Mumija, arba Ramzis Prakeiktasis

5 skyrius

— Ne, atleiskite, Mailzai, mano tėvo čia nėra. Taip, gerai. Aš tuoj.

Aleksas padėjo ragelį. Eliotas stebėjo jį, sėdėdamas kampe prie rašomojo stalo.

— Ačiū, sūnau. Kartais melas gelbsti žmogų ir yra būtinas. Koks nors išminčius seniai galėjo parašyti protingo bei mandagaus melo vadovėlį ir išdėstyti jame pagrindinius gelbstinčio iš bėdos melo principus.

— Tėti, aš tau vienam neleisiu išeiti iš čia.

Eliotas vėl sugrįžo prie savo užsiėmimo. Vonia bei trumpas poilsis sugrąžino jam jėgas, nors kaip reikiant pamiegoti nepavyko. Gerą valandą grafas svarstė, ką jam dabar reikia padaryti, ir nusprendė, kad jo planas tinkamas. Nors pats mažai tuo tikėjo. Tačiau dėl eliksyro buvo verta! Kad tik Samiras surastų Ramzį! Iš to egiptiečio elgesio buvo aišku, kad jis žino, kur yra karalius.

Eliotas užklijavo paskutinius tris vokus, užrašė ant jų adresus ir vėl kreipėsi į sūnų:

— Viską padarysi taip, kaip aš liepiau, — griežtai pasakė jis. — Jei rytoj iki pusiaudienio negrįšiu, išsiusi šiuos laiškus savo motinai ir Rendolfui. Ir kaip galima greičiau išvyksi iš Kairo. O dabar paduok man lazdelę bei apsiaustą. Sutemus, šiame mieste darosi velniškai šalta.

Volteris tuojau pat padavė šeimininkui lazdelę. Po to užmetė jam ant pečių apsiaustą ir tvarkingai užsegiojo.

— Tėve! — maldavo Aleksas. — Dėl Dievo...

— Iki pasimatymo, Aleksai. Nepamiršk: tu reikalingas Džulijai. Turi pasilikti čia.

— Sere, jau šešios valandos, — priminė Samiras. — Parodysiu jums, kur yra tas klubas.

— Aš pats surasiu, Samirai, — atsakė Ramzis. — Tu grįžk į viešbutį. Turiu pamatyti padėtį savo akimis. Kai tik galėsiu, pasiųsiu jums žinutę.

— Ne, — prieštaravo Džulija. — Leisk man eiti su tavim.

— Net negalvok. Tai pernelyg pavojinga. Be to, noriu su Kleopatra susitikti akis į akį.

— Nepaliksiu tavęs vieno, — nenusileido mergina.

— Mudviem reikia sugrįžti, — pasakė jai Samiras. — Negalime leisti, kad ir mūsų pradėtų ieškoti.

Ramzis lėtai pakilo. Jis nusigręžė nuo mirksinčios žvakės liepsnos ir sudėjo rankas maldai. Dabar karalius buvo panašus į tikrą musulmoną iš mečetės. Jo akyse spindėjo žvakės liepsnelės.

— Džulija, — ištarė jis, giliai atsidusęs. — Jeigu tu dabar sugrįši į Angliją, tai dar galėsi gyventi taip, kaip anksčiai gyvenai.

— Tavo žodžiai mane žeidžia, Ramzi! — sušuko mergina. — Tu skaudini mane. Ar vis dar ją myli? Myli tą būtybę, pakilusią iš kapo?

Ji nenorėjo to pasakyti balsu. Nutilo, galutinai sutrikusi ir nusigręžė.

— Žinau, kad myliu tik tave, Džulija Stratford, — sušnabždėjo jis. — Myliu nuo tada, kai pirmą kartą išvydau. Norėdamas tave išgelbėti, atskleidžiau savo paslaptį. Ir noriu, kad tu mane taip pat mylėtum.

— Tada daugiau nesakyk, kad turiu išvykti į Angliją, — ištarė Džulija. Jos balsas trūkčiojo. — Ramzi, jei daugiau nebepamatysiu tavęs, mano gyvenimas neteks prasmės.

— Prisiekiu, mudu dar pasimatysime. — Jis apkabino merginą. — Mano meile, mano drąsuole, — kuždėjo karalius, glamonėdamas merginą. — Judu abu taip man reikalingi. Negaliu to išsakyti žodžiais.

— Tegul jus saugo senovės dievai, sere, — ištarė Samiras. — Skaičiuosime minutes, laukdami iš jūsų žinutės.

Vintropo kabinete degė vien tik stalinė lempa. Mailzas nagrinėjo pranešimą. Šalia stovėjo jaunas valdininkas. Jis laukė tolesnių nurodymų.

— Sakote, jo galva buvo perskelta?

— Ir sprandas nusuktas. Taip pat, kaip muziejaus valytojos. Ir pavogti visi pinigai. Tiesa, paso nepaėmė, jis mėtėsi purve.

— Stebėkite viešbutį. Ir tuojau pat atveskite čia grafą Ruterfordą. Man nusispjaut į tai, ką sako jo sūnus. Grafas dabar viešbutyje. Mes matėme, kaip jis įėjo.

Eliotas išėjo į gatvę per atsarginį viešbučio įėjimą. Jis ėjo lėtai, atsargiai, stengdamasis visą svorį perkelti ant sveikos dešinės kojos. Perėjo tamsoje skendinčią automobilių stovėjimo aikštelę ir pasuko senojo Kairo link. Kiek nutolęs nuo viešbučio, sustabdė kebą.

Džulija persirengė ir užsirakino. Arabiškus apdarus ji tvarkingai suvyniojo. Mergina pasiėmė juos į kebą, o dabar užkišo giliai už lagamino.

Miegamajame ji nuėmė nuo lentynos nedidelį lagaminėlį. Kiek jai prireiks daiktų? Dabar daiktai neturi reikšmės. Dabar svarbi tik laisvė. Laisvė su Ramziu. Reikia kažkaip išsivaduoti iš šitos baisios sumaišties. O ką, jeigu ji daugiau niekuomet nebepamatys šito žmogaus, kuris vienu brūkšniu užbraukė visą jos ankstesnį gyvenimą? Kam dabar krautis daiktus, jei ji nežino, kas atsitiko?

Ši mintis apstulbino merginą. Ji atsigulė ant lovos, išsekusi, bejėgė.

Kai Rita įėjo į miegamąjį, Džulija tyliai bejėgiškai verkė.

„Babilonas“. Eliotas ėjo vingiuota gatvele. Jis girdėjo cimbolų bei būgnų garsus. Keista, bet būtent dabar grafas prisiminė Lourensą, savo mylimą draugą.

Jis sustingo. Kažkoks keistas garsas privertė sustoti. Kažkas nušoko nuo stogo. Grafas apsidairė.

— Eikite toliau, — pasakė jam aukštaūgis arabas. Po arabiškais apdarais jis iškart atpažino Ramzį. — Už kampo yra baras. Susitikime tenai. Ten tylu. Jūs užeikite pirmas ir atsisėskite už stalo.

Eliotui iškart palengvėjo. Net nesvarstydamas, jis pakluso. Kas beatsitiktų, jam vis vien — jis daugiau nebeturėjo jėgų vienas kapstytis iš šito košmaro. Tikriausiai Ramzis žino, ką daryti. Grafas pastūmė nedidelio baro duris ir įėjo į vidų.

Karoliais siuvinėtos užuolaidos, šviestuvai, mediniai staliukai — įprastinė ne itin prabangaus europietiško baro aplinka. Berniukas padavėjas šluoste valė stalą.

Aukštas mėlynakis arabas sėdėjo prie galinio staliuko, nugara į dešinę sieną. Ramzis. Tikriausiai įėjo iš kiemo pusės.

Nuolatiniai lankytojai išdidžiai žvilgčiojo į Eliotą, artėjantį prie Ramzio. Jo švarūs drabužiai baro klientams kėlė įtarimą. Bet Eliotui tai rūpėjo mažiausiai.

Jis patraukė kėdę ir atsisėdo priešais karalių, nugara į lauko duris.

Nuo lempos kvepėjo alyva. Ramzis rankoje spaudė stiklinę. Dar viena švari stiklinė stovėjo šalia butelio. Ant jo nebuvo jokios etiketės.

— Kur ji? — paklausė Ramzis.

— Aš nesirengiu jums to sakyti, — atsakė grafas.

— Taip? Tada kokios jūsų žaidimo taisyklės? Ar aš bet kuriuo atveju pasmerktas pralaimėti?

Eliotas kurį laiką tylėjo. Jis dar kartą apgalvojo savo sprendimą. Verta surizikuoti. Nieko, jis iškęs tą gėdą. Grafas atsikosėjo.

— Jūs žinote, ko aš noriu, — pasakė Eliotas. — Iš pat pradžių žinojote. Atvykau į Egiptą visai ne dėl to, kad saugočiau savo būsimos marčios garbę. Tai absurdiška.

— Maniau, jūs kilnus žmogus.

— Toks ir esu. Tačiau šiandien man teko būti liudytoju tokių dalykų, kurie bet ką išvestų iš proto.

— Jums nereikėjo sekti manęs muziejuje.

Eliotas linktelėjo, paėmė butelį, atidarė ir įsipylė į stiklinę. Viskis. O taip! Jis gurkštelėjo.

— Žinau, kad nereikėjo sekti jums iš paskos. Tokias kvailystes nebent jaunuoliai galėtų sau leisti. O ką, jeigu aš vėl tapčiau jaunas... amžinai jaunas.

Jis žiūrėjo į karalių. Su baltais apdarais Ramzis atrodė dar didingesnis. Jame buvo kažkas nežemiška, antgamtiška, kažkas svarbiau už patį gyvenimą. Tačiau jo žydros akys paraudusios, jis labai išvargęs. Tai akivaizdu.

— Man reikia eliksyro, — mandagiai ištarė grafas. — Kai tik man jo duosite, ir aš jį išgersiu, tada ir pasakysiu, kur karalienė. Ir ji bus jūsų. Patikėkite, aš jums nepavydžiu. Padariau dėl jos viską, ką galėjau.

— Kokia jos būsena? Turiu tiksliai tą žinoti.

— Išgijo, bet dar ne iki galo. Ji nepaprastai graži ir tuo pat metu šlykšti. Nužudė Henrį ir jo meilužę egiptietę Malenką.

Ramzis kiek patylėjo ir vėl prabilo:

— Atvirai kalbant, jaunasis Stratfordas gavo ko nusipelnęs. Jis nužudė savo dėdę Lourensą. Ir Džuliją mėgino nužudyti. Aš pakilau iš karsto ir jį sustabdžiau. Jis nemelavo pasakodamas, jog bandžiau jį pasmaugti.

Eliotas atsiduso. Jam palengvėjo, tarsi nuo pečių būtų nusiritusi sunki našta. Bet buvo labai skaudu.

— Aš taip ir maniau... dėl Lourenso. O apie Džuliją nieko nežinojau.

— Norėjo pasinaudoti mano nuodais, — pridūrė Ramzis.

— Aš mylėjau Lourensą Stratfordą, — sušnabždėjo Eliotas. — Kadaise jis buvo mano meilužis, o po to visiems laikams likome draugai.

Ramzis linktelėjo.

— Ar jai lengvai sekėsi žudyti? Kaip tai vykdavo?

— Ji stebėtinai stipri. Nesu įsitikinęs, ar ji supranta, kas yra mirtis. Ji pasmaugė Henrį, nes tas šovė į ją iš pistoleto. O Malenka jos išsigandusi rėkė kaip beprotė, todėl ir tą pribaigė. Abiems nusuko sprandus. Lygiai taip pat nužudė ir muziejaus valytoją.

— Ar ji kalba?

— Kalba, ir visai pakenčiamai. Mokiau ją anglų kalbos. Ji stebėtinai greitai mokosi, žodžius sugeria tarsi kempinė. Ta moteris man pasakė, kas ji tokia. Bet su galva jai ne viskas gerai. Ji nesupranta, kur atsidūrė ir kas su ja vyksta. Be to, labai sielvartauja, kankinasi. Jos kūne yra likusių baisių žaizdų, iš kurių styro kaulai. Ji kenčia ir fizinį, ir dvasinį skausmą. — Eliotas vėl gurkštelėjo viskio. — Jos kūnas sudarkytas, smegenys taip pat pažeistos.

— Jūs privalote tuojau pat atvesti ją pas mane!

— Atidaviau jai eliksyrą, kuris buvo likęs jūsų neapdairiai muziejuje pamestame indelyje. Apšlaksčiau veidą bei rankas. Bet jai reikia kur kas daugiau.

— Ar matėte, kaip jis veikia? Ar žaizdos gyja?

— Taip. Be to, labai padeda saulė. — Grafas nutilo. Jis įdėmiai žiūrėjo į Ramzio veidą. — Jums tikriausiai tai ne naujiena.

— Jūs klystate.

Ramzis prisipylė stiklinę viskio ir išgėrė.

— Skysčio buvo ketvirtis indelio. Ar man būtų to pakakę, jei būčiau išgėręs pats?

— Nežinau.

Eliotas karčiai šyptelėjo.

— Nesu koks nors mokslininkas, — pasakė Ramzis. — Aš tik karalius.

— Gerai, aš pateikiau jums pasiūlymą, jūsų didenybe. Jūs duodate man tiek eliksyro, kad galėčiau išspręsti visas savo problemas, o aš jums grąžinu Kleopatrą, Egipto karalienę. Ir darykite su ja ką tinkamas.

Ramzis rūsčiai pažvelgė į Eliotą:

— O nebijote, kad nužudysiu jus, jei nepasakysite, kur karalienė?

— Žudykite, vis tiek be eliksyro aš ilgai negyvensiu. Dabar galvoju tik apie du dalykus: apie mirtį ir apie eliksyrą. Tik nesu įsitikinęs, ar daug laiko man liko apmąstymams. Paklausykite, būsiu su jumis atviras. Man visai nepatiko tai, ką pamačiau šiandieną. Viską iškentėjau tik dėl eliksyro, dėl savo svajonės...

— Taip, suprantu. Viską puikiai prisimenu. Tada jai nebuvo reikalingas eliksyras. Ji pasirinko mirtį. Savo dievinamą Marką Antonijų. O juk aš jai siūliau išsigelbėjimą. Ji turėjo galimybę tapti nemirtinga.

— Vadinasi, ji nesuprato, kas yra mirtis.

Ramzis šyptelėjo.

— Bet kuriuo atveju, esu įsitikinęs, kad ji nedaug ką prisimena. O jei ir prisimena, tie prisiminimai jos nejaudina. Ji gyva, ir kenčia nuo žaizdų, nuo alkio... — Eliotas nutilo.

Ramzis palinko prie jo:

— Kur ji?

— Duokite man eliksyrą, ir aš jums padėsiu. Padarysiu viską, ką tik galėsiu. Juk mudu nesame priešai, tiesa?

— Ne, mes ne priešai, — sušnabždėjo Ramzis. Jo balsas buvo ramus, nors akys degė pykčiu. — Bet negaliu jums duoti eliksyro. Jis labai pavojingas. Jūs to nesuvokiate.

— Tačiau jūs vis dėlto prikėlėte ją iš numirusių. Kaip koks alchemikas! — karščiavosi Eliotas. — Ir jūs pasiūlysite eliksyrą Džulijai Stratford, argi ne? Ir savo ištikimam draugui Samirui?

Ramzis nieko neatsakė. Sėdėjo, atsirėmęs į sieną ir spoksojo į grafą nemirksinčiomis akimis.

Eliotas pakilo.

— Būsiu viešbutyje. Kai paruošite eliksyrą, paskambinkite man. Atpažinsiu jus iš balso. Tik būkite atsargus. Ir tada mes vėl susitiksime.

Pasiramsčiuodamas lazdele, jis nužingsniavo prie išėjimo. Elioto veidas degė iš gėdos. Bet tai buvo jo paskutinis šansas, paskutinė viltis. Jis viską įvykdė, kaip ir buvo sumanęs, tačiau dabar jautėsi toks apgailėtinai niekingas...

Eidamas vienas tamsiu skersgatviu, Eliotas akimirką pajuto baimę. Įprastinis sąnarių skausmas niekada neleido jam užsimiršti, o dabar grafas pagalvojo, kad prisidėjo ir senatvinis silpnumas. Nieko nepadarysi, amžius jau garbingas. Po to jam staiga pasirodė, kad Ramzis jį seka.

Grafas sustojo ir įsiklausė. Iš tamsos nesigirdėjo jokio garso. Ir jis nuėjo toliau...

Kleopatra stovėjo svetainėje. Niekaip negalėjo nuspręsti, ar verta jai nugalabyti šitą rėkaujantį paukštį. Šiuo momentu papūga tylėjo, šokinėjo narvelyje, tyliai kalendama snapu. Paukštis buvo labai gražus. Jei nerėkaus, neverta žudyti. Kleopatrai toks jos sprendimas atrodė teisingas.

Šokėjos kūnas jau po truputį iro. Karalienė nutempė jį į patį atokiausią sodo kampelį ir užmetė paklode. Tačiau kvapas vis tiek jautėsi... net ir nedidelėje virtuvėlėje. Kleopatra į tai nekreipė dėmesio, ji suvalgė viską, ką tik pavyko rasti: keletą citrinų ir sukietėjusios duonos kepaliuką.

Po to persirengė. Apsivilko baltą suknelę. Balta spalva išryškino rudą jos odą, todėl Kleopatrai patiko. Be to, prie suknelės buvo platūs sijonai, kurie visiškai uždengė kojas.

Sužalotą padą skaudėjo. Šoną taip pat. Jei grafas Ruterfordas užtruks, ji vėl išeis iš čia.

Tiesa, ji visai nežinojo, kur ieškoti grafo. Ir šitą namą vos surado. Amerikiečio automobiliu privažiavo iki tos vietos, kur prasideda šis keistas miesto rajonas su senais, visai nepapuoštais namais. Po to ilgai klaidžiojo siauromis gatvelėmis, kol galiausiai pamatė atidarytas duris.

Daugiau nebebuvo jėgų kentėti.

Netikėtai pasigirdo beldimas į duris.

— Kas ten? — paklausė angliškai Kleopatra.

— Eliotas, lordas Ruterfordas. Atidaryk.

Ir ji atidarė.

— Taip ilgai laukiau tavęs, lorde Ruterfordai. Ar atnešei man eliksyrą? Ar žinai, kur dabar vyriškis žydromis akimis?

Eliotas nustebo išgirdęs, kaip laisvai ji kalba angliškai.

Uždarydama duris, moteris gūžtelėjo pečiais.

— Taip, tavo kalbą aš jau suprantu, — pasakė karalienė. — Šiandien gatvėje prisiklausiau ir anglų, ir kitokių kalbų. Ir daug ko išmokau. Tik mano praeitis taip ir liko man mįslė... tas pasaulis, kurio negaliu prisiminti.

— Ji staiga įniršo. Kodėl jis taip į ją žiūri? — Kur Ramzis? — Ji buvo įsitikinusi, kad būtent toks žydraakio vyriškio vardas.

— Kalbėjausi su juo. Ir pasakiau, ko mums reikia.

— Taip, lorde Ruterfordai. — Kleopatra priėjo prie jo, bet grafas atšlijo.

— Tu ką, bijai manęs?

— Nežinau. Aš noriu tave apginti, — sušnabždėjo jis.

— Tikrai? O Ramzis, žydraakis vyriškis... Kodėl jis čia neatėjo?

Kažkas ją kankino, nedavė ramybės. Kažkas nemalonaus. Blankus Ramzio paveikslas slydo iš atminties. Štai Ramzis... Jis stovėjo atokiau, kai ji suriko. Gyvatės nuodai... Ji šaukė, tačiau niekas negirdėjo. Po to ant jos veido uždėjo juodą skraistę.

Kleopatra nusigręžė nuo Elioto.

— Bus tik lengviau, jei nieko neprisiminsiu, — sušnabždėjo ji. — Kartais kažką matau, bet po to vėl viskas išnyksta. — Ji staiga atsisuko į grafą.

— Tau reikia truputį pakentėti, — pasakė Eliotas. — Jis ateis.

— Pakentėti? Negaliu daugiau kentėti! Noriu jį surasti. Pasakyk man, kur jis, ir aš eisiu pas jį.

— Tai neįmanoma.

— Įmanoma! — Ji pradėjo šaukti. Grafo akyse pamatė baimę, ji pamatė... Kas tai buvo? Ne, ne bjaurėjimasis, kurį moteris pastebėjo kitų žmonių veiduose. Jo žvilgsnyje buvo kažkas kitas. — Pasakyk, kaip man jį surasti! — suriko Kleopatra ir žengė dar kelis žingsnius prie jo. — Eliotas traukėsi atatupstas. — Atskleisiu tau vieną paslaptį, lorde Ruterfordai. Jūs, mirtingieji, esate silpni. Visi. Keistos apgailėtinos būtybės! Man patinka jus žudyti. Kai matau jus mirštat, mano skausmas atlėgsta.

Ji puolė prie grafo, griebė jį už gerklės. Iškvos iš šito žmogaus tiesą, o jei jis nieko nepasakys, tada nužudys jį... Staiga stiprios rankos įsikibo į karalienę ir ėmė traukti ją šalin nuo išsigandusio Elioto. Kleopatra akimirką sutriko, pasimuistė, pradėjo rėkti, o po to pamatė priešais save vyriškį žydrom akim. Kas jis? Moteris jį atpažino, tačiau kol kas jis buvo nepasiekiamas. Jos lūpos ištarė jo vardą: „Ramzis!“ Taip, tai jis, žydraakis vyriškis... Ji ištiesė rankas ir puolė jam į glėbį.

— Išeikite! — šūktelėjo karalius Eliotui. — Eikite iš čia!

Jo gerklė buvo tarsi iš marmuro. Bet juk negalėjo ta moteris sulaužyti kaklo slankstelių! Ramzis visaip stengėsi, bet taip pat negalėjo atplėšti jos nuo savęs. Moteris suprato, kad lordas, trenkęs durimis, išėjo. Dabar ji pasiliko su savo mylimuoju, su Ramziu, kuris kadaise nusigręžė nuo jos, mirtinai ją įžeidė. Nesvarbu, kad ji ne viską prisimena! Juk vardą prisiminė. Ir atpažino jį!

Jie grūmėsi, stumdydamiesi iš vieno kambario į kitą. Kleopatra išlaisvino dešinę ranką, tačiau spėjo tik apdraskyti vyriškį savo kaulėtais pirštais, ir tas vėl stipriai sugriebė ją už riešo. Ji kovėsi iš visų jėgų, šnypšdama iš įniršio. Po to pamatė, kaip Ramzis pakėlė ranką. Pamėgino išsisukti, bet smūgis pasiekė ją. Karalienė sukniubo ant lovos. Kūkčiodama, įsikniaubė į pagalves. Ji nepajėgė jo nužudyti! Negalėjo nusukti jam sprando!

— Būk prakeiktas! — pasikūkčiodama suriko Kleopatra senovine kalba. — Bjaurybė Ramzis! — Ji gulėjo ant pilvo, pasikišusi rankas po krūtine, įniršusi ir apgailestavo neturinti katės vikrumo ir negalinti dabar pasišokėti ir iškabinti tų neapsakomai žavių žydrų akių.

Bet kodėl jis taip keistai į ją žiūri? Kodėl jis verkia?

— Kleopatra, — sušnabždėjo Ramzis.

Jos žvilgsnis apsiblausė, ja prislėgė prisiminimų našta. Buvo taip sunku, kad ir ji vos vėl nepravirko. Tik nereikia pasiduoti! Niūrūs, baisūs prisiminimai apie kančias, kurios neturi niekada pasikartoti.

Kleopatra atsisėdo lovoje. Ji žiūrėjo į Ramzį ir stebėjosi švelnia bei kupina kančios vyriškio veido išraiška.

Jis buvo nepaprastai gražus. Oda kaip tų jauniklių, lūpos tvirtos, švelnios. Ir akys. Didžiulės, šviesiai žydros akys. Kleopatrą tą vyriškį matė kitoje vietoje: tamsiame kambaryje, kai ji kėlėsi iš pragaro. Tada jis pasilenkė prie jos ir kartojo senovinę maldą: „Tu esi ir būsi amžinai!“

— Tu tą padarei su manimi, — sušnabždėjo ji ir išgirdo dūžtančio stiklo skambėjimą, pajuto, kaip dreba lentos, o ji pati basomis kojomis stovi ant akmenų. Rankos buvo juodos ir susiraukšlėjusios...

— Tu perkėlei mane į šiuos „naujus laikus“, o paskui palikai ir pabėgai.

Ramzis tarsi berniūkštis kramtė lūpas, drebėjo, o jo skruostais vis ritosi ašaros. Reikia jo pasigailėti... Vargšelis taip sielvartauja!

— Ne, prisiekiu, — pasakė jis lotyniškai. — Mudu išskyrė. Niekada nebūčiau palikęs tavęs.

Tai buvo melas, šlykštus melas. Kleopatra mėgino atsikelti, bet gyvatės nuodai sukaustė jos kūną. „Ramzi!“ Apimta siaubo, ji šaukė vyriškį, girdėdama tiktai savo dejones. Bet jis nusigręžė į langą. O moterys, buvusios šalia jos, verkė drauge su juo. Ramzi!

— Melagis! — sušnypštė ji. — Tu galėjai man duoti eliksyro! Bet leidai numirti!

Jis papurtė galvą:

— Niekada.

Ne. Ji painioja du visai skirtingus įvykius. Tos moterys... Jų ten nebuvo, kai Ramzis meldėsi. Ji buvo viena... visada viena.

— Aš miegojau kažkokioje tamsioje vietoje. Po to atėjai tu. Ir aš vėl pajutau skausmą. Skausmą bei alkį. Atpažinau tave. Žinojau, kas tu toks. Ir neapkenčiau tavęs!

— Kleopatra, — Ramzis artėjo prie jos.

— Ne, eik šalin. Aš žinau, ką tu padarei. Ir anksčiau žinojau. Tu ištraukei mane iš mirusiųjų karalystės — štai ką tu padarei. Pakėlei mane iš kapo. O to įrodymas — štai šitos žaizdos. — Jos balsas tapo vos girdimas, peršėjo gerklę iš kartėlio bei nuoskaudos. Ji suprato, kad netrukus ims rėkti. Įkvėpė oro ir mėgino tvardytis.

Ramzis paėmė ją už rankų ir lengvai papurtė.

— Paleisk mane! — suriko Kleopatra. „Reikia nusiraminti. Negalima rėkti“.

Ramzis prisiglaudė prie jos, ir moteris jo neatstūmė. Beprasmiška su juo grumtis. Ji šyptelėjo. Reikia pažvelgti į viską protingai. Suprasti viską iki galo.

— O, koks tu gražus! — pasakė moteris. — Ar tu visada buvai toks gražus? Juk mudu ir anksčiau buvome pažįstami? Ar mudu mylėjomės? — Jos pirštai palietė vyriškio lūpas. — Man patinka tavo burna, patinka vyriškos lūpos. Moterų lūpos pernelyg minkštos. Ir tavo šilkinė oda...

Kleopatra saldžiai ji pabučiavo. Prieš tai jai buvo su Ramziu labai gera, taip gera, kad kiti vyrai nieko jai nereiškė. Jei tik jis būtų davęs karalienei daugiau laisvės, ji visada būtų sugrįžusi pas jį. Kodėl jis to nesuprato? Kleopatra turėjo gyventi laisvai, kaip ir dera Egipto karalienei. „Aš bučiuoju jį, ir mane pila karštis. Taip pat, kaip ir tada“.

— Nesustok, — sudejavo ji.

— Tai tu? — Koks skausmas jo balse! — Nejaugi tai tikrai tu?

Kleopatra vėl nusišypsojo. Baisu, bet ji pati nežinojo atsakymo. Ji tik juokėsi... Atlošė galvą ir pajuto, kad Ramzis bučiuoja jos kaklą.

— Taip, bučiuok mane! Paimk mane, — pasakė moteris.

Jo lūpos leidosi vis žemiau, o pirštai traukė nuo moters kūno drabužius. Jis palietė lūpomis krūtų spenelį. Ji nebegalėjo ilgiau tverti, ji tirpo iš pasitenkinimo. Staiga Ramzis mėšlungiškai suspaudė moterį, įsisiurbė lūpomis į jos krūtinę, liežuvis palietė spenelį, jis visas prisiglaudė prie jos krūtinės tarsi kūdikis.

„Ar aš tave myliu? Taip. Ir visada mylėjau! Bet argi galiu palikti savo pasaulį? Kaip galėčiau gyventi be to, kas man taip brangu? Tu kalbi apie nemirtingumą. Negaliu to sau leisti. Žinau tik viena: čia aš karalienė. O tu išeini, grasindamas mane palikti...“

Kleopatra atšoko nuo jo.

— Maldauju! — ištarė ji. Kur ir kada ji ištarė tuos žodžius?

— Kas tau atsitiko?

— Nežinau. Aš negaliu... Kažką matau, o po to viskas vėl išnyksta.

— Turiu daug ką tau papasakoti. Ir tada tu prisiminsi. Svarbiausia, pasistenk suprasti.

Kleopatra atsikėlė ir pasitraukė į šalį. Po to nuleido akis, pasikėlė suknelę ir nuplėšė plačius apvadus. Tada linktelėjo jam:

— Štai! Nuleisk žemyn žydras savo akutes ir pasigrožėk, ką tu su manimi padarei! — Ji palietė žaizdą ant šono. — Aš buvau karalienė. O dabar tapau vaikščiojančiu košmaru. O tu prikėlei šitą pabaisą, kad ji amžinai gyventų!

Ji lėtai nuleido galvą ir suspaudė rankomis smilkinius. Tūkstančius kartų moteris kartojo šiuos judesius, bet galvos skausmas nepraėjo. Dejuodama, Kleopatra siūbavo į šalis. Jos dejonės priminė kažkokią dainą. Gal ji mažino skausmą? Ji niūniavo „Dieviškąją Aidą“.

Kleopatra pajuto, jog Ramzis uždėjo jai ranką ant peties. Tarsi nubudusi iš miego, moteris pažvelgė į jį. Gražuolis Ramzis!

Ji lėtai nuleido akis ir pamatė jo rankoje blizgant indą. Sugriebė jį ir norėjo išpilti ant delno.

— Ne, išgerk jį!

Moteris dvejojo. Taip, dabar ji prisiminė: jis pylė skystį jai į burną, tiesiai į gerklę, — tada, tamsoje.

Ramzis pakėlė indą prie Kleopatros lūpų:

— Išgerk ligi dugno.

Ji taip ir padarė. Gurkšnis po gurkšnio skystis liejosi į jos kūną. Kambaryje pasidarė kur kas šviesiau. Maloni banga perbėgo kūnu — nuo galvos iki kojų. Ėmė graužti akis. Kleopatra užsimerkė, o atsimerkusi pamatė, jog į ją nustebęs žvelgia Ramzis.

— Žydros akys, — sušnabždėjo jis.

Bet ar užgijo žaizdos? Karalienė sugniaužė kumštį. Kaulai apaugo audiniais. Ant šono žaizdos nebeliko.

— O dievai, ačiū jums. Garbė dievams! — sušuko Kleopatra. — Aš išgijau, Ramzi, aš sveika!

Ir vėl jo rankos apkabino moterį, jos kūnas suvirpėjo. Ji leidosi bučiuojama ir nurengiama.

— Laikyk mane tvirčiau, mylėk mane, — šnabždėjo ji.

Jis pabučiavo Kleopatros šoną — ten, kur dar neseniai buvo žaizda, ir išlaižė tą vietą liežuviu. Kai Ramzis pradėjo bučiuoti jos drėgnus plaukus tarp kojų, ji patraukė vyriškį aukštyn.

— Įeik į mane! Pripildyk mane! — sušuko ji. — Aš išsigydžiau.

Jo varpa sukietėjo. Jis pakėlė moterį ir pasisodino ant savęs. Nereikia daugiau jokių prisiminimų. Yra tiktai jo kūnas, karštas, aistringas. Ir Kleopatra pasidavė ekstazei. Ji atsilošė ir užsimerkė.

Eliotas jautėsi pralaimėjęs. Vos bepavilkdamas kairę koją, kaip pats tikriausias invalidas, jis lėtai artėjo prie viešbučio. Nejaugi jis išsigando? Kodėl išėjo? Galbūt reikėjo pasilikti, susikauti kurio nors titano pusėje?

Ramzis piktai pažvelgė į grafą ir ištarė: „Išeikite“. Bet juk karalius išgelbėjo jam gyvybę. Jis sekė paskui Eliotą, pasityčiojo iš jo mėginimo gauti stebuklingą eliksyrą.

Ak, dabar tai neturi reikšmės. Reikia kažkaip ištraukti Aleksą iš Egipto ir pačiam dumti iš čia kuo greičiau. Reikia atsibusti iš šito košmariško sapno. Daugiau jam nieko nebeliko.

Žiūrėdamas po kojomis, Eliotas pasiekė viešbučio laiptus. Du vyriškiai užtvėrė jam kelią.

— Lordas Ruterfordas?

— Palikite mane ramybėje.

— Atleiskite, milorde. Mes esame įpareigoti gubernatoriaus užduoti jums keletą klausimų.

Na štai. Dar vienas pažeminimas. Eliotas neprieštaravo.

— Padėkite man pakilti laiptais, jaunuoli, — paprašė jis.

Apsivyniojusi didžiuliu baltu rankšluosčiu, drėgnais garbanotais plaukais, ji išėjo iš vonios. Štai tokia vonia turėtų būti rūmuose — su spalvotomis plokštėmis ant sienų, su karštu vandeniu, tekančiu iš mažyčio vamzdelio. Ir dar ji surado puikius kvepalus. Jų aromatas saldus, primenantis nuvytusių lelijų kvapą.

Kleopatra sugrįžo į miegamąjį ir vėl pamatė save veidrodinėse spintos duryse. Ji pasveiko. Nuostabu! Jos kojos atrodo gražiai. Išnyko skausmas krūtinėje, toje vietoje, kur ją sužeidė piktadarys vardu Henris.

Ir akys žydros! Akys ją nustebino.

Ar anksčiau ji buvo tokia graži? Tikriausiai Ramzis žino? Vyrai visada sakydavo, kad ji labai graži. Kleopatra pradėjo šokti, grožėdamasi savo nuogu kūnu, mėgaudamasi drėgnų plaukų prisilietimu prie pečių.

Ramzis niūriai ją stebėjo iš tolo. Gerai, nieko keisto čia nėra. Ramzis — slaptas stebėtojas. Ir teisėjas.

Kleopatra pasiekė ant staliuko stovėjusį vyno butelį. Tuščias. Ji tuojau pat trenkė buteliu į staliuką ir sudaužė jį. Šukės pažiro ant grindų.

Karalius nejudėjo. Ir toliau žiūrėjo į ją nemirksinčiomis akimis.

Na ir kas? Kodėl gi nepratęsus šokio? Ji žinojo, kokia yra nuostabi, žinojo, jog vyrai ją mylės. Du jaunuoliai, tie, kuriuos ji šiandien nužudė, buvo sužavėti jos grožio. Ir nėra jokių nusikaltimo liudininkų, vadinasi, slėptis nereikia.

Ji sukosi vietoje, kratydama ilgus plaukus ir šaukė:

— Gyva! Gyva ir sveika!

Netikėtai iš gretimo kambario pasigirdo šlykštus riksmas. Tas kvailas paukštis šūkauja. Atėjo metas jį pribaigti — paaukoti dėl savo laimės. Tai tas pats, kaip nusipirkti turguje baltą balandį ir paleisti jį į dangų, atsidėkojant dievams.

Kleopatra priėjo prie narvelio, atidarė mažytes dureles, įkišo ranką į vidų ir iškart pagavo plasnojančią sparnais neramią papūgą.

Ji stipriai suspaudė pirštus ir pasmaugė paukštį. Po to įmetė atgal į narvelį.

Atsisukusi, moteris pamatė Ramzį. Ak, koks niūrus veidas! Tik pamanykite — jis ją smerkia... Vargšelis.

— Dabar aš nebegalėsiu numirti, tiesa?

Jis neatsakė. Ir nereikia. Ji pati tą žinojo. Moteris galvojo apie tai jau nuo tada... kai viskas prasidėjo. Kai ji žiūrėdavo į kitus žmones, kažkur pasąmonėje kirbėjo šita mintis. Ramzis prikėlė ją iš numirusių. Vadinasi, dabar ji niekada nemirs.

— Ko tu toks liūdnas? Argi nesi patenkintas savo darbo rezultatu? — Kleopatra priėjo prie jo ir tyliai nusijuokė. — Argi aš ne gražuolė? O tu vis verkauji. Koks tu vis dėlto kvailys! Juk svajojai apie tai, tiesa? Atėjai į mano kriptą, išgelbėjai mane, o dabar graužiesi, tarsi aš būčiau vis dar mirusi. Pameni, kai nusigręžei nuo manęs, kai aš merdėjau? Ir leidai jiems užmesti ant mano veido tą šlykštų audinį.

Ramzis atsiduso.

— Ne. Tu nepameni, kas atsitiko.

— Kodėl tai padarei? Kam vėl mane sugrąžinai? Kas mudu buvome vienas kitam? Kaip man surinkti ir sujungti į vieną šiuos mažyčius sąmonės blyksnius?

Kleopatra priėjo prie karaliaus ir pradėjo jį glostyti. Kokia standi oda!

— Žinau, kad tu buvai tenai, su manimi, kai aš numiriau. Tu buvai tas, kurį mylėjau. Atsimenu. Tu ten buvai, o aš labai kažko bijojau... Gyvatės nuodai paralyžiavo mano kūną, norėjau pašaukti tave, surikti garsiai, bet negalėjau. Aš kovojau. Ištariau tavo vardą. Bet tu atsukai man nugarą.

— Ne! Šito negalėjo būti! Aš stovėjau tenai ir žiūrėjau į tave.

Verkė moterys. Kleopatra taip pat girdėjo jų raudą. Tegul jos išeina iš šito kambario. Čia atėjo mirtis. Tegul jos išeina. Čia mirė Antonijus, jos dievinamas Antonijus. Kleopatra neleido jiems išnešti lauk jo kušetę, nors ji buvo prisigėrusi kraujo, kuris liejosi iš mylimojo žaizdų.

— Tu leidai man numirti.

Ramzis grubiai sugriebė ją už rankų. Jis ką, visada šitaip elgiasi?

— Norėjau, kad tu būtum su manimi. Tokia, kaip dabar.

— Tokia, kaip dabar. O kaip tai? Koks tai pasaulis? Mitinis Hadas? Mes susitiksime su kitais... su tais, kurie... — Bet juk dar prieš minutę ji viską prisiminė! — Su Antonijum. O kur Antonijus? — Ji tą žinojo.

Kleopatra nusigręžė. Antonijaus nėra, jis mirė ir guli kapavietėje. O Ramzis jam nedavė stebuklingo eliksyro. Ir vėl viskas iš pradžių...

Ramzis ją apkabino.

— Kai pašaukei mane, ko tu norėjai? — paklausė jis. — Pasakyk man.

— Priversti tave kentėti. — Kleopatra nusijuokė. Ji matė veidrodyje, kaip Ramzio veidas iškreiptas skausmo, ir jai buvo juokinga. — Nežinau, kodėl tave kviečiau. Net nežinau, kas tu esi. — Staiga karalienė iš visų jėgų smogė jam. Jokio efekto. Tas pats, kaip stuktelėti į marmurą.

Kleopatra nuėjo į drabužinę. Jai norėjosi apsivilkti ką nors ypač gražaus. Ta apgailėtina negyvėlė turėjo daug gražių drabužių. Kokią suknelę jai išsirinkti? Aha, štai šitą — šilkinė, švelniai rožinės spalvos, su nėriniuotais apvadėliais. Kleopatra išsitraukė ją, įkišo rankas į rankoves ir vikriai užsegiojo ant krūtinės nedidelius kabliukus. Suknelė prigludo prie krūtinės. Prie suknelės buvo puikus sijonas... nors dabar jau nebereikia slėpti kojų.

Ji apsiavė sandalais.

— Kur tu išsiruošei?

— Į miestą. Į gatvę. Tai Kairas. Kodėl negalėčiau po miestą pasivaikščioti?

— Man reikia su tavim pasikalbėti...

— Pasikalbėti? — Ji paėmė rankinę. Akies krašteliu pamatė blizgant šukes ant tualetinio staliuko. Tai butelio šukės. To, kurį sudaužė.

Ji tingiai nuėjo prie staliuko, panaršė ranka tarp ten gulėjusių papuošalų. Karolius ji irgi paims, žinoma, paims. Ramzis atslinko iš paskos.

— Kleopatra, pažvelk į mane, — paprašė jis.

Ji staiga atsisuko ir pabučiavo vyriškį. Nejaugi jį taip paprasta kvailinti? Taip, lūpos jį išdavė. Kaip žavingai jis sielojasi! Palinkusi prie jo peties, Kleopatra griebė nuo staliuko didelę stiklo šukę ir užsimojusi, brūkštelėjo Ramziui per gerklę. Po to atsitraukė atgal.

Karalius stovėjo ir įdėmiai stebėjo ją. Kraujas tekėjo per baltus jo marškinius. Tačiau jis neišsigando, net nepajudėjo iš vietos, nepamėgino sustabdyti kraujo. Jo veidas tebebuvo liūdnas. Baimės nesimatė nė pėdsako.

— Aš taip pat negaliu numirti, — vos girdimai ištarė jis.

Karalienė nusišypsojo.

— Tave irgi kažkas prikėlė iš numirusių? — Ir ji vėl puolė daužyti bei draskyti vyriškį.

— Nustok, prašau tavęs!

Ji spyrė Ramziui į tarpkojį. Šitą skausmą jis pajuto, o taip! Susirietė, bet tuo metu Kleopatra smogė jam per užpakalį.

Perbėgusi per kiemą, ji kaire ranka suspaudė rankinę, o dešine sugriebė už tvoros. Dar sekundė — ir Kleopatra, peršokusi per tvorą, nudūmė siaura tamsia gatve.

Po keleto minučių moteris jau buvo prie automobilio. Iškart nuspaudė pedalą, paduodama varikliui kuro, ir automobilis, suriaumojęs, iššoko iš skersgatvio į plačią gatvę.

Vėl į veidą pūtė vėjas. Laisvė! Kaip malonu valdyti šitą didžiulį geležinį žvėrį, kuris jai paklūsta.

— Nuvežk mane prie britų Kairo žiburių! — įsakė moteris. — Mano mielas mažyti. Taip!