Mumija, arba Ramzis Prakeiktasis

8 skyrius

Dar vieni „naujojo laikmečio“ rūmai — operos teatras. Čia gausybė apsikarsčiusių prabangiais papuošalais, vilkinčių visokiausių spalvų balinėmis suknelėmis moterų ir elegantiškų vyrų, apsirengusių baltais bei juodais drabužiais. Kaip juokinga — spalvotai rengtis išimtinė moterų teisė. O vyrai beveik vienodai apsitaisę, juos net sunku atskirti vieną nuo kito. Kleopatra prisimerkė: nuo drabužių margumyno jai apraibo akys.

Milžiniška žmonių banga kilo plačiais laiptais. Kleopatra jautė į ją nukreiptus susižavėjusius žvilgsnius ir spindėjo iš laimės.

Lordas Samerfildas didžiavosi ja ir jaudinosi.

— Tu čia iš tikrųjų esi karalienė, — sušnabždėjo jis, ir jos skruostai nuraudo. Jis atsisuko į vieną iš prekeivių, pardavinėjančių kažkokius keistus daiktus, kurių paskirties moteris nesuprato.

— Teatriniai žiūronai, — paaiškino Aleksas, įteikdamas jai nematytą daiktą. — Ir prašau dar duoti programą.

— Kas tai?

Aleksas nustebės susijuokė:

— Tu ką, iš dangaus nukritai? — Jo lūpos palietė moters kaklą, skruostus... — Prisidėk prie akių, pareguliuok. Štai taip. Dabar matai?

Ji buvo priblokšta, net atšoko: žmonės, buvę viršuje, pakibo tiesiai virš jos.

— Koks įdomus daiktas! Kaip šitaip?

— Jis padidina. — Aleksą sužavėjo, kad ji nieko nėra girdėjusi apie tokius dalykus.

Įdomu, kaip Ramzis priprato prie tokių mažų „naujo laikmečio“ paslapčių? Tas pats Ramzis, kurio paslaptingą kapavietę vos prieš mėnesį aptiko „vargšas Lourenas“. Tas pats karalius, kuris pergamento ritinėliuose parašė apie savo meilę Kleopatrai. Nejaugi Aleksas iki šiolei nežino, kad ta mumija ir jo draugužis Ramsėjus — vienas ir tas pats asmuo?

Bet iš kur jam žinoti? Nebent tik iš bepročio Džulijos pusbrolio Henrio žodžių? Bet kas juo patikės, juk niekas jo negerbia? O argi ji pati kadaise patikėjo žyniu, vedusiu ją į urvą?

Pasigirdo skambutis.

— Netrukus prasidės.

Jie drauge pakilo laiptais. Kleopatrai atrodė, kad juodu gaubia švytinti aureolė, ir visi tą pastebi, bet nusuka akis į šalį, nenorėdami išbaidyti jų meilės. Meilė... Kleopatra jį pamilo. Tiesa, tai nebuvo tas viską nustelbiantis jausmas, kokį ji jautė Antonijui... Tamsus, griaunantis, kuriam karalienė nepajėgė atsispirti. Ji pasirinko mirtį, nes nesuvokė gyvenimo be mylimojo. O dabar ji vėl prisikėlė. Ir puikiai žinojo, kad šiame, naujame jos gyvenime Antonijaus nebebus. Niekada.

Ne, tai buvo kitokia meilė, švelni, trapi, kaip ir pats Aleksas. Bet tai buvo meilė. Kokia kvaila ta Džuliją Stratford! Tiesa, Ramzis galėtų suvilioti ir pačią deivę Izidę. Jei ne Antonijus, Kleopatra būtų likusi tik su Ramziu ir nieko kito nemylėjusi. Ir jis tą žinojo.

Ramzis buvo ir tėvas, ir mokytojas, ir teisėjas, o Antonijus — blogas berniukas, su kuriuo ji pabėgo nuo pasaulio. Linksminosi tarsi vaikas miegamajame, gėrė, kraustėsi iš proto, su niekuo nebendravo, kol pagaliau iš kelionės sugrįžo Ramzis.

„Tai štai kaip tu pasielgei su savo laisve? Kuo pavertei savo gyvenimą“?

O ką jai dabar daryti su savo laisve? Kodėl jos jau nebekankina skausmas? Todėl, kad naujasis pasaulis toks nuostabus. Todėl, kad ji turi viską, apie ką svajojo tuos paskutinius mėnesius, kai romėnų kariuomenė artėjo prie Egipto, kai Antonijus puolė į neviltį. Dar viena galimybė. Dar vienas gyvenimas — be meilės, nusviedusios Kleopatrą į tamsius mirties vandenis; dar vienas gyvenimas — be neapykantos Ramziui, atsisakiusiam išgelbėti jos lengvabūdį meilužį ir sulaikiusiam karalienę nuo jos pačios nuopuolio.

— Jūsų didenybe, jūs dabar kažkur toli, — tyliai ištarė Aleksas.

— Ne, ne, — atsakė ji. — Aš su tavimi, lorde Aleksai.

Aplinkui mirgėjo šviesos. Palubėje kabėjęs didžiulis krištolinis šviestuvas spindėjo visomis vaivorykštės spalvomis, ji girdėjo tylų stikliukų skambčiojimą, kai juos judino pro duris dvelkęs lengvas vėlelis.

— O, žiūrėk, štai jie! — netikėtai šūktelėjo Aleksas, rodydamas į laiptų viršų.

Triukšmas aplinkui nutilo — išnyko žiburiai, žmonių minios, ją užplūdo jaudulys. Ten stovėjo Ramzis. Šiuolaikiškais drabužiais, o šalia jo gražuolė moteris, gležna, jauna, kaip Aleksas. Rusvi jos plaukai glotniai sušukuoti ir sukelti. Blykstelėjo tamsios akys — jos žvilgsnis atklydo į jų pusę, bet mergina jų nepastebėjo. Ten ir mielasis gerasis lordas Ruterfordas, pasiramsčiuodamas sidabrine savo lazdele. Kaip Ramziui pavyko apmulkinti visus šituos mirtinguosius? Milžinas su išsidraikiusiais plaukais ir nemirtingumo žyme veide.... O moteris šalia jo kol kas mirtinga. Ir atrodo ji kitaip. Išsigandusi, sutrikusi, laikosi įsikibusi Ramzio.

— Tik ne dabar, mielasis, — maldavo Kleopatra.

Ėjo pro šalį grupelė žmonių ir minia užgožė ją.

— Bet, mieloji, bent jau pasakykime jiems, kad mes čia. Puiku! Jei jie čia atėjo, vadinasi, Ramzį paliko ramybėje. Viskas susitvarkė. Pitfildas padėjo.

— Duok man truputį laiko, Aleksai, meldžiu!

Ar jos tonas tapo įsakmus?

— Gerai, jūsų didenybe, — sutiko jaunuolis, nuolankiai šyptelėjęs.

Toliau nuo jų! Kleopatrai pasirodė, kad ji dūsta. Pakilusi laiptais aukštyn, ji apsidairė. Tie žmonės ėjo pro aksomu uždengtas duris. O Aleksas ją vedė į priešingą pusę. Garbė Dievui!

— Taip, regis, mūsų vietos tolimiausiame kampe nuo rūbinės, — nusišypsojo jaunuolis. — Ko tu kukliniesi? Juk esi tokia nuostabi! Pati gražiausia moteris pasaulyje.

— Aš pavyduliauju tavęs, mielasis, bijau dėl kiekvienos mudviejų drauge praleistos valandos. Patikėk manimi — žmonės viską sugriaus, lorde Aleksai.

— Na ką tu, tai neįmanoma, — naiviai atsakė jaunuolis.

Eliotas stovėjo prie durų užuolaidos.

— Kurgi, po velnių, dingo Aleksas? Kas jį taip sudomino, kur tokiu metu jis gali būti? Mano kantrybė ne geležinė...

— Eliotai, nejaugi neturite daugiau kuo rūpintis? — paklausė Džuliją. — Tikriausiai surado kokią nors eilinę amerikietę paveldėtoją. Trečią didžiąją meilę per šią savaitę.

Jie jau ėjo į ložę. Eliotas nenoriai nusišypsojo Džulijai. Jis staiga prisiminė moterį automobilyje: skrybėlė, kaspinai, palaidi plaukai... Galbūt jo sūnui pagaliau nusišypsojo sėkmė.

Milžiniškas pusiau apvalus amfiteatras. Tolumoje scena, paslėpta po sunkia virpančia užuolaida; žemiau scenos, didžiulėje duobėje, vyrų bei moterų sambūris. Iš styginių instrumentų bei trimitų jie išgauna klaikius garsus. Kleopatra delnais prisidengė ausis.

Aleksas laipteliais nusivedė ją žemyn prie pirmosios eilės. Čia prie pat turėklų buvo sustatyti minkšti raudoni krėslai. Karalienė pažvelgė į kairę pusę. Pro blankią šviesą prie praėjimo ji pamatė Ramzį ir šalia jo — išblyškusią moterį liūdnomis akimis. Į savo vietą sėdosi lordas Ruterfordas. Jam iš dešinės jau sėdėjo tamsiaodis egiptietis, apsirengęs taip pat prabangiai, kaip ir visi kiti.

Ji pamėgino nukreipti žvilgsnį į šalį, bet negalėjo atitraukti akių. Kleopatra net pati nesuvokė, kodėl jai buvo taip neramu... Po to Ramzis apkabino tą moterį, priglaudė prie savęs. Džuliją nuleido akis ir jos skruostu nuriedėjo ašara. Karalius ją pabučiavo, ji prigludo dar tvirčiau ir grąžino bučinį.

Kaip skaudu tai matyti! Tarsi aštriu peiliu kažkas būtų brūkštelėjęs per veidą. Virpėdama visu kūnu, Kleopatra nusisuko ir įsmeigė akis į tamsą.

Jai norėjosi kaukti iš skausmo. Bet kodėl? Neapykanta merginai užliejo ją, tarsi ugnis degino krūtinę. „Duok Antonijui eliksyro!“

Staiga milžiniška salė paskendo tamsoje. Priešais išėjo kažkoks vyriškis; žiūrovai pratrūko aplodismentais, peraugančiais į nepakenčiamą triukšmą. Įspūdinga, kaip ir viskas šitame naujame laikmetyje, tik labai keista...

Vyriškis nusilenkė, pakėlė aukštyn rankas, paskui pasisuko į muzikantus, kurie tuo tarpu jau buvo nurimę ir sėdėjo tyliai. Jis davė signalą, ir muzikantai pradėjo groti. Garsas stiprėjo... muzika skambėjo vis nuostabiau.

Regis, tie garsai sujaudino karalienę. Moteris pajuto, kaip Alekso delnas palietė jos ranką. Stebuklingi garsai apgaubė ją, kažkur nusinešdami skausmą.

— Naujieji laikai, — sušnabždėjo ji. Nejaugi ji taip pat verkia? Kleopatra nenorėjo niekam jausti neapykantos! Ir šito skausmo nenorėjo! Ir vėl jos atmintyje pasirodė tamsa, o toje tamsoje Ramzis. Gal tai buvo kapavietė? Ji net pajuto, kaip į jos burną liejasi gyvybės eliksyras. Ir staiga jis, apimtas siaubo, atšoka nuo jos. Ramzis! Nejaugi ji tikrai apgailestauja, kad Ramzis taip pasielgė? Ir tikrai linki jam paties blogiausio?

Ji gyva!

Eliotas iškišo galvą į apšviestą fojė, kad galėtų perskaityti raštelį.

— Raštelis gulėjo pas viešbučio durininką, sere, — aiškino berniukas, laukdamas savo arbatpinigių, kuruos grafas jau laikė rankoje.

„Tėve, pasimatysime operoje arba puotoje. Atleisk už paslaptingumą, bet aš susipažinau su nepaprasta moterimi. Aleksas“.

Ramzis nesitikėjo, kad spektaklis jam suteiks malonumą. Jis vis dar pyko ant Elioto, kuris atitempė juos čia. Bet opera buvo puiki... nors ir kvaila. Storuliai „egiptiečiai“ kažkur apačioje, nupieštų šventovių bei statulų fone, dainavo italų kalba... Bet pati muzika pavergė širdį, nors, atrodo, Džuliją dar labiau susigraudino. Prisidengusi tamsa, mergina padėjo galvą jam ant peties. Šios valandos nebuvo tokios baisios, kaip Ramzis įsivaizdavo. Jo širdyje gimė nedrąsi viltis, jog Kleopatra tikriausiai išvyko iš Kairo, pasimetė milžiniškame naujame pasaulyje, ir dabar nebereikės jos ieškoti. Ta mintis ir džiugino jį, ir baugino. Prabėgs dienos, mėnesiai. Kuo pasibaigs begalinė tos moters vienatvė? Prieš ką atsigręš jos įniršis?

Kleopatra pakėlė stebuklingus teatrinius žiūronus. Pažvelgė į Ramzį, Džuliją. Nusistebėjo, kaip aiškiai viskas matyti... Moteris verkė. Tamsios jos akys buvo įsmeigtos į sceną, kur kažkoks neūžauga dainavo nuostabią „Dieviškosios Aidos“ ariją. Jo balsas buvo stiprus, o melodija tokia nuostabi, jog širdis galėjo plyšti iš liūdesio.

Ji jau buvo benuleidžianti žiūronus, kai staiga Džuliją kažką pakuždėjo Ramziui. Jie abu pakilo. Mergina nuėjo už užuolaidos, o jis nusekė iš paskos.

Kleopatra palietė Alekso ranką.

— Pasilik čia, — pakuždėjo ji.

Regis, jaunuolis nieko neįtarė. Net nemėgino jos sulaikyti. Kleopatra greitai perėjo per teatro ložę ir įsmuko į erdvią antrojo aukšto salę.

Salė buvo beveik tuščia. Tarnai, stovintys už aukštų prekystalių, pylė gėrimus keliems seniams, kurie atrodė pakankamai apgailėtinai. Vienas jų buvo suirzęs ir mėgino atlaisvinti iškrakmolytą marškinių apykaklę.

Atokiau, prie lango, sėdėjo Ramzis su Džuliją. Jie kalbėjosi taip tyliai, jog nieko nesigirdėjo. Kleopatra prisėlino ardau, pasislėpė už aukštuose vazonuose augančių didžiulių gėlių krūmų ir pasitelkė į pagalbą žiūronus: jų veidai priartėjo, bet žodžių, suprantama, ji negirdėjo.

Džuliją Stratford papurtė galvą, kažko atsisakydama. Ramzis paėmė ją už rankos. Apie ką jis kalba su tokia aistra? Kaip jis maldauja jos! Kleopatrai pažįstamas tas atkaklumas, mokėjimas įtikinėti. Bet Džuliją Stratford tvirta.

Staiga mergina pašoko, suspaudė rankoje nedidelę rankinę ir nuskubėjo prie išėjimo. Ramzis griebėsi už galvos.

Kleopatra tyliai nusėlino paskui Džuliją, glaustydamasi prie sienos, ir melsdamasi, kad Ramzis nepasižiūrėtų į tą pusę.

Džuliją dingo už medinių durų, ant kurių buvo užrašas:

DAMŲ KAMBARYS

Kleopatra sutriko, nežinodama, ką toliau daryti. Ir staiga išgirdo kažkokį balsą. Tai buvo jaunas tarnas:

— Ar ieškote damų kambario, mis? Štai jis.

— Dėkoju. — Kleopatra nuėjo į tą pusę. Tikriausiai tai kažkokia visuomeninė patalpa...

Ačiū Dievui, čia nieko nėra. Džuliją atsisėdo ant kraštinės kėdės prie ilgo stalo ir minutę sėdėjo nebyli, užsidengusi delnu akis.

Gatvėmis klaidžioja pabaisa, pavojinga būtybė, o jie čia sėdi užsidarę ir klausosi muzikos. Apsimeta, kad nieko neatsitiko. Tarsi nebuvo tų baisių žmogžudysčių, tarsi jos daugiau nepasikartos.

Bet blogiausia, kad Ramzis pats provokavo ginčą: laikė ją už rankos, kalbėjo, jog bijo ją prarasti.

O Džuliją savo ruožtu šaukė:

— Verčiau niekada nebūčiau tavęs sutikusi! Jau verčiau Henris būtų užbaigęs savo kraupų darbą!

Nejaugi ji galėjo taip pasakyti? Jis stipriai suspaudė merginos riešą. Dar dabar skauda. Džuliją sėdėjo viena ir verkė. Jos šnabždesys tyliai aidėjo šaltame kambaryje.

— Džuliją, — pasakė Ramzis, — aš padariau baisų dalyką. Pats žinau. Bet dabar kalbu apie mudu. Tu gyva, tu graži, turi nuostabią širdį...

— Ne, nieko daugiau nesakyk...

— Išgerk gyvybės eliksyrą ir amžiams pasilik su manim.

Ji nebeištvėrė, pašoko ir nubėgo. Ir dabar štai sėdi viena ir rauda.

Mėgino nusiraminti, surikiuoti mintis, bet jai nepavyko. Įtikinėjo save, jog privalo viską pergalvoti, rimtai pamąstyti apie ateitį. Pamiršti šitą liūdną istoriją ir rūpintis artimais žmonėmis. Reikia išsiskirti su šiuo paslaptingu žmogumi, taip nelauktai ir audringai atėjusiu į jos gyvenimą ir viską sujaukusiu... Bet tai buvo neįmanoma.

Kai damų kambario durys prasivėrė, Džuliją nuleido galvą ir užsidengė nosine veidą, mėgindama giliai kvėpuoti ir nusiraminti.

Baisu, jei kas nors ją tokią pamatys. Merginai norėjosi pabėgti atgal į viešbutį ir pabūti vienai. Bet kodėl čia įėjusi moteris atsisėdo taip arti jos? Džuliją nusisuko. Reikia suimti save į rankas. Kaip nors iškęsti šią naktį. Dėl Elioto. Nors jai jau atrodė, kad grafas taip pat nelabai žino, ką daro. Šlapia nuo ašarų nosine Džuliją nusišluostė akis.

Jos žvilgsnis sustojo ties veidrodžiu. Nejaugi ji kraustosi iš proto? Greta sėdėjusi moteris įdėmiai žvelgė į ją didžiulėmis žydromis akimis. Ji buvo tik už kelių colių nuo Džulijos, tokia keista, palaidais garbanotais plaukais, dengiančiais pečius bei nugarą.

Mergina pasisuko veidu į nepažįstamąją. Išsigandusi atšlijo ir atsirėmė ranka į veidrodį.

— O Viešpatie!

Ją taip purtė, kad rankos tirtėjo.

— Taip, tu visai miela, — žemu balsu taisyklinga anglų kalba pasakė moteris. — Bet savo stebuklingojo eliksyro jis tau nedavė. Tu esi mirtinga.

— Kas jūs? — vis dar neatgavo kvapo Džuliją. Bet ji jau tą žinojo...

— Ar tu jį kitaip vadini? — paklausė nepažįstamoji gražuolė, pasilenkusi visai prie pat merginos. Jos ilgi tankūs plaukai uždengė šviesą. — Kodėl jis mane prikėlė? Kodėl jis tau nedavė eliksyro?

— Palikite mane ramybėje! — sušnabždėjo Džuliją. Ji visa drebėjo. Pamėgino atsistoti, bet moteris įspraudė ją į kampą tarp sienos ir veidrodžio. Mergina vos nepradėjo šaukti iš baimės.

— Kol kas tu gyva, — šnabždėjo moteris, — tokia jauna, švelni tarsi gėlė, kurią taip lengva nuskinti...

Atrodė, jog Džuliją įlys į sieną. Jeigu ji pastums šitą moterį, ar pavyks išsilaikyti ant kojų? Ji tokia stipri — kažin ar pavyks nuo jos pasprukti. Ir ji vėl pajuto beprarandanti sąmonę. Lygiai taip, kaip pamačiusi iš sarkofago kylantį Ramzį.

— Baisu, tiesa? — toliau kalbėjo moteris. — Jis leido numirti žmogui, kurį aš mylėjau. O dabar aš privalau sulaužyti šitą gėlytę. Nieko nepadarysi. Džuliją Stratford gyva, o Antonijus seniai miręs. Juk tai neteisinga.

— Viešpatie, padėk man! — sudejavo Džuliją. — Padėk mums abiems. Leisk man išeiti. Meldžiu.

Moters ranka sugriebė ją už kaklo. Skausmas buvo nepakenčiamas, Džuliją duso... atsitrenkė galva į veidrodį. Ji buvo beprarandanti sąmonę.

— Kodėl turėčiau tavęs nenužudyti? Na, pasakyk! — kuždėjo į Džulijos ausį kimus balsas.

— Ramzi! — suriko dusdama Džuliją. — Ramzi!

Atsidarė durys, ir į damų kambarį įėjo dvi moterys. Jos sustingo vietoje. Kleopatra pašoko ir puolė prie išėjimo. Grubiai nustūmusi nuo kelio vieną moterų, sutviskėjusi sidabrinės spalvos prabangia suknele, mostelėjusi juodais garbanotais plaukais, ji dingo koridoriuje.

Džuliją raudodama sudribo ant grindų.

Subėgo žmonės, girdėjosi žingsniai, triukšmas. Pagyvenusi, apskrito veido moteriškė padėjo merginai atsikelti. Jos rankos buvo putlios ir šiltos.

— Man reikia rasti Ramzį, — pasakė Džuliją. Ji pamėgino prasiveržti prie durų. Kita moteris prilaikė ją, vėl pasodino į kėdę.

— Atneškite jai vandens!

— Ne, greičiau išleiskite mane iš čia!

Pagaliau Džuliją priėjo prie durų ir prasibrovė pro būrį smalsuolių. Ramzis skubėjo prie jos. Mergina puolė į jo glėbį.

— Ji buvo čia, — sušnabždėjo Džuliją jam į ausį. — Kalbėjosi su manimi. Lietė mane. — Džuliją parodė į savo kaklą — iki šiol skaudėjo. — Kai įėjo moterys, ji pabėgo.

— Kas jums atsitiko, mis?

— Mis Stratford, kas čia atsitiko?

— Dėkoju, dabar jau viskas gerai.

Ramzis apkabino merginą ir nuvedė toliau nuo visų.

— Aš mačiau tik moterį. Su ja buvo aukšta juodaplaukė moteris.

Ramzis atvedė Džuliją į fojė prie ložės. Čia buvo ramu.

Pro ašaras ji pamatė pasilenkusius prie jos Eliotą ir Samirą. Išgirdo šlykščią muziką, sklindančią iš už portjeros. Samiras įpylė į bokalą šampano. Kokia nesąmonė — šampanas!

— Ji kažkur čia, žiūrovų salėje. Dieve, ji primena nuostabų demoną! Dievaitė! Ramzi, ji mane pažįsta, žino mano vardą. Ji žadėjo atkeršyti už Antonijų. Ramzi, ji mane pažįsta!

Jo veidą iškreipė pyktis. Staiga Ramzis puolė prie durų. Džuliją pamėgino jį sustabdyti ir parvertė bokalą su šampanu.

— Ne, neišeik, nepalik manęs! Ji vos manęs nenužudė Ramzi! Ji gyvas žmogus, jaučia taip pat, kaip ir kiti žmonės. O Ramzi, ką tu padarei! Ką aš padariau!

Žiūrovų salėje nuskambėjo skambutis. Žmonės pasuko prie praėjimo. Aleksas tikriausiai jos ieško, jis gali susitikti su saviškiais.

Kleopatros galva ūžė, ji niekaip negalėjo atsitokėti.

Stovėjo pačiame aukščiausiame metaliniame balkone. Dešinėje pusėje pro duris skverbėsi šviesa, viduje girdėjosi triukšmas. Miestas priminė ryškių žibintų, žemų stogų, šviečiančių pastatų bei bokštų sankaupą. Nilo iš čia nesimatė. Bet tai nesvarbu. Oras buvo vėsus, kupinas gaivaus žalumos aromato.

Staiga Kleopatra išgirdo balsą:

— Jūsų didenybe, aš visur jūsų ieškojau.

— Apkabink mane, Aleksai, — sušnabždėjo moteris. — Apkabink tvirtai. — Ji giliai atsikvėpė, pajutusi, kaip prie kūno prisilietė švelnios jaunuolio rankos. Jis atsargiai nuvedė moterį prie metalinių laiptų, vedančių į kitą balkoną, ir pasodino ant laiptelio.

— Tau negera, — pasakė jis. — Reikia atnešti ko nors atsigerti.

— Ne, niekur neik, — vos girdimai ištarė ji. Apimta nebylios nevilties, Kleopatra žvelgė į miesto žiburius. Šią akimirką jai norėjosi, kad šiuolaikinis miestas prasmegtų skradžiai, dingtų, išnyktų... Jai tai būtų vienintelė išeitis. Jai ir šitam nekaltam, mielam, nieko nenutuokiančiam jaunuoliui, kuris glamonėjo ir bučiavo ją.

— Ką aš darau? — lotyniškai sumurmėjo karalienė. — Ką jaučiu? Tai sielvartas ar pyktis? Kas mane taip kankina?

Pati to nenorėdama, ji skaudino jaunuolį. Ar jis suprato jos ištartus žodžius?

— Atverk man širdį, mieloji, — įžvalgiai pasakė Aleksas. — Aš myliu tave. Pasakyk, kas tau neduoda ramybės. Nenoriu, kad sielvartautum. Galbūt galėsiu kuo nors tau padėti.

— Tikiu tavimi, jaunasis lorde, — atsakė ji. — Aš taip pat tave myliu.

Ko ji norėjo? Nejaugi kerštas užgesins ją draskantį įniršį? O gal ji su viskuo susitaikys, pasiims jaunąjį lordą Aleksą ir paspruks nuo savo mokytojo, nuo žmogaus, kuris ją sukūrė? Akimirką jai pasirodė, jog skausmas praris viską — mintis, viltį, valią. Po to atėjo supratimas. Ir vėl nušvito šilta saulė.

Šitaip aistringai mylėti ir šitaip kraupiai nekęsti? Gal tai ir yra tikrasis gyvenimas? Dabar ji vėl gyvena, vadinasi, vėl džiaugiasi ir kenčia...

Paskutinis veiksmas artėjo prie pabaigos. Eliotas nuobodžiaudamas žvelgė į prabangią sceną, į kapavietėje besikankinančius meilužius ir giedančią maldą princesę Amnerisą.

Ačiū Dievui, greitai baigsis! Šiuo metu net puikiausias Verdžio kūrinys atrodė visiška nesąmonė. O dėl puotos, tai jiems reikia tenai tik pasirodyti ir iškart nuvesti Džuliją į jos kambarį.

Vargšelė buvo visiškai palūžusi. Visa virpėjo ir sėdėjo fojė, prisiglaudusi prie Ramzio. Ji niekaip nenorėjo paleisti mylimojo. Todėl pertraukų metu koridoriais šmirinėjo Eliotas su Samiru, vis dar tikėdamiesi surasti tą baisią moterį. Juk Eliotas ją būtų atpažinęs. O Samiras dairėsi sidabro spalvos suknelės bei palaidų ilgų plaukų.

Jos niekur nebuvo. Tiesiog stebėtina! Žinoma, ji galėjo išeiti iškart po to, kai užpuolė Džuliją. Bet iš kur ji pažįsta Džuliją? Štai kur mįslė. Ir kaip ją čia surado?!

Ir kas dar labiau keista — jie taip ir nesutiko Alekso. Kažkoks likimo pokštas. Gal ir gerai, kad sūnus liko nuošalyje nuo visų šitų įvykių. Tikriausiai bus galima išsiųsti jį į Londoną be jokių paaiškinimų.

Dabar Eliotas net neabejojo, kad rytoj dieniniu traukiniu Džuliją taip pat išvyks namo. O jis pats pasiliks Kaire ir lauks, kol viskas pasibaigs. Jau buvo nuspręsta, jog Samiras išvyks drauge su Džuliją, nes Aleksas nieko nežino apie pastarųjų dienų įvykius, todėl negalės nei jos apsaugoti, nei tinkamai ja pasirūpinti.

Samiras pagyvens Džulijos namuose, kol sugrįš Ramzis. Kas bus su Eliotu, kol kas neaišku. Bet jis pasiliks. Privalo tą padaryti. O Džuliją reikia išvežti kuo toliau.

Paskutinis duetas pasiekė kulminacinį momentą. Eliotas negalėjo daugiau klausytis. Jis pasiėmė savo teatrinius žiūronus ir pradėjo dairytis po salę. Aleksai, kur tu, velniai tave rautų!? Grafas lėtai prabėgo akimis kairiąja parterio puse ir pasisuko į dešinę.

Žili plaukai, tviskantys deimantai; vyrai snaudžia; burnos už pabalusių ūsų praviros... Štai eina žavi moteris juodais palaidais plaukais. Prieina prie pirmosios ložės eilės. Ją už rankos laiko Aleksas...

Eliotas apmirė.

Padidino vaizdą. Moteris atsisėdo Aleksui iš kairės. Tik ne širdies priepuolis, Eliotai, jau pakankamai prisižiūrėjai! Aleksas pasisuko ir pabučiavo moterį į skruostą, o jos akys buvo įsmeigtos į sceną, į kapavietę, į žuvusius meilužius. Po to ji atsisuko į Aleksą. Moters akyse liūdesys, skausmas... ji padėjo galvą jam ant peties.

— Ramzi, — sušnabždėjo Eliotas. Jis suerzino kaimynus, gretimoje ložėje kažkas atsibudo. Bet Ramzis jį išgirdo, priėjo ir pritūpė šalia.

— Pažvelkite štai ten! Ji su Aleksu! — jo šnabždesys priminė dejonę. Perdavęs Ramziui žiūronus, Eliotas pažvelgė į dvi tolimas figūras. Ir pastebėjo, jog Kleopatra pakėlė prie akių binoklį. Ji žiūrėjo į juos!

Grafas išgirdo, kaip Ramzis sumykė.

Aleksas atsisuko į juos, linksmai pamojavo.

Duetas baigėsi tylia ilga gaida. Sugriaudėjo aplodismentai. Iš visų pusių girdėjosi šūksniai: „Bravo!“ Užsidegė šviesos. Žmonės kilo iš savo krėslų.

Džulija su Samiru stovėjo tarpduryje.

— Kas atsitiko? — paklausė mergina.

— Jie išeina. Aš einu paskui juos, — pasakė Ramzis.

— Ne! — suriko Džulija.

— Džulija, ji su Aleksu Savarelu. Ji suviliojo grafo Elioto sūnų! — Jis atsisuko į Eliotą su Samiru: — Likite su Džulija. Nuveskite ją į viešbutį.

Pasiekęs ložę, Ramzis suvokė pavėlavęs. Jie jau buvo išėję. Atviros visos durys. Iš jų ėjo žmonės. Ramzis puolė prie mezonino, ketindamas apžiūrėti pagrindiniais laiptais besileidžiančią minią. Dabar jis suras juos.

Pribėgęs prie pagrindinio išėjimo, pamatė Džuliją su Eliotu bei Samiru. Įsikibusi į Samiro ranką, mergina buvo panaši į vaiduoklį. Eliotas vos bepavilko kojas. Jo veidas baltas kaip drobė.

— Beviltiška, — sudejavo Ramzis. — Aš vėl juos pamečiau.

— Mūsų paskutinė galimybė — puota, — pasakė Eliotas. — Tai jos žaidimas. Aleksas nenutuokia, kas čia vyksta. Jis pasakė, jog susitiks su mumis operoje arba puotoje.