Mumija, arba Ramzis Prakeiktasis

4 skyrius

Eliotas sėdėjo supamame krėsle ir žiūrėjo į židinyje smilkstančias anglis. Jis pasislinko arčiau ugnies, užkėlė šlepetėmis apautas kojas ant grotelių. Ugnies karštis kiek palengvino kojų bei rankų sąnarių skausmą. Grafas nekantraudamas, su sau pačiam netikėtu susižavėjimu klausėsi nelabai rišlaus Henrio pasakojimo. Dievas atsilygino Henriui, su kaupu atsilygino už visas jo nuodėmes! Jis pateko į skandalą.

— Tikriausiai tau tik pasivaideno, — pasakė Aleksas.

— Sakau jums, tas prakeiktas padaras išlindo iš mumijos futliaro ir priėjo prie manęs. Jis mane smaugė. Jaučiau ant savo kaklo jo letenas, mačiau tvarsčiais apvyniotą veidą.

— Tikrai pasivaideno, — niekaip negalėjo patikėti Aleksas.

— Nieks, velniai rautų, man nesivaideno!

Eliotas pasižiūrėjo į abu jaunuolius, stovinčius prie židinio. Nesiskutęs, drebančiomis rankomis laikantis stiklinę viskio Henris. Ir Aleksas, kaip visada, tvarkingas, žvalus.

— O tas vaikinas, egiptologas... sakai, kad jis ir yra ta mumija? Henri, tu visą naktį kažkur basteisi, juk taip? Girtuokliavai su ta mergše iš miuzikholo? Turbūt buvai...

— Na gerai, tada iš kur atsirado tas velnio išpera, jei jis ne mumija?

Eliotas nusijuokė, sidabrinės lazdelės galu pajudino anglis židinyje.

Henris nepasidavė:

— Vakar vakare jo ten nebuvo. O dabar nusileido laiptais iš viršaus, vilkėjo dėdės Lourenso chalatą. Jūs jo nematėte. Jis nepanašus į paprastą žmogų. Bet kas jį pamatęs tą pasakys.

— Jis dabar tenai? Su Džulija?

Naivuolis Aleksas tik dabar viską suprato.

— Tą ir mėginu jums pasakyti. O Viešpatie! Ar kas nors Londone girdi, ką aš kalbu? — Henris gurkštelėjo viskio, priėjo prie baro ir vėl prisipylė stiklinę. — O Džulija jį globoja. Ji žino, kas atsitiko, matė, kai mumija puolė mane smaugti!

— Tu tik užsitrauksi nešlovę su šita istorija, — pastebėjo Aleksas. — Niekas tuo nepatikės...

— Pats matei tuos papirusus, tuos ritinėlius, — kalbėjo Henris. — Juose rašoma apie nemirtingumo paslaptį. Lourensas tam vaikinui, Samirui, pasakojo kažką apie Ramzį Antrąjį, kuris gyveno daugiau nei tūkstantį metų...

— Maniau, jog tai buvo Ramzis Didysis, — įsiterpė Aleksas.

— Tai vienas ir tas pats žmogus, nemokša tu. Ramzis Antrasis arba Didysis, arba Prakeiktasis. Apie tai parašyta tuose pergamentuose, sakau jums. Apie Kleopatrą ir apie šitą Ramzį. Nejaugi neskaitėte laikraščių? O aš maniau, jog dėdės Lourenso smegenys perkalto nuo karščio...

— Man regis, tau reikia pailsėti, galbūt netgi pasigydyti. Visos tos kalbos apie prakeiksmus...

— Velniai rautų, jūs nenorite manęs suprasti! Tai ir už prakeiksmą blogiau. Tas padaras norėjo pribaigti mane. Jis judėjo, jau sakiau jums. Mumija atgijo.

Aleksas mandagiai ir atlaidžiai žiūrėjo į Henrį. „Toks jo veidas būna, kai jį kalbina žurnalistai“, — pagalvojo Eliotas.

— Man reikia susitikti su Džulija. Tėti, jeigu leisi...

— Žinoma, būtinai turi tą padaryti. — Eliotas vėl atsisuko į židinį. — Ir į tą egiptologą pasižiūrėk atidžiau. Sužinok, iš kur jis atsirado. Vargu, ar Džulija išdrįstų pasilikti namuose viena su užsieniečiu. Kažkokios nesąmonės.

— Ji namuose pasiliko viena su ta prakeikta mumija! — suriaumojo Henris.

— Henri, gal tu grįžk namo ir pamiegok, — ramiai pasakė Aleksas. — Pasimatysime, tėti.

— Na tu ir bukaprotis!

Aleksas apsimetė neišgirdęs įžeidimo. Jis visada mokėjo atsiriboti nuo įžeidžių žodžių. Henris vėl ištuštino stiklinę ir nuėjo prie baro.

Eliotas klausėsi, kaip skamba butelis, liesdamas stiklinės kraštą.

— O tu įsiminei to paslaptingo egiptologo vardą? — paklausė jis.

— Redžinaldas Ramsėjus. Jis išgalvotas. Galiu prisiekti, kad ji pasakė bet kokį tuo metu į galvą atėjusį vardą. — Su pilna stikline viskio Henris sugrįžo prie židinio, atsirėmė ir ėmė iš lėto gurkšnoti, slėpdamas akis nuo jį stebėjusio Elioto. — Jis neištarė nė žodžio angliškai. Būtum matęs, kokios piktos jo akys! Sakau tau: nedelsiant reikia kažko imtis!

— Na ir ką tu siūlai?

— Iš kur man žinoti, po paraliais! Sučiupti tą prakeiktą padarą, štai ką reikia daryti!

Eliotas sukikeno:

— Jei ta mumija ar tas žmogus, ar dievai žino kas mėgino tave pasmaugti, tuomet, kodėl Džulija globoja jį? Kodėl jį gina? Ir kodėl jis neužpuolė jos?

Kurį laiką Henris bukai žvelgė į erdvę, po to vėl gurkštelėjo viskio. Eliotas šaltai žiūrėjo į jaunuolį. Galbūt Henris tikrai išprotėjo? Ne! Nervai jo kiek išklibinti, bet jis ne beprotis.

— Norėčiau suprasti, — švelniai pasakė Eliotas, — kodėl jis ketino taip blogai su tavimi pasielgti?

— Juk tai mumija, kad ją kur velnias! Aš juk buvau užėjęs į jos kapavietę! Aš, o ne Džulija! Aš radau Lourensą negyvą toje skylėje...

Henris netikėtai nutilo, tarsi būtų kažką prisiminęs, jo veidas pasikeitė: kažkokia mintis jam sukėlė šoką.

Akimirksniu judviejų akys susitiko, ir Eliotas vėl nusisuko į židinį. „Ir tai tas žmogus, kuriuo aš buvau kadaise susižavėjęs, — pamanė jis, — kurį aistringai, švelniai glosčiau, netgi mylėjau. Dabar jis priėjo liepto galą“. Sakoma, jog kerštas saldus, bet tai netiesa.

— P-paklausyk, — sumikčiojo Henris, — tai galima kažkaip paaiškinti. Kad ir koks būtų paaiškinimas, tą padarą būtina sustabdyti. Galbūt jis apžavėjo Džuliją.

— Suprantu.

— Ne, tu nesupranti. Laikai mane bepročiu. Niekini. Visada mane niekinai.

— Ne, ne visada.

Jie vėl pažvelgė vienas į kitą. Dabar Henrio veidas buvo išpiltas prakaito, lūpos drebėjo. Jis neatlaikė Elioto žvilgsnio.

„Visiškai krito į neviltį, — pamanė Eliotas. — Nuo savęs niekur nepasislėpsi, štai kur šuo pakastas“.

— Gali apie mane galvoti ką tinkamas, — pasakė Henris. — Bet aš tame name daugiau nenakvosiu. Liepiau, kad mano daiktus nuneštų į klubą.

— Negalima Džulijos palikti vienos. Tai neteisinga. O kol jiedu su Aleksu oficialiai nesusižadėję, aš neturiu teisės kištis į jos gyvenimą.

— Taip jau ir negali? O kodėl aš negaliu elgtis, kaip man patinka? Pasakiau: aš ten nebegyvensiu!

Eliotas suprato, jog Henris ketina išeiti. Jis išgirdo, kaip skambtelėjo stiklinė į marmurines baro dureles. Girdėjo, kaip tolsta jaunuolio žingsniai. Jis liko vienas.

Grafas atsilošė krėsle, padengtame raštuotu audiniu. Trinktelėjo lauko durys.

Jis pamėgino sugrįžti mintimis atgal ir viską sudėlioti į vietas. Henris čia atėjo po to, kai Rendolfas nepatikėjo jo žodžiais. Keista, bet netgi toks nusivylęs bukaprotis, koks buvo Henris, kažin ar galėjo sugalvoti tokią istoriją. Kokie niekai.

— Kleopatros meilužis, — sumurmėjo Eliotas, — Egipto karališkų rūmų sergėtojas. Ramzis Nemirtingasis. Ramzis Prakeiktasis.

Jam kilo noras susitikti su Samiru, pasikalbėti su juo. Žinoma, ta istorija juokinga, bet vis dėlto... Žinoma, Henris degraduoja kur kas sparčiau, nei galima buvo tikėtis. Bet apie tai Samirui nebūtina žinoti.

Eliotas išsitraukė kišeninį laikrodį. Taip, dar labai anksti. Iki šiandien paskirtų vizitų lieka dar aibė laiko. Jei tik jis galėtų savarankiškai pakilti iš krėslo!

Grafas sujudėjo, mėgindamas patogiau pasiremti lazdele, kai išgirdo greitus žmonos žingsnius. Jis vėl atsilošė krėsle, pajutęs palengvėjimą, jog skausmas kiek atlėgo, ir pažvelgė į Editą.

Ji visada jam patiko, o dabar, kai jau nugyventa pusė gyvenimo, jis suprato, kaip stipriai myli savo žmoną. Nepriekaištingas padorumas, kuklus žavesys... Jam atrodė, jog Editos neveikia bėgantis laikas, galbūt todėl, kad kaip moteris ji niekada netraukė Elioto. Ji buvo dvylika metų vyresnė, vadinasi, senesnė, o senatvės grafas neapsakomai bijojo. Jam buvo baisu prarasti ir Editą.

Jis žavėjosi žmona, mėgavosi jos draugija; jam visada reikėjo jos pinigų. Edita tam neteikė ypatingos reikšmės. Ji vertino savo vyro žavesį, jo ryšius su aukštuomenės šulais, atlaidžiai žiūrėjo į jo ekscentriškus išsišokimus.

Moteris žinojo, kad jis gyvena ne taip, kaip reikalauja nustatytos normos, kad jis „balta varna“. Ji nepritarė vyro požiūriui į gyvenimą, nejautė simpatijos nei jo draugams, nei priešams. Eliotas nebuvo jos gyvenimo ašis. Atrodė, kad jos laimė nepriklauso nuo Elioto laimės, ji buvo dėkinga, kad vyras nepabėga į Egiptą, kaip kad pasielgė Lourensas Stratfordas, o stengiasi prisitaikyti ir ramiai gyventi.

Dabar Eliotą nukamavo artritas, jis buvo bejėgis, net ir norėdamas negalėjo būti jai neištikimas, o kadaise jaunystėje... Kartais jis mėgino suvokti, ar jo žmoną džiugino šis faktas, ar erzino, bet taip ir nesurado atsakymo. Jie vis dar drauge mėgavosi vedybiniu guoliu, tikriausiai taip bus ir toliau, nors nei vienas, nei antras nejautė tam poreikio. Tiesa, pastaruoju metu jis suprato, jog yra visiškai priklausomas nuo Editos, ir labai prie jos prisirišęs.

Eliotas apsidžiaugė, kad žmona namie. Jos buvimas šalia švelnino Lourenso netekties skausmą. Žinoma, jis privalo kuo greičiau išpirkti tą nelemtą briliantinį vėrinį. Rendolfas pažadėjo duoti pinigų rytoj ryte, ir Eliotui palengvėjo.

Šiandien Edita vilkėjo naują žalios vilnos kostiumą, atsivežtą iš Paryžiaus, ir atrodė labai miela. Tokia kilni, netgi jos vešlūs sidabriniai plaukai griežto stiliaus drabužių fone buvo žavingi. Edita nemėgo brangenybių, nebent tik aukštuomenės pobūviuose užsidėdavo. Todėl Eliotas kartais jas įkeisdavo. Jis didžiavosi, jog, būdama jau garbaus amžiaus, žmona vis dar graži ir patraukli. Keista, bet žmonės ją mylėjo net labiau, negu patį Eliotą.

— Noriu trumpam išvažiuoti, — pasakė grafas. — Yra toks reikaliukas. Tu nespėsi net pasigesti manęs. Grįšiu iki priešpiečių.

Ji tylėjo. Atsisėdo šalia, paglostė vyro ranką. Kokie švelnūs jos prisilietimai! O štai rankos išduoda jos amžių.

— Eliotai, tu ir vėl įkeitei mano vėrinį, — pasakė ji.

Jam buvo gėda, todėl jis tylėjo.

— Žinau, kad tą padarei dėl Rendolfo. Henris vėl skęsta skolose. Amžinai vienas ir tas pats.

Eliotas žiūrėjo į židinyje smilkstančias anglis ir tylėjo. O ką jis dar galėjo pridurti? Ji žinojo, jog vėrinys yra gerose rankose, pas juvelyrą, kuriuo jiedu visada pasitikėjo, kad paskolinta suma nėra didelė, ir, jeigu Rendolfas nesilaikys savo žodžio, išpirkti vėrinį nebus sunku.

— Kodėl neatėjai pas mane ir nepasakei, kad tau reikia pinigų? — paklausė Edita.

— Man niekada nebuvo lengva prašyti tavęs pinigų, mieloji. Be to, Henris taip susipainiojo, ir Rendolfo reikalai prasti.

— Žinau. Ir dar žinau, kad tą padarei ne iš savanaudiškų paskatų.

— Kad ir kaip vulgariai tai skambėtų, įkeistas vėrinys — tai tik kuklus mokestis už Stratfordų milijonus. O mes dabar kaip tik tą ir darome, mieloji, bandome sėkmingai apvesdinti mūsų sūnų.

— Rendolfas negalės įkalbėti savo dukterėčią ištekėti už Alekso. Jis negali jos įtakoti. Tu paskolinai pinigų todėl, kad pagailėjai jo. Juk Rendolfas — senas tavo draugas.

— Turbūt tu teisi.

Eliotas giliai atsiduso, vis dar nepakeldamas akių į žmoną.

— Tikriausiai jaučiuosi kažkiek atsakingas už jį, — ištarė grafas.

— Kodėl turėtum šitaip jaustis? Kaip tu gali paveikti Henrį, padaryti, kad jis nevirstų niekšu?

Eliotas tylėjo. Jis galvojo apie kambarį Paryžiaus viešbutyje, apie tai, kokios nelaimingos tuomet buvo Henrio akys, kai žlugo jo mėginimas šantažuoti. Keista, kaip aiškiai jis dabar viską prisiminė... netgi baldus, buvusius tame kambaryje. Jau vėliau, pastebėjęs, jog dingo portsigaras ir piniginė, jis sėdėjo ir galvojo: „Šitą aš prisiminsiu. Privalau prisiminti. Daugiau negaliu užkibti ant tokio pat kabliuko“.

— Atleisk man už vėrinį, Edita, — sušnabždėjo jis. Buvo gėda, pagalvojus, jog jis pavogė žmonos vėrinį lygiai taip, kaip kadaise Henris pavogė jo daiktus. Grafas nusišypsojo ir, ištikimas savo įpročiui nuolatos flirtuoti, pamerkė žmonai akį. Po to lengvai gūžtelėjo pečiais.

Edita taip pat atsakė jam šypsena — jai tai buvo įprasta scena. Prieš daugelį metų moteris būtų pasakiusi: „Neverta vaidinti blogo berniuko“. Bet ji jau senokai netarė tokių žodžių, nors tai nereiškė, kad ji abejinga vyro žavesiui.

— Rendolfas turi pinigų ir gali grąžinti užstatą, — patikino Eliotas ir staiga surimtėjo.

— Tai nesvarbu, — sušnabždėjo moteris. — Aš pati viską išsiaiškinsiu.

Ji lėtai pakilo ir laukė, žinodama, jog Eliotui prireiks jos pagalbos.

Pačiam jam buvo sunku pakilti iš krėslo. Jis irgi tą žinojo, ir, tenka pripažinti, tas bejėgiškumas jį žemino.

— Kur tu eisi? — paklausė Edita, paduodama jam ranką.

— Pas Samirą Aibrahamą, į muziejų.

— Vėl ta mumija?

— Henris buvo atėjęs ir papasakojo labai keistą istoriją...