Mumija, arba Ramzis Prakeiktasis

11 skyrius

Jaunas gydytojas pasičiupo savo lagaminėlį ir išskubėjo į ligoninę. Greta, tapnodamas sunkiais batais, bėgo kareivis.

— Tiesiog košmaras, sere. Labai gilūs nudegimai. Ją rado krovininės traukinio platformos dugne. Neįsivaizduoju, kaip ji išgyveno.

Ką jis gali padaryti? Kaip padėti tai moteriškei šitoje Dievo pamirštoje skylėje, Sudano džiunglėse?

Trinksėdamas durimis, daktaras nubėgo koridoriumi ir įsiveržė į palatą.

Prie jo priėjusi slaugė pakraipė galvą.

— Nieko nesuprantu, — sušnabždėjo ji ir mostelėjo link lovos.

— Aš apžiūrėsiu ją. — Daktaras pakėlė tinklą nuo moskitų. — Nesuprantu. Nematau jokių nudegimų.

Moteris kuo ramiausiai miegojo; jos juodi banguoti plaukai draikėsi ant baltos pagalvės, tarsi šioje tvankioje, pragariškai karštoje palatoje, būtų dvelkęs lengvas vėjelis.

Atvirai sakant, daktaras niekuomet nebuvo matęs tokios gražios moters. O jei ir matė kada nors, tai dabar niekaip negalėjo prisiminti. Net skaudu žiūrėti — tokia nuostabi ji buvo.

Be to, tai ne kiniškos lėlės grožis, jokiu būdu ne. Nors moters veido bruožai taisyklingi, iš visko jautėsi, kad ji yra kilminga. O banguoti jos plaukai panašūs į milžinišką spindinčią tamsią piramidę.

Vos tik gydytojas priėjo prie lovos, moteris atsimerkė. Stebėtina! Jos akys buvo žydros tarsi dangus. Po to įvyko tikras stebuklas — ji nusišypsojo. Daktaras pažvelgė į ją ir pajuto, kad jam darosi silpna. Jis pagalvojo apie žodžius „lemtis“ bei „likimas“... Bet kas ta moteris?

— Koks jūs gražus, — sušnabždėjo paslaptingoji puikia anglų kalba.

Mūsiškė, pamanė daktaras ir iškart subarė save už snobizmą. Jau vien iš balso aišku, kad ji aristokratė.

Slaugė kažką sumurmėjo. Už jos nugaros šnabždėjosi kažkokie žmonės. Daktaras paslinko prie lovos kėdę ir atsisėdo. Atsargiai pakėlė baltą paklodę virš apnuogintos krūtinės.

— Atneškite šitai moteriškei kokius nors drabužius, — įsakė jis, net neatsisukęs į slaugę. — Žinote, jūs taip mus išgąsdinote. Pamanėme, jog būsite stipriai apdegusi.

— Tikrai? — sušnabždėjo moteriškė. — Jie buvo tokie geri ir man padėjo. Mane prispaudė. Taip sunku buvo kvėpuoti. Atsidūriau kažkokioje tamsoje.

Moteris pažvelgė į pro langą šviečiančią saulę ir prisimerkė.

— Padėkite man atsikelti ir išeiti į šviesą, — netikėtai paprašė ji.

— O, nereikia taip skubėti, jūs dar labai silpna.

Bet ji buvo įsitikinusi savo teisumu — atsisėdo ir apsigaubė paklode, padariusi iš jos kažką panašaus į suknelę. Ryškūs, tiksliai apibrėžti, lenkti antakiai rodė moterį esant valingą. Daktaras pajuto, kaip pradeda jaudintis.

Apsisiautusi balta paklode, su išlindusiu nuogu apvaliu petimi, ji buvo panaši į deivę. Veide vėl nušvito šypsena — ir daktaras visai ištirpo.

— Paklausykite, turite man pasakyti, kas jūs esate. Pranešime jūsų draugams bei šeimai.

— Palydėkite mane laukan, — užuot atsakiusi, paprašė paslaptingoji dama.

Daktaras paėmė moteriškę už rankos ir net nesvarstydamas nusekė paskui ją. Ir tegul sau šnabždasi! Tegul seka pasakas, kad ji buvo panaši į apdegusį mėsos gabalą. Šita moteris visiškai sveika! Nejaugi visas pasaulis pamišo?

Moteris perėjo dulkėtą kiemą ir nusivedė savo paslaugų palydovą į mažą sodelį. Beje, sodas priklausė asmeniškai jam, o ne jo pacientams, gulintiems lovose ar stovintiems eilėse prie kabineto durų.

Ji atsisėdo ant medinio suoliuko. Daktaras įsitaisė šalia. Numetusi nuo veido tankius juodus plaukus, moteris pakėlė galvą ir pažvelgė į saulėtą dangų.

— Jums negalima būti tokioje kaitroje, — pastebėjo gydytojas. — Ypač, jei buvote apdegusi. — Kokia nesąmonė! Jos oda švari, skaisti, skruostai rožiniai. Pati sveikiausia būtybė visame pasaulyje. — Tai kam vis dėlto pranešti apie jus? — dar kartą paklausė daktaras. — Jūs turite telefoną?

— Nekvaršinkite sau galvos visokiomis nesąmonėmis, — pasakė moteris, paėmė jį už rankos ir pradėjo švelniai žaisti jo pirštais.

Daktaras net susigėdo — taip jį sujaudino toks paprastas švelnumas. Jis negalėjo atitraukti akių nuo nepažįstamosios: kokios lūpos, akys... Per paklodę matėsi kieti jos krūtų speneliai.

— Taip, draugų aš turiu, — svajingai ištarė gražuolė. — Su jais reikia susitikti. Reikia suvesti sąskaitas. Jau verčiau papasakokite apie save, daktare. Ir apie šias vietoves.

Ar jai norėjosi pabučiuoti šitą vyriškį? Vargu. Bet jis neketino atsisakyti tokio malonumo. Pasilenkė ir prisilietė prie jos lūpų. Jo nebaugino, jog kas nors gali juos pamatyti. Jis apsivijo ją rankomis, priglaudė prie savęs, pajutęs, kad jinai iškart pasidavė ir tarsi prilipo prie jo krūtinės.

Dar akimirka — ir jis nusitemps moterį į lovą, net jei tai tektų padaryti prieš gražuolės valią. Nors, regis, ji neketina priešintis.

— Kam skubėti, kam reikia apie mane kažkam pranešti? — sušnabždėjo nepažįstamoji ir įkišo ranką po jo marškiniais.

Jiedu pakilo ir tiesiai per gėlyną nužingsniavo į jo miegamąjį. Po to jis paėmė ją ant rankų ir nusinešė.

Nusidėjėlis, niekadėjas — ir tegul. Jis jau nebegalėjo sustoti. Nepažįstamoji įsisiurbė į jo lūpas — ir daktaras, žengdamas per slenkstį, vos nepargriuvo. Paguldęs moterį ant čiužinio, uždarė langines. Velniop viską!

— Ar tu įsitikinusi, kad... — sumurmėjo jis, atsisegiodamas marškinius.

— Man patinka aistringi vyrai, — sušnabždėjo ji, šelmiškai žvilgčiodama į gydytoją. — Taip, aš įsitikinusi. Man reikia pasiruošti susitikimui su draugais. — Ji nuplėšė nuo savo kūno paklodę. — Labai gerai reikia pasiruošti.

— Ką? — Jis atsigulė šalia, bučiuodamas jos kaklą, glostydamas krūtinę. Jos šlaunys prigludo prie jo. Ji raitėsi tarsi gyvatė, nors nebuvo į ją panaši... Ji tokia šilta, tokia švelni, kvepianti ir taip aistringai jo geidžia!

— Mano draugai... — tarsi sapne sušnabždėjo nepažįstamoji, ir jos akyse šmėstelėjo liūdesys. Bet po to ji vėl pažvelgė į vyriškį — godžiai, aistringai; jos balsas tapo kimus, trūkčiojantis; nagai įsikibo į jo pečius. — Mano draugai palauks. Mes dar turėsime laiko susitikti. Prieš akis visa amžinybė!

Jis taip ir nesuprato, ką moteris norėjo pasakyti. Jam buvo nesvarbu.