Mumija, arba Ramzis Prakeiktasis

PIRMA DALIS

1 skyrius

Akimirką jį apakino fotokamerų blyksniai. Kaip gaila, kad negalima išvaikyti reporterių.

Mėnesių mėnesiais jie trinasi aplinkui — nuo to laiko, kai tarp šių niūrių kalvų, esančių į pietus nuo Kairo, buvo aptikti pirmieji archeologiniai radiniai. Tarsi šie žurnaliūgos suprastų, kas čia vyksta, ar ką nors išmanytų. Tarsi žinotų, jog po daugelio metų triūso Lourensas Stratfordas pagaliau priartėjo prie pagrindinio viso savo gyvenimo atradimo.

Ir štai jie čia — su savo aparatais, įkyriais blyksniais. Vos neišvertė mokslininko iš kojų, kai šis kalno masyve iškaltu takeliu skynėsi kelią prie pusiau atkastų marmurinių durų, ant kurių matėsi kažkokie rašmenys.

Lourensui pasirodė, jog tamsa staiga sutirštėjo. Jis matė raides, bet negalėjo jų įžiūrėti.

— Samirai! — šūktelėjo jis. — Pašviesk!

— Gerai, Lourensai.

Iškart už jo nugaros sužibo žibintas, ir geltonas spindulys apšvietė akmens luitą. Taip ir yra — hieroglifai. Giliai įrėžti itališkame marmure, paauksuoti. Tokios grožybės jam niekada anksčiau neteko matyti.

Jis pajuto atsargų Samiro rankos prisilietimą ir pradėjo balsu skaityti:

— „Kapų vagys, nešdinkitės kuo toliau nuo šios kapavietės, antraip pažadinsite jos gyventoją ir jo pyktis išsiverš į viršų. Mano vardas Ramzis Prakeiktasis...“

Jis pažvelgė į Samirą. Ką tai galėtų reikšti?

— Tęsk, Lourensai, tu verti greičiau už mane, — ištarė Samiras.

— „Mano vardas Ramzis Prakeiktasis. Kadaise buvau Viršutinio bei Žemutinio Egipto valdovas, hetitų pavergėjas, šventyklų statytojas, tautos numylėtinis, nemirtingasis Egipto karalių bei karalienių sergėtojas. Didžiosios karalienės Kleopatros mirties metais, kuomet visas Egiptas virto Romos provincija, aš pasmerkiau save amžinai tamsai. Drebėkite tie, kurie leis saulės spinduliams prasiskverbti pro šitas duris...“

— Kažkokie kliedesiai, — sušnabždėjo Samiras. — Ramzis Didysis valdė tūkstantis metų prieš Kleopatrą.

— Bet šitie hieroglifai, be jokios abejonės, priklauso devynioliktosios dinastijos epochai, — atkirto Lourensas, nekantriai numesdamas rašmenis dengusį akmenį. — Žiūrėk, užrašas kartojasi — štai dar lotyniškai bei graikiškai. — Jis kiek patylėjo, po to greitai perskaitė paskutines eilutes lotyniškai: — „Įspėju: aš miegu — taip kaip miega žemė po naktinio dangaus skliautu arba po sniego danga. Ir jeigu mane vieną kartą kas nors išdrįs pažadinti, manęs jau niekas nebesuvaldys“.

Louensas tylomis apžiūrinėjo užrašus, vėl ir vėl skaitė juos. Jis išgirdo Samiro žodžius:

— Nepatinka man tai. Panašu į prakeiksmą.

Lourensas nenoriai atsisuko ir pastebėjo, jog įtarumą Samiro veide pakeitė baimė.

— Juk Ramzio Didžiojo kūnas ilsisi muziejuje Kaire, — ištarė tas.

— Ne, — prieštaravo Lourensas. Lengvas drebulys perbėgo jo nugara. — Egipto muziejuje ilsisi ne Ramzio kūnas! Pažvelk į ornamentą, į ženklus! Kleopatros laikais niekas nemokėjo rašyti tokių senovinių hieroglifų. O šitie rašmenys nuostabūs, atlikti tikro meistro ranka — tiek graikiški, tiek lotyniški.

„Gaila, kad čia nėra Džulijos“, — nusiminė Lourensas. Jo dukra Džulija nieko nebijojo. Ji kaip niekas kitas suprastų ir įvertintų šios akimirkos svarbą.

Skverbdamasis takeliu atgal pro įkyrius reporterius, Lourensas vos nepargriuvo. Ir vėl aplink jį sumirgėjo blyksniai. Fotografai puolė prie marmurinių durų.

— Tegul darbininkai ir toliau kasa! — šūktelėjo nueidamas Lourensas. — Noriu, kad prisikastų iki slenksčio. Šįvakar ketinu įeiti į kapavietę.

— Lourensai, gal nereikia taip skubėti, — įspėjo Samiras. — Galbūt tenai viduje yra kažkas tokio, ko neverta išleisti į paviršių.

— Tu mane stebini, Samirai! — Lourensas neslėpė susierzinimo. — Dešimtį metų klaidžiojome po šitas kalvas tikėdamiesi, jog galiausiai mums pasiseks. Šios durys buvo užmūrytos prieš du tūkstančius metų, ir nuo to laiko nė vienas gyvas žmogus neprisilietė prie jų.

Susierzinęs, jis prasiskverbė pro reporterių minią. Kol dar durų iki galo neatkasė, jam būtina pabūti vienam savo palapinėje. Susijaudinimas atslūgs... Dabar taip norisi pabendrauti su vieninteliu savo patarėju — dienoraščiu. Be to, staiga Lourensas pajuto, kaip jį išsekino dienos kaitra.

— Ledi ir džentelmenai, kol kas jokių klausimų, — mandagiai pasakė Samiras. Ištikimas draugas, kaip visada, gynė Lourensą nuo smalsaus realaus pasaulio.

Stratfordas greitai leidosi nelygiu takeliu, kojos vis krypdavo į šalį, jis raukėsi iš skausmo ir prisimerkęs žvilgčiojo žemyn, virš mirgančių žibintų, į sutūpusias po violetiniu vakaro dangumi palapines.

Netrukus jis pasiekė saugią zoną — savo stalą bei kėdę. Tik vienas dalykas vėl jį nuvylė — tai jo sūnėno Henrio žvilgsnis. Vaikinas stovėjo kiek atokiau ir stebėjo dėdę. Jis taip nederėjo prie Egipto aplinkos, taip apgailėtinai atrodė su savo įmantriu baltu drobiniu kostiumu, visada su škotiško viskio stikline rankoje, su tarsi prilipusia prie lūpų cigarete dantyse.

Be abejo, Malenka buvo su juo, ta moteris iš Kairo, pilvo šokio atlikėja, kuri visus savo uždirbtus pinigus atiduodavo Henriui.

Lourensas ir šiaip niekada sūnėno nepamiršdavo, bet jį siutino, jog būtent dabar vaikinas painiojasi po kojomis.

Sėkmingame Lourenso gyvenime Henris buvo vienintelis nusivylimas — žmogus niekuo nesidomintis, išskyrus lošimo stalus bei gėrimus. Pilnateisis Stratfordų milijonų paveldėtojas, kuriam negalima buvo patikėti net vieno svaro banknoto.

Ir vėl skausmas dėl dukters nusmelkė Lourenso širdį — jis labai ilgėjosi savo Džulijos. Ji dabar turėtų būti čia, bet sužadėtinis įkalbėjo merginą pasilikti Londone ir nevykti į Egiptą.

O Henris atvažiavo į Egiptą pinigų. Jis atvežė Lourensui pasirašyti savo kompanijos dokumentus. Jo tėvas, Rendolfas, atsiuntė jaunuolį su šia misija, kaip visada, iš nusivylimo — jis jau nebeįstengė sumokėti sūnaus skolų.

„Puiki porelė, — niūriai pagalvojo Lourensas. — Dykūnas ir „Stratfordų laivininkystės kompanijos“ valdybos atstovas, nuolat švaistantis kompanijos pelną, mėgindamas pripildyti sūnaus kišenes... O jos — be dugno“.

Iš tikrųjų Lourensas broliui viską atleisdavo. Jis perdavė Rendolfui šeimyninį verslą su visais įpareigojimais bei rūpesčiais tik todėl, kad pats likusius gyvenimo metus galėtų praleisti Egipte, kapstydamasis jo griuvėsiuose.

Teisybės vardan reikia pripažinti, jog Rendolfas puikiai pasidarbavo „Stratfordų laivininkystės kompanijos“ labui. Taip buvo iki tol, kol sūnelis jį pavertė vagimi bei išlaidautoju. Bet ir dabar Rendolfas pasiryžtų bet kam, kad tik galėtų užglaistyti konfliktą. O Lourenas pernelyg didelis egoistas, todėl negali leisti kilti konfliktui. Jis nė už ką neiškeistų Egipto į apdulkėjusias Londono kontoras. Netgi Džulija nesugebėtų įkalbėti jo grįžti namo.

Ir štai dabar Henris stypso čia ir laukia savo valandos. O Lourensas praėjo pro jį į palapinę, greitai paslinko kėdę arčiau stalo ir ištraukė iš stalčiaus sąsiuvinį odiniais viršeliais. Tai buvo dienoraštis, kurį jis tikriausiai ir saugojo būtent šiai, svarbiausiai savo gyvenimo dienai. Jie greitosiomis atgaivino atmintyje užrašą ant durų, išvertė ir užrašė jį. Po to užrašė kilusius klausimus.

Ramzis Prakeiktasis... Lourensas atsilošė ir įsmeigė žvilgsnį į užrašytą vardą. Dabar jau ir jį užvaldė nuojauta, sukėlusi šoką Samirui.

Ką visa tai galėtų reikšti?

Pusė pirmos nakties. Gal tai tik jo sapnas? Marmurinės kapavietės durys atsargiai nuimtos, nufotografuotos ir padėtos ant stovo jo palapinėje. Dabar jau galima įžengti į vidų. Kapavietė! Pagaliau!

Lourensas linktelėjo Samirui ir pajuto, jog per susirinkusiųjų minią nuvilnijo jaudulio banga. Blyksniai užgeso, Lourensas užsidengė rankomis ausis, bet vis tiek sprogimas buvo visiems netikėtas. Stratfordas pajuto, kaip maudžia paširdžius.

Gerai, pakaks. Reikia paskubėti... Archeologo rankoje buvo žibintas, ir jis ketino žengti į vidų, nepaisant Samiro bandymo dar kartą jį sustabdyti:

— Lourensai, tenai gali būti spąstai, gali būti...

— Pasitrauk iš kelio.

Jis kosėjo nuo dulkių. Akys ašarojo.

Lourensas ištiesė žibintą prie žiojinčios įėjimo angos. Sienos išmargintos neįprastais hieroglifais. Be abejonės, tai ir vėl devynioliktosios dinastijos epochos stilius.

Pagaliau jis įžengė į vidų. Kaip čia šalta! O koks kvapas! Nuostabus šimtmečių aromatas!

Širdis pašėlusiai daužėsi, į veidą plūstelėjo kraujas. Lourensas vėl užsikosėjo — žurnalistai, kurie lipo jam ant kulnų, sukėlė dulkių stulpus.

— Atgal! — piktai riktelėjo Lourensas.

Aplink jį vėl sumirgėjo blyksniai. Jų šviesoje beveik nesimatė mažytėmis žvaigždėmis išmargintų lubų.

O štai ir ilgas stalas. Ant jo — ąsočiai bei dėžutės iš alebastro, krūvos papiruso ritinėlių. O Dieve, jau vien tai įrodo, jog padarytas reikšmingas atradimas!

— Bet juk tai ne kapavietė, — sušnabždėjo Lourensas.

Čia stovėjo plonu dulkių sluoksniu padengtas rašomasis stalas. Jis panašus į mokslininko stalą! Atrodė, jog šeimininkas ką tik pakilo nuo jo ir trumpam išėjo. Ant stalo gulėjo užaštrintos plunksnos, išskleistas papirusas, rašalo indelis. Šalia stovėjo bokalas.

Bet marmurinis biustas, be abejo, graikų-romėnų kilmės. Tai moteris tamsiais garbanotais plaukais, apjuostais lanku, pusiau primerktomis akimis, kurios atrodė nereginčios. Ir iškaltas vardas:

KLEOPATRA

— Neįtikėtina, — išgirdo jis Samiro balsą. — Pažvelk, Lourensai. Regis, tenai mumija.

Lourensas jau ją matė. Jis sustingęs žvelgė į sarkofagą, esantį pačiame šito taip panašaus į biblioteką, užversto papirusų ritinėliais, kabineto viduryje.

Samiras įsakė fotografams pasitraukti. Svaiginantys blyksniai varė Lourensą iš proto.

— Nešdinkitės, jūs visi, nešdinkitės! — burbtelėjo Lourensas.

Bambėdami, reporteriai pasitraukė už durų, palikę du vyriškius kurtinančioje tyloje.

Pirmas prabilo Samiras:

— Baldai romėniški. Tai Kleopatra. Žiūrėk, Lourensai, ant stalo monetos su jos atvaizdu, naujos, neseniai nukaldintos. Štai šitos, atokesnės, kiek prasčiau išsilaikė.

— Žinau. Bet čia guli senovės faraonas, mano drauge. Kiekviena sarkofago detalė taip pat nuostabi, kaip ir bet kurio kito kada nors rasto Karalių Slėnyje.

— Bet pagrindinio karsto nėra, — pastebėjo Samiras. — Kodėl?

— Čia ne kapavietė, — atsakė Lourensas.

— Vadinasi, karalius panoro, kad jį palaidotų čia. — Samiras priėjo prie sarkofago su mumija, aukštai pakėlė žibintą ir apšvietė puikiai nupieštą veidą, juodomis linijomis išryškintas akis bei gracingai paryškintas lūpas.

— Galėčiau lažintis, jog tai romėniškasis periodas, — pasakė jis.

— Bet stilius...

— Lourensai, labai jau tikroviška. Tai romėnų dailininkas, kuris puikiai imitavo devynioliktosios dinastijos stilių.

— Bet kaip galėjo šitaip nutikti, mano drauge?

— Prakeikimas! — sušnabždėjo Samiras, tarsi neišgirdęs klausimo. Jis įsmeigė akis į aplink figūrą išvedžiotų hieroglifų liniją. Graikiški rašmenys matėsi žemiau, o pačiame krašte buvo lotyniškas užrašas.

— „Neliesk Ramzio Didžiojo palaikų“, — perskaitė Samiras. — Vienas ir tas pats užrašas trimis kalbomis. To pakanka, kad bent kiek mąstantis protingas žmogus sustotų.

— Tegul jau aš būsiu neprotingas, — atsakė Lourensas. — Kviesk čia darbininkus, tegul nukelia dangtį.

Dulkės po truputį nusėdo. Į senovines žvakides įstatyti fakelai dūmino į lubas, bet apie tai jis susimąstys kiek vėliau.

O dabar reikia žvilgtelėti į suvyniotą palaidotą būtybę. Sarkofagą pastatė prie sienos, o ploną medinį dangtį padėjo šalia, iš dešinės pusės.

Lourensas daugiau nebematė prie įėjimo susispietusios minios, tylomis stebėjusios jį bei jo radinį. Jis tylėdamas pakėlė peilį ir brūkštelėjo grubią, laiko išdžiovintą drobinę plėvelę, kuri tuojau pat sprogo, atidengdama stipriai suvyniotą žmogaus figūrą.

Reporteriai sutartinai aiktelėjo. Vėl sublykčiojo... Lourensas fiziškai jautė Samiro tylėjimą. Jie abu apžiūrinėjo veidą po pageltusiomis drobulėmis bei liesas ant krūtinės sudėtas rankas.

Vienas fotografų ėmė maldauti įleidžiamas į patalpą. Samiras piktai pareikalavo tylos. Lourensas viską matė ir suvokė tarsi pro rūką.

Jis įdėmiai apžiūrinėjo išdžiūvusią figūrą, suvyniotą į dykumų smėlio spalvos drobulę. Jam atrodė, jog pro audinį jis galį įžiūrėti išvargusio veido bruožus, jog tvirtai suspaustų lūpų kontūruose jis mato susitaikymą bei nusiraminimą.

Kiekviena mumija buvo mįslė. Kiekviena išdžiovinta bei išsaugota forma buvo gyvenimo ir mirties buveinė. Į Egipto mirusiuosius jis visada žvelgė su vidiniu virpesiu širdyje. Dabar, žiūrėdamas į šią paslaptingą būtybę, vadinančią save Ramziu Prakeiktuoju arba Ramziu Didžiuoju, Lourensas pajuto keistą jaudulį.

Jį užliejo karščio banga. Jis pasislinko arčiau ir dar kartą įpjovė išorinę drobulę. Samiras už jo nugaros mėgino išstumti fotografus — juk buvo pavojus užsikrėsti. Taip, prašau išeiti, visi išeikite iš čia.

Lourensas ištiesė ranką ir prisilietė prie mumijos. Lengvai, tik pirštų galiukais. Keistas stangrumo pojūtis! Tikriausiai laikas suminkštino storą drobės sluoksnį.

Jis vėl pažvelgė į liesą veidą, į iškilius akių vokus, sučiauptas lūpas.

— Džulija, — sušnabždėjo jis. — O, mano mieloji, jei tik tu būtum čia, jei tik matytum...

Puota ambasadoje. Tie patys pažįstami veidai, tas pats orkestras, saldus pažįstamo valso motyvas. Šviestuvai akino Eliotą Savarelą; šampano skonis buvo rūgštus. Tačiau jis vis tiek vienu mauku išgėrė bokalą, po to susitiko žvilgsniu su pro šalį bėgančiu padavėju. Taip, taip, dar vieną. Ir dar... O dar geriau būtų brendžio arba viskio. Tik, žinoma, gero.

Bet juk jie patys norėjo, kad jis čia dalyvautų, ar ne taip? Nejaugi be grafo Ruterfordo kas nors būtų pasikeitę? Grafas Ruterfordas buvo būtinas aplinkos atributas — kaip ir prabangios gėlių kompozicijos, kaip tūkstančiai šakotų žvakidžių, kaip ikrai... kaip sidabras, kaip seni muzikantai, lėtai čirpinantys savo smuikais šokančiam jaunimui.

Grafui Ruterfordui kiekvienas atrasdavo šiltą žodį. Visi norėjo jį matyti savo dukters vestuvėse ar tiesiog pasisėdėjime vakare prie arbatos puodelio, ar puotoje, panašioje į šią. Ir nesvarbu, kad Eliotas su žmona gana retai priimdavo svečius savo namuose Londone ar užmiesčio dvare Jorkšire. Jo žmona Edita dabar jau senokai gyveno Paryžiuje su savo likusia našle seserimi. Septynioliktasis grafas Ruterfordas buvo retas paukštis. Jo giminė prasidėjo nuo paties Henriko VIII.

Kodėl jis senų senovėje pats visko nesugriovė? Eliotas dažnai savęs šito klausdavo. Ir kaip apskritai jam pavyko sužavėti šitiek žmonių, kai tuo tarpu jam pačiam jokių ypatingų jausmų šie žmonės nekėlė — geriausiu atveju tik laikiną susidomėjimą.

Nors, ne. Ne visai taip. Kai kuriuos jis iš tiesų mylėjo, nors net pats sau nenorėjo to pripažinti. Jis mylėjo savo seną draugą Rendolfą Stratfordą, ir jo brolį Lourensą. Ir Džuliją Stratford mylėjo. Ir jam dabar patiko stebėti, kaip ši mergina šoka su jo sūnumi. Eliotas dėl sūnaus ir atėjo čia. Žinoma, Džulija neketina tekėti už jo Alekso. Bent jau artimiausiu metu. Bet Aleksui tos vedybos — vienintelė viltis gauti pinigų savo dvarų išlaikymui. Juk ateityje vaikinas juos paveldės. Jis turės grafo titulą, vadinasi, privalo turėti ir atitinkamą turtą..

Liūdna tik, kad Aleksas įsimylėjęs Džuliją. Ir iš tiesų pinigai jiems abiem neturi jokios reikšmės. Planus ateičiai, kaip įprasta, kuria tik vyresnioji karta.

Eliotas persisvėrė per paauksuotus turėklus, stebėdamas, kaip gracingai sukasi poros šokio ritmu... Akimirką prisivertė nutolti nuo balsų gaudesio ir įsiklausyti į saldžią valso melodiją.

Ir čia vėl prabilo Rendolfas Stratfordas. Jis įtikinėjo Eliotą, jog Džuliją tereikia tik lengvai spustelėti. Jei tik Lourensas ištartų bent vieną žodį, jo duktė tuojau pat sutiktų ištekėti.

— Duokime Henriui šansą. Jis Egipte dar tik savaitė, — pakartojo Rendolfas. — Jei Lourensas imsis iniciatyvos...

— O kam Lourensui to reikia? — paklausė Eliotas.

Tyla.

Eliotas pažinojo Lourensą geriau nei Rendolfas. Eliotas ir Lourensas... Niekas visame pasaulyje nežinojo, kas siejo šiuos du vyrus. Kadaise Oksforde dar nerūpestingos jaunystės laikais jiedu buvo meilužiai. O po metų, baigę koledžą, visą žiemą praleido drauge. Plaukiojo Nilo upe į pietus nuo Kairo... namelyje ant vandens. Po to, žinoma, gyvenimas juodu išskyrė. Eliotas vedė Editą Kristian, turtingą amerikietę. Lourensas pavertė „Stratfordų laivininkystės kompaniją“ tikra imperija.

Bet jų draugystė nenutrūko. Jiedu ne vieną kartą drauge atostogavo Egipte. Ir per naktis galėdavo plepėti apie archeologinius radinius, istoriją, apie senovės griuvėsius, apie poeziją — apie ką tik nori... Eliotas vienintelis iš tiesų suprato, kodėl Lourensas nutolo nuo verslo reikalų ir išvyko į Egiptą. Reikia pripažinti, jog Eliotas jam pavydėjo. Ir tada tarp jų pirmą kartą perbėgo juoda katė. Ryte, kai vynas jau išgaravo, Lourensas išvadino Eliotą bailiu — dėl to, kad šis lieka gyventi Londone, kai tuo tarpu šitas pasaulis jam neteikia jokio džiaugsmo. Savo ruoštu Eliotas pasakė, kad jo draugužis kvailas ir aklas. Juk Lourensas turtingas — Eliotas tokių turtų net nesapnavo. Be to, našlys, o ir jo dukra tokia protinga, nepriklausomo charakterio. Štai Eliotas turi žmoną bei sūnų, kuriems reikalinga jo pagalba, jis privalo pasirūpinti, kad šeimos pragyvenimo lygis atitiktų jų padėtį.

— Noriu pasakyti, — neatstojo Rendolfas, — jeigu Lourensas panorės, kad šios vestuvės įvyktų...

— Ir panorės atsikratyti nedidelės dvidešimties tūkstančių svarų sumos? — pertraukė jį Eliotas. Klausimas buvo ištartas švelniu bei mandagiu tonu, bet vis tiek nuskambėjo kažkaip grubiai. Tačiau Elioto tai nesustabdė. — Po savaitės Edita sugrįš iš Prancūzijos. Ji būtinai pastebės, jog nėra vėrinio. Juk pats žinai, kad ji visada viską pastebi.

Rendolfas nieko neatsakė.

Eliotas tyliai nusijuokė. Ne iš Rendolfo ir ne iš savęs. Ir, suprantama, ne iš Editos, kuri turėjo pinigų ne ką daugiau už Eliotą; be to, didelė jų dalis buvo paversta brangenybėmis bei sidabriniais stalo įrankiais.

Galbūt Eliotą paveikė muzika, o gal jis susijaudino stebėdamas, kaip Džuliją Stratford šoka su jo Aleksu. O gal todėl, kad jam jau pabodo kalbėti eufemizmais bei užuominomis. Diplomatiški gebėjimai apleido jį drauge su gyvenimišku ištvermingumu bei būties tvarumu, kuriais jis taip mėgavosi jaunystėje.

Dabar gi su kiekviena žiema jo sąnariai vis labiau silpnėjo; jis jau ir pusės mylios negalėjo įveikti — imdavo dusti nuo skausmo krūtinėje. Būdamas penkiasdešimt penkerių jis pražilo. Eliotas žinojo, jog žilumas jam tinka. Nerimą kėlė visai kiti dalykai — jis negalėjo vaikščioti be lazdelės. Ir tai tik pradžia, įspėjanti apie ateityje jo laukiančias „linksmybes“.

Senatvė, silpnumas, bejėgiškumas... Gerai būtų, jei sūnus Aleksas vestų Stratfordų milijonus, ir kad tai įvyktų kuo greičiau!

Netikėtai jis pajuto nuovargį ir kažkokį nerimą. Lengvos, linksmos melodijos pradėjo jį erzinti. Apskritai jis be galo mėgo Štrausą, bet dabar muzika jį pernelyg jaudino...

Norėjosi paaiškinti Rendolfui, kad jis, Eliotas, kadaise nedovanotinai suklydęs. Kažkas susiklostė ne taip tais metais, kai jiedu su Lourensu ilgomis egiptietiškomis naktimis klaidžiojo siauromis Kairo gatvelėmis, kai pagiringi keikdavosi katerio kajutėje. Lourensas įsigudrino savo gyvenimą nugyventi kaip atsiskyrėlis; jis elgėsi taip, kaip kiti žmonės nebūtų sugebėję. O Eliotas plaukė pasroviui. Lourensas pabėgo į Egiptą, į dykumą, prie šventovių, pasinėrė į šviesias žvaigždėtas naktis.

O Dieve, kaip jis ilgisi Lourenso! Pastaraisiais metais jiedu bendrauja tik laiškais, kurių susikaupė nemenka šūsnis, tačiau vienas kitą supranta, kaip ir anksčiau.

— Henris pasiėmė kai kuriuos dokumentus, — pasakė Rendolfas, — nedidelę šeimos akcijų dalį. — Jo žvilgsnis buvo neramus, įtemptas.

Eliotas vėl vos neprapliupo juoku.

— Jei viskas vyks taip, kaip man norėtųsi, — tęsė Rendolfas, — aš tau grąžinsiu visą skolą. Duodu žodį, jog nepraeis nei pusmetis, ir tos vestuvės įvyks.

Eliotas nusišypsojo:

— Rendolfai, vestuvių gali ir nebūti. Be to, dar neaišku, ar jos išspręstų mudviejų problemas.

— Nekalbėk šitaip, seni.

— Bet man reikia tų dvidešimties tūkstančių svarų iki sugrįžtant Editai.

— Suprantama, Eliotai.

— Žinai, tu privalai vieną kartą pasakyti savo sūnui tvirtą „ne“.

Rendolfas giliai atsiduso. Grafas daugiau jo nebekankino. Kaip niekas kitas, jis žinojo, jog Henris vis labiau suka į šunkelius, ir toliau nebegalima juokauti. Pereinamasis amžius jau baigėsi, vaikinui seniai metas surimtėti. Tačiau Henris Stratfordas visada buvo toks — kiek papuvęs iš vidaus. O Rendolfas neblogas žmogus. Tai tikra tragedija. Ir Eliotas, karštai mylintis savo sūnų, puikiai suprato Rendolfą ir užjautė jį.

Ir vėl žodžiai, žodžių virtinė... „Tu gausi savo dvidešimt tūkstančių svarų“. Bet Eliotas nesiklausė. Jis stebėjo šokančius — savo paklusnų, gerą sūnų, kažką aistringai kuždėjusį į ausį Džulijai, kurios veide tuo tarpu buvo užfiksuotas neįveikiamas ryžtingumas... Beje, Eliotas niekada negalėjo suprasti to ryžtingumo priežasties.

Kai kurioms moterims, norint pavergti vyrus, reikia šypsotis. Kai kurioms jau verčiau paverkti. O Džulijai suteikė žavesio rimta išraiška — galbūt dėl švelnių rudų akių, ar dėl paprasto, be jokios klastos lūpų išlinkimo, ar dėl lygios tarsi porcelianas odos.

Išdidi, ryžtinga, ji buvo neprilygstama. O Aleksas su savo piršlybomis, su įkyriu aistringumu šalia jos atrodė tik šokio partneris — vienas iš tūkstančių elegantiškų jaunuolių, kurie lygiai taip pat galėtų suktis su ja valso sūkuryje marmurinėmis grindimis.

Tai buvo Štrauso valsas „Rytiniai laikraščiai“, ir Džuliją jį mėgo. Visada jai patiko tas valsas. Dabar mergina prisiminė, kaip kadaise šoko tą valsą su savo tėvu. Tada jie atsivežė į namus pirmą gramofoną ir šoko egiptietiškoje salėje... ir bibliotekoje, ir svetainėje, šoko tol, kol pirmasis saulės spindulys pažvelgė pro žaliuzes. Tada tėvas pasakė:

— Pakaks, mieloji. Daugiau nebegaliu.

Dabar muzika ramino, kėlė liūdesį. Aleksas vis kalbėjo ir kalbėjo apie savo meilę jai, o merginos širdyje kirbėjo baimė — ji bijojo pasakyti ką nors užgaulaus.

— Jei tu nori gyventi Egipte, — vos atgaudamas kvapą kalbėjo jaunuolis, — ir ieškoti mumijų su savo tėvu, tuomet važiuosime į Egiptą. Iškart po vestuvių ir važiuosime. O jei panorėsi gyventi klajokliškai, aš visur keliausiu su tavim.

— Na, taip, — atsakė Džuliją, — tu tik dabar taip kalbi. Žinau, kad kalbi iš širdies, Aleksai, bet aš dar nepasirengusi. Dabar dar negaliu.

Negalima buvo žiūrėti į jo nekantrumą. Ir jo jausmų įžeisti negalima. Juk Aleksas, skirtingai nuo kitų jaunuolių, nebuvo nei klastingas, nei gudrus, nei apdairus. Jei turėtų kokį nors trūkumą, gal jis būtų kiek įdomesnis... Aukštas, lieknas, tamsiaplaukis... kažkoks panašus į angelą. Jo rudose akyse atsispindėjo tyra, naivi siela. Būdamas dvidešimt penkerių, jis išliko berniūkščiu — nekantriu bei nekaltu.

— Negi tau reikalinga žmona sufražistė? — paklausė Džuliją. — Mokyta niūri nuobodybė? Juk žinai, kad ketinu tapti tyrinėtoja archeologe. Dabar norėčiau atsidurti Egipte ir būti su tėvu.

— Mieloji, mudu važiuosime tenai. Tik prašau, iš pradžių susituokime.

Jis pasilenkė, ketindamas ją pabučiuoti, tačiau mergina atsitraukė.

Valsas įsuko juodu taip smagiai, jog Džuliją akimirksniu pralinksmėjo, pasijuto lengvai, tarsi iš tikrųjų būtų įsimylėjusi.

— Na, ką man daryti, kad pavergčiau tave, Džuliją? — kuždėjo merginai į ausį Aleksas. — Nori, atitemsiu piramides į Londoną?

— Aleksai, tu jau seniai mane pavergei, — nusišypsojo mergina.

Bet juk Džuliją meluoja! Buvo kažkas baisaus: kerinti ritminga muzika — ir nusivylimas Alekso veide.

— Esmė ta, kad... aš nenoriu tekėti. Bent jau kol kas. O galbūt ir niekada nenorėsiu.

Aleksas tylėjo. Ji buvo pernelyg griežta, užsispyrusi. Džulija žinojo apie jai būdingus netikėtus užsispyrimo priepuolius. O jis elgėsi kaip tikras džentelmenas. Mergina jį įžeidė, bet jis vėl nusišypsojo, ir jo kupina meilės bei pasiaukojimo šypsena, sujaudino Džuliją ir dar labiau ją nuliūdino.

— Aleksai, tėvas grįš po kelių mėnesių. Tada ir pasikalbėsime. Apie vestuves, apie ateitį, apie moterų teises — ištekėjusių ir netekėjusių — ir apie tai, jog tu vertas kur kas daugiau. Kodėl turėtum gyventi su nepriklausoma moterimi? Juk po metų pražilsi nuo jos ir pabėgsi į meilužės glėbį.

— Kaip tu mėgsti stebinti! — pasakė jaunuolis. — O man labai patinka būti stebinamam.

— Nejaugi tikrai patinka?

Ir tada Aleksas vis dėlto ją pabučiavo. Jiedu sustojo salės viduryje, o likusios poros ir toliau sukosi svaigios liūdnos muzikos ritmu. Jis ją pabučiavo, ir Džulija nesipriešino, tarsi mylėti Aleksą būtų jos pareiga. Juk turėjo ji kada nors jam nusileisti.

Ir visai nesvarbu, kad į juos visi žiūrėjo. Nesvarbu, kad jo rankos, apkabinusios merginą, virpėjo.

Svarbu buvo tik viena: nors Džulija vaikiną mylėjo, jai to nepakako...

Atvėso. Gatvėje girdėjosi triukšmas — privažiuojančių mašinų motorų gausmas, asilo riksmai, šaižus vienos amerikietės juokas... Moteris, vos išgirdusi apie radinį, iškart atidūmė iš Kairo.

Lourensas su Samiru sėdėjo ant kilnojamų kėdučių prie medinio rašomojo stalo. Priešais juos gulėjo papirusas. Stengdamasis nesugadinti trapaus ritinėlio, Lourensas greitosiomis rašė vertimą į savo dienoraštį. Ir visą laiką per petį žvilgčiojo į didžiojo karaliaus mumiją, kuri atrodė taip, tarsi valdovas būtų miegojęs.

Ramzis Nemirtingasis! Ši idėja įkvėpė Lourensą. Jis žinojo, kad neišeis iš šios keistos akmeninės salės iki aušros.

— Tai tikriausiai mistifikacija, — pasakė Samiras. — Ramzis Didysis, tūkstantmečiais saugantis karališkąją Egipto pavardę? Kleopatros meilužis?

— O tame yra kažkas didinga, — ištarė Lourensas. Jis minutėlei padėjo į šalį rašiklį ir pažvelgė į papirusą. Kaip skaudėjo akis! — Jeigu nemirtingasis vyras pasiryžo būti palaidotas dėl moters, ta moteris galėjo būti tik Kleopatra.

Jo žvilgsnis sustojo ties marmuriniu biustu. Lourensas švelniai paglostė baltą lygų Kleopatros skruostą. Taip, jis galėjo tuo patikėti. Kleopatra — Julijaus Cezario bei Marko Antonijaus mylimoji, pasipriešinusi romėnų siekiams užkariauti Egiptą, įžengti į jį toliau, negu buvo įmanoma; gražioji Kleopatra — paskutinė Senojo Egipto valdovė... Na, tiek jau to... Jam reikia baigti vertimą.

Samiras pakilo ir pasirąžė. Lourensas pamatė jį einant prie mumijos. Ką jis daro? Tyrinėja pirštus apvyniojusi audinį, apžiūrinėja ant dešiniosios rankos užmautą briliantinį žiedą su skarabėjumi? „O juk jisai priklauso devynioliktajai dinastijai, — pamanė Lourensas, — ir niekas negali to paneigti“.

Lourensas užsimerkė ir švelniai pamasažavo akių vokus. Po to vėl susikaupė ties papirusu.

— Paklausyk, Samirai, šitas vaikinas stebina mane. Tokia kalbų samplaika bet kam sukels rūpesčių. O jo filosofinės pažiūros ne mažiau už manąsias šiuolaikiškos. — Jis siekė senesnių dokumentų, kuriuos jau anksčiau buvo skaitęs. — Man norėtųsi, kad įdėmiai šitą ištyrinėtum. Tai ne kas kitas, o Kleopatros laiškas Ramziui.

— Mistifikacija, Lourensai. Mielas Romos pokštas.

— Ne, drauguži, nieko panašaus. Ji parašė šį laišką iš Romos. Po to, kai Cezaris buvo nužudytas. Ir pranešė Ramziui, jog grįžta namo, pas jį, į Egiptą.

Lourensas atidėjo laišką į šalį. Kai Samiras turės laiko, savo akimis galės įsitikinti, kas tame laiške. Ir apie tai sužinos visas pasaulis.

Stratfordas sugrįžo prie senovės papirusų.

— Paklausyk, Samirai, štai paskutinieji Ramzio pamąstymai: „Romėnų negalima smerkti dėl to, kad užkariavo Egiptą: galiausiai mus nugalėjo patsai laikas. Tačiau jokie dabartinio naujo, narsaus amžiaus stebuklai negali manęs atitraukti nuo mano rūpesčių; iki šiol negaliu įveikti savo širdies negalios; ir mano siela kenčia, ji vysta tarsi gėlė be saulės“.

Samiras vis dar stovėjo prie mumijos, apžiūrinėjo žiedą.

— Ir vėl paminėta saulė. Vis saulė ir saulė. — Jis atsisuko į Lourensą: — Nejaugi tu tiki tuo...

— Samirai, jei jau tu tiki prakeiksmais, kodėl tau nepatikėjus nemirtingumu?

— Tu iš manęs šaipaisi, Lourensai. Aš, mano bičiuli, mačiau, kaip daugelis prakeiksmų pildėsi. Bet nemirtingas žmogus, kuris gyveno Periklio Atėnuose, Romoje Respublikos laikais ir Hanibalo Kartaginoje? Žmogus, kuris dėstė Kleopatrai Egipto istoriją? Tas netelpa į galvą.

— Paklausyk, Samirai: „Jos grožis amžiams pavergė mane; taip pat ir jos drąsa bei lengvabūdiškumas; ir jos meilė gyvenimui, kuri atrodė neįtikėtina — tokia stipri ji buvo“.

Samiras nieko neatsakė. Jis vėl įsmeigė akis į mumiją, atrodė tarsi ji kažkuo traukia vyriškį. Lourensas puikiai suprato, kodėl taip yra, todėl ramiai sugrįžo prie papirusų — jam reikėjo pabaigti svarbiausią darbą.

— Lourensai, šita mumija nė trupučio nesiskiria nuo tų, kurias mačiau muziejuje. Šitas žmogus buvo pasakininkas. Nepaisant žiedo.

— Taip, aš labai įdėmiai jį apžiūrėjau — tai Ramzio Didžiojo antspaudėlis. Vadinasi, priešais mus ne paprastas pasakininkas, o senienų kolekcionierius. Tu nori, kad tuo patikėčiau?

Kuo gi iš tiesų Lourensas tikėjo? Jis atsilošė ant kėdės ir dar kartą apžvelgė keistą salę. Po to vėl garsiai vertė toliau:

— „Aš atsiskyriau nuo visų ir nuėjau į šitą atokią salę; nuo šiol mano biblioteka taps kapaviete. Mano tarnai nupraus mano kūną ir pagal seniai pamirštą paprotį suvynios jį į laidojimo drobulę. Bet nė vienas peilis neprisilies prie manęs. Ir niekas neišpjaus širdies bei smegenų iš nemirtingojo mano kūno“.

Netikėtas džiugesys užliejo Lourensą — ar tai buvo ta būsena, kai sapnas tampa tikrove? Jam pasirodė, tarsi būtų išgirdęs gyvo žmogaus balsą — jis pajuto šalia asmenybės buvimą, nors senovės egiptiečiai nežinojo sąvokos „asmenybė“. Na, žinoma, šitas žmogus nemirtingas...

Eliotas darėsi vis labiau girtas, tačiau to niekas nepastebėjo. Išskyrus patį Eliotą, kuris pakilo iki pusės laiptų, atsirėmė į paauksuotus turėklus jam nebūdinga laisva bei nerūpestinga poza. Jo judesiai visada turėjo savitą stilių, bet dabar aiškiai matėsi, kad grafui nusispjaut į bet kokį stilių, nes vis tiek niekas nieko nepastebės, ir niekieno jausmai nebus užgauti.

Na ir gyvenimas! Vien tik rūpesčiai. Kažkoks košmaras! Ir kodėl jis turėtų galvoti apie tas vedybas, svarstyti, kas bus, dalyvauti šitame liūdname spektaklyje, kuriame vaidina jo sūnus. Juk akivaizdu, kad jis pralaimėjo. Štai dabar, iki valiai prisižiūrėjęs į Džuliją, šokančią su kitu, Aleksas artėja prie marmurinių laiptelių.

— Patikėk, esu įsitikinęs, jog vestuvės įvyks, — pasakė Rendolfas. — Reikia tik truputį palaukti.

— Tikiuosi nemanai, jog man labai malonu tave spausti? — paklausė Eliotas. Jis sunkiai valdė suakmenėjusį liežuvį. Kaip reikiant pasigėrė! — Man kur kas maloniau gyventi sapne, svajonių pasaulyje, Rendolfai, kur pinigų visai nėra. Tačiau esmė ta, jog mes negalime sau leisti paskęsti svajonėse — nei aš, nei tu. Ši santuoka mums abiem svarbi.

— Tuomet pats važiuosiu susitikti su Lourensu.

Eliotas atsisuko ir pamatė sūnų — jis stovėjo už kelių žingsnių nuo judviejų, tarsi paklusnus mokinukas kantriai laukdamas, kol suaugusieji atkreips į jį dėmesį.

— Tėti, man velniškai reikia paguodos, — pagaliau ištarė Aleksas.

— Turėtum būti drąsesnis, vaikine, — griežtai pasakė Rendolfas. — Tik nesakyk, kad vėl gavai neigiamą atsakymą.

Aleksas pasiėmė nuo pro šalį einančio padavėjo padėklo bokalą šampano.

— Ji mane myli. O gal ir ne, — tyliai ištarė vaikinas. — O aš be jos tiesiog negaliu gyventi. Kraustausi dėl jos iš proto.

— Žinoma, negali, — geraširdiškai nusijuokė Eliotas. — Tuomet pažvelk. Šitie nerangūs jaunuoliai nuolat mindo jai kojas. Esu įsitikinęs, jog Džulija nepaprastai apsidžiaugs, jei tu jai pagelbėsi.

Aleksas linktelėjo, net nepastebėjęs, jog tėvas paėmė jo pusiau nugertą bokalą ir vienu mauku išgėrė šampaną. Jis išsitiesė ir vėl pajudėjo link salės. Puikus reginys.

— Įdomu tai, — pašnibždomis ištarė Rendolfas, — jog Džulija iš tiesų jį myli. Ir visada mylėjo.

— Taip, bet ji labai panaši į savo tėvą. Ir labiau už viską myli laisvę. Jei atvirai, aš jos nesmerkiu už tai. Ji stipresnė už Aleksą. Tačiau jis padarys ją laiminga. Esu tuo įsitikinęs.

— Žinoma.

— Ir ji atneš jam laimę. Tik ji vienintelė.

— Nesąmonė, — atrėmė Rendolfas. — Bet kuri Londono panelė parduotų velniui sielą, kad tik galėtų suteikti tokią laimę Aleksui. Aštuonioliktasis grafas Ruterfordas...

— Nejaugi tai iš tiesų taip svarbu? Mūsų titulai, mūsų pinigai, laikymasis įsikibus šito prašmatnaus nuobodaus pasaulėlio? — Eliotas apžvelgė salę. Prasidėjo ta pavojinga girtumo stadija, kuomet viskas aplinkui netenka kontūrų ir tarsi plūduriuoja, kai kiekvienas marmuro grūdelis įgyja kažkokią prasmę; kai įžeidžiančios kalbos virsta realybe. — Kartais stebiuosi, kodėl esu čia, o ne Egipte, su Lourensu. Ir kodėl Aleksas negalėtų savo žavingo titulo perleisti kam nors kitam?

Rendolfo akyse jis pastebėjo siaubą. Viešpatie, ką reiškia titulas šitiems komersantams, kurie turi viską... išskyrus titulą? Tik dėka savo titulo Aleksas sugebėjo priartėti prie Džulijos ir prie Stratfordų milijonų. Bet, kita vertus, pats Aleksas yra valdomas titulo. Tai liudijimas, jog jis priklauso aristokratų klasei. Titulas — tai minios sūnėnų bei dukterėčių, šmirinėjančių po senąjį Ruterfordų dvarą Jorkšyre, tai apgailėtinas Henris Stratfordas, į kairę ir į dešinę prekiaujantis pažintimi su tavim.

— Mes dar nepralaimėjome, Eliotai, — pasakė Rendolfas. — Ir man labai patinka šitas dekoratyvinis nuobodus pasaulėlis. Juk nieko daugiau mes neturime.

Eliotas šyptelėjo. Dar porą gurkšnių šampano — ir jis papasakos Rendolfui, jog jis galėtų...

— Aš myliu tave, nuostabusis angle, — ištarė Malenka. Ji pabučiavo vaikiną, po to padėjo jam atsirišti kaklaraištį. Nuo švelnaus jos pirštų prisilietimo, jaunuolio kaklu perbėgo šiurpuliukai.

„Ak, tos moterys, kokios jos mielos kvailelės, — pagalvojo Henris Stratfordas. — O šita egiptietė — tikras žavesio įsikūnijimas. Tamsiaodė, profesionali šokėja, tyli, nuolanki gražuolė, su kuria gali daryti ką tik panorėjęs. Su angle prostitute niekada taip laisvai nesijauti“.

Jis jau matė save įsikūrusį kokioje nors rytietiškoje šalyje su tokia štai moterimi, kur galėtų pasijusti laisvas nuo perdėto angliško manieringumo. Ir tai būtinai įvyks, kai tik jam pasiseks išlošti pinigų. Tereikia vieno gero laimėjimo prie lošimų stalo — ir jis taps turtingas.

Tačiau dabar jo laukė vienas svarbus reikalas. Nuo vakar minia prie aptiktos kapavietės padvigubėjo. Jam reikia pagauti dėdę Lourensą prieš tai, kol tas susitiks su žmonėmis iš muziejaus bei valdžios atstovais. Būtent dabar reikia su juo pasikalbėti. Dabar jis su bet kuo sutiks, kad tik sūnėnas paliktų jį ramybėje.

— Eime, mieloji.

Jis pabučiavo Malenką ir stebėjo, kaip mergina velkasi tamsų rytietišką apdarą ir skuba prie jų laukiančios mašinos. Kaip ji moka džiaugtis bet kokia smulkmena, bet kokiu vakarietiškos prabangos atributu! Taip, labai maloni moteris. Nepalyginsi su Deize, jo meiluže Londone — kaprizinga, išlepinta būtybe. Nors jinai taip pat Henrį jaudina — galbūt kaip tik todėl, jog nuolat kuo nors nepatenkinta...

Jis dar kartą gurkštelėjo škotiško viskio, paėmė odinį savo portfelį ir išėjo iš palapinės.

Žmonių buvo devynios galybės. Visą naktį jam nedavė ramiai miegoti privažiuojančių automobilių signalai bei susijaudinusių žmonių balsai. Oras įkaito, į batus pateko smėlio.

Kaip jis nekenčia Egipto! Šitų palapinių miestelių dykumoje, purvinų arabų, keliaujančių kupranugariais, šitų aptingusių tamsiaodžių tarnų! Kaip jis nekenčia viso dėdulės pasaulio!

Čia pat stypsojo ir egiptietis Samiras, tas įkyrus akiplėša, dėdės padėjėjas, kuris įsivaizduoja esąs ne mažiau svarbus, negu Lourensas. Jis bendravo su bukagalviais reporteriais. Nejaugi tai tikrai Ramzio Antrojo kapavietė? Ar Lourensas duos interviu?

Henriui buvo į visus nusispjaut. Jis pastūmė į šalį įėjimą saugančius vaikinus.

— Atleiskite, pone Stratfordai, — pašaukė jį iš už nugaros Samiras, kurį buvo prirėmusi prie sienos moteris reporterė. — Duokite savo dėdei ramybę. — Samirui pavyko prasiskverbti arčiau Henrio. — Leiskite jam atsidžiaugti savo radiniu.

— Net nemanau.

Jis grėsmingai pažvelgė į apsaugininką, užtvėrusį praėjimą. Tas pasitraukė. Samiras atsisuko, mėgindamas sulaikyti reporterius. Jie būtinai norėjo sužinoti, kas ten toks ketina įsiveržti į kapavietę.

— Aš šeimyniniais reikalais, — šaltai drėbė Henris moteriškei, mėginančiai drauge su juo prasmukti vidun. Apsaugininkas pastojo jai kelią.

Beliko tiek mažai laiko! Lourensas padėjo rašiklį, nusišluostė kaktą, tvarkingai suvyniojo nosinę ir užrašė:

„Puiki idėja — paslėpti gyvybės eliksyrą tarp mirtinų nuodų. Patikimiausia vieta saugoti nemirtingumą dovanojančią medžiagą — tai buteliukai su mirtį nešančiais nuodais. Tik pagalvokite, tai jos nuodai — tie patys, kuriuos Kleopatra išbandė prieš nuspręsdama išgerti nuodingojo aspido“.

Lourensas sustojo, vėl nusivalė prakaituotą kaktą. Labai jau čia karšta. Dar kelios trumputės valandos ir čia atlėks muziejaus darbuotojai, reikalaudami palikti kapavietę ir įleisti juos. Kaip gaila, kad jis susietas su muziejumi. Jau verčiau būtų vienas dirbęs. Dievas mato — jam tie muziejaus darbuotojai visai nereikalingi. O dabar jie atims iš jo visą atradimo džiaugsmą.

Saulės spindulys prasiskverbė pro grubiai iškirstą durų angą, apšvietė alebastrinius ąsočius... Lourensui pasirodė, jog jis išgirdo kažin kokį garsą — silpną, primenantį atodūsį ar galbūt šnabždesį.

Jis atsisuko, pažvelgė į mumiją, kurios figūra bei bruožai aiškiai matėsi pro tvarsčius. Žmogus, kuris skelbėsi esąs Ramzis, buvo aukšto ūgio ir tikriausiai gražus.

Jis ne toks senas, kaip ta būtybė, kuri ilsisi Kairo muziejuje. Bet juk šitas Ramzis pareiškė esąs apskritai nesenstantis. Pareiškė, kad jis nemirtingas, ir dabar tiesiog miega. Niekas negalėjo jo sunaikinti, netgi nuodai, esantys šitame kambaryje, kurių jis pakankamai prisiragavo, kai liūdesys dėl Kleopatros panardindavo jį į beprotybę. Jam įsakius, vergai suvyniojo bejausmį jo kūną; palaidojo gyvą, paties paruoštame karste, apgalvoję kiekvieną detalę; po to užmūrijo įėjimą į kapavietę, uždėjo didžiulę plokštę, ant kurios paliko jo paties rankomis padarytą užrašą.

Bet kas atsitiko, kas sukėlė tokią nesąmoningą būseną? Čia tai galvosūkis! Pritrenkianti istorija! O kas, jeigu...

Lourensas negalėjo atitraukti akių nuo būtybės, suvyniotos į gelsvą audinį. Nejaugi jis iš tiesų tikėjo, jog po šiuo audiniu teberusena gyvybė? Nejaugi būtybė gali judėti ir kalbėti?

Ta mintis privertė Lourensą šyptelėti.

Jis atsisuko į ant stalo stovinčius ąsočius. Saulė nedidelį urvą pavertė pragaru. Lourensas paėmė nosinę ir kilstelėjo arčiausiai stovėjusio ąsočio dangtį. Aštrus migdolų kvapas. Kažkas ne mažiau stiprus už mirtiną cianidą.

Ramzis Nemirtingasis rašė, jog išgėrė pusę ąsočio turinio, norėdamas padėti tašką savo prakeiktame gyvenime.

„O kas, jeigu po šitais tvarsčiais iš tiesų nemirtinga būtybė?“

Ir vėl tas pats garsas. Kas tai buvo? Ne šnaresys, ne. Bet kažkas panašaus į jį. Jau greičiau atodūsis.

Archeologas vėl pažvelgė į mumiją. Dabar saulė apšvietė visą figūrą, jos spinduliuose sukosi dulkių stulpai... Lygiai taip pat saulė skverbiasi pro šventovių vitražus arba pro senų ąžuolų šakas niūriuose miško kloniuose.

Lourensui pasirodė, jog nuo gulinčios figūros kyla dulkės — blyškiai auksinis mažyčių dalelių šydas. Ne, jis tik pernelyg pavargęs!

Ir pati figūra jau dabar nebeatrodė sudžiūvusi — ji įgavo ryškius žmogaus kontūrus.

— Kas gi tu išties buvai, seni? — švelniai kreipėsi Lourensas į mumiją. — Beprotis? Apgavikas? O gal tu nesi apsišaukėlis? Gal tu tikrai pats Ramzis Didysis?

Jis ištarė šiuos žodžius prancūziškai — ir į jį padvelkė šalčiu. Lourensas pakilo ir priėjo arčiau mumijos.

Atrodė, tarsi paslaptinga būtybė maudosi saulės spinduliuose. Pirmą kartą po stipriai suveržtais tvarsčiais jis pastebėjo antakių kontūrus. Ir veido bruožai tapo ryškesni, labiau išraiškingi.

Lourensas šyptelėjo. Jis kreipėsi į būtybę lotyniškai, kruopščiai rinkdamas žodžius ir dėliodamas sakinius vieną po kito:

— Ar žinai, nemirtingas faraone, kaip ilgai tu miegojai? Tu, paskelbęs, jog gyvenai visą tūkstantmetį?

Ar jis stipriai iškraipė senąją kalbą? Jis tiek daug metų vertė senuosius hieroglifus, jog Cezario kalba jam atrodė grubi ir jis su ja elgėsi atsainiai.

— Praėjo dukart daugiau laiko, kai tu užmūrijai save šioje kapavietėje, po to, kai Kleopatra prie savo krūtinės sušildė nuodingą gyvatę.

Jis minutei nutilo, vis neatitraukdamas akių nuo keistos figūros. Kodėl šita mumija nepažadina giliai jame slypinčios šaltos mirties baimės? Jis patikėjo, jog po šita danga kažin kokiu būdu išliko vis dar rusenanti menka gyvybė; jog po tvarsčiais slepiasi siela, kuri išsilaisvins tik kam nors juos nuėmus.

Dabar Laurensas net negalvodamas prabilo angliškai:

— Jei tik tu būtum nemirtingas! Jei tik galėtum atsimerkti ir pažvelgti į šiuolaikinį pasaulį! Kaip gaila, kad privalau laukti kažkieno leidimo ir negaliu nuplėšti nuo tavęs šitų apgailėtinų tvarsčių ir pažvelgti į tavo veidą!

Veidas. Nejaugi jame kas nors pasikeitė? Ne, tai tik saulės spindulių žaismas. Nors, dabar veidas atrodė kažkoks papilnėjęs. Lourensas intuityviai ištiesė ranką, norėdamas paliesti jį, tačiau ranka sustingo pusiaukelėje.

Jis vėl prabilo lotyniškai:

— Dabar jau tūkstantis devyni šimtai keturioliktieji metai, didysis karaliau. Ir Ramzio Didžiojo vardas žinomas visame pasaulyje — taip pat ir paskutinės Egipto karalienės Kleopatros vardas.

Už jo nugaros netikėtai pasigirdo šnaresys. Tai buvo Henris.

— Kalbate lotyniškai su Ramziu, dėde? Gal tavo smegenis jau paveikė prakeiksmas?

— Jis supranta lotyniškai, — atsakė Lourensas, vis dar neatitraukdamas nuo mumijos akių. — Ar ne taip, Ramzi? Ir graikiškai jis supranta. O taip pat farsi bei etruskų kalbas. Ir dar daug kitų pasaulio užmirštų kalbų. Galbūt jis mokėjo šiaurinių barbarų kalbas, iš kurių prieš daugelį metų ir kilo mūsų gimtoji anglų kalba. — Ir Lourensas vėl prakalbo lotyniškai: — Paklausyk, didysis karaliau, išoriniame mūsų pasaulyje tiek daug įvairiausių stebuklų. Galiu tau parodyti tiek nuostabių dalykų...

— Nemanau, kad jis tave girdi, dėde, — abejingai ištarė Henris. Pasigirdo stiklo skambėjimas. — Bent jau tikiuosi, kad negirdi.

Lourensas staigiai atsisuko. Suspaudęs po pažastimi odinį portfelį, Henris dešinėje rankoje laikė ąsočio dangtį.

— Nesiliesk prie jo! — suriko Lourensas. — Tai nuodai, avigalvi. Visuose šiuose indeliuose yra nuodai! Pakaks vieno lašo, kad taptum toks pats, kaip jis. Žinoma, jeigu jis iš tiesų miręs. — Jau vos pamatęs sūnėną, Lourensas įsiuto, ypač dabar, tokiu metu.

Archeologas atsisuko į mumiją. Nieko sau! Net rankos atrodė papilnėjusios. Ir vienas žiedų vos neperplėšė audinio. O prieš keletą valandų...

— Nuodai? — už nugaros paklausė Henris.

— Tai tikra nuodų laboratorija, — paaiškino Lourensas. — Tų pačių nuodų, kuriuos prieš nusižudydama išmėgino Kleopatra, davusi jų savo bejėgiams tarnams.

Beje, kam eikvoti laiką, pateikiant Henriui tokią neįkainojamą informaciją?

— Kokios ekscentriškos smulkmenos, — ciniškai bei sarkastiškai atsiliepė sūnėnas. — O aš maniau, kad jai įgėlė gyvatė.

— Tu visiškas idiotas, Henri! Istoriją išmanai prasčiau už kupranugarių varovą. Prieš pasirinkdama gyvatę, Kleopatra išbandė šimtus rūšių įvairiausių nuodų.

Lourensas atsisuko ir šaltai pažvelgė į sūnėną, kuris tuo metu lietė Kleopatros biustą, negrabiai pirštu braukdamas per marmurinę nosį bei akis.

— Gerai, manau, tai nekeičia esmės. O monetos? Nejaugi ketini jas atiduoti Britų muziejui?

Lourensas atsisėdo ant nešiojamos kėdutės, kyštelėjo plunksną į rašalą. Kur čia jis sustojo? Neįmanoma susikaupti, kai tau nuolat trukdo.

— Tave domina tiktai pinigai? — šaltai paklausė jis. — Ir kam tau jų reikia? Vis tiek tuojau pat praloši. — Jis pakėlė akis į sūnėną. Kada nuo šito gražaus veido dingo jaunatviškos ugnies pėdsakai? Kada savimeilė pavertė grubiais jo bruožus ir susendino, kada šis veidas tapo toks beviltiškai nuobodus? — Kuo daugiau tau duodu, tuo tu daugiau praloši. Dėl Dievo, grįžk į Londoną. Pas savo meilužę ar pas draugužes iš miuzikholo. Svarbiausia, nešdinkis iš čia.

Lauke pasigirdo ausį rėžiantis garsas — smėlėtame kelyje čerškėdama sustojo dar viena mašina. Į urvą įžengė tamsiaodis tarnas, moliu išterliotais drabužiais. Jo rankose buvo padėkas su pusryčiais. Jam iš paskos įėjo Samiras.

— Nebegaliu daugiau jų sulaikyti, — pasakė Lourensui padėjėjas. Lengvu grakščiu mostu jis įsakė tarnui padėti pusryčius ant stalo krašto. — Čia atvyko žmonės iš Britanijos ambasados. Ir daugybė reporterių iš Aleksandrijos bei Kairo. Tenai susirinko didžiulė minia.

Lourensas žiūrėjo į sidabrines lėkštes, į kiniškus puodelius. Valgyti jis nenorėjo. Tetroško tik vieno: kad jį paliktų ramybėje, leistų vienam pabūti su atrastu lobiu.

— Sulaikyk juos ilgėliau, Samirai. Iškovok man dar kelias valandas, kad galėčiau padirbėti su šitais papiruso ritinėliais. Samirai, jo istorija tokia liūdna, tokia skausminga!

— Pasistengsiu. Bet tau reikia pavalgyti, Lourensai. Tu labai išsekęs. Turi atsigaivinti bei pailsėti.

— Niekada nesijaučiau taip gerai. Sulaikyk juos iki vidurdienio. Taip, ir išvesk iš čia Henrį. Sūnėne, eik su Samiru. Jis tau duos ką nors pavalgyti.

— Sere, prašau eiti su manim, — ištarė egiptietis.

— Man būtina pasikalbėti su dėde prie keturių akių.

Lourensas pažvelgė į savo dienoraštį, po to į ant stalo gulėjusį išskleistą papirusą. Karalius kalbėjo apie savo liūdesį, apie tai, kaip jis išvyko čionai, ketindamas pradėti slaptus tyrinėjimus... toliau nuo Kleopatros mauzoliejaus Aleksandrijoje, nuo Karalių Slėnio.

— Dėde, — lediniu balsu ištarė Henris. — Aš mielai sugrįšiu į Londoną, jei tu surasi laisvą minutėlę ir pasirašysi...

Lourensui nesinorėjo atsitraukti nuo darbo. Galbūt netrukus jam pavyks sužinoti, kur buvo Kleopatros mauzoliejus?

— Na, kiek galiu tau kartoti? — sumurmėjo jis. — Nepasirašinėsiu aš jokių dokumentų. Imk savo portfelį ir nešdinkis iš čia.

— Dėde, grafas nori gauti tavo atsakymą dėl Džulijos su Aleksu. Ilgiau laukti jis negali. O jei kalbėsime apie dokumentus, tai turima galvoje tik dvi akcijos.

Grafas... Aleksas ir Džulija... Tai siaubinga.

— Dieve, tokiu metu!

— Dėde, juk dėl tavo atradimo gyvenimas negali sustoti. — Kiek nuodų jo balse! — Būtina atsikratyti tų akcijų.

Lourensas padėjo rašiklį.

— Nematau čia nieko būtino, — pasakė jis, įdėmiai žiūrėdamas į Henrį. — O dėl vedybų... Aš galiu amžinai laukti. Bent jau iki tol, kol pati Džulija nuspręs. Grįžk namo ir perduok šiuos žodžius mano geram bičiuliui grafui Ruterfordui. Ir savo tėvui pasakyk, jog daugiau neparduosiu nei vienos šeimos akcijos. O dabar palik mane ramybėje.

Henris stovėjo kaip prikaltas, nervingai įsikibęs savo portfelio, svaidydamas į Louresną grėsmingus žvilgsnius.

— Dėde, tu nesupranti...

— Leisk man pasakyti, ką aš suprantu, — ištarė Lourensas. — Aš suprantu, jog tu pralošei visą turtą ir dabar tavo tėvas padarys viską, kad tik galėtų sumokėti tavo skolas. Netgi Kleopatra ir jos nuolatos girtas meilužis svajoti negalėjo apie tokius turtus, kuriuos tu prašvilpei. Ir sakyk, kuriems galams mano Džulijai reikia Ruterfordų titulo? Tai Aleksui reikalingi Stratfordų milijonai — štai kur šuo pakastas. Aleksas — apgailėtinas tituluotas elgeta, kaip ir jo tėvas Eliotas. Dieve, atleisk man, bet tai tiesa.

— Dėde, turėdamas tokį titulą Aleksas gali nusipirkti Londone bet kokią turtingą paveldėtoją.

— Kodėl gi jis to nepadaro?

— Tik vienas tavo žodis — ir Džulijos nuotaika pagerės.

— O Eliotas atsidėkos tau už tai, kad mikliai sutvarkei šį reikalą? Su mano dukters pinigais jis bus neįtikėtinai dosnus.

Henris pabalo iš pykčio.

— Kurių velnių taip rūpiniesi tomis vedybomis? — įgėlė Lourensas. — Žeminiesi, nes tau reikia pinigų...

Jam pasirodė, jog sūnėnas tyliai nusikeikė.

Lourensas nusisuko ir vėl pažvelgė į mumiją, mėgindamas baigti nemalonų pokalbį. Londono gyvenimo čiuptuvai, nuo kurių jis paspruko, ir čia jį surado...

Čia tai bent! Visa figūra tikrai papilnėjo! Ir žiedas! Dabar jis visas matomas. Išsipūtęs pirštas sutraukė jį veržusius tvarsčius. Lourensui pasirodė, jog jis mato sveiko gyvo kūno spalvą.

— Neišprotėk, — pats save įspėjo jis.

Tas garsas... Ir vėl tas garsas. Jis pamėgino įsiklausyti, tačiau, kad ir kiek besistengė, girdėjo tik išorinį triukšmą. Jis priėjo arčiau sarkofage esančio kūno. O Dieve, nejaugi pro tvarsčius, užvyniotus ant galvos, jis mato ataugusius plaukus?

— Kaip aš tave užjaučiu, Henri, — staiga sušnabždėjo jis. — Tu neįstengi įvertinti tokio atradimo: senovės karaliaus, šitos paslapties.

Kas pasakė, jog negalima liestis prie palaikų? Kad negalima bent kiek patraukti į šalį šitą sudūlėjusį audinį...

Lourensas išsitraukė kišeninį peiliuką ir nekantriai prikišo prie mumijos. Prieš dvi dešimtis metų jis būtų galėjęs kuo ramiausiai perpjauti ir pačią mumiją. Tada jam dar nebuvo tekę susidurti su valdininkais. Jis galėjo niekieno nevaržomas pats vienas kapstytis šitose dulkėse.

— Tavimi dėtas, nedaryčiau šito, dėde, — įsiterpė Henris. — Londono muziejaus darbuotojai pasius.

— Juk liepiau tau nešdintis.

Jis girdėjo, kaip Henris įsipylė į puodelį kavos: juk jis niekur neskuba. Maža uždara patalpa prisipildė kavos aromato.

Lourensas atsisėdo ant kėdutės ir vėl priglaudė prie kaktos nosinę. Visa para be miego. Tikriausiai jam reikia pailsėti.

— Išgerk kavos, dėde Lourensai, — pasiūlė Henris. — Štai įpyliau tau. — Jis atkišo puodelį. — Tavęs laukia gatvėje, o tu labai pavargai.

— Tai pusprotis, — sušnabždėjo Lourensas. — Eitum tu iš čia.

Henris pastatė puodelį šalia dienoraščio.

— Atsargiai! Papirusas aukso Vertės.

Kava atrodė labai gundančiai... net ir iš Henrio rankų. Lourensas pakėlė puodelį, gurkštelėjo ir užsimerkė.

Ką pamatė jis tuo momentu, kai atitraukė nuo lūpų puodelį? Išsiplėtusią mumiją, apšviestą saulės spindulių? Negali būti. Nuo netikėto deginimo gerklėje viskas jo akyse apsivertė. Atrodė, gerklė gniaužiasi. Jis negalėjo nei kalbėti, nei kvėpuoti.

Vyriškis žvelgė į Henrį ir netikėtai pajuto kvapą, sklindantį iš puodelio, kurį vis dar tebelaikė virpančiomis rankomis. Aitrų migdolų kvapą. Tai buvo nuodai. Puodelis išslydo iš rankų. Tarsi pro rūką Lourensas išgirdo, kaip jis atsitrenkė į akmenines grindis.

— O Dieve! Išgama!

Jis krito, tiesdamas rankas į sūnėną, kuris stovėjo išsiviepęs ir abejingai žiūrėjo į dėdę, tarsi nieko baisaus nevyktų, tarsi Lourensas nemerdėtų.

Jo kūnas blaškėsi agonijoje. Sutelkęs visas pastangas, archeologas atsisuko. Paskutinis vaizdas — tai mumija, skendinti saulės spinduliuose. Paskutinis pojūtis — tai smėlis ant grindų, į kurį įsikniaubė jo degantis veidas.

Henris Stratfordas ilgai stovėjo sustingęs. Jis žiūrėjo žemyn, į dėdės kūną, tarsi netikėdamas savo akimis. Tai padarė kažkas kitas. Kažkas kitas pajuto jaunuolio nusivylimą bei jaudulį ir įgyvendino baisų jo planą. Kažkas kitas įkišo sidabrinį šaukštelį į senovinį ąsotį su nuodais ir įbėrė tų nuodų į Lourenso puodelį.

Viskas apmirė — netgi dulkės saulės spinduliuose. Atrodė, jog mažytės dulkelės ištirpo karštame ore. Girdėjosi tik tylus garsas: kažkas panašaus į širdies plakimą.

Vaizduotės žaismas. Reikia tai įveikti. Reikia suvaldyti rankų virpesį, sulaikyti iš drebančių lūpų besiveržiantį riksmą. Nes jeigu jis suriks — to riksmo jau niekas nenuslopins.

„Aš jį nužudžiau. Nunuodijau“.

Dabar jau niekas nesukliudys jam įgyvendinti savo planus: pati svarbiausia kliūtis pašalinta.

Pasilenkti, užčiuopti pulsą. Bet juk jis tikrai miręs. Jis mirė.

Henris atsitiesė, įveikęs netikėtą pykinimo priepuolį, greitai ištraukė iš portfelio keletą popierių. Padažė plunksnakotį į rašalą ir aiškiai išvedžiojo Lourenso Stratfordo pavardę. Jis jau yra tą daręs anksčiau, pasirašydamas po mažiau svarbiais dokumentais.

Ranka šlykščiai drebėjo, bet tai tik į naudą. Labiau panašu į dėdės braižą. Parašas pavyko puikiai.

Henris padėjo plunksnakotį į vietą ir kiek pastovėjo užmerktomis akimis, stengdamasis nusiraminti ir galvoti tik apie vieną: „Darbas padarytas“.

Staiga ji pervėrė netikėta mintis: jis galėtų viską pakartoti iš naujo. Tai tebuvo tik akimirkos silpnumas; jis gali sugrąžinti laiką atgal, ir dėdė atgis. Juk neturėjo to būti! Nuodai... kava... negyvas Lourensas.

Po to jį užplūdo prisiminimai — tyri, ryškūs, malonūs... Apie tą dieną, kai prieš dvidešimt vienerius metus į šį pasaulį atėjo jo pusseserė Džulija. Jiedu su dėde tuomet sėdėjo dviese svetainėje. Su dėde Lourensu, kurį jis mylėjo labiau negu savo tėvą.

— Noriu, kad žinotum, jog visada būsi mano pats mylimiausias sūnėnas...

Viešpatie, nejaugi jis kraustosi iš proto? Akimirką net pamiršo kur esąs. Jis galėjo prisiekti, jog kambaryje yra dar kažkas. Bet kas?

Tas keistas daiktas sarkofage? Nereikia į jį žiūrėti. Jis tarsi nebylus liudininkas. Reikia galvoti apie reikalus.

Dokumentai pasirašyti. Akcijas bus galima parduoti. Dabar Džulija galės ištekėti už to bukagalvio Alekso Savarelo. O Henrio tėvas galės netrukdomas valdyti visą „Stratfordų laivininkystės kompanijos“ kapitalą.

Taip. Bet ką daryti dabar? Jis vėl pažvelgė į rašomąjį stalą. Viskas taip, kaip ir buvo. Šešios auksu žibančios monetos su Kleopatros atvaizdu. Ak taip, reikia bent vieną paimti. Henris mikliai įsikišo monetą į kišenę. Kraujas plūstelėjo į veidą, pasidarė karšta. Taip, moneta gali atnešti laimę. Reikia ją paslėpti cigarečių pakelyje. Niekas net nepastebės, kaip išsineš iš čia. Puiku.

Dabar belieka kuo greičiau dingti iš čia. Ne, jis nieko nesuvokia. Net nesugebėjo nuraminti širdies. Ji vis dar pašėlusiai daužosi. Pakviesti Samirą — tai bus geriausia išeitis. Kažkas baisaus atsitiko Lourensui. Širdies smūgis? Priepuolis? Neįmanoma apsakyti! O šitas kambarys tarsi kapas. Reikia kuo greičiau iškviesti gydytoją.

— Samirai! — suriko jis, aklai žvelgdamas pirmyn, tarsi tragedijos aktorius nusivylimo akimirką. Jo žvilgsnis vėl sustojo ties ta niūria, sutvarstyta, primenančia mirtį figūra. Nejaugi jinai taip pat į jį žiūri? Nejaugi po skudurais paslėptos jos akys mato? Nesąmonės! Bet ta iliuzija jame sukėlė tokią paniką, jog pagalbos šauksmas atrodė labai įtikinamas ir natūralus.