir užsisakė viskio su soda.

— Juk sakiau, kad miegotum pas pusseserę, — liūdnai pastebėjo Rendolfas, puikiai suvokdamas, kad tuščiai aušina burną. — Palikau tau raktus.

— Raktus aš turiu, ačiū. O Džulija, manau, ir be manęs kuo puikiausiai apseina. Ji turi savo kompaniją — tai jos dievinama mumija.

Padavėjas pastatė ant stalo bokalą, ir Henris tuoj pat jį ištuštino. Rendolfas mėgavosi karšta sriuba.

— Kurių galų tu pietauji šitoj dvokiančioj skylėj? Ji jau dešimtį metų nebemadinga. Ir aplinka tarsi šermenyse.

— Kalbėk tyliau.

— Kodėl turėčiau? Čia visi kurti.

Rendolfas atsilošė, pakvietė padavėją, ir tas paėmė nuo stalo tuščią lėkštę.

— Čia mano klubas ir man labai patinka, — abejingai pasakė jis... Beprasmiška kalbėti su sūnumi. Kai jis apie tai galvoja, jam norisi verkti... Norisi verkti, žiūrint į drebančias Henrio rankas. Jis toks išblyškęs, išsekęs, akys tuščios — narkomano bei girtuoklio akys.

— Atnešk butelį, — net neatsigręždamas sviedė jis padavėjui ir kreipėsi į tėvą: — Man liko tik dvidešimt svarų.

— Nebeturiu ko daugiau tau duoti, — pavargusiu balsu atsiliepė Rendolfas. — Kol ji viską kontroliuoja, padėtis be išeities. Tu nieko nesupranti.

— Meluoji. Žinau, kad vakar ji pasirašė dokumentus...

— Juk gavai atlyginimą jau už ateinančius metus...

— Tėti, man skubiai reikia šimto svarų!

— Jeigu ji pati patikrins apskaitos knygas, aš viską prisipažinsiu; gal tada man atsiras dar kokios nors galimybės...

Jam pasidarė lengviau, kad pagaliau ištarė šiuos žodžius. Galbūt jis išsakė savo slaptą norą. Galbūt pamatė savo sūnų iš šalies. Taip, reikia papasakoti dukterėčiai visą tiesą ir paprašyti jos... Ko paprašyti? Pagalbos?

Henris susijuokė:

— Nori atsiduoti jos malonei? Nuostabu.

Rendolfas nusuko žvilgsnį į šalį, pažvelgė į ilgą stalų eilę. Valgykla buvo tuščia, tik tolimame jos kampe sėdėjo vienišas garbaus amžiaus žilagalvis džentelmenas. Jaunesnysis vikontas Stefensonas — vienas seniausių žemvaldžių, kuris dar turėjo lėšų išlaikyti savo valdas. Na ką gi, užkandžiauk sau ramiai, drauguži, pagalvojo Rendolfas.

— O kas mums belieka daryti? — švelniai pasakė jis sūnui. — Ateik rytoj ryte į darbą. Bent jau pasirodyk...

Ar girdėjo jo žodžius sūnus, kuris, kiek Rendolfas prisiminė, visada buvo toks apgailėtinas? Jo vienintelis sūnus, neturintis nei ateities, nei ambicijų, nei svajonių, nei planų?

Staiga Rendolfui suspaudė širdį: jis prisiminė tuos ilgus metus, kai Henris po truputį keitėsi, kol galiausiai virto nevykėliu, apsukriu bei pagiežingu. Kaip skaudu matyti jo nelaimingas akis, bukai žvelgiančias į paprastus ant stalo stovinčius daiktus: sunkų sidabrą, servetėlę, prie kurios jis net neprisilietė, stiklinę, butelį škotiško viskio...

— Gerai, duosiu tau pinigų.

Ką reiškia kažkoks šimtas svarų? Juk Henris jo vienintelis sūnus. Vienintelis.

Reikia atlikti tą nemalonią pareigą — atvykti į radinių pristatymą. Kai Eliotas pasirodė, Stratfordų namai jau buvo apgulti svečių. Jis visada mėgo šiuos namus — su prabangiais paradiniais laiptais, su neįprastai erdviais kambariais.

Daugybė tamsaus medžio, galybė didžiulių knygų spintų, ir tuo pačiu nuostabiai džiugi atmosfera. Gal todėl, jog čia ypač daug šviesos ir visur auksaspalviai apmušalai. Bet vos įėjus į priėmimų salę, Eliotą nusmelkė liūdesys dėl Lourenso. Jis visur jautė bičiulio buvimą, prisiminė jų ilgametę draugystę ir apgailestavo, kad skyrė nepakankamai laiko judviejų bendravimui. Paaiškėjo, jog net prisiminimai apie jų jaunystėje išgyventą romaną, iki šiolei jam buvo skausmingi.

Taip, jis juk žinojo, jog kada nors taip nutiks, ir jis turės išgyventi tą skausmą. Tačiau šįvakar nė vienas namas visame pasaulyje neviliojo jo labiau negu šis. Be to, čia turėjo įvykti pirmasis Ramzio Prakeiktojo, kurį surado Lourensas, oficialus pristatymas. Eliotas sveikindamasis pamojavo ranka žmonėms, kurie lankstėsi jam, ir, linkčiodamas seniems draugams ir nepažįstamiems, nuėjo tiesiai prie egiptietiškos salės. Šiandien jo koja ypač skausminga, matyt, kaip jis buvo pratęs teisintis, tai dėl rūko. Todėl grafas pasiėmė naują, jam patinkančią, pasivaikščiojimams skirtą lazdelę. Ji buvo tvirta, su sidabrine buože.

— Dėkoju, Oskarai, — ištarė Eliotas, nusišypsojęs liokajui ir paimdamas iš jo rankų pirmą baltojo vyno bokalą.

— Neskubėk, drauguži, — liūdnai ištarė priėjęs prie jo Rendolfas. — Jie dar tiktai dabar ketina išlaisvinti iš drobulių tą pasibjaurėtiną būtybę. Galime drauge eiti tenai.

Eliotas linktelėjo. Rendolfas atrodė apgailėtinai — priežastis suprantama. Lourenso mirtis išmušė atramą iš po jo kojų. Tačiau jis laikėsi šauniai.

Jiedu nuėjo prie pirmųjų smalsuolių eilių, ir Eliotas pamatė stebėtino grožio sarkofagą, kuriame gulėjo mumija.

Nekalta vaikiška auksinės kaukės išraiška pakerėjo grafą. Po to žvilgsnis nuslinko žemyn, prie užrašų, juosiančių apatinę figūros dalį. Lotyniški ir graikiški žodžiai, išvedžioti egiptietiškų hieroglifų stiliumi.

Eliotas atsipeikėjo — Britų muziejaus darbuotojas Henkokas prašė visų tylos, garsiai belsdamas arbatiniu šaukšteliu į bokalą. Šalia jo stovėjo Aleksas, apkabinęs Džuliją per taliją. Su gedulingais drabužiais ji atrodė stulbinamai. Lygi tamsių plaukų šukuosena išryškino blyškų veidą, kuris — dabar visi galėjo tuo įsitikinti — buvo toks tobulas, kad nereikėjo jokios pudros nei kosmetikos.

Jų žvilgsniai susitiko, ir Eliotas liūdnai nusišypsojo Džulijai. Ir čia pat pastebėjo, kaip sužibo merginos akys: ji visada džiaugėsi, susitikusi su Eliotu. „Keista, — pagalvojo jis, — bet aš jai įdomesnis, negu mano sūnus. Likimo ironija!“

Aleksas stebėjo visą pasiruošimo sumaištį akivaizdžiai suglumęs. Kodėl sūnus visada toks sutrikęs? Lepšis jis — štai kur visa bėda.

Netikėtai šalia Henkoko atsirado Samiro Aibrahamo figūra. Dar vienas senas draugas. Jis buvo kiek nervingas ir nepastebėjo Elioto. Įsakė dviem jaunuoliams atsargiai nuimti sarkofago dangtį ir laukti tolesnių nurodymų. Tie stovėjo nuleidę akis, tarsi sutrikę dėl to, kad tenka dalyvauti ceremonijoje. Salėje pasidarė tylu.

— Ledi ir džentelmenai, — ištarė Samiras. Jaunuoliai tuojau pat pakėlė dangtį ir atitraukė į šalį. — Leiskite jums pristatyti Ramzį Didįjį.

Dabar visi galėjo pamatyti mumiją — laiko išblukintomis drobulėmis stipriai suveržtą aukšto vyriškio figūrą ant krūtinės sukryžiuotomis rankomis. Regis, vyras buvo be plaukų bei nuogas.

Minia vieningai aiktelėjo. Auksinėje elektros lempučių bei žvakių šviesoje mumija atrodė šiurpiai — kaip, beje, ir visos mumijos. Išsaugota ir įrėminta mirtis...

Po to pasigirdo negausūs aplodismentai. Kai kas gūžčiojo pečiais, kai kas kikeno. Galiausiai pro tvirtą žiūrovų sieną ėmė brautis į priekį patys smalsiausi. Jie norėjo įdėmiau apžiūrėti mumiją. Tačiau vos priartėję, atšokdavo atgal tarsi nuo ugnies. Daugelis iškart nusigręždavo.

Rendolfas atsiduso, pakraipė galvą:

— Nejaugi Lourensas mirė štai dėl šito? Norėtųsi žinoti, kokia buvo to priežastis.

— Nereikia taip įsijausti, — pasakė šalia stovėjęs vyriškis. Tikriausiai Eliotas jį pažinojo, bet dabar niekaip negalėjo prisiminti jo vardo. — Lourensas džiaugėsi...

— Galėdamas daryti tai, kas jam patinka, — sušnabždėjo Eliotas. Dar kartą išgirdęs tokius žodžius, jis tikriausiai nesusitvardytų nepravirkęs.

Žinoma, Lourensas buvo laimingas, tyrinėdamas atrastus daiktus. Ir versdamas papirusus buvo laimingas. Jo mirtis — baisi tragedija. Tik paskutinis pusgalvis galėtų kitaip galvoti.

Eliotas paspaudė Rendolfui ranką, paliko jį ir lėtai pajudėjo arčiau išdžiūvusio Ramzio kūno. Atrodė, tarsi jaunoji kartą, susispietusi aplink Džuliją su Aleksu, būtų nusprendusi pastoti jam kelią. Eliotas girdėjo susijaudinusį Džulijos balsą, nustelbiantį svečių klegesį, ir jos žodžių nuotrupas.

— Nuostabi istorija šitame papiruse, — aiškino mergina. — Bet mano tėvas dar buvo tik pradėjęs versti. Eliotai, norėčiau išgirsti, ką jūs apie tai manote.

— Apie ką? — Kaip tik tuo metu jis priėjo prie pat mumijos ir apžiūrinėjo ją, negalėdamas atsistebėti, kaip aiškiai matyti veido išraiška po storu drobulių sluoksniu.

Džulija priėjo arčiau, ir Eliotas paėmė ją už rankos. Minia stumdėsi, norėdama pamatyti eksponatą, tačiau grafas neketino pasitraukti iš vietos.

— Norėčiau išgirsti jūsų nuomonę apie visą šitą paslaptingą istoriją, — pasakė Džulija. — Ar tiesa, kad čia devynioliktosios dinastijos sarkofagas? Kodėl tada jis papuoštas romėnišku stiliumi? Tėvas man kadaise sakė, jog jūs egiptologiją išmanote geriau už bet kurį muziejaus darbuotoją.

Eliotas geraširdiškai sukikeno. Džulija sutrikusi apsižvalgė, ar kartais kur nors šalia nėra Henkoko. Ačiū Dievui, jis stovėjo kitos žmonių grupės apsuptyje ir aiškino apie pergamentus bei prašmatnius ąsočius, sustatytus pasieniu po veidrodžiu.

— Na ir ką jūs manote? — pakartojo klausimą Džulija. Jos rimtumas buvo žavingas kaip niekada.

— Vargu ar tai Ramzis Didysis, mano mieloji, — atsiliepė Eliotas. — Tu ir pati tą žinai. — Jis vėl pažvelgė į aprašinėtą sarkofago dangtį bei į išdžiūvusį kūną, besiilsintį tarp sudūlėjusių skudurų. — Puikus darbas, nieko nepasakysi. Chemikalai beveik nebuvo naudojami. Bitumu nekvepia.

— O ten ir nėra bitumo, — netikėtai įsijungė į pokalbį Samiras. Jis stovėjo kairėje pusėje, ir Eliotas jo nematė.

— O kaip tu tai paaiškinsi? — paklausė Eliotas.

— Karalius pats išsamiai viską išaiškino, — atsakė Samiras. — Bent jau man taip sakė Lourensas. Ramzis asmeniškai įsakė, kad jį palaidotų ir atlaikytų gedulingas pamaldas pagal visus papročius, bet jo kūnas nebuvo balzamuotas. Jo niekada nebuvo išnešę iš to kambario, kuriame jis rašė savo istoriją.

— Labai smalsu! — sušuko Eliotas. — Ar tu pats skaitei šitą istoriją? — Jis parodė į lotyniškus užrašus ir pradėjo garsiai versti: — „Neleiskite saulės spinduliams kristi ant mano palaikų, nes aš miegu tiktai tamsoje. O drauge su manimi miega mano kančios bei mano patyrimas...“ Visai nepanašu į egiptiečio jausmus. Manau, sutiksi su manim.

Samiras pažvelgė į mažytes raides, ir jo veidas apsiniaukė.

— Visur tik prakeiksmai bei įspėjimai. Kol mes neatvėrėme šitos keistos kapavietės, aš buvau labai smalsus žmogus.

— O dabar išsigandai? — Vyrui nelabai malonu klausti tokių dalykų kito vyro. Tačiau faktas lieka faktu.

Džulijai užgniaužė kvapą.

— Eliotai, man norisi, kad jūs perskaitytumėte tėvo užrašus, kol dar jų neatėmė muziejaus darbuotojai ir neužrakino savo archyvuose. Šitas žmogus ne šiaip sau pasiskelbė esąs Ramzis. Ten apskritai daug įdomių dalykų.

— Turi galvoje visą tą popierinį šlamštą? — paklausė Eliotas. — Apie nemirtingumą, apie meilę Kleopatrai?

Džulija metė į jį keistą žvilgsnį.

— Tėvas išvertė tik nedidelę dalį, — pakartojo ji ir nusuko akis į šalį. — Aš turiu jo dienoraštį. Jis ant stalo. Manau, Samiras man pritars. Jums bus įdomu paskaityti.

Tuo metu Samirą pasikvietė Henkokas, lydimas kažkokio pono, kurio lūpose žaidė gudri šypsenėlė. O Džuliją užkalbino ledi Tridvel. Nejaugi Džulijos negąsdina prakeiksmai? Merginos ranka išslydo iš Elioto delno. Senasis Vinslou Beikeris pareiškė norą persimesti su juo keliais žodžiais. Ne, ne čia, reikia pasitraukti į šalį. Aukšta moteris įdubusiais skruostais bei ilgomis baltomis rankomis stovėjo prie sarkofago ir reikalavo paaiškinimų. Ji tikino, kad mumija netikra, kad kažkas iš jų pasityčiojo.

— Žinoma, ne! — pasipriešino Beikeris. — Lourensas visuomet atrasdavo tik originalius daiktus. Galvą guldau.

Eliotas nusišypsojo:

— Kai tik muziejaus darbuotojai nuims nuo mumijos tvarsčius, jie galės nustatyti palaidojimo datą. Ir paaiškės tikrasis palaikų amžius.

— O, grafas Ruterfordas! Neatpažinau jūsų, — pasakė moteris.

Viešpatie, negi ir jam teks įtempti atmintį ir prisiminti šitą moterį?

Kažkas užstojo ją, visiems norėjosi pamatyti mumiją. Reikėjo pasitraukti į šalį, bet nesinorėjo judėti iš vietos.

— Man net pagalvoti baisu, kaip jie išvynios ją, — tyliai ištarė Džulija. — Aš dabar pirmą kartą ją pamačiau. Pati nedrįsau pakelti antvožą.

— Eime, mieloji, noriu supažindinti tave su savo senu draugu/ — įsiterpė Aleksas. — Tėti, tu čia! Juk vos laikaisi ant kojų. Leisk, nuvesiu tave kur nors atsisėsti.

— Nieko, aš kaip nors pats. Tu eik, — atsakė Eliotas. Jis jau susigyveno su skausmu. Priprato. Įprastas pojūtis — tarsi mažyčiai ašmenys raižytų sąnarius, o šiandien jie pasiekė ir pirštus. Bet Eliotas išmoko pamiršti apie skausmą, visai nebegalvoti apie jį — kaip dabar.

Dabar jie pasiliko su Ramziu Prakeiktuoju vienu du. Publika, prisižiūrėjusi iki valiai, galiausiai atsuko karaliui nugarą. To ir tereikėjo Eliotui.

Jis prisimerkė ir pasilenkė prie pat mumijos veido. Stebėtinai išsaugota, pjūvių nėra. Tai jauno žmogaus veidas, o juk Ramzis turėtų būti senis: jis karaliavo šešiasdešimt metų.

Ir burna jaunuolio arba bent subrendusio vyriškio, pačiame jėgų žydėjime. Nosis tiesi, siaura, anglai tokios formos nosį pavadintų aristokratiška. Dailiai išlenkti antakiai. Akys tikriausiai didelės. Regis gražuolio būta. Bet kai kas, matyt, tuo abejojo.

Minioje kažkas pastebėjo, jog mumijos vieta muziejuje, o ne privačiuose namuose. Kiti ją pavadino šlykščia. Mat kaip, ir šitie žmonės laiko save Lourenso draugais!

Henkokas apžiūrinėjo auksines monetas, išdėliotas ant aksominės pagalvėlės. Šalia stovėjo Samiras.

Matyt, muziejininkas kažką rezga. Eliotas žino, koks jis įkyrus bei įžūlus.

— Ar jų buvo tik penkios? Jūs tuo įsitikinęs? — garsiai paklausė Henkokas. Galima pagalvoti, jog Samiras ne tik egiptietis, bet dar ir kurčias egiptietis.

— Visiškai įsitikinęs. Jau minėjau jums, — kiek susierzinęs atsakė Samiras. — Pats asmeniškai suregistravau visus kapavietėje buvusius daiktus.

Henkokas metė įtarų žvilgsnį į priešingą salės pusę. Ten pat pažiūrėjo ir Eliotas. Jis pamatė Henrį Stratfordą, dailiai nuaugusį jaunuolį pilkai žydru vilnoniu kostiumu, stipriai suveržtu prie pat kaklo baltu šilkiniu kaklaraiščiu. Henris stovėjo tarp jaunuolių, apspitusių Džuliją su Aleksu. Slapta jis niekino savo pusseserę ir nekentė jos. Jis plepėjo, juokėsi — kiek nervingai, kaip pasirodė Eliotui.

Kaip visada žavus, — pamanė Eliotas. Žavus, tarsi jam vis dar dvidešimt; siauras aristokratiškas veidas, kurio išraiška nepaliauja keistis — tai įsižiebia nuoskaudos ugnis, tai išdidžiai suakmenėja.

Bet kodėl Henkokas taip spokso į jį? Ir ką jis kužda Samirui į ausį?

Egiptietis klausėsi tylėdamas, po to gūžtelėjo pečiais ir taip pat pažvelgė Henrio pusėn.

Kaip Samirui turėtų būti nemalonu, — pagalvojo Eliotas. Tas nepatogus vakarietiško stiliaus kostiumas... Tikriausiai jis dabar svajoja apie savo dželabą2 iš šlapio šilko bei apie patogias šlepetes!

O ir mes visi jam tikriausiai atrodome tokie barbarai!

Eliotas nužingsniavo į salės kampą ir įsitaisė Lourenso krėsle. Minia tai prasiskirdavo, tai vėl susiglausdavo, ir jis matė Henrį, keliaujantį nuo vienos grupelės prie kitos bei keistai besižvalgantį į šalis. Labai kilnus, visai nepanašus į teatrališką nevidoną, bet kažkas jam akivaizdžiai neduoda ramybės. Tik kas?

Henris lėtai ėjo pro marmurinį stalą. Jo ranka pakilo, tarsi ketindama paliesti pergamento ritinėlius. Minia ir vėl susiglaudė. Eliotas stebėjo ir kantriai laukė. Galiausiai nedidelė žmonių grupė pasitraukė į šalį, ir jo matymo lauke vėl pasirodė Henris. Jis apžiūrinėjo ant stiklinės lentynėlės gulintį vėrinį, vieną iš relikvijų, atsivežtą Lourenso prieš keletą metų.

Ar dar kas nors mato, kaip Henris ima į rankas vėrinį, meiliai jį apžiūrinėja, tarsi būtų apsigimęs antikvaras? Ar dar kas nors mato, kaip jis įsikišą relikviją į kišenę ir pasitraukia į šalį — abejingu veidu, stipriai suspaustomis lūpomis?

Na ir niekšas!

Eliotas tik šyptelėjo. Gurkštelėjo atšaldyto baltojo vyno, apgailestaudamas, kad tai ne brendis. Bjauru, kad jis tapo tos šlykščios vagystės liudininku. Jau verčiau apskritai nebūtų žiūrėjęs į Henrį.

Grafas turėjo savų prisiminimų apie šitą jaunuolį. Jį kankino slaptas skausmas, kuriuo Eliotas niekada su niekuo nesidalino. Netgi su žmona Edita, kuriai jis papasakodavo apie save aibę šlykščių istorijų — kada vynas ir poreikis filosofuoti atrišdavo jam liežuvį. Netgi su katalikų dvasininkais, pas kuriuos užsukdavo pasikalbėti apie rojų bei pragarą, ir savo filosofavimus pagrąžindavo tokiais riebiais žodeliais, kurių niekas kitas, išskyrus juos, negalėtų pakęsti.

Jis pats save mėgino įtikinti, jog leis numirti prisiminimams apie tas juodas dienas, ir viskas po truputį užsimirš. Tačiau net ir dabar, po dešimties metų, prisiminimai išliko velniškai ryškūs ir gyvi.

Vieną kartą jis turėjo slaptą meilės pasimatymą su Henriu Stratfordu. Tai buvo vienintelis iš visų Elioto meilužių, vėliau bandęs jį šantažuoti.

Suprantama, jis nieko gero nepešė. Eliotas nusikvatojo jam į veidą ir pareiškė, jog jaunuolis kliedi.

„Gal man pačiam apie viską papasakoti tavo tėvui? Ar iš pradžių dėdulei Lourensui? Jis baisiai ant manęs įsius... na, kokioms penkioms minutėms. Užtat tave, savo dievinamą sūnėną, niekins iki pat mirties. Todėl, kad papasakosiu jam viską, supranti — viską; net įvardinsiu tą sumą, kurios tu reikalauji. Kiek? Penki šimtai svarų? Tik įsivaizduok, dėl tokių pinigų tu išgarsėsi kaip paskutinis niekšas“.

Henriui tuomet buvo ir gėda, ir apmaudu. Jo garbė nuplėšta...

Eliotas galėjo triumfuoti. Tačiau patirtas pažeminimas nepamokė Henrio: būdamas dvidešimt dvejų metų šitas šliužas angelo veidu atėjo pas Eliotą į Paryžiaus viešbutį, ir Eliotas neatsispyrė — pasidavė, kaip koks vargeta berniūkštis.

O po to prasidėjo smulkūs vagiliavimai. Praėjus valandai po Henrio išėjimo, Eliotas pasigedo portsigaro ir piniginės. Dingo ir išeiginis kostiumas, brangios rankogalių sąsagos. Kitų dingusių daiktų dabar grafas jau nebeprisimena.

Tada jis nesižemino ir nesiėmė jokių tyrimų. Tiesiog pasielvartavo. Bet dabar kilo baisus noras demaskuoti Henrį, prieiti prie jo ir tyliai pasidomėti, kaip jo kišenėje atsidūrė brangus vėrinys. Galbūt Henris mano, jog vėrinys labai dera prie auksinio portsigaro, prie inkrustuotos piniginės bei briliantinių sąsagų? Ar ketina viską nunešti palūkininkui?

Kaip viskas apgailėtina! Henris buvo talentingas jaunuolis, bet viskas nuėjo perniek, nepaisant puikaus išsilavinimo, kilmingumo bei didžiulių galimybių. Dar būdamas berniukas, jis įniko lošti; kuomet buvo dvidešimt penkerių, pomėgis išgerti tapo liga; ir dabar, kai jam trisdešimt dveji, jį gaubia kažkokia grėsminga aura — jo išorė dar labiau žavi, bet tuo pačiu ir atgrasi. Kas nuo to kentėjo? Suprantama, Rendolfas, kuris, nors viskas buvo aišku kaip ant delno, dėl visų sūnaus bėdų kaltino save.

„Tegul eina po velnių“, — pagalvojo Eliotas. Galbūt jis ieškojo šiame jaunuolyje atspindžio tos palaimos, kurią patyrė juodu su Lourensu? Galbūt dėl visko kaltas jis pats, nes mato šiame žmoguje jo dėdę? Ne, iš jo pusės viskas buvo sąžiningai. Juk Henris Stratfordas pats jį persekiojo. Pakaks, velniop tą Henrį!

Eliotas atėjo į šiuos namus dėl mumijos. Minia jau išsisklaidė. Jis pasiėmė nuo padėklo dar vieną taurę vyno, pakilo, stengdamasis nekreipti dėmesio į skaudančią koją, ir lėtai nužingsniavo prie niūrios figūros sarkofage.

Grafas vėl žvelgė į mumijos veidą, atkreipė dėmesį į rūsčią lūpų liniją bei valingą smakrą. Taip, vyriškis pačiame jėgų žydėjime. Po sudūlėjusiais tvarsčiais matėsi plaukai, prigludę prie dailios kaukolės.

Eliotas kilstelėjo savo taurę.

— Ramzi, — priėjęs visai arti sušnabždėjo jis, o po to prabilo lotyniškai: — Sveikas, atvykęs į Londoną! Ar žinai, kur yra Londonas? — Eliotas tyliai nusijuokė pats iš savęs: tik pagalvok, jis kalba lotyniškai su šituo negyvu daiktu! Grafas pacitavo keletą frazių iš Cezario užrašų apie Britanijos užkariavimą. — Štai kur tu dabar esi, didysis karaliau. — Eliotas pabandė prisiminti ką nors graikiškai, bet jam nepavyko, ir jis vėl prabilo lotyniškai. — Tikiuosi, šitas šlykštus miestas tau patiks labiau negu man.

Netikėtai pasigirdo kažkoks šlamesys.

Iš kur tai? Stebėtina, bet Eliotas aiškiai jį girdėjo pro šurmulį bei balsų gaudesį. Regis, jis sklido iš sarkofago.

Vyriškis vėl įsistebeilijo į mumijos veidą. Po to — į pečius, rankas: atrodė, kad jos tempia senus tvarsčius ir netrukus išsiverš iš pančių. Ir iš tiesų tamsiuose purvinuose skuduruose atsirado plyšys, pro kurį matėsi apatinė danga — toje vietoje, kur buvo sukryžiuoti riešai. Prasti popieriai. Mumija akivaizdžiai pradeda irti. O gal čia darbuojasi kokie nors parazitai? Reikia nedelsiant sustabdyti tą procesą.

Eliotas sustojo žvilgsniu ties kojomis. Irgi netvarka.

Ant grindų atsirado nedidelis kauburėlis dulkių, ir čia pat dulkės pasipylė nuo dešiniosios rankos riešo, kur buvo įtrūkę tvarsčiai.

— Viešpatie! Džulija privalo nedelsiant išvežti mumiją į muziejų, — sušnabždėjo Eliotas. Ir vėl išgirdo tą keistą garsą. Šnaresys? Ne, kiek silpnesnis. Taip, mumija reikia pasirūpinti. Tikriausiai jai pakenkė tie nelemti Londono rūkai. Samiras žinos, ką reikia daryti. Henkokas taip pat.

Tuo tarpu Eliotas vėl prabilo į mumiją lotyniškai:

— Aš taip pat nemėgstu rūkų, didysis karaliau. Nuo jų sustiprėja mano skausmas. Todėl dabar jau eisiu namo, palikęs tave su tavo gerbėjais.

Jis apsisuko, pasiremdamas lazdele, visaip mėgindamas palengvinti aštrų klubo skausmą. Toldamas, vieną kartą atsisuko. Mumija atrodė labai tvirta. Tarsi egiptietiškas karštis ne iki galo būtų ją išdžiovinęs.

Deizė negalėjo atitraukti akių nuo mažyčio vėrinio, kol Henris mėgino jį užsegti ant merginos kaklo. Jos persirengimo kambarys buvo užverstas gėlėmis, raudono vyno buteliais, šampanu kibirėliuose su ledais ir kitomis dovanomis. Tačiau nei vienas gerbėjas nebuvo toks gražus, kaip Henris Stratfordas.

— Labai mielas daikčiukas, — pasakė Deizė, pakreipusi galvą. Plonytė auksinė grandinėlė, mažytis kulonas, ant kurio tarsi kažkas nupiešta. — Iš kur tas vėrinys?

— Jis kur kas daugiau kainuoja, negu visas tavo šlamštas, — šypsodamasis kalbėjo Henris. Kalba buvo nerišli — vėl girtas. Vadinasi, arba siautės kaip pasiutęs, arba bus neįtikėtinai švelnus. — Gerai, katyte, renkis, eisime pas Flintą. Jaučiu, jog šiandien turi pasisekti, nes šimtas svarų man tiesiog svilina kišenę. Eime greičiau, kol dar neišdeginta skylė kišenėje.

— O ką, tavo pusprotė sesutė taip ir sėdi viena namuos esu ta baisia mumija?

— Po velnių, kam tai rūpi! — Henris ištraukė iš spindos baltos lapės peleriną, kurią kadaise buvo padovanojęs Deizei, ir užmetė merginai ant pečių. Po to paėmė už rankos ir nusivedė.

Pas Flintą buvo begalė žmonių. Deizė negalėjo pakęsti tabako dūmų, alkoholio tvaiko, bet jai visuomet patikdavo čia būti su Henriu. Ypač, kai jis turėdavo pinigų ir būdavo puikios nuotaikos. Priėjęs prie stalo su rulete, Henris pakštelėjo merginai į skruostą.

— Taisykles tu žinai. Stovėk man iš kairės. Būtinai iš kairės. Tai dažniausiai atneša man sėkmę.

Ji linktelėjo. Perbėgo žvilgsniu per salę — puikiai apsirengę džentelmenai, brangenybėmis apsikarsčiusios damos... O ant jos kaklo šitas kvailas pakabukas... Deizės nuotaika subjuro.

Džulija pašoko iš vietos. Kas čia per garsas? Jai buvo nejauku vienai niūrioje bibliotekoje.

Daugiau čia nieko nėra, bet mergina galėjo prisiekti, jog išgirdo dar kažką esant. Ne žingsniai, ne... Tiesiog kažkokie vos girdimi garsai, išduodantys kito žmogaus buvimą.

Ji pažvelgė į sarkofage besiilsinčią mumiją. Prietemoje Džulijai pasirodė, jog suvyniota figūra padengta pelenų sluoksniu. Mumija atrodė niūri, tarsi būtų nugrimzdusi į nemalonius apmąstymus. Anksčiau mergina to nepastebėjo. Po paraliais, galima pamanyti, jog tą negyvėlį kamuoja blogi sapnai, košmarai. Džulijai net pasivaideno, jog Ramzio kaktoje įsirėžė gili raukšlė.

Ar mergina džiaugėsi, jog sarkofagas neuždengtas? Vargu. Tačiau jau buvo per vėlu ką nors pakeisti. Ji pati sau pažadėjo, jog niekuomet neprisilies prie tėvo radinių. Metas eiti miegoti, ji baisiai pavargo. Seni tėvo bičiuliai niekaip nenorėjo išeiti. Paskui dar įsiveržė visa minia žurnalistų. Na ir įžūli publika! Galiausiai apsaugos darbuotojai vargais negalais išlydėjo juos. Tačiau vis tiek jie įsigudrino keletą kartų nufotografuoti mumiją.

Išmušė pirmą valandą nakties. Aplinkui nė gyvos dvasios. Kodėl ją krečia drebulys? Džulija greitai nuskubėjo prie lauko durų, bet staiga prisiminė Henrį. Nuspręsta, jog Henris bus jos kompanionas bei gynėjas. Keista, bet priėmimo metu pusbrolis nė karto net nepriėjo prie jos. Ir dabar tikriausiai jo viršuje nėra. Ir vis dėlto... Džulija neužrakino durų.

Kai Henris išėjo į ištuštėjusią gatvę, buvo nepakenčiamai šalta. Jis greitosiomis užsimovė pirštines.

„Nereikėjo jos įžeidinėti, — pagalvojo jaunuolis. — Bet ko, velniai rautų, ji ginčijosi!“ Jis žino, ką daro. Jau dešimtį kartų padidino turimą pinigų sumą! Ir jeigu ne tas paskutinis statymas... O kai jis nenorėjo pasirašyti čekio ir pradėjo ginčytis, Deizė įkišo savo trigrašį: „Bet tu privalai!“

Henris įniršo, kai visi įsistebeilijo į jį. Jis pats žino, ką privalo. Žinojo, ką turi daryti. Ir paskui dar šitas Šarplsas, šitas padugnė. Tarsi Henris jo bijotų!

Ūmai iš tamsus skersgatvio lyg tyčia iššoko Šarplsas. Iš pradžių Henris nusprendė, kad jam pasivaideno. Buvo tamsu, žemę gaubė tirštas rūkas, bet iš viršutinio lango krito žemyn blanki šviesa, ir Henris pamatė tą šlykščią marmūzę.

— Traukis iš kelio! — suriko Henris.

— Vėl nenuskilo, sere? — Šarplsas sekė jam iš paskos. — O mažytė Deizė pinigėlius mėgsta. Ji visada nepigiai kainavo, net tada, kai dirbo man. O juk aš dosnus žmogus, jūs tai žinote.

— Atsikabink nuo manęs, bukaproti.

Henris paspartino žingsnį. Žibintų šviesos liko jam už nugaros. Tokiu metu kebo čia nepasigausi.

— Turiu nedidelį reikaliuką, sere.

Henris sustojo. Kleopatros moneta... Įdomu, ar šitas vėpla supras, ko ji verta? Jis pajuto, kaip persekiotojo pirštai įsikibo jam į ranką.

— Kaip tu drįsti! — Henris atšoko. Paskui lėtai ištraukė iš kišenės monetą, pakėlė ją į šviesą ir, paniekinamai išlenkęs antakius, stebėjo, kaip godžiai užpuolikas ją atima, kaip apžiūrinėja, pasidėjęs ant delno.

— Čia tai grožis, sere. Tikras daiktas. — Jis apžiūrėjo antrą monetos pusę, tarsi nutuoktų, kas tenai parašyta. — Jūs nugvelbėte ją, sere? Pavogėte iš savo dėdės lobyno?

— Tai tu ją imi ar ne?

Šarplsas suspaudė monetą kumštyje, tarsi ketintų pademonstruoti triuką.

— O sąžinė jūsų nekamavo, sere? — Jis įsigrūdo monetą į kišenę. — Nuknisote ją tuo momentu, kai dėdė raitėsi priešmirtinėje agonijoje? Ar vis dėlto palaukėte, kol jis nusibaigs, sere?

— Eik po velnių!

— Taip lengvai neišsisuksite, sere. Šito nepakanka. Juk jūs kur kas daugiau skolingas ir man, ir tam džentelmenui iš Flinto kazino.

Henris vėl paspartino žingsnį. Skubėjo, prilaikydamas skrybėlę, kad jos nenuneštų vėjas. Nubėgo link artimiausio posūkio. Sprendžiant iš batų kaukšėjimo, Šarplsas bėgo jam iš paskos. Priekyje, tirštame rūke skendinčioje gatvėje, nebuvo nė gyvos dvasios. Šviesa, sklindanti iš atvirų Flinto įstaigos durų, jų jau nepasiekė.

Henris suprato, jog Šarplsas lipa jam ant kulnų. Ranka nuslydo į kišenę. Peilis. Lėtai ištraukė jį ir tvirtai suspaudė rankeną.

Šarplsas įsikibo jam į petį.

— Tikriausiai teks jus pamokyti, sere. Skolas reikia grąžinti, — ištarė persekiotojas.

Henris staiga atsisuko, spyrė Šarplsui, ir tas prarado pusiausvyrą, susvirduliavo. Šilkinis jo apsiaustas blizgėjo, ir Henris pamėgino numatyti, kur po apsiaustu turėtų būti šonkauliai. Apsirikti negalima. Peilis stebėtinai lengvai įsmigo į kūną. Blykstelėjo balti dantys — nebyli Šarplso burna išsižiojo.

— Juk įspėjau tave, asile, kad atsikabintum!

Henris ištraukė iš kūno peilį ir smogė dar kartą. Šį kartą jis išgirdo plyštant apsiausto šilką ir visas virpėdamas pasitraukė į šalį.

Svirduliuodamas, nelaimėlis dar žengė kelis žingsnius, suklupo, trenkėsi kakta į asfaltą ir nuvirto ant šono. Jo kūnas sudribo ir liko gulėti nejudėdamas.

Tamsoje Henris nematė aukos veido. Matė tik išsitiesusį ant žemės kūną. Jaunuolį sukaustė ledinis nakties šaltis. Širdies dūžiai plėšė ausis — lygiai taip, kaip tada, egiptietiškoje kapavietėje, kai jis žiūrėjo į gulintį ant žemės negyvą dėdės Lourenso kūną...

Tiek to, velniai jo nematė! Kodėl jis neatstojo? Įniršis padėjo Henriui atsipeikėti. Dešinė ranka buvo sustingusi nuo šaldo, ji vis dar spaudė peilio rankeną. Henris lėtai pakėlė kairę ranką, sulenkė peilį ir įsikišo į kišenę.

Po to apsidairė. Tamsu, tylu. Tik kažkur toli girdėjosi automobilio variklio burzgimas. Iš kažkokio kiauro vamzdžio lašėjo vanduo. Virš galvos silpnai švietė pilkas dangus.

Henris pritūpė, ištiesė ranką prie apsiausto ir, stengdamasis neprisiliesti prie vis labiau plintančios raudonos dėmės, įlindo į vidinę kišenę. Piniginė. Stora, prikimšta pinigų...

Jis net nepažvelgė kas ten viduje, o tuojau pat įsikišo piniginę į savo kišenę, ten pat, kur buvo peilis. Tada pakilo, atkišo smakrą ir tvirtai nužingsniavo pirmyn... netgi pradėjo švilpauti.

Vėliau, patogiai įsitaisęs ant kebo sėdynės, Henris išsitraukė piniginę. Trys šimtai svarų. Na, ką gi — visai neblogai. Žiūrėjo į sulamdytas kupiūras, ir po truputį jį apėmė siaubas. Jaunuolis negalėjo nei judėti, nei kalbėti. Kai galiausiai ryžosi pažvelgti pro kebo langą, už jo pamatė tik purviną dangų kabantį virš niūrių daugiabučių namų stogų. Džiaugsmo nebuvo, nieko nesinorėjo, atrodė, jog nieko daugiau nebebus. Liko tik beviltiškas liūdesys.

Trys šimtai svarų. Dėl tų pinigų jis nužudė žmogų. O apskritai, kas gali pasakyti, kad jis ką nors nužudė? Dėdė Lourensas Kaire mirė nuo širdies smūgio. O Šarplsas, šitas šlykštus lupikautojas, su kuriuo jis vieną vakarą susipažino pas Flintą? Maža kas galėjo jam atsitikti. Gal jis tapo savo draugužių auka? Kažkas jį užpuolė tamsiame skersgatvyje ir įsmeigė peilį tarp šonkaulių.

Žinoma, būtent taip ir buvo. Kam ateis į galvą susieti jo vardą su šita niekšinga žmogžudyste?

Jis Henris Stratfordas, laivininkystės kompanijos viceprezidentas, garbingos šeimos narys, jo sesuo netrukus ištekės už grafo Ruterfordo. Niekas neišdrįs...

Dabar jis paskambins sesutei. Paaiškins jai, jog šiek tiek prasilošė. Ir ji tikriausiai paskolins jam apvalią sumelę, gal kokius tris kartus didesnę už tą, kuri dabar guli jo kišenėje. Juk Džulija supras, kad jo pralaimėjimas — laikinas dalykas. Ir jam palengvės...

Jo sesutė, vienintelė jo sesutė... Kadaise juodu su Džulija mylėjo vienas kitą. Mylėjo taip, kaip gali mylėti vienas kitą brolis ir sesuo. Jis primins Džulijai apie tai. Ji supras Henrį, ir tada jis atsipalaiduos, galės kiek pailsėti.

Bet visų baisiausia — jis nebegali atsipalaiduoti...