Mumija, arba Ramzis Prakeiktasis

4 skyrius

Jau pirmoje senojo Kairo parduotuvėlėje Samiras nupirko kelis beduinų apsiaustus. Užsuko į purviną skersgatvį, kur gyveno nuskurdę prancūzai, nėrė į mažytį restoranėlį ir tenai persirengė. Džulijai nupirktus drabužius spaudė pažastyje.

Jam visai patiko šitas laisvas valstietiškas rūbas. Atrodė senamadiškai ir nebuvo panašus į dabartinius egiptiečių drabužius. Tikriausiai tai paskutinis dykumų piligrimų apdarų pavyzdys. Samiras jautėsi laisvai. Ir buvo pasislėpęs nuo nekuklių žvilgsnių.

Jis greitai žengė arabiško Kairo gatvėmis, panašiomis į bičių korį. Skubėjo pas savo pusbrolį Zakį. Šio žmogaus užsiėmimas jam kėlė šleikštulį, bet padėtis tokia, kad šiuo metu pagelbėti gali tik jis. Kas žino, kiek Ramziui teks slapstytis Kaire? Kuo pasibaigs žmogžudysčių istorijos?

Galiausiai Samiras atkeliavo į mumijų fabriką — vieną šlykščiausių namų pasaulyje. Per šoninius vartelius įėjo į kiemą. Karštoje saulėje kieme gulėjo neseniai suvystyti kūnai. O viduje, be abejo, katile virė daugiau nelaimėlių.

Vienas darbininkas kasė griovį, kur keletui dienų padės ką tik paruoštas mumijas, kad jos paruduotų. Tada atrodys, tarsi buvo rastos žemėje ir iškastos.

Samiro vos nesupykino, nors šiuose namuose jis lankėsi dar vaikystėje, kai net nežinojo apie tikras mumijas, apie savo protėvių kūnus, kuriuos jis vėliau tyrinėjo, gelbėjo nuo laiko poveikio, nuo plėšikų, saugojo muziejuose.

— Pažvelk į tai iš kitos pusės, — kažkaip kartą pasakė jam Zakis. — Juk mes geresni už tuos vagis, kurie pardavinėja užsieniečiams mūšų protėvių mumijas. Tai šventvagystė! O mes pardavinėjame klastotes, čia nėra nieko blogo.

Gerasis senasis Zakis! Samiras jau ketino duoti ženklą vienam, vystančiam mumiją vyriškiui, bet čia iš mažyčio dvokiančio namelio išlindo pats Zakis.

— O Samiras! Malonu tave matyti, broliuk. Užeik, kavos išgersime.

— Ne dabar, Žaki. Man reikia tavo pagalbos.

— Suprantama, antraip nebūtum čia atsibeldęs.

Samiras kukliai šyptelėjo.

— Žaki, aš ieškau nedidelio namelio su tvirtomis durimis ir atsarginiu įėjimu. Man reikia slėptuvės. Keletui dienų, o gal ir ilgiau. Kol kas nežinau.

Zakis geraširdiškai, bet kiek pašaipiai nusijuokė:

— Žiūrėk tu man. Toks išsilavinęs, visų gerbiamas, o ateini pas mane su tokiu prašymu.

— Nieko neklausinėk, Žaki. — Samiras ištraukė iš kišenės pluoštą banknotų ir ištiesė juos broliui. — Man reikalinga saugi vieta. Aš sumokėsiu.

— Gerai. Žinau tokią vietą, — pasakė Zakis. — Eime į vidų, išgersime kavos. Vienas geras gurkšnis — ir nebejausi šito dvoko.

Zakis visada kartodavo tuos žodžius. O Samiras vis tiek negalėjo priprasti prie smarvės. Bet dabar jis privalėjo paklusti šių namų šeimininkui, todėl nusekė paskui jį į „balzamavimo salę“, mažytį kambarėlį, kur stovėjo katilas su nuolat kunkuliuojančiu bitumu, tarsi laukdamas vis kito kūno.

Praeidamas pro šalį, Samiras pamatė katile verdant naują auką. Jį supykino. Spėjo pastebėti juodus nelaimėlio plaukus, plūduriuojančius paviršiuje, vos pavirintą veidą... ir čia pat nusisuko.

— Gal tau reikia geros ką tik pagamintos mumijos? — erzino jį Zakis. — Tiesiai iš Karalių Slėnio. Įvardink dinastiją ir gausi viską, ko tik nori. Vyriškį, moteriškę — ką tik panorėsi.

— Man reikia slėptuvės, broliuk.

— Taip. Galiu pasiūlyti kelis variantus. Iš pradžių kava, o po to gausi raktus. Sakyk, ką tu žinai apie šitą vagystę muziejuje? Apie pavogtą mumiją. Kaip manai, ar ji buvo tikra?

Tarsi medinėmis kojomis Eliotas įėjo į „Šeferdo“ viešbučio vestibiulį. Grafas žinojo, kad atrodo baisiai — nesiskutęs, kelnės bei paltas ištepti moliu ir smėliu. Kairė koja vis dar nedavė ramybės, bet jis jau apsiprato su skausmu. Jam nerūpėjo, jog po iškrakmolytais marškiniais teka prakaito upeliai. Grafas žinojo, kad čia jam palengvės, bus saugu. Dabar jis toli nuo tų siaubų, kuriuos teko pastaruoju metu patirti, nuo košmariškų sapnų, kuriuose teko dalyvauti. Viešbutis jam atrodė nerealus — jis niekaip negalėjo išsivaduoti iš kraupaus mažyčio namelio atmosferos.

Visą kelią nuo senojo Kairo, kol Eliotas važiavo kebe, jis galvojo apie vieną ir tą patį: Malenka žuvo dėl jo kaltės, tai jis atvedė į šokėjos namus tą baisią moterį. Henrio jam nebuvo gaila. Bet Malenkos mirtis visada slėgs jo sąžinę. O ką daryti su žudike, ta baisia prisikėlusia iš numirusių karaliene? Kas bus, jei jis nesuras Ramzio? Tada ta pabaisa užpuls ir jį?

Pirmiausia reikia surasti Samirą, jis gali žinoti, kur yra Ramzis.

Eliotas nesitikėjo iškart sutikti Aleksą. Sūnus puolė prie jo, apkabino, neleido prieiti prie durininko.

— Ačiū Dievui, tu sugrįžai!

— Kur Ramsėjus, turiu skubiai su juo pasikalbėti.

— Argi tu nežinai, kas atsitiko? Jo ieško po visą Kairą. Jis kaltinamas žmogžudyste — ir čia, ir Londone. Džulija visai sutrikusi, vietos sau neranda. Mes visi kraustomės iš proto. Ir Henris. Jo irgi niekas neranda. Tėve, kur tu buvai?

— Pabūk su Džulija, pasirūpink ja, — pasakė Eliotas. — Tavo amerikietė mis Barington niekur nedings.

— Ji išvyko, — Aleksas numojo ranka. — Kai atėjo policija ir pradėjo klausinėti apie Ramsėjų ir mus visus, jos šeima pakeitė planus iš šįryt išvažiavo.

— Atleisk, sūnau, — sumurmėjo Eliotas. — Palik mane. Turiu susirasti Samirą.

— Tau pasisekė. Jis ką tik sugrįžo.

Aleksas parodė į tą pusę, kur buvo kasos. Tikriausiai Samiras ką tik pasiėmė iš sąskaitos pinigus. Jis suskaičiavo banknotus ir įsidėjo į kišenę. Po pažastimi egiptietis laikė kažkokį ryšulį. Jis akivaizdžiai skubėjo.

— Palik mane vieną, sūnau, — paprašė Eliotas. Jis priėjo prie Samiro.

— Man būtina pasimatyti su Ramziu, — sušnabždėjo grafas. — Jei žinai, kur jis yra, pasakyk. Privalau su juo pasikalbėti.

— Atleiskite, milorde, — Samiras baugščiai apsidairė. — Jo ieško policija... Žmonės į mus žiūri.

— Bet tu juk žinai, kur jis. Bent sakyk, kaip jam perduoti žinutę. Juk žinai apie jį visą tiesą. Iš pat pradžių žinojai.

Samiro žvilgsnis buvo nenuspėjamas, atrodė, tarsi jo siela aklinai užsidariusi.

— Perduok jam...

Samiras nuėjo toliau.

— Pasakyk jam, kad ji pas mane.

Egiptietis sustojo.

— Kas? — sušnabždėjo jis. — Apie ką jūs kalbate?

Eliotas įsikibo į jo ranką.

— Jis žino. Ta moteris taip pat žino, kas ji tokia. Pasakyk jam, kad aš ją išvedžiau iš muziejaus, kad dabar ji saugioje vietoje. Visą dieną praleidau su ja.

Nieko nesuprantu.

— Jis viską supras. Klausyk įdėmiai. Pasakyk, kad saulės spinduliai ją gydo. Jie padėjo. Ir dar vaistai iš jo pamesto buteliuko.

Grafas ištraukė iš kišenės tuščią indelį ir įspraudė Sandrui į delną. Samiras apstulbęs žiūrėjo į buteliuką, tarsi bijodamas net prisiliesti prie jo.

— Jai reikalinga didesnė dozė. Ta moteris serga. Pažeistas ir kūnas, ir siela. Ji beprotė. — Akies krašteliu Eliotas pastebėjo prie jų artėjantį Aleksą ir gestu parodė sūnui palaukti, o pats priėjo arčiau Samiro. — Perduok jam, kad lauksiu šįvakar prancūziškoje kavinėje, „Babilone“. Ji yra arabų kvartale. Kalbėsiu tik su juo.

— Bet, palaukite. Jūs turite paaiškinti...

— Jau pasakiau: jis viską supras. Tik tegul jokiu būdu neateina čia. Čia labai pavojinga. Nenoriu į šitą istoriją įpainioti savo sūnaus. Septintą valandą „Babilone“. Ir dar pasakyk, kad ji jau tris žmones nužudė. Ir toliau žudys...

Eliotas pasitraukė nuo egiptiečio, priėjo prie Alekso ir ištiesė jam ranką.

— Padėk man pakilti į viršų, — paprašė jis. — Turiu pailsėti. Vos laikausi ant kojų.

— O Dieve! Kas vyksta, tėve?

— Tai pats ir pasakok man, kas čia vyksta. Kas atsitiko po to, kai aš išėjau? Ak taip, durininkas... Pasakyk jam, kad nenoriu su niekuo kalbėtis. Tegul neskambina man į kambarį ir nieko pas mane neįleidžia.

Eliotas džiaugėsi, kad beliko žengti dar kelis žingsnius, ir atsidarys lifto durys. Kad tik greičiau pasiekti lovą. Jis buvo silpnas, jį pykino. Ir jautėsi esąs dėkingas sūnui, tvirtai laikiusiam jį už pečių ir neleidusiam parkristi.

Vos tik įžengus į kambarį, jėgos visai apleido grafą. Bet čia į pagalbą atskubėjo ištikimasis Volteris, ir jiedu su Aleksu nuvedė Eliotą iki lovos.

— Noriu greičiau atsisėsti, — kaprizingu balsu pasakė grafas.

— Paruošiu jums karštą vonią, milorde.

— Volteri, atnešk man iš pradžių ko nors išgerti. Geriausia tiktų viskis. Ir bokalą šalia butelio pastatyk.

— Tėti, niekada tavęs tokio nemačiau. Reikia iškviesti gydytoją.

— Jokiu būdu! — netikėtai ryžtingai pareiškė grafas.

Jo tonas nustebino Aleksą. Nuovargio kaip nebūta.

— Argi gydytojas padėjo ledi Makbet? Nemanau, kad jis jai buvo naudingas.

— Tėve, apie ką čia kalbi? — Aleksas prabilo pašnibždomis. Jis visada taip kalbėdavo, kai galutinai sutrikdavo. Jaunuolis stebėjo, kaip Volteris paduoda tėvui bokalą.

Grafas gurkštelėjo viskio.

— Ak, kaip gerai! — Jis atsiduso. Tame baisiame nedideliame mirties ir košmarų name buvo koks tuzinas likerio butelių, tačiau grafas net liestis nenorėjo prie Henrio likerio. Jis negalėjo gerti iš Henrio bokalo, negalėjo praryti nė mažiausio kąsnelio jo maisto. Eliotas maitino ir girdė tiktai ją, o pats nelietė nieko. Ir dabar mėgavosi nuostabiu gėrimu, kuris taip puikiai slopino skausmą, deginantį jo krūtinę.

— O dabar, Aleksai, paklausyk manęs. Privalai tuojau pat išvykti iš Kairo. Kraukis lagaminus ir važiuok į Port Saidą penktos valandos ekspresu. Nuvešiu tave į stotį.

Koks bejėgis dabar atrodė jo sūnus! Tarsi kūdikis. „Ir viskas dėl mano beprotiškos svajonės apie nemirtingumą. Vargšas Aleksas. Jis turi kuo greičiau sugrįžti į Angliją. Ten vaikinas bus saugus“.

— Tai neįmanoma, tėti, — kaip visuomet švelniai atsakė Aleksas. — Negaliu palikti čia Džulijos.

— Aš ir nenoriu, kad ją paliktum. Išvyksite abu. Pasakyk jai, kad ruoštųsi kelionei. Daryk ką liepiamas.

— Tu nesupranti. Ji niekur nevažiuos, kol nebus ištirta Ramsėjaus byla. O dabar jo niekas negali surasti. Ir Henris kažkur dingo. Nemanau, kad valdžia mums leis išvykti, kol niekas nepaaiškėjo.

— O Viešpatie!

Aleksas paėmė nosinę ir nušluostė tėvui kaktą. Vėl ją sulankstė ir padavė Eliotui. Tas nusivalė lūpas.

— Tėti, juk tu nemanai, jog Ramsėjus tikrai nužudė tuos žmones? Norėjau pasakyti... jis man visada patiko.

Tarpduryje pasirodė Volteris.

— Vonia paruošta, milorde.

— Vargšas Aleksas, — sušnabždėjo Eliotas. — Kuklusis, kilnusis Aleksas.

— Tėti, paaiškink man, kas čia vyksta. Tu nepanašus pats į save.

— Man viskas gerai. Aš kaip tik tas, kas esu. Gudruolis, susiviliojęs beprotiška svajone. Labai panašus pats į save. Žinai, sūnau, kai tu paveldėsi titulą, tikriausiai būsi vienintelis kuklus ir kilnus grafas visoje Ruterfordų dinastijoje.

— Ir vėl tu filosofuoji. Ne toks jau aš nekaltas avinėlis. Tiesiog esu gerai išauklėtas. Išsimaudyk, tau palengvės. Ir nereikia gerti daugiau viskio, labai tavęs prašau.

Eliotas pašaukė Volterį ir ištiesė jam ranką.

Mailzas Vintropas žiūrėjo į telegramą, kurią jam įteikė priešais stovintis žmogus.

— Areštuoti Džuliją Stratford?! Už pavogtą vertingą mumiją iš Londono? Bet juk tai kliedesiai! Su Džulija ir su Aleksu Savarelu drauge mokiausi mokykloje. Aš pats susisieksiu su Britų muziejumi.

— Puiku, tik padarykite tai nedelsiant. Kultūros ministerija svaido žaibus. Ir suraskite kuo greičiau Henrį Stratfordą. Atveskite čia ir jo meilužę, šokėją Malenką. Stratfordas kažkur Kaire ir, matyt, labai neblogai įsitaisęs. Areštuokite bent ką nors iš tos kompanijos, antraip senis man nusuks galvą.

— Po velnių, — ištarė Mailzas ir pakėlė telefono ragelį.

Koks prabangus turgus! Visko čia yra: prašmatnūs audiniai, kvepalai, prieskoniai; keisti tiksintys mechanizmai su romėniškais skaitmenimis ant apvalių diskų; papuošalai, indai... O kiek maisto! Pirmasis pardavėjas, kalbantis angliškai, gestų pagalba paaiškino moteriškei, kad jos monetos niekam tikusios.

Ji nužingsniavo toliau, klausydamasi minios klegesio ir mėgindama suprasti anglų kalbą.

— Neketinu permokėti. Tai per brangu, šitas žmogus nori mus apiplėšti...

— Išgerkite bent lašelį, prieikite arčiau! Toks nepakenčiamas karštis...

— O, štai šitas vėrinys puikus...

Juokas, baisus triukšmas, dundėjimas. Ji jau anksčiau girdėjo šiuos garsus. Užkišusi rankas po skrybėlės kaspinais, ji užsidengė ausis. Ir nuėjo toliau, stengdamasi iš triukšmo išskirti tik jai reikalingus angliškus žodžius.

Staiga visą kūną nupurtė kažkoks nesuvokiamas baisus garsas. Vos nesuklikusi iš siaubo, Kleopatra pakėlė galvą, vis dar užspaudusi ausis, ir puolė bėgti. Tik netikėtai suvokė, jog niekas daugiau neišsigando. Niekas net dėmesio nekreipė į tą kraupų garsą.

Jai reikia atskleisti šitą paslaptį! Iš akių riedėjo ašaros, bet ji vis ėjo pirmyn. Tai, ką moteris pamatė, buvo dar baisiau; ji sustingo iš siaubo. To pabaisos ji negalėjo apibūdinti jokia jai žinoma kalba. Milžiniškas juodas jis lėkė tiesiai į ją. Sukosi ratai, viršuje iš vamzdžio rūko dūmai, o jo garsas užgožė visus kitus garsus. Paskui save jis tempė medines dėžes, kurios buvo prie jo prijungtos didžiuliais geležiniais kabliais. Visas šitas karavanas judėjo plonytėmis, ant žemės nutiestomis geležinėmis juostomis. Gausmas vis stiprėjo, pabaisa pralėkė pro šalį ir nėrė į didžiulio tunelio žiotis. Ten būriavosi žmonės. Regis, jie veržiasi patekti į siaubūno vidų.

Moteris žiūrėjo ir pasikūkčiodama raudojo. Ir kurių galų ji išėjo iš savo slėptuvės? Kodėl pabėgo nuo lordo Ruterfordo — jis galėjo ją apginti ir apsaugoti? Atrodė, šitas košmaras niekada nesibaigs, bet štai baisus, milžiniškas vikšras prašliaužė pro šalį, ir Kleopatra pamatė didžiulę faraono Ramzio statulą. Ji buvo iš granito. Ramzis stovėjo, sudėjęs rankas ant krūtinės. Vienoje rankoje jis laikė skeptrą.

Ji tarsi užburta žiūrėjo į akmeninę statulą. Kam ją pavogė iš šalies, kurią Kleopatra gerai žinojo, kurią valdė? Čia statula atrodo juokinga, apgailėtina, kažkokia apleista.

Ji apsisuko, pasirengusi dingti iš čia. Bet tuo tarpu pasirodė dar vienos demoniškos vežėčios. Ir vėl pasigirdo tas pats klaikus, ausį rėžiantis signalas, o siaubūnas pralėkė pro šalį. Statulos nebesimatė.

Ji sutriko, nežinojo, kur eiti, kur pasislėpti nuo viso šito... Vėl norėjosi į tamsą, į vandenį, iš kurio ji ir atsirado šiame pasaulyje. Ji sukniubo ant žemės...

Kai karalienė vėl pramerkė akis, priešais ją stovėjo jaunas anglas. Jis pakėlė moterį, atsargiai prilaikydamas už talijos ir įsakęs žiopliams dingti iš čia. Kleopatra suprato, jog anglas kažko klausia ir nori jai padėti.

— Kavos, — sušnabždėjo moteris. — Įdėkite man į kavą truputį cukraus. — Jos atmintyje iškilo žodžiai, kuriuos kartojo kalbantis prietaisas mažame baisiame namelyje. — Įdėkite į mano arbatą gabalėlį citrinos.

Jo veidas nušvito.

— Taip, suprantama, pavaišinsiu jus kava. Jei leisite, pakviesiu jus į britišką kavinę.

Vaikinas ją pakėlė. Kokie jo raumenys! Ir žydros akys! Tokios pat žydros, kaip toji apsidairė. Tai ne sapnas. Statula stovėjo savo vietoje, ji vis dar girdėjo tų milžiniškų pabaisų kauksmą, nors jų jau nesimatė.

Akimirką Kleopatrą vėl apėmė silpnumas, bet anglas apkabino ją ir padėjo judėti pirmyn.

Ji mėgino įsiklausyti į jaunuolio žodžius:

— Ten labai miela. Galėsite pasėdėti ir kiek pailsėti. Žinote, o jūs mane išgąsdinote. Man pasirodė, jog susitrenkėte galvą.

Kavinė. Balsas tame gramofone vis kartojo: „Susitiksime kavinėje“. Tikriausiai tai vieta, kur žmonės geria kavą, susitinka, kalbasi. Čia daug moterų. Jų suknelės tokios pat gražios, kaip ir Kleopatros. O vyrai apsirengę panašiai, kaip lordas Ruterfordas. Be to, su ja tas žavus jaunuolis tokiomis tvirtomis rankomis bei kojomis.

Ji atsisėdo prie mažyčio marmurinio staliuko. Iš visų pusių girdėjosi balsai: „Čia taip nuostabu, bet tu juk žinai mano motiną, niekas jai nepatinka“. „Baisu, ar ne? Kalba, kad jai buvo nusuktas sprandas“. „Arbata jau visai atvėso. Kviesk padavėją“.

Ji stebėjo vyriškį už gretimo staliuko. Jis tiesė kažkokius spalvotus popierius patarnaujančiai merginai. Ar tai pinigai? Moteris jam atidavė grąžą monetomis.

Priešais pastatė padėklą su kava. Ji buvo alkana, ištroškusi ir galėjo vienu mauku išgerti visą kavinuką, bet nusprendė verčiau palaukti, kol jai įpils kavos į puodelį. Lordas Ruterfordas jau spėjo kai ko karalienę išmokyti. Taip, jaunuolis irgi geria iš puodelio. Jo šypsena tokia žavi. Kaip tam gražuoliukui pasakyti, kad Kleopatra tuojau pat nori pasiguldyti jį į lovą? Reikia susirasti kažkokius nakvynės namus. Tikriausiai čia yra kas nors panašaus.

Moteris už gretimo staliuko greitai kalbėjo:

— Taip, aš apskritai nemėgstu operos. Jei būčiau kur nors Niujorke, nė už ką neičiau. Bet kažkodėl Kaire būtinai reikia nueiti į operą. Juokinga.

— Mieloji, bet juk čia „Aida“.

„Aida“. „Dieviškoji Aida“. Karalienė tyliai, sau po nosimi, ėmė niūniuoti melodiją. Po to uždainavo kiek garsiau, stengdamasi, kad aplinkiniai negirdėtų. Tačiau jos palydovas išgirdo, šyptelėjo, jam akivaizdžiai patiko, kaip moteris dainuoja. Visai nesunku nusitempti šitą jauniklį į lovą. Sunkiau bus surasti pačią lovą. Žinoma, ji galėtų nusivesti anglą į tą mažą namelį, bet jis labai toli. Moteris nutilo.

— Ne, ne, — pasakė vaikinas. — Padainuokite dar.

Padainuokite dar. Padainuokite dar... Reikia pagalvoti, kaip suprasti jo žodžius. Taip, viskas aišku.

Ramzis ją šito mokė. Jis sakė, jog iš pradžių bet kokia kalba atrodo neįkandama. Bet reikia tik klausytis ir kalbėti. Ir viskas bus aišku.

Ramzis... Tai jo statula stovi tarp tų bėgančių ir kaukiančių ratų. Ji atsisuko, ištiesė kaklą, norėdama pažvelgti pro langą. Tik pamanyk, visas langas padarytas iš vieno didžiulio skaidraus stiklo gabalo. Ji net nešvarumus ant stiklo pastebėjo. Ir kaip jie įsigudrina šitaip? „Naujas laikmetis“, — sakė lordas Ruterfordas. Na, jeigu jau jie sugeba pagaminti tas milžiniškas, plonomis geležies juostelėmis judančias pabaisas...

— Jūsų toks malonus balsas, tikrai. Ar ketinate eiti į operą? Susidaro įspūdis, jog visas Kairas tenai bus.

— Puota truks iki ryto, — pasakė moteris už gretimo staliuko savo draugei.

— Taip, nuostabu. Ir apskritai nėra kuo skųstis. Mes taip toli pabėgome nuo civilizacijos.

Anglas nusijuokė: jis irgi girdėjo moterų pokalbį.

— Šita puota bus tikrų tikriausia sezono puošmena. Ji vyks „Šeferde“. — Anglas gurkštelėjo kavos.

Moteris ilgai laukė šito signalo. Ji čiupo savo puodelį ir vienu mauku išgėrė.

Jaunuolis nusišypsojo, paėmė kavinuką ir vėl įpylė.

— Ačiū, — ištarė Kleopatra, — stengdamasi mėgdžioti balsą gramofone.

— Gal įdėti jums cukraus?

— Norėčiau, jeigu galima, truputį grietinėlės.

— Suprantama. — Jis supylė į moters puoduką pusę indelio.

Tai grietinėlė? Taip, lordas Ruterfordas sumaitino jai visą tuose namuose buvusią grietinėlę.

— Ar jūs eisite į puotą „Šeferdo“ viešbutyje? Mudu su dėde ten gyvename. Mano dėdė čia atvyko komerciniais reikalais.

Jis vėl nutilo. Ką jis apžiūrinėja? Jos plaukus, akis? Koks simpatiškas, kokia švelni jo oda ant rankų ir ant... kaklo. Lordas Ruterfordas irgi atrodė neblogai, bet šitas tiesiog nuostabus — tokia žavi gali būti tik jaunystė.

Kleopatra pasilenkė ir ranka per stalą palietė jo krūtinę. Kad tik jis nepajustų pliko kaulo prisilietimo. Ji apčiuopė per marškinius jo krūtų spenelį ir pirštais jį suspaudė. Jaunulis nustebo. Jo skruostai išraudo, kaip nekaltos mergaitės.

Moteris šyptelėjo.

Anglas apsidairė, bet moterys prie gretimo staliuko buvo įnikusios į pokalbį.

„Tiesiog nuostabu!“ — „Žinai, man taip pasisekė su ta suknele. Labai nebrangiai ją nusipirkau. Ketinu apsivilkti...“

— Opera. — Ji nusijuokė. — Eisime į operą?

— Taip. — Jaunuolis vis dar negalėjo atsitokėti nuo netikėto moters poelgio.

Ji susipylė į puodelį visą kavą iš kavinuko ir išgėrė. Po to išgėrė iš indelio likusią grietinėlę ir suvalgė visą cukrų. Šiaip sau, nieko gero... Padėjo cukrinę į vietą, pasilenkė ir po stalu paglostė anglo koją. Regis, jis jau ištirpo. Ak, vargšelis, nelaimingas išsigandęs berniukas! Ji prisiminė tuos laikus, kai juodu su Antonijumi atvesdavo į palapinę jaunus kareivius, išrengdavo juos ir rinkdavosi. Tai buvo smagus žaidimas, kol apie jį nesužinojo Ramzis. Tuo metu jis kaltino Kleopatrą viso pasaulio nuodėmėmis!.. Bet šitas anglas tiesiog kerintis. Jis jau geidžia Kleopatros.

Moteris pakilo, linktelėjo jam ir nuėjo prie išėjimo.

Gatvėje labai triukšminga. O kur tie siaubūnai ant ratų? Tiek to, jeigu niekas jų nebijo, vadinasi, ir ji neturi bijoti. Viskas labai paprasta. Jai tereikia surasti jaukią vietelę. Jaunuolis ėjo iš paskos ir kažką kalbėjo.

— Eime, — pasakė ji angliškai. — Eime su manim.

Skersgatvis. Ji nusivedė tenai anglą, atsargiai apeidama balutes. Čia tamsiau ir kiek tyliau. Moteris atsisuko, apkabino vaikiną per pečius. Jis pasilenkė, ketindamas ją pabučiuoti.

— Ne, tik ne čia, — susijaudinęs kuždėjo jis. — Mis, aš nemanau...

— O aš pasakiau, kad tiesiog čia, — sušnabždėjo ji, bučiuodama vaikiną, ir įkišo ranką po jo marškiniais. Kokia karšta oda... viskas, taip, kaip ji norėjo. Tiesiog dega ir gardžiai kvepia. Jis visai ištirpo, šitas jaunutis avinėlis. Moteris pasikėlė sijonus.

Viskas įvyko akimirksniu: jos kūnas prigludo prie jo, ji suvirpėjo, apsivijo rankomis vaikino kaklą... Kai sėkla išsiliejo jos kūne, anglas sudejavo. Ir nurimo. O moters kūnas vis dar virpėjo, raitėsi, tarsi traukomas konvulsijų. Daugiau nebėra jėgų jo įkalbinėti. Jis ją paleido ir prisišliejo prie sienos. Toks suglebęs, panašus į ligonį...

— Prašau, leisk man kiek pailsėti, — paprašė vaikinas, kai moteris vėl apipylė jį karštais bučiniais.

Keletą sekundžių ji tiriamai žvelgė į savo auką. Labai paprasta. Svarbiausia — netikėtumas.

Ji griebė jaunuolį už galvos abiem rankomis, staigiai pasuko į šoną ir nusuko jam sprandą...

Jis žvelgė į tuštumą. Visi jie taip žiūrėjo: ir ta moteris, ir tas vyriškis. Akyse tuštuma. Po to jaunuolis nusliuogė ant žemės ir sustingo, plačiai pražergęs kojas.

Ji vėl prisiminė virš jos palinkusios figūros kontūrus. Ar tai tebuvo sapnas?

„Kelkis, Kleopatra. Aš, Ramzis, šaukiu tave!“

Ne, tik ne tai. Vos pabandžius ką nors prisiminti, ima beprotiškai skaudėti galvą. Bet tai ne fizinis skausmas. Skauda širdį. Ji girdėjo, kaip rauda moterys. Moterys, kurias pažinojo. Ir taria jos vardą: „Kleopatra“. Po to kažkas uždengia jos veidą tamsiu audiniu. Ta gyvatė dar gyva? Keista. Kleopatra vėl pajuto skausmą krūtinėje nuo jos įkandimo.

Prisiglaudusi prie sienos, ji tyliai sudejavo ir pažvelgė į negyvą jauną kūną. Kada tai nutiko? Kur? Kas ji buvo?

Nereikia prisiminimų. „Nauji laikai“ jos jau laukia.

Ji pasilenkė prie jaunuolio ir ištraukė iš jo kišenės pinigus, daug pinigų mažoje odinėje piniginėje. Įkišo ranką giliau — ten buvo dar kažkokie daiktai. Kortelė, ant kurios kažkas angliškai užrašyta, mažytis berniuko portretas. Šaunu. Puikus darbas. Du popieriukai, ant kurių užrašyti žodžiai „AIDA“ ir „OPERA“. Ir nupiešta ta pati moteris, kurią ji jau buvo mačiusi.

Reikia pasiimti. Portretą ji išmetė, įsidėjo operos bilietus į kišenę ir ėmė niūniuoti „Dieviškąją Aidą“. Po to peržengė per lavoną ir išėjo į triukšmingą gatvę.

Nereikia bijoti. Reikia elgtis taip, kaip visi kiti. Jeigu jie ramiai vaikšto šalia to geležinio tako, privalai taip elgtis ir tu.

Bet vos tik netoliese vėl sudundėjo tas demoniškas vežimas, Kleopatra užsimerkė, užsikimšo ausis ir suriko.

O atsimerkusi, vėl pamatė priešais žavų jaunuolį.

— Ar jums padėti, ledi? Tikriausiai pasiklydote? Negalima į stotį taip ateiti. Iš jūsų pavogs visus pinigus.

— Stotis...

— Ar turite rankinę?

— Ne, — tiesiai atsakė moteris.

Jaunuolis paėmė ją už rankos.

— Jūs man padėsite? — ji prisiminė daug kartų lordo Ruterfordo kartotą frazę. — Galiu jumis pasitikėti?

— Žinoma.

Jis kalbėjo nuoširdžiai. Puiku. Dar vienas jaunuolis, jo oda lygiai tokia pat švelni ir žavi.

Du arabai išėjo iš atsarginio „Šeferdo“ viešbučio įėjimo. Jie akivaizdžiai kažkur skubėjo.

— Nepamirškite, — tyliai kalbėjo Samiras. — Reikia eiti dideliais žingsniais. Jūs juk vyras, o vyrai netipena vietoje. Ir rankomis mojuokite. Ryžtingai.

— Aš jau šito seniai išmokau, — atsakė jam Džulija.

Didžiojoje mečetėje buvo daug tikinčiųjų bei turistų, atėjusių pasižiūrėti į architektūros stebuklą ir į tikinčius musulmonus, palinkusius maldoje. Džulija ir Samiras neskubėdami skynėsi kelią pro minią. Nepraėjo ir dešimties minučių, ir jie atsirado šalia aukštaūgio arabo plačiu baltu apsiaustu ir juodais akiniais. Samiras įkišo Ramziui į ranką raktą, pakuždėjo adresą ir pasakė, kaip tenai nueiti. Ramzis turėjo sekti jiems iš paskos. Kelias nebuvo ilgas.

Ramzis ėjo, atsilikęs nuo Samiro ir Džulijos per keletą žingsnių.

Ak, kaip jai patiko šitas jaunuolis, kuris vadino save amerikiečiu ir kalbėjo keistu balsu. Jiedu važiavo kažkuo, ką jis pavadino „taksi“, o iš abiejų pusių aplink juos zujo „automobiliai“. Dabar Kleopatrai visai nebuvo baisu.

Dar nenutolus nuo „stoties“, moteris suprato, kad tie milžiniški dundantys ir kaukiantys daiktai skirti keleiviams pervežti. Tai viena iš visuomeninio transporto rūšių. Keista...

Šitas vaikinas nebuvo toks elegantiškas, kaip lordas Ruterfordas, tačiau kalbėjo jis lėčiau, ir moteris beveik viską suprato. Be to, jis nuolat gestikuliavo, rodydamas į kokį nors daiktą. Ji jau žinojo, kas yra „Fordas“ ir kuo jis skiriasi nuo „Pikapo“ bei kitų automobilių. Šitas jaunuolis Amerikoje pardavinėjo automobilius. Net ir neturtingi žmonės, jo nuomone, galėjo nusipirkti mašiną.

Moteris rankose laikė drobinę rankinę, kurią jai nupirko jaunuolis. Ten gulėjo pinigai ir bilietai į operą.

— Štai čia gyvena turistai, — paaiškino jis. — Turiu galvoje, jog ši vieta vadinama Britų kvartalu.

— Anglų, — pasakė ji.

— Taip, bet čia atvyksta ir amerikiečiai, ir europiečiai. O štai šitame pastate apsistoja patys turtingiausi ir gerbiami žmonės. Tai „Šeferdo“ viešbutis. Galbūt girdėjote?

— „Šeferdas“, — ji garsiai nusikvatojo.

— Rytoj vakare viešbutyje bus puota. Aš kaip tik čia gyvenu. Nelabai mėgstu operą, bet čia, Kaire, opera laikoma labai svarbia.

— Labai svarbia. Suprantu.

— Iš tikrųjų. Todėl nori nenori — turi eiti. O po to — puota. Reikės vilktis fraką ir visokias kitokias nesąmones. — Jis žvelgė į moterį, o jo akys spindėjo.

Jai pašėlusiai buvo malonu bendrauti su šiuo vaikinu.

— „Aida“ skirta senovės Egiptui.

— Dainuos Karužas.

— Taip. Vadinasi, ir jūs žinote. Tikriausiai mėgstate operą? Juk jums patinka? — amerikietis staiga susiraukė. — Ar jums viskas gerai, mažoji ledi? Gal jums atrodo, jog senamiestis labiau romantiškas? Ar norite ko nors išgerti? O gal pasivažinėkime mano automobiliu, jis kaip tik čia, prie „Šeferdo“ viešbučio.

— Automobiliu?

— O, su manimi būsite saugi, mažoji ledi, aš atsargiai vairuoju. Ar kada nors matėte piramides?

Pi-ra-mi-dės.

— Ne, — ištarė ji. — Pasivažinėti jūsų automobiliu — tai puiku!

Jis nusijuokė. Šūktelėjo, kad sustotų ekipažas. Vežėjas pasuko į kairę.

Jie aplenkė „Šeferdo“ viešbutį, nuostabų, vaizdinguose soduose skendintį pastatą.

Padėdamas jai išlipti, jaunuolis ištiesė ranką ir prisilietė prie žaizdos po šonkauliais. Moteris sudrebėjo. Bet po to nurimo. Tačiau šitas epizodas jai priminė apie žaizdą. Kaip galima su ja gyventi? Tikra mįslė. Ji būtinai privalo sugrįžti į tą namelį ir susitikti su lordu Ruterfordu. Kol dar nesutemo. Lordas nuėjo pasikalbėti su žmogumi, kuris gali įminti visas mįsles, su žmogumi, kurio tokios žavingos žydros akys.

Visi drauge jie priėjo prie pastato, kur jų laukė slėptuvė. Džulija sutiko pasilikti gatvėje, kol jie apžiūrės patalpą. Samiras su Ramziu įėjo į namus, praėjo pro tris kambarius ir atsidūrė nedideliame sodelyje. Iš čia jie pakvietė merginą. Ramzis užsklendė duris.

Čia stovėjo nedidelis medinis staliukas. Į tuščią nuo vyno butelio kakliuką buvo įkišta žvakė. Samiras ją uždegė. Ramzis paslinko prie stalo dvi kėdes. Džulija atnešė dar vieną.

Buvo pakankamai jauku. Seną sodą apšvietė vakaro saulė, jos spinduliai skverbėsi pro atsarginio įėjimo duris. Kambaryje buvo karšta, bet kentėti galima. Ore tvyrojo aitrus prieskonių bei kanapių kvapas.

Džulija nusimetė nuo galvos arabišką apdangalą, krestelėjo plaukus ir atrišo kaspiną.

— Aš netikiu, kad tu nužudei tą moterį, — prabilo ji, žiūrėdama Ramziui į akis.

Su arabiškais drabužiais jis toks panašus į šeichą. Dalis jo veido buvo šešėlyje, akyse mirgėjo žvakės liepsnos atspindžiai.

Samiras atsisėdo Džulijai iš kairės.

— Aš nežudžiau tos moters, — atsakė Ramzis. — Bet esu atsakingas už jos mirtį. Ir man reikalinga jūsų pagalba. Noriu prašyti jūsų atleidimo. Metas man prisipažinti.

— Sere, aš turiu jums pranešimą, — pasakė Samiras. — Privalau kuo greičiau jums jį perduoti.

— Kokį pranešimą? — nustebo Džulija. Merginai buvo keista, kad Samiras jai nieko nepasakė.

— Žinutė nuo dievų? Dievai reikalauja iš manęs atsakomybės? Nes mažiau svarbioms žinioms aš neturiu laiko. Privalau papasakoti jums, kas įvyko.

— Tai žinia nuo grafo Ruterfordo, sere. Sutikau jį viešbutyje. Jis atrodė tarsi beprotis. Prašė perduoti jums, kad jinai pas jį.

Ramzį apstulbino jo žodžiai. Jis įniršęs pažvelgė į Samirą.

Džulija vos tvardėsi.

Samiras kažką ištraukė iš po apsiausto skverno ir ištiesė karaliui. Tai buvo mažytis stiklinis buteliukas — tokius mergina buvo mačiusi tarp alebastrinių ąsočių tėvo kolekcijoje.

Ramzis pažvelgė į indelį, net neketindamas prie jo prisiliesti. Samiras norėjo kažką sakyti, bet karalius gestu jį sustabdė. Jo veidą iškreipė baisi grimasa, jis buvo nepanašus į save.

— Sakyk, kaip tai suprasti? — neištvėrė Džulija.

— Jis susekė mane muziejuje, — sušnabždėjo Ramzis, vis dar įsmeigęs akis į tuščią buteliuką.

— Apie ką tu? Kas atsitiko muziejuje?

— Sere, grafas sakė, kad jai padėjo saulė. Ir vaistai iš šio buteliuko. Bet vaistų neužteko. Reikia dar. Ji serga. Pagalbos reikalingas jos kūnas ir siela. Jau tris žmones ta moteris nužudė. Ji beprotė. Grafas kažkur paslėpė ją ir nori susitikti su jumis. Jis paskyrė laiką ir vietą.

Ramzis tylėjo. Po to pakilo ir nuėjo prie durų.

— Palauk! — suriko Džulija ir puolė jam iš paskos.

Pašoko ir Samiras.

— Sere, jus atpažins, jei dabar pradėsite ieškoti grafo. Policininkai apsupę viešbutį. Palaukite ir susitiksite sutartoje vietoje. Tai vienintelis saugus būdas.

Ramzis buvo kaip pakvaišęs. Jis atsisuko. Paklaikęs jo žvilgsnis įsmigo kažkur į tolį. Paskui karalius lėtai sugrįžo prie kėdės ir vėl atsisėdo.

Džulija nosine nusivalė nuo veido ašaras ir taip pat atsisėdo.

— Kur ir kada?

— Šiandien, septintą valandą. „Babilone“. Tai prancūzų naktinis klubas. Žinau, kur jis yra. Galiu jus nuvesti.

— Negalima delsti!

— Ramzi, pasakyk, kas čia vyksta. Kaip galime tau padėti, jei patys nieko nežinome?

Karalius numojo ranka. Jo veidas buvo sutrikęs, išsigandęs.

— Man reikia tavęs, bet, atskleidęs savo paslaptis, galiu tavęs netekti. Tavo gyvenimą aš paversiu pragaru.

— Niekada tavęs nepaliksiu, — pasakė mergina, nors jai darėsi vis baisiau. Pagalvojus, kas jos laukia, ją apimdavo siaubas.

Dar iki šios minutės ji manė suprantanti, kas įvyko. Jis išnešė iš muziejaus savo mylimosios kūną, ketindamas palaidoti pagal visus papročius. Bet dabar, pamačius šitą buteliuką ir išgirdus Samiro pasakojimą, merginos galvoje viskas susijaukė. Prielaidos gimė viena po kitos. Pačios baisiausios. Košmariškos.

— Pasikliaukite mumis, sere. Leiskite dalintis su jumis rūpesčiais.

Ramzis pažvelgė į Samirą, po to — į Džuliją.

— Kaip jūs galite pasidalinti su manimi... Mano kaltė... Tos moters kūnas muziejuje...

— Taip, sušnabždėjo Samiras.

— Aš atpažinau ją, mano mielieji. Ją būtų atpažinusi Julijaus Cezario dvasia, ją būtų išbučiavęs Marko Antonijaus šešėlis. Milijonai už ją žuvusių...

Džulija linktelėjo ir vėl apsipylė ašaromis.

— Ir aš pasielgiau siaubingai. Atsinešiau į muziejų eliksyrą. Nesupratau, kaip baisiai sutrūnijęs jos kūnas, nežinojau, kaip jis sužalotas. Aš apipyliau kūną stebuklingu skysčiu. Ir gyvybė suplazdėjo jos kūne. Po dviejų tūkstančių metų! Ji pakilo! Plūstanti krauju, sužalota, bet pakilo ir nuėjo. Ėjo tiesiai į mane. Ji pašaukė mane vardu!

Taip, tai buvo geriau už patį geriausią vyną, geriau už pačius išradingiausius lovos žaidimus! Lėkti keliu atvirame amerikietiškame automobilyje. Pro ausis švilpė vėjas, amerikietis visą laiką kažką šaukė, mašina manevravo, darydama staigius posūkius. O pro šalį skriejo medžiai. Kaip tai nuostabu! Jie pasivydavo egiptiečius, jojančius ant savo kvailų asilų ar kupranugarių, aplenkdavo juos ir palikdavo toli.

Ji tiesiog svaigo, mėgavosi laisve. Iškėlusi galvą žvelgė į aukštą dangų, o vėjas plaikstė garbanotus jos plaukus.

Moteris stebėjo visus amerikiečio judesius. Jai buvo įdomu, kaip jis priverčia judėti savo automobilį: nuolat spaudžia „pedalus“, traukia už „pavarų svirties“, sukioja „vairą“.

Ak, tai labai jaudina! Staiga ją išgąsdino šaižus garsas. Tokį pat ji girdėjo stotyje. Moteris užsidengė ausis.

— Nebijokite, mažoji ledi, tai tik traukinys. Žiūrėkite, štai jis važiuoja!

Mašina staiga sustojo.

Priešais juos buvo dvi geležinės juostos, o jomis lėkė milžiniška, juoda kaukianti pabaisa. Girdėjosi švilpukas, ji pamatė blyksint raudoną šviesą, panašią į fakelą. Nejaugi nuo šito siaubūno ji niekur negali pasislėpti?

Jaunuolis ją apkabino.

— Viskas gerai, mažoji ledi. Mes tik privalome palaukti, kol pravažiuos traukinys.

Jis vis kalbėjo, bet dundenantis ir kaukiantis traukinys nustelbė jo žodžius. Šlykštūs didžiuliai ratai prašvilpė visai netoli jos, po to prasidėjo ilga medinių „vagonų“ virtinė. Juose sėdėjo žmonės ir abejingai žiūrėjo pro nedidelius langus... tarsi nieko ypatingo nevyktų.

Kleopatra pamėgino susitvardyti. Buvo malonu jausti šiltas ją apkabinusio jaunuolio rankas, jo kvepalų aromatą. Ji stebėjo privažiuojančius automobilius. Vėl pasigirdo skambutis. Ant stulpo viršūnės sumirgėjo šviesa.

Amerikietis spustelėjo pedalą, truktelėjo svirtį — automobilis suvirpėjo, pajudėjo pirmyn, ir jie pervažiavo per metalines juostas. Toliau jų kelias vingiavo dykuma.

— Žinote, daugelis žmonių, gyvenančių Misūrio valstijoje, net nėra girdėję apie Egiptą. Kai jiems pasakoji apie šią šalį, jie nesupranta, ką tu kalbi. Pasakiau savo tėvui, jog ketinu čia važiuoti. Pasiėmiau paties uždirbtus pinigus ir atvažiavau, o paskui nusprendžiau pasilikti...

Ji sulaikė kvapą. Kelionė jai buvo neapsakomai maloni. Tolumoje jau matėsi Gizos piramidės. Pasirodė sfinkso statula.

Ji tyliai apsidžiaugė. Čia iš tiesų Egiptas. Ji Egipte. Nesvarbu, kad tai „nauji laikai“, bet vis dėlto Kleopatra savo namuose.

Širdį užliejo saldus džiaugsmas. Čia jos protėvių kapavietės, sfinksas...

— O taip, vaizdai nuostabūs, tiesa? Mano krašto žmonės to nesupranta, vadinasi, jie daug ko netenka.

Karalienė nusijuokė.

— Jiems nepasisekė, — pritarė ji.

Jie privažiavo arčiau. Minios žmonių. Didžiulės sankaupos automobilių, ekipažų. Moterys plonytėmis suknelėmis, suveržtomis per taliją. Panašiomis į jos suknelę. Vyrai su šiaudinėmis skrybėlėmis. Ir daugybė arabų ant kupranugarių; jų rankose — pigių karolių vėriniai.

Ji vėl nusišypsojo. Jos laikais čia buvo pardavinėjami pigūs karoliai atvykusiems romėnams. Ir dabar tas pats.

Moteris sulaikė kvapą: ji pamatė milžinišką karaliaus Chufu kapavietę. Kada tai buvo? Dar būdama vaikas, ji buvo čia atvykusi ir gėrėjosi šiuo milžinišku pastatu, sudėliotu iš kvadratinių plokščių. Buvo atvykusi čia ir vėliau, su Ramziu. Apsirengę paprastais drabužiais, jiedu naktį šičia atjojo žirgais... tuo pačiu keliu.

Ramzis! Ne, su juo susieta kažkas baisaus, nereikia apie tai galvoti... Ji tamsiame vandenyje. Nori sulaikyti tą vyriškį, o jis nusigręžia nuo jos ir nueina.

Amerikiečio automobilis sustojo.

— Eime, mažoji ledi. Išlipsime ir pažvelgsime į septintąjį pasaulio stebuklą.

Ji nusišypsojo apskritaveidžiui amerikiečiui: jaunuolis jai toks malonus.

— Puiku! — pasakė moteris ir, nesulaukusi, kol jis išties ranką, iššoko iš automobilio.

Jo kūnas buvo visai arti. Jis plačiai šypsojosi. Net riesta nosytė susiraukė. Saldžios jaunos lūpos... Staiga moteris pabučiavo jį. Pasistiebė, prigludo prie jo kūno. Hm... Toks jaunutis, toks švelnus, visai kaip anas. Ir nustebęs.

— O jūs tiesiog kerinti, — pakuždėjo jaunuolis jai į ausį. Regis, jis nenutuokė, ką toliau daryti. Tiek to, Kleopatra jam padės. Ji paėmė sutrikusį vaikiną už rankos, ir juodu nuėjo smėlėtu takeliu prie piramidžių.

— Pažvelkite! — parodė ji į dešinėje pusėje stūksančius rūmus.

— Tai „Dvaras“, — pasakė jis. — Irgi neblogas viešbutis. Žinoma, ne toks puikus, kaip „Šeferdas“, bet gana neblogas. Jei norite, vėliau galėsime tenai pavalgyti.

— Mėginau grumtis su jais, — kalbėjo Ramzis. — Bet jų buvo tiek daug. Jie nuvedė mane į kalėjimą. Buvau sužeistas, reikėjo laiko, kad užgytų žaizdos. Tiktai po pusvalandžio sugebėjau pabėgti.

Tyla.

Džulija vėl įsikniaubė veidu į nosinę.

— Sere, — tyliai ištarė Samiras, — ar jūs žinojote, kad tas eliksyras gali taip veikti?

— Taip, žinojau, nors niekada anksčiau nebuvau daręs tokių eksperimentų.

— Vadinasi, tai buvo paprasčiausiai žmogiškas poelgis. Nei daugiau, nei mažiau.

— Per daugybę amžių esu padaręs aibę klaidų. Žinojau, kaip pavojingas šitas eliksyras. O dabar ir jūs sužinosite. Turite viską žinoti, jei norite padėti man. Tos būtybės, tos beprotės, kuriai aš sugrąžinau gyvybę, neįmanoma nužudyti. Ji nemirtinga.

— Bet juk turi būti koks nors būdas, — suabejojo Samiras.

— Ne, žinau iš savo patirties. Tiek bandymų, tiek klaidų! Ir jūsų šiuolaikinės biologijos knygos mane tuo dar labiau įtikino. Vos tik ląsteles paliečia šitas skystis, jos gyvena savaime, vis atsinaujindamos. Augalinės, gyvulio ar žmogaus — jokio skirtumo nėra.

— Ir nesensta, nesusidėvi, — sumurmėjo Džulija. Dabar mergina kiek nurimo ir atgavo žadą.

— Teisybė. Viena to eliksyro taurė — ir aš tapau nemirtingas. Ir būsiu amžinai jaunas. Man nereikalingas maistas, nors nuolatos jaučiu alkį. Man nereikalingas miegas, nors galiu juo mėgautis. Mane kamuoja nuolatinis meilės troškimas.

— O ta moteris — ji juk negavo visos reikiamos dozės?

— Negavo. Be to, jos kūnas neįmanomai sužalotas. Čia ir buvo mano kvaila klaida. Kūnas neišsilaikė taip, kaip turėtų! Sveika ji ar ligota, dabar jos nesulaikysi! Pamatęs ją artėjant prie manęs muziejaus koridoriumi, aš tą supratau.

— Tu neįvertini šiuolaikinio mokslo galimybių, — pasakė Džulija, šluostydamasi ašaras. — Tikriausiai yra būdas, galintis sustabdyti procesą.

— Kita vertus, jeigu dabar jūs duosite jai visą dozę, kaip ketino pasielgti grafas Ruterfordas...

— Tai beprotybė, — įsiterpė Džulija. — Apie tai net kalbėti neverta. Tada ji taps dar stipresnė.

— Paklausykite manęs, — pasakė Ramzis. — Kleopatra — tai tik dalis mano tragedijos. Yra dar grafas... Jis žino mano paslaptį. O ir eliksyras pavojingas, daug pavojingesnis, negu jūs manote.

— Na taip. Žmonės panorės išmėginti jį, — linktelėjo Džulija. — Jie ryšis viskam, kad tik gautų stebuklingą gėrimą. Eliotą galima įtikinti, bet štai Henris visiškas asilas.

— Ir tai dar ne viskas. Mes kalbame apie cheminę medžiagą, kuri pakeičia pačią substanciją to, prie ko prisiliečia. — Karalius kiek patylėjo ir tęsė: — Prieš daugelį šimtmečių, kai buvau Ramzis, šios šalies valdovas, svajojau apie tai, kaip šito eliksyro pagalba pakeisti žmonių gyvenimą. Svajojau apie amžiną maistą, apie amžiną drėgmę. Tuomet galima būtų užmiršti bado grėsmę. Mąsčiau apie kviečius, kuriuos nupjauni, o jie tuojau pat ir vėl atželia... Apie vaismedžius, nuolatos aplipusius vaisiais. Žinote, kuo tai baigėsi?

Jie buvo apstulbę.

— Mano tauta, mano šalies žmonės negalėjo šito „nemirtingo“ maisto suvirškinti. Jis taip ir stovėjo jų skrandžiuose. Jie mirdavo baisiose kančiose.

— O Dieve! — sušnabždėjo Džulija. — Na, juk tai visai suprantama.

— O kai pamėginau sudeginti laukus, išpjauti nemirtingus gyvūnus bei paukščius, pamačiau, kad, vos nušvitus saulei, vėl kyla suanglėję augalų stiebai bei gyvūnų skeletai. Galiausiai sumečiau viską į jūrą, stipriau užvertęs sunkiais akmenimis. Tikriausiai iki šiolei viskas tebeguli dugne.

Samiras suvirpėjo, griebėsi už pečių, tarsi jam staiga būtų pasidarę šalta.

Džulija žvelgė į Ramzį:

— Vadinasi, ketini pasakyti, kad, šiam eliksyrui patekus į blogas rankas, visa žemė gali tapti nemirtinga?

— Taip, visi žmonės, — liūdnai atsakė Ramzis. — Ir tada mes, nemirtingieji, atimsime viską, mes išstumsime visus kitus.

— Pats gyvybės ir mirties ritmas bus sutrikdytas, — pripažino Samiras.

— To negalima leisti! — sušuko Džulija. — Jei tu dar turi eliksyro, sunaikink jį. Tuojau pat!

— Ir kaip man tą padaryti, mažyle? Jei paleisiu sausus miltelius pavėjui, mažos jų dalelės nusės ant žemės. Pirmas lietus ištirpdys juos, o medžių šaknys sugers. Ir tie medžiai taps nemirtingi. Jei išpilsiu skystį į smėlį, ateis kupranugaris... išpilsiu į jūrą — atsiras nemirtingos žuvys, krokodilai, sliekai...

— Pakaks, — sušnabždėjo Džulija.

— O jūs pats negalite to eliksyro išgerti? Jis jums nepakenks.

— Nežinau. Aš jau mąsčiau apie tai. Kas gali žinoti?

— Nedaryk to, — paprašė mergina.

Ramzis liūdnai šyptelėjo:

— Tu vis dar sielojiesi dėl manęs, Džulija Stratford?

— Taip, žinoma. Juk tu tik žmogus, žinantis dievų paslaptį. Aš dėl tavęs nerimauju.

— Tai tiesa. Ta paslaptis visada su manimi. Aš žinau, kaip reikia pagaminti eliksyrą. Kas beatsitiktų tiems keliems buteliukams, kuriuos turiu dabar, visada galėsiu pasigaminti daugiau eliksyro.

Jie visi susižvalgė. Buvo neįmanoma suvokti visų siaubingų eliksyro poveikio pasekmių.

— Dabar judu suprantate, kodėl aš niekada su niekuo nesidalinau šita paslaptimi? Žinojau, koks pavojingas eliksyras. O po to... įsimylėjau. Juk esu silpnas, kaip bet koks mirtingas vyras.

Džulijos akyse vėl pasirodė ašaros. Samiras kantriai laukė.

— Taip. Žinau, kad buvau visiškas asilas, — atsiduso Ramzis. — Prieš du tūkstančius metų stebėjau, kaip miršta mano mylimoji, miršta dėl to, kad nepanorau duoti eliksyro jos meilužiui Markui Antonijui, nedoram begėdžiui žmogui, kuris buvo pasirengęs į pasaulio kraštą keliauti paskui mane, kad tik gautų eliksyro formulę. Ar įsivaizduojate, ką galėtų padaryti tie du žmonės, tapę nemirtingais? „Kodėl mums nesukūrus nemirtingos armijos?“ — kažkaip kartą paklausė manęs Kleopatra. Ji tuomet buvo žaisliukas Antonijaus rankose, jo kerų vergė. O dabar, jau kitoje epochoje, aš viską pamiršau ir sugrąžinau jai gyvybę...

Džulija tyliai raudojo. Ji net nebesivalė ašarų. Pasilenkė, paėmė Ramzį už rankos:

— Ne, Ramzi, tai ne Kleopatra. Nejaugi to nesupranti? Taip, tu padarei baisią klaidą, ir mes turime rasti būdą, kaip ją ištaisyti. Bet tai ne Kleopatra. To negali būti.

— Džulija, aš nesuklydau. Ji mane atpažino, supranti? Ji pašaukė mane vardu!

Iš „Dvaro“ viešbučio sklido maloni muzika. Languose mirgėjo šviesos. Mažytės figūros šmirinėjo po terasą.

Kleopatra su amerikiečiu stovėjo piramidės viršūnėje, tamsiame tunelyje, prie kriptos.

Ji aistringai apkabino jaunuolį, pirštinėtos rankos akimirksniu panėrė po jo marškiniais. Ak, vyrų krūtų speneliai tokie švelnūs... jie tarsi raktas, atveriantis aistros ir ekstazės kelią. Ji pirštais švelniai suspaudė spenelius. Kaip jis suvirpėjo! Jos liežuvis judėjo jaunuolio burnoje.

Nežinia kur dingo visa jo drąsa bei šaunumas. Jis jos vergas. Kleopatra nutraukė nuo jo kūno marškinius, įkišo ranką po odiniu diržu, palietė vyrišką organą.

Jaunuolis sudejavo. Ji pajuto, kaip sijonas kyla aukštyn... Ir staiga jo ranka sustingo, kūnas įsitempė. Kleopatra pasuko galvą — amerikietis spoksojo į jos kojos pėdą, į ilgą kruviną juostą, į pliką pėdos kaulą.

— Jėzau Kristau! — sušnabždėjo jaunuolis, šliedamasis prie sienos.

Karalienė suriaumojo iš pykčio ir pagiežos.

— Nustok spoksojęs į mane! — lotyniškai sucypė ji. — Nedrįsk manimi šlykštėtis!

Ji pradėjo raudoti, griebė abiem rankomis jaunuolį už galvos ir trenkė į sieną.

— Dabar tu mirsi! — suriko Kleopatra.

Po to jau įprastu judesiu pasuko jaunuolio galvą...

Tai viskas, ką ji privalėjo padaryti. Stojo palaiminga tyla. Jo kūnas gulėjo prie karalienės kojų, o iš atsilapojusios švarko kišenės kyšojo pinigai.

Jos negali nužudyti šitos baisios žaizdos, negalėjo nužudyti nelaimėlio Henrio paleistas šūvis, o štai mirtinguosius žudyti visai paprasta ir lengva.

Kleopatra pažvelgė pro kriptos langelį į tamsų smėlį, į jaukius viešbučio žiburius. Ir vėl išgirdo malonią muziką, sklindančią iš nakties tamsos.

Dykumoje naktys visada šaltos. Ir labai tamsu. Tik mažytės žvaigždės žybsi aksominiame danguje. Ji pajuto keistą ramybę. Malonu pabėgti nuo visų ir paklaidžioti vienumoje po dykumą. O kaip lordas Ruterfordas? Kaip vaistai? Jau sutemo.

Kleopatra pasilenkė ir ištraukė pinigus iš jaunuolio švarko kišenės. Tada prisiminė jo puikų geltoną automobilį. Jis greitai parveš ją atgal. Dabar automobilis priklauso tik jai vienai.

Moteris nusikvatojo. Buvo smagu. Nusileido nuo piramidės, lengvai šokinėdama nuo vienos plokštės ant kitos. Dabar ji jautė tiek jėgų savyje!.. Ir pasileido prie mašinos.

Viskas taip paprasta. Paspaudi starterio mygtuką, po to — pedalą. Automobilis tuojau pat suurzgė Taip, dabar patrauksime svirtį — ji matė, kaip tą darė amerikietis. Atlaisvinsime kitą pedalą. Ir — tikras stebuklas. Neregėtas, negirdėtas! Ji mėšlungiškai įsikibo vairo, o automobilis pajudėjo pirmyn.

Kleopatra ratu apvažiavo „Mena Hauso“ viešbutį. Keletas arabų, tarsi išbaidyti žvirbliai, metėsi šalin nuo automobilio. Ji spustelėjo garso signalą. Tas sustaugė ir garsas išbaidė kupranugarius.

Kleopatra išvažiavo į kelią, vis stengdamasi tiksliai atkartoti amerikiečio judesius.

Privažiavusi prie metalinio takelio, ji stipriai įsikibo vairo ir sustojo. Bet nei iš kairės, nei iš dešinės jokių garsų nesigirdėjo. O priešais jos akis atsivėrė ryškiai apšviestas Kairas. Virš jo naktiniame danguje spindėjo žvaigždės. Nuostabus reginys!

— Dieviškoji Aida! — uždainavo Kleopatra, ir mašina pajudėjo pirmyn.

— Tu prašei mūsų pagalbos, — pasakė Džulija. — Prašei mūsų atleidimo. Dabar noriu, kad išklausytum, ką tau pasakysiu.

— Aš klausau, — nuolankiai ištarė Ramzis. Nors jis buvo nustebęs. — Džulija, tai ji.. Negali būti jokių abejonių.

— Sutinku, tai jos kūnas, — atsakė mergina. — Bet argi ta būtybė, kuri dabar gyvena tame kūne, yra karalienė Kleopatra? Ne. Tai ne ta moteris, kurią kadaise mylėjai. Ta moteris net nesupranta, nesuvokia, kas vyksta su jos kūnu.

— Džulija, ji atpažino mane! Ji mane prisimena!

— Ramzi, tame kūne esančios smegenys tave atpažino. Bet pats pagalvok, ką tu kalbi. Apie svarbiausią galvok. Juk svarbiausia — tai siela. Kai kūnas guli ištisus amžius ir trūnija, mūsų siela ar intelektas tuo metu nebegyvena tame kūne, nemiega jame. Siela arba keičiasi arba jos visai nebelieka. Kleopatros, moters, kurią tu mylėjai, siela paliko jos kūną, vos tik jai mirus.

Ramzis žiūrėjo į merginą. Jis labai stengėsi suprasti jos žodžius.

— Sere, man regis, tame yra prasmės, — įsiterpė Samiras. — Jis taip pat buvo sumišęs. — Grafas sako, kad ji žino, kas esanti.

— Ta moteris žino, kas ji turėtų būti, — nenusileido Džulija. — Ląstelės atgimė, prisikėlė naujam gyvenimui. Visai įmanoma, kad jose galėtų būti užkoduota dalis tos moters atminties. Bet ta klaiki būtybė — tik apgailėtinas tavo mirusios mylimosios atspindys.

— Turbūt taip ir yra, — sumurmėjo Samiras. — Jei paklausysite grafo ir duosite jai dar eliksyro, jūs sugrąžinsite gyvybę... demonui.

— Nesugebu to suprasti, — ištarė Ramzis. — Bet juk tai Kleopatra!

Džulija papurtė galvą:

— Ramzi, mano tėvas mirė vos prieš du mėnesius. Jokio skrodimo nebuvo atlikta. Jį galėjo paveikti tik Egipto karštis bei sausi dykumų vėjai. Jo kūnas guli čia, Egipte. Nejaugi manai, jog, turėdama tą eliksyrą, dabar nueičiau ir atgaivinčiau jį?

— Viešpatie, — sušnabždėjo Samiras.

— Ne! — pasakė Džulija. — Nes prisikėlęs numirėlis nebebus mano tėvas. Ryšys jau nutrūkęs. Prisikeltų kažkas panašaus į jį, kažkoks antrininkas. Galbūt jis žinotų tą, ką žinojo mano tėvas, bet jis nebūtų mano tėvas. Nebūtų. O tuo tarpu mano tėvas net nežinotų, ką išdarinėja prisikėlęs iš numirusių jo antrininkas. Ir ta, kurią tu prikėlei, tėra tik Kleopatros antrininkė. Tavo mylimosios daugiau nebėra šioje žemėje. Ji mirė.

Ramzis tylėjo. Regis, Džulijos žodžiai jį sukrėtė. Jis pažvelgė į Samirą.

— Jokia religija neteigia, jog siela pasilieka sutrūnijusiame kūne. Apie tai niekada nekalbėjo jokia pasaulio religija.

— Tu iš tikrųjų esi nemirtingas, mielasis, — pasakė Džulija. — Bet Kleopatra dvidešimt šimtmečių buvo mirusi. Tokia ir liko. Būtybę, kurią tu prikėlei, reikia sunaikinti.