Mumija, arba Ramzis Prakeiktasis

ANTRA DALIS

1 skyrius

Viešbutis buvo panašus į milžinišką rožinį tortą — maurų stiliaus arkomis, mozaikos grindimis, lakuotomis širmomis, pintais krėslais, su plačiomis terasomis, nusileidžiančiomis į baltą saulės apšviestą smėlį ir Viduržemio jūros plynumą.

Didžiuliame vestibiulyje ir kitose bendrose salėse būriavosi baltai apsitaisę amerikiečiai bei europiečiai. Viename atvirame bare skambėjo Vienos muzika, kitame skambino jaunas amerikiečių pianistas. Žalvariu iškaltos liftų kabinos, esančios tiesiai priešais lenktus laiptus, regis, judėjo nesustodamos.

Suprantama, jeigu Ramzis būtų pamatęs panašų statinį kokiame nors kitame mieste, jis nebūtų taip apstulbęs. Eliotas pastebėjo, kaip karalius pasikeitė, išvydęs Aleksandriją.

Kur dingo gyvybingumas, trykštanti per kraštus energija? Kai visi gėrė arbatą, Ramzis buvo tylus, nekalbus ir atsisakė pasivaikščiojimo.

O kai per vakarienę visi pradėjo aptarinėti netikėtą Henrio išvykimą į Kairą, karalius supyko.

— Džulija Stratford — suaugusi moteris, — pasakė jis, žiūrėdamas į merginą. — Būtų kvaila galvoti, kad jai būtina girto, moraliai smukusio žmogaus draugija. Argi mes ne džentelmenai? Juk jūs tą tvirtinate?

— Teisybė, — pritarė Aleksas. — Bet jis jos brolis, ir jos dėdė norėjo, kad...

— Jos dėdė pats nepažįsta savo sūnaus! — piktinosi Ramzis.

Įsiterpė Džulija:

— Aš džiaugiuosi, kad Henris išvyko. Pasivysime jį Kaire. Ir ten su juo bus nelengva, o čia jis būtų tiesiog nepakenčiamas.

— Tikrai, — atsiduso Eliotas. — Džulija, dabar aš būsiu tavo asmens sargybinis. Oficialiai.

— Eliotai, šita kelionė jus labai vargina. Jums taip pat derėtų vykti į Kairą ir tenai mūsų palaukti.

Aleksas norėjo kažką sakyti, bet tėvas gestu jį sustabdė.

— Viskas jau nuspręsta, mieloji, tu žinai. Be to, man norisi pamatyti Luksorą bei Abu Simbelą. Galbūt tai bus paskutinis kartas.

Džulija pažvelgė į Eliotą. Mergina žinojo, kad jis kalba nuoširdžiai. Jis negalėjo leisti Džulijai keliauti dviese su Ramziu, norėtų ji to ar ne. Ir jis tikrai svajojo dar sykį pamatyti garsius paminklus. Tačiau mergina jautė jį turint dar kažkokių asmeninių motyvų.

Eliotas jos tylėjimą suprato kaip sutikimą.

— O kada mes garlaiviu plauksime Nilo upe? — paklausė Aleksas. — Kiek laiko jūs ketinate praleisti šitame mieste, drauguži? — kreipėsi jis į Ramzį.

— Nelabai ilgai, — rūškanai atsiliepė tas. — Čia mažai kas išliko nuo Senovės Romos laikų.

Kaip visada nesinaudodamas nei šakute, nei peiliu, Ramzis sudorojo tris patiekalus ir nesulaukęs, kol kiti baigs vakarieniauti, atsiprašė ir išėjo.

Visą dieną jis vaikščiojo paniuręs. Kitą rytą per pusryčius neištarė nė žodžio. Po to atsisakė žaisti biliardą ir išėjo vienas. Matyt, naktį ir dieną klaidžiojo gatvėmis, palikęs Džuliją Alekso draugijoje. Jis neprisileido artyn netgi ištikimojo Samiro.

Karalius vienas mėgino nugalėti save.

Eliotas priėmė netikėtą sprendimą. Pasitelkęs savo tarną Volterį, jis surado berniūkštį egiptietį, kuris jų viešbutyje valydavo kilimus ant laiptų, ir pasamdė jį sekti Ramsėjų. Tame buvo kažkiek rizikos. Ir Eliotą graužė sąžinė. Tačiau pagunda nugalėjo.

Jis visą laiką leisdavo patogiame pintame šezlonge. Arba skaitydavo knygas, arba stebėdavo aplinkui zujančius žmones. Tinkamu momentu, kai šalia nieko nebūdavo, berniukas pakenčiama anglų kalba atsiskaitydavo jam.

Ramsėjus vaikštinėjo po miestą... Ramsėjus valandų valandas praleido prie jūros... Stebėjo didžiulius užmiesčio laukus. Įsmeigęs žvilgsnį į tolį, sėdėjo europietiškoje kavinėje ir nesustodamas gėrė saldžią egiptietišką kavą. Buvo užsukęs į viešnamį, kurio savininkas apstulbo stebėdamas, kaip klientas nuo tamsos iki aušros reikalavo į savo kambarį visų moterų iš eilės. Dvylika sueičių per vieną naktį... Senas storulis sąvadautojas nieko panašaus per visą gyvenimą nebuvo matęs.

Eliotas nusišypsojo. Vadinasi, moteris jis naudoja panašiai, kaip ir maistą. Jo apetitas beprotiškas, jis nepasotinamas. Matyt, Džulija Stratford dar neįsileido egiptiečio į savo šventovę. O gal jau įsileido?

Siauros gatvelės... Senamiestis — taip jie vadina šį rajoną. Tačiau jam vos keli šimtai metų, ir niekas nežino, jog čia neseniai stovėjo didžiulė biblioteka, kad žemiau, kalvos papėdėje, — universitetas, kur klausytis paskaitų susirinkdavo šimtai žmonių...

Senovės pasaulio akademija — štai kas buvo šitas miestas. Dabar — tai pajūrio kurortas. O viešbutis stovi toje vietoje, kur stūksojo Kleopatros rūmai. Čia Ramzis glamonėjo karalienę, maldaudamas ją pamiršti pražūtingą aistrą Markui Antonijui.

„Šitas žmogus pralaimės, nejaugi nematai? — meldė jis. — Jeigu Julijaus Cezario nebūtų nužudę, tu būtum tapusi Romos imperatoriene. Bet šitas žmogus niekada nieko tau neduos. Jis silpnas, godus, bevalis“. Būtent tada karalienės akyse jis pirmą kartą pamatė tikrą pašėlusią aistrą. Ji mylėjo Marką Antonijų. Ir niekas daugiau jos nedomino. Egiptas, Roma — jokio skirtumo! Kada taip nutiko, jog Kleopatra nustojo būti karaliene ir tapo paprasta mirtinga moterimi? Jis to nežinojo. Žinojo tik viena — jo svajonės sudužo.

„Ko tu taip nerimauji dėl Egipto? — klausdavo Kleopatra. — Nori, kad aš tapčiau Romos imperatoriene? Ne, tu šito nenori. Tu nori, kad išgerčiau tavo stebuklingo gėrimo ir tapčiau nemirtinga, kaip ir tu. Ir velniop mano žemiškąjį gyvenimą, velniop mano žemiškąją meilę. Bet aš visai nenoriu dėl tavęs numirti!“

„Tu nesupranti, ką kalbi!“

Nutilkite, praeities balsai! Reikia klausytis tik į krantą besiplakančių jūros bangų ošimo. Nueiti į tą vietą, kur buvo senos romėniškos kapinės. Jie nunešė karalienę tenai, pas Marką Antonijų.

Mintyse Ramzis vėl pamatė laidotuvių procesiją. Išgirdo raudą. Ir vėl išvydo ją tokią, kokia ji buvo tomis paskutinėmis valandomis.

„Atstok nuo manęs su savo pažadais. Antonijus šaukiasi manęs iš kapo. Aš noriu pas jį“.

O dabar jos nebeliko nė pėdsako — tik jo atmintis. Ir legendos. Jis vėl išgirdo ošiant minią, susirinkusią paskutinį kartą pamatyti karalienę karste, jos marmuriniame mauzoliejuje. Užtvindytos visos gatvės, kalvos papėdė...

„Mūsų karalienė mirė laisva“.

„Ji apgavo Oktavianą“.

„Ji netapo Romos verge“.

Dieve, bet juk ji galėjo tapti nemirtinga!

Katakombos. Vienintelė vieta, kur jis dar nebuvo nuėjęs. Kodėl jis pasikvietė drauge Džuliją? Tikriausiai tapo visai silpnas, jei negali be jos apseiti. Jis taip nieko merginai ir nepasakė.

Karalius matė, kad Džulijai įdomu. Ji buvo tokia miela — ilga, šviesiai gelsva suknele su nėriniais. Ramziui iš pradžių atrodė, jog šių laikų moterys velkasi ant savo kūno pernelyg daug skudurų. Tačiau vėliau jis suprato, kur slypi jų drabužių žavesys. Tada jam pradėjo patikti ir siauros rankovės plačiais rankogaliais, ir suveržtos talijos ir platūs, plevėsuojantys sijonai.

Staiga Ramzis pasigailėjo, kad jie Egipte. Jau verčiau būtų dabar Anglijoje. Arba Amerikoje.

Bet katakombas jie būtinai prieš išvykstant turi pamatyti. Jie ėjo drauge su kitais turistais, klausėsi nuobodaus ekskursijos vadovo pasakojimo. Jis kalbėjo apie tai, jog čia kadaise slėpėsi krikščionys ir buvo atliekamos senovinės apeigos.

— Ar tu esi buvęs čia anksčiau? — sušnabždėjo Džulija. — Tau tai labai svarbu?

— Taip, — vos girdimai atsakė jis, tvirtai spausdamas merginos ranką. Ak, jei tik jis galėtų visam laikui palikti Egiptą! Kodėl taip skaudu!

Turistų grupė sustojo. Ramzio akys neramiai bėgiojo siena. Jis pastebėjo tą siaurą praėjimą. Kiti turistai pajudėjo pirmyn, bijodami atsilikti nuo vadovo, o Ramzis truktelėjo Džuliją už rankos. Jiedu atsiliko. Kai smalsuolių balsai nutilo tolumoje, karalius įjungė elektrinį žibintą ir įėjo į tunelį.

Ar čia tikrai tas kelias? Jis nebuvo įsitikinęs. Jis tik prisiminė, kas tuomet atsitiko.

Tas pats drėgnų akmenų kvapas. Lotyniški užrašai ant sienų.

Jiedu įėjo į didžiulį urvą.

— Žiūrėk, — pašaukė Džulija. — Tenai viršuje, uoloje iškaltas nedidelis langelis. Keista. O sienose kažkokie kabliai. Matai?

Jam atrodė, kad merginos balsas sklinda iš toli. Norėjosi jai atsakyti, bet Ramzis negalėjo ištrati nė žodžio. Padūmavusiu žvilgsniu jis spoksojo į akmenį, į kurį rodė Džulija. Ji ištarė žodį „aukuras“. Ne, tai ne aukuras, tai guolis. Guolis, kuriame jis gulėjo tris šimtus metų... kol galiausiai buvo atidarytas viršutinis langas. Pakėlė didžiules medines langines, ir į vidų pateko saulė, savo spinduliais sušildžiusi jį ir prikėlusį...

Jis išgirdo Kleopatros balsą: „O dievai! Tai tiesa! Jis gyvas!“ Jos gilus atodūsis aidu nuskriejo po akmeniniais urvo skliautais. Saulės spinduliai sušildė Ramzio kūną.

„Ramzi, nubusk! — sušuko ji. — Tave šaukia Egipto karalienė!“

Jis pajuto skausmą visame kūne, pajuto judant plaukus. Dar iki galo neatsibudęs, atsisėdo ir pamatė priešais save jauną moterį, juodais plaukais, laisvai krentančiais ant nuostabių jos pečių. Ir seną žynį, kuris drebėjo iš baimės ir kažką murmėjo sau po nosimi, sudėjęs maldai delnus. Senis nesustodamas lankstėsi.

„Didysis Ramzi! — sušuko ji. — Egipto karalienei reikia tavo patarimo“.

Iš lauko, iš dvidešimtojo amžiaus, į urvą brovėsi dulkių stulpai, iš Aleksandrijos gatvių sklido mašinų gausmas.

— Ramzi!

Jis atsisuko. Į jį žvelgė Džulija Stratford.

— Mano gražuolė, — sušnabždėjo karalius ir švelniai apkabino ją — be aistros, tačiau su meile. — Mano nuostabioji Džulija.

Arbatos gėrimo ceremonija vyko svetainėje. Šio ritualo pavadinimas sukėlė karaliui juoko priepuolį. Paplotėliai, kiaušiniai, sumuštiniai su sūriu — kas tai, jeigu ne maistas? Bet jam tai tiko. Jis galėjo suvalgyti tris kartus daugiau už kitus ir vis tiek iki vakarienės vėl išalkti.

Ramzis mėgavosi Džulijos buvimu šalia. Ir tuo, kad čia nėra nei Alekso, nei Samiro, nei Elioto.

Jis sėdėjo ir žiūrėjo į skrybėlaičių jūrą, į lengvabūdiškai pūpsančius skėčius. Ir į didžiulius blizgančius automobilius, privažiuojančius prie pagrindinio įėjimo, kur jau laukė daugybė atvirų ekipažų.

Šiuolaikiniai egiptiečiai savo išvaizda nebuvo panašūs į jo epochos žmones. Įvyko rasių samplaika. Džulija sakė, jog Graikijoje jis pamatys tokį pat vaizdą. O kiek dar miestų jam teks aplankyti? Ar palengvėjo nuo to?

— Tu buvai tokia kantri su manimi, — nusišypsojo karalius. — Neprašei jokių paaiškinimų.

O, kokia ji žavi! Su ta šilkine suknele, nubarstyta baltomis gėlytėmis, su nėriniais prie riešų ir mažomis sagutėmis, kurios jam taip patinka! Dar gerai, kad ji neapsivilko ta atvira suknele, kurią dėvėjo pirmą vakarą laive. Matydamas apnuogintą Džulijos kūną, jis visai netektų proto.

— Panorėjęs, pats viską papasakosi, — pasakė mergina. — Man tik skaudu matyti, kaip tu kankiniesi.

— Viskas būtent taip, kaip tu ir sakei, — sumurmėjo Ramzis. Jis jau išgėrė savo arbatą. Šitas gėrimas karaliui niekada nepatiko. Nei šis nei tas. — Viskas išnyko, pasikeitė negrįžtamai. Mauzoliejus, biblioteka, švyturys. Viskas, ką pastatė Aleksandras ar Kleopatra. Sakyk, kodėl Gizoje iki šiolei išlikę piramidės? Kodėl tebestovi rūmai Luksore?

— Nori juos pamatyti? — Džulija pasilenkė virš staliuko ir paėmė Ramzį už rankos. — Ar pasirengęs važiuoti jau dabar?

— Taip, metas. O po to, kai juos pamatysiu, galėsime išvažiuoti iš šitos šalies. Tu ir aš... Jei tik panorėsi likti su manimi.

Kokios nuostabios rudos akys po ilgomis tankiomis blakstienomis, kokia nuoširdi šypsena. Kokios švelnios lūpos...

Iš lifto išėjo Samiras ir grafas su savo nesubrendėliu sūneliu.

— Aš važiuosiu su tavim ir į pasaulio kraštą, — sušnabždėjo Džulija.

Ramzis dar ilgai negalėjo atitraukti žvilgsnio nuo jos akių. Ar suvokia ji, ką kalba? Ne, klausimas turėtų būti kitoks: ar jis supranta, ką ji kalba? Kad jinai myli Ramzį, tai tiesa. Bet kitas, labai svarbus klausimas, taip ir liko be atsakymo...

Beveik visą dieną jie plaukė Nilo upe. Saulė negailestingai kepino. Jie plaukė nedideliu mielu garlaiviu. Plati Džulijos piniginė ir dovanos, kuriomis Eliotas apipildavo ekipažą, suteikė galimybę jiems keliauti prabangiai. Šio garlaivio kajutės nė trupučio nebuvo prastesnės už milžiniško laivo, pervežusio juos per vandenyną. Salonas bei valgykla taip pat buvo patogūs. Virėjas europietis, o tarnai, išskyrus Ritą ir Volterį, egiptiečiai.

Tačiau didžiausia prabanga bei džiaugsmas, kad tuo laivu jie keliavo vieni. Ir greitai tapo darnia, draugiška turistų grupe. Džulija net nustebo. Bet taip atsitiko tikriausiai todėl, kad su jais nebuvo Henrio. Ir tai nuostabu...

Jis kaip tikras bailys pabėgo, vos tik laivui atplaukus į Aleksandriją. Pasakęs, kad keliaus į Kairą ir tenai viską parengs jų atvykimui. Juk ir taip viskas jau buvo parengta „Šeferdo“ viešbutyje. Jie susisiekė su Kairu prieš išvykdami į Abu Simbelą ir užsisakė kambarius viešbutyje. Nors nežinojo, kiek truks kelionė, tačiau „Šeferdo“ viešbutis — įprastinė britų turistų vieta, jo durys visada jiems atviros.

Jiems pasakė, jog greitai prasidės operos sezonas ir pasiūlė užsisakyti ložę. Džulija sutiko, nors dar nežinojo, kuo baigsis kelionė.

Ji matė, kaip Ramziui patinka plaukti Nilo upe ir kokia puiki jo nuotaika. Jis valandų valandas stovėjo ant denio, akimis glostydamas pakrančių smėlį, palmes, žvilgančią Nilo vandens juostą.

Džulijai nereikėjo aiškinti, jog ant senovės kapaviečių sienų buvo pavaizduotos tokios pat išsišakojusios gražuolės palmės. Ir kad tamsiaodžiai valstiečiai tokiu pat primityviu būdu sėmė iš upės vandenį, kaip ir prieš keturis tūkstančius metų. Ir kad pro šalį plaukusios nedidelės valtelės nedaug tesiskyrė nuo tų, kurios čia plaukiojo dar Ramzio Didžiojo laikais.

Nepasikeitė ir saulė bei išdykėlis vėjas.

Džulijai beliko dar kai ką padaryti. Negalima atidėlioti. Ji ilsėjosi salone, tingiai stebėdama, kaip Samiras su Eliotu žaidžia šachmatais. Kai Aleksas išėjo ant denio, mergina nusekė jam iš paskos.

Vakarėjo. Pūtė jau vėsus vėjas, o dangus buvo mažiau žydras.

— Tu toks man artimas, — ištarė Džulija. — Man liūdna, kad tenka tave skaudinti. Bet aš visai nenoriu tekėti už tavęs.

— Žinau, — atsakė jis. — Seniai tą supratau. Bet vis tiek puoselėsiu viltį, tikėdamas, kad tai netiesa. Visada tuo tikėjau.

— Aleksai...

— Ne, mieloji, nereikia patarimų. Tegul viskas taip ir lieka. Juk moterų privalumas — tai jų nepastovumas... Tavo nuomonė gali pasikeisti, todėl aš pasirengęs laukti. Ne, nieko daugiau nesakyk. Tu laisva. Visada buvai laisva.

Džulija sulaikė kvapą. Geliantis skausmas suspaudė krūtinę, trukdė kvėpuoti. Jai norėjosi verkti. Nors ašaros šioje situacijoje visai netiko. Mergina pabučiavo Aleksą į skruostą ir greitai nubėgo į savo kajutę.

Ačiū Dievui, Ritos nebuvo. Džulija krito ant kušetės ir pravirko, įsikniaubusi į pagalvę. Po to užsnūdo. Paskutinės jos mintys prieš užmiegant buvo: „Jau verčiau Aleksas nežinotų, kad niekada jo nemylėjau, o pagalvotų, jog pamilau kitą, ir jis turi varžovą... Jis tą suprastų“.

Kai mergina atsibudo, už lango jau buvo tamsu. Rita uždegė nedidelę lempą, ir Džulija pamatė Ramzį: jis sėdėjo šalia ir žiūrėjo į ją.

Mergina nepajuto nei pykčio, nei baimės.

Staiga ji suprato, kad dar snaudžia. Ir tik dabar atsibudo. Kajutėje buvo šviesu ir tuščia. Ak, jei jis čia būtų iš tikrųjų! Kūnas taip jo trokšta. Džulijos nejaudino nei praeitis, nei ateitis. Merginą jaudino tik jis vienas. Ir jis tą žinojo.

Kai mergina įėjo į valgyklą, karalius gyvai šnekučiavosi. Stalas buvo nukrautas egzotiškais patiekalais.

— Nežinojome, ar žadinti tave, mieloji, — pasakė Eliotas. Jis pakilo ir paslinko jai kėdę.

— Ak, Džulija! — ištarė Ramzis. — Čia maistas tiesiog puikus!

Jis buvo susidomėjęs mėsa, suvyniota vynuogių lapuose ir pagardinta prieskoniais, kurių pavadinimų Džulija nežinojo. Jo pirštai, dorodami maistą, kaip visada, judėjo vikriai ir tvarkingai.

— Palaukite, — pasakė Aleksas, — norite pasakyti, jog anksčiau niekada to nevalgėte?

— Kiek pamenu, šitame viešbutyje mes valgėme tiktai mėsą su bulvėmis, — pasakė Ramzis. — O šitas viščiukas su cinamonu labai gardus.

— Palaukite, — neatstojo Aleksas, — argi jūs ne egiptietis?

— Prašau, Aleksai, nereikia. Regis, misteriui Ramsėjui patinka savo kilmę apgaubti paslapties šydu, — pastebėjo Džulija.

Ramzis susijuokė ir ištuštino bokalą vyno.

— Turiu pripažinti, jog tame yra tiesos. Bet, jeigu norite tikslumo, tai aš tikrai egiptietis.

— Ir kur, sakykite...

— Aleksai, prašau... — vėl įsiterpė Džulija.

Vaikinas gūžtelėjo pečiais:

— Jūs tikra mįslė, Ramsėjau.

— Argi aš jus kuo nors įžeidžiau, Aleksandrai?

— Dar kartą mane taip pavadinsite, ir aš iškviesiu jus į dvikovą, — atrėžė Aleksas.

— Ką tai reiškia?

— Nieko, — Eliotas paplekšnojo sūnui per ranką.

Bet Aleksas nepyko. Ir nesijautė įžeistas. Jis pažvelgė per stalą į Džuliją ir nusišypsojo paslaptingai bei liūdnai. Mergina jam buvo dėkinga už tą šypseną.

Vidurdienį Luksore buvo nepakenčiamai karšta. Jie palaukė, kol kaitra nuslūgs. Tik tada išlipo į krantą ir pasuko link rūmų komplekso. Džulija matė, jog čia Ramzis nenori likti vienas. Jis susimąstęs ėjo tarp kolonų, tik retkarčiais apsidairydamas.

Eliotas, nepaisydamas nuolat jį kamavusio skausmo, nepanoro atsisakyti šito pasivaikščiojimo. Šalia jo ėjo Aleksas, kad lemiamu momentu tėvas galėtų atsiremti į jį. Samiras taip pat žingsniavo greta. Jie apie kažką gyvai kalbėjosi.

— Juk tau daugiau neskaudu? — paklausė Džulija.

— Kai žiūriu į tave, nejaučiu jokio skausmo, — atsakė Ramzis. — Egipte tu tokia pat žavi, kaip ir Londone.

— Kai paskutinį kartą matei rūmus, ar ir tada čia buvo griuvėsiai?

— Taip, ir dar jie buvo užpustyti smėliu, styrojo tiktai kolonų viršūnės. Sfinksų alėją visai užpustė. Praėjo tūkstantis metų nuo to laiko, kai vaikščiojau čia. Tuomet buvau mirtingas, kvailas ir maniau, jog Egipto karalystė — tai civilizuotas pasaulis, o už jos ribų nieko gero nėra.

Karalius sustojo, atsisuko į Džuliją ir greitai pabučiavo ją į kaktą. Po to kaltai atsigręžė į einančią iš paskos grupę. Ne, jis nekaltas, jis tik išsiblaškęs.

Džulija paėmė jį už rankos, ir jie nuėjo pirmyn.

— Kada nors viską tau papasakosiu, — pažadėjo Ramzis. — Taip ilgai pasakosiu, jog tu pavargsi klausytis... Kaip mes seniau rengėmės, kaip bendravome, pietaudavome, kaip šokdavome; kokios buvo šventovės, kokie rūmai... Kaip aš išeidavau, sveikindavau dievą ir melsdavausi — auštant, vidurdienį ir saulei leidžiantis. Tauta laukė šito iš manęs... Gerai, metas plaukti per upę prie Ramzio Trečiojo rūmų. Labai maga į juos pažvelgti.

Jis pakvietė vieną į jį spoksojusį egiptietį ir paprašė brikelės, kuri nuvežtų į prieplauką. Džulija džiaugėsi bent laikinai galėsianti atsikratyti visų kitų pakeleivių.

Tačiau, kai tik jie perplaukė upę ir priartėjo prie sugriuvusios šventovės, Ramzis nusiminė ir pritilo. Šventovė buvo be stogo, tik vidiniame kieme išliko kolonada. Valdovas tylėdamas apžiūrinėjo bareljefus ant sienų. Jie vaizdavo karalių mūšio metu.

— Jis buvo mano pirmasis mokinys. Pirmasis, pas kurį atėjau, sugrįžęs iš savo kelionių, — pasakė Ramzis. — Grįžau namo, į Egiptą, numirti, bet mirtis neskubėjo pas mane. Tuomet supratau, ką reikia daryti: nueiti į karaliaus rūmus ir tapti sargu arba mokytoju. Jis patikėjo manimi, šitas faraonas, mano bendravardis. Kai pasakodavau jam apie tolimas šalis, apie jų istoriją, jis įdėmiai manęs klausydavosi.

— O eliksyras? Jis nenorėjo jo išgerti? — pasidomėjo mergina.

Jiedu stovėjo vieni tarp didžiulės salės griuvėsių, apsupti kolonų. Dykumos vėjas buvo šaltas, jis taršė Džulijos plaukus. Ramzis apkabino merginą.

— Aš jam nepasakojau, jog kadaise buvau mirtingas žmogus, — pasakė karalius. — Žinai, aš niekam iš jų apie tai nesakiau. Pastaraisiais savo žemiško gyvenimo metais supratau, kokia pavojinga šita paslaptis. Mačiau, kaip tikras mano sūnus Merneptahas dėl eliksyro tapo išdaviku. Suprantama, jam nepavyko pasodinti manęs į kalėjimą ir išgauti paslaptį. Atidaviau jam savo karalystę ir ilgiems šimtmečiams palikau Egiptą. Tačiau žinau, ką su žmonėmis daro nemirtingumo paslapties žinojimas. Praėjo daugybė metų — ir aš tą paslaptį atskleidžiau Kleopatrai.

Jis nutilo. Buvo akivaizdu, jog tęsti toliau karaliui nesinorėjo. Sugrįžo skausmas, kankinęs jį Aleksandrijoje. Jo žvilgsnis apsiblausė.

Vis dar tylėdamas, jis pasuko link brikelės.

— Džulija, tegul ši kelionė bus trumpa, — pasakė Ramzis. — Rytoj aplankysime Karalių Slėnį ir vėl trauksime į pietus.

Jie išvyko auštant, kol saulė dar nepradėjo spiginti.

Džulija prilaikė už rankos Eliotą. Ramzis vėl buvo kalbus ir pakiliai atsakinėjo į visus senojo grafo klausimus, kol jie leidosi takeliu tarp atidarytų kapaviečių, kur jau buvo pilna turistų, fotografų, prekeivių, nešiojusių bandeles bei blynelius negirdėtais pavadinimais.

Džuliją kankino kaitra. Plačiais kraštais šiaudinė skrybėlė negelbėjo, teko dažnai sustoti ir bent kiek atsikvėpti. Be to, pykino nuo kupranugarių mėšlo bei šlapimo kvapo.

Prie jos prišoko prekeivis. Mergina pažvelgė žemyn ir pamatė ištiestą ranką susisukusiais pirštais, kuri priminė voro žnyples.

Ji sucypė.

— Dink iš čia! — grubiai įsakė Aleksas. — Tie vietiniai berniūkščiai tiesiog nepakenčiami.

— Mumijos ranka! — rėkavo prekeivis. — Mumijos ranka! Senovinė. Labai sena!

— Žinoma, — nusijuokė Eliotas. — Tikriausiai iš kokio nors Kairo mumijų fabriko.

Tačiau Ramzis sustojo kaip įbestas. Neatitraukdamas akių, jis žiūrėjo į prekeivį ir į ranką. Berniukas netikėtai sustingo, jo veide pasirodė siaubas. Ramzis priėjo arčiau ir išplėšė iš jo sudžiūvusią ranką. Prekeivis nesipriešino, jis krito ant kelių ir klūpėdamas ėmė trauktis atatupstas.

— Kas atsitiko? — paklausė Aleksas. — Nejaugi jums reikalingas šitas daiktas?

Ramzis žiūrėjo į ranką, į prie jos prilipusius sutrūnijusius skarmalus.

Džulija nesuprato, kas atsitiko. Galbūt karalių papiktino tokia šventvagystė? Ar tas daiktas jam ką nors priminė? Ji taip pat prisiminė tėvo bibliotekoje sarkofage gulinčią mumiją. Ta mumija kadaise buvo žmogus, kurį dabar Džulija myli.

Keista... Kartais atrodo, jog nuo to laiko praėjo šimtmečiai.

Eliotas susidomėjęs stebėjo įvykius.

— Kas čia, sere? — tyliai paklausė Samiras.

Ar girdėjo Eliotas jo klausimą?

Ramzis išsitraukė keletą auksinių monetų ir metė jas į smėlį prie prekeivio. Tas griebė pinigus ir pakilęs nurūko kiek kojos neša. Ramzis paėmė nosinę, suvyniojo į ją ranką ir įsikišo į kišenę.

— Tai apie ką mes kalbėjome? — mandagiai paklausė Eliotas, tarsi nieko nebūtų nutikę. — Regis, apie tai, jog permainos — svarbiausias mūsų laikų bruožas?

— Taip, — atsiduso Ramzis. Atrodė, jog dabar jis į Karalių Slėnį žiūri visai kitomis akimis. Jis matė žiojėjančias atvirų kapaviečių angas bei prie įėjimo gulinčius, besišildančius saulėje šunis.

Eliotas tęsė:

— O senovės žmonės buvo įsitikinę, jog niekas nesikeičia.

Džulija stebėjo, kaip mainosi karaliaus veidas, kaip kančia vėl iškreipė gražius jo bruožus. Tačiau Ramzis surado savyje jėgų ir ramiai atsakė Eliotui:

— Taip, jie neįsivaizdavo progreso. Bet juk tada nebuvo ir laiko pojūčio. Gimus naujam karaliui, iš naujo buvo pradedamas skaičiuoti laikas. Jūs, suprantama, šitą žinote. Niekas neskaičiavo šimtmečiais. Nesu įsitikinęs, ar apskritai egiptiečiai prisiminė, kas yra šimtmetis...

Abu Simbelas. Pagaliau jie pasiekė pačią didžiausią Ramzio šventovę. Dėl kaitros krante jie buvo neilgai, bet dabar dykumą gaubė vėsi naktis.

Ramzis su Džulija tyliai leidosi laipteliais į valtį. Džulija apsigaubė saliu ir tvirtai jį užsirišo. Virš mirguliuojančio vandens paviršiaus kabėjo mėnulis.

Padedami vietinio palydovo, jie perplaukė upę ir, atsisėdę ant jų laukiančių kupranugarių, pajudėjo link milžiniškos šventovės, kurioje buvo išlikusios Ramzio Didžiojo statulos.

Tai tikra egzotika — joti ant tokio gyvūno. Džulija juokėsi, atkišusi veidą vėjui, nors bijojo pažvelgti žemyn, kur po kupranugario kojomis ritmingai lingavo žemė. Ir vis dėlto mergina apsidžiaugė, kai jie sustojo. Ramzis nušoko žemyn ir padėjo jai nulipti.

Palydovas vedė gyvūnus. Jiedu stovėjo vieni po žvaigždėtu dangumi, gaivinami lengvo dykumų vėjo. Tolumoje mirgėjo jų palapinių stovyklos žiburiai. Džulija matė lempą, blankiai šviečiančią pro pusiau skaidrų palapinės audinį, ir mažytį laužo žiburėlį, šokantį vėjyje: jis mirgėjo, geso, po to vėl virsdavo geltona liepsna.

Jie praėjo tarp milžiniškų faraono statulos kojų į šventovės vidų. Džulija nematė Ramzio ašarų, galbūt jas nušluostė gimtinės vėjas, tačiau gilų karaliaus atodūsį mergina išgirdo. Pajutusi, kaip suvirpėjo šiltas jo delnas, ji prigludo prie jo.

Toliau jiedu ėjo susikabinę rankomis. Jo akys vis dar apžiūrinėjo didingas statulas.

— Kur tu išvykai po to, kai atidavei sūnui savo karalystę? — paklausė Džulija...

— Į pasaulio kraštą. Keliavau taip toli, kiek tik leido jėgos. Tenai, kur nedrįstų keliauti joks mirtingasis... Mačiau plačius Britanijos miškus. Žmonės tenai vilkėjo gyvūnų kailiais, laipiojo po medžius ir šaudė iš viršaus medinėmis strėlėmis. Buvau Tolimuosiuose Rytuose; atradau miestus, kurie dabar jau išnykę visiems laikams. Jau tada pradėjau suprasti, jog stebuklingas eliksyras veikia ne tik mano raumenis, bet ir protą. Per keletą dienų galėjau išmokti naują kalbą, galėjau... kaip čia geriau pasakius... greitai adaptuotis. Bet atsirado ir sumaištis.

— Tu čia apie ką?

Jie sustojo ant kietai suplakto smėlio. Karalius žiūrėjo į Džuliją iš viršaus žemyn, jo veidą apšvietė žvaigždėto dangaus spindesys.

— Aš jau nebuvau Ramzis. Nebuvau karalius. Neturėjau tautybės.

— Suprantu.

— Jau sakiau, kad man reikalingas pasaulis, man būtina keliauti, stebėti. Bet buvo ne taip. Privalėjau grįžti į Egiptą.

— Tada tau ir kilo noras numirti?

— Aš nuėjau pas faraoną Ramzį Trečiąjį ir pasakiau, jog noriu tapti jo apsaugininku. Tai buvo po to, kuomet įsitikinau, jog manęs neveikia jokie nuodai. Netgi ugnis negalėjo sunaikinti manęs. Aš buvau nemirtingas. Tą su manimi padarė vienas eliksyro gurkšnis. Nemirtingas!

— Kaip tai žiauru, — pasakė Džulija. Ji ne viską suprato, bet nedrįso klausti, tik kantriai laukė, kol jis pats viską papasakos.

— Po narsiojo Ramzio Trečiojo buvo daugybė kitų karalių bei karalienių. Aš ateidavau pas juos, kai to panorėdavau. Ir taip tapau legenda — vaiduokliu, kuris kalbėdavosi tik su Egipto valdovais. Mano pasirodymas buvo laikomas lemtingu ženklu. Žinoma, turėjau slaptą gyvenimą. Basčiausi Tėbų gatvėmis kaip pats paprasčiausias žmogus — ieškojau moterų, gėrimų, draugų...

— Bet niekas tavęs iš tiesų nepažino ir nežinojo tavo paslapties? — pasakė Džulija. — Kaipgi tu galėjai tą iškęsti?

— Taip, ilgiau nebegalėjau kentėti, — sutiko Ramzis. — Tuomet ir užrašiau savo istoriją ant papiruso ritinėlių, kuriuos tavo tėvas surado mano slaptoje laboratorijoje. Bet tada aš buvau drąsesnis. Ir mane mylėjo, Džulija! Suprask.

Jis nutilo, tarsi įsiklausydamas į vėjo gausmą.

— Mane garbino, — tęsė jis. — Tarsi būčiau miręs ir tapęs tuo, kuo pats pasiskelbiau: karaliaus rūmų sargu, valdovų gynėju, niekšų budeliu, atsidavusiu ne karaliui, o pačiai karalystei.

— Galbūt dievai taip pat jaučiasi vieniši?

Ramzis geraširdiškai nusijuokė:

— Tu žinai atsakymą. Bet iki galo nesuvoki eliksyro galios. Jis mane pavertė tuo, kas dabar esu. Ir pats ne viską iki galo suprantu. O, koks kvailas buvau tais pirmaisiais metais: nuolatos eksperimentavau pats su savimi, tarsi koks nors fizikas. — Gili raukšlė įsirėžė prie karaliaus lūpų. — Mūsų užduotis — suprasti šį pasaulį. Juk taip? Net ir paprastų dalykų kartais nesuvokiame.

— Taip, sutinku, — sušnabždėjo Džulija.

— Sunkiausiomis akimirkomis pasikliovau tik savo tikėjimu. Aš supratau tą, ko kiti nesuprato. „Viskas praeis“ — moko senovės išmintis. Tačiau aš taip pavargau... taip pavargau.

Ramzis apkabino ją, priglaudė prie savęs, ir jiedu pasuko atgal. Vėjas nurimo. Karalius šildė Džuliją, ji tik dabar normaliai atsimerkė, nesibaimindama, kad vėjas į akis pripūs dulkių. Karalius skendo prisiminimuose ir tyliai, lėtai pasakojo:

— Paskui mūsų žemes užgrobė graikai. Aleksandras, pastatęs daug naujų miestų, sukūręs naujus dievus... Man tik vieno norėjosi: pasinerti į sapną, panašų į mirtį. Tačiau, kaip ir kiekvienas žmogus, aš bijojau mirties.

— Suprantu, — sušnabždėjo mergina, pajutusi, kaip jos kūnu nubėgo šiurpuliukai.

— Galiausiai ryžausi tai avantiūrai. Pasislėpsiu kapavietėje, tamsoje. Žinojau, kad tenai neteksiu jėgų, nusilpsiu, užmigsiu giliu miegu ir jau niekada neatsibusiu. Bet karališkų rūmų, kuriuos aš saugojau, žyniai... jie žinos, kur aš esu. Jie žinos, jog mane pažadinti gali tik saulės spinduliai... Tą paslaptį jie perduos kiekvienam naujam Egipto valdovui. Ir įspės juos, jog mano prisikėlimas pasitarnaus Egiptui. Ir vargas tam, kas išdrįs pažadinti mane, vedamas smalsumo ar piktų kėslų. Tokiu atveju, aš žiauriai atkeršysiu.

Jie praėjo pro šventovės duris ir sustojo. Ramzis atsisuko ir paskutinį kartą pažvelgė į milžiniškas statulas. Jo veidą apšvietė mėnulis.

— Bet ar miego metu tu buvai sąmoningas?

— Nežinau. Ne kartą pats savęs to klausiau. Dažnai man atrodydavo, jog netrukus nubusiu — esu tuo įsitikinęs. Be to, aš sapnuodavau. O, kokie tai būdavo sapnai! Jei ką nors sužinodavau, tai įvykdavo sapnuose. Supranti, aš pats negalėjau atsibusti. Neturėjau jėgų truktelėti už grandinės, atveriančios langines, pro kurias į kapavietę patektų saulės šviesa. Galbūt kažkiek nutuokiau, kas vyko už kriptos sienų. Bent jau vėliau manęs niekas ypatingai nenustebino. Aš tapau legenda: Ramziu Prakeiktuoju, Ramziu Nemirtinguoju, kuris miega urve laukdamas, kol koks nors drąsus Egipto karalius arba karalienė jį pažadins. Nemanau, kad žmonės tikėjo šia legenda. Kol...

— Kol pagaliau atėjo ji.

— Ji buvo paskutinė Egipto karalienė. Ir vienintelė, kuriai papasakojau visą tiesą.

— Bet, Ramzi, nejaugi ji tikrai atsisakė eliksyro?

Jis tylėjo, tarsi nenorėdamas atsakyti. Po to tarė:

— Ji atsisakė. Savaip. Ji iki galo negalėjo suprasti, kas yra tas stebuklingas gėrimas. O vėliau maldavo manęs, kad duočiau jo Markui Antonijui.

— Supratau. Keista, kaip negalėjau susiprotėti.

— Markas Antonijus sugriovė ir savo, ir jos gyvenimą. Ji pati nežinojo, ko prašo, nenumatė, kuo viskas baigsis: egoistai karalius bei karalienė, turintys neribotą valdžią... Po to jiems būtų kilęs noras sužinoti ir eliksyro formulę. Tikriausiai Antonijus būtų panorėjęs sukurti nemirtingų karių armiją.

— O Dieve! — sušnabždėjo Džulija.

Staiga Ramzis sustojo, atsitraukė nuo jos. Jie jau buvo pakankamai nutolę nuo šventovės, ir karalius dar kartą atsisuko į statulas.

— Bet kodėl tu užrašei savo istoriją ant pergamento? — paklausė mergina.

— Baimė, mano mieloji. Bailumas ir svajonė apie tai, jog kada nors kažkas mane suras, sužinos mano keistą istoriją ir nuims nuo mano pečių baisios paslapties naštą. Aš pralaimėjau, mano meile. Ir pasinėriau į nebūtį, palikęs savo istoriją... Tai mano iššūkis likimui. Nebegalėjau ilgiau išlikti stiprus.

Džulija priėjo prie jo, apsivijo rankomis jo kaklą, tačiau Ramzis net nepažvelgė į merginą. Jis tebežiūrėjo į statulas, o jo akyse žibėjo ašaros.

— Turbūt aš svajojau, jog kada nors mane pažadins naujam gyvenimui. Ir atsidursiu tarp protingų žmonių... Galbūt svajojau, jog kažkas priims iššūkį. — Jo balsas suvirpėjo. — Ir daugiau nebebūsiu vienišas keleivis. Ramzis Prakeiktasis taps Ramziu Nemirtinguoju...

Atrodė, jog tie žodžiai nustebino jį patį. Jis pažvelgė į Džuliją, pakėlė ją ant rankų ir pabučiavo.

Mergina nesipriešino. Pajutusi, kad jo rankos ją kelia, nuleido galvą jam ant krūtinės, ir jis nunešė ją prie palapinės, prie šviečiančio iš toli laužo. Ant tolimų tamsių kalvų krito žvaigždės. Dykuma priminė ramią jūrą, iš visų pusių gaubusią šiltą prieglobstį, į kurį juodu įėjo.

Čia kvepėjo išlydytu vašku. Ramzis pasodino Džuliją ant šilkinių pagalvių, gulinčių ant gėlėto tamsaus kilimo. Mirksinčios žvakių liepsnelės privertė merginą užsimerkti. Šilkai gardžiai kvepėjo. Šią palapinę jis paruošė jai ir sau... šiai ypatingai akimirkai...

— Aš myliu tave, Džulija Stratford, — sušnabždėjo karalius jai į ausį. — Mano karaliene. Mano gražuole.

Jo bučiniai kerėjo merginą. Užsimerkusi, ji atsigulė ant nugaros ir leido jam atsegioti savo palaidinę bei sijono kabliukus. Mėgaudamasi savo bejėgiškumu, mergina jautė, kaip Ramzis vieną po kito nuima nuo jos kūno drabužius — marškinius, korsetą, ilgas nėriniuotas kelnaites. Ji gulėjo nuoga ir žiūrėjo į jį, klūpantį priešais, žiūrėjo, kaip jis nusirenginėja.

Jis buvo dieviškai gražus: liepsnos atspindžiai žaidė ant galingos jo krūtinės, visas kūnas įsitempęs. Džulijai buvo malonu jausti jo kūno svorį. Jos akyse pasirodė ašaros — palengvėjimo ašaros. Iš lūpų išsiveržė silpna dejonė.

— Atverk duris, — sušnabždėjo ji. — Atidaryk skaistybės vartus — ir aš tavo amžinai.

Jis įėjo į ją... Trumpas aštrus skausmas, kurį čia pat pakeitė vis didėjantis pasitenkinimas. Džulija apibėrė jo kūną aistringais bučiniais, nulaižydama karštį ir druską nuo kaklo, veido, pečių. Jis veržėsi į ją vėl ir vėl, mergina išsilenkė lanku, pakėlė užpakalinę kūno dalį, kad galėtų stipriau su juo susilieti.

Kai ją užplūdo pirmoji banga, mergina suriko tarsi prieš mirtį. Ir išgirdo iš karaliaus lūpų išsprūdusi šauksmą: jis irgi patyrė orgazmą.

Tai tebuvo tik pradžia...

Eliotas matė, kaip buvo pakeltos į viršų virvinės kopėčios. Jis pasiėmė binoklį ir stebėjo tarp smėlio kopų tolimas palapinių miestelio ugneles, matė nedidelę tarno figūrą, kupranugarius.

Grafas pakilo ir, stengdamasis nekaukšėti lazdele, nuėjo deniu prie Ramzio kajutės durų. Truktelėjo už rankenos — atidaryta. Eliotas įsėlino į pusiau apšviestą patalpą.

„Šita idėja mane apsėdo ir pavertė bailiu vagišiumi“, — pamanė grafas. Bet sustoti jau negalėjo. Eliotas nežinojo, kiek dar jam lemta gyventi. Ir štai dabar, mėnulio šviesoje, jis rausėsi svetimuose daiktuose, naršė po spinteles, apieškojo kišenes, apžiūrėjo net tuščią lagaminą. Kajutėje nebuvo paslaptingos formulės. Arba ji buvo gudriai paslėpta.

Pagaliau grafas pasidavė. Priėjo prie stalo, kur gulėjo krūvelė knygų iš bibliotekos. Ir čia pat jo žvilgsnis užkliuvo už kažkokio nematyto bjauraus daikto — jis sustingo, apimtas baimės. Ant popieriaus lapo buvo padėta susisukusi išdžiūvusi mumijos plaštaka.

Koks jis vis dėlto asilas! Gėda. Tačiau grafas vis stovėjo nejudėdamas, negalėdamas atitraukti akių nuo rankos. Širdis pašėlusiai daužėsi krūtinėje, po to skausmas suspaudė paširdžius, dar vėliau nutirpo kairioji ranka. Grafas vis dar nejudėdamas, stengėsi giliai kvėpuoti.

Pagaliau nurimo, išėjo iš kajutės ir uždarė duris.

„Bailus vagišius“, — vėl keiksnojo save grafas ir, tvirtai atsirėmęs į lazdelę, nuėjo deniu į saloną.

Jau po truputį švito. Jie išėjo iš šiltos palapinės ir, apsigaubę paklodėmis, nužingsniavo prie apleistos šventovės. Pakeliui dažnai sustodavo, mylėdavosi čia pat ant smėlio, po to gulėdavo apgaubti tamsos, ir Ramzis žvelgdavo į žvaigždėtą dangų. Ramzis, Egipto karalius, kadaise pastatęs šitą šventovę!

Žodžių daugiau nebuvo. Buvo tik jo nuogo kūno šiluma ir Džuliją glamonėjančios stiprios rankos. Ir dengiančio jos kūną šilko vėsa...

Išlindo kraštelis saulės. Eliotas snaudė krėsle. Jis išgirdo prie borto priplaukiant valtį, girdėjo, kaip sušnarėjo virvinės kopėčios. Jie sugrįžo. Grafas girdėjo atsargius meilužių žingsnius... Ir vėl įsiviešpatavo tyla.

Kai Eliotas vėl atsimerkė, pamatė netoliese stovintį sūnų. Jis atrodė taip, tarsi būtų nemiegojęs visą naktį — nesiskutęs, sulamdytu kostiumu, pavargęs. Išsitraukė cigaretę iš ant stalo gulinčio dramblio kaulo portsigaro ir užsirūkė.

Pagaliau Aleksas pastebėjo tėvą. Kurį laiką abu tylėjo, galiausiai sūnus nusišypsojo.

— Žinai, tėve, — ištarė Aleksas, — mums reikėtų sugrįžti į Kairą. Pasiilgau civilizacijos.

— Geras tu žmogus, sūnau, — švelniai ištarė grafas.

„Tikriausiai jie jau žino“, — pagalvojo Džulija. Ji gulėjo šaliai Ramzio po šiltomis antklodėmis savo lovoje. Nedidelis jų garlaivis vėl plaukė į šiaurę, į Kairą.

Jiedu vis tiek slapčiomis susitikinėjo. Ramzis ateidavo ir išeidavo tada, kai niekas negalėjo jo matyti.

Jie slėpėsi nuo pašalinių akių ir mėgavosi vogta laime, kiekvieną naktį iki aušros atsiduodami savo aistrai...

Regis, ko dar buvo galima norėti? Tačiau Džulijai reikėjo daugiau. Ji norėjo atsikratyti savo palydovų, pasilikti su juo vienu du; norėjo tapti jo nuotaka; troško atsidurti tenai, kur niekas nieko nežino, kur jai nereikėtų atsakinėti į kvailus klausimus. Ji žinojo, jog, atvykus į Kairą, teks priimti atsakingą sprendimą. Ji daugiau nebepamatys Anglijos. Bent jau iki tol, kol to nepanorės Ramzis.

Ketvirta valanda. Prie lovos stovėjo Ramzis. Džulija miegojo lovoje, palaidi jos plaukai juodu šešėliu krito ant baltos pagalvės — ji buvo tokia graži. Ramzis švelniai užklojo mylimąją antklode.

Po to išsitraukė kelnes su diržu, kuriame buvo įsiūtos monetos, po tankiu audiniu apčiuopė keturis indelius, apjuosė diržą aplink liemenį, užsisegė ir greitai apsirengė.

Ant denio nieko nebuvo, tačiau salone degė šviesa. Karalius pažvelgė pro medines langines ir pamatė krėsle snaudžiantį Eliotą. Ant jo kelių gulėjo atversta knyga, šalia ant staliuko stovėjo pusiau nugertas raudono vyno bokalas.

Daugiau nieko nesimatė.

Ramzis nuskubėjo į savo kajutę, užsirakino, užleido langines. Priėjo prie stalo, pasuko nedidelę žalią lempą, atsisėdo ir įsmeigė akis į ant stalo gulėjusią mumijos plaštaką... Susukti pirštai, prispausti prie delno, sausi geltoni nagai, primenantys dramblio kaulą.

Nejaugi jam pakaks ryžto įvykdyti savo užmačias? Argi jam dar negana tų šlykščių eksperimentų, atliktų prieš daugelį metų? Bet reikia pagaliau suprasti... Reikia įsitikinti, ar iki šiol eliksyras neprarado savo galios. Ramzis tikino save, kad derėtų palaukti, kol jis turės tikrą laboratoriją, cheminei analizei būtinus įrenginius. Be to, reikia su mokslininkais pasitarti.

Bet jam taip magėjo viską sužinoti čia ir dabar! Vos tik pamačius Karalių Slėnyje šitą susiraukšlėjusią plaštaką, ši mintis apsėdo jį ir nedavė ramybės. Ramzis žinojo, jog čia ne klastotė, o tikra žmogaus kūno dalis. Suprato, pamatęs iš nukirsto riešo styrantį kaulo gabaliuką ir prie jo pridžiūvusius pajuodavusius audinius.

Ranka buvo tokia pat sena, kaip ir pats karalius.

Ramzis pastūmė į šalį biologijos vadovėlius. Padėjo plaštaką prie pat lempos ir nuvyniojo tvarsčius. Ant jų buvo vos matomas antspaudas su egiptietiškais žodžiais — ženklas to, kas balzamavo mumiją. Iš jų Ramzis suprato, jog mumija priklausė labai senai dinastijai. Vargšė, mirusi siela... Šitas žmogus tikėjo dievais ir pasitikėjo jį balzamavusiais meistrais.

„Nedaryk to“. Rankos pačios palindo po marškiniais, įkišo pirštus į diržą, ištraukė indelį, atidarė...

Ramzis užlašino eliksyro ant juodos išdžiūvusios plaštakos. Apšlakstė delną ir susirietusius pirštus.

Nieko.

Ar jam palengvėjo? Ar jis pasijuto nusivylęs? Iš pradžių net pats to nesuprato. Priėjo prie lango. Pro langines skverbėsi vidun pilka šviesa, kajutėje šviesėjo. Galbūt proceso pradžiai buvo reikalinga saulė? Nors, kai jiedu su žyne stovėjo urve, tenai nebuvo saulės šviesos. Ir dar neišėjęs iš urvo, jis jau pajuto eliksyro poveikį. Suprantama, spinduliai stiprino efektą. Pabuvęs keletą dienų be saulės, jis užsnūdo. Tačiau nebuvo būtina nuolat maudytis saulės spinduliuose.

Jam nepavyko atgaivinti to senovinio mirusio daikto. Ir ačiū Dievui! Ačiū Viešpačiui, kad eliksyras nėra visagalis!

Karalius paėmė cigarą, užsirūkė. Įsipylė į bokalą viskio ir su malonumu išgėrė.

Kajutėje po truputį šviesėjo. Ramziui norėjosi į Džulijos glėbį, tačiau jis puikiai suprato, jog dienos metu tai neįmanoma. Be to, jaunasis Savarelas jam patiko ir nesinorėjo jaunuolio skaudinti. Tuo labiau nesinorėjo sukelti bėdų Eliotui. Praeis kiek laiko, ir jiedu su Eliotu taps tikrais draugais:

Išgirdęs rytinį bruzdėjimą ant denio, Ramzis uždarė buteliuką, paslėpė jį į diržą su monetomis ir pakilo, ketindamas persirengti. Ir tada išgirdo kažin kokį keistą garsą.

Dabar jau buvo pakankamai šviesu ir matėsi visa kajutė. Kurį laiką karalius nedrįso atsisukti. Bet garsas ir vėl pasikartojo. Kažkoks šnaresys.

Ramzio smilkiniuose sutvinksėjo. Jis pagaliau atsisuko ir pažvelgė į plaštaką. Ranka atgijo! Ji judėjo. Gulėjo ant stalo delnu į viršų, didėjo, apaugdama minkštais audiniais... Po to apsivertė. Ji priminė krabą su penkiomis kojomis. Galiausiai ranka pradėjo draskyti ant stalo gulėjusį popieriaus lapą.

Ramzis pakraupo, jis atšlijo atgal. Ranka judėjo link jo. Prišliaužė stalo kraštą ir nušoko ant grindų prie pat jo kojų.

Iš karaliaus lūpų išsiveržė senovės egiptiečių malda: „Antgamtiško pasaulio dievai, atleiskite už mano šventvagystę!“ Virpėdamas iš siaubo, jis pamėgino prisiliesti prie plaštakos, bet negalėjo.

Paklaikusiomis akimis Ramzis žvalgėsi po kajutę. Kaip visada, ant stalo stovėjo padėklas su maistu. Daug visokio maisto. Tenai turėtų būti peilis. Karalius greitai jį rado — aštrus peilis įsmigo į ranką ir vėl sugrąžino ją ant stalo. Prisilietus ašmenims, pirštai mėšlungiškai susigniaužė. Prilaikydamas plaštaką kaire ranka, Ramzis ėmė ją kapoti peiliu. Kapojo tol, kol galiausiai odą bei kaulus susmulkino į mažus gabalėlius. Pasipylė kraujas. Tikras kraujas! O Dieve! Tie gabalai judėjo! Buvo jau visai šviesu, ir Ramzis aiškiai matė, kaip kaulai vėl apauga audiniais.

Jis puolė į nedidelį vonios kambarėlį, pagriebė iš ten rankšluostį ir suvyniojo į jį judančios rankos gabalus. Po to prispaudė ryšuliuką peilio rankena ir dar pastatė ant jo lempą, ištraukęs iš rozetės laidą. Kruvina masė po rankšluosčiu ir toliau judėjo.

Jis stovėjo ir verkė kaip vaikas: „O, Ramzi, koks tu kvailas! Tavo kvailumas beribis!“ Karalius griebė šiltą judantį ryšulį, išėjo ant denio ir iškratė rankšluosčio turinį į upę.

Kruvini gabalai dingo vandenyje. Karalius stovėjo šlapias nuo prakaito, laikydamas rankose kruviną rankšluostį. Pagaliau išmetė į vandenį ir rankšluostį, ir kruviną peilį. Po to atsirėmė nugara į sieną ir sustingo, akimis klaidžiodamas po smėlėtą krantą, po tolimas kalvas, besivaduojančias iš nakties tamsos.

Laiko pojūtis išnyko. Ramzis vėl girdėjo raudas rūmuose. Girdėjo verkiant ištikimą savo tarną. Štai jis priėjo prie pilies durų ir atidarė jas.

„Tai juos žudo, mano karaliau! Jie raičiojasi, vemia krauju!“

„Surink juos visus ir sudegink! — suriko jis. — Visus medžius, maišus su grūdais išmesk į upę!“

Bukaprotis! Kokia nelaimė!

Bet tuomet jis tebuvo žmogus, savo laikmečio žmogus. Ką galėjo žinoti tų laikų išminčiai apie ląstelės sandarą, apie mikroskopą ar mediciną?

Jis vėl girdėjo tas dejones, sklindančias iš namų ir pasiekiančias pagrindinę rūmų aikštę.

„Jie miršta, mano karaliau. Nuo tos mėsos. Jie apsinuodijo“.

„Pribaik likusius gyvūnus“.

„Bet, mano karaliau...“

„Sukapok juos į gabalus, ar supratai? Ir išmesk į upę“.

Dabar jis taip pat žvelgė į vandenį. Kažkur tenai, kiek aukščiau pasroviui, galavosi gyvos žmogaus kūno dalys. Kažkur čia, giliai dumble, tebebuvo tada išmesti grūdai ir gyvulių kūnų gabalai.

„Aš tau atskleidžiu pražūtingą paslaptį, paslaptį, galinčią sukelti pasaulio pabaigą“.

Ramzis sugrįžo į savo kajutę, užsirakino, krito į krėslą ir pravirko.

Tik vidurdienį karalius išėjo į denį. Džulija sėdėjo krėsle ir skaitė senovės istoriją. Pats Ramzis iš jos tik juokėsi — tenai buvo aibės neaiškumų bei netiesos. Skaitydama, mergina visada užsirašinėdavo nesuprantamas vietas ir po to klausinėdavo karaliaus. Jis jai aiškindavo.

— O, pagaliau atsibudai, — pasakė Džulija. Pastebėjusi keistą jo veido išraišką, paklausė: — Kas atsitiko?

— Pavargau nuo šitų vietovių. Pasižiūrėsime piramides, muziejų, kitas turistų lankomas vietas ir kuo greičiau iš čia išvyksime.

— Taip, suprantu. — Mergina gestu pakvietė jį prisėsti gretimame krėsle. — Aš irgi noriu kuo greičiau iš čia išvykti, — pasakė ji ir greitai pakštelėjo jam į lūpas.

— Dar kartelį, — ištarė jis. — Man taip patiko!

Ji apkabino Ramzio kaklą ir pabučiavo dar kartą.

— Kaire praleisime tik keletą dienų, — pasakė jis. — Aš tau pažadu.

— Keletą dienų! Argi negalime paimti automobilį ir greitai aplankyti visas įžymias vietas? Arba sėsti į traukinį ir iškart nuvažiuoti iki pakrantės? O po to išvykti iš čia...

Džulija nuleido akis ir giliai atsiduso.

— Atleisk man, Ramzi. Bet Aleksas labai nori Kaire pasiklausyti operos. Ir Eliotas taip pat. Aš jiems pažadėjau...

Jis sudejavo.

— Supranti, aš noriu su jais atsisveikinti. Noriu pranešti, jog negrįšiu į Angliją. Ir... man reikia laiko. — Džulija pažvelgė į jį. — Na, prašau...

— Žinoma. Šita opera... Kažkas naujo? Tikriausiai ir man reikia pasižiūrėti.

— Taip! — sušuko Džulija. — Tai egiptietiška istorija. Ją parašė italas prieš penkiasdešimt metų. Specialiai britų operai Kaire. Tikiuosi, tau patiks.

— Ar daug instrumentų?

— Taip. — Džulija susijuokė. — Ir balsų daug.

— Gerai. Sutinku. — Ramzis pasilenkė ir pabučiavo ją į skruostą bei kaklą. — O po to tu būsi mano, gražuole, tik mano, taip?

— Taip. Širdimi ir kūnu, — sušnabždėjo mergina.

Šią naktį Ramzis atsisakė išlipti į krantą Luksore, ir Eliotas jo paklausė, kaip jam patiko kelionė į Egiptą, ar jis čia surado, ko norėjęs?

— Manau, kad taip, — atsakė Ramsėjus, padėjęs į šalį geografijos enciklopediją. — Manau, jog suradau ateitį.