Savęs atradimas

PIRMAS SKYRIUS

„Gegužės 22. Sičindien aš jį palydėjau į traukinį. Stoties restorane lankytojai apžiūrinėjo du suaugusius dvynius. Aš jaučiausi nejaukiai. Jis buvo nusiteikęs kuo puikiausiai.

— Atsimeni, prieš penkiolika metų aš… tikriau, tu — važiavai šturmuoti egzaminų į fizikos technikos fakultetą. Viskas buvo lygiai taip: vienišumo valandėlė, laisvė, nežinomybė…

Aš atsiminiau. Tiesa, buvo lygiai taip. Ištriikusius į laisvę dešimtaklasius aptarnavo tas pats oficiantas su chroniška nepasitenkinimo išraiška pilname veide. Tuomet mums atrodė, kad viskas priešakyje; iš tikrųjų taip ir buvo. Nūnai jau ir praeityje visko būta: ir džiugaus, ir pilkšvo, ir tokio, kad ir atsigręžti baugu, o vis rodosi: visų geriausia, visų įdomiausia priešakyje.

Tuomet gėrėme patį pigiausią portveiną. Dabar oficiantas mums atnešė „KVVK”. Išgėrėme po taurelę.

Restorane buvo bruzdu, triukšminga. Žmonės skubiai valgė ir gėrė.

— Žiūrėk, — pagyvėjo dubletas, — antai motušė dvynukus valgydina. Sveiki, kolegos! Oi, kokios akutės… Kuo jie užaugs, a? Kol kas juos globoja mama — ir jie ana dargi koše išsigudrino vienodai išsiteplioti. Bet po poros metų jų imsis kita rūpestinga motušė — Gyvenimas. Vienas, sakykim, sučiups vištą už uodegos, išraus visas plunksnas — pirmas nepakartojamų įspūdžių rinkinys, kadangi kitam plunksnų nebeliks. Užtat kitas siaubingai bliaudamas pasiklys parduotuvėje — vėl sava, individualu. Dar po metų mama jam surengs pylą už uogienę, kurią visai ne jis sukirto. Vėl skirtinga: vienas patirs pirmąją neteisybę gyvenime, kitas — liks nenubaustas už prasižengimą… Oi, močiute, žiūrėkite: jei taip eisis, vienas išaugs įbaugintas nevykėlis, kitas — apsukruolis, kuriam viskas laimingai baigiasi. Prisiverksite, motuše… Taigi ir mudu su tavim lyg tie dvyniai.

— Na, mūsų neteisėtas vanojimas neišmuš iš vėžių — ne tie metai.

— Išgerkim už tai!

Paskelbė, kad leidžiama lipti į traukinį. Mes išėjome į peroną. Jis postringavo.

— Vis dėlto įdomu, kaip dabar bus su gelžbetonine teze: „Kas kam lemta, tas ir įvyks”? Tarkime, tau kažkas buvo „lemta” — būtent: apribotas judėjimas erdvėje ir laike, kilimas tarnyboje ir taip toliau. Ir staiga — trach-tararach-bumt! — Krivošeinų jau dvejetas. Ir jie skirtingai gyvena skirtinguose miestuose. Kaip dabar su dieviškąja gyvenimo programa? O gal dievas ją sudarė dviejuose variantuose? O jei mūsų pasidarys dešimt? O nepanorėsim — ir nepasidarys…

Žodžiu, mes abu nudavėm, kad tai, kas vyksta — kasdieniška. „Lydintieji, patikrinkite, ar neužsiliko pas jus išvažiuojančiųjų bilietai!” Bilietai neužsiliko. Traukinys jį išvežė į Maskvą.

Sutarėme, prispyrus reikalui, rašyti vienas kitam (galiu kirsti lažybų, jis tokį reikalą pajus negreitai), susitikti kitų metų liepą. Per tuos metus mes kibsime į darbą dviem frontais: jis biologiniu, aš sistemologiniu. Nagi, nagi…

Kai traukinys išvažiavo, pajutau, kad aš jo pasigesiu. Matyt, todėl, kad aš pirmąkart su kitu žmogumi jaučiausi kaip… kaip su savim pačiu, kitaip nepasakysi. Net tarp manęs ir Lenkos visuomet lieka kažkas neišsakyta ligi galo, nesuprantama, grynai asmeniška. O su juo… beje, mėnesį bendrai pragyv nus, ir tarp mudviejų jau šis tas susitvenkė. Įdomi ta rūpestingoji motušė — Gyvenimas!

Nuo konjako aš išglebau ir, grįždamas iš stoties, išvertęs akis, spoksojau į gyvenimą, į žmones. Moterys susirūpinusiais veidais vaikščiojo po parduotuves. Vaikinai motociklais vežiojo prisiglaudusias merginas. Ties laikraščių kioskais rikiavosi eilės — tuoj atveš „Vakarines”… Kokie skirtingi, kokie suprantami ir nesuprantami žmonių veidai! Negaliu paaiškinti, kaip čia išeina, bet apie daugelį jų aši lyg ir žinau šį tą: lūpų kampučiai, grubios ar smulkios veido ar kaklo raukšlės, skruostų duobutės, žandikaulio forma, galvos laikysena ir akys — ypač akys! — vis tai pirminės informacijos pėdsakai. Tikriausiai iš tų laikų, kai mes buvome beždžionės.

Dar neseniai aš viso to stačiai nepastebėdavau. Nepastebėdavau, pavyzdžiui, kad eilėje stovį žmonės — negražūs. Užsiėmimo banalumas ir menkumas, būgštavimas, kad neužteks, kad kažkas apsukresnis užlįs į priekį, palieka jų veiduose biaurų atspaudą. Ir nusigėrę negražūs, ir besivaidijantys.

Užtat pažvelkite į mergaitę, su meile besijuokiančią iš vaikino sąmojo. Į motiną, maitinančią krūtimi. Į meistrą, atliekantį kruopštų dairbą. Į žmogų, mąstantį kažką gero… Jie gražūs, nepaisant nepritinkančių spuogų, raukšlių, raukšlelių.

Aš niekad nesupratau gyvūnų grožio. Mano manymu, gražus būna tik žmogus — ir tai tik tuomet, kai jis žmogus.

Antai mamos vedamas mažylis įsistebeilijo į mane kaip į stebuklą, šleptelėjo ir užbliovė, nepatenkintas žemės trauka. Veltui nukentėjo vaikiščias: koks aš stebuklas? Šiaip pilnėjantis vyriškis, gunktelėjęs, banalia fizionomija.

O gal mažylio tiesa: aš iš tikrųjų stebuklas? Kiekvienas žmogus — stebuklas?

Ką mes žinome apie žmones? Ką aš žinau apie patį save? „Gyvenimu” vadinamame uždavinyje žmogus — tai, kas duota ir ko nereikia įrodyti. Bet kiekvienas, operuodamas pradiniais duomenimis, įrodo kažką savo. Sit, pavyzdžiui, dubletas. Išvažiavo — ir nelaukta, ir logiška…

Beje, stop! Jei jau pradėti, tai iš pat pradžių.

Juokinga atsiminti… Iš esmės mano ketinimai buvo patys paprasčiausi: apginti disertaciją.

Bet kurpti kažką vidutiniško ir kompiliatyvaus (pavyzdžiui, mano buvusio šefo profesoriaus Voltampernovo pasiūlytos t mos „Kai kurie diodinių atminties sistemų projektavimo ypatumai” dvasia) buvo ir atkaru, ir nuobodu. Visgi aš gyvas žmogus — norisi, kad problema būtų niekieno nespręsta, pačiam užčiuopti jos esmę, išprotavimų, mašinų ir prietaisų padedamam kaip pridera iškvosti gamtą. Ir išgauti tai, ko dar niekas nežino. Arba sugalvoti tai, kas dar niekam nė nedingtelėjo. Ir kad per gynimą būtų malonu atsakinėti į oponentų klausimus. Ir kad paskui pažįstami sakytų: „Na, tu ir skaldei! Kaip kirviu!”

Juoba kad aš galiu. Viešai to skelbti neverta, o dienoraštyje leistina: galiu. Tai liudija penki išradimai ir du užbaigti tyrimo darbai. O šis atradimas… ė, ne. Nesiskubink jo priskirti prie savo intelektualinių nuopelnų, Krivošeinai! Susipinkliojai tu jame ir iki šiol negali išsipinklioti.

Žodžiu, šis vidinis sąmyšis ir pastūmėjo mane į pasaulinės sistemologijos tankumynus, į tankumynus tos krypties, kur pagrindinis operatorius — ne formulė, ne algoritmas, net ne receptas, o atsitiktinumas.

Per savo bukaprotiškumą mes labai mėgstame priešpastatyti fizikus lyrikams, bangas dalelytėms, augalus gyvūnams, mašiinas žmonėms… Bet gyvenime ir gamtoje jie ne prieštarauja, o papildo vieni kitus. Lygiai taip pat logika ir atsitiktinumas papildo vienas kitą pažinimo procese, ieškant sprendimo. Matematinėse ir loginėse konstrukcijose galima rasti (ir randama) nemaža neįrodyto, nepagrįsto; galima rasti ir atsitiktiniuose įvykiuose loginių dėsningumų.

Pavyzdžiui, idėjinis atsitiktinumo ieškojimų priešas technikos mokslų daktaras Voltampernovas į mano pasiūlymus imtis skyriuje atsitiktinių procesų modeliavimo niekad nepraleisdavo progos atžerti sąmojumi: „Bet juk tat bus, taip s-kant, modelia-. vimas kavos tirščiais!” Ar bereikia geresnės tokio dėsningumo iliust-racijos!

O jam atsikirsti buvo sunku. Pasiekimų toje srityje buvo maža, daugelis darbų baigdavosi nesėkmingai, o idėjos… idėjų niekas nesuprasdavo. Mūsų skyriuje kaip ir kaubojiškuose Vakaruose buvo tikima tik nuogais faktais.

Savo draugo, buvusio laboratorijos viršininko Valeros Ivanovo pavyzdžiu aš jau ketinau susirieti su institutu ir persikraustyti į kitą miestą. Bet — va jis, lemtingas atsitiktinumas! — dėl gana svarbių priežasčių statybininkai neužbaigė naujo ko puso, dėl tokių pat svarbių priežasčių liko nesunaudoti pinigai pagal paragrafus, irgi ne be priežasties įtrauktus į instituto biudžetą, ir Arkadijus Arkadjevičius skelbia „konkursą”: kas turi idėją ir galėtų su nauda išleisti aštuoniasdešimt tūkstančių. Neabejoju, kad čia pats aršiausias determinizmo gynėjas būtų pasistengęs nežiopsoti.

Mano idėja apie tą laiką jau buvo išryškėjusi: ištirti, kaip elgsis elektroninė mašina, jei ją „maitinsime” ne sugromuliuota, dvejetainiais skaičiais pateikta programa, o kasdienine — prasminga ir laisva — informacija. Būtent taip. Pagal prog-ramas tai ji dirba su blizgesiu, pavergiančiu korespondentus. („Naujas mokslo laimėjimas: per tris minutes mašina suprojektuoja cechą!” — juk programuotojai iš kuklumo kaip visuomet nutyli, kiek mėnesių jie rengė tą „triminutį” sprendimą.)

Ką ir kalbėti, ėmus paraidžiui įgyvendinti mano užmanymą, kiekvienam nusivokiančiam sistemologui jis būtų atrodęs aiškus šuns kliedesys: mašina niekaip nesielgs, sustos — ir viskas! Bet aš ir nepasiklioviau elementariu įgyvendinimu.

…Per penkias savaites iki biudžetinių metų galo išleisti aštuoniasdešimt tūkstančių laboratorijos įrangai (net tokio laisvo profilio, kaip atsitiktinių paieškų laboratorija) — dalykas rimtas; ne veltui instituto masto tiekimo genijus Alteris Abramovičius iki šiol susitikęs pagarbiai ir su įsijautimu spaudžia ranką. Beje, tiekėjui neskirta suprasti, kad idėja ir nenumaldomas operatyvinių platumų troškimas gali daryti stebuklus.

Taigi situacija tokia: pinigų turiu — nieko nėra. Statybininkams, kad jie kuo geriau įrengtų fligelį dirbtuvėms — penki tūkstančiai. (Jie mane norėjo ant rankų pakilnoti: „Mielasis! Planą užbaigsim, premiją gausim… vyras!”) Universali diskretinio veikimo skaičiavimo mašina SSM-12 — dar trylika tūkstančių. Visokiausi informacijos davikliai: pjezoelektriniai mikrofonai, lankstūs tenzometriniai liestuvai, germanio fototranzistoriai, dujų analizatoriai, termistoriai, elektromagnetinio smegenų biopotencialų skaičiavimo komplektas ir keturių tūkstančių mikroeiektrodų sistema EDS-1, pulsometrai, puslaidininkiniai drėgmės analizatoriai, fotoelementinės „skaitančios” matricos… žodžiu, visa, kas garsus, vaizdus, kvapus, silpnus slėgimus, temperatūrą, orų kitimus ir netgi sielos virpesius paverčia elektros impulsais — dar devyni tūkstančiai. Už keturis tūkstančius pripirkau įvairių reaktyvų, laboratorinio stiklo, visokių chemijos įreng mų — neaiškiais sumetimais pritaikyti ir chemotroniką, apie kurią aš šį tą buvau girdėjęs. (O jei jau visai atvirai — todėl, kad parduotuvėje tai buvo lengva nupirkti, atsiskaitant ne grynais pinigais. Vargu ar reikia minėti, kad grynais iii tų aštuoniasdešimties tūkstančių aš neišleidau nė rublio.)

Visa tai tiko, bet trūko eksperimento šerdies. Aš gerai įsivaizdavau, ko reikia: komutacinio įtaiso, galinčio keisti ir kombinuoti atsitiktinius daviklių signalus, o paskui juos perduoti „mąstančiai” mašinai — tokio „elektroninių smegenų” gabalėlio su keliasdešimties tūkstančių laisvai sujungtų keitimo narvelių schema… Parduotuvėje jo nenupirksi dargi už negrynus pinigus — nėra. Būtų galima pripirkti detalių, iš kurių surenkamos paprastos elektroninės mašinos (diodų, triodų, varžų, kondensatorių ir kt.), bet kaip jas užsakyti? Gaišatis, o gal ir visai nerealu: juk užsakant reikia pateikti smulkią schemą, o toks įtaisas iš principo negali turėti aiškios schemos. Va iš tikrųjų: nueiti ten — nežinau kur, atnešti tą — nežinau ką!

Ir vėl palankus atsitiktinumas man padovanojo tą „nežinau ką” ir — Leną… Beje, stop! — čia aš visko nesutinku priskirti sėkmei. Susitikimas su Lena — be abejo, grynai likimo dovana. Bet kristaloblokas… juk jei apie kažką galvoji dienas ir naktis, visada ką nors sugalvoji, užtinki, pastebi.

2odžiu, situacija tokia: iki metų pabaigos trys savaitės, dar „neįsisavinta” penkiasdešimt tūkstančių, surasti komutacinį įtaisą — jokių perspektyvų, na ir — aš važiuoju troleibusu.

— Pripirko už penkiasdešimt tūkstančių kietųjų schemų, o paskui išaiškėjo, kad jos netinka KĮSui! — piktinosi priešais mane moteris ruda suknia, kreipdamasi į kaimynę. — Į ką tai panašu?

— Iš galvos galima išeiti, — atsiliepė ta.

— Dabar Pšembakovas viską verčia tiekimo skyriui. Bet juk jis pats jas užsakė!

— Jūs pamanyyykite!

Po žodžių „penkiasdešimt tūkstančių” ir „kietosios schemos” aš suklusau.

— Atleiskite, o apie kokias būtent schemas jūs kalbate?

Moteris atgręžė į mane veidą, tokį gražų ir įširdusį, kad a net apglumau.

— „Ne-arba” ir trigerius! — įsikarščiavusi atsakė ji.

— Ir kokių parametrų?

— Žemos jtamp… atleiskite, o Ico jūs kiŠĮatės į mūsų kalbą?

Taip aš susipažinau su kaimyninio KB inžiniere Jelena Ivanovna Kolomijec. Kitą dieną vadovaujančiam inžinieriui Krivošeinui inžinierė Kolomijec užsakė leidimą į savo.skyrių. „Geradarys! Išgelbėtojas!” — išskėtė rankas skyriaus viršininkas Žalbekas Balbekovičius Pšembakovas, kai inžinierė Kolomijec pristatė mane ir paaiškino, kad aš galiu atpirkti iš KB nelemtas kietąsias schemas. Bet padaryti malonę ir išgelbėti Zalbeką Balkebovičių aš sutikau tik tokiomis sąlygomis: a) visi 38 tūkstančiai narvelių turi būti sumontuoti paneliuose pagal pridedamą eskizą, b) sujungti maitinimo juostomis, c) nuo kiekvieno narvelio išvesti laidai ir d) visa tai turi būti atlikta iki metų galo.

— Jūsų gamybinai pajėgumai dideli, jums tai nesunku.

— Už tuos pačius pinigus? Bet juk patys narveliai kainuoja penkiasdešimt tūkstančių!

— Taiip, bet juk jie pasirodė netinkami KĮSui. Nukainokite.

— Bajus tu, o ne geradarys, — liūdnai pasakė Zalbekas ir numojo ranka. — Apiforminkite, Jelena Ivanovna, prakišim kaip savo užsakymą. Ir išvis — pavedu tą reikalą jums.

Tegu laimina alachas tavo vardą, Zalbekai Pšembakovai!

…Aš ir po šiai dienai įtariu, kad Leną sužavėjau ne savo dorybėmis, o atsakymu. Kai visi narveliai buvo išdėstyti paneliuose ir mikroelektroninio kubo plokštumos atrodė lyg arimai iš įvairiaspalvių vieliukių, į jos neryžtingą klausimą: „O kaipgi dabar jas sujungti?” — šmaikščiai atsakiau:

— O kaip norite! Mėlynas su raudonomis — ir kad būtų malonu akiai.

Moterys mėgsta beprotybę.

Va taip viskas ir susiklostė. Vis dėlto atsitiktinumas daro savo…

(Ak, atrodo, kad besiplūkdamas su tuo darbu, aš ėmiau garbinti atsitiktinumą! Atsivertėlio fanatizmas… Juk anksčiau aš, sąžiningai sakant, buvau slinkių slinkis, propagavau kasdienį nusižeminimą prieš „nelaimingą” atsitiktinumą (nieko, girdi, nepadarysi), o praleidęs „laimingą” progą, rodžiau panieką (na ir tegu…); tokiais posakiais, gerai pagalvojus, mes visada dangstome dvasinį tingulį ir nepaslankumą. Dabar aši ėmiau suprasti svarbią atsitiktinumo savybę: ar gyvenime, ar moksle — vis tiek — vien sveiku protu jo nepalenksi sau. Kad ju pasinaudotų, žmogus turi būti greito ir graibštaus proto, iniciatyvus, pasirengęs keisti savo planus… Bet lenkti galvą prieš jį taip pat kvaila, kaip ir niekinti jį. Atsitiktinumas — ne priešas ir ne draugas, ne dievas ir ne velnias; jis — atsitiktinumas, nelauktas faktas, tuo viskas pasakyta. Nuo žmogaus pareina — paimti jį savo valdžion ar praleisti. O tie, kas tiki sėkme ir likimu, lai perka loterijos bilietus!)

— Vis dėlto „atsitiktinių paieškų laboratorija” — pernelyg odiozinis pavadinimas, — tarė Arkadijus Arkadjevičius, pasirašydamas įsakymą įsteigti nestruktiirinę laboratoriją ir vadovaujantį inžinierių Krivošeiną paskirti jos vedėju, uždedant šiam materialinę, priešgaisrinę ir kitokią atsakomybę. — Nedera duoti peno anekdotams. Pavadinsim apdairiau, sakykim, „naujųjų sistemų laboratorija”. O paskui žiūrėsim.

Tai reiškė, kad „problema Nr. 1” man kaip ir pirmiau lieka sukurti disertaciją. Antraip — „paskui žiūrėsim”… Tos problemos aš ir po šiai dienai neišsprendžiau.”