Mumija, arba Ramzis Prakeiktasis

6 skyrius

Dar niekada Henris nebuvo toks girtas. Jis pribaigė škotiško viskio butelį, kurį neatsiklausęs paėmė iš Elioto, po to dar maukė brendį... gėrė tarsi vandenį, nejausdamas net skonio. Tačiau ir tai nepadėjo.

Vieną po kito jis rūkė egiptietiškus cigarus, skleisdamas Deizės bute tokį aromatą, prie kurio buvo įpratęs Kaire. Ir mintimis vis sugrįždavo prie Malenkos. Kad taip ji būtų šalia! Nors pats sau Henris buvo tvirtai pažadėjęs, kad kojos daugiau nekels į Egiptą. Nėra baisesnio prisiminimo už tą, kaip jis įėjo į niūrią kapavietę, kur, palinkęs prie senovinių pergamentų, sėdėjo jo dėdė Lourensas...

Ta mumija buvo gyva! Ji matė, kaip jis pylė miltelius į dėdės puodelį. Juk jis neišprotėjo... Matė pramerktas mumijos akis, žiūrinčias pro sudūlėjusius tvarsčius. Ir... kaip mumija išlipo iš karsto Džulijos namuose. Iki šiolei jautė ant savo kaklo jos rankas.

Niekas dabar negali žinoti, koks pavojus jam gresia, nes niekas nežino, kokiais motyvais vadovaujasi mumija. Kam ieškoti priežasties, kuri prikėlė naujam gyvenimui šitą puvėsį? Tai nesvarbu. Baisiausia, kad tas niekingas padaras žino, ką padarė Henris! Ir nors jis negalėjo iki galo patikėti, kad tas tvirtas vyras — tai ta pati apšepusi būtybė, kuri mėgino jį pasmaugti, protas jam sakė, kad būtent taip ir yra. Įdomu, ar galėjo tas žmogus vėl pasislėpti po tvarsčiais ir, išlindęs iš jų, ateiti nužudyti Henrį?

— O Viešpatie. — Henris krūptelėjo. Deizė kažką pasakė, ir, pakėlęs akis, jis pamatė merginą stovint prie židinio ir demonstruojant korsetą bei šilkines kojines. Jos krūtys gundančiai veržėsi iš po aptempto korseto, ant pečių krito šviesios garbanos. Poza buvo labai pikantiška — malonu pasižiūrėti dar maloniau paliesti. Tik ne dabar.

— Tu sakai, kad ta prakeikta mumija išlindo iš dėžės ir savo šlykščiomis rankomis griebė tau už kaklo? Ir kad ji su chalatu bei šlepetėmis dabar ramiai vaikštinėja po Džulijos namus?

Dingtum tu iš čia, Deize! Henrio mintyse iškilo paveikslas: štai jis išsitraukia iš kišenės peilį, tą patį, kuriuo nudūrė Šarplsą, ir smeigia jį Deizei tiesiai į gerklę.

Pasigirdo skambutis. Nejaugi ji taip apsirengusi eis atidaryti durų? „Tu bukaprotis! Argi tave tai jaudina?“ Henris susigūžė krėsle ir įkišo ranką į kišenę, ieškodamas peilio.

Gėlės. Ji sugrįžo su didžiule puokšte gėlių, kurią atnešė kažkoks gerbėjas. Henris atsipalaidavo.

Ką ji daro? Kodėl taip keistai žiūri į jį?

— Man reikia pistoleto, — nepakeldamas akių pasakė jis. — Gal kas nors iš tavo draugužių galėtų man jį gauti?

— Net neketinu į tai veltis!

— Darysi viską, ką tau pasakysiu! — riktelėjo Henris. Jei tik šita moteris žinotų, kad jis jau du žmones nužudė! Ir dabar vos jos pačios nenudėjo! Tik per plauką. Jam taip norėjosi sukelti Deizei skausmą, norėjosi pažiūrėti, kokia bus jos veido išraiška, kai peilis įsmigs į gerklę. — Eik prie telefono, — pasakė jis. — Paskambink savo kvaištelėjusiam broliukui. Pasakyk, kad man reikia nedidelio pistoleto, kurį lengvai galėčiau paslėpti po paltu.

Ji ką — mėgina verkti?

— Daryk, ką tau sakau, — įsakė Henris. — Aš eisiu į klubą, paimsiu kai ką iš drabužių. Jei man kas nors skambins, pasakyk, kad aš čia, supratai?

— Tu tokios būklės, kad negali niekur eiti!

Henris sunkiai pakilo iš kėdės ir nuėjo prie durų. Grindys po jo kojomis siūbavo. Jis prisiglaudė prie staktos ir ilgas lingavo, įrėmęs kaktą į duris. Mėgino prisiminti, ar kada nors buvo toks laikas, kai jis jautė tokį nuovargį, buvo apimtas tokio pykčio ir tokios nevilties. Atsisukęs, pažvelgė į meilužę.

— Jei sugrįžęs sužinosiu, kad nepadarei...

— Aš viską dėl tavęs padarysiu, — pasakė Deizė. Ji metė ant grindų gėles, sudėjo ant krūtinės rankas ir, nusisukusi nugara, nuleido galvą.

Apimtas nepaaiškinamo veržlumo, Henris nusprendė, jog atėjo metas sumažinti įtampą. Turi būti merginai malonus, netgi švelnus, nors, matydamas tą sulinkusią nuo kūkčiojimo nugarą, jis tvirtai sukando dantis.

— Juk tau patinka šitas lizdelis, tiesa, mieloji? — paklausė jis. — Ir šampaną gerti patinka, ir dabintis brangiais kailiais. Greitai tau padovanosiu automobilį — jis tau taip pat patiks. Bet dabar man labai reikia, kad būtum paklusni. Turi praeiti kažkiek laiko.

Jis matė, kaip Deizė linktelėjo. Nespėjus jai net atsisukti, jaunuolis išėjo į koridorių.

Henrio lagaminus paėmė.

Džulija stovėjo prie lango, stebėdama nerangų, triukšmingą vokišką automobilį, lėtai judantį gatve. Ji nežinojo, kaip pasielgti su Henriu.

Kreiptis valdžios pagalbos? Apie tai nėra ko net galvoti. Ne tik todėl, kad nėra Henrio nusikaltimo liudininkų. Ji žinojo, kaip dėl to išgyvens dėdė Rendolfas.

Nuojauta kuždėjo, jog Rendolfas nekaltas. Ir mergina puikiai suprato, jog žinia apie sūnaus nusikaltimą jam bus lemtinga. Ji praras dėdę, kaip kad prarado tėvą. Nors jie tokie skirtingi, tačiau yra vieno kraujo, ir Džulija jį mylėjo. Ji prisiminė, ką Henris jai kalbėjo šįryt: „Išskyrus mus, tu nieko neturi“. Jai taip suspaudė širdį, kad mergina vos vėl nepravirko.

Ant laiptų pasigirdo žingsniai, sugrąžinę ją į realybę. Ji atsisuko. Ir pamatė vienintelį pasaulyje žmogų, galėjusį nuimti nuo jos pečių šią nepakeliamą naštą. Bent jau laikinai.

Dėl šios minutės ji labai skrupulingai apsirengė, vis mėgindama save įtikinti, kad kiekvienas jos veiksmas — pavyzdys Ramziui. Iš savo garderobo Džulija išsirinko patį prašmatniausią kostiumą, geriausią juodą skrybėlę su šilkinėmis gėlėmis ir, suprantama, pirštines. Rinkosi, norėdama supažindinti karalių su šiuolaikine mada.

Be to, Ramzio akyse norėjosi atrodyti žaviai. Mergina žinojo, kad jai tinka vilnonis raudono burgundiško vyno spalvos kostiumas. Ji pastebėjo Ramzį leidžiantis laiptais žemyn, ir jos širdis suspurdėjo.

Karalius įžengė į salę, ir merginai užėmė kvapą: jis sparčiais žingsniais artinosi prie Džulijos, akivaizdžiai ketindamas pabučiuoti ją.

Ji nepasitraukė.

Karalius puikiai atrodė su Lourenso rūbais. Nuostabūs batai, tamsios kojinės. Pagal visas taisykles užsegioti marškiniai. Kaklaraištis užrištas originaliai, bet atrodo puikiai. Netgi sąsagos savo vietoje. Jis stulbinamai gražus su šilkine liemene, juodu smokingu, pilkomis flanelinėmis kelnėmis. Tik štai šaliko paskirties nesuprato ir susijuosė juo taliją, matyt palaikęs jį diržu, — taip senovėje rengdavosi kariai.

— Galima? — paklausė Džulija, nurišdama šaliką ir užmesdama jį Ramziui ant kaklo. Po to tvarkingai lėtai pakišo jį po paltu.

Jo žydros akys stebėjo merginą, lūpose žaidė keista mąsli šypsena.

Dabar prasidės nuotykiai. Jiedu drauge išeis iš namų. Džulija ketino Ramziui Didžiajam parodyti dvidešimtą amžių. Jos gyvenime nebuvo labiau jaudinančio momento.

Kai Džulija rakino duris, karalius paėmė ją už rankos, švelniai prisitraukė prie savęs. Merginai ir vėl pasirodė, kad jis ketina ją pabučiuoti, ir jos jaudulį netikėtai pakeitė baimė.

Ramzis tą pajuto, sustojo, kiek atsitraukė nuo merginos ir švelniai ją pabučiavo. Po to valiūkiškai nusišypsojo.

Dieve, o ji dar buvo pasirengusi priešintis!

— Eime. Pasaulis laukia mūsų! — pasakė Džulija, mostelėjusi ranka pro šalį važiuojančiam ekipažui ir stumtelėjusi link jo karalių.

Tačiau jis tarsi sustingo, įsmeigęs akis į tolyn vingiuojančią plačią gatvę, į namus, aptvertus metalinėmis tvoromis, masyvias duris bei langus, pridengtus nėriniuotomis užuolaidomis, į iš židinių aukštyn kylančius dūmus.

Kokiu džiugesiu, kokia energija bei aistra turėtų dabar užtvindyti visą jo esybę bundantis Londono rytas! Linguodamas, Ramzis nusekė paskui Džuliją ir įsitaisė ant galinės kebo sėdynės.

Džulija pagalvojo apie tai, kad jos dievinamas Aleksas niekada neturėjo nė trupinėlio tokio gyvybingumo, gebėjimo taip džiaugtis gyvenimu. Akimirką jai pasidarė liūdna, bet ne todėl, kad prisiminė Aleksą, o todėl, kad suprato vieną tiesą: praeities žavesys sugriautas, ir nuo šiolei viskas bus kitaip.

Apkrautas knygomis Samiro kabinetas Britų muziejuje buvo mažas ir ankštas. Galbūt todėl, kad didžiulis rašomasis stalas bei du odiniai krėslai stovėjo viduryje. Tačiau Eliotui kambarėlis pasirodė pakankamai jaukus. Dėkui Dievui, čia buvo nedidelis židinys, todėl netrūko ir šilumos.

— Nesu įsitikinęs, kad daug ką galėsiu jums pasakyti, — pareiškė Sandras. — Lourenas išvertė tik fragmentą. Faraonas pareiškė, jog jis nemirtingas. Regis, jis keliavo po pasaulį iki pat oficialaus savo valdymo pabaigos. Gyveno tarp tautų, apie kurių egzistavimą senovės egiptiečiai net neįtarė. Pareiškė, maždaug du šimtmečius pragyvenęs Atėnuose, taip pat gyvenęs ir Romoje. Galiausiai jis užsidarė mauzoliejuje, iš kurio jį prikelti galėjo tik Egipto karališkųjų šeimų nariai. Keletas dvasininkų žinojo jo paslaptį. Kleopatros valdymo laikais jis tapo legenda. Jaunoji karalienė juo patikėjo.

— Ir padarė viską, kad prikeltų jį naujam gyvenimui.

— Jis taip parašė. Karalius beprotiškai įsimylėjo Kleopatrą, politiniais sumetimais palaimino jos sąjungą su Cezariu. Bet moters romanas su Marku Antonijumi jam buvo netikėtas. Ir labai jį nuliūdino. Tie faktai neprieštarauja istorijai. Jis, lygiai taip pat kaip ir mes, smerkė Kleopatrą su Antonijum už jų neapgalvotus poelgius, neprotingą vadovavimą.

— Ir Lourensas patikėjo ta istorija? Ar jis turėjo kokią nors savo versiją?..

— Jis buvo be galo laimingas, atskleidęs šitą paslaptį. Toks neįtikėtinas archeologinis radinys! Tiek neįkainojamų relikvijų! Jis mielai būtų pašventęs tam visą savo gyvenimą. Negaliu atsakyti, kuo jis patikėjo, o kuo ne.

Eliotas susimąstė.

— O kaip mumija, Samirai? Juk tyrinėjote ją. Buvote šalia Lourenso, kai pirmą kartą nukėlėte sarkofago antvožą.

— Taip.

— Ar nieko keisto nepastebėjote?

— Dieve mano, iki tol buvau matęs tūkstančius tokių mumijų. Visų įdomiausi buvo pergamento ritinėliai, įvairių kalbų mišinys ir, žinoma, sarkofagas.

— Gerai, turiu jums vieną keistą istoriją, — pasakė Eliotas. — Mūsų bendras pažįstamas, Henris Stratfordas tvirtina, jog ta mumija prisikėlė. Šįryt ji paliko sarkofagą, perėjo per Lourenso biblioteką, atėjo į svetainę ir pamėgino pasmaugti Henrį. Jam pasisekė: spėjo pasprukti nuo mumijos ir liko gyvas.

Samiras kurį laiką tylėjo, tarsi neišgirdęs Elioto pasakojimo. Po to švelniai prabilo:

— Jūs juokaujate, grafe Ruterfordai?

Eliotas nusijuokė:

— Ne. Aš nejuokauju, misteri Aibrahamai. Ir drįstu lažintis, jog Henris Stratfordas taip pat nejuokavo, šįryt pasakodamas man šitą istoriją. Tikrai, aš įsitikinęs, kad jis nejuokavo. Jaunuolis visas drebėjo, tarsi drugio krečiamas, jį buvo apėmusi isterija. Jam tikrai ne juokai rūpėjo.

Tyla. „Štai ką reiškia netekti žado“, — mąstė Eliotas, stebėdamas Samirą.

— Gal turite cigaretę, Samirai? — paklausė Eliotas.

Neatitraukdamas nuo grafo akių, Samiras atidarė mažytę, įmantriai inkrustuotą dėžutę iš dramblio kaulo. Egiptietiškos kvepiančios, puikios kokybės cigaretės. Paėmė auksinį žiebtuvėlį ir ištiesė Eliotui.

— Dėkoju. Dar norėjau pridurti... tikriausiai jums bus įdomu... šita mumija Džulijai nieko blogo nepadarė. Dabar ji — garbingas merginos svečias.

— Grafe Ruterfordai...

— Aš kalbu kaip niekada rimtai. Mano sūnus Aleksas tuojau pat nuvyko pas ją. Tarp kitko, tenai jau lankėsi policija. Paaiškėjo, jog Stratfordų namuose atsirado egiptologas, misteris Ramsėjus Redžinaldas, ir Džulija nekantrauja parodyti jam Londoną. Ji net nerado laiko aptarti liguistas Henrio haliucinacijas. Tuo tarpu Henris, pamatęs tą egiptologą, iškart pareiškė, kad jis ir yra ta pati mumija. Tik dabar ji vaikštinėja, apsirengusi Lourenso drabužiais.

Eliotas užsidegė cigaretę, giliai užtraukė dūmą.

— Greitai ir iš kitų išgirsite apie tai, — mandagiai pasakė jis. — Ir reporteriai tenai buvo. „Mumija vaikštinėja po Meiferą“. — Jis gūžtelėjo pečiais.

Samirui nebuvo juokinga — jis patyrė šoką. Atrodė labai sutrikęs.

— Atleiskite, — ištarė jis, — tačiau aš nesu geros nuomonės apie Lourenso sūnėną Henrį.

— Suprantama, aš tuo net neabejojau.

— Tas egiptologas... Sakėte, jo vardas Ramsėjus Redžinaldas. Niekada apie tokį negirdėjau.

— Žinoma, negirdėjote. O juk jūs visus juos pažįstate — nuo Kairo iki Mančesterio, nuo Berlyno — iki Niujorko.

— Manau, kad taip.

— Vadinasi, čia kažkokie paistalai?

— Visiški paistalai.

— Jei nekreipsime dėmesio į informaciją, skelbiančią, jog ši mumija yra nemirtinga... Tada tarsi viskas atsiduria savo vietose.

— Negi jūs tikite... — Samiras nutilo. Regis, jis visiškai sutriko — vis labiau niaukėsi.

— Na ir?..

— Tai neįtikėtina, — sumurmėjo Samiras. — Lourensas mirė toje kapavietėje nuo širdies smūgio. Ta būtybė jo nenužudė! Kažkokia beprotybė!

— Ar buvo kokių nors smurtinės mirties požymių?

— Požymių? Jokių. Nors pačioje kapavietėje sklandė kažkokia pikta dvasia... Be to, tie prakeiksmai, parašyti ant sarkofago... Mumija nenorėjo, kad kas nors drumstų jos ramybę. Saulė. Ji vengė saulės. Ir prašė netrukdyti jai ilsėtis. Būtent šito trokšta visi mirusieji.

— Argi? — paklausė Eliotas. — Jei numirčiau, nežinau ar norėčiau, kad mane paliktų ramybėje. Turbūt apskritai nieko nenorėčiau. Jei iš tiesų numirčiau.

— Mes esame savo vaizduotės spąstuose, grafe Ruterfordai. Be to... Lourenso mirties akimirką su juo kapavietėje buvo ir Henris Stratfordas!

— Hm-m... Tas tiesa. Ir iki šio ryto Henris nė karto nematė, kad mūsų sudūlėjęs, sudžiūvęs bičiulis judėtų.

— Nepatinka man šita istorija. Labai nepatinka. O dar mis Stratford viena namuose su šitomis relikvijomis.

— Tikriausiai muziejui derėtų viską sudėlioti į vietas — pasakė Eliotas. — Patikrinti mumiją. Kad ir kaip būtų, juk tai ypač vertingas radinys.

Samiras nieko neatsakė. Jis vėl tarsi sustingo, įsmeigęs nematantį žvilgsnį į rašomąjį stalą.

Eliotas pasiėmė lazdelę, sunkiai pakilo. Jis didžiavosi, kad pavyko nuslėpti, kokių pastangų iš jo pareikalavo šitas paprastas judesys. Teks truputį pastovėti, kad nurimtų pragariškas sąnarių skausmas. Grafas neskubėdamas užgesino cigaretę.

— Dėkoju, Samirai. Pokalbis buvo labai įdomus.

Samiras tarsi atsibudo.

— Kas, velniai rautų, čia vyksta, kaip jūs manote, grafe Ruterfordai? — jis pakilo iš krėslo.

— Norite išgirsti mano nuomonę?

— Žinoma.

— Ramzis Antrasis nemirtingas. Senais laikais jis atskleidė kažkokią paslaptį, surado kažkokį eliksyrą, kuris padarė jį nemirtingu. Ir dabar štai vaikštinėja su Džulija po Londoną.

— Jūs ir vėl juokaujate.

— Ne, — pasakė Eliotas. — Aš taip pat tikiu vaiduokliais, dvasiomis, užkerėjimais. Metu per petį druską, nuolat beldžiu į medį. Labai nustebsiu, būsiu priblokštas, jei paaiškės, jog šita istorija — tiesa, suprantate? Tačiau vis tiek aš tuo tikiu. Bent jau šiuo momentu. Ir pasakysiu kodėl. Todėl, kad to, kas atsitiko, kitaip negalima paaiškinti.

Ir vėl tyla.

Eliotas šyptelėjo. Užsimovė pirštines ir, pasiremdamas lazdele, žvaliai išėjo iš kabineto... nors kiekvienas žingsnis kėlė jam skausmą.