Mumija, arba Ramzis Prakeiktasis

5 skyrius

— Aleksai, mano mielasis, — pasakė Džulija ir paėmė savo jaunikį už rankų. — Misteris Ramsėjus buvo geras mano tėvo draugas. Ir nieko blogo, kad jis dabar yra čia.

— Bet juk tu viena... — Smerkiantis jaunulio žvilgsnis sustojo ties jos baltu peniuaru.

— Juk esu šiuolaikiška mergina. Nieko manęs neklausinėk! Verčiau keliauk namo ir leisk man pačiai pasirūpinti savo svečiu. Po kelių dienų mudu susitiksime ir aš tau viską paaiškinsiu.

— Kaip suprasti „po kelių dienų“?!

Džulija greitai pakštelėjo jam į lūpas ir stumtelėjo durų link. Aleksas metė dar vieną nepritarimo kupiną žvilgsnį oranžerijos pusėn.

— Na, eik gi. Tas žmogus atvyko iš Egipto. Turiu jam parodyti Londoną. Be to, esu labai pavargusi. Ir, mielasis, prašau elgtis tinkamai.

Ji vos ne jėga išstūmė Aleksą į gatvę. Jaunuolis buvo pernelyg gerai išauklėtas ir nesipriešino, tik visiškai sutrikęs žiūrėjo į merginą... Po to susitvardė ir pasakė, jog, jai leidus, šįvakar paskambins.

— Suprantama. Na, tu toks mielas...

Pasiuntusi jam švelnų oro bučinį, Džulija greitai užtrenkė duris.

Nusisuko ir trumpą akimirką prigludo prie sienos, žiūrėdama į savo atvaizdą stiklinėse duryse. Ji matė, kaip Rita plauna indus, girdėjo virtuvėje šniokščiant virdulį. Namuose sklido maisto aromatas.

Džulijos širdis vėl ėmė plakti smarkiau, galvoje maišėsi padrikos mintys. Tik vienas dalykas jaudino merginą — dabarties stebuklas: jos namuose Ramzis. Nemirtingas žmogus. Jis oranžerijoje.

Vėl grįždama koridoriumi, Džulija sustojo tarpduryje ir pažvelgė į karalių. Jis vis dar vilkėjo jos tėvo chalatą, o štai marškinius nusivilko su lengvu pasidygėjimu: iškrakmolytas audinys jam pasirodė pernelyg šiurkštus. Jo plaukai jau visai tankūs. Jie virto prašmatniais banguotais gaurais, gražiai dengiančiais ausis. Viena sruoga vis nepaklusniai nukrisdavo ant kaktos.

Baltas serviruotas stalas buvo nuklotas lėkštėmis su jose garuojančiais valgiais. Priešais lėkštę gulėjo „Punch“ — Ramzis skaitė laikraštį ir valgė, tvarkingai imdamas pirštais tai mėsą nuo lėkštės, tai vaisius, tai duoną, atsiplėšdamas kepto viščiuko gabalėlį... Maistą jis naikino stebėtinai greitai, visai nesinaudodamas nei šakute, nei peiliu, nors raštai ant senovinių sidabrinių stalo įrankių jam labai patiko.

Pastarąsias dvi valandas jis vis skaitė ir valgė. Vyriškis suvalgė tokį maisto kiekį, koks Džulijai net baisiausiuose košmaruose negalėjo prisisapnuoti. Atrodė, tarsi maistas jam būtų degalai. Karalius išgėrė keturis butelius vyno, du butelius selterio vandens, visą jų namuose buvusį pieną, o dabar dar gurkšnojo brendį.

Tačiau alkoholis jo neveikė, greičiau atvirkščiai — jis atrodė dar labiau susikaupęs ir taip greitai vertė egiptiečių-anglų kalbų žodyno lapus, jog Džulijai sukosi galva, bežiūrint į jį. Anglų-lotynų kalbų žodyną jis perskaitė dar greičiau. Per keletą minučių įsisavino arabiškus skaitmenis, palyginęs juos su romėniškais. Džulija nesugebėjo tinkamai paaiškinti nulių sistemos, todėl sėkmingai pagrindė pavyzdžiais. Po to Ramzis ne mažiau godžiai suvirškino Oksfordo anglų kalbos žodyną, žaibiškai vesdamas pirštu per žodžių stulpelį, eidamas nuo vieno puslapio prie kito.

Suprantama, jis nesigilino į kiekvieną žodį. Gilinosi tik į kalbos sistemą, mėgindamas prisikasti iki pagrindo, iki šaknų. Džulija tą suprato, kai Ramzis paprašė jos įvardinti kiekvieną jam po akimis pakliuvusį daiktą ir greitai kartojo tų daiktų pavadinimus, stebindamas merginą beveik tiksliu tarimu. Jis įsiminė visų oranžerijoje esančių augalų pavadinimus — papartis, bananas, begonija, orchidėja, saulutė... Džuliją stebino jo atmintis. Bėgo laikas — ir jis be klaidų vardino iki tol jam negirdėtus pavadinimus: fontanas, stalas, lėkštė, kiniški indai, sidabras, grindys, Rita...

Dabar jis mėgino įveikti šiuolaikiškų angliškų žodžių paslaptis ir skaitė „Punch“. Iki tol jis jau buvo perskaitęs du „Strand“ ir visus „Times“ numerius, kuriuos surado namuose.

Karalius įdėmiai apžiūrinėdavo kiekvieną puslapį, liesdamas žodžius, piešinius, nuotraukas, tarsi būtų aklas ir galėtų skaityti tik pirštais. Panašiu būdu jis ištyrinėjo lėkštes bei krištolinius indus.

O dabar apimtas džiaugsmo spoksojo į Ritą, kuri atnešė jam bokalą alaus.

— Daugiau namuose nieko nėra, mis, — pasakė kambarinė, pastačiusi ant stalo alaus bokalą, ir gūžtelėjo pečiais.

Ramzis griebė bokalą, čia pat ištuštino jį, linktelėjo Ritai ir geraširdiškai nusišypsojo:

— Egiptiečiai mėgsta alų, Rita. Atnešk dar. Greičiau.

Jei Rita visą laiką lakstys kaip prisukta, tai bent jau neišeis iš proto.

Džulija praėjo pro paparčius ir kitus vazonuose augančius augalus ir atsisėdo priešais Ramzį. Jis pažvelgė į merginą ir parodė į paveikslėlį, kur buvo pavaizduota Gibsono3 laikų mergina. Džulija linktelėjo.

— Amerika, — pasakė ji.

— Jungtinės Valstijos, — atsiliepė Ramzis.

— Taip, — nustebusi pritarė Džulija.

Jis akies mirksniu sudorojo gabalą dešros, atsilaužė didžiulį gabalą duonos ir keliais kąsniais viską prarijo, tuo pat metu kaire ranka versdamas knygos puslapius. Pastebėjo nupieštą vyriškį, sėdintį ant dviračio, ir pradėjo garsiai kvatoti.

— Tai dviratis, — paaiškino Džulija.

— Taip! — pasakė jis, tiksliai atkartodamas merginos intonaciją. Po to sumurmėjo kažką lotyniškai.

Reikia išsivesti Ramzį į gatvę ir viską jam parodyti.

Netikėtai suskambo telefonas — rėksmingas skambutis pasigirdo ant tėvo rašomojo stalo, egiptietiškoje salėje. Ramzis tuojau pat pašoko iš vietos ir nuskubėjo paskui Džuliją. Atsistojo šalia ir vis stebėjo kalbančią telefonu merginą.

— Alio? Taip, tai Džulija Stratford. — Ji pridengė ranka ragelį. — Telefonas, — sušnabždėjo mergina. — Kalbanti mašina. — Džulija atkišo ragelį taip, kad Ramzis galėtų girdėti balsą kitame laido gale.

Iš klubo skambino Henris. Tuojau pat atvažiuosiąs paimti savo daiktų. Ar ji negalėtų sukrauti lagamino?

— Viskas jau sukrauta. Man regis, prireiks dviejų vyrų. Prašau paskubėti. — Džulija paėmė laidą ir parodė Ramziui. — Balsas sklinda laidais, — tyliai pasakė ji, padėjo ragelį ir apsidairė. Po to paėmė Ramzį už rankos, nuvedė atgal į oranžeriją ir parodė nutiestą lauke laidą — nuo jų namo iki telefono stulpo gale sodo.

Ramzis smalsiai apžiūrinėjo laidą. Džulija paėmė nuo stalo tuščią stiklinę, dugnu į išorę priglaudė ją prie sienos, skiriančios oranžeriją nuo virtuvės, prikišo prie dugno ausį ir įsiklausė. Aiškiai girdėjosi po virtuvę vaikštančios Ritos žingsnių garsas. Mergina pasiūlė Ramziui pasiklausyti. Jis išgirdo, kaip sustiprėja garsas, susimąstė, o po to nustebęs bei susižavėjęs pažvelgė į merginą.

— Telefono laidas perduoda garsą, — pasakė Džulija, — tai mechanikos atradimas.

Štai ką reikia kuo greičiau padaryti — parodyti jam mašinas! Papasakoti, koks tai didelis žingsnis pirmyn, kaip pasikeitė gyvenimo būdas, atsiradus mašinoms.

— Perduoda garsą, — garsiai mąstė jis. Priėjo prie staliuko ir paėmė ką tik skaitytą žurnalą. Gestu paprašė, kad Džulija paskaitytų garsiai.

Ji perskaitė pastraipą iš šalies gyvenimo kronikos. Pernelyg daug terminologijos, bet, matyt, Ramzis norėjo tik įsiklausyti į jos tarimą. Jis nekantriai ištraukė merginai iš rankų žurnalą ir ištarė:

— Dėkoju.

— Puiku, — atsakė ji. — Tu mokaisi neįtikėtinai greitai.

Tada vyriškis pradėjo keistai gestikuliuoti. Palietė smilkinius, kaktą — tarsi norėjo kažką pasakyti apie smegenis. Paskui parodė į plaukus, prisilietė prie odos. Ką jis mėgina pasakyti? Kad jo mąstymo organai gauna energiją iš saulės taip pat, kaip ir plaukai ar visas kūnas?

Jis atsisuko į staliuką.

— Dešra, — ištarė jis. — Jautiena. Keptas viščiukas. Pienas. Vynas. Sakutė. Peilis. Servetėlė. Alus... Noriu dar alaus.

— Gerai, — pasakė mergina. — Rita, atnešk jam dar alaus. Jis mėgsta alų. — Ji pakėlė savo peniuaro skverną. — Nėriniai, — pasakė mergina. — Šilkas.

Ramzis pradėjo keistai zvimbti.

— Bitė, — pasakė Džulija. — Tiksliai. O tu neįtikėtinai nuovokus.

Jis nusijuokė.

— Pakartok, — paprašė Ramzis.

— Neįtikėtinai nuovokus. — Džulija pabeldė sau į smilkinį — tuk, tuk, tuk: smegenys, mintys...

Jis linktelėjo. Pasižiūrėjo į ant stalo gulėjusį peiliuką su sidabrine rankenėle. Paėmė jį, pažvelgė į Džuliją, tarsi klausdamas leidimo, ir įsikišo į kišenę. Po to, gestu pakvietęs ją eiti drauge, nužingsniavo į egiptietišką salę. Priėjo prie seno pasaulio žemėlapio, įrėminto ir kabėjusio po apdulkėjusiu stiklu, ir surado Angliją.

— Taip, Anglija, Britanija, — patvirtino Džulija. Ir parodė Ameriką. — Jungtinės Valstijos, — paaiškino ji, po to parodė visus žemynus bei vandenynus. Surado Egiptą ir plonytę Nilo juostą. — Ramzis, Egipto karalius, — pasakė mergina ir parodė į vyriškį.

Ramzis linktelėjo. Jam akivaizdžiai norėjosi sužinoti dar daugiau. Galiausiai jis atsargiai pasiteiravo:

— Dvidešimtas amžius? O ką reiškia „iki Kristaus gimimo“?

Džulija neteko žado. Na, žinoma, juk karalius pramiegojo Kristaus gimimą! Suprantama, juk jis negalėjo net apskaičiuoti, kiek trunka jo miegas. Ji kiek sutriko suvokusi, jog Ramzis tikrų tikriausias bedievis, ir išsigando, pagalvojusi apie tai, kaip jis priims tą žinią...

Romėniški skaitmenys. Kurgi ta knyga? Džulija surado lentynoje Plutarcho „Gyvenimo aprašymus“ bei knygos publikacijos datą, užrašytą romėniškais skaitmenimis. Taip, vos trimis metais anksčiau. Puiku.

Paėmusi nuo tėvo stalo švarų popieriaus lapą, ji greitosiomis užrašė teisingą datą. Bet kaip jam paaiškinti naujo metų skaičiavimo sistemą? Kur turėtų būti tas atskaitos taškas?

Kleopatros gyvenimas? Ne, dėl suprantamų priežasčių jos vardo neverta minėti. Ir tada Džulijai šovė į galvą paprasta mintis.

Spausdintinėmis raidėmis ji užrašė Oktaviano Cezario vardą. Ramzis linktelėjo. Po šiuo vardu mergina parašė romėnišką skaitmenį. Tada nubrėžė ilgą horizontalią liniją iki pat dešiniojo popieriaus lapo krašto, parašė vardą Džulija, o po juo — romėniškais skaitmenis užrašė šiuos metus. O šalia parašė lotynišką žodį: annus.

Ramzis išblyško. Ilgai žiūrėjo į popieriaus lapą. Paskui jo veide vėl atsirado raudonis. Be abejo, jis suprato Džuliją. Nuliūdo, giliai susimąstė. Atrodė, jog jis ne tiek šokiruotas, kiek nustebęs ir susimąstęs. Džulija parašė žodį „šimtmetis“, o šalia romėniškais skaitmenimis skaičių 100 ir žodį „metai“. Ramzis nekantriai linktelėjo jai, duodamas suprasti, kad jam viskas aišku.

Sudėjęs rankas ant krūtinės, karalius vaikščiojo po kambarį, o Džulijai beliko tik spėlioti, kokios mintys sukasi dabar jo galvoje.

— Labai seniai, — sušnabždėjo mergina. — Tempus... tempus fugit! — Ir staiga sutriko. Laikas bėga? Iš lotynų kalbos ji tegalėjo prisiminti tiktai šitą frazę. Ramzis šyptelėjo. Kažin, ar ši frazė buvo laikoma sparnuota jau prieš du tūkstančius metų?

Jis priėjo prie stalo, pasilenkė virš jo ir dailiai išraitė egiptietišką hieroglifą. Tai buvo užrašytas jo vardas: Ramzis Didysis. Po to nubrėžė ilgą horizontalią liniją ir parašė vardą „Kleopatra“. Brūkšnio viduryje parašė romėnišką skaitmenį M, reiškiantį skaičių 1000, o šalia tą skaičių užrašė arabiškais skaitmenimis, kuriuos tik prieš valandą buvo išmokęs iš Džulijos.

Ramzis davė Džulijai laiko suprasti savo pateiktą mintį, po to ties savo vardu arabiškais skaitmenimis užrašė 3000.

— Ramziui trys tūkstančiai metų, — pasakė Džulija, parodžiusi į jį, — ir Ramzis tai žino.

Jis vėl linktelėjo ir nusišypsojo. Kokia buvo jo veido išraiška? Tai liūdesys ar tik gilus susimąstymas. Jo akyse sustingo kančia. Šypsena nedingo, tačiau paakiuose atsirado šešėliai. Karalius apžvelgė kambarį, tarsi matytų jį pirmą kartą — lubas, grindis, Kleopatros biustą. Jo akys buvo išsiplėtusios, lūpos vis dar šypsojosi, tačiau kažkas pasikeitė Ramzio veide, kažko nebeliko. Energija! Išnyko jėgos išraiška.

Kai jis vėl pažvelgė į Džuliją, jo akyse sužibo ašaros. Merginai buvo skaudu tai matyti, ir ji paėmė Ramzį už rankos. Jo pirštai atsakė lengvu paspaudimu.

— Labai daug metų, Džulija, — ištarė jis. — Labai daug. Ilgai nemačiau pasaulio. Ar aš suprantamai kalbu?

— O taip, žinoma, — atsakė ji.

Ramzis vis žiūrėjo į ją ir kartojo:

— Labai daug metų, Džulija.

Po to jis plačiai nusišypsojo. Pečiai suvirpėjo. Mergina suprato, kad jis juokiasi.

— Du tūkstančiai metų, Džulija.

Ir Ramzis nusikvatojo. Vėl sugrįžo gyvenimo džiaugsmas, jis vėl buvo kupinas noro pažinti, suprasti. Žvilgsnis ilgam sustojo prie Kleopatros atvaizdo, po to jis pažvelgė į Džuliją. Ir mergina įsitikino, jog optimizmas bei smalsumas tikrai nugalėjo liūdesį. Karalius vėl kupinas energijos bei jėgų.

Džulijai kilo noras jį pabučiuoti. Noras toks stiprus, jog net pačią merginą nustebino. Ir to priežastis ne tik šio vyriškio grožis, skardus jausmingas jo balsas, kančia jo akyse, kerinti šypsena ir tai, kaip švelniai ir rūpestingai jis paglostė merginos galvą. Džulijos nugara nubėgo šiurpuliukai...

— Ramzis nemirtingas, — ištarė ji. — Vitam eternam.

Mandagiai sukikenęs, jis parodė, jog suprato merginos žodžius. Ir linktelėjo.

— Taip, — ištarė Ramzis. — Vitam eternam.

Nejaugi ji jau įsimylėjo šitą žmogų? Ar viskas taip fantastiška, taip nepakartojama, kad ji prarado gebėjimą mąstyti? Pamiršo net apie Henrį, apie tai, kad jis nužudė tėvą.

Henris palauks, ateis ir jam laikas. Teisybė vis tiek triumfuos. Juk negali pati Džulija savo rankomis jo nudėti. Dabar jai svarbiausias žmogus stovi šalia. O keršto diena neišvengiamai ateis. Dievas Henrį nubaus, tuo labiau, kad jis pats atkakliai kasa sau duobę, sparčiais žingsniais juda link savo žūties.

Džulija stovėjo ir žvelgė į stebuklingai žydras akis, jautė ją apkabinusių rankų šilumą, buvo pasinėrusi į svaigų, negirdėtą stebuklą iš praeities.

Iš gatvės atsklido ūžesys, kauksmas — taip burzgia automobilių varikliai. Ramzis irgi viską girdėjo ir tarsi nenoromis lėtai nusisuko nuo merginos ir pažvelgė pro langą. Tada, švelniai suspaudęs Džulijos petį, nusivedė ją į kitą kambario pusę.

Tikras džentelmenas — mandagus, paslaugus.

Pro užuolaidą pažvelgė į gatvę. Reginys įdomus: ant grindinio stovėjo itališkas „Roudsteris“, atviru stogu, o ant priekinės automobilio sėdynės sėdėjo du jaunuoliai. Abu mojavo rankomis pro šalį praeinančiai jaunai ledi. Vairuotojas spaudė mašinos signalą, o šis įkyriai cypė. Gaila. Pradžia ne iš maloniųjų. Tačiau Ramzis stebėjo staugiantį, griaudėjantį automobilį be baimės. Atrodė, jis apimtas smalsumo. Kai mašina lėtai pajudėjo iš vietos, o po to tarsi vėjas nurūko gatve, smalsumą Ramzio veide pakeitė nuostaba.

— Automobilis, — pasakė Džulija. — Varomas benzinu. Tai mašina. Toks išradimas.

— Automobilis! — Ramzis tuojau pat pajudėjo link lauko durų, atidarė jas.

— Ne, iš pradžių reikia tinkamai apsirengti, — pasakė Džulija. — Drabužiai, proper vestments.

— Marškiniai, kaklaraištis, kelnės, batai, — ištarė Ramzis.

Džulija nusijuokė.

Ramzis gestu paprašė palaukti. Ji matė, jog karalius žingsniuoja į egiptietišką salę, stebėjo, kaip jis kažko ieško alebastriniuose ąsočiuose. Štai išsirinko vieną, pavertė, surado dugne įtaisytą mažytę slėptuvę ir ištraukė keletą auksinių monetų. Monetas atnešė Džulijai.

— Drabužiai, — pasakė jis.

Mergina apžiūrėjo monetas. Tos pačios, su Kleopatros atvaizdu.

— Ne, — ištarė Džulija. — Jos pernelyg vertingos. Negalime jų išleisti. Padėk jas. Tu mano svečias. Pati viskuo ir pasirūpinsiu.

Ji paėmė vyriškį už rankos ir nusivedė laiptais aukštyn. O Ramzis vėl smalsiai apžiūrinėjo aplinką. Šį kartą jo dėmesį patraukė lentynėlė su porcelianiniais niekučiais. Laiptų aikštelėje jis stabtelėjo prie Džulijos tėvo portreto.

— Lourensas, — ištarė karalius. Po to pažvelgė į Džuliją: — Henris? Kur Henris?

— Pati juo pasirūpinsiu, — pasakė Džulija. — Laikas ir įstatymas... judicium... įstatymai juo pasirūpins.

Regis, jos atsakymas karaliaus nepatenkino. Jis ištraukė iš kišenės popieriui pjaustyti skirtą peiliuką ir perbraukė pirštu per ašmenis.

— Aš, Ramzis, nužudysiu Henrį.

— Ne! — Džulija delnu uždengė lūpas. — Ne. Teisingumas. Įstatymas! — pasakė ji. — Mes paklūstame teismui bei Įstatymams. Ateis laikas... — Ji nutilo, nebeturėjo jėgų kalbėti, iš akių pabiro ašaros. Koks skausmas! Henris atėmė iš jos tėvo galimybę džiaugtis paslaptimi, savo atradimu, savo sėkme. — Ne. — Džulija sulaikė mėginantį ją paguosti karalių.

Jis priglaudė ranką prie krūtinės.

— Aš, Ramzis, aš ir esu teisingumas, — ištarė jis. — Karalius, teismas, teisingumas.

Džulija nusijuokė pro ašaras.

— Tu labai greitai įsimeni žodžius, — pasakė ji. — Bet žudyti Henrio neturi teisės. Aš negalėsiu gyventi toliau, jei tu jį nužudysi.

Netikėtai jis suspaudė delnais merginos veidą ir pabučiavo ją. Bučinys buvo trumpas, tačiau pritrenkiantis. Džulija atšoko į šalį, nusisuko.

Ji greitai nuskubėjo koridoriumi, pro atviras duris įėjo į tėvo kabinetą. Traukdama iš tėvo spintos rūbus, mergina nė karto neatsisuko. Išėmė marškinius, kelnes, diržą, kojines, batus. Nepakeldama akių į Ramzį, ji bakstelėjo pirštu į kabančias ant sienos senas tėvo fotografijas. Tai buvo Eliotas, Rendolfas, pats Lourensas ir kiti jo bičiuliai nuo Oksfordo laikų iki dabartinių.

Paltas. Ji pamiršo paltą. Džuliją ištraukė jį iš spindos ir padėjo ant lovos greta kitų daiktų.

Ir tik tada vėl pažvelgė į vyriškį. Jis stovėjo tarpduryje ir stebėjo merginą. Prasiskleidęs chalatas atidengė galingą jo liemenį. Šioje pozoje — gilus, didingas susimąstymas, ant krūtinės sukryžiuotos rankos, plačiai pražergtos kojos — buvo kažkas nesuvokiamo, nenusakomo.

Ramzis įėjo į kambarį ir ėmėsi smalsiai apžiūrinėti daiktus. Pirmiausia atidžiai ištyrinėjo nuotrauką, kurioje Lourensas, Rendolfas ir Eliotas buvo nusifotografavę Oksforde. Po to atsisuko į ant lovos padėtus daiktus. Buvo akivaizdu, jog karalius lygina šituos drabužius su tais, kuriuos vilkėjo nuotraukoje esantys vyrai.

— Taip, — patvirtino Džulija, — tu turi apsirengti būtent taip.

Jo žvilgsnis sustojo ties „Archeologo žinynu“, gulinčiu ant žurnalinio staliuko. Ramzis pakėlė jį, greitai pervertė, susidomėjęs Gizos piramide. Čia buvo ir „Mena Hauso“ viešbutis.

Apie ką jis galvoja?

Karalius užvertė žurnalą.

— R-r-r...cheo...logija, — ištarė jis su berniokiška šelmiška šypsena ir spindinčiomis akimis pažvelgė į Džuliją.

Ant plačios jo krūtinės visai nebuvo plaukų.

Jai reikia nedelsiant išeiti.

— Renkis, Ramzi. Taip, kaip nuotraukose. Jei kas bus negerai, aš paskui pataisysiu.

— Puiku, Džulija Stratford, — pasakė jis angliškai. — Apsirengsiu pats. Nors anksčiau to niekada neteko daryti.

Na, žinoma! Vergai. Jis visada turėjo vergų. Turbūt kokį tuziną. Ką gi, nieko nepadarysi. Juk negalėjo ji pati savo rankomis nutraukti nuo jo kūno chalatą! Džulijos skruostai kaito. Ji išlėkė iš kambario, triukšmingai uždariusi duris.