Savęs atradimas

DESIMTAS SKYRIUS

„Liepos 29. Sėdžiu informacijos kameroje, davikliųapsuptas, ant galvos „Monomacho kepurė”. Rašau dienoraštį, nes daugiau absoliučiai nėra kuo užsiimti. Šią savaitę man ir nakvoti teks kameroje, ant sudedamos lovelės.

Sėdžiu, atseit, ir gudiagalviauju.

Taigi, žmogus. Aukščiausia gyvosios materijos forma.

Vamzdinių kauliukų karkasas, minkšti baltymų gumulėliai, kuriuose slypi tai, ką mokslininkai ir inžinieriai stengiasi išanalizuoti ir atkurti loginėse schemose bei elektroniniuose modeliuose, — Gyvybė, sudėtinga, nepaliaujamai funkcionuojanti ir nepaliaujamai kintanti sistema. Milijonai bitų informacijos kas sekundę prasismelkia į mus per akių, ausų, odos, nosies, liežuvio nervų galūnes ir virsta elektriniais impulsais. Sustiprinus juos, garsiakalbyje galima išgirsti charakteringus „dr-r… dr-r” — sykį man bionikai demonstravo. It kulkosvaidžiu paleistos impulsų serijos išsišakoja nervais, sustiprėja arba nuslopina vienos kitas, jungiasi, įstringa molekuliniuose atminties narveliuose. Milžiniškas komutatorius — smegenys — rūšiuoja jas, lygina su cheminiais vidinės programos įrašais, kuriuose yra viskas: svajonės ir troškimai, pareiga ir tikslas, savisaugos instinktas ir alkis, nieilė ir neapykanta, įpročiai ir žinios, prietarai ir smalsumas, — o po to duoda įsakymus vykdantiesiems organams. Ir žmonės kalba, bėga, bučiuojasi, rašo eiles ir skundus, skrenda į kosmosą, kasosi pakaušį, spaudo mygtukus, auklėja vaikus, abejoja…

Kas gi svarbiausia?

Mano galvoje ryškėja valdomos žmogaus sintezės būdas. Galima įvesti papildomą informaciją ir pakeisti žmogaus formą bei turinį. Taip bus — ta linkme einama. Tačiau kokią informaciją įvesti? Ką taisyti? Šit, sakykim, aš. Tarkim, mašina sintetins mane (juo labiau, kad taip ir yra): ką aš norėčiau savyje ištaisyti?

Taip iškart nė nepasakysi. Prie savęs aš pripratau. Manė kur kas labiau domina aplinkiniai, nei mano paties asmenybė… Va va, visi mes taip — gerai žinome, ko norime iš kitų: kad jie nenuodytų mums gyvenimo. O ko mes patys iš savęs norime?

Vakar įvyko toks pokalbis:

— Sakyk, Lena, kokį sūnų tu norėtumei turėti?

— O… kas?

— Na, kokį tu jį norėtum matyti, pavyzdžiui, jam jau suaugus?

— Gražų, sveiką, protingą, talentingą, netgi.„dorą ir gerą.

Lai būna maždaug tavo ūgio… ne, geriau aukštesnis! TegU jis taptų smuikininkas, o aš vaikščiočiau klausyti jo koncertų. Lai būtų panašus į… nagi viešpatie, ko tu prašnekai apie tai? Oi, suprantu: tu nusprendei man pasipiršti! Taip? Kaip įdomu! Pradėk pagal visas taisykles, gal aš ir sutiksiu. Na!

— Mm… ne, aš šiaip, bendrai…

— Ak, bendrai! Abstraktus sūnus, taip?

— Kaip tik.

— Tuomet šį klausimą tau reikia svarstyti su kokia nors abstrakčia moterim, o ne su manim!

Moterys viską suvokia stebėtinai konkrečiai.

Beje, iš to, ką ji pasakė, galima išskirti vieną ypatybę — būti protingam. Kaip tik tai, kas man aišku.

Žmonės logiškai mąsto kur kas blogiau, negu elektroninės sistemos. Informacijos apdorojimo greitis menkas: 15–20 bitų per sekundę, — todėl nuolat tenka įjungti „gaišaties linijas”. Paklausk žmogų netikėtai ko nors sudėtingesnio, negu „Kiek valandų?” — ir išgirsi atsakymą: „A?” arba „Ką?” Tai nereiškia, kad pašnekovas apykurtis — tiesiog per tą laiką, kol tu kartoji klausimą, jis karštligiškai svarsto, ką atsakyti. Kartais ir šito laiko nepakanka, tuomet pasigirsta: „Mm… matote… ee… kaip čia jums geriau paaiškinus… mat…”

Pertrauka. Užsisėdėjau. Į laisvę!

Rytas panašus į smuiko melodiją. Žaluma gaivi, dangus mėlynas, oras grynas…

Antai per parką į instituto garažą žingsniuoja Paša Pūkinas — šaltkalvis, gėrovas ir klasčius; jis vyriškai neša ant nuožulnių pečių savo šeimos prakeiksmą. Tuojau aš jį išbandysiu.

. — Sakyk, Paša, ko tu geidi iš gyvenimo tokį rytą?

— Valentinai Vasiljevičiau! — šaltkalvis tarytum laukė šio klausimo, žiūri į mane džiaugsmingai ir įkvėptai. — Jums aš pasakysiu kaip saviškiui: dešimt rublių iki algos! Dievaži, atiduosiu!

Suglumęs aš išimu dešimtinę, duodu ir tik po to sumoju, kad Paša niekam ir niekuomet nėra skolų grąžinęs. Nėra buvę tokio fakto.

— Ačiū, Valentinai Vasiljevičiau, amžius neužmiršiu! — Pūkinas skubiai slepia pinigus. Pabrinkusiame jo veide matyti a gailestavimas, kad nepaprašė daugiau. — O ko jūs geidžiate iš gyvenimo lokį rytą?

— Mm. tiesą sakant… matai… n-na… kad ir pinigus atgauti.

— Jau ką man davėt — neprapuls! — ir Paša žygiuoja toliau.

M-taip… kaipgi čia aš? Vadinasi, ir su mano loginiu mąstymu ne kas? Keista: mano nervų tinklas kiekvieną sekundę perdirba visą Niagarą informacijos, jo padedamas aš atlieku sudėtingiausius, jokioms mašinoms neįmanomus judesius (rašau, pavyzdžiui), o šit laiku susigaudyti… Žodžiu, į „mašiną motiną” dera paruošus įvesti informaciją, kaip būti protingam, greitai susivokti. Jei man dievas nedavė, reikia nors naujuoju antrininku pasiriipinti. Lai bus protingesnis už mane, rasi nepakenks.”

„Rugpiūčio 3. Taip, bet… norint į mašiną įvesti informaciją, reikia ją turėti. O jos nėra.

Dabar aš dalinu laiką tarp informacinės kameros ir mašinos. Peržiūrėjau ne mažiau kaip toną literatūros — ir nieko doro.

Galima būtų padidinti dubleto smegenų apimtį — tai nesunku: aš matau, kaip atsiranda smegenys. Bet žmogaus protas nuo smegenų svorio nepareina: Anatolio Franso smegenys svėrė kilogramą, Turgenevo — du, o vieno kretino smegenų svoris siekė kone tris: 2 kilogramus 850 gramų.

Būtų galima padidinti smegenų žievės paviršių, vingių skaičių; tai irgi nesunku. Bet intelektas nuo vingių skaičiaus taip pat nepareina: strazdas turi daug daugiau vingių, negu mūsų artimiausias giminaitis orangutangas. Va tau ir paukštiška smegeninė!

Aš žinau, su kuo susijęs žmogaus protas; su mūsų nervinių ląstelių veiklos sparta. Tai visiškai aišku, elektroninėms mašinoms veiklos sparta — visų svarbiausia. Nesuskubo mašina išspręsti uždavinio per tą trumpą laiką, kol startuojančioje raketoje sudegė kuras, — ir raketa, užuot išėjusi į orbitą, kūlvirsčiomis lekia žemėn.

Didžiumą kvailysčių ir mes padarome analogiškai — per reikiamą laiko tarpą nespėjame išspręsti uždavinio, nespėjame susivokti. Gyvenimo uždaviniai — ne menkesni už raketos išvedimo į orbitą uždavinius. O laiko visuomet trūksta. Baisu pagalvoti, kiek kvailysčių pridaroma pasaulyje dėl to, kad mes per sekundę tegalime apdoroti tiktai dvi dešimtis, o ne dvi šimtines bitų loginės informacijos!

Ir ką gi? Didelė daugybė straipsnių, ataskaitų, monografijų apie skaičiavimo mašinų logikos tobulinimą ir darbo spartinimą (nors jų veiklos sparta jau bemaž siekia 10 milijonų operacijų per sekundę) — ir nieko, kaip pagreitinti žmogaus mąstymą ir pagerinti jo mąstymo logiką. Batsiuvys vaikšto be batų.

Žodžiu, kad ir kaip būtų liūdna, šį sumanymą teks atidėti geresniems laikams…”

Aspirantas Krivošeinas mąsliai patrynė kaklą. Taip, iš tikrųjų… Jis nesvarstė šios problemos, kažkaip neteko, — gal todėl, kad iš aspiranto stipendijos ne ką tepaskolinsi? Vienintelis dalykas, kuriuo jis užsiiminėjo — atminties tobulinimas, o ir šitai prasidėjo savaime: perdirbant save, pernelyg daug ką reikėjo atsiminti vienu metu. O kai bandymas baigdavosi, nereikalinga informacija trukdydavo naujam darbui. Todėl jam teko išmokti naudotis kryptingo užmiršimo chemija: „ištrinti” smegenų žievėje tas mažareikšmes naujų žinių detales, kurias paprasčiau vėlei sugalvoti, negu atsiminti.

Bet tai visai kas kita. O apie loginės smegenų veiklos spartą jis negalvojo. Aspirantui pasidarė nesmagu: taip įsikniso į biologiją, net užmiršo, kad pasirinko ją, ketindamas kaip inžinierius sistemologas ieškoti naujų galimybių žmoguje… Vadinasi, ne jis vadovavo darbui, o darbas vadovavo jam? Jis darė tai, kas ėjosi. „Žmonija gali žūti, jei kiekvienas darys tik tai, kas jam eisis”, — pasakė Androsiašvilis. Ir labai paprastai.

Bet tą problemą nelengva išspręsti: informaciją žmoguje perneša jonai, jų nepriversi skrieti tokiu greičiu, kaip guvius ir lengvus skaičiavimo mašinos elektronus… Ė, aš, rodos, teisinu save! Žmogus sugeba labai greitai spręsti sudėtingus uždavinius: judėti, dirbti, kalbėti, o logikos srityje jis stačiai maža teturi biologinio patyrimo. Gyvūnams evoliucijos procese nereikėjo galvoti, visose situacijose jiems teko „imtis priemonių”: įkąsti, sustaugti, pašokti, prišliaužti — ir kuo greičiau, tuo geriau. Va jeigu sėkmingai kovai už būvį gyvūnams būtų prireikę spręsti lygčių sistemas, vesti diplomatines derybas, prekiauti ir perprasti pasaulį… nemanyk, ir dar kaip būtų išsivystęs jų protas! Cia reikia pamąstyti, paieškoti…”

„Rugpiūčio 4. SSM-12 pulto lemputės ėmė mirkčioti ramiau. Tai reiškė, kad „mašina motina” įsiminė visą informaciją apie mane. Kur dabar jos, mano svajonės, charakterio trūkumai, žarnyno sandara, mintys ir neeilinė išvaizda — „magnetinės atmi ties” kubuose? Kristalobloko narveliuose? O gal ištirpo auksaspalviame bako skystyje? Nežinau, bet tai nesvarbu.

Rytoj — bandomasis atgaminimas. Tik išbandymas, ir nieko daugiau.”

„Rugpii: ičio 5. 14 valandų 5 minutės — „Galima!” Iš saulės spalvos skysčio bake pradėjo formuotis naujas vaiduokliškas „aš”. Vaizdas toks pat, kaip ir atsirandant triušiui, tik vienu metu su kraujotakos sistema viršutinėje bako dalyje susidaro pasklidas pilkšvas krešulys; iS jo paskui formuojasi smegenys. Smegenys, kuriems pagerinti aš neturiu informacijos. Akys mato, tik rankos nepasiekia…

Ketvirtą valandą naujasis dubletas materializavosi iki neperregimos stadijos; ant jo buvo žymu trumpikės ir sportiniai marškinėliai…

…Jei prieš pusmetį kas nors man būtų sakęs, kad į mano bandymų metodiką įeis gyvybės ir mirties, moralės ir baudžiamųjų įstatymų klausimai, aš vargu ar būčiau pajėgęs deramai įvertinti tokį sąmojų. O šiandien aš stovėjau prie bako ir galvojau: „Štai tuojau jis atgis, išnirs iš skysčio… Kam? Ką aš su juo veiksiu?”

— Aš egzistavau ir prieš atsirasdamas mašinoje, — pasakė man pirmasis dubletas. — Aš buvau tu.

Ir jis buvo nepatenkintas savo padėtimi. Ir su šituo mums prasidės bendro gyvenimo grožybės: nesutarimai dėl Lenos, būgštavimai, kad kas neužkluptų drauge, tachtos ir sudedamosios lovos problema… Ir svarbiausia: čia ne tai, ko aš laukiau ig naujojo bandymo. Aš noriu valdyti žmogaus sintezę, o čia tik mėginimas. Mėginimas nusisekė — mašina atkuria mane. Reikia eiti toliau.

Bet jeigu aš jį ištirpinsiu, įsakęs „Ne!” — juk tai bus mirtis? Tik, atleiskite, kieno mirtis? Mano? Ne, aš gyvensiu. Antrininko bake? Bet juk jis dar negyvena…

Ar tik mano eksperimentai — ne teismingas dalykas? O antra vertus, jei aš per kiekvieną bandymą dauginsiu savo dubletus, ar tai nebus piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi? Dubleto aspiranto teisybė: čia tikrai „darbelis kaip reikiant”!

Visos tos mintys, ko gero, iš silpnadvasiškumo. Šiuolaikiniame pasaulyje žmonės politinių tikslų ir idėjų vardan patys eina ir kitus siunčia žudyti ir mirti. Yra idėjų ir tikslų, kurie tai pateisina. Aš irgi turiu didelę idėją ir dideli tikslą: sukurti būdą,

kuris padėtų tobulinti žmogų ir žmonių visuomenę; jos labui aš, jei prireiks, ir savęs nepagailėsiu. Tai kodėl gi aš bijausi savo darbo interesais sukomanduoti „Ne!”? Reikia biTiti žiauresniam, jei jau sykį ėmeisi tokio darbo.

Tuo labiau kad tai vis dėlto ne mirtis. Mirtis yra visiškas informacijos apie žmogų išnykimas, tačiau „mašinoje motinoje” informacija neišnyksta, o tik pereina iš vienos formos (elektriniai impulsai ir potencialai) į kitą, į žmogų. Sulig pirmu pareikalavimu aš visuomet galiu pagaminti naują dubletą…”

Aš svarsčiau, kol Slangai, išsišakojantys nuo bako, pradėjo ritmingai trūkčioti, siurbdami atliekamą skystį. Tuomet užsidėjau „kepurę” ir įsakiau mašinai „Ne!”

Labai nemalonu matyti: buvo žmogus — ir ištirpo. Ir dabar negera… Nieko, vaikine, neskubėk. Aš tave pagaminsiu taip, kad bus miela malonu. Tiesa, aš negaliu tau įdėti proto daugiau, negu pats turiu, bet išorę aš tau padarysiu tokią — apsvaigsi. Juk tavyje — kaip ir manyje — daug kliaudų: kreivokos kojos, pernelyg plačios ir storos šlaunys, gungtelėjusi nugara, liemuo kaip rąstgalys, baisybė nereikalingų plaukų ant kojų, ant kriitinės ir nugaros. O atvipusios ausys, o žandikaulis, teikiantis mano veidui pareigingo bukagalvio išraišką, o kakta, o nosis… ne, btikime savikritiški: tokia išorė nė velniui netinka!”

„Rugpiūčio 6. Antras mėginimas — kaskart sunkiau! Šiandien aš užsigeidžiau vienu moju pataisyti naujojo antrininko išvaizdą ir taip apsikvailinau, kad ir prisiminti nemalonu.

Aš pradėjau bandymą, tiksliai žinodamas, kas mano išorėje „ne tai” (tiesą sakant, viskas ne tai, jei galiu pakeisti). Tačiau kas — „tai”? Bandymuose su triušiais „tai” kriterijumi buvo visa, kas tik man kniosteldavo į galvą. Bet žmogus — ne triušis; nors ir sakoma: viena galva gerai, o dvi dar geriau, bet niekas ir niekuomet šito nesuprato biologine prasme.

Kai po komandos „Galima!” pasirodė naujojo antrininko pavidalas ir pusiau vaiskūs šviesiai violetiniai pilvo raumenys ėmė dengtis geltonomis riebalų apnašomis, aš daviau signalą „ne tai!” Mašina, paklusdama mano vaizduotei, ištirpdė riebalų sluoksnį ten, kur aš jį mačiau: ant pilvo ir apie kaklą. O ant nugaros ir šonų riebalai liko…

Aš tai ne iškart pastebėjau, nes ėmiausi taisyti veidą. Vaizduotėje dutileto kaktai suteikiau kilnius bruožus, o kai dir telėjau iš šono, mane apėmė siaubas: kiaušas susiplojo ties viršugalviu! O ir kaktos forma aiškiai neatitiko likusios veido dalies.

Žodžiu, aš pasimečiau. Mašina mano sutrikimą visai pagrįstai suprato kaip visišką „ne tai!” ir ištirpdė dubletą.

Aš atsidūriau aklavietėje. „Tai” — be abejonės, žmogaus kūno grožis. Klasikiniai pavyzdžiai yra. Bet… per dvi sintezės valandas paversti dubletą maloniu antikinių formų vyriškiu — uždavinys neįkandamas ne tik man, nepasiruošusiam, o ir labiausiai kvalifikuotam TSRS Dailininkų sąjungos skulptoriui! Vienintelė viltis, kad mašina įsimena visus dublete daromus pakeitimus.

Tuomet aš dar kartą sukomandavau „Galima!” Taip, „mašina motina” viską įsimena: dublete išliko mano betalentės pataisos. Šitaip jau geriau, galima dirbti tiek seansų, kiek prireiks.

Per šį seansą aš galutinai nuėmiau nereikalingus riebalus nuo dubleto kūno. Dingo jo pilvukas, netgi išryškėjo talija, kaklas įgavo aiškias apybrėžas… Pradžiai užteks. „Ne!” Viskas sutirpo, aš išlėkiau į miesto biblioteką.

Dabar sklaidau profesoriaus G. Gicesku Plastinės anatomijos atlasą (atsargoje dar keturios gausiai iliustruotos knygos apie Atgimimo epochos meną), gilinuosi į žmogaus kūno proporcijas, renku dubletui išvaizdą kaip kostiumą. Leonardo da Vinčio kanonai, Diurerio kanonai, Smito-Fričo proporcijos… Pasirodo, proporcingai sudėto vyro sėdmenys yra kaip sykis pusėj augumo. Kas galėtų pagalvoti!

Dieve, kuo tik vargšui inžinieriui netenka užsiimti!

Pagrindu imu Herkuli Farnezietį, nes jis atlase parodytas iš visų pusių.”

„Rugpiūčio 14. Dvylika mėginimų — ir vis ne tai. Grubu, vulgaru. Tai viena koja išeina trumpesnė už kitą, tai rankos nevienodos. Štai ką: verčiau dubletą projektuosiu pagal diureriškas Adomo proporcijas.”

„Rugpiūčio 20. Proporcijos yra. O veidas — nors verk. Beakis negyvas lipdinys su Krivošeino bruožais. Stambios marmurinės rausvai geltonos spalvos garbanos vietoj plaukų. Žodžiu, šiandien buvo dvidešimt pirmasis „Ne!”

Kažkas atsargus ir nepatiklus manyje vis klausinėja; „O čia tai? Būdas, kurį tu dabar ruoši, ar tai jau tas būdas?”

Mano manymu, taip. Šiaip ar taip — tai žingsnis ta linkme. Kol kas aš žmogaus sintezei į mašiną įvedu tik aukštos kokybės informaciją apie jo kūną. Tačiau juk „mašinai motinai” tokiu pat būdu galima (ilgainiui mes sugalvosime, kaip tat padaryti) perteikti bet kokią žmonijos sukauptą informaciją apie pačias geriausias žmogaus savybes ir sukurti ne tik gražios išvaizdos, fiziškai stiprius, o ir protu bei dvasia gražius ir stiprius žmones. Paprastai žmonėse gera sumigę su bloga: tas protingas, bet silpnadvasis, kitas turi stiprią valią, bet iš kvailumo ar nemokšiškumo eikvoja ją niekams, o trečias ir protingas, ir tvirtos valios, ir geras, bet menkos sveikatos. O šis būdas padės atmesti visa, kas bloga, ir sintetinti žmoguje lik pačias geriausias žmonių savybes.

„Sintetinis bebaimis ir nepriekaištingas riteris” — tai, tur būt, siaubingai skamba. Tačiau galų gale koks skirtumas: sintetinis ar natūralus? Kad tik jų būtų daugiau. Juk jų labai maža, tokių „riterių” — asmeniškai aš juos pažįstu tik iš knygų ir kino filmų. O jie laibai reikalingi gyvenime: kiekvienam atsiras ir vietos, ir darbo. Ir kiekvienas jų gali turėti įtakos geresniam dalykų iklostymuisi pasaulyje.”

„Rugpiūčio 28. Pavyko! Ech jūs, terliai nelaimingi, besistengiantys teptuku ar plaktuku negyvoje medžiagoje įkūnyti gyvo žmogaus grožį ir jėgą! Stai jis, mano „teptukas”; elektroninė cheminė mašina, mano smegenų, mano vaizduotės tąsa. Ir aš — inžinierius, ne dailininkas! — nekišdamas rankų, minties pastangomis atgaminu gyvos būtybės grožį gyvoje būtybėje.

Grakščios ir tikslios Diurerio Adomo proporcijos ir reljefinė Herkuleso muskulatūra. Ir veidas malonus… Dar du trys pataisymai — ir viskas.”

„Rugsėjo 1, pirmoji kalendoriaus dienai Tuojau einu į laboratoriją. Kelnes jam turiu, marškiniai yra, bateliai yra. Į lagaminėlį! Nagi, kad tik neužmiršus kino kameros — filmuosiu iškilnaus dubleto atsiradimą. Iš anksto gardžiuojuosi, kaip šio mėgėjiško filmo demonstravimas kada nors sukrės protus!

Tuoj nueisiu, užsidėsiu „Monomacho kepurę” ir mintyse sukomanduosiu… ne, pasakysiu, tarsiu, velniai griebtų, galingu ir gražiu balsu, kokiu kažkada panašioje situacijoje bylojo dievas Sabaotas:

— Galima! Užgimk, dublete Adomai — Herkuli — Krivošeinai!

„Ir išvydo dievas, kad gerai išėjo…”

Žinoma, aš ne dievas. Aš žmogų kilriau mėnesį, o jis susitvarkė per sutrumpintą darbo dieną, šeštadienį. Bet argi tat buvo darbas?”