Mumija, arba Ramzis Prakeiktasis

3 skyrius

Eliotas vėl vos nenualpo. Užsimerkęs, jis mėšlungiškai gaudė orą. Kairioji ranka, suspaudusi lazdą, buvo visai nejautri.

Jis girdėjo, kaip apsaugininkai triukšmingai tempia Ramsėjų laiptais. Tas akivaizdžiai priešinosi, tačiau jų buvo daug.

O moteris... Ji kažkur dingo. Po to Eliotas vėl išgirdo šlepsint basas kojas. Pro virtinos stiklą jis pamatė, jog mumija eina koridoriumi gilyn. Ji siūbavo į šalis, mėšlungiškai kilnojosi krūtinė, kvėpavimas buvo netolygus. Ir staiga dingo už šoninių durų.

Apačioje triukšmas nutilo. Matyt, Ramsėjų ištempė iš muziejaus pastato. Eliotas suprato, kad nerūkus apsaugininkai čia sugrįš.

Užgniaužęs skausmą krūtinėje, jis nušlubčiojo prie šoninių durų ir atsidūrė tenai kaip tik tuo metu, kai moteris jau stovėjo prie atsarginio įėjimo laiptų. Grafas greitai atsisuko ir pažvelgė po stendu. Tenai ant grindų, blykčiodamas blankioje priešaušrio šviesoje, gulėjo mažas buteliukas. Atsiklaupęs, Eliotas kažkaip sugebėjo pasiekti jį, tvirtai užsuko ir įsikišo į kišenę.

Tada, įveikęs jį apėmusį silpnumą, pradėjo leistis laiptais žemyn... paskui atgimusią moterį. Keletą kartų suklupo, vos nepargriuvo — vis ta nepaklusni kairė koja! Kai vėl pamatė moterį, ji atrodė išsigandusi, ėjo ištiesusi pirmyn baisią ranką, tarsi mėgindama apgraibomis tamsoje surasti kelią.

Staiga atsidarė durys, ir laiptus užliejo ryto saulės šviesa. Įėjo valytoja. Ji buvo apsirengusi musulmoniškais drabužiais — juodai nuo galvos iki kojų. Rankoje laikė šluotą... Ir čia moteriškė pamatė judantį skeletą... Ji sukliko nesavu balsu. Šluota iškrito iš rankų. Valytoja puolė bėgti atgal.

Atgijusi mumija sušnypštė, po to sustaugė ir, tiesdama kaulėtas rankas, puolė paskui moteriškę, norėdama nutildyti jos riksmą.

Eliotas skubėjo kiek galėdamas. Tačiau nespėjo. Riksmas nutilo. Įėjęs į apšviestą kambarį, grafas pamatė ant grindų gulinčią valytoją. Ji buvo negyva. Mumija jai nusuko sprandą, iš nelaimėlės skruosto buvo išplėštas gabalas mėsos, tamsios stiklinės akys įsmeigtos į lubas. Būtybė peržengė per savo auką ir nužingsniavo prie ant sienos virš kriauklės kabėjusio veidrodžio.

Rauda ėmė purtyti atgimusios mumijos kūną, vos tik ji pamatė savo atvaizdą. Visa virpėdama, ji ištiesė ranką, palietė veidrodį.

Ir vėl Eliotas pajuto, kaip žemė slysta iš po kojų. Matyti negyvą valytojos kūną ir šitą šlykščią būtybę priešais veidrodį! Iš kur gauti tiek jėgų? Bet svaiginantis smalsumas, noras sužinoti, kuo viskas baigsis, padėjo įveikti save. Dabar tereikia pasitelkti į pagalbą protą. Velniai nematė to skausmo krūtinėje bei pykinimo!

Jis greitai uždarė paskui save duris. Moteris išgirdo trinksint duris, nustebo. Po to atsisuko ir vėl ištiesė rankas, tarsi pasirengęs puolimui grobuonis. Siaubas akimirką sukaustė Eliotą. Vaizdas buvo kraupus. Iš viršaus sklido šviesa, ir viskas aiškiai matėsi. Mirties išgraužtose akiduobėse blizgėjo didžiulės paklaikusios akys. Iš gilios žaizdos ant mumijos šono kyšojo balti kaulai. Nebuvo pusės burnos. Po raktikauliu kraujavo dėmė.

O Viešpatie, kaip ji kankinasi! Vargšė, nelaiminga būtybė!

Grėsmingai suriaumojusi, moteris pajudėjo link Elioto. Jis susivokė ir greitai prabilo graikiškai.

— Draugas, — ištarė grafas. — Aš tavo draugas. Galiu suteikti tau prieglobstį. — Čia atmintis išdavė, jis pamiršo graikiškus žodžius... bet prabilo lotyniškai: — Pasikliauk manimi. Neleisiu tavęs skriausti.

Nenuleisdamas nuo moters akių, jis ištiesė ranką prie ant sienos kabančio juodo apsiausto. Būtent tai, ko reikia. Laisvas, beformis drabužis — tokius dėvi musulmonės. Uždengs būtybės kūną nuo galvos iki kojų.

Eliotas ryžtingai priėjo prie moters, užmetė apsiaustą, apgaubė pečius, ir mumijos rankos čia pat pakilo, atskubėdamos grafui į pagalbą. Ji užsidengė veidą, nenorėdama gąsdinti praeivių. Grafas išvedė ją į koridorių, uždarė duris, kad nesimatytų valytojos lavono. Iš viršaus, iš antrojo aukšto, sklido susijaudinę balsai, šūksniai, girdėjosi žingsniai. Apgraibomis suradęs atsarginio įėjimo duris, Eliotas atidarė jas ir išvedė moterį į gatvę, į saulės šviesą.

Po kelių minučių jie jau buvo toli nuo muziejaus pastato, įsiliejo į praeivių minią. Musulmonai, arabai, europiečiai judėjo įvairiomis kryptimis, lydimi automobilių gausmo bei į vežimus įkinkytų asilų rėkavimo.

Išgirdusi automobilio ūžimą, moteris sustingo, o pamačiusi važiuojančią pro šalį mašiną, atšoko ir sukando dantis. Eliotas vėl prabilo lotyniškai tikindamas, jog pasirūpins ja ir suras prieglobstį.

Grafas nežinojo, ar supranta jį moteris, kol galiausiai išgirdo lotyniškus žodžius.

— Valgyti ir gerti, — sušnabždėjo moteris. Paskui ji dar kažką kalbėjo, bet jis nesuprato: galbūt tai buvo malda, o gal prakeiksmas.

— Gerai, — pakuždėjo jai į ausį Eliotas. Dabar jis galėjo kalbėti laisvai, žinodamas, kad moteris jį supranta. — Aš tavimi pasirūpinsiu. Pasikliauk manim.

Bet kur dabar ją nuvesti? Tik viena vieta atėjo jam į galvą. Reikia vykti į senąjį Kairą. Tik kaip jis išdrįs įsodinti šitą būtybę į taksi? Grafas surado ekipažą. Moteris nepaklusniai susirangė ant odinės sėdynės. O ką jam daryti? Juk gali uždusti... trūksta oro. O dar ta kairioji koja atsisako paklusti. Jis užkėlė dešinę koją ant laiptelio ir pasiremdamas dešine ranka užsiropštė ant viršaus. Po to, mėgindamas įveikti silpnumą bei pykinimą, atsisėdo greta susisukusios figūros ir, atgavęs kvapą, pasakė vežėjui, kur reikia važiuoti.

Ekipažas pajudėjo iš vietos, vežėjas šūkavo ant praeivių, talžė botagu arklį. Nelaiminga būtybė, sėdėjusi šalia Elioto, visą laiką verkė. Jos veidas buvo uždengtas.

Eliotas apkabino moterį. Per ploną juodą audinį jis pajuto nemalonų kietų kaulų šaltį, tačiau grafas nekreipė į tai dėmesio. Jis priglaudė prie savęs nelaimingąją ir, kovodamas su dusuliu, dar kartą patikino pasirūpinsiąs ja.

Kebas išvažiavo iš britiškos miesto dalies. Eliotas pamėgino susitelkti ir blaiviai pamąstyti. Sutrikęs, iškankintas skausmo, jis taip ir nesurado jokio paaiškinimo. Negalėjo suprasti nei tų įvykių, kuriuos jam teko stebėti, nei paaiškinti savo paties elgesio. Tik žinojo, jog matė stebuklą, matė žmogžudystę ir įsivėlė į istoriją, iš kurios išsipainioti nebus lengva.

Džulija dar ne iki galo atsibudo. Ji niekaip negalėjo suvokti, ko nori valdininkas, stovintis tarpduryje.

— Areštuotas? Už tai, kad įsiveržė į muziejų? Netikiu.

— Mis Stratford, jis sunkiai sužeistas. Tikriausiai įvyko kažkoks nesusipratimas...

— Koks nesusipratimas?

Gydytojas niršo. Jei vyriškis sužeistas, jo vieta ligoninėje, o ne kalėjime.

— Leiskite praeiti! — sušuko jis uniformuotam žmogui. — Kas čia vyksta? Ar jums čia koks nors tiras?

Mažiausiai dvylika šautuvų buvo nukreipta į stovėjusį prie sienos žydraakį vyriškį. Ant jo rankos matėsi išdžiūvusio kraujo dėmės. Pro suplėšytą paltą kyšojo kruvinas nuogas petys. Vyriškis pakraupęs spoksojo į gydytoją.

— Nesiartinkite! — suriko jis. — Nesileisiu apžiūrimas. Nesilieskite prie manęs savo instrumentais. Aš sveikas ir noriu iš čia išeiti.

— Penkios kulkos, — sušnabždėjo karininkas gydytojui į ausį. — Sakau jums, aš pats mačiau žaizdas. Nesuprantu, kaip jis liko gyvas...

— Leiskite apžiūrėti jus. — Gydytojas žengė žingsnį pirmyn.

Ir čia pat pakilo galingas kumštis, gydytojo lagaminėlis šoktelėjo į lubas, vienas šautuvas iššovė, vyriškis puolė policininkus ir keletą jų nusviedė prie sienos. Daktaras suklupo, nukrito akiniai. Jis pajuto, kaip kažkieno batas primynė jo ranką. Koridoriuje pasirodė kareiviai.

Vėl pasigirdo šūvis. Riksmai, egiptietiški keiksmažodžiai... Kurgi akiniai. Jis privalo juos surasti.

Kažkas padėjo gydytojui pakilti, įgrūdo į delną akinius. Užsidėjęs juos, daktaras pastebėjo padoriai apsirengusį anglą.

— Ar jums viskas gerai?

— Kas čia vyksta, velniai rautų! Kur jis? Jie vėl šaudė į tą vyriškį?

— Tas žmogus stiprus kaip jautis. Jis išvertė duris, sulankstė grotas, viską išdaužė. Ir pabėgo.

Ačiū Dievui, kad Aleksas buvo su ja. Elioto niekas negalėjo rasti. Sandras nuėjo į policijos nuovadą, ketindamas viską išsiaiškinti. Džulija drauge su Aleksu atėjo į valdybą ir lengviau atsiduso pamačiusi, kad jų laukia ne pats viršininkas, o jo pavaduotojas — Mailzas Vintropas. Kadaise jis lankė su Aleksu tą pačią mokyklą. Ir mergina jį pažinojo nuo vaikystės.

— Tai kažkoks nesusipratimas, — pasakė Aleksas.

— Kaip manai, Mailzai, — paklausė Džulija, — ar tau pavyks jį išlaisvinti?

— Džulija, padėtis pakankamai sudėtinga. Pirma, egiptiečiams labai nepatinka, kai kas nors įsiveržia į jų visame pasaulyje garsų muziejų. Dabar kaip tik nagrinėjama apiplėšimo bei žmogžudystės byla.

— Apie ką tu kalbi? — paklausė mergina.

— Mailzai, Ramsėjus negalėtų nieko nužudyti, — pasakė Aleksas. — Tai visiška nesąmonė.

— Tikiuosi, tu teisus. Bet muziejuje rado negyvą valytoją sulaužytu kaklu. Ir iš antro aukšto pavogta mumija. Be to, jūsų draugas pabėgo iš kalėjimo. Dabar sakykite man, ar tikrai gerai pažįstate tą žmogų?

Dideliu greičiu perbėgęs per namo stogą, Ramzis vienu šuoliu įveikė siaurą gatvelę. Per keletą sekundžių perskuodė dar vieną stogą, užšoko ant kito ir vėl peršoko per gatvę.

Tik tada atsisuko. Persekiotojai pametė jį iš akių. Jis girdėjo tolimus šūvius. Tikriausiai kareiviai šaudo vieni į kitus. Kas jam rūpi?

Jis nušoko nuo stogo, nubėgo gatve ir netrukus atsirado siaurame skersgatvyje. Aukšti namų langai buvo uždengti medinėmis langinėmis. Nesimatė nei britų parduotuvių, nei anglų kalba parašytų iškabų. Pro šalį vaikščiojo vien tik egiptiečiai, dažniausiai pagyvenusios moterys, kurių veidai buvo uždengti juodomis skraistėmis. Pamačiusios krauju išteptus jo marškinius bei suplėšytus drabužius, jos nusigręždavo.

Galiausiai jis sustojo prie kažkokių durų, norėdamas atgauti kvapą. Įkišo ranką po paltu — žaizdos jau beveik užgijusios. Apčiupinėjo platų diržą. Visi buteliukai buvo savo vietoje.

Prakeiktieji! Ir kam jis juos pasiėmė, jau verčiau būtų paslėpęs kur nors Londone ir palikęs. Kodėl neišmetė jų į jūrą?

Kas bus, kai kareiviai suras muziejuje pamestą buteliuką? Ką su juo darys? Jis pasibaisėjo pagalvojęs apie tai.

Reikia sugrįžti į muziejų! Reikia surasti eliksyrą. Baisu net pagalvoti, kas galėjo per tą laiką atsitikti.

Niekada per visą savo ilgą gyvenimą Ramzis taip nesikrimto. Bet laiko atgal neatsuksi! Na, negalėjo įveikti pagundos. Ir prikėlė gyventi pusiau supuvusį karalienės kūną, gulėjusį muziejaus vitrinoje.

Ir dabar privalo atitaisyti kvailą savo paties klaidą. Jis turi patikrinti, ar toje būtybėje dar išlikusi bent menka intelekto kibirkštėlė!

Ir ką jis mėgina apgauti? Juk ta būtybė pašaukė jį vardu!

Ramzis apsisuko ir nurūko gatve. Pirmiausia reikėtų persirengti. Bet jis neturi laiko nusipirkti drabužius. Reikia iš kažkur juos gauti. Štai skalbykla. Jis matė ant virvės džiūstančius drabužius. Virvės driekiasi per siaurą skersgatvį.

Beduino apdarai: apsiaustas ilgomis rankovėmis su gobtuvu. Karalius greitai nutraukė nuo virvės drabužį. Nusivilko paltą, įlindo į apsiaustą, nuplėšęs galą virvės apsivyniojo juo galvą. Dabar buvo panašus į arabą. Tik tos žydros akys... Bet jis žinojo, kur galima gauti tamsius akinius: matė juos turguje. O turgus kaip tik buvo pakeliui į muziejų.

Ramzis nurūko dar greičiau.

Sugrįžęs iš „Šeferdo“ viešbučio, Henris nerado ramybės. Niekaip neišėjo iš galvos trumpas pokalbis su Eliotu.

Jis nuolatos pats save tikino, jog nekenčia Elioto Savarelo, kad netrukus išvyks į Ameriką ir jau niekada nebesutiks Elioto ir į jį panašių tipų.

Tačiau prisiminimai apie šį susitikimą nedavė Henriui ramybės. Mintimis sugrįždamas prie judviejų pokalbio, jis kaskart matydavo paniekinamą grafo žvilgsnį. Ir jo balse girdėjo šaltą neapykantą.

Reikia turėti tvirtus nervus, kad galėtum sau leisti šitaip elgtis su juo, su Henriu Stratfordu. Kartą, po vienos nemalonios istorijos, Eliotas jau buvo jo rankose. Henris galėjo sunaikinti jį, bet to nepadarė. Jam pasirodė, jog tai pernelyg žiauru. Jis visada buvo įsitikinęs, jog Eliotas jam už tai dėkingas ir mandagiai su juo elgiasi tik dėl tos istorijos. O pastaraisiais metais grafas iš tiesų buvo su juo stebėtinai kantrus.

Bet tik ne vakar. Ir keisčiausia, jog Elioto neapykanta tarsi atspindėjo Henrio jausmus — būtent tą jis šiuo metu jautė visiems aplinkiniams. Tai liūdino Henrį, vedė iš kantrybės, gąsdino.

„Reikia važiuoti kuo toliau nuo jų visų, — svarstė jaunuolis. — Jie tą ir tedaro, kad nuolatos kritikuoja, aptarinėja mano poelgius, nors patys irgi ne šventieji“.

Kai tik išvyks iš Kairo, nusiplaus visas nuodėmes, nustos girtuokliavęs, grįš į „Šeferdo“ viešbutį ir ramiai keletą dienų miegos. Po to susitars su tėvu ir išvažiuos į Ameriką. O ten galbūt fortūna jam nusišypsos.

Dabar Henris neturėjo jokio noro lošti. Šiandien jis atsisakys lošimo, mėgausis škotišku viskiu ir voliosis patogiame krėsle, mėgaudamasis Malenkos paruoštu maistu.

Nors pastaruoju metu Malenka pernelyg irzli ir kabinėjasi dėl bet kokios smulkmenos. Ji ką tik pagamino angliškus pusryčius ir norėjo, kad Henris nedelsiant sėstųsi prie stalo. Jaunuolis pliaukštelėjo jai per užpakalį ir paprašė palikti jį ramybėje.

Tačiau ji vis tiek triūsė virtuvėje. Henris girdėjo šnypščiant virdulį. Malenka padengė stalą lauke.

Velniai jos nematė. Jis turi tris butelius viskio — to pakaks. Gal vėliau jam pavyks kur nors ją išsiųsti iš namų. Jam taip patinka likti čia vienam. Gerti, rūkyti, paskęsti svajonėse. Klausytis muzikos. Henris net prie tos prakeiktos papūgos jau priprato.

Dabar jis norėjo nusnūsti, ir, suprantama, papūga suriko, sučiauškėjo, pradėjo bėgioti po narvelį. Afrikietiškos pilkosios papūgos labai mėgsta kaboti žemyn galva. Apskritai šitas paukštis Henriui visada priminė milžinišką vabzdį. Kai Malenkos nebus namuose, reikės pribaigti papūga.

Jis jau užsnūdo, galva nusviro ant peties... Džulijos namai, biblioteka, mumija deda jam ant peties ranką, gerklėje stringa dejonė...

— Viešpatie!

Henris pašoko, bokalas iškrito iš rankų. Kada baigsis šitas prakeiktas košmaras...

Eliotas turėjo sustoti ir atgauti kvapą. Dvi išsprogusios akys tyrinėjo jį iš po juodos skraistės. Atrodė, jog moteriškei norisi slapčia pažvelgti į jį, bet pusiau išgraužti akių vokai jai trukdė prisimerkti. Jos ranka pataisė apsiaustą. Galbūt moteris norėjo pasislėpti nuo Elioto žvilgsnio.

Šnabždėdamas lotyniškus žodžius, grafas prašė jos kiek pakentėti. Kebas negalėjo privažiuoti arčiau jiems reikalingo namo. Teko dar kiek paėjėti.

Eliotas nosine nusivalė nuo kaktos prakaitą. Taip, minutėlę. Ranka, prilaikiusi juodą skraistę prie burnos... Ji keitėsi, veikiama saulės spindulių. Žaizdoti pirštai, išlindę kaulai... viskas beveik užgijo!

Kurį laiką stebėjęs ranką, Eliotas pažvelgė į moters akis. O taip, atsirado kažkas panašaus į vokus, ilgos, riestos blakstienos dengė akiduobes.

Grafas vėl apkabino moterį, ir ji prigludo prie jo — švelni, virpanti būtybė... Ir giliai atsiduso.

Eliotas staiga pajuto nuo jos sklindantį brangių, retų kvepalų aromatą. Šiame aromate jautėsi ir dulkių, molio, upės dumblo kvapas, bet labai nežymus. O kvepalų aromatas buvo stiprus. Per ploną apsiaustą grafas pajuto jos kūno šilumą.

Na ir eliksyras! Štai koks jis galingas!

— Čionai, čionai, mano mieloji, — angliškai pasakė jis. — Mes jau čia pat. Štai tos durys gale namo.

Eliotas pajuto, jog moteris jį apkabino ir lengvai prilaiko apsunkusį jo kūną. Skausmas kiek nurimo. Grafas norėjo šyptelėti, bet jam nepavyko. Jis vėl kiūtino pirmyn, prilaikomas moters. O štai ir durys.

Jis atsikvėpė, kiek stabtelėjo ir pradėjo kumščiu belsti į duris.

Daugiau jau nebūtų galėjęs žengti nė žingsnio.

Ilgai niekas neatsiliepė. Eliotas dar kartą pabeldė.

Pasigirdo atitraukiamos sklendės garsas ir pasirodė Henris. Visas drebantis, nesiskutęs, apsivilkęs žaliu šilkiniu chalatu.

— Kurių velnių tau čia reikia?

— Leisk man užeiti.

Eliotas pastūmė duris ir įvedė moterį į kambarį. Ji stovėjo už grafo nugaros, vengdama Henrio žvilgsnio.

Grafas pastebėjo prabangią namų aplinką: kilimai, baldai, ant marmurinių staliukų krištolo grafinai. Pro į kiemą vedančią arką, jis pastebėjo tamsiaodę gražuolę, vilkinčią šokėjos kostiumu. Tikriausiai tai ir yra Malenka. Ji pastatė ant staliuko padėklą su karštu maistu. Prie baltos sodo sienos augo nedideli apelsinmedžiai.

— Kas ta moteris? — paklausė Henris.

Vis dar spausdamas prie savęs nelaimingąją, Eliotas nuėjo prie artimiausios kėdės. Henris žiūrėjo į moters kojas: sulig kiekvienu žingsniu vis švystelėdavo balti pliki kaulai. Henrio akyse blykstelėjo nuostaba, sumišusi su šleikštuliu.

— Kas ji? Kodėl ją čia atvedei? — Henris traukėsi atatupstas, kol atsitrenkė į arkos koloną.

— Kažkas su ja negerai, — pasakė jis.

— Pakentėk, tuojau viską tau paaiškinsiu, — vos girdimai ištarė Eliotas. Krūtinę taip skaudėjo, kad jis vos galėjo kalbėti. Tik atsisėdęs pintoje kėdėje grafas pajuto, kad moteris jį paleido. Po to kažką sumurmėjo, ir Eliotas pastebėjo, kad jos žvilgsnis nuklydo į lentyną, kur, spindėdami saulės šviesoje, stovėjo stikliniai buteliai.

Moteris sudejavo ir žengė prie lentynos. Juoda skraistė nuslydo nuo jos galvos bei pečių, atidengė žaizdas ant šonkaulių bei kyšančius kaulus. Pasimatė sudūlėjusių drabužių liekanos, vos dengiančios jos kūną.

— Dėl Dievo, tik nereikia panikos! — sušuko Eliotas.

Bet buvo jau vėlu. Henris išblyško, jo burna persikreipė, suvirpėjo. Malenka kieme sukliko.

Gailiai sudejavusi, moteris išmetė butelį ant grindų.

Henris įkišo ranką į kišenę ir išsitraukė pistoletą.

— Ne! — suriko Eliotas ir pamėgino atsistoti. Tačiau kūnas nepakluso jam. Pistoletas iššovė. Narvelyje suriko papūga.

Kulka pataikė moteriškei į krūtinę. Nelaimėlė sucypė, susiūbavo, po to grėsmingai suriaumojo ir puolė Henrį.

Henris sustaugė klaikiu balsu. Protas jį apleido. Šaudydamas, jis išbėgo į kiemą. Vis dar rėkdama, moteris pasivijo jį, ištraukė iš rankų pistoletą ir griebė už gerklės. Jiedu susikibo. Atrodė, tarsi šoktų kažkokį šlykštų šokį. Henris įnirtingai priešinosi, tačiau kaulėti pirštai vis tvirčiau spaudė jo kaklą. Pintas staliukas apvirto, arbata išsiliejo. Jie įsipainiojo į apelsinmedžius, žemyn tarsi lietaus lašai pasipylė lapai.

Siaubo apimta, Malenka prigludo prie sienos.

— Eliotai, padėk! — suriko Henris, atsilošė atgal, virpantys keliai sulinko. Jis tvirtai įsikibo į moters plaukus.

Eliotas šiaip taip nušlubčiojo iki arkos. Ir tuo metu sutraškėjo kaulai... Henrio kūnas sudribo ir susmuko ant žemės, pasinerdamas į žalią chalato šilką.

Moteris atsitraukė. Ji verkė, dejavo, jos veidą vėl iškreipė grimasa, atidengdama baltus dantis. Kaip tada, muziejuje. Sudūlėję skudurai ant peties plyšo ir nukaro, apnuogindami tamsiai rožinius krūties spenelius. Nuo skudurų, apvyniotų apie taliją, lašėjo didžiuliai kraujo lašai. Su kiekvienu žingsniu audinys vyniojosi ir krito nuo moters kūno.

Išsigandusios, pilnos nevilties jos akys žiūrėjo į negyvą kūną. Po to vargšė pamatė maistą ir išsiliejusios arbatos balutę.

Moteris lėtai atsiklaupė, griebė bandelę ir iškart susikišo ją į burną. Po to pradėjo laižyti nuo žemės arbatą... Sukišo pirštus į indelį su džemu ir per kelias sekundes sudorojo jį. Pastebėjusi ant stalo kiaulieną, susigrūdo į burną didžiulį mėsos gabalą.

Eliotas stebėjo ją tylėdamas. Malenka tyliai prisėlino prie grafo ir pasislėpė už jo nugaros. Eliotas, įsiklausydamas į savo širdies ritmą, stengėsi dažnai ir negiliai kvėpuoti.

Moteris sunaikino sviestą, po to ėmėsi kiaušinių, lukštus lupdama dantimis.

Pagaliau maisto nebeliko. O ji vis dar klūpėjo, žiūrėdama į ištiestas savo rankas. Saulės šviesa žaidė juoduose jos plaukuose.

Eliotas sėdėjo sustingęs. Jis negalėjo suvokti to, ką matė, negalėjo ir smerkti šitos moters. Grafas buvo pernelyg sutrikęs, apstulbęs.

Staiga moteris apsisuko, krito kniūbsčia, išsitiesė ir garsiai pravirko, nagais draskydama žemę. Po to vėl atsisuko, atsigulė taip, kad apelsinmedžiai neuždengtų jos kūno nuo saulės spindulių.

Ji žiūrėjo į dangų, užvertusi akis aukštyn... matėsi tik balti jų obuoliai.

— Ramzis, — sušnabždėjo ji. Jos krūtinė lengvai kilnojosi.

Grafas atsisuko į Malenką. Remdamasis į jos ranką, jis sunkiai atsistojo ir pajuto, jog šokėja vis dar tirta iš baimės. Jis tylėdamas įsitaisė patogiame pintame krėsle. Norėjosi galvoti, kad tai buvo tik blogas sapnas. Bet tai nebuvo sapnas. Jis savo akimis matė, kaip prisikėlė iš numirusių šita būtybė, kaip ji pasmaugė Henrį. Ką dabar daryti? O Dieve!

Malenka prilaikė grafą už alkūnės, po to atsiklaupė šalia. Ji išsižiojusi žiūrėjo į sodą nieko nematančiomis tuščiomis akimis.

Virš Henrio sukosi musės. Zvimbdamos, jos aptūpė ir maisto likučius.

— Niekas tavęs nenuskriaus, — pasakė Eliotas, atsisukęs į Malenką. Skausmas krūtinėje kiek atlėgo. Kairioji ranka atgijo. — Ji tavęs nenuskriaus, pažadu. — Jis apsilaižė išdžiūvusias lūpas ir toliau sunkai rinko žodžius: — Ji serga. Aš privalau ja pasirūpinti. Patikėk, ta moteris nepadarys tau nieko blogo.

Egiptietė įsikibo į jo riešą, prigludusi kakta prie krėslo atlošo.

— Tik nereikia policijos, — tyliai paprašė. — Nenoriu, kad anglai atimtų iš manęs namus.

— Taip, — pritarė Eliotas. — Nereikia. Mes nekviesime policijos.

Jis norėjo paglostyti moters galvą, bet negalėjo net pajudėti. Grafas liūdnai dairėsi: į saulę, į gulinčią moterį išsidraikiusiais juodais plaukais, į negyvą Henrį...

— Aš pati viską sutvarkysiu, — sušnabždėjo Malenka. — Išnešiu iš čia kūną. Tegul policija čia neateina.

Eliotas jos nesuprato. Ką ta moteris kalba? Tik paskui suvokė.

— Tu gali tą padaryti? — sunkiai tardamas žodžius paklausė jis.

— Taip, galiu. Ateis draugai ir išneš anglą.

— Gerai. — Eliotas atsiduso, ir skausmas vėl suspaudė krūtinę. Jis atsargiai dešine ranka palietė kišenę, ištraukė iš ten piniginę ir padavė jai du banknotus po dešimt svarų.

— Čia tau, — pasakė grafas ir užsimerkė. Jam buvo sunku ir kalbėti, ir judėti. Mergina paėmė pinigus. — Tik būk atsargi. Niekam nepasakok apie tai, ką matei.

— Nepasakosiu. Aš pasirūpinsiu... Čia mano namai. Man brolis padovanojo.

— Suprantu. Pažadu čia neužsibūti. Ir tą moterį pasiimsiu. Bet kol kas pakentėk. Duosiu tau daug pinigų.

Eliotas vėl atidarė piniginę. Ištraukė iš ten visus pinigus ir net neskaičiavęs atidavė egiptietei.

Po to vėl atsilošė ir užsimerkė. Girdėjo Malenkos žingsnius kilimu, paskui vėl pajuto jos prisilietimą. Jis pakėlė akis į moterį: ji vilkėjo juodą suknelę ir laikė rankose dar vieną juodą drabužį.

— Paslėpk ją, — sušnabždėjo Malenka ir akimis parodė į sodą.

— Paslėpsiu, — ištarė Eliotas ir vėl užsimerkė.

— Prašau tavęs, — maldavo mergina.

Eliotas davė jai žodį.

Su dideliu palengvėjimu grafas išgirdo, kaip mergina uždarė duris ir išėjo į gatvę.

Apsivilkęs ilgais, besiplaikstančiais beduino drabužiais, Ramzis ėjo per muziejų, įsimaišęs į būrelį turistų. Pro tamsius akinius jis žvelgė priešais save į tuščią vietą koridoriaus gale, kur neseniai buvo vitrina. Jokių pėdsakų, jokios užuominos į tai, jog čia kažkas stovėjo. Nei sudužusių stiklų, nei jo pamesto buteliuko. Viskas dingo.

O kur ji? Kas jai nutiko? Vyriškis su siaubu prisiminė jį apsupusius kareivius. Nejaugi Kleopatra pateko į kareivių rankas?

Karalius nuėjo toliau, pasuko už kampo ir apžiūrėjo statulas bei sarkofagus. Niekada dar jis nebuvo jautęs tokios kančios. Juk neturi teisės vaikščioti čia su tais vyrais ir moterimis, kvėpuoti tuo pačiu oru su jais...

Ką toliau daryti? Kur jam eiti? Jei artimiausiu metu nieko nesužinos, tikrai išprotės.

Praėjo maždaug penkiolika minučių. Reikia ją paslėpti. Išvesti iš sodo, kol neatėjo žmonės. Moteris nejudėdama gulėjo ant žemės, kažką bambėdama. Matyt, sapnuoja...

Įsikibęs lazdos, Eliotas sunkiai pakilo. Kairė koja vėl priminė apie save...

Grafas nuėjo į miegamąjį. Aukšta senamadiška lova stovėjo dešinėje pusėje prie sienos. Langinės atidarytos, ir ant tinklo nuo moskitų liejosi saulės šviesa.

Kairėje pusėje stovėjo tualetinis staliukas. Kampe buvo drabužių spinta, jos durelės su vidinėje pusėje įtaisytais veidrodžiais buvo atidarytos. Matėsi pakabos, ant jų kabėjo švarkai bei paltai.

Ant tualetinio staliuko stovėjo mažytis gramofonas. Šalia specialioje dėžutėje buvo sudėtos plokštelės.“ Mokomės kalbėti angliškai“, — skelbė užrašas. Kitose plokštelėse buvo įrašyta šokių muzika... Peleninė. Keletas žurnalų, pusiau nugertas škotiško viskio butelis.

Pro tolimesnes praviras duris matėsi vonios kambarys.

Eliotas pasuko į kitą pusę ir pateko į kambarį, išeinantį į sodą. Čia visos langinės buvo uždarytos. Tamsiaodė gražuolė šioje patalpoje laikė sceninius kostiumus bei bižuteriją. Vienoje spintos dalyje buvo europietiški drabužiai — batai skėčiai, prabangios skrybėlaitės.

Bet kuriems galams jam tie drabužiai? Juk sužeistą moterį reikia paslėpti nuo smalsių pašalinių akių. Eliotas surado tvarkingai sulankstytą paprastą musulmonišką apdarą. Taigi, dabar jai bus galima duoti bent jau švarius drabužius, jei tiktai Malenka sutiks juos parduoti.

Jis pastovėjo tarpduryje, atgavo kvapą. Pažvelgė į prabangią lovą. Atrodė, ji maudosi saulės spinduliuose. O tinklelis nuo moskitų, surištas kaspinėliu priminė karūną. Viskas kažkaip netikra, nenatūralu. Mintyse iškilo Henrio mirties scena. Eliotas nieko nepajuto. Jį tik apėmė šaltas, stingdantis kraują siaubas, nuo kurio nesinorėjo gyventi. Troškimas gyventi... Jo kišenėje gulėjo buteliukas, kuriame dar buvo likę keli stebuklingo eliksyro lašai.

Bet tai grafui nekėlė jokių emocijų, negalėjo išvesti jo iš transo būsenos. Mirusi valytoja muziejuje, kieme negyvas Henris. Ir ta keista būtybė, kuri dabar išsidrėbusi kepa saulėje!

Eliotas neprivertė savo proto mąstyti. Negalėjo priversti. O ar verta tą daryti? Tik viena buvo aišku: būtina surasti Ramsėjų. Velniop, pakaks vadinti jį Džulijos išgalvotu vardu! Reikia surasti Ramzį! Bet kur jis dabar? Ar smarkiai nukentėjo nuo kulkų? Ar tie žmonės, kurie ištempė karalių iš muziejaus, tebelaiko jį pas save?

Bet pirmiausia reikia pasirūpinti šita moterimi. Jis turi išvesti ją iš sodo ir paslėpti kur nors čia, kad Malenkos draugai galėtų išnešti Henrio kūną.

Juk ji gali užpulti tuos žmones. Jau vien jos išvaizda gali juos nužudyti.

Grįždamas į kiemą, Eliotas pamėgino sudėlioti savo mintis. Jiedu su Ramziu niekada nebuvo priešai. O dabar tapo sąjungininkais. Ir galbūt... Bet nebeliko jėgų svajoti. Reikia vykdyti sumanymą.

Eliotas atsargiai žengė prie miegančios ant žemės moters.

Vidurdienio saulė kepino kiek galėdama, ir staiga, pažvelgęs į ją, grafas išsigando. Jis netgi užsimerkė. Pamatė visai ne tą, ko tikėjosi.

Miegodama būtybė vis dar dejavo, kankinosi, bet ji buvo nebe ta. Priešais grafą gulėjo stulbinančio, reto grožio moteris!

Tiesa, buvo dar išlikę kai kurie sužalojimų požymiai: ant dešinės rankos vietoje dviejų pirštų styrojo pliki kaulai, iš sąnarių vis dar tekėjo kraujas, baltavo žaizdoti šonkauliai, išliko ir žaizda krūtinėje. Bet veidas buvo visai pasikeitęs: apvalūs rožiniai skruostai, gracinga lūpų linija, švelniai ruda oda. Krūtų speneliai taip pat buvo švelniai rožinės spalvos, krūtys tvirtos, stangrios.

Kas atsitiko? Tikriausiai turi praeiti kažkiek laiko, kad eliksyras pradėtų veikti?

Sutrikęs, jis priėjo prie moters. Nuo karščio jam svaigo galva. Grafas įsikibo kolonos ir kiek pastovėjo, vis žiūrėdamas į gulinčią būtybę. Pagaliau ji pramerkė šviesiai rudas akis.

Moteris krūptelėjo, pakėlė dešinę ranką, apžiūrėjo ją. Tikriausiai pati jautė, kas su ja darosi. Regis, jai labai skauda žaizdotas kūno vietas. Sudejavusi, ji palietė žaizdą ant rankos.

Vargu ar nelaimingoji suprato, kad sveiksta. Numetė ranką ant krūtinės, užsimerkė ir vėl bejėgiškai pravirko, graudžiai sušnabždėjusi:

— Ramzi...

— Eime su manim, — švelniai kreipėsi į ją Eliotas. — Eisime į kambarį, tu tenai atsigulsi į švarią lovą.

Moteris išgąstingai pažvelgė į grafą.

— Ten irgi saulėta, — ištarė Eliotas, staiga supratęs, jog būtent saulė padėjo moteriai pasveikti. Jis matė, kaip saulė paveikė jos ranką, dar jiems beeinant gatve. Ir ta veido dalis, kuri nebuvo uždengta skraiste, greičiau atsigavo.

Ir Ramzį sugrąžino į gyvenimą saulė. Štai kaip galima paaiškinti ant sarkofago parašytus žodžius, draudžiančius įleisti į kapavietę saulės spindulius.

Bet ne metas dabar gilintis į praeitį ar ko nors klausinėti. Moteris atsisėdo. Ant jos krūtinės nebebuvo skudurų, o į Eliotą žiūrintis veidas buvo apvalus, skruostai rožiniai, akys šaltos, išdidžios.

Ji buvo betiesianti Eliotui ranką, tačiau, pastebėjusi kaulėtus pirštus, greitai ją atitraukė.

— Ne, pasikliauk manimi, — lotyniškai ištarė jis ir padėjo moteriškei atsikelti.

Jis atvedė ją į miegamąjį. Moteris smalsiai apžiūrinėjo kambaryje esančius daiktus. Koja palietė persišką kilimą, pasižiūrėjo į nedidelį gramofoną, juodą plokštelių diską.

Eliotas mėgino ją stumtelėti link lovos, tačiau viešnia nejudėjo iš vietos. Ji pamatė ant tualetinio staliuko laikraštį, paėmė jį ir pastebėjo skelbimą: žavią egiptietę bei jos aistringą mylimąjį, besiglaustančius palmių bei piramidžių fone.

Apžiūrinėdama paveikslėlį, ji graudžiai sudejavo. Po to jos pirštas nuslydo angliškų žodžių eilute. Galiausiai moteris įsmeigė į Eliotą didžiules nustebusias akis.

— Tai mano kalba, — lotyniškai paaiškino jis. — Anglų. O čia muzikinės dramos skelbimas. Ji vadinasi opera.

— Kalbėk angliškai, — paprašė ji. Jos balsas buvo malonus, bet griežtas.

Prie įėjimo pasigirdo triukšmas. Eliotas paėmė moterį už rankos ir nuvedė toliau nuo lango.

— Nepažįstami žmonės, — pasakė jis ir čia pat išvertė savo žodžius į lotynų kalbą. Ir toliau kalbėjo dviem kalbomis su sinchroniniu vertimu. — Atsigulk ir pailsėk. Atnešiu tau maisto.

Ji kilstelėjo galvą, įsiklausydama į balsus, sklindančius iš gretimo kambario. Čia jos kūnas mėšlungiškai sutrūkčiojo, ir ji priglaudė ranką prie žaizdos krūtinėje. Taip, tikriausiai tas kraujuojančias vietas jai labai skaudėjo. Bet moterį dar kažkas neramino, ji baugščiai gaudė kiekvieną naują garsą.

Eliotas greitai nuvedė ją prie lovos ir pakėlęs tinklą, paguldė ant pagalvių. Matėsi, kad nelaimėlei palengvėjo. Tačiau ji vėl visa suvirpėjo, pirštais palietė akių vokus ir pasisuko į saulę. Reikia būtinai ją kažkuo užkloti, nes ant kūno beliko vos keli ploni skudurėliai ir jai tikriausiai šalta.

Eliotas pakėlė langines ir kambarys nušvito.

Po to grafas nuskubėjo prie durų, vedančių į svetainę ir uždarė jas. Pasižiūrėjo pro langą į kiemą.

Tuo metu Malenka kaip tik atidarė sodo vartelius. Įėjo du vyriškiai nešini suvyniotu kilimu. Išskleidė kilimą, padėjo ant jo Henrio kūną ir vėl suvyniojo.

Matydamas nukarusias žmogaus galūnes, Eliotas pajuto silpnumą. Jis nurijo seiles, spazmai suspaudė krūtinės ląstą.

Po to grafas išgirdo tylią raudą. Jis sugrįžo prie lovos, pažvelgė į moterį. Sunku buvo pasakyti, ar ji toliau sveiksta. Ir tada Eliotas prisiminė kišenėje paslėptą buteliuką.

Jis akimirką dvejojo. O kas juo dėtas nebūtų dvejojęs? Buteliuke tebuvo keletas lašų. Tačiau ramiai žiūrėti į moters kančias buvo neįmanoma.

Juk tos žmogžudystės nebuvo sąmoningos, jos padarytos aklai. O šios būtybės kančios, jos sielvartas bei skausmas — begaliniai.

Moteris prisimerkė, tarsi nuo saulės šviesos jai skaudėtų akis, įdėmiai pažvelgė į grafą ir lotyniškai paklausė, kuo jis vardu.

Eliotas neskubėjo atsakyti. Net jos balso tonas išdavė įgimtą moters intelektą. Ir akys tokios gilios, protingos.

Dabar ji nebuvo panaši nei į beprotę, nei į sutrikusią moterį. Ji tik kankinė.

— Atleisk, — pasakė jis lotyniškai. — Aš grafas Eliotas Ruterfordas. Mano šalyje mane vadina lordu.

Moteris įdėmiai žiūrėjo į jį. Atsisėdo, iki juosmens prisidengė ant lovos buvusiu pledu. Saulė tviskėjo juoduose vešliuose jos plaukuose.

Juodi antakiai gražiai išsilenkė, įgavo formą. Šviesiai rudos akys buvo neapsakomai žavios.

— O tavo vardą ar galiu sužinoti? — paklausė Eliotas.

Ji karčiai šyptelėjo:

— Kleopatra. Mano šalyje mane vadina karaliene.

Tyla apkurtino Eliotą. Krūtinėje pasklido karštis, nepanašus į skausmą, kurį jam sukeldavo kiti sukrėtimai. Jis tylėdamas žiūrėjo moteriai į akis, netekęs žado. Ir staiga grafą apėmė toks džiugesys, jam pasidarė taip linksma, kad išgaravo visa baimė, visas gailestis.

— Kleopatra, — lėtai su didžiausia pagarba ištarė jis.

Ji vėl prabilo:

— Kalbėk su manim angliškai, grafe Ruterfordai. Kalbėk ta kalba, kuria bendravai su savo tarnaite, ta, kuria parašyta štai ši knyga. Atnešk man valgyti ir gerti. Esu labai išalkusi.

— Gerai, — pasakė jis angliškai ir čia pat pakartojo jos prašymą lotyniškai: — Valgyti ir gerti.

— Tu turi man pasakyti... — pradėjo Kleopatra, bet staiga nutilo. Ją nudegino skausmas šone. Moteris susiraukė, po to ranka palietė žaizdą galvoje. — Pasakyk man, — ji dar kartą pabandė kalbėti, bet sutrikusi pažvelgė į grafą. Stengėsi kažką prisiminti, bet staiga ją apėmė baimė. Suspaudusi rankomis galvą, užsimerkusi, ji vėl pradėjo graudžiai raudoti.

— Pakentėk, aš turiu vaistų, — sušnabždėjo Eliotas. Jis prisėdo ant lovos krašto, išsitraukė iš kišenės buteliuką, kuriame buvo dar truputį saulėje tviskančio skysčio.

Karalienė įtariai pažvelgė į buteliuką. Stebėjo, kaip Eliotas jį atidaro. Jis pakėlė buteliuką ir švelniai ranka perbraukė per jos plaukus, bet moteris jį sustabdė. Ji parodė į akių vokus. Grafas pastebėjo tenai vietas, kur nėra odos. Moteris paėmė iš jo buteliuką, užlašino sau ant pirštų ir patrynė akių vokus.

Eliotas prisimerkęs, įdėmiai stebėjo skysčio veikimą... girdėjo silpną šnypštimą, traškėjimą.

Po to Kleopatra apipylė žaizdą krūtinėje. Kairės rankos pirštais atsargiai įtrynė eliksyrą į žaizdos kraštus, tyliai atsiduso, išsitiesė lovoje ir sustingo.

Praėjo keletas minučių. Eliotą reginys apstulbino: eliksyras veikė tik tas jos kūno vietas, kur buvo tiesioginis kontaktas. Akių vokai atsigavo, blakstienos tapo tankios, ilgos. Bet po šonkauliais vis dar buvo gili žaizda.

Tiktai dabar Eliotas iki galo suvokė, kad priešais jį ta pati Kleopatra, kad Ramzis atgaivino savo prarastos mylimosios kūną. Tik dabar suprato, kodėl karalius tą padarė. Ir susimąstė, ar gerai turėti šitokią galią. Jis taip svajojo apie nemirtingumą! Bet nenorėjo būti galingesnis už mirtį.

O šitas eliksyras? Jis gali ne tik padovanoti kažkam amžiną gyvenimą, bet ir nugalėti pačią mirtį.

O štai pasekmės grafą baugino. Kas dabar vyksta šios moters sąmonėje? Ar jos protas sveikas? Dieve, reikia kuo greičiau susitikti su Ramziu.

— Aš atnešiu daugiau vaistų, — angliškai pasakė Eliotas ir čia pat išvertė savo žodžius į lotynų kalbą. — O tu kol kas pailsėk. Tau reikia dar pagulėti prieš saulutę. — Jis parodė į langą. Ir paaiškino, kad saulė ne mažiau jai padeda, nei vaistai.

Kleopatros žvilgsnis buvo rūškanas. Ji pakartojo angliškas frazes, puikiai kopijuodama jo tarimą. O akys spindėjo pragariška, beprotiška ugnimi. Ji kažką sumurmėjo lotyniškai, tarsi mėgindama prisiminti ir vėl pravirko.

Tai buvo nepakenčiama. Bet ką jis galėjo padaryti? Beveik bėgte grafas puolė į gretimą kambarį ir atnešė iš ten butelį puikaus tiršto likerio. Kleopatra griebė butelį jam iš rankų ir čia pat jį ištuštino.

Akimirką karalienės akys apsiblausė. Tačiau netrukus ji garsiai beviltiškai sudejavo.

Gramofonas! Ramzis juk mėgsta muziką. Kraustosi dėl jos iš proto. Eliotas priėjo prie nedidelio aparato, pasižiūrėjo į plokšteles... Aha, štai ko jam reikia: „Aida“. Radameso partiją atlieka Karužas.

Eliotas atidengė gramofono viršų, nuleido adatėlę ant plokštelės. Pasigirdus pirmiems garsams, karalienė atsisėdo ir su baime apsidairė. Eliotas švelniai palietė jos petį:

— Tai opera „Aida“, — pasakė jis, mėgindamas surasti tinkamus lotyniškus žodžius ir paaiškinti, kaip veikia gramofonas. — Dainuoja vyriškis. Jis įsimylėjęs egiptietę.

Kleopatra pakilo iš lovos, praėjo pro Eliotą. Ji buvo beveik nuoga: nuostabus kūnas, siauri klubai, ilgos tiesios kojos. Sutrikęs Elioto žvilgsnis nuslydo nuo nuogos krūtinės. Jis priėjo ir nuėmė nuo plokštelės adatą. Kleopatra užriko ant jo, pažerdama gausybę lotyniškų keiksmažodžių:

— Noriu, kad grotų muzika!

— Gerai. Tik norėjau tau parodyti, kaip tai daroma, — pasakė Eliotas. Jis vėl pasuko aparato rankenėlę ir nuleido adatą. Ir tik tada įtūžęs karalienės veidas sušvelnėjo. Ji stenėjo į taktą, po to užsidėjo ant galvos rankas, užsimerkė ir pradėjo šokti, siūbuodama į šalis. Eliotas išsigandęs stebėjo jos judesius. Jau anksčiau buvo matęs kažką panašaus. Taip šoka vaikai, psichiniai ligoniai — žmonės intuityviai paklūstantys muzikos ritmui.

Kleopatra nepastebėjo, kaip jis išsėlino iš kambario — nuėjo atnešti jai maisto.

Ramzis nusipirko kioske britišką laikraštį ir nuėjo link triukšmingo turgaus.

ŽMOGŽUDYSTĖ MUZIEJUJE

PAVOGTA MUMIJA

NUŽUDYTA VALYTOJA

Žemiau buvo išspausdintas straipsnio pavadinimas:

PASLAPTINGAS EGIPTIETIS KALTINAMAS ŽIAURIA ŽMOGŽUDYSTE

Ramzis perskaitė smulkmenas, sulamdė laikraštį ir numetė jį. Nuleidęs galvą, sudėjęs rankas po apsiaustu, jis žingsniavo toliau. Nejaugi ji nužudė valytoją? Kodėl tą padarė? Kaip jai pavyko pasislėpti?

Žinoma, laikraščiai visada perdeda. Gal tai netiesa? Kleopatra turėjo ne tiek daug laiko. Jos protas taip greitai negalėjo atsigauti. Nors galimybę ji turėjo, nes apsaugininkai tuo metu buvo visą dėmesį sutelkę į jį, Ramzį, mėgindami išgrūsti iš muziejaus.

Karalius pasistengė prisiminti, ką jis tada pamatė koridoriuje. Ten buvo šlykšti būtybė, kurią jis prikėlė iš numirusių. Ji judėjo link savo išgelbėtojo. Dar Ramzis girdėjo klaikų jos balsą ir matė iškankintą, pusiau supuvusį veidą.

Ką jam daryti? Šįryt jis pirmą kartą prisiminė dievus. Muziejuje, stovėdamas prie karalienės kūno, prisiminė senovines maldas, prakeiksmus, kuriuos kadaise, apsuptas žynių, kartojo šventovėse savo tautai.

Ir dabar, keliaudamas gatvėmis, karalius vėl pradėjo tyliai šnabždėti maldos žodžius.

Džulija sėdėjo ant nedidelės baltos kušetės savo kambaryje. Čia susirinko daug žmonių. Mergina buvo patenkinta, kad Aleksas laiko jos ranką. Prie vienintelės laisvos kėdės tyliai stovėjo Samiras. Priešais sėdėjo du britų valdininkai. Mailzas Vintropas stovėjo prie durų, susidėjęs rankas už nugaros ir atrodė susijaudinęs. Vyriausias iš valdininkų, Petersonas, laikė rankoje telegramą.

— Matote, mis Stratford, — ištarė jis su kandžia šypsena, — iš pradžių žmogžudystė Londone, o štai dabar Kaire...

— Kodėl manote, jog šios žmogžudystės susietos? — paklausė Samiras. — Tas žmogus Londone... Juk sakėte, kad jis užsiiminėjo neteisėta veikla su kažkokiais vekseliais!

— Taip, tai buvo Tomio Šarplso profesija.

— Ir kaip su juo galėjo būti susietas misteris Ramsėjus? — paklausė Džulija. „Keista, kad aš taip ramiai kalbu, — pagalvojo ji. — Ačiū Dievui, niekas negirdi, kaip daužosi mano širdis“.

— Mis Stratford, Kleopatros moneta, rasta nužudytojo kišenėje, ir yra ta grandis, siejanti šias žmogžudystes. Tikriausiai ji buvo pavogta iš jūsų kolekcijos, nes niekuo nesiskiria nuo kitų penkių jūsų monetų.

— Bet juk patys patvirtinote, kad kitos penkios monetos tebėra savo vietoje.

— Taip, bet mes čia, viešbutyje, radome dar keletą tokių pat monetų.

— Nesuprantu.

— Misterio Ramsėjaus kambaryje.

Pauzė užsitęsė. Pirmas prabilo Samiras:

— Jūs atlikote kratą jo kambaryje?

Įsiterpė Mailzas:

— Džulija, aš žinau, kad jis tavo artimas draugas ir ta situacija tau nemaloni. Bet suprask — žmogžudystės įvykdytos ypač žiauriai. Tu privalai mums padėti surasti tą žmogų.

— Jis nieko Londone nežudė!

Tarsi neišgirdęs šito nevilties šauksmo, Mailzas pabrėžtinai mandagiai tęsė:

— Mums reikia pasikalbėti su grafu Eliotu, tačiau jo niekur negalime rasti. — Jis pažvelgė į Aleksą.

— Neturiu supratimo, kur gali būti tėtis, — bejėgiškai atsakė tas.

— O kur Henris Stratfordas? Kaip mums su juos susitikti?

Du egiptiečiai skubėjo senojo Kairo gatvėmis. Jie nešė suvyniotą į ruloną kilimą. Buvo vidurdienis, karšta, ir našta sunkiai slėgė jų pečius. Bet kūnas, kurį jie nešė, vertas jų prarasto laiko bei išlieto prakaito. Žiemos metu Egiptą užplūsta turistų srautai. Iki tol bus paruošta graži kokybiška mumija.

Pagaliau jie pasiekė Zakio namus. Tarpusavyje šiuos namus jie vadino „mumijų fabriku“. Pro vartus įėjo į kiemą ir greitai nunešė savo trofėjų į vieną iš kambarių. Jie nekreipė jokio dėmesio nei į prie sienos atremtas jau paruoštas mumijas, nei į ant stalų gulinčius juodus, aptemptus blizgančia oda kūnus.

Juos erzino tiktai chemikalų kvapas. Todėl egiptiečiai nekantriai laukė Zakio.

— Neblogas egzempliorius, — pasakė vienas jų darbininkui, maišančiam bitumą didžiuliame katile, stovinčiame viduryje kambario. Po katilu degė anglys, neleisdamos sustingti verdančiai košei. Būtent iš šito katilo ir sklido visa smarvė.

— Ar kaulai stiprūs? — paklausė darbininkas.

— Taip, puikūs. Angliški.

Maskuotė buvo puiki. Tūkstančiai panašių beduinų klaidžiojo po Kairą. Jei ne tamsūs akiniai, niekas jo apskritai nepastebėtų. Tik jie glumino praeivius.

Įėjęs į šoninį „Šeferdo“ viešbučio kiemą, Ramzis paslėpė akinius dryžuoto apsiausto kišenėje. Jam praeinant pro šalį, egiptiečiai berniukai, kurie plovė automobilį, net nepakėlė akių.

Judėdamas pasieniu, po medžiais, jis pasiekė nedideles duris, ant kurių nebuvo jokios lentelės. Už durų buvo siauri, neužtiesti kilimu laiptai. Nišoje stovėjo šluotos, gulėjo skudurai.

Jis paėmė į rankas šluotą ir ėmė kilti laiptais aukštyn. Įdomu, ką pasakys Džulija, pamačiusi, kuo jos Ramzis užsiima...

Kleopatra sėdėjo ant lovos krašto ir valgė nuo padėklo. Eliotas atnešė iš kiemo nedidelį pintą staliuką ir ant jo padėjo padėklą. Ji buvo apsivilkusi plonais marškiniais. Tik tokius Eliotas surado Malenkos spintoje ir pats padėjo karalienei apsirengti. Malenka paruošė maistą: vaisius, duoną, sūrį, vyną, bet pati atsisakė eiti į kambarį, kur laikinai įsikūrė nekviesta viešnia.

Karalienės apetitas buvo žvėriškas. Kažkoks laukinis. Vyną ji maukė kaip vandenį — vieną butelį po kito. Ir nors ji visą laiką buvo saulėje, gydomojo poveikio daugiau nesimatė. Tai buvo akivaizdu.

Malenka, vis dar tirtėdama iš baimės, sėdėjo svetainėje. Eliotas išėjo iš miegamojo ir nuėjo prie jos. Susirietusi, sugniaužusi kumščius, šokėja glaudėsi prie sienos.

— Nebijok, mieloji, — pasakė Eliotas.

— Vargšas mano anglas, — ištarė mergina.

— Suprantu, — pasakė grafas, nors iš tikrųjų, jis jau nieko nesuprato. Atsisėdo į krėslą, ištraukė dar kelis banknotus. Pakvietė gestu Malenką. Ta liūdnai žiūrėjo į jį, po to suvirpėjo ir nusisuko į sieną.

— Vargšas mano anglas, — sudejavo ji, — dabar jį verda katile.

Gal Eliotui tik pasigirdo?

— Kokiame katile? Tu apie ką?

— Jie daro iš mano anglo faraoną. Iš mano gražuoliuko. Įdėjo jo kūną į bitumą ir verda... daro iš jo mumiją. Po to parduos turistams.

Eliotas liko sukrėstas, jis nežinojo, ką pasakyti. Tik nusigręžė, nesuradęs tinkamų žodžių.

— Suvynios jį į drobulę ir padarys iš jo karalių.

Eliotui norėjusi surikti: „Baik!“ Jis daugiau nebegalėjo šito klausytis. Tačiau grafas tylėjo. Po to išgirdo, kaip įsijungė gramofonas: iš viršuje esančio kambario pasigirdo diktoriaus balsas. Jis mokė kalbėti angliškai. Vadinasi, nelaimėlė surado tas plokšteles. Eliotas žinojo, kad jos sudomins Kleopatrą, ji pradės klausytis anglų kalbos, o jis tuomet galės kiek atsikvėpti.

Staiga pasigirdo trenksmas. Veidrodis! Ji sudaužė veidrodį.

Eliotas pakilo ir nuskubėjo į viršų. Kleopatra stovėjo, siūbuodama. Ant kilimo, ant grindų, ant tualetinio staliuku mėtėsi veidrodžio šukės. Monotoniškai bambėjo gramofonas.

— Karaliene, — ištarė Eliotas lotyniškai. — Nuostabioji karaliene Kleopatra.

— Lorde Ruterfordai! — apimta siaubo rėkė ji. — Kas man atsitiko? Kur aš? — Ji pradėjo greitai berti žodžius kažkokia nežinoma keista kalba, vėliau jos kalba virto isteriška rauda.

Zakis stebėjo procesą. Žiūrėjo, kaip jie įgrūdo anglo kūną į tirštą klampų skystį. Kartais jis balzamuodavo kūną, tiksliai atkartodamas senovinį procesą. Tačiau dabar tai nebuvo labai svarbu. Juk anglai nesidomi, kas ten mumijos viduje, jie nenuima nuo balzamuotų kūnų drobulės. Todėl tereikėjo tinkamai išvirinti kūną bitume ir po to jį suvynioti.

Jis priėjo prie katilo ir apžiūrinėjo paviršiuje plaukiojantį anglo veidą. Kaulai geri, nieko nepasakysi. Būtent tai patinka turistams. Jie apžiūrinėja veido bruožus po drobulėmis. O šitas tipas pakankamai simpatiškas.

Į duris tyliai pasibeldė.

— Nieko nenoriu matyti, — pasakė Džulija. Ji sėdėjo savo svetainėje ant sofutės. Šalia stovėjo Samiras, apkabinęs merginą per pečius. Džulija verkė.

Ji nesuvokė, kas įvyko. Nėra jokių abejonių — Ramzis tikrai buvo muziejuje, jis buvo sunkiai sužeistas ir iš ten pabėgo. Bet mergina niekaip negalėjo patikėti, kad jis nužudė valytoją.

— Mumijos vagystę dar galima paaiškinti, — kalbėjo ji Samirui prieš keletą minučių. — Jis pažinojo tą moterį, žinojo, kas ji tokia. Jam buvo skaudu matyti išniekintą jos kūną, todėl nusprendė išnešti jį.

— Ne, šita versija netinka, — prieštaravo Samiras. — Juk jį areštavo. Kaip jis galėjo pavogti mumiją? Kur galėjo ją nunešti?

Jis nutilo. Prie durų priėjo Rita.

Džulija atsisuko ir pamatė aukštą arabą, apsivilkusį plačiu, plevėsuojančiu apsiaustu. Ji jau buvo benusisukanti, kai arabas staiga pažvelgė į ją nuostabiai žydromis akimis.

Tai buvo Ramzis. Jis praėjo pro Ritą, uždarė paskui save duris. Džulija puolė jam į glėbį.

Visos jos abejonės, visos baimės išnyko. Ji apkabino karalių, įsikniaubė jam į kaklą. Pajuto, kaip jis bučiuoja ją į kaktą, kaip glaudžia prie savęs. Po to vyriškis švelniai, bet valdingai pabučiavo ją į lūpas.

Mergina išgirdo susijaudinusį Samiro balsą:

— Sere, jums gresia pavojus. Jie visur jūsų ieško.

Bet Džulija nepaleido karaliaus. Su tuo keistu apsiaustu jis nebuvo panašus į šio pasaulio žmogų. Šią akimirką mergina suvokė, kokią stiprią, beveik liguistą aistrą ji jaučia šitam žmogui.

— Tu žinai, kas atsitiko? — sušnabždėjo ji. — Muziejuje nužudė moterį ir tave kaltina padarius šį nusikaltimą.

— Žinau, mažyte, — švelniai ištarė jis. — Man gresia mirtis. Ir kai kas dar blogiau už mirtį...

Džulija žiūrėjo į jį, mėgindama suprasti jo žodžius. Po to užsidengė rankomis akis ir pravirko.

Kleopatra sėdėjo ant lovos bukai žiūrėdama į Eliotą. Ar ta būtybė suprato, kai jis pagyrė jos drabužius? Puikia anglų kalba ji vis kartojo iš gramofono sklindančias frazes: „Įdėkite truputį cukraus į mano kavą. Įmeskite gabalėlį citrinos į mano arbatą“. Po to vėl nutilo.

Karalienė leido jam užsegioti perlamutrines sagutes, smalsiai stebėjo, kaip grafas riša rožinio jos sijono diržą. Piktai nusijuokė ir pakėlė aukštyn koją, apgaubtą plataus sijono klostėmis.

Miela, — pasakė ji. Eliotas išmokė ją pasakyti tą žodį angliškai. — Simpatiška suknelė.

Staiga ji pripuolė prie tualetinio staliuko ir pačiupo žurnalą, kur buvo daug spalvingų nuotraukų. Po to dar kartą paklausė, kur ji dabar yra.

— Egipte, — atsakė Eliotas. Grafas tą kartojo daugybę kartų. Tačiau į jį žvelgė bukos akys, o moters veidas spindėjo skausmu.

Eliotas paėmė šukas ir perbraukė per karalienės plaukus. Nuostabūs, melsvai juodi plaukai. Ji atsiduso, ištiesė pečius: jai patiko būti šukuojamai. Gerklinis juokas pasigirdo iš jos lūpų.

— Labai gerai, grafe Ruterfordai, — angliškai pasakė ji. Išlenkė nugarą ir pasirąžė kaip katė, gracingai išskėtusi rankas.

— Nuostabioji karalienė Kleopatra, — atsiduso grafas. Ar galima jau dabar palikti ją vieną? Ar ta moteris jį supranta? Jau verčiau Malenka tegul užrakina duris ir palaukia gatvėje, kol jis sugrįš. — Dabar man reikia išeiti, jūsų didenybe. Pamėginsiu gauti dar vaistų.

Ji atsisuko. Žvilgsnis buvo bereikšmis. Karalienė nesuprato, apie ką kalba Eliotas. Galbūt ji apskritai pamiršo, kas su ja vyko prieš keletą minučių? Buvo akivaizdu, jog moteris kažką mėgina prisiminti.

— Pas Ramzį, — pridūrė Eliotas.

Jos akyse sužibo prasminga kibirkštėlė ir čia pat veidu nubėgo šešėlis. Kleopatra kažką sušnabždėjo, tačiau grafas nieko neišgirdo.

— Gerasis lordas Ruterfordas, — ištarė moteris.

Jis stipriau spustelėjo šukas. Dabar plaukai krito ant pečių didelėmis bangomis.

Karalienės veidas spindėjo kažkokia keista šviesa, burna prasivėrė, skruostai paraudo.

Ji atsisuko ir paglostė Elioto veidą. Kažką greitai ištarė lotyniškai. Kažką apie tai, kad jo burna tarsi jaunuolio, o patirtis subrendusio vyro...

Eliotą suglumino jos žodžiai, jis susimąstė, o karalienė toliau tyrinėjo jo veidą. Jis nesuvokė, kaip vertina šitą moterį: tai matė joje ligotą nelaimingą būtybę, kuria reikia rūpintis, tai vėl prisimindavo, jog tai garsioji karalienė Kleopatra... ir pats jautėsi sutrikęs.

Ta moteris — ištvirkėlė. Ji suviliojo patį Cezarį... O dabar ji pasislinko arčiau Elioto. Po to jos ranka apsivijo grafo kaklą. Pirštai glostė jo plaukus.

Kokia ji šilta! Viešpatie, juk tai tas pats kūnas, kuris, pusiau sudūlėjęs, žaizdotas visai neseniai gulėjo po dulkinais muziejaus vitrinos stiklais. Kuris buvo kietas, juodas, tarsi sudžiūvęs molis.

Bet šitos akys, šviesiai rudos akys su gelsvomis kibirkštėlėmis vyzdžiuose! Neįtikėtina, kad jos atgijo šituose tamsiuose trūnėsiuose! Mirties trūnėsiuose... Grafas netikėtai pajuto jos lūpų prisilietimą. Tos lūpos prasivėrė, ir Eliotas pajuto, kaip moters liežuvis nuslydo tarp jo dantų.

Jo varpa tuojau pat sukietėjo. Bet juk tai beprotybė! Jis jau niekam tikęs... Jo širdis, sąnarių skausmai, vargu ar jis ką nors sugebės... Moters krūtinė prigludo prie jo. Per ploną audinį grafas pajuto karštą kūną. Nėriniai, perlamutrinės sagutės tik dar labiau išryškino laukinį, nežabotą jos aistros žavesį.

Elioto akys padūmavo; grafas matė plikus kaulus ant moters pirštų, kai ji ranka paglostė jo kaktą, norėdama numesti plaukų sruogą... Tačiau jos bučiniai darėsi vis labiau atkaklesni, liežuvis lindo vis giliau ir giliau...

Kleopatra! Cezario, Antonijaus, Ramzio Prakeiktojo meilužė! Eliotas apkabino jos taliją, ir karalienė atsigulė ant nėriniuotų pagalvių, nusitempdama jį paskui save.

Įsisiurbęs į jos lūpas, grafas bejėgiškais sudejavo. O Dieve! Paimti tokią moterį! Jo ranka pakėlė aukštyn šilkinį sijoną ir nusliuogė tarp jos kojų, jausdama karštą drėgmę.

— Kaip nuostabu, lorde Ruterfordai, — lotyniškai ištarė ji. Jos šlaunys prigludo prie jo... prie sukietėjusios varpos, pasirengusios išsiveržti ugnimi.

Eliotas greitosiomis atsegė keletą sagučių. Jau tiek metų grafas to nedarė paskubomis. Jis suvokė, kas dabar įvyks.

— Ak, paimk mane, lorde! — išgirdo moters šnabždesį. — Perverk durklu mano sielą!

„Štai kur bus mano mirtis. Mirsiu ne nuo to siaubo, kurį pamačiau. O nuo to, kad nebeturiu jėgų padaryti tai, kam nesugebu atsispirti“. Eliotas grubiai pabučiavo ją, jo penis įlindo į drėgną klonelį tarp šlaunų. Kleopatra nusijuokė. Jos juokas buvo piktdžiugiškas, gašlus.

Eliotas užsimerkė. Jis pajuto seniai nepatirtą svaigų malonumą...

— Jums negalima čia pasilikti, sere, — pasakė Samiras. — Labai didžiulė rizika. Jie stebi įėjimą. Kad ir kur eisime, jie mus stebės. Sere, jie išnaršė jūsų kambarį ir rado senovines monetas! Ir dar kai ką galėjo rasti...

— Ne. Daugiau kambaryje nieko tokio nebuvo. Bet man reikia su jumis pasikalbėti. Su abiem.

— Turime rasti kokią nors nuošalią vietą, — pasakė Džulija. — Tokią, kur galėtume susitikti.

— Aš viską sutvarkysiu, — pasišovė Samiras. — Tam prireiks poros valandų. Galime susitikti prie Didžiosios mečetės trečią valandą. Apsirengsiu taip, kaip jūs.

— Aš eisiu su tavim! — neatstojo Džulija. — Niekas manęs nesulaikys.

— Džulija, tu nežinai, ką aš padariau, — sušnabždėjo Ramzis.

— Tai papasakok. O tokius pat apdarus Samiras gali gauti ir man.

— Kaip aš myliu tave! — vos girdimai pakuždėjo Ramzis. — Tu labai man reikalinga. Bet, dėl Dievo, Džulija...

— Kas beatsitiktų, visada būsiu su tavim.

— O dabar išeikite, sere. Viešbutyje daugybė policininkų. Susitiksime prie mečetės. Trečią valandą.

Skausmas krūtinėje buvo baisus, bet Eliotas išgyveno. Jis sėdėjo ant mažos kėdutės prie lovos. Norėjosi ko nors išgerti, bet gėrimai buvo gretimame kambaryje, o ten nueiti grafas nebeturėjo jėgų. Jų pakako tik užsisegioti marškinius.

Jis atsisuko ir pažvelgė į miegančią moterį, į jos lygų, tarsi vaškinį veidą. Štai ji atsimerkė. Atsisėdo ir ištiesė Eliotui tuščią stiklinį buteliuką.

— Vaistai, — sušnabždėjo ji.

— Taip, aš jų atnešiu. Bet tu privalai čia pasilikti. Ar supranti? — paklausė grafas lotyniškai. — Čia tu saugi. Turi likti šiuose namuose.

Regis, jai to visai nesinorėjo.

— Kur tu eisi? — paklausė ji ir pasižiūrėjo pro langą į kaitrią vidurdienio saulę ir į baltą sieną. — Netikiu, kad čia Egiptas.

— Taip, mano mieloji. Ir man kuo greičiau reikia surasti Ramzį.

Vėl jos akys sublizgėjo, po to ji sutriko ir išsigando.

Eliotas pakilo. Negalima buvo ilgiau delsti. Jis meldėsi, kad sargybiniai būtų Ramzį jau paleidę. Tikriausiai Džulija ir Aleksas pasamdė pačius geriausius advokatus. Reikia skubėti į viešbutį.

— Tai neilgam, jūsų didenybe, — pasakė Eliotas. — Labai greitai grįšiu su vaistais.

Moteris, regis, nepatikėjo. Grafui išeinant, ji nepatikliai žiūrėjo jam įkandin.

Malenka tebesėdėjo svetainėje, įsispraudusi į kampą, ir drebėjo iš baimės. Ji pažvelgė į Eliotą bereikšmiu žvilgsniu.

— Mano mieloji, paklausyk, — pasakė grafas. Jis pamatė prie baro savo lazdelę ir paėmė ją. — Noriu, kad tu išeitum drauge su manim, užrakintum duris ir pastovėtum gatvėje. Pasaugotum ją.

Mergina, atrodo, jo nesuprato. Ji žiūrėjo kažkur į tolį nematančiomis akimis. Eliotas atsisuko ir tarpduryje pamatė Kleopatrą — basomis kojomis, išsidraikiusiais plaukais. Net ir vilkėdama prašmatnia angliška suknele iš rožinio šilko, ji buvo panaši į laukinę. Moteris spoksojo į Malenką.

Mergina sukūkčiojo ir pašoko iš vietos. Ji drebėjo iš baimės.

— Mieloji, eime su manim, — pasakė Eliotas. — Nebijok, ji tavęs nenuskriaus.

Šokėja buvo pernelyg išsigandusi, kad galėtų išgirsti jo žodžius, tuo labiau jam paklusti. Ji graudžiai verkė. Kleopatros veide abejingumą staiga pakeitė įniršis.

Ji priėjo prie merginos.

— Tai tik tarnaitė, — pasakė grafas, paimdamas karalienę už rankos.

Kleopatra užsimojo ir tvojo Eliotui iš visų jėgų. Nukrito papūgos narvelis. Malenka isteriškai sucypė, papūga irgi pradėjo rėkauti, sparnais daužydama narvelio grotas.

Eliotas stengėsi tvardytis. Malenka turėtų bent jau nustoti dejavusi... Kokia nelaimė! Kleopatros akys lakstė nuo rėkiančios merginos prie paukščio. Ji buvo ties isterijos riba. Galiausiai karalienė pripuolė prie Malenkos, griebė ją už gerklės ir šveitė į grindis. Mergina suklupo lygiai taip, kaip neseniai Henris...

— Sustok tuojau pat! — Eliotas puolė prie Kleopatros. Jau šį kartą jis neleis įvykti nelaimei. Bet karalienė vėl šveitė jį šalin. Jis perskrido per visą kambarį ir atsitrenkė į sieną. Sutraškėjo kaulai — tas pats klaikus metodas. Malenka buvo negyva — Kleopatra nusuko jai sprandą.

Papūga nutilo. Tik žiūrėjo iš narvelio, kraipydama galvą.

Šokėja gulėjo ant kilimo, jos galva buvo neįtikėtinai persukta, tamsios akys pusiau primerktos.

Virš jos stovėjo Kleopatra. Ji susimąsčiusi žiūrėjo į negyvą merginą. Po to pasakė:

— Ji mirė.

Eliotas tylėjo. Laikydamasis už baro lentynos, jis sunkiai atsistojo. Dabar krūtinę spaudžiantis skausmas atrodė menkas, nesvarbus. Niekas negalėjo prilygti jo dvasinėms kančioms.

— Kam tu tai padarei? — sušnabždėjo grafas. Ar jis koks beprotis? Kam dar klausti šitos būtybės? Ji nuostabi, bet jos smegenys sužalotos, kaip ir kūnas.

Kleopatra žiūrėjo į Eliotą nekaltomis akimis. Po to pažvelgė į mirusią merginą.

— Sakyk man, lorde, kaip aš atsiradau? — Jos akys susiaurėjo. Ji priėjo ir padėjo Eliotui atsistoti. Po to pakėlė jo lazdą ir įdavė į rankas. — Iš kur aš čia atėjau? — paklausė ji. Po to pasilenkė, žiūrėdama į grafą plačiai atmerktomis, pilnomis siaubo akimis. — Ar aš buvau mirusi?

Nelaukdama atsakymo, ji pradėjo šaukti. Eliotas apkabino ją ir uždengė burną.

— Tave čia atvedė Ramzis. Tu jį pašaukei. Tu matei jį.

— Taip. — Kleopatra stovėjo ramiai, laikydama Eliotą už riešo. — Ramzis ten buvo. Ir kai aš pašaukiau, jis nuo manęs pabėgo. Kaip ir šita moteris. Juk ji taip pat norėjo pabėgti! Ramzis į mane žiūrėjo tokiomis pat akimis!

— Jis norėjo sugrįžti, bet jį kareiviai sulaikė. Dabar turiu nueiti pas jį. Supranti? O tu pasiliksi čia ir manęs palauksi.

Kleopatra žiūrėjo kažkur pro šalį.

— Ramzis turi tau vaistų, — tęsė Eliotas. — Aš jį atvesiu čia.

— Ar tu ilgam išeini?

— Užtruksiu kelias valandas. Dabar trys valandos. Grįšiu dar iki sutemstant.

Kleopatra vėl sudejavo, pažvelgė į grindis ir prispaudė pirštą prie lūpų. Ji buvo panaši į vaiką, mėginantį išspręsti sudėtingą galvosūkį.

— Ramzis... — sušnabždėjo ji.

Matyt, ji ne visai suvokė, kas tas Ramzis.

Eliotas atsargiai paplekšnojo jai per petį ir priėjo prie negyvos šokėjos. Viešpatie, kur ją dabar dėti? Palikti trūnyti čia, namuose? Jis vos bepavelka kojas ir vargu ar galėtų ją palaidoti sode. Grafas užsimerkė ir karčiai šyptelėjo. Jam atrodė, jog praėjo tūkstantmečiai nuo to laiko, kai paskutinį kartą jis matė savo sūnų, Džuliją, „Šeferdo“ viešbutį ir apskritai bet kokią civilizaciją. Atrodė, kad prieš tūkstantį metų jis gyveno kaip normalus žmogus, žmoniškai elgėsi, mylėjo, kažkuo tikėjo, kažką aukojo — kaip ir visi kiti.

— Gerai, keliauk vaistų, — pasakė Kleopatra.

Ji atsistojo tarp grafo ir mirusios merginos, viena ranka pakėlė Malenką ir nutempė kūną kilimu. Tempė pro papūgos narvelį, bet, laimei, paukštis tuo metu tylėjo. Kleopatra išmetė lavoną į kiemą taip lengvai, tarsi tai būtų skudurinė lėlė. Vargšė šokėja nukrito prie sienos veidu žemyn.

Tik negalvoti, apie nieką negalvoti. Išeiti. Keliauti pas Ramzį...

— Trys valandos, — pasakė Eliotas. — Užstumk man išėjus duris. Matai sklendę?

Kleopatra pasižiūrėjo į duris ir linktelėjo.

— Puiku, lorde Ruterfordai, — lotyniškai pasakė ji. — Vadinasi, dar nesutemus.

Sklendės ji net neketino užstumti. Stovėjo tarpduryje, delnais įsirėmusi į medį, klausėsi tolstančių Elioto žingsnių. Jis judėjo lėtai ir negreitai išnyko iš akiračio.

Reikia iš čia dingti! Ji turi pamatyti, kur atsidūrė. Čia ne Egiptas. Kleopatra nesuprato, kodėl čia atsirado, kodėl ji tokia alkana ir niekaip negali pasisotinti/kodėl nuolat geidžia atsidurti vyriškame glėbyje. Jei tas lordas Ruterfordas nebūtų išvykęs, ji ir vėl būtų privertusi vyriškį pasimylėti...

Bet staiga jo išvykimo priežastis karalienei pasirodė keista. Jis sakė gausiąs vaistų. Kokių vaistų? Kaip jai reikės toliau gyventi su tokiomis baisiomis žaizdomis?

Apie žaizdas ji tik neseniai prisiminė, kai tempė tą mirusią moterį, kuriai pati ir nusuko sprandą.

Ak taip, svarbiausia — pabėgti iš čia, kol nesugrįžo tas lordas ir ji negirdi įsakmaus jo tono, pamokymų ir įkalbinėjimų.

Ji sunkiai prisiminė tas gatves, kuriomis jiedu atėjo. Jos pilnos kaukiančių pabaisų, tokios dvokiančios, triukšmingos, skendinčios dūmuose. Kas buvo tie žmonės, kuriuos ji tenai matė? Tos moterys? Beje, jų suknelės panašios tą, kuria dabar apsivilkusi ji.

Tada Kleopatra taip išsigando! Skaudėjo visą kūną, o ir atrodė ji apgailėtinai. O dabar pilna norų, troškimų. Nėra ko bijoti, reikia nešdintis iš čia.

Kleopatra sugrįžo į miegamąjį. Atsivertė žurnalą ir ėmėsi apžiūrinėti paveikslėlius, kuriuose buvo pavaizduotos simpatiškos poniutės su keistomis suknelėmis, persismaukusios per taliją, panašios į vabzdžius. Paskui pasižiūrėjo į savo atvaizdą veidrodyje.

Reikia kažkuo pridengti galvą. Ir sandalų reikia. Ji greitai išnaršė miegamąjį ir rado sandalus medinėje komodoje. Tokie gražūs, odiniai, puošti auksu... ir nedideli. Kaip tik jai tinka. Surado keistą didžiulį daiktą, nusagstytą gėlėmis, padarytomis iš šilko. Panašu į tą, po kuriuo slepiamasi nuo lietaus. Žiūrėdama į tą daiktą, Kleopatra nesulaikė juoko. Po to užsidėjo jį ant galvos ir užsirišo pasmakrėje. Dabar ji visai panaši į tas moteris iš žurnalų. Tik štai rankos... Ką jai daryti su rankomis? Karalienė pasižiūrėjo į plikus dešinės rankos piršto kaulus. Pirštą dengė labai plonytė permatoma odelė. Dar plonesnė už jos suknelės šilką. Matėsi net kraujagyslės. Moteris vėl sutriko, susijaudino.

Ir staiga prisiminė kažką pasilenkusį virš jos. Ne, negalima leisti, kad viskas pasikartotų. Reikia paslėpti, kažkuo tą ranką apvynioti. Gal bintu? Štai kairė ranka atrodo tvarkingai.

Ji pradėjo raustis spintoje, versdamas skudurus.

Ir jai pavyko. Puikus atradimas! Tenai gulėjo maži šilkiniai skudurėliai skirti specialiai rankoms. Balti, siuvinėti perlais. Du. Ir ant kiekvieno skudurėlio tarsi penki pirštai. Nuostabu. Tokie trumpi, nukirpti ties riešais. Kleopatra įkišo į juos rankas. Dabar niekas nepamatys kaulėtų pirštų be odos.

Tai štai ką lordas Ruterfordas vadino „šiuolaikiškais“ daiktais: muzikines dėžutes ir aplink zujančius, kaip jis sakė „automobilius“. Šįryt karalienė juos matė, jie supo ją iš visų pusių. Panašūs į begemotus. Įdomu, kaip lordas pavadintų šituos drabužėlius rankoms?

Ji švaisto brangų laiką. Priėjusi prie tualetinio staliuko paėmė keletą monetų ir įsidėjo į vidinę sijono kišenę.

Atidariusi duris, žvilgtelėjo į negyvą kūną, gulintį prie sienos. Kažkas buvo negerai, bet kas — karalienė niekaip negalėjo suprasti. Mėgino, bet nesuprato. Kažkas...

Ji vėl tarsi pro rūką pamatė virš jos pasilenkusią figūrą. Ir išgirdo šventus žodžius, tariamus jai žinoma kalba. „Tai tavo protėvių kalba, tu privalai ją išmokti“. Ne, ne, tai įvyko visai kitame laikmetyje. Šviesiame kambaryje, pilname itališko marmuro. Tuomet jis ją mokė. O šįkart buvo labai karšta, tamsu, ir ji kėlėsi, tarsi kilo iš dugno į paviršių, jai buvo silpna, sunkios rankos, kojos... Ją slėgė vanduo, pilna burna vandens... ir ji net šaukti negalėjo.

Tavo širdis vėl plaka, tu sugrįžai į gyvenimą. Vėl esi stipri, jauna, nuo šiolei tu nemirtinga...

Ne, nereikia verkti. Neverta kovoti, ieškoti jo, žiūrėti į jį. Tolstanti figūra, žydros akys. Ji pažinojo tas akis. „Tai atsitiko tada, kai aš išgėriau eliksyro. Žynė man parodė veidrodyje... žydras akis“. Taip, tas pats balsas. Tai jis meldėsi tamsoje, kalbėjo senovines šventas maldas.

Ir ji pavadino tą žmogų vardu! Ir čia, šitame keistame mažame namelyje, lordas Ruterfordas irgi minėjo jo vardą. Lordas ketino...

Sugrįžti iki sutemos.

Kam to reikia. Kleopatra žiūrėjo pro arką į mirusį kūną... Ji privalo įsilieti į šitą svetimą pasaulį. Turi žinoti, kaip paprasta, kaip lengva žudyti. Nusuki jiems sprandą — tarsi nulauži gležną stiebelį...

Moteris paskubomis išėjo iš namo. Net neuždarė durų. Baltos priešais stovinčių namų sienos pasirodė jai pažįstamos ir visai nebaisios. O gal tikrai čia Egiptas? Bet ne, šito negali būti.

Ji nužingsniavo pirmyn, prilaikydama skrybėlės kaspinus, kad vėjas nenupūstų jos nuo galvos. Eiti taip lengva. Kaip gerai, kad šildo saulė...

Karalienė pamatė, kaip į gilų urvą įsiveržė saulės spindulys. Atsidarė medinis dangtis. Ji išgirdo žvangant grandines.

Po to prisiminimai išnyko. Tai buvo tik blyksnis, vargu, ar jį pavadinsi prisiminimais. „Ramzi, atsibusk!“

Taip, tai jo vardas. Bet dabar jai tas nerūpi. Ji laisva šitame baisiame mieste. Gali eiti kur akys veda, kur kojos neša. Stebėti, pažinti, atrasti...