Mumija, arba Ramzis Prakeiktasis

11 skyrius

Tai buvo prabangi pirmos klasės valgykla. Čia jau susirinko frakuoti ponai bei dekoltuotos damos. Kai Džulija įėjo, Aleksas pakilo ir, atitraukęs kėdę, padėjo jai atsisėsti. Henris ir Eliotas, sėdėję priešais, taip pat atsistojo. Džulija linktelėjo Eliotui, o į pusbrolį net nepažvelgė.

Ji pasisuko į Aleksą ir uždengė delnu jo ranką. Gaila, kad mergina negalėjo užsidengti ausų, būtų bent negirdėjusi, kaip Henris piktai kalbėjo Eliotui apie Aleksą, vadindamas jaunuolį bukapročiu už tai, kad tas leido Džulijai vykti į Egiptą.

Aleksas sutrikęs spoksojo į savo lėkštę. Pasakyti jam tiesą? Ne laikas ir ne vieta. Mergina žinojo, kad Aleksui būtų kur kas lengviau, jeigu ji būtų su juo sąžininga. Todėl dabar ji turi elgtis su vaikinu švelniau.

— Aleksai, — tyliai ištarė Džulija. — Galbūt aš pasiliksiu Egipte. Nežinau, kas bus toliau... Mielasis, kartais man atrodo, kad tau reikalinga mergina labiau verta tavęs.

Jaunuolio tie žodžiai nenustebino. Minutėlę patylėjęs, jis atsakė:

— Argi pasaulyje yra mergina, geresnė už tave? Jei tau šaus į galvą gyventi Sudano džiunglėse, aš būsiu su tavim.

— Tu pats nežinai, ką kalbi.

Jis pasilenkė ir sušnabždėjo:

— Aš tave myliu, Džulija. Visą kitą šiame gyvenime priimu kaip savaime suprantamus dalykus. Tik ne tave. Tu man brangiausia pasaulyje, ir aš kovosiu dėl tavęs, jei to prireiks.

Ką ji galėjo pasakyti, kad neįžeistų jaunuolio?

Staiga Aleksas pakėlė akis. Įėjo Ramzis su Samiru. Minutei Džulija prarado žadą. Apsivilkęs jos tėvo baltais marškiniais ir smokingu, karalius atrodė nuostabiai. Kiekvienas jo gestas, kiekvienas judesys buvo gracingi, jis niekuo nesiskyrė nuo jį supančių anglų. Ir spinduliavo laime bei džiaugsmu, o jo šypsena buvo kerinti.

O tada prasidėjo... Karalius įsistebeilijo į atidengtus Džulijos pečius, į gilią jos suknelės iškirptę... negalėjo atitraukti akių nuo mažyčio tamsaus griovelio tarp pusiau apnuogintų merginos krūtų. Tuo tarpu Aleksas, apimtas įniršio, žiūrėjo į Ramzį. Samiras atsisėdo šalia grafo Ruterfordo. Jis taip pat sunerimo.

Vis dar neatitraukdamas nuo Džulijos akių, tarsi iki šiolei nebūtų matęs nė vienos moters, Ramzis atsisėdo jai iš kairės. Ji greitai ištiesė jam servetėlę ir pakuždėjo:

— Imk. Ir nustok spoksojęs į mane. Tai balinė suknelė, taip priimta! — Ir čia pat atsisuko į įsitaisiusį priešais Samirą: — Samirai, aš taip džiaugiuosi, kad tu vyksti su mumis!

— Mes irgi, — įsiterpė į pokalbį Eliotas, nutraukdamas nemalonią tylą. — Pagaliau visi drauge vakarieniaujame. Ilgai svajojau apie tai. Puiku! Regis, pasiekiau savo.

— Turbūt, — nusijuokė Džulija. Jai buvo lengviau, kai šalia Eliotas. Jis visada sušvelnindavo nemalonias situacijas ir darė tai neįkyriai. Jam tai buvo natūralu, tas pats, kaip kvėpuoti. Už tą žavesį bei nepakartojamą subtilumą jį visi mylėjo.

Džulija neišdrįso tiesiai pažvelgti į Henrį, bet matė, kad jam nejauku. Jis jau ištuštino pusę bokalo.

Padavėjai atnešė šerį ir sriubą. Ramzis pasiekė duoną, atsilaužė didžiulį gabalą ir susigrūdo į burną.

— Sakykite, misteri Ramsėjau, — kalbėjo Eliotas, — ar jums patiko Londonas? Jūs labai neilgai pas mus buvote.

Kurių galų Ramzis išsišiepęs?

— Stulbinantis miestas! — atsiliepė jis pakiliai. — Stebėtini kontrastai tarp prabangos ir skurdo. Negaliu suprasti, kodėl gaminama tiek daug daiktų saujelei turtuolių ir tiek nedaug — visi tautai.

— Sere, jūs užsipuolėte mūsų techninę revoliuciją, — ištarė Aleksas. Jis nervingai nusijuokė, parodydamas savo prastą nuotaiką. — Tik nesakykite, jog esate marksistas. Mes savo aplinkoje retai sutinkame radikalų.

— Koks dar marksistas? Aš egiptietis! — sušuko Ramzis.

— Žinoma, misteri Ramsėjau, — švelniai pasakė Eliotas. — Suprantama, jūs ne marksistas. Tai buvo tik pokštas. Ar buvote susitikęs su mūsų Lourensu Kaire?

— Su jūsų Lourensu... Aš neilgai jį pažinojau.

Ramzis spoksojo į Henrį. Džulija pasėmė šaukštą sriubos ir lengvai stuktelėjo karaliui alkūne, norėdama pasakyti, jog metas valgyti sriubą. Bet Ramzis net nepažvelgė į ją. Jis paėmė gabalą duonos, įkišo jį į sriubą, o ištraukęs pradėjo kramtyti, vis dar rydamas akimis Henrį.

— Lourenso mirtis sukrėtė mane, kaip ir jus visus, — tęsė jis, atsilauždamas dar vieną duonos gabalą. — Marksistas — tai kažkas panašaus į filosofą? Aš prisimenu kažkokį Karlą Marksą. Perskaičiau apie jį Lourenso bibliotekoje. Kvailys.

Henris net nepalietė savo sriubos. Jis dar kartą gurkštelėjo viskio ir davė ženklą padavėjui.

— Tai nesvarbu, — sumurmėjo Džulija.

— Taip, Lourenso mirtis visiems sukėlė šoką, — pasakė Eliotas. — Buvau įsitikinęs, jog kokius dešimt metų jis tikrai dar pagyvens. O gal ir visus dvidešimt.

Ramzis įmerkė į sriubą dar vieną duonos gabalą.

Henris vengė susitikti su juo žvilgsniais, tačiau slapčia stebėjo egiptietį, apimtas siaubo. Visi sėdintys prie stalo žiūrėjo Ramzį, bebaigiantį sriubos lėkštę... Po to jis ištuštino šerio bokalą, servetėle nusivalė lūpas ir atsilošė.

— Dar maisto, — sušnabždėjo jis. — Ar bus daugiau maisto?

— Taip, tik neskubėk, — tyliai pasakė Džulija.

— Ar jūs buvote artimas Lourenso draugas? — paklausė Ramzis Elioto.

— Artimas, — linktelėjo Eliotas.

— Taip, jeigu jis dabar būtų čia, su mumis, kalbėtų tik apie savo garbinamą mumiją, — pastebėjo Aleksas vis dar nervingu tonu. — Beje, Džulija, kodėl tu vyksti į šitą kelionę? Kam reikia važiuoti į Egiptą, kai mumija guli sau Londone ir laukia nesulaukia, kada ją pradės tyrinėti? Žinai, aš iš tikrųjų nesuprantu...

— Kolekcija atvėrė mums naujas paieškų kryptis, — pasakė Džulija. — Mes norime nuvykti į Aleksandriją, po to tikriausiai į Kairą...

— Na taip, suprantama, — linktelėjo Eliotas. Jis vis stebėjo Ramsėjaus reakciją. Padavėjas kaip tik padėjo priešais egiptietį nedidelę porciją žuvies grietinės padaže. — Kleopatra... — tęsė jis. — Jūsų paslaptingasis Ramzis Antrasis pareiškė tą moterį mylėjęs ir po to praradęs. Tai atsitiko būtent Aleksandrijoje.

Džulija nepastebėjo, kaip viskas prasidėjo... Ramzis padėjo ant stalo duoną ir abejingai pažvelgė į grafą. Bet jo veidas pradėjo raudonuoti.

— Na taip, tik esmė ne ta, — pasakė Džulija. — Po to mes vyksime į Luksorą ir į Abu Simbelą. Tikiuosi, jūs ištversite tokią varginančią kelionę. Nors, jei nenorėsite...

— Abu Simbelas... — pasakė Aleksas. — Ar tenai pastatytos didžiulės Ramzio Antrojo statulos?

Ramzis pirštais atsilaužė pusė žuvies ir iškart suvalgė. Po to susigrūdo į burną ir antrąją pusę. Elioto veide pasirodė pašaipi šypsenėlė, bet karalius to nepastebėjo. Jo akys vėl nukrypo į Henrį. Džulija vos tvardėsi nepradėjusi garsiai šaukti.

— Iš tikrųjų, tai Ramzio Antrojo statulos stovi visur, — pastebėjo Eliotas, stebėdamas, kaip keistuolis egiptietis mėgina duonos gabalu susemti padažo likučius. — Ramzis pristatė sau daugiau paminklų, negu visi kiti faraonai.

— Supratau, — atsakė Aleksas. — Tai tas egoistas. Pamenu, mokėmės mokykloje.

— Tironas! — sušuko Ramzis. — Dar noriu duonos! — pasakė jis padavėjui. Po to kreipėsi į Aleksą: — Prašau paaiškinti, kas yra egoistas.

— Aspirinas, marksizmas, egoistas, — šaipėsi Eliotas. — Tai jums nauji žodžiai, misteri Ramsėjau.

Henris panikavo. Ištuštino antrą viskio bokalą ir dabar sėdėjo tarsi prikaltas prie kėdės ir įsmeigęs akis į vis naikinantį maistą Ramzį.

— Matote, — nerūpestingai kalbėjo Aleksas, — tas vaikinas buvo didelis pagyrūnas ir garbėtroška. Ant kiekvieno kampo prisistatė sau paminklų. Ir nuolat gyrėsi savo pergalėmis, žmonomis, vaikais. Nesuprantu nei šitų mumijų, nei apskritai tų laikų gyvenimo.

— Galvok ką kalbi, — įsiterpė Džulija.

— Bet argi Egipto istorijoje buvo kitas karalius, kuris patyrė tiek pergalių? — karščiavosi Ramzis. Kuris padarė laimingas tiek žmonų, kuriam žmonos pagimdė tiek sūnų? Negi nesuprantate, kad pati Egipto tauta to norėjo, tai buvo jos valia. Be šito karalius nebūtų pastatęs tų paminklų.

— Na, tai jau literatūros sritis, — kandžiai pastebėjo Aleksas, padėdamas ant stalo šakutę ir peilį. — Juk nenorite pasakyti, kad vergai patyrė didžiulį malonumą dieną naktį, spiginant kaštai saulei, dirbdami prie šventovių ar paminklų? Kiek jų mirdavo neištvėrę!

— Vergai mirdavo nuo saulės kaitros bei nuo darbo? Ką jūs sakote! Nebuvo šito! — Ramzis atsisuko į Džuliją.

— Aleksai, tai tik viena iš hipotezių, — pasakė mergina. — Niekas nežino, kaip ten iš tiesų buvo...

— Kodėl? Aš žinau, — prieštaravo Ramzis.

— Kiekvienas turi savo hipotezę, — kiek pakeltu balsu, reikšmingai žiūrėdama į Ramzį, ištarė Džulija.

— Gerai jau, — pasakė Aleksas. — Karalius visame Egipte stato savo garbei paminklus. Juk neprieštarausite man, jei pasakysiu, jog žmonės kur kas mieliau būtų sutikę auginti gėles...

— Jaunuoli, jūs stebinate mane! — neištvėrė Ramzis. — Ką jūs žinote apie Egipto tautą? Vergai!.. Jūs kalbate apie senovės vergus, kai tuo tarpu jūsų sąvartynuose pilna alkanų vaikų. Žmonėms patinka paminklai, jie didžiuojasi savo šventovėmis. Išsiliejus Nilui, buvo neįmanoma dirbti laukuose, ir paminklai iškilo tik dėka žmonių atsidavimo, jų aistros. Darbas nebuvo priverstinis. Faraonas buvo dievas, jis darė tai, ko iš jo tikėjosi tauta, vykdė jos valią.

— Jūs kai ką pagražinate, — pastebėjo Eliotas, nors akivaizdžiai žavėjosi Ramziu.

Henris išblyško. Dabar jis visai nejudėjo, net viskio bokalas stovėjo nepaliestas.

— Nieko panašaus, — nenusileido Ramzis. — Egiptiečiai didžiavosi savo karaliumi Ramziu Didžiuoju. Jis išvijo šalies priešus, pavergė hetitus, palaikė taiką Egipte visus šešiasdešimt ketverius savo valdymo metus! Argi kiti faraonai galėjo atnešti taiką Didžiosios upės tautoms? Jūs juk žinote, kas buvo po to?

— Redžinaldai! — neištvėrė Džulija. — Nejaugi tai dabar svarbu?

— Tavo tėvo draugui tikriausiai svarbu, — pasakė Eliotas. — Manau, kad visi senovės karaliai buvo tikri tironai. Jie mirtinai užplakdavo tuos, kurie nenorėdavo dirbti prie paminklų ar piramidžių...

— Jūs nekvailas žmogus, misteri Ruterfordai, — pertraukė jį Ramzis. — Jūs... kaip čia geriau pasakius... jūs erzinate mane. Argi neplakė rimbais tų anglų, kurie statė Šventojo Pauliaus katedrą ar Vestminsterio abatiją? Arba garsųjį Londono Tauerį? Kas juos statė? Argi ne vergai?

— Niekas negali atsakyti į šiuos klausimus, — taikiai ištarė Samiras. — Tikriausiai net nereikia bandyti...

— Jūsų žodžiuose yra dalis tiesos, — sutiko Eliotas. — Bet aš vėl apie Ramzį... Juk nemėginsite tvirtinti, kad jis buvo kuklus valdovas? Vien tik jo paminklų stilius. Jų prašmatnumas net juokingas!

— Sere, na ką jūs, tikrai... — pradėjo Samiras.

— Nieko panašaus, — atšovė Ramzis. — Stilius atspindi epochą. Būtent tokį tauta troško matyti savo valdovą. Argi taip sunku suprasti? Valdovas ir tauta — vieningi. Didžiajai tautai reikalingas didis valdovas, galintis išreikšti jos troškimus, viltis, pasirūpinti jos gerove.

— Jūs ką, norite pasakyti, jog senis buvo auka? — susijuokė Aleksas. Džulija niekada nematė jo taip agresyviai nusiteikusio.

— Turbūt šių laikų žmogus nesugeba suvokti senovės žmonių mąstymo būdo, — pasakė Eliotas. — Ir nėra čia kuo stebėtis. Juk senovės laikų žmogus, atsidūręs mūsų laikmetyje, taip pat negalėtų suprasti mūsų vertybių.

— Ne taip sudėtinga jus suprasti, — nepasidavė Ramzis. — Jūs taip įvaldėte saviraišką, kad jūsų gyvenime jau nebeliko vietos mįslėms ar paslaptims. Jūsų knygos bei laikraščiai pasakoja apie viską pasaulyje. Nedaug kuo skiriatės nuo savo protėvių. Trokštate meilės, komforto, teisingumo. Juk apie tai svajojo ir laukuose dirbantis Egipto valstietis. To paties trokšta ir Londono darbininkai. Kaip ir tada, šių laikų turtuoliai gina ir saugo savo turtus, o godumas tebelieka daugelio nusikaltimų priežastimi.

Jis pažvelgė į Henrį, kuris šįkart spoksojo tiesiai jam į akis. Džulija maldaujamai žiūrėjo į Samirą.

— Keista, — pastebėjo Aleksas. — Apie mūsų laikmetį kalbate taip, tarsi negyventumėte dabar, o būtumėte iš praeities.

— Vadinasi, jūs manote, — vėl įsiterpė Eliotas, — kad mes niekuo negeresni ir neblogesni už senovės egiptiečius?

Henris vienu mauku prarijo viskį ir siekė vyno. Išblyškęs jo veidas blizgėjo nuo prakaito, apatinė lūpa išdavikiškai drebėjo. Jis atrodė kaip tikras ligonis.

— Ne visai taip, — ištarė susimąstęs Ramzis. — Jūs geresni. Tūkstantį kartų geresni. Tačiau norėjau pasakyti, kad esate tokie pat žmonės... Taip ir nesuradote atsakymų į daugybę klusimų. Elektra, telefonai — tai tikras stebuklas. Tačiau vargšai iki šiolei badauja. Žmonės žudo vieni kitus dėl pinigų. Turtų pasiskirstymas vis dar išlieka problema.

— Na štai, kaip pirštu į akį. Marksizmas, kaip aš ir sakiau, — pastebėjo Aleksas. — Oksforde mums pasakojo, jog Ramzis Antrasis buvo žiaurus tironas.

— Nurimk, Aleksai, — pertraukė sūnų Eliotas ir atsisuko į Ramzį: — Kodėl jus taip domina godumo bei valdžios problemos?

— Kas yra Oksfordas? — paklausė Ramzis, spoksodamas į Aleksą. Po to jis staiga pažvelgė į Henrį, ir tas atsitraukė atgal su visa kėde. Jam teko griebtis už stalo, kad nepargriūtų. Tuo tarpu padavėjai atnešė keptus viščiukus su bulvėmis.

Kažkas vėl pripildė Henrio bokalą. Jis nieko nelaukdamas išgėrė.

— Tau bus bloga, — pro dantis iškošė Eliotas.

— Palaukite, — pasakė Aleksas. — Jūs ką, nieko negirdėjote apie Oksfordą?

— Ne, o kas tai? — paklausė Ramzis.

— Oksfordas, egoizmas, marksizmas, aspirinas, — vėl tyčiojosi Eliotas. — Jūsų protą gaubia rūkas, misteri Ramsėjau!

— Na taip, kaip štai tą statulą, — šyptelėjo Ramzis.

— Vadinasi, jūs vis dėlto marksistas, — nusprendė Aleksas.

— Aleksai, misteris Ramsėjus ne marksistas. — Džulija jau nebegalėjo valdyti įniršio. — Kiek pamenu, Oksforde tu labiausiai domėjaisi sportu, ar ne? Irklavimas, futbolas... Juk niekada nesigilinai į Egipto istoriją ar marksizmą.

— Taip, mieloji. Aš nieko nežinau apie Senovės Egiptą, — prisipažino kiek sutrikęs Aleksas. — Taip, misteri Ramsėjau. Poetas Šelis parašė nuostabią poemą apie Ramzį Didįjį. Juk girdėjote apie ją? Palaukite, prisiminsiu... Vienas kirvis mokytojas privertė kadaise mane mokytis ją mintinai.

— Gal sugrįžkime prie pokalbio apie kelionę, — paragino Samiras. — Luksore bus labai karšta. Jums tikriausiai nesinorės...

— Taip, dar mane domina jūsų kelionės tikslas, — pasakė Eliotas. — Ar ketinate patikrinti tos mumijos žodžius?

— Kokius žodžius? — vos girdimai paklausė Džulija. — Nesuprantu, apie ką jūs kalbate...

— Supranti. Tu pati man pasakojai, — atsakė Eliotas. — Be to, skaičiau tavo tėvo užrašus. Mumija pareiškė, kad ji nemirtinga, kad gyveno dar Kleopatros laikais ir mylėjo tą moterį.

Ramzis spoksojo į lėkštę. Jis atplėšė kepto viščiuko kulšį ir dviem kąsniais susigrūdo ją į burną.

— Muziejaus darbuotojai dar ilgai tyrinės tuos užrašus, — pastebėjo Samiras. — Kol kas anksti daryti išvadas.

— O ar muziejaus darbuotojai žino, kad jūs palikote kolekciją užrakintą savo namuose? — paklausė Eliotas.

— Jei atvirai, — pasakė Aleksas, — man visa ši istorija primena absurdą. Romantiški kliedesiai. Nemirtingas žmogus, pragyvenęs tūkstančius metų ir tragiškai įsimylėjęs Kleopatrą... Kleopatrą!

— Atleiskite, — Ramzis baigė doroti viščiuką ir vėl nusišluostė pirštus. — Ar jūsų garsiajame Oksforde ir apie Kleopatrą kalbėjo visokias šlykštynes?

Aleksas linksmai nusikvatojo:

— Norint išgirsti ką nors šlykštaus apie ją, nebūtina važiuoti į Oksfordą. Visi žino, kad ji buvo kekšė, švaistūne, viliokė ir isterikė...

— Aleksai, nenoriu daugiau klausytis šitų vaikiškų nesąmonių! — sušuko Džulija.

— Jūs iš visko tyčiojatės, jaunuoli, — ištarė Ramzis su ledine šypsena veide. — O ką jūs mylite? Kuo domitės?

Stojo tyla. Džulija pastebėjo Elioto veide atsiradusį smalsumą.

— Gerai, — pasakė Aleksas. — Jeigu jūs būtumėte nemirtingas ir dar didysis karalius, nejaugi galėtumėte įsimylėti tokią moterį, kaip Kleopatra?

— Atsakyk į klausimą, — spyrėsi Džulija. — Tavęs klausė, ką tu myli. Ne istoriją, ne egiptologiją, ne vyriausybę... Kas, ryte nubudus, priverčia smarkiau plakti tavo širdį? — Ji jautė, kaip kraujas plūstelėjo į veidą.

— Taip, aš įsimylėčiau Kleopatrą, — ištarė Ramzis. — Ta moteris galėjo ir patį dievą pakerėti. Atidžiau perskaitykite Plutarchą. Ten viskas teisybė.

— Kokia teisybė? — paklausė Eliotas.

— Kad ji garsėjo savo protu, buvo gabi kalboms, kad buvo neprilygstama valdovė. Garsiausi tos epochos žmonės ją garbino. Ji turėjo tikros karalienės sielą, ir tai visur pasireiškė. Kodėl, kaip jūs manote, apie ją rašė Šekspyras? Kodėl kiekvienas mokinukas žino jos vardą?

— Gerai, sakykime, jūs teisus, — neatlyžo Aleksas. — Šiuo klausimu jūs jaučiatės kur kas tvirčiau, negu kalbėdamas apie marksizmą.

— Ir kas iš to?

— Aleksai, — pasakė Džulija, — jei tau trenktų kumščiu į veidą, pamirštum tą marksizmą.

— Jūs turite suprasti, grafe, — pasakė Aleksui Samiras, — jog mes, egiptiečiai, labai rimtai ir jautriai vertiname savo istoriją. Kleopatra buvo nuostabi karalienė.

— Taip, gerai pasakyta, — pastebėjo Ramzis. — Jei ji būtų likusi gyva, Egiptas būtų nusikratęs britų jungo. Ji sugebėtų priversti jūsų karius nešdintis velniop, galite tuo patikėti.

— Aha, vadinasi, jūs revoliucionierius. O kaip dėl Sueco kanalo? Tikriausiai ji būtų pasakiusi: „Ačiū, nereikia“? Manau, žinote apie Sueco kanalą? Būtent Britanija finansavo šito mažojo stebuklo statybą, mano drauge. Suprantate.

— Ak taip, ta mažytė tranšėja, kurią išrausė tarp Viduržemio ir Raudonosios jūrų. Ar plakėte rimbais vergus, kurie kasė tą nelemtą griovį, kepinami kaitrios saulės? Papasakokite atvirai.

— Šaunu, drauguži! Šaunu! Iš tikrų niekas dar nesugebėjo taip sujaukti man smegenis, — Aleksas padėjo šakutę, atsilošė ir pažvelgė į Henrį. — Ką gi, vakarienė labai jau varginanti.

Henris žvelgė į vaikiną stiklinėmis akimis.

— Sakykite, misteri Ramsėjau, — prabilo Eliotas, — kokia jūsų nuomonė? Ar ten tikrai Ramzio Didžiojo mumija? Nemirtingojo, kuris gyveno ir Kleopatros laikais?

Aleksas geraširdiškai nusijuokė. Jis vėl pažvelgė į Henrį, bet šįkart Stratfordo jaunesniojo būsena jį pribloškė.

— O kaip jūs manote, grafe? — paklausė Ramzis. — Jūs skaitėte savo draugo Lourenso užrašus. Ar mumijos karste Džulijos namuose tikrai guli nemirtinga būtybė?

Eliotas šyptelėjo —Ne, — pasakė jis.

Džulija spoksojo į lėkštę. Po to lėtai pakėlė akis į Samirą.

— Žinoma, ne! — pripažino Aleksas. — Kai mumiją nugabens į muziejų ir ištirs, paaiškės, jog tas „rašytojas“ tiesiog turėjo lakią vaizduotę.

— Atleiskite, — įsiterpė į pokalbį Džulija. — Aš baisiai pavargau nuo viso šito. Netrukus atsidursime Egipte tarp paminklų ir mumijų. Ar verta tęsti šitą diskusiją?

— Atleisk, mano mieloji, — Eliotas pakabino šakute nedidelį viščiuko mėsos gabaliuką. — Patyriau didžiulį malonumą, pasikalbėjęs su jumis, misteri Ramsėjau. Jūsų požiūris į Senovės Egiptą labai įdomus.

— Tikrai? Nūdiena irgi ne mažiau įdomi, grafe Ruterfordai. Anglai mane labai intriguoja. Tai jūs sakote, jog buvote artimas Lourenso draugas?

Džulija pastebėjo pasikeitusį Henrio veidą: Ramzis vėl buvo įsmeigęs į jį savo išraiškingas akis. Henris prunkštelėjo, pakėlė bokalą, suprato jį esant tuščią ir, tarsi nesuvokdamas, ką toliau su šituo daiktu daryti, kvailai pažvelgė į padavėją. Tas tuojau pat pastatė priešais jaunuolį pilną bokalą.

Jei Eliotas ką ir pastebėjo, apsimetė nieko nematęs.

— Mudu su Lourensu buvome labai skirtingi, — pasakė jis. — Bet bendravome artimai. Tik vienu klausimu visada sutarėme — kad mudviejų vaikai susituoks.

Džulija apmirė.

— Prašau, Eliotai...

— Bet mes šito klausimo su jumis neketiname aptarinėti, — toliau kalbėjo Eliotas. Jis nemokėjo būti grubus. — Man norėtųsi su jumis pasikalbėti visai apie kitus dalykus. Iš kur jūs? Kas jūs? Kai žiūriu į veidrodį, pats savęs nuolat šito klausiu...

Ramzis nusijuokė. Jis nesupyko. Džulija tą jautė.

— Tikriausiai mano atsakymai jums pasirodys nesuprantami. O dėl jūsų sūnaus vedybų su Džulija, tai Lourensas manė, kad jo dukra turi nuspręsti pati. Prisiminkime, ką jis sakė? — Ramzis vėl pažvelgė į Henrį. — Anglų kalba man naujas dalykas, tačiau turiu puikią atmintį. Taip. „Džulijos vedybos palauks“. Henri, ar jums girdėti šitie žodžiai?

Henris pajudino lūpas, tačiau iš jų išsiveržė tik silpnas atodūsis. Aleksas sėdėjo raudonas kaip vėžys.

— Turbūt jūs irgi buvote artimas Džulijos tėvo draugas, — liūdnai ištarė Aleksas. — Kur kas artimesnis, negu mes manėme. Galbūt prieš mirtį Lourensas jums dar ką nors pasakė?

Vargšas Aleksas! Bet tikrasis taikinys buvo Henris. Bet kuriuo momentu galėjo įvykti sprogimas.

— Taip, — ištarė Ramzis. Džulija griebė jo ranką ir suspaudė, tačiau jis to nepastebėjo. — Taip, Lourensas dar sakė, kad jo sūnėnas niekšas. — Karalius vėl pažvelgė į Henrį. — Argi aš neteisus? „Niekšas“. Juk tokie buvo jo paskutiniai žodžiai?

Henris pašoko taip greitai, kad kėdė nukrito ant kilimu uždengtų grindų. Jis pravėręs burną spoksojo į Ramzį, iš jo lūpų išsprūdo kažkoks garsas — dejonė ar kūkčiojimas.

— O Viešpatie! — sušuko Aleksas. — Misteri Ramsėjau, jūs per toli nuėjote.

— Nejaugi? — paklausė Ramzis, nenuleisdamas akių nuo Henrio.

— Henri, tu girtas, drauguži, — pasakė Aleksas. — Palydėsiu tave iki kajutės.

— Prašau, nedaryk to, — tyliai ištarė Džulija.

Eliotas įdėmiai stebėjo juos abu. O Henris apsisuko ir nukūrė prie išėjimo.

Aleksas raudonas kaip vėžys įsmeigė akis į lėkštę.

— Misteri Ramsėjau, manau, jūs kažko nesuprantate, — pasakė jis.

— Kas yra, jaunuoli?

— Džulijos tėvas visada vienodai kalbėdavo su tais, kuriuos mylėjo. — Paskui jis suprato. — Bet... juk jūsų nebuvo tenai tuo metu, kai Lourensas mirė. Maniau, tuomet su juo buvo tik Henris. Tik jis vienas.

Eliotas tylėjo.

— Ką, gi, jau darosi aišku, kad kelionė bus labai įdomi, — sutrikęs ištarė Aleksas. — Turiu pripažinti...

— Atsitiks kažkas baisaus! — pasakė Džulija. — Ji jau nebeturėjo jėgų. — O dabar išklausykite manęs. Jūs, visi. Nenoriu daugiau kalbų nei apie mano vedybas, nei apie tėvo mirtį. Pakaks. — Ji pakilo. — Atleiskite, aš išeinu. Jei prireiks, rasite mane kajutėje. — Mergina pažvelgė į Ramzį. — Bet apie tuos dalykus daugiau nė žodžio. Sutarėme?

Ji paėmė mažytę moterišką rankinę ir lėtai nuėjo per valgyklą, nekreipdama dėmesio į žvilgsniais ją lydėjusius žmones.

— Kaip tai baisu! — išgirdo mergina už nugaros: Aleksas pasivijo ją. — Apgailestauju, mieloji. Man tikrai labai gaila. Situacija tapo nevaldoma.

— Jau pasakiau, kad noriu sugrįžti į savo kajutę, — pakartojo mergina ir paspartino žingsnį.

Naktinis košmaras. Tu nori atsibusti Londone, kur esi saugus, kur viso šito nėra. Tu padarei, ką turėjai padaryti. Ši būtybė — pabaisa, ją reikia sunaikinti.

Henris stovėjo prie baro, laukdamas, kol paduos viskį. Atrodė, praėjo visa amžinybė, ir čia jaunuolis pamatė jį: tą pabaisą, kuris nebuvo žmogus... Padaras stovėjo tarpduryje.

— Nieko baisaus, — pro dantis iškošė Henris, apsisuko ir siauru koridoriumi nuėjo į denį. Trinktelėjo durys: pabaisa sekė jam iš paskos. Vaikinas atsisuko, jam į veidą papūtė vėjas, ir jis vos nepargriuvo ant siaurų metalinių laiptelių. Prisikėlusi mumija buvo vos už dviejų pėdų. Ir tos stiklinės žydros akys... Henris nukūrė laiptais. Vėjas buvo stiprus, ir trukdė bėgti.

Kur jis lekia? Kaip jam pasislėpti? Henris greitai atidarė dar vienas nedideles duris, vedančias į kitą koridorių. Jis neatpažino numerių ant poliruotų kajučių durų. Atsisuko — tas baisus padaras jį persekiojo.

— Būk tu prakeiktas...

Jo balsas skambėjo graudžiai, bejėgiškai. Štai jis vėl ant denio. Šį kartą vėjas pūtė toks drėgnas, jog Henriui pasirodė, kad lyja. Jis nematė, kur bėga. Akimirką įsitvėrė borto ir netyčia pažvelgė į šniokščiančią jūrą.

Ne! Kuo toliau nuo borto! Jis puolė atgal, surado dar vienas duris ir įsmuko vidun. Grindys po jo kojomis virpėjo, jam į nugarą kvėpavo pabaisa. Pistoletas! Velniai rautų, kur jo pistoletas?!

Henris įkišo ranką į kišenę. Būtybė sugriebė jo ranką. O Viešpatie! Jis pajuto šiltą pabaisos delną ant savo rankos. Pistoletas iškrito. Henris sudejavo, prisišliejo prie sienos. Užpuolikas jo nepaleido, spoksojo tiesiai į veidą. Iš iliuminatoriaus vis blykčiojo šviesa, atspindėdama siaubūno veidą.

— Tai pistoletas, tiesa? — paklausė mumija. — Skaičiau apie jį... Jau verčiau būčiau apie Oksfordą paskaitęs... apie egoizmą, aspiriną ir marksizmą. Jis šaudo tokiais mažyčiais metalo gumuliukais, kurie lekia dideliu greičiu. Labai įdomus daikčiukas, tiesa? Deja, man jis negali pakenkti. Be to, jei iššausi, čia subėgs žmonės. Jie panorės sužinoti, kodėl tu šaudai.

— Aš žinau, kas tu toks! Žinau, iš kur atsiradai!

— O taip! Tada turėtum suprasti, jog aš taip pat žinau, kas tu. Ir ką padarei. Be to, man visai nebūtų sunku nutempti dabar tave į anglių sandėlį ir įmesti į šito nuostabaus laivo krosnį, kur tave kaipmat prarytų ugnis.

Henriui prasidėjo traukuliai. Jis muistėsi iš visų jėgų, bet niekaip nesugebėjo ištrūkti iš baisių rankų, kurios laikė už pečių taip stipriai, jog kaulai traškėjo.

— Paklausyk manęs, kvaily. — Pabaisa prisislinko arčiau, ir Henris pajuto ant savo veido jos kvėpavimą. — Jei pakenksi Džulijai, aš tą tikrai padarysiu. Džulija pravirks — ir tau galas! Ji tik nusimins, ir aš tave sutraiškysiu! Tu gyvas tik todėl, kad taip ramiau Džulijai. Tik todėl. Atsimink mano žodžius.

Jis kiek atleido savo gniaužtus. Henris susiūbavo, vos išsilaikė ant kojų. Sukando dantis, užsimerkė. Ir staiga kelnėse pasidarė drėgna ir šilta. Pasijuto ekskrementų dvokas; žarnynas neišlaikė...

Padaras vis dar greta. Tamsa slėpė jo veidą. Blankioje, iš iliuminatoriaus sklindančioje šviesoje, užpuolikas apžiūrinėjo pistoletą. Po to įsikišo ginklą į kišenę, apsisuko ir dingo.

Henriui ėmė suktis galva. Šviesa susilpnėjo.

Atsitokėjęs, jis suvokė beesąs koridoriaus gale. Pro šalį, regis, niekas nevaikščiojo. Drebėdamas, apgailėtinas, jis nukiūtino į savo kajutę. Ten užėjo į tualetą ir pradėjo vemti. Tik po to nusimovė priterštas kelnes.

Kai įėjo karalius, Džulija raudojo. Ritą ji išsiuntė vakarieniauti su kitais tarnais. Ramzis netgi nepasibeldė. Tiesiog atidarė duris ir įsmuko į vidų. Mergina nežiūrėjo į jį. Ji prisidengė akis nosine, bet ašaros liejosi srove.

— Atleisk man, mano švelnioji karaliene. Prašau man atleisti.

Ji pakėlė akis ir pamatė liūdną Ramzio veidą. Karalius stovėjo, bejėgiškai nuleidęs rankas; iš šono kabėjusi lempa apšvietė tamsius jo plaukus gaubiančią auksinę aureolę.

— Padaryk tai, ką ketinai padaryti, Ramzi, — beviltiškai ištarė ji. — Negaliu daugiau kentėti: juk žinau, ką jis padarė. Padaryk tai, maldauju tavęs. Ir Egipte mudu būsime drauge.

Jis atsisėdo šalia, pasuko į save jos veidą ir pabučiavo. Šįkart Džulija visai ištirpo, leidosi apkabinama, pasidavė galingai ją užplūdusiai karščio bangai. Ji bučiavo Ramzio veidą, skruostus, akis. Jautė, kaip jo pirštai spaudžia apnuogintus pečius, kaip plėšia nuo krūtinės jos balinę suknelę.

Sutrikusi, mergina atšlijo. Tikriausiai vyriškis bus neteisingai ją supratęs.

— Aš nenoriu, kad tai atsitiktų, — ištarė Džulija ir pravirko.

Nepakeldama akių, ji pasitaisė suknelę. Kai pagaliau judviejų žvilgsniai susitiko, vyriškio veide mergina pamatė begalinę kantrybę, ir liūdną šypseną.

Jis žengė prie jos, ir mergina apmirė. Tačiau Ramzis tik pataisė nukritusią jos suknelės petnešėlę, pataisė perlų vėrinį ant kaklo ir pabučiavo ranką...

— Eime iš čia, — švelniai ištarė karalius ir pabučiavo jos petį. — Tenai toks gaivus vėjas. Ir groja muzika. Galėsime truputį pašokti? Ak, šitie nuostabūs plaukiojantys rūmai! Tikras rojus. Eime, mano karaliene.

— O kaipgi Aleksas? Jeigu jis...

Ramzis pabučiavo ją į kaklą, po to pabučiavo ranką ir priglaudė lūpas prie jos delnų. Džuliją vėl užliejo karščio banga. Pasilikti kajutėje būtų neprotinga. Ne, ji negali šito leisti. Tai gali atsitikti tik tuomet, kai ji to panorės iš visos širdies.

Bet jos širdis jau dabar ne savo vietoje — štai kur bėda. Ir vėl Džulijai pasirodė, kad jos gyvenimas sugriautas...

— Gerai, eime, — rūškanai ištarė ji.

Ramzis padėjo jai pakilti. Paėmė jos nosinę, nuvalė akis. Tarsi mažam vaikui. Po to pakėlė nuo kėdės atlošo baltą lengvą peleriną ir užmetė merginai ant pečių.

Jiedu nuėjo deniu, pasuko į koridorių ir nužingsniavo į šokių salę — jaukią, išmuštą aksomu, apkaltą mediena, papuoštą palmėmis bei krištolu.

Pamatęs orkestrą, karalius sudejavo.

— O Džulija! Kokia muzika! — sušnabždėjo jis. — Ji mane užbūrė.

Vėl skambėjo Štrauso valsas, tik šįkart muzikantų buvo daugiau, ir muzika skambėjo garsiau, užtvindydama visą salę.

Alekso, laimei, nebuvo. Džulija atsisuko į Ramzį ir paėmė jį už rankos.

Jiedu ėmė suktis šokio ritmu. Atrodė, viskas pasimiršo. Nebėra Henrio, Alekso, baisios tėvo mirties, už kurią būtina atkeršyti...

Tiktai šokis, ratas po rato... Iš viršaus sklinda švelni šviesa. Muzika šaukia, vilioja, užburia... Kitos poros ėmė suktis aplinkui juos. Ramzis valdingai bei tvirtai vedė Džuliją, nepamesdamas ritmo.

„Argi nepakanka to, kad jis atsinešė su savimi paslaptį?! — desperatiškai sukosi mintys jos galvoje. — Argi negana, kad jis atskleidė jai tą paslaptį? Ir kodėl jis toks ypatingas? Kodėl ji taip beviltiškai įsimylėjo“?

Iš už baro juodu stebėjo Eliotas. Jie šoko jau trečią valsą. Džulija juokėsi. Ramzis suko ją tarsi beprotis, nubaidydamas kitas poras.

Atrodė, kad tai jų nejaudina. Juk įsimylėjėliams viskas atleistina.

Grafas išgėrė savo viskį, pakilo ir išėjo.

Jis priėjo prie Henrio kajutės ir pasibeldė. Atidarė duris. Henris, apsivilkęs ploną žalią chalatą, iš po kurio kyšojo plikos plaukuotos kojos, sėdėjo susirietęs ant kušetės.

Atrodė, kad jam labai šalta — jis visas drebėjo.

O Eliotui iš pykčio buvo karšta. Jis išsigando pats savo balso, nuskambėjusio kažkaip kimiai, grėsmingai.

— Tai ką gi pamatė mūsų Egipto karalius? — paklausė Eliotas. — Kas įvyko kapavietėje tuo metu, kai mirė Lourensas?

Henris pamėgino nusigręžti, apimtas isterijos, jis pradėjo draskyti sieną. Bet Eliotas griebė jį ir atsuko į save.

— Žiūrėk į mane, apgailėtinas baily! Atsakyk į klausimą! Kas atsitiko toje kriptoje?

— Mėginau išreikalauti iš jo to, ko jūs norėjote, — sušnabždėjo Henris. Jo akys įdubusios, ant kaklo didžiulė mėlynė. — Mėginau jį įtikinti, kad paveiktų Džulijos apsisprendimą... kad ji greičiau nuspręstų ištekėti už Alekso.

— Nemeluok man! — Eliotas suspaudė lazdą, tarsi ketindamas pasinaudoti ja.

— Nežinau, kas ten atsitiko, — teisinosi Henris. — Net nenutuokiu, ką jis ten matė! Juk gulėjo grabe, suvyniotas į skudurus. Velniai rautų, ką jis ten galėjo matyti? Dėdė Lourensas ginčijosi su manimi. Jis buvo susijaudinęs. O čia dar tas karštis... Nežinau, kas įvyko. Staiga dėdė krito ant grindų.

Henris nuleido galvą ir pravirko.

— Nenorėjau jo skaudinti! O Dieve, nenorėjau! Padariau tą, ką turėjau padaryti. — Jis dar žemiau nuleido galvą, pirštus panardino į plaukus.

Eliotas iš viršaus žiūrėjo į jį. Jei Henris būtų jo sūnus, grafo gyvenimas netektų prasmės. O jei šita apgailėtina būtybė meluoja?... Bet Eliotas nežinojo. Todėl nieko ir negalėjo pasakyti.

— Gerai, — sumurmėjo jis. — Tu viską man papasakojai?

— Taip, — pasakė Henris. — Dieve, turiu dingti iš šito laivo! Man reikia bėgti!

— Kodėl tada jis taip niekina tave? Kodėl mėgino nužudyti? Kodėl nuolat žemina?

Akimirką buvo tylu, girdėjosi tik prislopinta Henrio rauda. Po to jis pakėlė galvą, ir Eliotas vėl pažvelgė į jo įdubusias akis.

— Aš mačiau, kaip jis prisikėlė, — ištarė Henris. — Niekas, išskyrus mane ir Džuliją, nežino, kas jis iš tikrųjų. Aš vienintelis viską mačiau. Jis nori mane nužudyti! — Henris nutilo, tarsi bijodamas vėl prarasti savitvardą. Jo žvilgsnis blaškėsi, po to sustojo ties kilimu. — Pasakysiu tau dar kai ką, — ištarė jis ir išsitiesė ant kušetės. — Jis turi nepaprastų galių. Gali nužudyti žmogų plikomis rankomis. Nežinau, kodėl jis tą pirmąjį kartą paliko mane gyvą. Bet antras kartas nemeluos.

Grafas tylėjo.

Jis nusisuko, išėjo iš kajutės ir nužingsniavo į denį. Virš jūros kabėjo tamsus dangus ir, kaip visada būna šaltomis naktimis, stebėtinai ryškiai spindėjo žvaigždės.

Eliotas atsirėmė į bortą, išsitraukė cigarą ir užsirūkė, mėgindamas surikiuoti mintis.

Samiras žinojo, jog šitas žmogus nemirtingas. Ir jis išvyko su juo į kelionę. Ir Džulija žinojo. Ji visai neteko galvos. O dabar ir jis, susižavėjęs paslaptinga istorija, leido egiptiečiui suprasti, jog taip pat žino...

Ramzis akivaizdžiai simpatizuoja Samirui. Jis neabejingas Džulijai Stratford, tik kol kas neaišku, koks tai jausmas. Ką gi Ramzis jaučia jam, Eliotui? Galbūt ims jo neapkęsti, kaip Henrio, „vienintelio liudininko“?

Eliotas niekaip negalėjo įminti, kokia viso to prasmė? Tačiau baimės jis nejautė. Ir žavėjosi paslaptinguoju egiptiečiu. O istorija su Henriu jam atrodė keista, ir jis ketino ją išnarplioti. Henris įtikinamai melavo. Nepasakė visos tiesos.

Taip, nieko kito nebelieka — tiktai laukti. Ir stengtis apginti Aleksą, vargšą lepūnėlį, kuris per vakarienę atrodė taip apgailėtinai, nes jautėsi nepelnytai įžeistas. Reikia padėti sūnui įveikti nuoskaudą, paaiškinti jam, jog saldūs vaikystės sapnai baigėsi. Kad jis jau prarado savo mylimąją.

Tačiau pačiam Eliotui visi šitie įvykiai labai patiko, jis nuolat jautė džiugų jaudulį. Nesvarbu, kuo viskas pasibaigs: jis jaunėjo, prisilietęs prie paslapties. Geresnio laikotarpio jo gyvenime galbūt niekada nebuvo...

Pasirausus prisiminimuose, galima pasakyti, jog tik vieną kartą jis panašiai jautėsi. Tada jį džiugino jau vien suvokimas, kad jis gyvena. Tokia keista, žavi būsena... Tuomet jam tebuvo dvidešimt, jis mokėsi Oksforde ir jiedu su Lourensu mylėjo vienas kitą.

Mintis apie Lourensą sugriovė viską. Tarsi nuo vandenyno būtų papūtęs šaltas vėjas ir ledu sukaustęs jo širdį. Kažkas baisaus įvyko faraono kapavietėje. Kažkas tokio, apie ką Henris nedrįsta papasakoti. O Ramzis tą žino. Ir kaip bepasibaigtų pavojinga jų kelionė, Eliotas prisikas iki tiesos.