Mumija, arba Ramzis Prakeiktasis

10 skyrius

Namuose buvo sumaištis. Sužinojusi, kad vyksta į Egiptą, Rita vos neišprotėjo. Oskaras buvo paliekamas saugoti namus. Jis padėjo tampyti sunkius lagaminus.

Rendolfas ir Aleksas iki užkimimo ginčijosi su Džulija, mėgindami įtikinti merginą, kad jai jokiu būdu negalima važiuoti.

O paslaptingasis misteris Ramsėjus sėdėjo oranžerijoje prie pinto staliuko ir nenustodamas valgė bei tuštino vieną bokalą po kito. Tuo pat metu jis skaitė laikraščius, kaip Eliotui pasirodė, po du iškart. Ir dar vis ištraukdavo kokią nors knygą iš ant grindų sukrautos krūvelės... Vartydavo ją, tarsi kažko ieškodamas, o suradęs ir perskaitęs reikiamą vietą, čia pat numesdavo knygą ant grindų.

Eliotas sėdėjo egiptietiškoje salėje, Lourenso krėsle ir stebėjo įvykius, vis žvilgčiodamas į Džuliją, besisukiojančią svetainėje, ir į misterį Ramsėjų, kuris akivaizdžiai pastebėjo jam skiriamą dėmesį, bet tai jo visai nejaudino.

Antras nebylus stebėtojas buvo Samiras. Jis stovėjo oranžerijos gilumoje, tarp vešlios lapijos ir abejingu žvilgsniu žiūrėjo kažkur į tolį.

Prieš tris valandas Džulija paskambino Eliotui. Tas nieko nelaukdamas pradėjo veikti. Grafas tikėjosi tokios įvykių eigos, todėl dabar ramiai stebėjo dramą, vykstančią svetainėje.

— Bet tu juk negali taip paprastai išvykti į Egiptą su vyriškiu, apie kurį nieko nežinai, — kalbėjo Rendolfas, iš visų jėgų mėgindamas tvardytis. Argi galima vykti į tokią kelionę be palydovės ir pagalbininkės?

— Džulija, aš kategoriškai prieštarauju, — kalbėjo Aleksas, net išblyškęs iš nusivylimo. — Tu negali išvažiuoti viena.

— Pakaks, — atsakė mergina. — Aš suaugusi moteris. Ir išvažiuoju. Galiu pati savimi pasirūpinti. Be to, su manimi važiuoja Rita ir Samiras, artimiausias mano tėvo draugas. Geresnio gynėjo už jį nerasi.

— Džulija, juk jie tau ne kompanija. Tu tai žinai. Bus skandalas.

— Dėde Rendolfai, laivas išplaukia ketvirtą valandą. Mums reikia nedelsiant išvykti. Pakalbėkime apie reikalus. Aš paruošiau įgaliojimą. Tu kaip ir anksčiau galėsi tvarkyti kompanijos reikalus.

Tyla. „Na štai ir priėjome prie paties svarbiausio“, — pagalvojo Eliotas, išgirdęs, kaip Rendolfas užsikosėjo.

— Ką gi, tą būtinai reikėjo padaryti, mieloji, — tyliai ištarė jis.

Aleksas pamėgino įsiterpti, bet Džulija mandagiai sustabdė jį. Kokius dar dokumentus jai reikia pasirašyti? Jis gali juos nusiųsti iškart į Aleksandriją. Ji viską pasirašys ir atsiųs atgal į Angliją.

Patenkintas, kad vis dėlto Džulija išvažiuoja, Eliotas pakilo ir nuėjo į oranžeriją.

Ramzis vis dar nesustodamas valgė. Štai jis paėmė uždegtus cigarus — tris iškart — ir užtraukė dūmą. Po to vėl sugrįžo prie pudingo, nugarinės kepsnio ir duonos su sviestu. Priešais jį gulėjo atversta knyga. Tai buvo šiuolaikinio Egipto istorija. Atrodė, jog šitas žmogus neskaitė, o bėgiojo akimis po eilutes — taip greitai jis vartė puslapius.

Staiga Eliotas pastebėjo pasikeitusius augalus. Jį nustebino paparčio dydis, o bugenvilė taip išsišakojo, jog visai uždengė įėjimą į oranžeriją. Viešpatie, kas čia atsitiko? Kur bepažvelgsi, žydi lelijos, saulutės, o gebenės apraizgę visas stiklines patalpos lubas.

Nei Samiras, nei Ramzis jo kol kas nepastebėjo ar tik apsimetė nepastebį. Eliotas, sutramdęs nuostabą, nuskynė vieną baltai alyvinės spalvos žiedą, kabantį tiesiai virš jo galvos, ir ėmėsi apžiūrinėti kietą pumpurą. Kaip žavu! Po to jis pakėlė akis ir sutiko Ramzio žvilgsnį.

Samiras tuojau pat atskubėjo į pagalbą.

— Lorde Ruterfordai, leiskite man... — Jis nutilo, nerasdamas tinkamų žodžių.

Ramzis pakilo, nusivalė servetėle rankas.

Grafas įsidėjo nuskintą žiedą į kišenę ir ištiesė ranką nepažįstamajam.

— Jūs turbūt Ramsėjus Redžinaldas, — ištarė Eliotas. — Labai malonu. Aš esu senas Stratfordų šeimos draugas. Taip pat savotiškas egiptologas. Mano sūnus Aleksas Džulijos sužadėtinis, jie ketina susituokti. Jūs tikriausiai jau žinote.

Vyriškis nežinojo. Arba nesuprato. Jo skruostai kiek paraudo.

— Susituokti? — tyliai pakartojo Ramzis. Po to jau garsiau pridūrė: — Jūsų sūnui pasisekė.

Grafas pažvelgė į maistu nukrautą stalą, vėl apžiūrėjo pasikeitusius augalus, ir jo žvilgsnis sugrįžo prie nepažįstamo vyriškio. Taip, turbūt per visą gyvenimą Eliotui neteko matyti tokių gražuolių! Visai be trūkumų. Ir tokios aistringos žydros akys. Dėl tokių moterys kraustosi iš proto. O dar pridėkite spindinčią šypseną, ir jūs gausite beveik fatališką variantą. Tiesiai į dešimtuką!

Tyla užsitęsė — negerai.

— Ak, tiesa, dienoraštis, — ištarė Eliotas ir ėmė raustis palto kišenėje.

Samiras atpažino odinį viršelį.

— Šitas dienoraštis, — paaiškino Eliotas, — priklausė Lourensui. Jame vertinga informacija apie Ramzio kapavietę. Karaliaus užrašai ant papiruso. Aš praėjusią naktį išsinešiau jį, o dabar reikia daiktą grąžinti į vietą.

Ramzio veidas surūstėjo.

Eliotas apsisuko ir, pasiremdamas lazdele, žengė keletą žingsnių link Lourenso stalo, nevalingai raukydamasis iš skausmo.

Ramzis nusekė jam iš paskos.

— Jūs kenčiate sąnarių skausmą, — pasakė egiptietis. — Ar turite šiuolaikiškų vaistų? Žinau vieną senovinį egiptiečių receptą. Tai gluosnio žievė. Ją reikia užplikyti.

— Taip, — atsiliepė Eliotas, žvelgdamas į stulbinančiai žydras akis. — Šiandien mes tuos vaistus vadiname aspirinu, ar ne? — Jis nusišypsojo. Viskas vyko taip sklandžiai, jog pranoko net jo lūkesčius. Grafas tikėjosi, kad raudonis jo neišdavė. Tuo tarpu Ramzio skruostai paraudonavo. — Jeigu jūs nieko negirdėjote apie aspiriną, drauguži, kurgi jūs buvote visą šį laiką? Mes jį gaminame dirbtiniu būdu. Nejaugi nesate girdėjęs net tokio žodžio?

Ramzio veidas nepasikeitė, vyriškis tik kiek prisimerkė, tarsi norėdamas parodyti grafui, jog įvertino jo žodžius.

— Aš nesu mokslininkas, grafe, — ramiai pasakė egiptietis, — esu daugiau stebėtojas, filosofas. Tai jūs jį vadinate aspirinu? Gerai, dabar jau žinosiu. Tikriausiai pernelyg ilgai gyvenau tolimuose kraštuose. — Ir jis pašaipiai kilstelėjo antakius.

— Suprantama, senovės egiptiečiai turėjo efektyvesnių vaistų negu gluosnio žievė. Ar ne taip? — tiesiai išrėžė Eliotas, pažvelgęs į ant stalo stovinčius alebastrinius ąsočius. — Turiu galvoje stipriai veikiančias medžiagas, eliksyrus, galinčius ne tik sumažinti sąnarių skausmą...

— Stipriai veikiančios medžiagos — tai geras dalykas, — ramiai atsakė Ramzis. — Bet jos kartais pavojingos... Koks jūs keistas, grafe. Nejaugi patikėjote tuo, ką perskaitėte savo draugo Lourenso dienoraštyje?

— Taip, patikėjau. Todėl, kad aš taip pat nesu mokslininkas. Tikriausiai mes su jumis abu esame filosofai. Be to, aš dar truputį poetas. Savo svajonėse tiek daug esu keliavęs!

Du vyriškiai tylėdami žvelgė vienas į kitą.

— Poetas, — pakartojo Ramzis, nužvelgęs grafą taip, tarsi norėtų išmatuoti jo ūgį. — Suprantu. Bet jūs kalbate labai keistus dalykus.

Eliotas išliko orus. Jis jautė už marškinių apykaklės tekant prakaitą, bet veido išraiška išliko maloni, draugiška.

— Norėčiau artimiau jus pažinti, — netikėtai prisipažino grafas. — Ir... pasimokyti iš jūsų. — Jis sutriko. Žydros skys išmušė iš vėžių. — Galbūt Kaire ar Aleksandrijoje mudu turėsime galimybę pasikalbėti. Galime artimiau susipažinti ir laive.

— Jūs vykstate į Egiptą? — kilstelėjęs galvą paklausė Ramzis.

— Taip. — Jis mandagiai praleido egiptietį pirma savęs, ir jiedu įėjo į svetainę. Eliotas atsistojo šalia Džulijos, kuri kaip tik pasirašė eilinį dokumentą ir įteikė jį dėdei. — Mudu su Aleksu abu važiuojame. Vos tik Džulija paskambino, užsakiau bilietus į tą patį laivą. Net nemanėme jos vienos išleisti. Tiesa, Aleksai?

— Eliotai, juk aš pasakiau „ne“! — pasipiktino Džulija.

— Tėti, aš nesuprantu... — prabilo Aleksas.

— Taip, mano mieloji, — įsiterpė Eliotas, — tu pasakei, bet aš negalėjau sutikti su tavo „ne“. Be to, gal tai bus mano paskutinė kelionė į Egiptą. O Aleksas dar niekada tenai nebuvo. Juk neketini atimti iš mūsų tokio malonumo?! O kodėl tau nepatinka mūsų kompanija?

— Taip, man irgi norėtųsi nuvykti į Egiptą, — pareiškė galutinai sutrikęs vargšas Aleksas.

— Na, ką gi, lagaminai sukrauti ir jau pakeliui, — užbaigė Eliotas. — Gerai, mums metas, antraip pavėluosime.

Džulija žiūrėjo į jį. Jos akyse spindėjo nebylus įniršis.

Ramzis geraširdiškai nusijuokė.

— Vadinasi, mes visi vykstame į Egiptą, — pasakė jis. — Tai labai smagu. Kaip jau sakėte, grafe Ruterfordai, mes pasikalbėsime laive.

Rendolfas paslėpė Džulijos pasirašytą įgaliojimą ir pakėlė akis.

— Vadinasi, nuspręsta. Malonios kelionės, brangioji. — Ir švelniai pabučiavo dukterėčią į skruostą.

Vėl košmariškas sapnas. Henris niekaip negalėjo nubusti. Neramiai vartėsi Deizės lovoje, įsikniaubęs į kvepiančią pagalvę.

— Juk tai tik sapnas, — sumurmėjo jis. — Tereikia atsibusti...

Bet jis vėl matė prie jo artėjančią mumiją; nuo kurios kojų buvo nukarę skarmalai. Ir pajuto įsikibusius į jo kaklą šlykščius tos pabaisos pirštus. Henris norėjo surikti, bet negalėjo. Jis duso nuo kapų tvaiko. Apsivertęs ant kito šono, numetė ant grindų antklodę ir nevalingai sugniaužė kumščius.

Kai pagaliau jaunuolis atsimerkė, pamatė savo tėvą.

— O Viešpatie, — sušnabždėjo Henris ir vėl padėjo galvą ant pagalvės. Po to krūptelėjo ir įdėmiai pažvelgė į prie lovos stovintį gimdytoją.

— Ką tu čia veiki? — sudejavo Henris.

— To paties galėčiau tavęs paklausti. Lįsk iš lovos ir renkis. Tavo lagaminas apačioje, kebe. Jis nuveš tave į uostą. Važiuosi į Egiptą.

— Nesulauksi!

Kas tai? Naktinio košmaro tęsinys?

Rendolfas nusiėmė skrybėlę ir atsisėdo ant kėdės. Henris jau siekė cigaro ir degtukų, bet tėvas patraukė juos į šalį.

— Velniava, — sumurmėjo Henris.

— O dabar klausykis. Man vėl patikėta vadovauti kompanijai. Tavo sesuo Džulija ir jos paslaptingasis draugužis egiptietis šiandien išplaukia į Aleksandriją. Eliotas su Aleksu plaukia drauge su jais. Tu taip pat išvyksi tuo laivu, supratai? Juk esi Džulijos brolis, geresnio kompaniono jai ir nereikia. Pasirūpinsi, kad viskas liktų savo vietose, kad niekas nesukliudytų tavo seseriai ištekėti už Alekso. Ir stebėsi, kad tas žmogus, kas jis bebūtų, nenuskriaustų vienintelės mano brolio dukters.

— Šitas žmogus! Tu išprotėjai! Nejaugi manai...

— Jei atsisakysi, atimsiu iš tavęs paveldėjimo teisę ir negausi pinigų! — Rendolfas pasilenkė ir prabilo tyliau: — Štai taip, Henri. Visada duodavau tau, ko tik panorėdavai. Bet jei dabar nepaklusi man ir neužbaigsi iki galo šitos istorijos, išmesiu tave iš „Stratfordų laivininkystės kompanijos“, negausi atlyginimo ir metinio asmeninio pelno. Nedelsiant važiuok į uostą! Akių nenuleisk nuo Džulijos, stebėk, kad ji nesusikukuotų su tuo gražuoliuku egiptiečiu! Ir apie viską, kas tenai vyksta, pranešinėsi man.

Rendolfas išsitraukė iš kišenės baltą voką ir padėjo ant spintelės. Kaip Henris suprato, tame voke buvo krūva banknotų. Stratfordas vyresnysis pakilo, ketindamas išeiti.

— Ir nebandyk skambinti man iš Kairo, kad tau reikia pinigų. Laikykis atokiau nuo lošimo namų ir nuo šokėjų. Po savaitės lauksiu tavo laiško.

Henkokas netvėrė pykčiu.

— Išvyko į Egiptą?! — šaukė jis į telefono ragelį. — O kolekcija liko jos namuose! Kaip ji galėjo šitaip pasielgti?!

Jis suirzęs mostelėjo ranka klerkui, ketinusiam kažką pasakyti, ir pakabino telefono ragelį.

— Sere, reporteriai jau čia. Vėl ta mumija...

— Velniop mumiją! Ta moteris išvyko, užrakinusi radinius savo namuose, tarsi tai būtų lėlių kolekcija!

Eliotas stovėjo ant denio drauge su Džulija ir stebėjo, kaip Aleksas atsisveikindamas bučiuoja motiną prie laivo trapo.

— Aš čia ne tam, kad tarsi višta perekšlė globočiau tave, — pasakė grafas merginai. Aleksas dar kartą apkabino motiną atsisveikindamas ir ėmė kilti į laivą. — Tik noriu būti šalia, jei tau prireiktų mano pagalbos. Prašau nepykti.

Dieve, kaip jam gaila Džulijos! Vargšė visa net pajuodusi.

— Bet Henris! Kurių galų su mumis keliauja jis? Nenoriu šito.

Henris pakilo į laivą prieš keletą minučių, niekam netaręs nė žodžio.

Jis atrodė toks pat pavargęs, išblyškęs ir nelaimingas, kaip ir vakar.

— Taip, aš žinau, — atsiduso Eliotas. — Bet, mano mieloji, juk jis pats artimiausias tavo...

— Jūs neleidžiate man laisvai kvėpuoti, Eliotai. Juk žinote, aš myliu Aleksą, visada jį mylėjau. Bet santuoka su manimi jam nėra pats geriausias variantas. Šiuo klausimu visada buvau su jumis sąžininga.

— Žinau, Džulija. Patikėk, aš viską puikiai suprantu. Bet tavo draugas... — Jis parodė į atokiau stovėjusį Ramzį, kuris patenkintas stebėjo visą šitą sąmyšį uoste. — Kaip galėčiau būti ramus? Ką mums daryti?

Džulija pristigo argumentų. Taip visada būdavo. Kartą naktį, prieš keletą mėnesių, padauginusi šampano, mergina prisipažino Eliotui, kad jis patinka jai kur kas labiau, negu jo sūnus. Ir dar pasakė, kad, jeigu jis būtų laisvas ir paprašytų jos rankos, ji nedvejodama sutiktų. Žinoma, tada Aleksas nusprendė, jog Džulija tik juokauja. Tačiau jos akyse tąkart blykstelėjo slapta ugnelė, kuri buvo Eliotui maloni... Ir dabar jis pastebėjo merginos akyse tą patį blizgesį. Koks jis melagis! Ir vėl meluoja!

— Gerai, Eliotai, — atsiduso Džulija ir pakštelėjo jam į žandą. — Man nesinori skaudinti Alekso, — sušnabždėjo ji.

— Taip, žinoma, mieloji.

Garlaivis sukaukė, paskutinį kartą įspėdamas vėluojančius keleivius. Ant denio žmonės sustojo grupelėmis, o palydintieji suskubo į krantą.

Netikėtai prie jų priėjo Ramzis. Neapskaičiavęs jėgų jis suėmė merginą už pečių ir atsuko į save. Ta sutrikusi pažvelgė į egiptietį.

— Džulija, ar tu jauti vibraciją? Aš turiu pasižiūrėti variklius.

Ji nušvito — jo energija buvo tokia užkrečianti...

— Suprantama. Atleisk, Eliotai. Turiu eiti su Ramz... su misteriu Ramsėjumi į mašinų skyrių, jei mums leis.

Eliotas linktelėjo.

— Būkite malonus, — pašaukė jis išėjusį ant denio karininką, vilkintį griežtu jūrininko kostiumu.

Aleksas jau ketino iškrauti lagaminus, kai Eliotas įėjo į mažą svetainę, skyrusią jų kajutes. Du lagaminai stovėjo atidaryti. Volteris šmirinėjo su permestais ant rankos drabužiais.

— Na ką gi, labai malonu, — pasakė Eliotas, apžiūrinėdamas nedidukę sofą, krėslą bei mažytį tambūrą. Jis neturėjo laiko tinkamai susiruošti, bet tą puikiai atliko žmona Edita.

— Atrodai pavargęs, tėti. Liepsiu, kad tau atneštų arbatos.

Grafas įsitaisė nedideliame krėsle. Arbata būtų visai ne pro šalį. Iš kur tas aromatas? Argi kajutėje yra gėlių? Nesimato. Tik šampanas kibirėlyje su ledais ir bokalai stovi ant padėklo.

Ir čia jis prisiminė. Gėlės žiedas, kurį jis ryte nuskynė ir įsikišo į kišenę! Jis vis dar skleidė nuostabų aromatą.

— Taip, būtų puiku išgėrus arbatos, Aleksai, bet nėra ko skubėti, — sumurmėjo jis. Įkišo ranką į kišenę, ištraukė sulamdytą žiedą ir prikišo prie nosies.

Tikrai malonus kvapas. Eliotas prisiminė oranžeriją, kurioje staiga subujojo augalų lapai bei išsiskleidė žiedai. Grafas vėl pažvelgė į gėlę. O ši staiga atsitiesė, vėl tapo gaivi, tarsi ką tik pražydusi.

Aleksas kažką kalbėjo, tačiau Eliotas jo negirdėjo. Jis spoksojo į žiedą. Po to sulaužė jį ir suspaudė delne.

Lėtai pakėlęs akis, grafas pamatė sūnų padedant telefono ragelį.

— Arbata bus už penkiolikos minučių, — pranešė Aleksas. — Kas atsitiko, tėti? Tu baltas, kaip...

— Nieko. Viskas gerai. Man reikia kiek pailsėti. Pakviesi mane, kai atneš arbatą.

Eliotas pakilo, vis dar spausdamas kumštyje gėlės žiedą.

Uždaręs savo kajutės duris, jis atsirėmė į staktą. Nugara tekėjo prakaitas. Grafas atgniaužė kumštį: sudarkyta gėlė vėl įgavo tobulą formą, žiedlapiai atsitiesė.

Jis ilgai stebėjo gėlę. Šalia pumpuro lėtai augo mažytis žalias lapelis. Grafas pažvelgė į savo atvaizdą veidrodyje. Žilas, raukšlėtu veidu, tačiau vis dar žavus. Jam penkiasdešimt penkeri, bet kiekvienas žingsnis sukelia baisų skausmą. Jis numetė ant grindų lazdelę ir kaire ranka perbraukė per vešlius žilus plaukus.

Aleksas jį pakvietė — atnešė arbatą. Eliotas išsitraukė piniginę ir, vėl sulamdęs gėlę, įkišo į ją. Po to iš lėto pasilenkė ir pakėlė nuo grindų lazdelę.

Tarsi pro rūką jis matė arbatą pilstantį sūnų.

— Žinai, tėti, pradedu manyti, jog viskas ne taip jau blogai, — pasakė Aleksas. — Stebėjau tą Ramsėjų. Jis, žinoma, gana patrauklus, bet Džulijai kiek per senas. Kaip tu manai?

Kokie vis dėlto nuostabūs šitie milžiniški plaukiojantys rūmai! Su mažomis krautuvėlėmis, didžiule banketų sale, šokių aikštele, kur vėliau gros muzikantai.

O jo kajutė! Išprotėti galima — jis, karalius, niekada neturėjo tokios kajutės laive. Kai stiuardai baigė iškrauti paskutinį lagaminą, Ramzis pradėjo juoktis iš džiaugsmo. Tarsi mažas vaikas.

Jiems išėjus, Samiras uždarė duris ir ištraukė iš vidinės palto kišenės pluoštą banknotų.

— Jų pakas ilgam, sere, tik nereikia niekam rodyti visos sumos.

— Taip, mano ištikimasis drauge. Šitos išminties mane mokė dar tada, kai būdamas vaikas bėgdavau iš rūmų. — Ramzis vėl džiaugsmingai nusikvatojo. Jis tiesiog negalėjo sulaikyti džiaugsmo. Laive buvo biblioteka ir kino salė. O dar tie technikos stebuklai triume! Ir mandagūs, tvarkingi jūrininkai... aristokratiškos jų manieros. Jie pasakė Ramziui, kad jis galįs vaikščioti kur tik panorėjęs.

— Jūsų moneta buvo verta kur kas daugiau, sere. Tik aš neturėjau laiko derėtis.

— Pasak tavo amžininkų, Samirai, neimk į galvą. O dėl grafo Ruterfordo, tu buvai teisus — jis tiki. Tiksliau, jis žino.

— Bet pavojų kelia ne jis, o Henris Stratfordas. Gal audros metu jis galėtų įkristi iš denio į jūrą? Tai būtų teisingas sprendimas?

— Bet ne pats išmintingiausias. Tai sukels daug nerimo Džulijai. Kuo labiau pažįstu jūsų laikmetį, tuo geriau pradedu suvokti sudėtingą teisingumo sampratą. Jo šaknys Romoje, bet čia yra dar kažkas... Mes nenuleisime akių nuo misterio Henrio Stratfordo. Jei jo buvimas taps nepakeliama kančia Džulijai, tuomet mirtis tikriausiai bus mažesnė iš dviejų blogybių. Bet kuriuo atveju, tau nereikia nerimauti. Viską sutvarkysiu pats.

— Taip, sere. Bet jei dėl kokių nors priežasčių šita misija bus jums ne prie širdies, aš džiaugsiuosi, galėdamas savo rankomis pribaigti šitą žmogystą.

Ramzis nusijuokė. Kaip jam patinka šitas vaikinas: toks nuoširdus, doras, kantrus ir protingas!

— Galbūt mudu drauge jį pribaigsime, Samirai, — pasakė karalius. — O dabar norėčiau pavalgyti. Kada mes pradėsime visi drauge pietauti tarp šitų palmių, ant rožinių staltiesių?

— Labai greitai, sere. Bet, prašau, būkite atsargus.

— Nesijaudinkite. — Ramzis paėmė Samirą už rankos. — Jau gavau visas instrukcijas iš karalienės Džulijos. Ar galėčiau suvalgyti ką nors mėsiško, truputį žuvies, paukštienos... Svarbiausia — ne viską iškart.

Dabar jau nusijuokė Samiras.

— Tu vis dar liūdi? — paklausė Ramzis.

— Ne, sere. Nekreipkite dėmesio į rūškaną mano veidą. Aš daug patyriau gyvenime, bet apie tai, kas su manimi vyksta dabar, net nesvajojau. Kai Henris Stratfordas mirs, daugiau neturėsiu dėl ko apgailestauti.

Ramzis linktelėjo. Jis žinojo, jog šitas žmogus niekuomet neišduos jo paslapties, nors negalėjo iki galo suvokti tokio atsidavimo bei išmintingumo. Nesuprato to, būdamas mirtingas, nesupranta ir dabar.