Mumija, arba Ramzis Prakeiktasis

12 skyrius

Praėjo keturios dienos. Eliotas suprato, jog Džulija daugiau nebepasirodys bendroje valgykloje. Ji užsisakydavo maistą į kajutę, ir Ramzis tikriausiai pietavo ir vakarieniavo drauge su ja.

Henris taip pat dingo iš akiračio. Rūškanas, pagiringas, jis ištisomis dienomis tūnodavo savo kajutėje, retai apsivilkdavo ką nors kitą, išskyrus kelnes, marškinius bei liemenę. Tačiau tai jam netrukdė lošti kortomis su ekipažo nariais, o tie visai nesibaimino, kad juos užtiks belošiant su pirmos klasės keleiviais. Sklandė gandai, kad Stratfordas jaunesnysis pakankamai daug išlošė. Bet panašūs gandai Henrį lydėdavo nuolat.

Anksčiau ar vėliau jis ir vėl praloš — galbūt netgi viską, ką pavyko išlošti. Taip būdavo visada. Iš pradžių pakilimas, po to kritimas žemyn.

Eliotas pastebėjo, jog Džulija stengiasi būti maloni Aleksui. Ir saulėtomis, ir apniukusiomis lietingomis dienomis jiedu vaikštinėja po denį, o kiekvieną vakarą po vakarienės skuba į šokių salę... Tenai būdavo ir Ramzis. Jis visada ypač įdėmiai juodu stebėdavo, pasirengęs kiekvieną minutę pakeisti Aleksą ir tapti Džulijos šokių partneriu. Jie elgėsi taip, tarsi būtų sutarę nebeskaudinti daugiau Alekso.

Trumpų išėjimų į krantą metu, kuriuose Eliotas nepajėgė dalyvauti, jie visada eidavo drauge: Džulija, Samiras, Ramzis ir Aleksas. Po tokių ekskursijų Aleksas visuomet sugrįždavo kiek nusivylęs. Jis apskritai nemėgo užsieniečių. Džulija ir Samiras būdavo sužavėti, o Ramzį džiugino viskas, ką tik pavykdavo pamatyti, ypač daug gerų emocijų suteikdavo apsilankymas kino salėse ar knygynuose.

Eliotas buvo dėkingas Džulijai už jos gerus santykius su Aleksu. Pagaliau laivas nėra pati geriausia vieta atskleisti tiesą ir akis į akį susidurti su rūsčia gyvenimo tikrove. Mergina tą suprato. Kita vertus, galbūt ir pats Aleksas įtarė, jog pirmasis jo gyvenimo mūšis pralaimėtas, tik jis buvo pernelyg gerai išauklėtas ir nenorėjo visiems atskleisti savo įžeistų jausmų. Kartais grafui atrodė, kad jo sūnus pats savęs nepažįsta.

Eliotui šioje kelionėje labiausiai patiko bendrauti su Ramziu. Jis kalbėdavosi su egiptiečiu, stebėdavo jį iš tolo, gebėdamas pamatyti tai, ko nematydavo kiti. Karalius labai mėgo bendrauti.

Kartais Eliotas, Aleksas, Samiras ir Ramzis žaisdavo biliardą. Bežaidžiant, egiptietis spėdavo aptarti daugybę reikalų ir pažerti pašnekovams įvairiausių klausimų. Ypač jį domino šių dienų mokslas. Eliotas noriai pasakojo apie ląstelės sandarą, kraujotakos sistemą, vaisiaus vystymosi etapus, įvairių ligų priežastis.

Beveik kiekvieną naktį Ramzis praleisdavo bibliotekoje, gilinosi į Darvino bei Maltuso veikalus, domėjosi astronomija, technine literatūra, skaitė apie telegrafą, elektrą, automobilius.

Žavėjosi egiptietis ir šiuolaikiniu menu, ypač impresionistais ir puantilistais. Ką tik į anglų kalbą išversti rusų rašytojų Tolstojaus ir Dostojevskio romanai jį giliai sujaudino. Skaitė jis neįtikėtinai greitai.

Po šešių kelionės dienų Ramzis paprašė rašymo mašinėlės. Kapitonas jam leido pasiimti ją iš ekipažo kajutės. Nuo to laiko egiptietis spausdindavo sąrašą darbų, kuriuos būtina atlikti. Kartą Eliotui pavyko akies krašteliu pamatyti ką jis rašo: „Aplankyti Prado muziejų Madride; kaip galima greičiau paskraidyti lėktuvu“.

Galiausiai Eliotas pradėjo kai ką suprasti. Juk tas žmogus niekada nemiega. Bet kuriuo nakties metu jį galima atrasti kažką veikiant. Jeigu jo nebuvo kino salėje ar bibliotekoje, jei jis ko nors nespausdino savo kajutėje, vadinasi, jis bendroje jūreivių gyvenamoje patalpoje stovi prilipęs prie žemėlapių arba užsidaręs radijo būdelėje. Jau po dviejų kelionės dienų šitas žmogus žinojo visų įgulos narių ir daugelio keleivių vardus. Jis tiesiog meistriškai sugebėdavo pelnyti palankumą tų, su kuriais bendravo.

Vieną ankstyvą rytą Eliotas užėjo į šokių salę ir pastebėjo, jog keletas muzikantų asmeniškai Ramziui groja kažkokią melodiją, o jis vienas atlieka primityvų lėtą šokį, panašų į tuos, kuriuos šoka graikai pajūrio tavernose. Vienišo, baltais, atsegiotais marškiniais vilkinčio šokėjo figūra iki ašarų sujaudino grafą. Jis pasijuto nepatogiai, stebėdamas veiksmą, apnuoginantį slapčiausius žmogaus sielos kampelius... Eliotas išskubėjo į denį ir tenai ilgai stovėjo vienas...

Ramzio gebėjimas bendrauti Eliotui buvo maloni staigmena. Ir visų keisčiausia, jog grafas pamilo šitą žmogų.

Jis nuolat prisimindavo dar prieš kelionę ištartus žodžius; „Norėčiau jus artimiau pažinti“. Dabar tas noras išsipildė. Kokia tai buvo kančia! Ir kokia laimė!

Kartais grafą apimdavo paniška baimė: „Čia vyksta kažkas neregėtai keista, kažkas antgamtiška“. Bet likti nuošalyje Eliotui nesinorėjo.

Jo sūnus mano, jog Ramsėjus keistas, originalus, tačiau egiptietis Alekso visai nedomina. Nors... kuo Aleksas savo gyvenime domėjosi? Laive jis greitai susipažino su kokiu tuzinu niekuo neišsiskiriančių keleivių ir gerai leido su jais laiką. Daugiau niekas jaunuolio nedomino. „Ir tai gelbsti sūnų, — manė Eliotas. — Gerai, kad jis nesugeba patirti didelių jausmų“.

O Samiras iš prigimties buvo tylus. Kai Eliotas apie kažką kalbėdavosi su Ramziu, jis tik retkarčiais įterpdavo vieną kitą žodį. Bet Ramzį jis tiesiog dievino, buvo atsidavęs jo tarnas. Samiras susijaudindavo tik tada, kai Eliotas įviliodavo Ramzį į istorijos gelmes. Tai erzino ir Džuliją.

— Paaiškinkite, ką jūs turite galvoje, — paprašė Eliotas, Ramziui pareiškus, jog lotynų kalba sukūrė visai naują mąstymo būdą. — Juk iš pradžių gimsta idėjos, o kalba tik jas išreiškia.

— Ne, tai netiesa. Italijoje, kur gimė lotynų kalba, ji atvėrė galimybę evoliucionuoti idėjoms, kurios negalėjo gimti bet kurioje kitoje šalyje. Be abejo, tokia pati kalbos ir idėjų sąveika buvo stebima ir Graikijoje... Pasakysiu įdomų dalyką apie Italiją. Aukštą šios šalies kultūros lygį įtakojo švelnus klimatas. Kad vystytųsi civilizacija, reikalingas palankus klimatas, natūrali metų laikų kaita. Štai kad ir džiunglių ar tolimosios šiaurės gyventojai. Jų vystymąsi stabdo gamtos ypatumai — vienas ir tas pats ištisus metus...

Džulija beveik visada įsiterpdavo į panašias lekcijas. Eliotą tai nervino.

Samirą su Džulija trikdė ir Ramzio žarstomi pamokymai. Pavyzdžiui: „Džulija, mums reikia kuo greičiau išsivaduoti iš praeities. Tiek daug visko dar teks sužinoti. Ar žinai, kas yra X — spinduliai?! Ir būtinai turime nuskristi lėktuvu į Šiaurės ašigalį!“

Kitus tokie išvedžiojimai linksmino. Keleiviai, nors ir pakerėti Ramsėjaus žavesio, laikė jį eiliniu, nelabai išsilavinusiu žmogumi. Ir nesusimąstė apie tai, kas slypi už jo keistų kalbų. Atlaidžiai geranoriškai žiūrėdami į šį žmogų, jie nepastebėjo kartais jį kalbant keistus dalykus..

Tuo tarpu Eliotas gaudė kiekvieną Ramzio žodį.

— Koks iš tiesų galėjo būti senovės mūšis? Mes, žinoma, matėme milžiniškus bareljefus ant Ramzio Trečiojo šventovės sienų...

— Taip, jis buvo neeilinė asmenybė, vertas pagarbos bendravardis...

— Ką jūs pasakėte?

— Vertas pagarbos Ramzio Antrojo bendravardis. Tęskite...

— O ar pats faraonas taip pat kariaudavo?

— Suprantama. Jis visada būdavo savo armijos priešakyje. Kariai jį laikė kovos simboliu. Viename mūšyje jis galėdavo savo ginklu praskelti kaukoles dviem šimtams priešininkų, galėjo pereiti mūšio lauką, pribaigdamas sužeistuosius. Kai karalius grįždavo į stovyklą, jo rankos iki alkūnių būdavo kruvinos. Galiojo tokia taisyklė: jei faraonas nukrenta nuo žirgo, mūšis baigiasi.

Tyla.

— Jūs nenorite to žinoti, ar ne taip? — paklausė Ramsėjus. — Beje, šiuolaikiniai kovos metodai ne mažiau baisūs. Kad ir paskutinis karas Afrikoje, kuomet parako pagalba žmonės buvo sudraskomi, išmėtomi dalimis... O Pilietinis karas Amerikoje? Tikras košmaras! Viskas keičiasi ir tuo pačiu nesikeičia...

— Tikrai. O jūs pats ar galėtumėte štai taip? Galėtumėte kapoti galvas?

Ramsėjus susijuokė:

— Jūs drąsus žmogus, grafe Eliotai Ruterfordai, argi ne? Taip, aš galėčiau. Ir jūs taip pat galėtumėte, jei būtumėte faraonas ir atsidurtumėte mūšio lauke...

Laivas skrodė žydras vandenyno bangas. Tolumoje pasirodė Afrikos krantai. Kelionė artėjo prie tikslo.

Buvo dar viena nuostabi naktis. Aleksas anksti nuėjo miegoti, o Džulija ilgai šoko su Ramziu. Ir išgėrė nemažai vyno.

Ir dabar, kai jiedu stovėjo prie jos kajutės, mažame žemomis lubomis koridoriuje, merginą apėmė sielvartas bei nusivylimas, kad ji negali atsiduoti savo geismui. Ji buvo visai bepametanti galvą, kai Ramzis pakėlė ją, ėmė sukti, o po to pabūdavo taip aistringai, kaip niekada. Jis buvo atkaklus, ir merginai pasidarė skaudu. Ji priešinosi, stūmė vyriškį šalin, vos nepravirko. Net buvo užsimojusi, ketindama suduoti... bet susitvardė.

— Kodėl verti mane? — paklausė Džulija ir išsigando, pamačiusi Ramzio akių išraišką.

— Aš alkanas, — pamiršęs bet kokį padorumą ištarė karalius. — Trokštu tavęs... visko trokštu. Maisto, gėrimų, saulės šviesos, paties gyvenimo. Bet labiausiai tavęs. Man skaudu! Pavargau laukti.

— O Viešpatie! — sušnabždėjo Džulija ir užsidengė rankomis veidą. Na, kodėl ji vis priešinasi? Šią minutę mergina pati savęs nesuprato.

— Štai ką išdarinėja su manimi eliksyras, tekantis mano gyslomis, — pasakė karalius. — Man nieko nereikia. Tiktai meilės. Gerai, aš palauksiu. — Jis pradėjo kalbėti tyliau. — Palauksiu, kol mane pamilsi. Man to reikia.

Netikėtai Džulija nusijuokė. Kaip viskas paprasta ir aišku!

— Na ką gi, atsakysiu tavo paties žodžiais, — pasakė mergina. — Man irgi reikia, kad tu mane pamiltum.

Jo veidas apsiniaukė. Po to karalius linktelėjo. Regis, merginos žodžiai jį sutrikdė.

Džulija įėjo į kajutę ir atsisėdo ant kušetės, užsidengusi rankomis veidą. Visi tie žodžiai... Kažkoks vaikiškas žaidimas! Ir vis dėlto jie iš širdies, tai tiesa. Džulija susigūžė ir tyliai parvirko, tikėdamasi, jog Rita jos negirdi.

Šturmanas pažadėjo, jog po dvidešimt keturių valandų jie prisišvartuos Aleksandrijoje.

Karalius pasilenkė ir per bortą stebėjo apgaubtą rūko vandenyno paviršių.

Buvo ketvirta valanda ryto. Miegojo net grafas Ruterfordas. Kai Ramzis neseniai buvo užėjęs į kajutę, Samiras taip pat miegojo. Taigi, dabar denyje jis buvo vienas.

Karaliui čia patiko. Patiko variklių gausmas, nuo kurio virpėjo plieninė laivo danga. Ir pats laivas toks galingas! Paradoksalu, kad dvidešimtojo amžiaus žmogus, išradęs šitiek technikos stebuklų, pats pasiliko kaip ir buvęs dvikoje būtybe...

Karalius išsiėmė cigarą — vieną iš tų aromatingų, saldžių cigarų, kuriuos padovanojo jam grafas Ruterfordas. Pridengęs delnu uždegtą degtuką, užsirūkė. Dūmų nesimatė — juos iškart išblaškė vėjas, bet aromatas liko. Ramzis užsimerkė, mėgaudamasis akimirka. Jį vėl užplūdo mintys apie Džuliją Stratford, apie tai, kad ji dabar saugi savo mažoje kajutėje.

Bet Džulijos paveikslas netrukus išnyko, prieš akis iškilo Kleopatra. „Po dvidešimt keturių valandų mes būsime Aleksandrijoje“.

Jis matė priėmimų salę rūmuose, ilgą marmurinį koridorių ir ją, karalienę, tokią pat jauną, kokia dabar buvo Džulija. Kleopatra kalbėjosi su savo patarėjais ir ambasadoriais.

Jis stebėjo karalienę iš koridoriaus. Jo ilgai nebuvo Aleksandrijoje, jis keliavo ir po šiaurės, ir po rytų šalis, aplankė karalystes, kuriose anksčiau neteko pabuvoti. Praėjusią naktį sugrįžo ir iškart atėjo pas ją, į jos miegamąjį.

Visą naktį jiedu mėgavosi meile. Atviri langai žvelgė į jurą. Jie buvo pasiilgę vienas kito. Nors pastaraisiais mėnesiais jis turėjo šimtus kitų moterų, tačiau mylėjo tik vieną Kleopatrą, ir jo aistra karalienei buvo be galo stipri. Kleopatra kurstė tą aistrą, tvirtai glausdama mylimąjį prie savo kūno, nuolat susiliedama su juo.

Štai audiencija baigėsi. Ramzis matė, kaip Kleopatra išlydėjo dvariškius. Pakilo iš sosto ir artėja prie jo — tokia aukšta, stulbinamų formų... ilgas švelnus kaklas, blizgantys juodi plaukai susegti aukštai ant viršugalvio.

Veido išraiška išdidi, riestas smakras. Karalienė stengėsi pabrėžti savo tvirtybę, išdidumą, matyt, vildamasi bent kiek paslėpti įgimtą gundantį patrauklumą.

Bet vos tik ji atitraukė užuolaidą ir atsisuko į Ramzį, jos veidas ir akys nušvito nuostabia šviesa.

Dažniausiai karalius pažinojo tik rudakius žmones. Tarp jų tik jis vienas buvo žydraakis... todėl, kad išgėrė eliksyro. Po to jis keliavo po įvairias šalis, lankėsi žemėse, apie kurias egiptiečiai nieko nežinojo. Ten jis sutiko nemažai mirtingų vyrų bei moterų mėlynomis akimis. Tačiau tik rudos akys jam atrodė tikros, tik jų kalbą jis suprato.

Džulijos Stratford akys buvo rudos, didžiulės, švelnios ir išraiškingos — tokios, kaip kadaise Kleopatros...

„Na, ką mudu šiandien tyrinėsime?“ — paklausė Kleopatra graikiškai. Jiedu kalbėdavosi tik ta vienintele kalba. Jos žvilgsnis saugojo audringos praėjusios nakties atgarsius.

„Labai paprastus dalykus, — atsakė jis. — Persirenk. Eisime į gatvę ir tiesiog pasivaikščiosime tarp žmonių. Pamatysi, ko dar nėra mačiusi jokia karalienė. Štai ko aš noriu“.

Aleksandrija. Kokią Ramzis ją pamatys rytoj? Tai buvo graikiškas miestas su akmenimis grįstomis gatvėmis, baltomis namų sienomis, su pirkliais, susirinkusiais iš viso pasaulio; tai buvo uostas, apgyvendintas audėjų, juvelyrų, stiklo pūtėjų, papiruso meistrų. Jie dirbo šalia prieplaukos mažose didelės turgavietės krautuvėlėse.

Jiedu su Kleopatra vilkėjo beformiais paprastais drabužiais, kuriais dažniausiai vilki norintys ištirpti minioje. Jie nuėjo per turgaus aikštę. Du žmonės, keliaujantys laike. Ramzis jai tiek daug pasakojo apie savo keliones po šiaurės šalis bei po Indiją... Kaip jodinėjo drambliais ir savo akimis matė miegantį tigrą. Jis pabuvojo Atėnuose, kur turėjo galimybę pasiklausyti garsių filosofų.

Ką gi jis sužinojo? Kad romėnų karvedys Julijus Cezaris užkariavo pasaulį, kad jis užkariausiąs ir Egiptą, jei karalienė Kleopatra jo nesustabdysianti.

Apie ką karalienė mąstė tą dieną? Nejaugi ji nekreipė dėmesio į Ramzio žodžius, neįsiklausė į jo patarimus? Ir ką ji pamatė, stebėdama paprastus žmones? Moteris, vaikus, sunkiai dirbančius prie audimo staklių ar skalbyklose? Įvairių tautybių jūrininkus, neramiai šmirinėjančius aplinkui ir ieškančius pramogų?

Jiedu buvo užsukę ir į mokyklas — pasiklausyti mokytojų.

Galiausiai sustojo purvinoje aikštėje. Kleopatra atsigėrė vandens iš visuomeninio šulinio, pasinaudojusi bendru puodeliu.

„Skonis toks pat“, — pasakė tada ji, šelmiškai šyptelėjusi.

Jis pamena, kaip puodelis nukrito į šaltą bedugnę, ir garsas aidu atsimušė į akmenines šulinio sienas. Pamena kūjo dūžius, sklindančius iš prieplaukos pusės; siaurą gatvelę; laivo stiebus, kurie iš toli priminė miško medžius... be lapų.

„Ko tu nori iš manęs, Ramzi?“ — paklausė karalienė.

„Noriu, kad taptum išmintinga Egipto valdove. Aš jau tau sakiau“.

Kleopatra paėmė jį už rankų ir privertė pažvelgti į save.

„Tu nori kažko daugiau. Ruoši mane kažkokiai svarbiai misijai“.

„Ne“, — ištarė jis, bet tai buvo netiesa: jis pirmą kartą pamelavo mylimajai. Skausmas sustiprėjo, tapo nepakeliamas. „Aš vienišas, mano mylimoji. Vienišas tarp mirtingųjų“. Bet jis nepasakė Kleopatrai tų žodžių. Tik stovėjo ir mąstė apie tai, kad jis, nemirtingasis, negalės be jos gyventi.

O kas buvo po to? Dar vienas meilės vakaras. Prie jūros, kuri mainėsi, šėlo — iš žydros po truputį virto sidabrine, o, patekėjus mėnuliui, pasidarė juoda. Juodu supo paauksuoti baldai, kabančios lempos, smilkalų aromatas, o kažkur iš toli sklido arfos garsai — berniukas grojo ir senovės egiptiečių kalba dainavo liūdną dainą, kurios žodžių net pats nesuprato. Tačiau Ramzis juos suprato...

Prisiminimai vijo vienas kitą. Štai jo rūmai Tėbuose. Tuomet Ramzis dar buvo mirtingas, kaip visi. Jis bijojo mirties ir pažeminimų. Tada jis turėjo haremą, kuriame buvo šimtas žmonų. Jam atrodė, jog haremas — našta.

„Kiek meilužių turėjai, man išvykus?“ — paklausė jis Kleopatros.

„O, buvo daug vyrų, — atsakė ji žemu, beveik vyrišku balsu. — Bet meilužiu nebuvo nė vienas iš jų“.

Meilužių bus. Bus Julijus Cezaris, po to dar vienas, dėl kurio karalienė pamirš viską, ko ją mokė Ramzis. „Viskas dėl Egipto!“ — raudojo ji. Bet prašė ne dėl Egipto. Tuomet pati Kleopatra ir buvo Egiptas. O ji gyveno dėl Antonijaus...

Jau švito. Rūkas virš jūros po truputį sklaidėsi. Dabar Ramzis matė mirgantį žydrą vandens paviršių. Aukštai danguje kilo blyški saulė. Ir karalius pajuto jos poveikį — kūnas prisipildė energijos.

Cigaras jau seniai užgeso. Ramzis sviedė jį už borto. Ir pasiėmė kitą.

Už nugaros pasigirdo žingsniai.

— Beliko vos kelios valandos, sere.

Prie jo cigaro prikišo degtuką.

— Taip, mano drauge. — Ramzis užsitraukė dūmą. — Išlipsime iš šito laivo ir pasijusime tarsi išėję iš užmaršties. Ką mums daryti su tais dviem, kurie žino mūsų paslaptį? Jaunas niekšelis ir senstelėjęs filosofas. Kuris iš jų labiau pavojingas?

— Argi filosofai tokie pavojingi, sere?

— Grafas Ruterfordas tiki antgamtiškais dalykais, Samirai. Jis ne bailys. Jis nori sužinoti amžino gyvenimo paslaptį. Ir supranta, ką tai reiškia.

Atsakymo nebuvo. Samiro veidas, kaip ir anksčiau, buvo rūškanas.

— Atskleisiu tau dar vieną paslaptį, drauguži, — pasakė karalius. — Regis, man patinka šitas žmogus.

— Aš tą pastebėjau, sere.

— Įdomi asmenybė, — ištarė Ramzis ir nustebo pajutęs, jog balsas suvirpėjo. Jam sunku buvo tęsti, bet vis dėlto karalius pasakė ką norėjęs: — Man patinka su juo kalbėtis.

Henkokas sėdėjo prie stalo savo kabinete muziejuje ir žiūrėjo į inspektorių Trentą iš Skotlandjardo.

— Na, ką gi, matau, jog neturime kitos išeities. Paprašysime prokuroro orderio, įeisime į namus ir apžiūrėsime kolekciją. Suprantama, jei viskas savo vietoje, jei nedingo nė viena moneta...

— Sere, turint galvoje tą faktą, jog dvi monetos jau guli pas mus, vargu ar galima šito tikėtis...