Mumija, arba Ramzis Prakeiktasis

2 skyrius

Tai buvo mameliukų namas. Nedidelis, jaukus. Ir Henriui jis patiko, nors jaunuolis tiksliai nežinojo, kas tie mameliukai. Tik buvo girdėjęs, jog kadaise jie valdė Egiptą. Na ir kas? Dėl Dievo, tegul sau ir dabar valdo į sveikatą! Kas jam rūpi? Jis mėgavosi gyvenimu šitame nedideliame name, apgaubtame rytietiška egzotika... su griozdiškais baldais. Tegul ir neilgai, bet jis turi viską, ko tik nori.

Malenka ruošdavo jam prašmatnius patiekalus, kurie atrodė ypač gardūs tada, kai jis kentėjo nuo pagirių. Net būdamas girtas kaip pėdas, Henris negalėdavo jų atsisakyti, kai tuo tarpu nuo bet kokio kito maisto jį pykindavo.

Ir apskritai ta mergina puikiai juo rūpinosi, paimdavo jo išloštus pinigus ir skubėdavo į britišką Kairo dalį, iš kur visada parnešdavo jo mėgstamo džino, viskio ar konjako.

Jau dešimta diena jis vis laimi. O lošia kasdien nuo vidurdienio iki vėlyvo vakaro. Taip paprasta apdumti akis amerikiečiams, kurie britus laiko lepūnėliais bei lepšiais. O štai su prancūzu reikia būti budriam: tas kalės vaikas piktas kaip širšė. Bet jis nesukčiavo. Ir skolas visada laiku sugrąžindavo, nors Henris niekaip negalėjo suprasti, iš kur tas bastūnas turi šitiek pinigų.

Naktimis jiedu su Malenka mėgaudavosi meilės žaidimais ant plačios lovos su raudonmedžio atkalte bei didžiuliu tinklu nuo moskitų. Mergina buvo sužavėta, ji įsivaizdavo esanti aristokratė. Tegul pasimėgauja mažomis savo svajonėmis, kol Henris myli ją. Jam visai nerūpėjo, kad galbūt jau niekada nebepamatys Deizės Banker, nes vargu ar kada nors sugrįš į Angliją.

Kai tik Džulija su savo svita atvyks į Kairą, jis iškeliaus į Ameriką. Henris netgi vylėsi, kad tėvui visai patiks ta idėja ir jis neatims iš sūnaus paveldėjimo teisės. Bus neblogai, jei Henris įsitaisys kur nors Niujorke ar Kalifornijoje.

Labiausiai jį žavėjo San Franciskas. Miestas jau buvo beveik atstatytas po žemės drebėjimo. Henrio neapleido nuojauta, jog būtent šiame mieste jo gyvenimas susitvarkys, ir Londono negandos užsimirš, kaip baisus sapnas. Jis galėtų tenai pasiimti ir Malenką. Kalifornijoje jos odos spalva nieko nešokiruos. Na ir kas, kad merginos oda tamsesnė už Henrio?

Jos oda... Henriui ji be proto patiko. Tamsiaodė aistringa Malenka. Keletą kartų jis išeidavo iš triukšmingų namų pažiūrėti, kaip ji šoka europietiškame klube. Jam patiko, kaip Malenka šoko. Kas žino, galbūt Kalifornijoje jos laukia sėkmė? Suprantama, jei Henris bus jos menedžeris. O kokia moteris nepanorės palikti tokią skylę dėl amerikietiško miesto? Ji jau mokėsi anglų kalbos, klausydamasi patefono įrašų.

Naivios laužytos Malenkos frazės Henriui kėlė juoką. Ji nuolat kartodavo: „Ar nenorite truputį cukraus? Gal norite grietinėlės?“ Jai visai neblogai sekėsi. Ir su pinigais Malenka mokėjo elgtis. Argi kita būtų sugebėjusi išlaikyti tokius namus, paliktus jai įbrolio.

Henris nerimavo tiktai dėl tėvo. Su juo reikia elgtis atsargiai. Ir iš Kairo tik dėl tėvo neišvyko. Rendolfui buvo svarbu žinoti, kad jo sūnus yra šalia Džulijos ir ja rūpinasi. Prieš keletą dienų Henris susisiekė su tėvu, prašė dar pinigų ir pranešė, jog Džulijai viskas gerai. Bet jis visai neketina grįžti su ja atgal į Londoną. Tai pavojinga. Reikia sugalvoti kokią nors priežastį.

Žinoma, galima ir čia pasilikti. Jau vienuolikta diena, kai jam sekasi lošti.

Kurį laiką Henris visai neišeidavo iš namų — nebent tik papusryčiauti kieme. Kiemas jam patiko. Patiko, kad čia jis jaučiasi atskirtas nuo pasaulio. Nedidelis tvenkinys, kokliai, net kvaila Malenkos papūga jį džiugino, nors bjauresnio paukščio ir norėdamas nesugalvosi.

Buvo čia kažkoks savitas žavesys. Vėlai naktį Henris nubusdavo, kankinamas troškulio, atsisėsdavo tarp siuvinėtų pagalvių, pasiimdavo viskio butelį ir klausydavosi „Aidos“. Prisimerkdavo, ir kambario spalvos susiliedavo į vieną šviesią margaspalvę dėmę.

Būtent tokio gyvenimo jis ir norėjo — lošimai, gėrimai, vienatvė. Ir aistringa moteris, nusimetanti drabužius, vos tik jam pamojus pirštu...

Henris vertė ją rengtis sceniniais rūbais. Jam patiko žiūrėti į plokščią merginos pilvą, į krūtų kauburėlius, pūpsančius po purpuriniu atlasu. Ir pigūs didžiuliai jos auskarai patiko, ir vešlūs plaukai... Plaukai buvo nuostabūs, jie taip laisvai krito ant pečių, ir Henris galėdavo, sugriebęs juos, prisitraukti Malenką arčiau prie savęs.

Taip, geresnės moters nesugalvosi. Ji skalbė jo marškinius, lygino drabužius, rūpinosi, kad kišenėse neišbyrėtų tabakas. Jo paprašyta, atnešdavo laikraščius bei žurnalus.

Henrio nebejaudino tai, apie ką rašė laikraščiai. Aplinkinis pasaulis jam nustojo egzistuoti. Liko tik svajonės apie San Franciską.

Štai kodėl Stratfordas jaunesnysis susierzino, kai jam atnešė telegramą. Jis nė už ką nebūtų palikęs savo adreso „Šeferde“. Deja, nebuvo pasirinkimo. Kaip kitaip tėvas būtų galėjęs atsiųsti jam pinigų. Be to, senis gali atsiųsti ir telegramą. Nereikia nervinti tėvo, kol jiedu dėl visko nesusitarė.

Prancūzas rūškanu veido stebėjo, kaip Henris atplėšia didžiulį geltoną voką. Pranešimas buvo atsiųstas ne tėvo, o Elioto.

— Prakeikimas! — sušnabždėjo Henris. — Jie jau važiuoja čia. — Jis padavė voką Malenkai. — Išlygink mano kostiumą. Man reikia grįžti į viešbutį.

— Bet jūs negalite tiesiog dabar išeiti, — pasakė prancūzas.

Vokietis užtraukė dūmą, ir kambaryje pasklido cigarečių kvapas. Jis buvo dar kvailesnis ir už prancūzą.

— Kas sakė, kad aš dabar išeinu? — Henris sugrįžo prie žaidimo ir vėl aplošė visus iš eilės.

Jis nueis į „Šeferdą“ vėliau ir susitiks su jais kambaryje. Bet nakvoti tenai nepasiliks. Tegul to nesitiki.

— Man pakaks, — pasakė vokietis, iššiepęs pageltusius dantis.

Prancūzas čia kiurksos iki dešimtos arba iki vienuoliktos valandos.

Kairas. Ramzio laikais čia buvo dykuma, kur jis kadaise lankė šventąsias vietas ir pagerbė pirmojo Egipto karaliaus piramidę. Ir, žinoma, buvo nuvažiavęs pasižiūrėti į didžiąsias savo protėvių piramides.

Dabar čia buvo milžiniškas megapolis, didesnis už Aleksandriją. Ir jis velniškai priminė Londoną, tik čia buvo karščiau. Asfaltuotos gatvės, tvarkingai apkarpyti medžiai, daugybė automobilių, kurių kaukimas gąsdino kupranugarius, beždžiones bei vietos gyventojus. „Šeferdo“ viešbutis — dar vieni tropikų rūmai su plačiomis verandomis, medinėmis langinėmis, su senoviniais egiptietiškais daiktais, priderintais prie angliškų baldų; su būriais turtingų turistų, kurių visur buvo pilna.

Tarp dviejų liftų kabinų puikavosi skelbimas: „Aida“. Ir vulgarus primityvus paveikslėlis, vaizduojantis du įsimylėjėlius, vilkinčius egiptietiškais apdarais, apsikabinusius tarp palmių ir piramidžių. O kiek žemiau, apvaliuose rėmeliuose kitas paveikslėlis: šokanti šių laikų pora — vyras ir moteris.

VISĄ NAKTĮ VYKS PUOTA „ŠEFERDO“ VIEŠBUTYJE

Štai ko nori Džulija! Reikia pripažinti, jog Ramziui taip pat norėjosi patekti į teatrą, pasiklausyti orkestro. O, kiek visko dar teks pamatyti! Jis daug buvo girdėjęs apie gyvus paveikslus.

Paskutines dienas tėvynėje reikia praleisti tinkamai. Ir neinkšti! Eliotas sakė, kad čia yra didelė biblioteka. Jis atsivilko į savo kambarį šūsnį mokslinės literatūros ir skaitė ją. Tik naktį išlindo iš viešbučio ir ilgai stovėjo šalia sfinkso, norėdamas pabendrauti su savo tolimų protėvių dvasiomis.

Kažin, ar jis jomis tikėjo? Ne, tikriausiai. Netgi senais laikais jis netikėjo dievais. Galbūt todėl, kad jį patį žmonės anuomet laikė dievu. Be to, jam nusibodo visi tie ritualai. Juk jis žinojo, kad nėra dievas.

Argi dievas būtų galėjęs bronziniu kardu sukapoti žynę po to, kai išgėrė jos paruoštą eliksyrą? Tačiau dabar jis jau nebebuvo tas žmogus, kuris tai padarė. O ne, ilgas gyvenimas išmokė jį atskirti gėrį nuo blogio.

Dabar jis lenkiasi šiuolaikinio mokslo dvasioms ir jas garbina. Jis svajoja apie laboratoriją kokioje nors nuošalioje, saugioje vietoje, kur galėtų tirti cheminę eliksyro sudėtį. Sudėtines jo dalis Ramzis žinojo. Ir dar jis žinojo, kad dabar jas taip paprasta surasti, kaip ir senovės laikais. Luksoro turguje jis matė parduodant tokias pat žuvis. Balose, ant Nilo kranto, matė kvaksint tokias pat varles. Čia pat augo ir tie patys augalai...

Kas galėtų pagalvoti, jog tokios neįtikėtinos cheminės reakcijos vykdavo, sujungus paprasčiausius dalykus? Kas galėjo sudėlioti visas sudedamąsias dalis taip, kad gautum tokį eliksyrą? Tik sena burtininkė, kuri viską virė paprastame puode, tarsi kokią sriubą...

Laboratorija palauks. Iš pradžių judviejų su Džulija laukia kelionė. O prieš išvykdama ji dar turės atlikti sunkią pareigą — atsisveikinti. Vien tik pagalvojus, kad ji turės palikti turtingą, nuostabų savo pasaulį, Ramzį apimdavo siaubas. Tačiau noras turėti šitą moterį buvo stipresnis už bet kokią baimę.

Ir dar Henris. Nuo to laiko, kai jie atvyko į Kairą, Henris vengė susitikti su Ramziu. Apie jį sklandė įvairiausi gandai. Buvo kalbama, jog egiptietės šokėjos buveinę jis pavertęs lošimo namais. Tą informaciją skleidė pasipiktinę valdininkai, matyt Stratfordas nepakankamai jiems sumokėjo, antraip ekscentriški jo išsišokimai nebūtų taip viešai ir audringai aptarinėjami.

Bet kam Ramziui reikalinga ta informacija, jei Džulija surišo jam rankas? Ne, vis tiek negalima šio žmogaus palikti gyvo. Prieš išvykstant, jį reikia pribaigti. Tik kaip tą padaryti, kad Džulija mažiau kentėtų?

Eliotas sėdėjo savo lovoje, atsirėmęs į medinę inkrustuotą atkaltę, prie kurios pritvirtintas tinklas nuo moskitų. „Šeferdo“ viešbutyje klientams buvo sudarytos geros sąlygos.

Kojos skausmas nepakeliamas. Ilgi pasivaikščiojimai po Luksorą bei Abu Simbelą visai išvargino grafą. Prasidėjo plaučių uždegimas, o pastarosiomis dienomis ir širdis sustreikavo.

Eliotas matė, kaip Henris, apsivilkęs drobiniu tvarkingai išlygintu kostiumu, aplenkdamas pintus krėslus, eina svetainės kilimu į jo erdvų miegamąjį, apstatytą senoviškais baldais, prikabinėtą paveikslų, vaizduojančių senovės Egipto praeitį.

Henris buvo išblyškęs, veidas kažkoks vaškinis, nesveikas. Jis priminė apsileidusį girtuoklį. Tačiau rankos nedrebėjo, matyt, jau spėjo atsigaivinti škotišku viskiu.

Eliotas nepaprašė Volterio, kad įpiltų kokio nors gėrimo į svečio bokalą. Henris kėlė jam tik šleikštulį. Jo nerišlus bambėjimas, nuolat besipinantis liežuvis tiesiog siutino grafą.

— Nesuprantu, kurių galų turėčiau su ja keliauti? Ji jau nebe maža mergaitė, gali pati savimi pasirūpinti. Aš neketinu gyventi šitame prakeiktame viešbutyje...

— Kam tu man visa tai sakai? — pertraukė jį Eliotas. — Parašyk savo tėvui.

— Jau parašiau. Parašiau, jog tu man patarei pasilikti Kaire ir palaukti, kol jūs sugrįšite iš kelionės po pietinę šalies dalį.

— Bet kodėl?

— Todėl, kad aš žinau, ko tau reikia. — Henris staiga pajudėjo, jo akyse sužibo ugnis. — Žinau, ko tu čia atvažiavai. Tai su Džulija neturi nieko bendro. Tu žinai, kad tas žmogus — pabaisa. Supratai kelionės metu. Ir dar supratai, jog aš nemelavau sakydamas, kad jis prisikėlė iš karsto...

— Tavo kvailumas neturi ribų.

— Ką?! — Henris peršoko per lovos atkaltę, tarsi norėdamas išgąsdinti Eliotą.

— Tu matei, kaip nemirtingas žmogus pakilo iš grabo, besmegeni tu asile? Kodėl tuomet pabėgai, pabrukęs uodegą?

— Tu kretinas, Eliotai. Tai neįtikėtina. Tai... siaubinga. Jei tik jis prie manęs prieis, aš viską papasakosiu. Viską, ką tik žinau. Apie jį ir apie tave.

— Praradai ne tik smegenis, bet ir atmintį. Tu jau pasakojai. Visą parą iš tavęs juokėsi Londonas. Tai buvo vienintelis kartas, kai susilaukei tokio visuotino dėmesio.

— Manai, jog esi iš visų protingiausias, apgailėtinas aristokrate! Tu drįsti iš manęs tyčiotis?! Ar jau pamiršai mažytes mudviejų atostogas Paryžiuje? — Henris kreivai šyptelėjo, pakėlė bokalą ir tik dabar pastebėjo, kad jame nieko nėra. — Ketini savo titulą iškeisti į Stratfordų pinigus. Ir dabar deriesi su šituo pabaisa. Tiki beprotiškais pasakojimais apie stebuklingą eliksyrą!

— O tu netiki?

— Žinoma, ne.

— Kaip tuomet paaiškinsi tai, ką pats savo akimis matei?

Henris nutilo, jo akys lakstė po kambarį.

— Tai kažkoks pokštas. Kažkokia apgaulė. Nebūna cheminės medžiagos, galinčios žmogų padaryti nemirtingą. Tai kliedesiai.

Eliotas tyliai nusijuokė:

— Galbūt veidrodžiai kalti.

— Kas?

— Gal tu tiktai veidrodyje matei, kaip kažkas atsikelia iš karsto ir tave smaugia?

Henrio akyse sužibo neapykanta.

— Turbūt turėčiau papasakoti Džulijai, kad ją šnipinėji, norėdamas prisikasti iki stebuklingo eliksyro. O gal su juo apie tai pasikalbėti?

— Ji žino. Jis, beje, taip pat.

Henris piktai pažvelgė į tuščią bokalą.

— Dink iš čia! — pasakė Eliotas. — Eik, kur akys veda!

— Jei mano tėvas su tavim susisieks, palik man raštelį pas durininką.

— Tikrai? Manai nežinau, kad gyveni pas tą šokėją Malenką? Visi tai žino. Tai paskutinės naujienos: Henris senajame Kaire su savo šokėja ir kortomis.

Henris nusijuokė.

Eliotas pažvelgė pro langą. Švietė saulė. Jis atsisuko tik tada, kai išgirdo užsidarant duris. Kiek palaukęs, pakėlė telefono ragelį ir paprašė sujungti jį su durininku.

— Ar turite Henrio Stratfordo adresą?

— Jis prašė niekam jo adreso neduoti.

— Aš grafas Ruterfordas, artimas jų šeimos draugas. Prašau pasakyti man jo adresą.

Jis įsiminė adresą, padėkojo šveicoriui ir padėjo telefono ragelį. Eliotas žinojo tą gatvę, senajame Kaire. Tai už kelių žingsnių nuo „Babilono“, naktinio klubo, kuriame dirbo Malenka. Jie su Lourensu dažnai ten lankydavosi — kai šokdavo vaikinai.

Šiaip ar taip, jis būtinai sužinos iš Ramsėjaus, kas atsitiko Lourensui toje kapavietėje.

Nei baimė, nei svajonės apie eliksyrą nesustabdys jo. Jis turi tęsti tyrimą. Privalo sužinoti, ką iškrėtė Henris.

Tyliai atsivėrė durys. Tai buvo jo tarnas Volteris. Tik jis galėjo įeiti nepasibeldęs.

— Puikūs kambariai, tiesa?

Labai jau gudrus. Tikriausiai išgirdo jų ginčą. Volteris perėjo per miegamąjį, nuvalė dulkes nuo spintelės prie lovos, prisuko lempą.

— Taip, kambariai nuostabūs, Volteri. O kur mano sūnus?

— Apačioje, sere. Ar atskleisti jums mažytę paslaptį?

Volteris pasilenkė virš lovos, prikišo pirštą prie lūpų, tarsi jiedu būtų žmonių minioje, o ne tuščiame kambaryje.

— Jis susipažino su simpatiška mergina, amerikiete. Jos pavardė Barington. Turtinga šeima iš Niujorko. Jiems priklauso geležinkeliai.

Eliotas nusišypsojo:

— Žiūrėk tu man, viską tu žinai.

Volteris nusijuokė ir išmetė iš peleninės nuorūką: Eliotas nebaigė cigaretės iki galo, jam skaudėjo plaučius.

— Man Rita pasakojo, sere. Ji matė. O dabar jiedu su mis Barington vaikštinėja po viešbučio sodą.

— Na ką gi, būtų visai neblogai, Volteri, jei mūsų mielasis Aleksas vestų amerikietę paveldėtoją, — pasakė Eliotas.

— Taip, sere, iš tiesų būtų puiku, — pripažino Volteris. — Beje, mes čia taip pat kai ką surengsime? — jo balse pasigirdo suokalbiška gaidelė. — Vėl surasime ką nors, kas jį pasektų?

Žinoma, Volteris turėjo galvoje Ramsėjų, primindamas tą gėdingą sekimą, kurio Eliotas griebėsi Aleksandrijoje.

— Jei tik gali tą padaryti tyliai, nepastebimai. Tegul dieną ir naktį jį seka ir man praneša, kur jis vaikšto ir ką veikia.

Eliotas davė Volteriui pluoštą banknotų, kuriuos tarnas tuojau pat susigrūdo į kišenę.

Tarnas išėjo. Eliotas pamėgino giliai įkvėpti, bet skausmas krūtinėje sustabdė jį. Tada jis pradėjo kvėpuoti dažnai, bet negiliai. Pažvelgė į vėjo plaikstomą užuolaidą, įsiklausė į Kairo gatvės triukšmą ir galvojo apie tai, kokios beprasmiškos jo pastangos. Kam reikia sekti Ramsėjų, tikėtis stebuklo? Jis galvojo apie eliksyrą...

Absurdas, kliedesiai. Kam reikėjo raustis po svetimus daiktus? Juk nebėra jokių abejonių. Aišku, kas jis toks. O jeigu jis turi tą eliksyrą, tai tikriausiai nešiojasi jį su savimi.

Eliotui buvo gėda. Bet juk tai tokia smulkmena. Daug svarbesnė pati paslaptis. O ji kol kas grafui neprieinama. Nors imk ir krisk jam po kojų maldaudamas dovanos... Eliotui buvo bekylanti mintis sugrąžinti Volterį ir atšaukti savo nurodymą. Bet, sielos gilumoje glūdėjo mintis dar kartą pamėginti pasidairyti po Ramsėjaus kambarį ir pasirausti po jo daiktus. Berniukas, pasamdytas jį sekti, praneštų jam apie egiptiečio įpročius.

Reikia kažką veikti, apie kažką galvoti, gal tuomet mažiau jaus įkyrų skausmą krūtinėje. O dar tie sąnariai... Grafas užsimerkė ir vėl pamatė milžiniškas statulas. Ir staiga suvokė, jog tai buvo paskutinis jo gyvenimo nuotykis. Jis dėl nieko nesigailėjo. Priešingai — buvo dėkingas likimui už tokią nuostabią dovaną.

Eliotas šyptelėjo. Kas gali žinoti, galbūt Aleksas tikrai susiras turtingą nuotaką Amerikoje.

Ak, kokia ji miela, kaip jam patinka jos balsas, paslaptingas akių blizgesys. Net ir tai, kad ji baksnoja jam pirštu į šoną, kai iš ko nors juokiasi! Ir vardas koks nuostabus: Šarlotė Vitni Barington.

— O po to mes norėjome keliauti į Londoną... Bet kalbama, jog šiuo metų laiku ten baisiai šalta ir stiprus rūkas... tas Londono Taueris, kur Anai Bolein nukirto galvą.

— Jei būčiau buvęs jūsų gidas, Londonas neatrodytų jums toks niūrus ir šaltas, — pasakė Aleksas.

— Ir kada jūs važiuojate namo? Jūs laukiate operos, tiesa? Regis, čia visi tik apie ją ir kalba. Įdomu atvažiuoti į Egiptą, kad galėtum patekti į operą. Tiesa?

— Bet juk tai „Aida“, mano mieloji.

— Žinau, žinau.

— Suprantama, mes eisime į operą, ir jūs tenai būsite. O į puotą jūs eisite?

Kokia žavi šypsena!

— Aš nieko apie puotą nežinojau, suprantate? Nenorėjau tenai eiti su tėvais...

— Galite eiti su manim.

Ak, kokie nuostabūs balti dantukai!

— Taip? Man tai patinka, grafe Ruterfordai.

— Prašau vadinti mane Aleksu, mis Barington. Grafas Ruterfordas — tai mano tėvas.

— O jūs pats vikontas, ar ne? — paklausė ji, vis dar šypsodamasi. Ak, tas amerikietiškas smalsumas! — Man taip sakė.

— Tikriausiai taip ir yra. Vikontas Samerfildas, o apskritai...

— O ką reiškia vikontas? — paklausė ji.

Kokios kerinčios akys, koks žavus juokas, kaip linksmai ji žiūri į Aleksą! Jis daugiau negalėjo pykti ant Henrio, kuris susidėjo su ta šokėja Malenka ir nebegyvena su jais viešbutyje. Dar geriau, kad jo nėra čia. Tie jo lošimai, girtavimai, gerai, kad nereikia drauge su juo pasirodyti viešose vietose.

Įdomu, ką apie mis Barington pagalvos Džulija? Štai Aleksui šita mergina net labai patinka!

Vidurdienis. Valgyklos salė. Ramzis sėdėjo atsilošęs ir kvatojo.

— Taip, aš reikalauju. Paimk į rankas šakutę ir peilį, — pasakė Džulija. — Bent pabandyk.

— Džulija, nejaugi tu manai, kad aš negalėsiu? Bet tai bjauru: grūsti į burną maistą sidabro gabalu!

— Tu žinai, jog esi gražus ir visi tavimi žavisi, todėl ir spyriojiesi.

— Per ilgus amžius išmokau būti taktiškas.

Ramzis paėmė šakutę ir suspaudė ją kumštyje.

Džulija sudavė jam per ranką.

— Ramzi, valgyk taisyklingai.

— Mano mažyte, — ištarė jis. — Aš valgau taip, kaip valgė Adomas su Ieva, Izidė su Oziriu, Mozė, Aristotelis bei Aleksandras.

Mergina nusijuokė. Karalius greitai ją pabučiavo. Staiga jo veidas paniuro.

— Kaip ten tavo pusbrolis? — sušnabždėjo jis.

Tų žodžių Džulija nelaukė.

— Nejaugi mudviem būtina kalbėti apie jį?

— Ar mes jį paliksime čia, Kaire? Negi tavo tėvo žudikas nebus nubaustas?

Merginos akyse pasirodė ašaros. Ji piktai rausėsi rankinėje, ieškodama nosinės. Kaire ji nematė Henrio ir nenorėjo jo matyti. Laiške dėdei Rendolfui Džulija net neužsiminė apie jį. Mintis apie dėdę ir dabar ją sujaudino.

— Palik man šitą rūpestį, — tyliai ištarė Ramzis. — Aš viską sutvarkysiu. Ir įsigalės teisingumas.

Džulija delnu uždengė jo lūpas.

— Pakaks, — sušnabždėjo ji. — Ne dabar.

Jis tyliai atsiduso ir suspaudė jos ranką.

— Regis, visi jau susirinko, pasirengę keliauti į muziejų, — pastebėjo Ramzis. — Paskubėkime. Eliotui sunku stovėti.

Priėjo Aleksas. Pasilenkęs pakštelėjo Džulijai į skruostą. Kaip gražu! Mergina nusišluostė ašaras ir nusisuko, kad Aleksas nepamatytų paraudusio jos veido.

— Na ką, ar visi pasirengę? — paklausė jis. — Už penkiolikos minučių muziejuje mūsų lauks ekskursijos vadovas. Taip, vos nepamiršau: dėl operos viskas sutvarkyta. Ložės užsakytos, yra bilietai į puotą. Ramsėjau, drauguži, noriu tave nuraminti, jog puotoje nesivaržysiu su tavimi dėl Džulijos dėmesio.

Mergina linktelėjo.

— Jau įsimylėjai, — kandžiai ištarė ji.

Aleksas padėjo jai atsikelti.

— Į mis Barington? — pasitikslino Džulija.

— Būk gera, mieloji, pasakyk savo nuomonę. Ji eis su mumis į muziejų.

— Verčiau paskubėkime, — pasakė Ramzis. — Tavo tėvas prastai jaučiasi. Stebėtina, kad jis apskritai su mumis eina.

— Jūs nežinote, ką reiškia tokiems žmonėms Kairo muziejus? — paklausė Aleksas. — Juk tai labiausiai purvina įstaiga iš visų...

— Aleksai, nereikia, mes norime apžiūrėti garsią egiptietiškų lobių kolekciją...

— Paskutinę, išlikusią iki šių laikų, — pasakė Ramzis ir įsikibo Džulijai į parankę. — Ir visi karaliai tenai vienoje patalpoje. Juk tu taip sakei?

— Aš maniau, kad jūs jau lankėtės tenai, — nusistebėjo Aleksas. — Jūs man tokia mįslė, drauguži...

— Varyk taip ir toliau, — tepasakė Ramzis.

Aleksas jo negirdėjo. Jis kalbėjosi su Džulija reikalaudamas, kad ta pasakytų savo nuomonę apie mis Barington. Tuo tarpu pati mis Barington, maloni raudonskruostė blondinė, stovėjo vestibiulyje su Eliotu ir Samiru. Simpatiška, nieko nepasakysi.

— Žiūrėk tu man, — pasakė Džulija. — Nejaugi tau taip reikia mano pritarimo?

— Tyliau, štai ir ji. Su mano tėvu. Jie puikiai sutaria.

— Na ką gi, ji labai miela.

Jie greitosiomis perėjo per dulkėmis nusėtas pirmojo aukšto sales, klausydamiesi ekskursijos vadovo, kuris greitai bėrė žodžius angliškai. Akcentas, žinoma, baisus... Taip, brangenybių gausu, ką čia bepridursi. Ir viskas iš išplėštų kapaviečių: jo laikais tai buvo neįmanoma. O čia galima viską pamatyti. Po apdulkėjusiais stiklais, silpnoje šviesoje, bet vis dėlto nesugadinta — nei laiko, nei žmonių.

Ramzis žiūrėjo į laimingo raštininko statulėlę: maža sukryžiavusi kojas figūrėlė, ant jos kelių guli papirusas, o veide įkvėpimas. Ji turėtų sujaudinti karalių iki ašarų! Bet jis tiktai džiaugėsi, kad atėjo čia, pamatė viską, atliko pareigą ir dabar ramia sąžine galės išvykti.

Pagaliau jie pakilo plačiais pagrindiniais laiptais. Karalių salė. Sunkus išbandymas, kurio Ramzis ne juokais bijojo. Prie jo priėjo Samiras.

— Kodėl neatsisakėte šito žiauraus malonumo, sere? Visi jie baisūs.

— Ne, Samirai, turiu iki galo nueiti tą kelią.

Supratęs, kokia čia salė, jis vos nepradėjo kvatoti: milžiniška patalpa su didžiulėmis vitrinomis, kaip didžiosiose parduotuvėse, kur prekės išdėliojamos po stiklu taip, kad pirkėjai negalėtų jų liesti rankomis.

Ir vis dėlto juodi išdžiūvę kūnai sujaudino Ramzį. Jis beveik negirdėjo ekskursijos vadovo, jo ausis pasiekė tik padriki žodžiai:

— Ramzio Prakeiktojo mumija Londone laikoma abejotinu atradimu. Labai abejotinu. Štai čia priešais jus tikras Ramzis Antrasis. Istorijoje jis žinomas kaip Ramzis Didysis.

Jis priėjo arčiau ir pamatė šlykščią „savo“ mumiją.

— ... Ramzis Antrasis, garsiausias iš visų Egipto faraonų.

Žiūrėdamas į išdžiūvusias galūnes, jis vos nesusijuokė, ir čia pat pajuto keistą skausmą krūtinėje. Karalių nusmelkė netikėta mintis: jei tuomet jis nebūtų užėjęs į urvą, pas žynę, dabar po šiuo gaubtu gulėtų išdžiūvęs jo kūnas... toks pat šlykštus. Jo palaikai. Ir jis nebūtų nugyvenęs visų šitų metų, nebūtų tiek daug visko pamatęs bei supratęs...

Kaip čia triukšminga! Džulija kažką pasakė, tačiau jis neišgirdo. Galvoje ūžė. Staiga jis pamatė vaizdo visumą: šlykštūs apgailėtini lavonai, tarsi ištraukti iš įkaitintos krosnies, purvini, dulkėti stiklai, šmirinėjantys turistai.

Jis išgirdo Kleopatros balsą. „Jei leisi jam numirti, mirsiu ir aš. Paimk, aš jo negersiu!“

Jie vėl kažkur eina. Kur? Samiras pasakė, jog metas dingti iš čia.

Ramzis sunkiai atitraukė žvilgsnį nuo susiraukšlėjusios mumijos ir pamatė įdėmiai jį stebintį Eliotą. Kaip suprasti jo veido išraišką? Kas tai? Supratimas ir užuojauta.

„Argi galite jūs mane suprasti? Aš ir pats savęs nesuprantu“.

— Eime, sere.

Ramzis pakluso Samirui. Egiptietis paėmė jį už rankos ir nusivedė link išėjimo. Mis Barington juokėsi: Aleksas kažką kuždėjo merginai į ausį. Pro šalį ėjusių prancūzų turistų čiauškėjimas buvo nepakenčiamas. Kokia šlykšti grubi kalba!

Ramzis dar kartą atsigręžė į stiklines vitrinas. Taip, reikia kuo greičiau nešdintis iš čia. Kodėl jie eina koridoriumi į kitą pastato kraštą? Regis, jau viską apžiūrėjo. Štai kuo baigėsi tautos svajonės bei viltys: milžinišku dulkėmis nusėtu mauzoliejumi, kur gali žvingauti jaunos merginos ir klaidžioti būriai turistų.

Koridoriaus gale ekskursijos vadovas sustojo. Kas ten? Dar vienas kūnas po gaubtu. Argi tokioje tamsoje ką nors galima pamatyti? Pro purviną langą viršuje skverbėsi silpna gatvės šviesa.

— Nežinoma moteris... įdomus natūralaus balzamavimo pavyzdys.

— Ar čia leidžiama rūkyti? — pakuždėjo Ramzis Samirui į ausį.

— Ne, sere, bet mes galime iš čia išeiti. Ir palaukti mūsiškių gatvėje, jei norite...

— Šios nežinomos moters kūną pati gamta pavertė mumija...

— Eime, — pasakė Ramzis ir uždėjo ranką Samirui ant peties.

Reikia įspėti Džuliją, kad nepradėtų jaudintis. Ramzis žengė žingsnį pirmyn, truktelėjo Džuliją už rankovės ir žvilgtelėjo į kūną po stikliniu gaubtu.

Jo širdis sustojo.

— Ir nors didesnę dalį drobulių jau seniai nuplėšė — greičiausiai tai plėšikų darbas, — pats moters kūnas puikiai išsilaikė upės dumble. Panašiai, kaip ir kiti kūnai, rasti šiaurės pelkėse...

Banguoti plaukai, ilgas grakštus kaklas, nuolaidūs švelnūs pečiai... O veidas... Pats veidas! Ramzis negalėjo patikėti savo akimis! Jo galvoje skambėjo ekskursijos vadovo balsas: „... nežinoma moteris... Ptolemėjų epocha... graikų-romėnų periodas. Bet pažvelkite į šį egiptietišką profilį. Kokia lūpų linija...“

Smilkiniuose tvinksėjo... Vėl nusikvatojo mis Barington...

Ramzis puolė pirmyn. Nustūmė mis Barington ranką. Aleksas kažką griežtai jam pasakė, pavadino vardu. Ekskursijos vadovas sutrikęs žiūrėjo į jį.

Bet karalius įsmeigė akis į stiklą. Jos veidas! Tai buvo ji: plonyčiai laidojimo apdarai įaugę į jos kūną, plikos rankos ramiai sudėtos ant krūtinės, iš po tvarsčių kyšo nuogos pėdos. Viskas juoda... tai dėl upės dumblo, kuris aplipo kūną ir padėjo jį išsaugoti.

— Ramzi, kas atsitiko?

— Sere, ar jums bloga?

Jie puolėsi prie Ramzio, apsupo iš visų pusių, kažkas bandė ištempti iš salės, bet jis piktai pasimuistė ir vėl atsisuko.

Ir išgirdo, kaip trakštelėjo stiklas. Sukaukė sirena, primenanti išsigandusios moters cypimą.

Pažvelk į užmerktas jos akis. Tai ji! Jam nereikia nei žiedų, nei vardų. Tai tikrai ji.

Pasirodė ginkluotas apsaugininkas. Džulija susijaudinusi kažką kalbėjo. Mis Barington atrodė išsigandusi. Aleksas įtikinėjo jį išklausyti.

— Aš tavęs negirdžiu. Nieko dabar negirdžiu. Tai ji. „Nežinoma moteris“ — tai ji, paskutinė Egipto karalienė.

Jis išsiveržė iš kažkieno rankų. Pasilenkė prie dulkėto stiklo. Jam norėjosi sudaužyti šitą šlykštų gaubtą. Iš jos kojų tik kaulai belikę; kairiosios rankos pirštai išdžiūvę, tai jau skeleto pirštai. Bet šitas veidas, šitas nuostabus veidas! Kleopatra...

Pagaliau jis leidosi išvedamas. Džulija kažko klausinėjo, bet Ramzis tylėjo. Ji sumokėjo už sugadintą vitriną bei už sukeltą triukšmą. Karaliui norėjosi atsiprašyti merginos.

Daugiau jis nieko negalėjo prisiminti. Prisiminė tik jos veidą ir figūrą: būtybę, kuri buvo iškelta iš upės dugno ir paguldyta ant medinės vitrinos lentos taip, kad drobulės iš kraštų buvo nukarusios žemyn, tarsi jas vis dar tebeskalautų upės vanduo. Ir jos plaukai. Tankūs, garbanoti... Iki šiol jo akyse stovi Kleopatros figūra.

Džulija vėl kažką kalbėjo. Viešbutyje degė blanki, jauki šviesa. Jis norėjo kažką atsakyti merginai, bet negalėjo. Ir dar prisiminė: kai susijaudinęs bei sutrikęs nusigręžė nuo mumijos, vėl sutiko supratingą, užjaučiantį Elioto žvilgsnį.

Oskaras vos spėjo paskui Henkoką ir du iš Skotlandjardo atvykusius policininkus. Jie praėjo pro svetaines ir sustojo egiptietiškoje salėje. Ak, nereikėjo įsileisti jų į namus! Jie neturėjo teisės čia veržtis. Ir dabar eina tiesiai prie sarkofago.

— Bet mis Džulija labai supyks, sere. Tai jos namai. Jūs negalite tų daiktų liesti, sere, tai misterio Lourenso radinys, jo nuosavybė.

Henkokas žiūrėjo į penkias auksines Kleopatros monetas, gulinčias ant aksominės pagalvėlės.

— Bet juk monetas galėjo pavogti Kaire, sere. Dar prieš sudarant kolekcijos katalogą.

— Taip, jūs visiškai teisus, — pasakė Henkokas. Jis atsisuko į sarkofagą.

Džulija įpylė į Ramzio bokalą vyno, bet karalius net nepažvelgė į jį.

— Gal pasiaiškinsi, — sušnabždėjo ji. — Tu atpažinai ją? Anksčiau ją pažinojai?

Jie ilgai sėdėjo tylėdami. Už plonyčių užuolaidų lėtai leidosi saulė. Po truputį rimo gatvės klegesys.

Džulija jau pavargo verkti.

— Bet juk to negali būti... — Ne. Netgi jai tokia prielaida atrodė neįtikėtina. Ji vėl pagalvojo apie tą moterį: auksinė tiara ant galvos buvo tokia pat juoda, kaip ir visas jos kūnas. — Juk negali būti, kad ji...

Karalius lėtai pakėlė galvą ir pažvelgė į Džuliją. Jo žydrų akių žvilgsnis buvo sunkus.

— Negali būti! — pašaipiai atsiliepė jis. Balsas kimus, kupinas kančios. — Negali būti! Jūs iškasėte tūkstančius mirusių egiptiečių. Slampinėjate po jų piramides, po jų kapavietes dykumose, po katakombas. Nėra nieko neįmanomo!

— O Viešpatie... — Džulijos skruostais ritosi ašaros.

— Juos vagia, parduoda, perka, — tęsė Ramzis. — Ar dar yra šioje žemėje bent vienas vyras, moteris ar vaikas, kurio kūnas nebūtų iškastas ir pateiktas visų dėmesiui? Nieko nėra neįmanomo!

Akimirką merginai pasirodė, jog karalius visiškai nesivaldo; bet staiga jis tarsi atsitokėjo ir ramiai pažvelgė į ją. Po to jo akys apsiblausė, atrodė, kad jis visai nemato merginos.

— Mums nebūtina likti Kaire, jei tu daugiau nebenori...

Ramzis lėtai atsisuko ir nustebęs pažvelgė į ją, tarsi atsibudęs po ilgai trukusio miego. Atrodė, jis pats nustebo, kodėl taip ilgai su ja nesikalbėjo.

— Ne, — pasakė Ramzis. — Mes negalime išvykti. Tik ne dabar. Aš nenoriu išvažiuoti...

Jo balsas suvirpėjo, tarsi jis tik dabar būtų suvokęs, ką kalba. Jis pakilo ir net neatsisukęs nuskubėjo prie durų.

Džulija matė užsidarant duris, girdėjo jo žingsnius koridoriuje. Ir vėl iš jos akių pasipylė tylios skausmo ašaros.

Ką jai daryti? Kaip jį paguosti? Ar gali ji, pasinaudojusi savo įtaka, gauti leidimą išnešti iš muziejaus tos moters kūną ir palaidoti pagal visus papročius? Vargu. Jos prašymas visiems pasirodys kvailas ir nepagrįstas. Ir kam to reikia? Juk visuomenės dėmesiui pateikta daugybė karalių mumijų.

Du policininkai sutrikę žiūrėjo į žmogų iš Britų muziejaus.

— Dabar mums reikia išeiti, sere. Neturime orderio apžiūrėti mumijos sarkofagą. Atėjome įsitikinti, ar savo vietoje monetos. Ir tą padarėme.

— Niekai, — nesutiko Henkokas. — Jeigu mes turime teismo leidimą, galime viską apžiūrėti. Taip, atėjome pažiūrėti, ar savo vietoje kolekcija, bet, prieš išeidamas, norėčiau įsitikinti, ar ir mumija vis dar tebėra savo vietoje.

— Bet, sere... — įsiterpė Oskaras.

— Nereikia nieko sakyti, bičiuli. Jūsų šeimininkė pabėgo į Kairą, palikusi be apsaugos neįkainojamas vertybes. Be mūsų leidimo. — Henkokas atsisuko į policininkus. — Atidenkite sarkofagą, — įsakė jis.

— Nepatinka man visa tai, — pasakė Trentas.

Henkokas pastūmė jį į šalį ir pats nukėlė dangtį: nei policininkai, nei Oskaras nespėjo jam sukliudyti.

Galtonas paėmė iš jo dangtį ir atsargiai padėjo ant grindų. Oskaras tyliai aiktelėjo.

Viduje buvo susiraukšlėjusi pajuodavusi mumija.

— Velniai rautų, kas čia vyksta? — įsiuto Henkokas.

— Ką jūs turite galvoje, sere? — mandagiai pasidomėjo Trentas.

— Reikia kuo greičiau viską sugrąžinti į muziejų!

— Bet, sere...

— Tai ne ta mumija, kvaily tu nelaimingas! Tai mumija iš Londono sendaikčių parduotuvės. Pats ją tenai mačiau. Man net siūlė ją pirkti. Velniai rautų tą moterį! Ji pavogė amžiaus radinį!

Buvo jau po vidurnakčio. Miesto pasilinksminimų vietose nutilo muzika. Kairas miegojo.

Eliotas vienas vaikštinėjo po „Šeferdo“ viešbučio kiemą tarp dviejų fligelių. Kairė jo koja buvo visai nutirpusi; tačiau tai grafo visai nejaudino. Jis stebėjo viršutinį langą, pro kurį matėsi po kambarį vaikščiojanti figūra. Tai buvo Ramsėjus.

Samiro kambaryje buvo tamsu. Prieš valandą užgeso šviesa ir Džulijos kambaryje. Aleksas jau seniai miega. Jį labai sujaudino Ramsėjaus elgesys, jis nerimavo dėl Džulijos, vargšės merginos, įsimylėjusios kažkokį beprotį.

Šešėlis sustingo. Prisiglaudė prie langinių. Eliotas stovėjo kiemo tamsoje. Jis matė, kaip egiptietis pažvelgė į juodą dangti, į žvaigždes, pakibusias virš namų stogų.

Po to šešėlis dingo. Eliotas apsisuko ir nušlubčiojo prie vestibiulio durų. Jis jau pasiekė pusiau apšviestą fojė, kur už staliuko stovėjo šveicorius, kai pamatė pagrindiniais laiptais žemyn besileidžiantį Ramsėjų. Vyriškis buvo nerūpestingai apsirengęs, neįprastai susišukavęs. Jis pasuko prie išėjimo.

„Aš visai išsikrausčiau iš proto, — pamanė Eliotas. — Niekada dar nebuvau toks kvailai drąsus“.

Tvirtai suspaudęs rankoje lazdą, jis nusekė paskui Ramsėjų. Išėjęs į gatvę, priekyje pamatė einančią per aikštę tamsią figūrą. Kairę koją skaudėjo taip stipriai, jog Eliotas sukando dantis. Bet savo užmačių neatsisakė.

Po keleto minučių Ramsėjus jau buvo prie muziejaus. Eliotas matė, kaip jis susimąstė, kiek pastovėjo prie pagrindinio įėjimo, po to nužingsniavo link dešiniojo pastato kampo, kur švietė grotuotas langas.

Geltona šviesa degė mažame tarnybinio įėjimo prieangyje. Sargas taikiai snaudė, atsilošęs patogiame krėsle. Durys buvo atviros.

Įėjęs į muziejų, Eliotas greitai perėjo per tuščias pirmo aukšto sales, pro dievų bei deivių statulas. Galiausiai pasiekė plačius laiptus ir, tvirtai įsikibęs turėklų, ėmė kilti aukštyn — lėtai, žingsnis po žingsnio, saugodamas skaudančią koją, stengdamasis nesudrumsti tamsoje skendinčio pastato naktinės tylos.

Koridorius buvo užlietas pilka blankia šviesa. Jo gale baltavo langas. Ramsėjus stovėjo prie stiklinės vitrinos, kur ilsėjosi panašus į blizgančias anglis mirusios moters kūnas, suvyniotas į suakmenėjusius skudurus. Jis nulenkė galvą. Regis, meldėsi.

Atrodė, tarsi kažką šnabžda. O galbūt verkia? Eliotas aiškiai matė jo profilį, rankos judesius. Štai jis įkišo ranką į kišenę ir kažką ištraukė. Kažką blizgantį.

Stiklinis indelis su skysčiu.

„Viešpatie, nejaugi jis rengiasi tai padaryti?!“ Nejaugi tai tas pats eliksyras, kurį pats karalius anuomet išbandė? Eliotas vos nesuriko ir nepuolė prie Ramsėjaus. Taip norėjosi sugriebti jį už rankos ir sustabdyti. Bet kai tas atidarė buteliuką, kai skambtelėjo metalinis kamštelis, grafas įsispraudė į koridoriaus kampą ir pasislėpė už aukštos stiklinės vitrinos.

Kiek kančios buvo toje stovinčioje tamsoje figūroje, kiek sielvarto ir nevilties! Vienoje rankoje tebelaikydamas buteliuką, jis kita ranka numetė nuo moters kaktos susivėlusių tankių plaukų sruogą.

Po to apsisuko, tarsi ketindamas išeiti. Elioto jis nematė.

Koridoriaus apšvietimas kiek pakito. Tikriausiai artėjo saulėtekis: langas nušvito pilka dar neryškia šviesa, ant vitrinos stiklo ėmė šokinėti saulės blyksniai.

Ramsėjus atsisuko. Eliotas išgirdo, kaip jis giliai atsiduso. Grafas jautė jo kančią. Bet juk tai tikra beprotybė, kliedesiai...

Jis bejėgiškai stebėjo, kaip Ramsėjus vėl priėjo prie stiklinio gaubto, nukėlė dangtį ir tyliai pastatė prie sienos. Dabar jis galėjo paliesti moters kūną.

Žaibiškai jis vėl išsitraukė stiklinį indelį... Žvilgantys skysčio lašai vienas po kito krito ant moters kūno.

— Ir vis tiek nepadės, — sušnabždėjo panosėje Eliotas. Jis dar tvirčiau prigludo prie sienos, toliau stebėdamas egiptietį.

Apimtas siaubo ir tuo pačiu metu sužavėtas, grafas stebėjo, kaip Ramsėjus baltu skysčiu liečia mirusios moters galūnes, kaip pasilenkęs prikiša indelį prie jos lūpų.

Tamsoje pasigirdo kažin koks šnypštimas. Eliotas tyliai aiktelėjo. Ramsėjus atšlijo, atsirėmė į sieną. Buteliukas iškrito jam iš rankų ir nuriedėjo akmeninėmis grindimis. Jame dar buvo likę stebuklingo eliksyro.

Ramsėjus neatitraukdamas akių žiūrėjo į gulinčią mumiją.

Eliotas pamatė, kaip tamsi masė vitrinoje sujudėjo. Jis net išgirdo kažką panašaus į atodūsį.

„O, Viešpatie! Žmogau, ką tu padarei? Ką tu prikėlei?!“

Vitrina sugirgždėjo, sutraškėjo. Mumija lėtai kėlėsi...

Ramsėjus puolė bėgti koridoriumi. Prislopintas riksmas išsiveržė iš jo krūtinės. Eliotas pamatė, kaip tamsi figūra atsisėdo vitrinoje. Medinė dėžė sutraškėjo ir subyrėjo. O mumija jau stovėjo šalia! Didžiulė galva su juodų plaukų kupeta, kurie tarsi dūmų kamuoliai raitėsi per pečius. Juoda oda regimai keitėsi, šviesėjo. Šlykščiai sudejavusi, būtybė pakėlė į viršų rankas. Tai buvo skeleto rankos.

Ramsėjus desperatiškai meldėsi, įterpdamas į maldą Egipto dievų vardus. Eliotas prispaudė ranką prie lūpų.

Palinkusi pirmyn, šnarėdama basomis kojomis, kaip šnara pelės ar žiurkės senuose namuose, mumija nuleido rankas ir pajudėjo link Ramsėjaus.

Jos didžiulėse atvirose akyse spindėjo šviesa. Plaukai vis tankėjo, ilgėjo, darėsi juodesni ir leidosi vis žemiau, uždengdami liesus moters pečius.

Bet kokios čia baltos dėmės dengia jos kūną? Tai kaulai, kyšo balti kaulai — tose vietose, kur galbūt per daugelį šimtmečių laikas sunaikino raumenis, minkštus audinius bei odą. Atviri kaulai matėsi ant kairės kojos, ant dešinio pado, ant rankų pirštų, kuriuos moteris tiesė į Ramsėjų.

„ Ji neišsilaikė. Tu prikėlei būtybę, kuri ne iki galo atsigavo!“

Langas dar labiau prašviesėjo. Į patalpą prasiskverbė saulės spinduliai. Ramsėjus traukėsi atatupstas pro Eliotą, įsikibo turėklų. Būtybė vis tvirčiau, vis greičiau ėjo paskui jį, kol galiausiai pateko po saulės spinduliais.

Mumija pasinėrė į šviesą. Kvėpavimas, sumišęs su dejavimu, padažnėjo, jame girdėjosi baimė, neviltis.

Susiraukšlėjusios rankos papilnėjo, oda parudavo. Veidas taip pat pasidarė bronzinis. Saulė, prisilietusi prie būtybės, padarė ją labiau panašią į žmogų.

Mumija atsisuko į šviesą, tarsi ketindama ją sugerti. Ir tada iš žaizdų, dengusių skeletą, pasipylė kraujas. Gyvas kraujas!

Eliotas užsimerkė. Atrodė, jis tuojau pat neteks sąmonės. Apačioje pasigirdo triukšmas. Trinktelėjo durys.

Grafas atmerkė akis ir pamatė prie jo artėjančią mumiją. Jis atsisuko, ieškodamas Ramsėjaus — tas įsikibęs į turėklus, siaubo iškreiptu veidu, spoksojo į mumiją.

„Dieve, sugrąžink ją į vietą!“ Eliotas pajuto pažįstamą skausmą krūtinėje. Skausmas pervėrė kairę ranką ir jis iš visų jėgų suspaudė lazdą. Vos išsilaikęs ant kojų, grafas prisivertė kvėpuoti ramiai, lygiai.

Tuo tarpu mumija vis keitėsi. Oda įgavo natūralią spalvą, banguoti plaukai jau visai uždengė pečius... Netgi apranga pasikeitė. Tose vietose, kur pateko eliksyras, drobė vėl buvo balta. Kai būtybė dejavo, matėsi balti jos dantys. Papilnėjo krūtys. Atskleisdama, ryškindama moteriškas formas, drobulė plyšo ir nukaro, vyniodamasi aplink kojas, kurios netvirtai šlepsėjo pirmyn.

Mumijos akys įsmigo į koridoriaus gale stovėjusį žmogų. Iš jos krūtinės veržėsi prikimęs kvėpavimas, burna buvo perkreipta.

Iš apačios atskriejo triukšmas, kažkas sušvilpė. Kalbėjo arabiškai.

Ramsėjus pasilenkė per turėklus. Laiptais jau kilo žmonės. Riksmas galėjo reikšti tik viena — jį pastebėjo.

Apimtas panikos, jis puolė prie moters figūros, buvusios jau visai netoli.

Iš jos lūpų pasigirdo beviltiškas riksmas:

— Ramzi!

Grafas vėl užsimerkė. O kai atsimerkė, pamatė pro šalį einančią moterį, tiesiančią pirmyn panašias į skeleto rankas.

Kažkas suriko: „Nejudėti!“ — ir iššovė. Būtybė sucypė, užsidengė rankomis ausis ir puolė bėgti atgal. Kulka pataikė į Ramsėjų, ir jis vos nepargriuvo ant laiptais kylančio žmogaus. Greitai apsisuko ir nuėjo paskui ką tik jo atgaivintą moterį. Ir vėl pasipylė šūviai. Koridorius buvo puikus rezonatorius — tratėjo kurtinančiai. Ramsėjus persisvėrė per turėklus. Moteris suvirpėjo, ji vis dar buvo užsikimšusi ausis. Vienu metu vos neprarado pusiausvyros. Ji atsidūrė prie pat akmeninio sarkofago, stovėjusio šalia priešingos koridoriaus sienos. Kai kulkos vėl suzvimbė, ji suklykė:

— Ramzi!

Tai buvo sužeisto žvėries klyksmas...