Mumija, arba Ramzis Prakeiktasis

7 skyrius

Švito. Už didžiulių piramidžių šešėlių, už plačiai išsidrėbusio ant smėlio akmeninio sfinkso letenų, driekėsi bekraštis rožinis dangus.

Kairėje matėsi migloti „Dvaro“ kontūrai. Kažkur šoniniuose kambariuose dar degė šviesa, bet viešbutyje buvo tylu.

Prie pat horizonto vienišas vyriškis jojo ant kupranugario. Tolumoje ūžė garvežys.

Ramzis klampojo per smėlį. Šaltas vėjas plaikstė jo apsiaustą. Jis priėjo prie didžiulio sfinkso ir sustojo tarp dviejų jo letenų, žvelgdamas į apdaužytą statulos veidą, kuris senovėje buvo akinamai baltas ir dvelkė ramybe.

— Tu vis dar čia, — sušnabždėjo Ramzis senovine kalba. Karalius apžiūrinėjo griuvėsius.

Šį šaltą ankstyvą rytą jo atmintyje iškilo laikai, kuomet viskas atrodė paprasta ir suprantama, kai jis buvo drąsus valdovas ir net nesvarstydamas kapojo kardu savo priešus. Kai urve nužudė žynę, norėdamas visiems laikams palaidoti baisią judviejų paslaptį.

Tūkstančius kartų vėl ir vėl jam iškildavo šitas klausimas: kas būtų atsitikę, jei jis nebūtų padaręs šios baisios nuodėmės? Beje, tos žynės juokas dar iki šiolei tebeskamba Ramzio ausyse.

„Aš nesu toks kvailas, kad gerčiau šitą“.

Nejaugi dėl to jį prakeikė? Pasmerkė amžinoms klajonėms, kaip kokį Kainą, pažymėjo amžina žyme, atskirdami nuo likusios žmonijos?

Šito jis nežinojo. Tačiau žinojo, kad daugiau neįmanoma kęsti šitą vienatvę. Jis suklydo, ir tos klaidos kartosis nuolat. Dabar tai aišku.

Ką reiškia tokia izoliacija? Kad kiekvienas bandymas išsiveržti iš užburto rato baigsis katastrofa?

Ramzis uždėjo ranką ant grubios akmeninės sfinkso letenos. Smėlis čia minkštas, gilus, vėjas pakelia jį, nešioja, jis lenda po rūbais, graužia akis.

Karalius vėl pažvelgė į sudarkytą akmeninį veidą. Prisiminė, kaip kadaise su maldininkais buvo čia atėjęs. Išgirdo fleitos bei būgno garsus, pajuto smilkalų kvapą...

Dabar tai buvo jo asmeninė malda — ta pačia senovine kalba, kurią jis mokėjo nuo vaikystės.

— Mano tėvo, mano žemės Dieve! Pažvelk į mane viską atleidžiančiomis akimis. Apšviesk mano protą, išmokyk, ką man daryti, kad galėčiau sugrįžti į gamtos prieglobstį. Ar man išeiti iš čia, visų niekinamam, šaukiančiam apie tai, kaip mane nuvargino amžinos kelionės? Aš nesu dievas. Neturiu supratimo apie tai, kas yra kūrimas. Ir nežinau, kas yra teisingumas. Tačiau kai ką vis dėlto išmanau. Tas, kas sukūrė mus visus, irgi nėra visai teisingas. O jeigu ir teisingas, tai jo teisingumas panašus į tavo išmintį, o sfinkse! Čia ir yra didžioji paslaptis.

Kuo labiau švito, tuo labiau ryškėjo „Šeferdo“ viešbučio kontūrai. Ramzis su Samiru artėjo prie jo — dvi tylios figūros, apsigaubusios apsiaustais.

Prie pagrindinio įėjimo privažiavo dengtas juodas furgonas. Ant asfalto numetė kietai surištus laikraščių ryšulius.

Kol berniukai rinkosi rytinę spaudą, Samiras greitai ištraukė iš ryšulio vieną laikraštį. Numetė berniukui iš kišenės išimtą monetą.

VAGYSTĖ IR ŽMOGŽUDYSTĖ DRABUŽIU PARDUOTUVĖJE

Ramzis pažvelgė pro Samiro petį ir taip pat perskaitė pavadinimą.

Vyrai tylomis susižvalgė.

Paskui abu apsisuko ir nuėjo toliau nuo miegančio viešbučio, tikėdamiesi surasti kokią nors kavinukę, kur galima būtų pasėdėti, sužinoti iš laikraščio apie naujus nusikaltimus ir pagalvoti, ką toliau daryti.

Kai pirmieji saulės spinduliai prasiskverbė pro užuolaidas, ji jau buvo atsibudusi. Kokios nuostabios tos šiltos, dieviškos rankos, kurios ją glamonėjo ir šildė!

Na ir kvaili tie graikai! Ir sugalvok tu man tokią nesąmonę, jog saulę iš už horizonto kažkas išveža ratais...

Štai jos protėviai tvirtai žinojo, jog saulė — tai dievas Ra, pats svarbiausias iš visų dievų. Gyvybės dievas. Be jo kiti dievai nebūtų įmanomi.

Stebuklinga, auksinė spindulių šviesa nutvieskė visą kambarį. Ji apakino Kleopatrą. Karalienė atsisėdo lovoje ir švelniai palietė šalia miegančio meilužio petį. Staiga jai pasidarė silpna, svaigo galva.

— Ramzi! — sušnabždėjo ji.

Šiltas saulės spindulys prisilietė prie jos veido, prie juodų antakių, akių vokų. Ji pajuto šilumą ant krūtinės, ant ištiestos rankos.

Šiluma, silpnumas, lengvas gyvenimo alsavimas... Kleopatra pakilo ir tyliai nuėjo žaliu kilimu. Jis buvo minkštesnis už žolę, ir karalienės žingsnių nesigirdėjo.

Ji sustojo prie lango, žvelgdama į aikštę, į sidabrinę Nilo juostą. Delnu palietė savo šiltą skruostą.

Kažkokia gyvybės banga užliejo visą kūną. Tarsi vėjas būtų įsiveržęs į rūmų koridorius — karštas dykumų vėjas — ir pakėlęs nuo kaklo plaukus, padvelkęs į ją, prasiskverbęs į jos vidų.

Kleopatros plaukai sujudėjo, tarsi kas juos šukuotų.

Tai prasidėjo katakombose. Senasis žynys pasekė jai pasaką. Vakarienės metu ji tik pasijuokė iš to. Pagalvok tu man — giliame akmeniniame urve miega nemirtingas žmogus Ramzis Prakeiktasis, buvęs tolimų dinastijų karalių patarėjas, o po to savo noru pasinėręs į tamsą ir užmigdęs savo kūną. Ir tai buvo dar proprosenelių laikais...

O ryte atsibudusi, ji nuėjo žadinti Ramzio...

„Tai labai sena legenda. Mano senelis man ją pasakojo, nors pats tuo netikėjo. Aš pats savo akimis mačiau tą miegantį karalių. Bet atsimink, jog tai pavojinga.“

Tada jai tebuvo trylika. Ir ji nepatikėjo, kad tai pavojinga.

Jie drauge nuėjo siauru akmeniniu koridoriumi. Nuo lubų ant jų krito dulkės. Žynys rankose nešėsi fakelą.

„Kas čia pavojingo? Pavojingos tik pačios katakombos. Jos gali mus gyvus palaidoti“.

Prie pat jos kojų nukrito kelios akmenų nuolaužos.

„Sakau tau, seni, man tai nepatinka!“

Žynys ėjo toliau. Aukštas, plikas, pakumpęs senis.

„Legenda byloja, jog, prikėlus tą žmogų, užmigdyti vėl būtų nelengva. Jis nemirtingasis, turintis valią bei protą. Jis taps Egipto karalių patarėju. Toks buvo ir anksčiau“.

„Ar mano tėvas žinojo apie tai?“

„Jam pasakojo, bet jis tuo netikėjo. Ir jo tėvas netikėjo. Taip pat ir senelis. Ak taip, žinojo ir karalius Ptolemėjus, gyvenęs Aleksandro laikais. Jis mėgino prikelti tą žmogų ir kreipėsi į jį tokiais žodžiais: „Kelkis, Ramzi Didysis, Egipto karaliui reikia tavo patarimo!“

„O paskui tas Ramzis vėl sugrįžo į savo tamsią celę? Ir tik žyniams patikėjo savo paslaptį?“

„Taip pasakojo man ir mano tėvui. Man sakė, jog turiu šitą paslaptį atskleisti savo valdovui“.

Ten buvo karšta ir tvanku. Visai nepanašu į įprastinę požemių vėsą. Ji neturėjo noro eiti toliau, jai nepatiko fakelų šviesos blyksnių žaismas ant lubų skliautų. Ant sienų visur matėsi kažkokie senoviniai hieroglifai. Niekas jų negalėjo perskaityti. Kleopatrą tai gąsdino, o baimės jausmo ji nekentė.

Jie vis vingiavo požemiais. Vargu, ar būtų įmanoma vienai surasti kelią atgal...

„Ir tu papasakojai šitą paslaptį jaunai ir kvailai karalienei. Gal ims ir patikės?“

„Tu pernelyg jauna, kad nepatikėtum. Turi tikėjimą, esi kupina vilčių, svajonių. Išmintis ne visada džiugina senius, valdove. Kartais ji tampa prakeiksmu“.

„Vadinasi, mes einame prie tos senos iškasenos?“ — ji nusikvatojo.

„Drąsiau, valdove. Jis guli tenai, už tų durų“.

Ji puolė pirmyn. Durys buvo dvigubos. Ir milžiniškos! Dulkėtos, aprašinėtos. Jos širdis pašėlusiai daužėsi.

„Pasiimk mane į šitą celę“.

„Taip, valdove. Tik būk atsargi. Prikelsi — ir jau nebeatsikratysi jo. Jis labai galingas ir nemirtingas“.

„Nesvarbu. Noriu jį pamatyti“.

Kleopatra įėjo pirma senio. Šokančioje fakelo liepsnos šviesoje perskaitė užrašą: „Čia ilsisi Ramzis Nemirtingasis, kuris save vadina Ramziu Prakeiktuoju — todėl, kad negali numirti. Jis miega amžinu miegu laukdamas, kol jį pašauks Egipto karaliai ar karalienės“.

Ji atsitraukė atgal.

„Atidaryk duris! Greičiau!“

Senis palietė kažkokią slaptą vietą sienoje. Šlykščiai girgždėdamos, durys lėtai atsidarė. Priešais juos atsivėrė erdvus urvas.

Žynys įėjo ir pakėlė fakelą aukštai virš galvos. Dulkės, baltai gelsvos dulkės, per kurias nežengė nei laukiniai žvėrys, nei keliautojai, nei lobių medžiotojai.

Ant pakylos gulėjo išdžiūvusi vyriškio figūra. Liesos, ant krūtinės sunertos rankos, tamsūs plaukai, pridžiūvę prie kaukolės.

„Nelaimingas kvailys! Jis miręs. Tik sausas urvo oras neleidžia suirti kūnui“.

„Ne, valdove. Pasižiūrėk į angos dangtį viršuje. Nuo jo leidžiasi žemyn grandinė. Angą reikia atidaryti“.

Senis perdavė jai fakelą ir abiem rankomis patraukė už grandinės. Ir vėl girgždėjimas, skambesys; ore sukasi dulkių stulpai. Bet geležimi apkalta anga pasidavė ir prasivėrė — tarsi paslaptinga akis į beribį mėlyną dangų.

Karšta vasaros saulė apšvietė gulintį žmogų. Kleopatra stovėjo išplėtusi akis, nustebusi. Kokiais žodžiais galima būtų apsakyti tai, ką tada pajuto valdovė? Gulintis kūnas pradėjo pilnėti, plėstis... Sujudėjo tamsūs plaukai, suvirpėjo akių vokai, blakstienos.

„Jis gyvas, tai tiesa“.

Ji atidavė žyniui fakelą ir nubėgo prie pakylos. Pasilenkė virš kūno taip, kad neužstotų jam saulės...

Ir žydros akys atsimerkė!

„Ramzi Didysis, kelkis! Egipto karalienei reikalingas tavo patarimas!“

Jis pažvelgė į ją ir sušnabždėjo: „Kokia tu graži“...

Ji žiūrėjo į aikštę priešais viešbutį. Matė, kaip bunda Kairas. Automobiliai triukšmingai lakstė švariomis asfaltuotomis gatvėmis. Medžiuose čiulbėjo paukščiai. Lygiu upės paviršiumi plaukė valtys.

Ji prisiminė Elioto Ruterfordo žodžius: „Praėjo daug šimtmečių... nauji laikai. Egiptas daug sykių buvo užkariautas. Tiek stebuklų... tu net neįsivaizduoji...“

Priešais ją stovėjo Ramzis. Beduino apdarais. Jis verkė, maldavo išklausyti...

Tamsioje patalpoje su dulkėtais stiklais, statulomis, grabais... ji pakilo, alpdama nuo skausmo, tiesdama į jį rankas, šaukdama jį vardu.

Kai jį sužeidė, marškiniai buvo kruvini. Bet jis veržėsi prie jos. Antras šūvis pataikė į ranką. Toks pat skausmas, kurį jai sukėlė tas piktadarys vardu Henris. Tas pats kraujas ir skausmas. Blyškioje ryto šviesoje ji pamatė, kaip kareiviai tempia Ramzį šalin.

„Dabar aš nebegalėsiu numirti. Tai tiesa?“

Ramzis stovėjo jos miegamojo tarpduryje. Ji raudojo. Ji, jauna karalienė, vilkėjo gedulo drabužiais.

„Ilgam?“

„Nežinau. Aš suprantu, jog dabar negalėsi atsisakyti šito. Tu nesugebi suvokti, ką tau siūlau. Leisk man išeiti. Naudokis žiniomis, kurias tau suteikiau. Tikėk — aš sugrįšiu. Kai tau manęs prireiks. Tikriausiai turėsi meilužių, patirsi, kas yra karas, pažinsi sielvartą. Ir apsidžiaugsi, vėl mane pamačiusi“.

„Bet aš myliu tave“.

Miegamasis buvo nutviekstas saulės. Minkštos užuolaidos švelniai lietė jos veidą. Nusilpusi, ji persisvėrė per palangę. Kaip svaigsta galva!

— Ramzi, aš viską prisimenu!

Tos moters iš drabužių parduotuvės žvilgsnis! Klykianti tarnaitė. Ir jaunuolis, nelaimingasis, kuris pažvelgė žemyn ir pamatė kyšančius jos pėdos kaulus!

„O dievai, ką jūs su manimi padarėte?!“

Ji atsitraukė nuo lango. Bet šviesa buvo visur, ji akino Kleopatrą. Veidrodis tarsi degė ugnimi. Ji suklupo ant kelių, įsikibo pirštais į žalią kilimą. Virpėdama, atsigulė. Raitėsi, duso, mėgindama išsivaduoti iš ugnies, liepsnojusios jos smegenyse, įsiskverbusios į jos širdį. Skausmas sukaustė visą kūną. Ji sklandė erdvėje... Ir pagaliau nurimo. Karšta šviesa nudegino odą, užmerktus akių vokus.

Eliotas vienas sėdėjo verandoje. Tuščias butelis blizgėjo ryto saulės spinduliuose. Jis atsilošė minkštame krėsle ir snaudė. Alkis, ilga bemiegė naktis sujaukė jo jausmus. Jam atrodė, jog saulės spinduliai jau savaime yra dangiškas stebuklas; o to jam pasivaideno ilgas sidabrinės spalvos automobilis. Jis taip ūžė... Kokie čia dar pokštai? Koks įdomus žilagalvis žmogus lipa nuo sėdynės!

Keista, atvykėlis eina tiesiai prie jo.

— Visą naktį praleidau su Vintropu.

— Aš tau dėkingas.

— Seni, mums paskyrė susitikimą dešimtai valandai trisdešimt minučių. Ten viskas turėtų paaiškėti. Ar tu sutvarkysi?

— Taip, aš viskuo pasirūpinsiu. Gali manimi pasikliauti. Ramsėjus ateis tenai, jei tik tu užtikrinsi jo neliečiamybę.

— Taip, kai tik jis parašys pareiškimą dėl Henrio Stratfordo. Tu tikriausiai jau žinai, ką Henris iškrėtė praėjusią naktį? Jis apiplėšė parduotuvę. Ten buvo pilna kasa pinigų. Jis viską susižėrė. Ir moteris...

— Niekšas! — sumurmėjo Eliotas.

— Seni, tau reikia kraustytis iš šito krėslo, išsimaudyti, nusiskusti ir ateiti į susitikimą...

— Džeraldai, duodu žodį, kad taip ir padarysiu. Susitiksime gubernatoriaus rūmuose.

Palaiminga tyla. Ta birzgianti mašina pagaliau nuvažiavo. Vėl priėjo berniukas.

— Ko norėsite pusryčių, milorde?

— Atnešk ko nors, tik nedaug. Ir apelsinų sulčių. Paskambink dar kartą į mano sūnaus kambarį. Pasiklausk durininko, tikriausiai sūnus bus man palikęs raštelį.

Jos jaunas meilužis atsibudo labai vėlai.

Roma žlugo. Praėjo jau du tūkstančiai metų.

Ji ilgai sėdėjo prie lango, apsivilkusi žydra suknele, ir stebėjo miesto gyvenimą. Dabar padriki jos matyti epizodai susidėliojo į vientisą mozaiką. Tačiau kiek dar daug dalykų teks pamatyti, kiek naujo sužinoti.

Kleopatra papusryčiavo, tarnai seniai nunešė indus. Ji nenorėjo, kad kas nors pamatytų, kaip be saiko ji valgo ir kokiais kiekiais...

O lordo Samerfildo laukė pakankamai kuklūs pusryčiai. Jam išėjus iš miegamojo, Kleopatra susižavėjusi atsiduso:

— Koks tu gražus!

Jaunuolis pasilenkė ir pabučiavo ją. Kleopatra apsivijo rankomis jo klubus ir pabučiavo į nuogą krūtinę.

— Štai tavo pusryčiai, jaunasis lorde, — pasakė ji. — Man reikia dar daug ką sužinoti, daug ką pamatyti.

Jis atsisėdo prie mažyčio uždengto staltiese staliuko. Uždegė žvakę.

— Tu neprisijungsi prie manęs?

— Aš jau pavalgiau, mano meile. Ar galėsi man parodyti šiuolaikinį miestą? Parodyti rūmus, kuriuose gyvena britai, valdantys šitą šalį?

— Parodysiu jums viską, jūsų didenybe.

Ji atsisėdo priešais jaunuolį.

— Tu pati paslaptingiausia moteris pasaulyje, — pasakė Aleksas. Ir vėl jo žodžiuose nebuvo nei pašaipos, nei pykčio. — O žinai, tu man primeni vieną žmogų, jis irgi labai paslaptingas... Bet tai jau nesvarbu. Ko tu šypsaisi? Apie ką mąstai?

— Kaip viskas nuostabu, — sušnabždėjo Kleopatra. — Ir tu. Ir apskritai visas gyvenimas, mano jaunasis lorde. Viskas žavu. Ir taip gražu.

Aleksas išraudo kaip panelė, padėjo ant stalo sidabrinę šakutę, pasilenkė per stalą ir pabučiavo valdovę.

— Tu verki, — pastebėjo jis.

— Taip. Bet iš laimės. Pasilik su manim, jaunasis lorde. Neišeik taip iškart.

Regis, jis nustebo, kažkaip sustingo. Kleopatra mėgino prisiminti, ar buvo jos gyvenime žmogus, kuris taip švelniai su ja elgėsi. Galbūt tik vaikystėje. Tada ji buvo tokia kvaila ir nieko nesuprato.

— Aš apskritai nenoriu niekur nuo jūsų pasitraukti, jūsų didenybe, — pasakė jis ir sutriko, tarsi pats nepatikėjęs savo žodžiais.

— O vakare bus opera, mano valdove. Eisime drauge. Ir paskui pašoksime šokių vakarėlyje.

Kaip nušvito jo akys!

— Tai bus nuostabu, — sušnabždėjo jaunuolis.

Kleopatra parodė į ant stalo stovėjusias lėkštes:

— Tavęs laukia pusryčiai, mano valdove.

Jis valgė vangiai, tarsi nenoromis. Po to paėmė šalia gulėjusį ryšulėlį. Moteris jo net nebuvo pastebėjusi. Ir ištraukė kažką prirašyto smulkiomis raidėmis.

— Pasakyk, kas tai.

— Laikraštis, žinoma. — Jis nusišypsojo. Pasižiūrėjo... — Kraupios naujienos!

— Paskaityk garsiai.

— Tu nenorėsi šito girdėti. Drabužių parduotuvėje rado nelaimingą moterį. Nusuktu sprandu. Taip pat buvo nužudytos ir kitos aukos... Čia yra ir nuotrauka — Ramsėjaus ir Džulijos. Kaip nemalonu!

Ramzis?

— Apie tai kalba visas Kairas, jūsų didenybe. Dabar jau ir tu sužinojai. Mano draugai įvelti į šią nemalonią istoriją, nors iš tiesų jie niekuo dėti. Matai šitą žmogų?

Ramzis.

„Jie Lourenso Stratfordo draugai. To archeologo, kuris surado Ramzio Prakeiktojo mumiją“.

— Jis artimas mano tėvo draugas. Taip pat ir mano. O dabar jo visur ieško. Kažkokios kvailystės. Dėl to, kad iš Kairo muziejaus pavogta mumija. Apmaudus nesusipratimas. Manau, greitai viskas paaiškės. — Aleksas patylėjo. — Jūsų didenybe! Tegul ši istorija jūsų nejaudina. Tai kažkokie niekai.

Kleopatra spoksojo į „nuotrauką“ — tai visai nepanašu į paprastą piešinį. Vaizdas toks ryškus, tikriausiai rašalu nupiešta. Net jos pirštus tas rašalas ištepė. O piešinyje pavaizduotas Ramzis. Stovi šalia kupranugarių bei jų varovų. Apsivilkęs kažkokiais keistais šiuolaikiškais rūbais. O po nuotrauka užrašas: „Karalių Slėnis“.

Kleopatra vos nepradėjo kvatoti. Jai atrodė, jog tai trunka visą amžinybę. Aleksas kažką kalbėjo, bet ji negirdėjo nieko. Tikriausiai jis pasakė, kad jo laukia tėvas? Ar, kad jis dabar reikalingas savo tėvui?

Ji buvo tarsi sustingusi. Po to pamatė, kad jaunuolis kažkur išeina. Ir paliko ant stalo tą laikraštį. Kleopatra pažvelgė į Aleksą. Jis paėmė nuo stalo kažkokį keistą daiktą. Ir kalbėjo į tą daiktą... Teiravosi lordo Ruterfordo.

Kleopatra tuojau pat pašoko. Švelniu judesiu atėmė iš jo tą daiktą ir padėjo į vietą.

— Nepalik manęs, jaunasis lorde, — paprašė ji vėl. — Tavo tėvas gali ir palaukti. O man tu dabar labai reikalingas.

Aleksas sutrikęs žvelgė į ją. Bet kai Kleopatra jį apkabino, jaunuolis nesipriešino.

— Negrįžkime taip iškart į tą pasaulį, — sušnabždėjo ji jaunuoliui į ausį, švelniai bučiuodama. — Pabūkime dar dviese.

Kaip greitai jis pasidavė! Kaip greitai vėl užsiliepsnojo!

— Nesidrovėk, — kuždėjo ji. — Glamonėk mane, leisk savo rankoms pildyti visus tavo norus... Kaip praėjusią naktį.

Ir vėl jis priklausė tik jai, buvo jos vergas. Glostydamas jos krūtinę per žydrą suknelę, aistringai bučiuodamas Kleopatrą, Aleksas tuo pačiu ir ją pavertė savo verge.

— Sakyk, koks stebukladarys padovanojo man tave? — kuždėjo jis. — Vos tik pagalvojau... kai aš pagalvojau... — Ir jis vėl apibėrė moterį karštais bučiniais, o ji nusivedė jaunuolį į miegamąjį.

Tačiau pasiėmė ir laikraštį nuo stalo.

Kai jiedu krito į lovą, ir Aleksas pradėjo nusirenginėti, Kleopatra jam parodė laikraštį.

— Sakyk, — paprašė moteris, rodydama grupę žmonių, stovinčių greta kupranugarių. — Kas ta moteris?

— Džulija. Džulija Stratford.

Daugiau nebuvo jokių žodžių, tik aistringos glamonės, bučiniai, jo šlaunys prigludo prie moters, ir du kūnai vėl susiliejo.

Kai viskas baigėsi, ir jaunuolis nurimo, Kleopatra ranka paglostė jo plaukus.

— Ta moteris... Jis ją myli?

— Taip, — mieguistai atsiliepė Aleksas. — Ir jinai jį myli. Bet dabar tai jau nesvarbu.

— Kodėl taip sakai?

— Todėl, kad aš turiu tave.

Ramzis atrodė nuostabiai: jis visada toks būdavo žmonių susibūrimo vietose. Tiesus, aukštas, puikiai išlygintu baltu kostiumu, ant kurio nebuvo nė dulkelės, glotniai sušukuotais plaukais. Jis buvo žavus. Žydros jo akys šelmiškai spindėjo.

— Mėginau jį atvesti į protą. Kai sudaužė vitriną ir ištraukė mumiją, supratau, kad jau nieko nebepakeisiu ir pamėginau dingti iš tenai, bet mane sulaikė apsaugininkai. Na, jūs žinote visą tą istoriją.

— Bet jie sakėsi šaudę į jus, jie...

— Sere, šitie žmonės anaiptol ne tokie, kaip Senovės Egipto kariai. Tai tinginiai. Vargu, ar jie žino, kaip teisingai elgtis su ginklu. Jie nesugebėtų nugalėti hetitų.

Vintropas nusijuokė. Netgi Džeraldas liko sužavėtas. Eliotas pažvelgė į Samirą, kuris sėdėjo įsitempęs, nedrįsdamas net šyptelėti.

— Būtų gerai, jei mums pavyktų surasti Henrį, — pasakė Mailzas.

— Be abejo, kreditoriai taip pat seniai jo ieško, — pritarė Ramzis.

— Na ką gi, sugrįžkime prie klausimo apie kalėjimą. Regis, tenai buvo gydytojas, kai jūs...

Pagaliau Džeraldas neištvėrė.

— Vintropai, — pasakė jis, — tu puikiai žinai, jog šitas žmogus nekaltas. Tai Henrio darbas. Viskas prieš jį. Jis įsilaužė į muziejų, pagrobė mumiją, pardavė ją ir dabar lėbauja už gautus pinigus. Juk radote tvarsčius nuo mumijos Henrio meilužės namuose. Be to, Henrio Stratfordo vardas Londone buvo įrašytas į skolininkų knygą.

— Bet šita istorija...

Eliotas gestu paprašė tylos.

— Misteris Ramsėjus pavargo nuo apklausų. Beje, mes taip pat. Svarbiausią pareiškimą jis jau padarė: Henris pats prisipažino jam, nužudęs savo dėdę Lourensą.

— Bent jau aš taip jį supratau, — sausai pasakė Ramzis.

— Noriu, kad mums tuojau pat būtų grąžinti pasai, — pasakė Eliotas.

— Bet Britų muziejus...

— Jaunuoli... — buvo bepradedąs Džeraldas.

— Lourensas Stratfordas nemažai davė Britų muziejui, — pareiškė Eliotas. Jo kantrybė trūko. Daugiau nebuvo jėgų vaidinti komediją. — Paklausyk, Mailzai, — pasakė jis, palinkęs į priekį. — Tu, žinoma, gali viską dar kartą patikrinti, bet įspėju: pagalvok apie visuomenės nuomonę. Jei mano draugai rytoj dieniniu traukiniu neišvyks į Port Saidą, tavęs nepriims nė viena padori šeima Kaire ar Londone. Galiu tvirtai tau šitą pažadėti. Nė viena šeima, kuri norėtų savo namuose matyti septynioliktosios dinastijos lordą Ruterfordą. Ar aš aiškiai pasakiau?

Kabinete visi nutilo. Mailzas išblyško. Tai buvo smūgis žemiau juostos.

— Taip, milorde, — vos girdimai ištarė jis, atidarė rašomojo stalo stalčių ir ištraukė visus pasus.

Džeraldui dar nespėjus atsipeikėti, Eliotas ištiesė ranką ir susirinko dokumentus.

— Man pačiam nemalonu, kad drįsau ištarti tokius žodžius, — pasakė jis. — Niekada nė vienam žmogau to nebuvau sakęs. Bet labai svarbu, kad mano sūnus galėtų ramiai sugrįžti į Angliją. O aš pasiliksiu ir gyvensiu šitame prakeiktame mieste tiek, kiek reikės. Ir atsakysiu į visus jūsų klausimus.

— Taip, milorde, jeigu aš pranešiu gubernatoriui, kad jūs pasiliekate...

— Aš jau pažadėjau. Argi nepakanka mano žodžio? Ar dar norite, kad prisiekčiau?

Matyt, jis bus kiek perlenkęs lazdą... Džeraldas ramindamas paplekšnojo grafui per ranką. Taip, jis pasiekė savo.

Samiras padėjo grafui atsikelti. Jie išėjo iš priėmimo kambario į pagrindinį vestibiulį.

— Puikiai sutvarkyta, Džeraldai, — pasakė Eliotas. — Paskambinsiu tau, jei prireiks. Susisiek, prašau, su Rendolfu ir papasakok jam viską. Dabar aš neturiu jėgų to padaryti. Po to parašysiu jam laišką.

— Pamėginsiu kiek sušvelninti situaciją. Kam jam reikia žinoti visas smulkmenas? Henrio areštas jam bus stiprus smūgis.

— Spręskime problemas, joms iškilus. Gerai.

Ramzis nekantravo. Vis žvilgčiojo žemyn, į laukiantį prie durų automobilį. Eliotas paspaudė Džeraldui ranką ir ėmė leistis laiptais.

— Ar jau galima pasakyti, jog mūsų vaidinimas baigtas? — paklausė Ramzis. — Aš prarandu brangų laiką.

— Nieko, jūs dar daug turite laiko, — pastebėjo Eliotas. Jis šypsojosi. Jie laimėjo. Grafui iškart palengvėjo. Aleksas ir Džulija galės išvykti. — Dabar jūs turite sugrįžti į viešbutį, kad visi jus tenai pamatytų.

— Nesąmonės! Ir šiandien tas “žygis“ į operą man atrodo visai idiotizmo viršūnė.

— Viskas kaip tik į temą, — atsakė Eliotas ir pats pirmas užsiropštė ant automobilio sėdynės. — Prašau, jau galima judėti, — pasakė jis.

Ramzis buvo piktas ir nusivylęs.

— Sere, bet ką mes galime padaryti, kol nesužinosime, kur ji yra? — paklausė Samiras. — Taip aklai jos nesurasime.

Šį kartą judantis mažytis kambarėlis neišgąsdino Kleopatros. Ji jau žinojo, kas tai yra, suprato, kad tas kambarėlis tarnauja „naujų laikų“ žmonėms, kaip ir geležinkelis, automobiliai ir kiti mechanizmai, kurie iš pradžių jai kėlė siaubą. Juk liftų kabinos — tai ne kokios nors kankinimų kameros, į kuriuos sugrūsdavo žmones. Keista, kad iš pradžių ji į viską žiūrėjo taip neigiamai.

O dabar Aleksas paaiškino apie „naujų laikų“ stebuklų reikšmę. O, jis galėtų plepėti valandų valandas... Jai nereikėjo ieškoti įdomių temų, užduoti jam įdomius klausimus. Aleksui patiko kalbėti ir apie Ramzio Prakeiktojo mumiją, ir apie šių laikų moterį Džuliją Stratford, ir apie tai, kaip Britanija valdo savo didžiąją imperiją... jis mielai pasakojo apie viską. Buvo akivaizdu, jog Džulija jam labai patiko, o Ramsėjus ją nuviliojo, bet dabar tai „jau nebesvarbu“. Nes paaiškėjo, jog tie jausmai, kuriuos jis palaikė meile, buvo visai ne meilė. Ar jai tikrai įdomu daugiau sužinoti apie Alekso šeimą? Ne, gal geriau pakalbėti apie Kairą, apie Egipto istoriją, apie viską pasaulyje...

Jis labai norėjo paskambinti tėvui. Jaunuolis jautėsi kaltas. Kleopatrai ilgai teko jį įkalbinėti. Persirengti Aleksui nereikėjo: marškiniai ir švarkas atrodė taip pat puikiai, kaip ir praėjusią naktį.

Ir dabar jiedu brovėsi pro žmonių minią per viešbučio vestibiulį, išsirengę pasivažinėti po miestą „Rols Roisu“, pasižiūrėti į mameliukų kapavietes ir į tą „istoriją“, kuri moterį taip sudomino. Naujojo pasaulio vaizdas Kleopatrai darėsi vis ryškesnis.

Tiesa, jaunasis lordas keletą kartų pastebėjo, kad jo draugė po praėjusios nakties pasikeitė. Tada ji buvo tokia lengvabūdė, tokia žaisminga... Kleopatrą tai baugino. Vadinasi, ji iš tiesų rimtai krito jaunuoliui į akį.

— Ir tau tos permainos nepatinka? — paklausė Kleopatra, jiems artėjant prie išėjimo.

Aleksas nutilo ir sustojo. Jis tarsi pirmą kartą ją pamatė. O ji šypsojosi jaunuoliui. Jis tikrai vertas tos žavingos šypsenos.

— Tu pati mieliausia, pati nuostabiausia būtybė visame pasaulyje, — pasakė jis. — Jei tik galėčiau išsakyti žodžiais savo jausmus. Tu kaip...

Jiedu stovėjo vestibiulyje, žmonių minioje, tačiau matė tiktai vienas kitą.

— Kaip vaiduoklis? — pratęsė Kleopatra. — Kaip ateivė iš kito pasaulio, kito gyvenimo?

— Ne, juk tu pernelyg žemiška, — jis švelniai nusijuokė. — Tokia gyvybinga, tokia aistringa.

Jie išėjo. Kaip Aleksas jau buvo sakęs, jo automobilis stovėjo prie įėjimo. Ilgas, juodas, su patogiomis sėdynėmis.

— Palauk, aš tik paliksiu tėvui raštelį, kad vakare pasimatysime.

— Galiu pats tą padaryti, milorde, — pasakė durininkas, išlydėdamas juos.

— O, būčiau jums labai dėkingas, — mandagiai pasakė Aleksas. Jis visada buvo ypač mandagus su žemesnio rango žmonėmis. Davė durininkui arbatpinigių, žiūrėdamas tiesiai jam į akis: — Būkite malonus, perduokite mano tėvui, jog mudu pasimatysime šįvakar operoje.

Kleopatrą žavėjo jo sugebėjimas net ir smulkmenose išlikti tokiu elegantišku. Moteris įsikibo jam į parankę ir jiedu pradėjo leistis laiptais žemyn.

— Papasakok man, — paprašė Kleopatra, įsitaisiusi ant priekinės sėdynės, — papasakok apie tą Džuliją Stratford. Noriu žinoti, kokia ta šiuolaikiška mergina.

Kai automobilis privažiavo prie viešbučio, Ramzis vis dar tęsė ginčą.

— Mes pasielgsime taip, kaip priimta aukštuomenėje, — tvirtino Eliotas. — O jūs turite visą amžinybę ir galėsite sau ramiai ieškoti pasiklydusios karalienės.

— Tiesiog nuostabu! — sušuko Ramzis. Jis taip truktelėjo automobilio dureles, kad vos nenuplėšė jų. — Džulijos pusbrolis kaltinamas baisiais nusikaltimais, o ji šoks puotoje, tarsi nieko nebūtų nutikę?

— Anglijos įstatymai tvirtina, kad žmogus laikomas nekaltu, kol neįrodyta jo kaltė, — paaiškino grafas, remdamasis į jam ištiestą Ramzio ranką. — Oficialiai Henriui dar nepareikšti jokie kaltinimai. Mes kaip ir nieko nežinome apie jo paiešką, todėl turime vykdyti lojalių mūsų karalystės piliečių pareigas.

— Taip, jums tikrai derėtų tapti karaliaus patarėju, — pastebėjo Ramzis.

— O Dieve, pažiūrėkite!

— Kas atsitiko?

— Mano sūnus ką tik išvažiavo iš viešbučio su kažkokia moterimi. Tokiu metu!

— Matyt, jis elgiasi taip, kaip priimta aukštuomenėje, — įgėlė Ramzis, eidamas link laiptų.

— Atleiskite, lorde Ruterfordai, jūsų sūnus prašė perduoti, jog susitiks su jumis vakare, operoje.

— Dėkoju, — šyptelėjo Eliotas.

Įėjęs į savo kambarį, Eliotas suprato, kaip baisiai nori miego. Galima būtų ko nors išgerti, bet jis dar ne visai buvo išsiblaivęs. O blaivi galva jam dabar taip reikalinga.

Ramzis padėjo jam nueiti prie krėslo.

Ūmai grafas suvokė, kad jie liko vieni. Samiras nuėjo į savo kambarį, Volterio nebuvo šalia.

Jis pamėgino atsisėsti tiesiai.

— Ir ką dabar darysite, milorde? — paklausė Ramzis. Jis stovėjo kambario viduryje, įsmeigęs žvilgsnį į Eliotą. — Po tos ypač svarbios puotos kaip niekur nieko išvyksite į Angliją?

— Jūsų paslaptis išsaugota. Nors jai ir anksčiau nebuvo grėsmės. Niekas nepatikėtų, jei papasakočiau ką matęs. Labai norėčiau viską pamiršti, nors nemanau, jog kada nors man tai pavyks.

— O kaip svajonė apie nemirtingumą? Ar pamiršote ją?

Eliotas susimąstė. Po to neskubėdamas atsakė, net pats stebėdamasis savo ryžtingumu:

— Tikriausiai visų svajonių išsipildymą man suteiks mirtis. Aš jos nusipelniau. — Jis nusišypsojo sutrikusiam, tokio atsakymo nesitikėjusiam Ramziui. — Ir anksčiau, ir dabar, — tęsė Eliotas, — dangus man buvo tarsi viliojanti didžiulė biblioteka, kurioje daugybė dar nematytų knygų. Ir paveikslų, ir statulų, kuriomis amžinai galima gėrėtis bei mėgautis. Aš įsivaizdavau pomirtinį gyvenimą, kaip begalinę kelionę į pažinimą. Kaip manote, ar taip gali būti? Juk tai kur kas įdomiau, negu iškart gauti atsakymą į visus klausimus...

Ramzis liūdnai šyptelėjo:

— Jūsų rojų sudaro žmonijos kūriniai. Kaip ir mūsų senovės Egipto rojų.

— Taip, tikriausiai. Milžiniškas muziejus. Ir visiškas vaizduotės nebuvimas...

— Nemanau.

— O, man taip norisi su jumis aptarti daugybę dalykų, tiek daug norėčiau iš jūsų sužinoti.

Ramzis tylėjo. Jis vis dar tebestovėjo priešais grafą, nejudėdamas iš vietos. Eliotui buvo malonu, kad kažkas įdėmiai jo klausosi, mėgina jį suprasti. Grafas žinojo, kad daugelis žmonių nemoka klausytis.

— Regis, mano laikas tirpsta, — atsiduso Eliotas. — Dabar mano nemirtingumą įkūnija tik sūnus Aleksas.

— Jūs išmintingas žmogus. Supratau tą, vos pirmą kartą pažvelgęs į jūsų akis. O štai sukčius iš jūsų niekam tikęs. Kai man pasakėte, jog Kleopatra nužudė Henrį ir jo meilužę, iškart supratau, kur ją slepiate. Supratau, kad ji yra šokėjos namuose. Bet vedžiojau jus už nosies. Norėjau pamatyti, kaip toli nueisite. Bet jūs pasitraukėte iš žaidimo. Tai jums netinka, jūs ne toks žmogus.

— Vadinasi, mano avantiūra baigta. Jeigu norite, kad pasilikčiau čia, išvykus vaikams... Nors, kuo jums gali būti naudingas senas ligotas žmogus. Juk taip?

Ramzis kiek patylėjo.

— Kodėl neišsigandote, pamatęs ją muziejuje? — paklausė karalius.

— Aš išsigandau. Mane apėmė baisus siaubas.

— Bet kažkodėl apgynėte ją. Nejaugi tai buvo tik savanaudiški ketinimai?

— Ne, nemanau. Ji mane traukė. Kaip, beje, ir jūs. Paslaptis, mįslė... Norėjosi ją suprasti, įminti mįslę. Be to...

— Kas?

— Ji buvo gyva. Ir kentė didžiulį skausmą.

Ramzis vėl susimąstė.

— Ar jūs įkalbėsite Džuliją išvykti į Londoną, kol viskas čia pasibaigs? — paklausė Eliotas.

— Taip, įkalbėsiu, — atsakė karalius.

Jis išėjo ir uždarė duris.

Jie klaidžiojo po Mirusiųjų miestą, taip tą vietą vadino arabai. Čia mameliukų sultonai statė savo mauzoliejus. Jie matė Babilono tvirtoves. Klaidžiojo po turgų. Aleksą kankino kaitra. O Kleopatros siela buvo pilna įspūdžių: prieš jos akis prabėgo visa istorija, sujungusi šią džiaugsmingą dieną su jos jaunystės laikais.

Karalienei daugiau nesinorėjo apžiūrinėti senų griuvėsių. Ji norėjo tiesiog būti su lordu Samerfildu.

— Tu man patinki, jaunasis lorde, — pasakė ji Aleksui. — Man su tavimi labai jauku. Padedi man pamiršti mano skausmą. Ir senas sąskaitas, kurias privalau suvesti.

— Apie ką tu kalbi, mieloji?

Ir Kleopatra vėl pagalvojo apie šio mirtingo vyro trapumą bei silpnumą... Palietė jo kaklą. Vėl užplūdo prisiminimų banga, gimė bauginančios mintys, panašios į tas juodas bangas, iš kurių ją išvadavo... į juodas mirties bangas.

Įdomu, ar jų mirtis skirtinga? Ar Antonijus taip pat nuskendo juodose bangose? Jai pasirodė, jog visai čia pat ta minutė, kai Ramzis nuo jos nusisuko, atsisakęs duoti Antonijui gyvybės eliksyro. Ji vėl pamatė save, suklupusią ir maldaujančią: „Neleisk jam numirti!“

— Jūs tokie gležni, trapūs, visi jūs... — sušnabždėjo ji.

— Apie ką tu, mieloji?

„Vadinasi, aš pasmerkta vienatvei? Tarp šitų visų žmonių, kurie yra mirtingi? O Ramzi, aš tave prakeikiu!“ Ir tada ji vėl pamatė tą senovinį miegamąjį, ant kušetės gulintį mirštantį vyrą ir šalia jo kitą, nemirtingąjį, kuris nusigręžė nuo jos. Dabar ji pastebėjo tai, ko nematė tą tragišką akimirką: jie abu buvo žmonės, ir Ramzio akyse slypėjo gilus sielvartas.

Po to, kai Antonijus buvo jau palaidotas, o pati Kleopatra gulėjo tarsi negyva, atsisakiusi kalbėti ir judėti, Ramzis jai pasakė: „Tu buvai pati geriausia. Vienintelė. Narsi kaip vyras, o širdis tokia moteriškai švelni. Turėjai karaliaus išmintį ir karalienės gudrumą. Tu tobula. Tikėjausi, jog tavo meilužiai tave daug ko išmokys, ir net nepagalvojau, kad jie palauš tave“.

Ką ji atsakytų Ramziui dabar, jei vėl atsidurtų tame miegamajame? Kad tą žino ir supranta? Ir vis tiek, žiūrėdama į greta žingsniuojantį jaunąjį lordą, šitą nuostabų ir tokį bejėgį berniuką, ji nepajėgė įveikti savyje neapykantos.

— Mieloji, ar tu patikėsi manimi? Juk mudu taip nedaug pažįstami?

— Ką tu nori pasakyti?

— Tai atrodo kvailai.

— Sakyk.

— Aš myliu tave.

Ji švelniai paglostė jaunuolio skruostą.

— Kas tu? Iš kur atsiradai? — sušnabždėjo jis, paėmė ją už rankos ir paglostė delną.

Aistros banga nusmelkė visą moters kūną, karščiu užliejo krūtinę.

— Niekada nepadarysiu tau nieko blogo, lorde Aleksai.

— Jūsų didenybe, pasakykite man savo vardą.

— Sugalvok jį pats, lorde Aleksai. Vadink mane, kaip nori, jei netiki tuo vardu, kurį tau pasakiau.

Tamsiose jo akyse trumpam šmėstelėjo pavojus. Jei jis sau leis pabučiuot šitą moterį, teks mylėtis su ja čia pat, ant akmenų. Ir iki visiško išsekimo...

— Regina, — sušnabždėjo jis. — Mano karalienė.

Vadinasi, ta Džulija Stratford jį paliko. Šiuolaikiška moteris, daranti viską, kas tik jai šauna į galvą. Tik didysis karalius jai tiko. O Aleksas dabar irgi turi savo karalienę.

Ji vėl pamatė mirusį Antonijų. „Jūsų didenybe, mums reikia išnešti jį iš čia.

Ramzis atsisuko į ją ir sušnabždėjo:

„Eisi su manim?“

Lordas Aleksas įsisiurbė į jos lūpas, nekreipdamas dėmesio į aplinkui zujančius turistus. Ji visa degė aistra... „Lordas Samerfildas taip pat mirs — kaip mirė Antonijus“.

Įdomu, ar Ramzis leis numirti Džulijai Stratford?

— Vežk mane atgal į viešbutį, — sušnabždėjo Kleopatra. — Aš geidžiu tavęs, lorde Aleksai. Antraip čia pat nuplėšiu nuo tavo kūno darbužius.

— Aš tavo amžinas nuolankus vergas, — atsakė jaunuolis.

Visą kelią Kleopatra sėdėjo prisiglaudusi prie Alekso.

— Kas jums, jūsų didenybe, atsiverkite man.

Pro lekiančios mašinos langą Kleopatra žiūrėjo į mirtingųjų minias gatvėse — čia jų buvo tūkstančiai.

Kam jis grąžino ją į gyvenimą? Ko jis siekė? Ji vėl pamatė ašarotą Ramzio veidą. Prisiminė nuotrauką — kaip jis stovi, išsišiepęs prieš kamerą, apsikabinęs tamsiaakę Džuliją Stratford.

— Apkabink mane, lorde Aleksai. Sušildyk.

Ramzis vienas klaidžiojo senojo Kairo gatvėmis.

Kaip įkalbėti Džuliją išvykti šituo traukiniu? Kaip išsiųsti į Londoną, jei ji pati to nenori? Gal jau pakaks ją kankinti? Jis ir taip sukėlė merginai nemažai širdgėlos.

Ir kaip atsidėkoti lordui Ruterfordui? Jis tam žmogui be galo dėkingas. Eliotas surado prieglobstį Kleopatrai. Taip nesinori su juo skirtis, jo patarimai visada vertingi. Be to, Ramzis nuoširdžiai pamilo šitą žmogų.

Įsodinti Džuliją į traukinį. Bet kaip? Jo mintys blaškėsi. Akyse nuolat iškildavo Džulijos veidas. „Sunaikink eliksyrą, niekada daugiau jo nenaudok“.

Jis prisiminė laikraštį. Moteris, rasta nužudyta drabužių parduotuvėje. „Man patinka žudyti. Tai palengvina skausmą“.

Eliotas miegojo savo kambaryje. Jis sapnavo Lourensą. Jiedu sėdėjo „Babilone“ ir kalbėjosi. Ant scenos šoko Malenka. Lourensas pasakė:

„Tavo laikas atėjo. Ateik pas mane“.

„Bet juk privalau sugrįžti namo, pas Editą. Ir dar turiu pasirūpinti Aleksu. Po to savo kaime noriu mirtinai nusigerti. Toks mano planas“.

„Žinau, — pasakė Lourensas. — Apie tai ir kalbu. Tai ilgai netruks“.

Mailzas Vintropas nežinojo, kaip toliau veikti. Jie pasirašė Henrio arešto orderį, nors pats buvo įsitikinęs, jog šito niekadėjo jau nebėra gyvųjų tarpe. Juk Malenkos namuose buvo rasti jo drabužiai, pinigai, pasas. Ir neaišku, kada buvo nužudyta parduotuvės šeimininkė.

Jis abejojo, ar apskritai šita byla kada nors bus baigta.

Vienintelis džiuginantis dalykas, kad lordas Ruterfordas netapo jo amžinu priešu. Bent jau gėdos pavyko išvengti.

Ir ši diena kol kas buvo rami, tyli. Neatsirado nė vieno naujo lavono nusuktu sprandu. Niekas nežiūri į dangų tuščiomis akimis, kuriose sustingęs nebylus priekaištas: „Ar pagaliau surasite tą, kas tai padarė?“

Vintropas su siaubu galvojo apie operą, apie tai, kad jam teks atsakinėti į nesibaigiančius britų aukštuomenės klausimus. Jis žinojo, jog nepavyks pasislėpti už lordo Ruterfordo nugaros. Atvirkščiai, iš paties lordo galima tikėtis visokių netikėtumų. Todėl teks pasikliauti pačiu savimi.

Septynios valandos.

Džuliją stovėjo svetainėje prieš veidrodį. Ji apsivilko ilgą balinę suknelę su gilia iškirpte. Ta suknelė nepatiko Ramziui, bet nieko nepadarysi: kitos tinkamos tokiai progai nebuvo. Veidrodyje mergina matė Eliotą, kuris ant jos kaklo segiojo perlų sagutes.

Grafas visada atrodė elegantiškiau už kitus vyrus. Pasitempęs, žavus, net sulaukęs penkiasdešimt penkerių. Baltas frakas, baltas kaklaraištis atrodė taip natūraliai, tarsi tai būtų kasdieninė jo apranga.

Kaip baisu, kad jie turi taip kvailai elgtis ir apsimesti, jog nieko nenutiko. Jau verčiau dabar visi būtų Londone... Staiga Egiptas merginai pasirodė tarsi košmariškas sapnas, iš kurio ji niekaip negalėjo pabusti.

— Vadinasi, mes kaip niekur nieko pasipustome plunksnas, kad galėtume atlikti ritualą?

— Atmink: kol jo nesuėmė, — kas visiškai neįmanoma — mes turime teisę manyti, kad jis nekaltas.

— Nejaugi nesuprantate, jog tai bjauru?

— Bet būtina.

— Dėl Alekso — taip. Bet jis kažkodėl per visą dieną net nesiteikė mums paskambinti. O dėl manęs neverta jaudintis — man niekas nesvarbu.

— Tau būtina grįžti į Londoną, — pasakė Eliotas. — Noriu, kad išvyktum.

— Visada jus mylėsiu. Mudu tarsi vieno kraujo, visada buvote man toks savas, artimas. Bet šiuo metu man nesvarbūs jūsų norai...

Džuliją atsisuko į jį.

Tik dabar, iš arti, mergina pastebėjo, koks jis pavargęs. Ir pasenęs. Lygiai taip pat per trumpą laiką paseno dėdė Rendolfas, išgirdęs apie jos tėvo mirtį. Eliotas tebebuvo gražus, bet jame atsirado kažkas tragiška. Nebeliko įprastinio šelmiškumo, jį pakeitė kažkoks filosofiškas gilus liūdesys.

— Aš negaliu sugrįžti į Londoną, — ištarė Džuliją, — tačiau Aleksą įsodinsiu į šitą traukinį.

„Sunaikink eliksyrą“.

Jis stovėjo prieš veidrodį. Buvo apsirengęs pakankamai padoriais drabužiais, rastais Lourenso lagamine: juodos kelnės, batai, diržas... Ramzis žiūrėjo į savo atvaizdą. Išvykęs iš Londono, jis nė karto nebuvo nusiėmęs diržo su monetomis. Ir buteliukai blykčiojo mažose kišenėlėse.

„Sunaikink eliksyrą. Niekada daugiau nenaudok jo“.

Jis apsivilko baltus marškinius. Vos susitvarkė su įkyriomis sagutėmis. Prisiminė pavargusį, niūrų Elioto veidą. „Įkalbėkite Džuliją grįžti į Londoną, kol viskas čia pasibaigs“.

Už lango buvo Kairas. Toks pats triukšmingas ir nenuspėjamas, kaip ir kiti šiuolaikiniai miestai. Senais laikais tokio triukšmo Ramzis niekada nebuvo girdėjęs.

Kur ją velnias nešioja, tą tamsiaplaukę, mėlynakę įtūžusią karalienę? Jis vėl prisiminė, kaip Kleopatra dūsavo jo glėbyje, kaip atlošė galvą... Tas pats kūnas. „Mylėk mane!“ — sušuko ji, kaip ir tada, prieš daugelį metų, ir išsilenkė tarsi katė. Jis prisiminė jos šypseną — nepažįstamosios šypseną.

— Taip, misteri Aleksai, — pasakė Volteris į telefono ragelį. — Į du šimtai pirmą kambarį. Tuojau atnešiu jūsų kostiumą. Prašau paskambinti savo tėvui. Jis mis Stratford kambaryje. Nekantrauja išgirsti jūsų balsą. Nerimauja, nes visą dieną jūsų nematė. Tiek visko atsitiko, misteri Aleksai...

Bet čia ryšys nutrūko.

Volteris tuojau pat paskambino mis Stratford. Niekas nekėlė ragelio. Nebuvo laiko laukti. Jis turėjo paskubėti ir nunešti kostiumą.

Kleopatra stovėjo prie lango. Ji apsivilko prabangią sidabro spalvos balinę suknelę, pavogtą iš tos parduotuvės. Kaklą puošė perlų vėrinys. Karalienė nemėgo aukštų šukuosenų, jos plaukai visada juodomis bangomis laisvai krisdavo ant pečių. Jai taip patiko... Lūpose klaidžiojo graudi šypsena: ji vėl pasijuto esanti maža mergaitė, prisiminė, kaip bėgiodavo po rūmų sodą, slėpdama veidą po ilgais vešliais plaukais.

— Man patinka tavo pasaulis, lorde Aleksai, — ištarė ji, stebėdama Kairo žiburius ir virš jo pakibusį blyškų vakarinį dangų. Atrodė, tarsi žvaigždės pasiklydo neregėtoje žiburių gausoje. Netgi pro šalį važiuojančių mašinų žibintai jai buvo žavūs. — Taip, man patinka tavo pasaulis. Viskas jame patinka. Noriu turėti pinigų, trokštu valdyti, ir kad tu visada būtum šalia.

Ji atsisuko. Aleksas žiūrėjo tokiomis akimis, tarsi ji būtų jaunuolį įžeidusi. Į duris pasibeldė. Bet Kleopatra nekreipė į tai dėmesio.

— Mieloji, šitie dalykai ne visada būna vienas šalia kito mano gyvenime, — pasakė Aleksas. — Žemės valdos, titulas, išsilavinimas — tuo aš galiu pasigirti. Tačiau pinigų neturiu.

— Nesijaudink, — lengviau atsiduso Kleopatra. — Pinigų bus, aš tuo pasirūpinsiu. Tik iš pradžių man reikia su kai kuo suvesti sąskaitas. Turiu nubausti tą, kas mane įskaudino. Atimti iš jo tai, ką jis atėmė iš manęs...

Vėl pasibeldė. Tarsi atsipeikėjęs, Aleksas nuskubėjo prie durų. Tarnas atnešė jo vakarinį kostiumą.

— Jūsų tėvas jau išėjo, sere. Bilietus paliko apačioje, dėžutėje su jūsų vardu.

— Dėkoju, Volteri.

Jis turėjo visai nedaug laiko apsirengti. Uždaręs duris jaunuolis vėl pažvelgė į savo karalienę — liūdnai ir klausiamai.

— Ne dabar, — pabučiavusi Aleksą į žandą, pasakė Kleopatra. — Juk mes galime panaudoti ir šituos bilietus, taip? — ji paėmė nuo tualetinio staliuko du iš nužudyto studento pavogtus bilietus.

— Bet norėčiau tave supažindinti su tėvu ir su visais kitais. Noriu, kad jie tave pamatytų.

— Žinoma, žinoma, mes būtinai susipažinsime. Bet iš pradžių pabūkime minioje... tik mudu. Kai tik panorėsime, galėsime prie jų prieiti. Na, prašau...

Aleksas buvo pasirengęs prieštarauti, bet ji jau bučiavo jaunuolį, glostė jo plaukus.

— Leisk man iš šalies pažvelgti į tavo buvusią mylimąją Džuliją Stratford.

— Bet dabar tai visai nesvarbu, — gūžtelėjo pečiais Aleksas.