Savęs atradimas

VIENUOLIKTAS SKYRIUS

Paskesnis įrašas dienoraštyje aspirantą Krivošeiną apstulbino nelygiu, tartum net pakitusiu braižu.

„Rugsėjo 6. Bet juk aš nenorėjau… nenorėjau, visai nenorėjau aš šito! Dabar man dera surikti: nenorėjau aš tol Aš stengiausi, kad viskas būtų gerai… be chaltūros ir klaidų. Dargi naktimis nemiegodavau, gulėdavau užmerktomis akimis, įsivaizduodavau su visomis smulkmenomis Herkulio kiiną, po to Adomo, planuodavau, ką pakeisti dublete.

Ir aš neįstengdavau visko padaryti per vieną seansą. Niekaip neįstengdavau, todėl ir ištirpdydavau… Neišleisi juk į gyvenimą luošio nevienodo ilgumo kojomis ar rankomis. Ir nė žinoti nežinojau, kad ištirpdydamas aš kiekvienąsyk nužudau jį. Iš kur aš tai galėjau žinoti?

…Kai tik skystis slūgdamas apnuogino jo galvą ir pečius, antrininkas savo galingomis rankomis įsitvėrė į bako kraštą, iššoko — o aš kaip sykis sukiojau kino kamerą, fiksavau istorinę akimirką, kaip žmogus atsiranda iš mašinos — ir parkrito priešais mane ant linoleumo, springdamas nuo kimaus staugiančio verksmo. Aš puoliau prie jo:

— Kas tau?

Lipniomis rankomis jis glėbė mano kojas, trynė į jas galvą, bučiavo mano rankas, kai aš mėginau jį pakelti:

— Nežudyk manęs! Nebežudyk manęs! Už ką tu mane, ooo! Nereikia! Dvidešimt penkis kartus… dvidešimt penkis kartus tu mane nužudei, o-o-o-o!

Bet juk aš nežinojau. Aš negalėjau žinoti, kad jo sąmonė atgydavo per kiekvieną bandymą! Jis suprato, kad aš pertaisinėju jo kūną, išsidirbinėja su juo kaip tinkamas, ir nieko negalėjo padaryti. Ir po mano komandos „Ne!” pradžioje tirpdavo jo kūnas, o paskui gesdavo sąmonė… Ko gi anas dirbtinis idiotas tylėjo, kad sąmonė pradeda veikti anksčiau, nei kūnas?!”

— Ak, velnias! — suglumęs burbtelėjo aspirantas. — Juk iš tikrųjų — smegenys ir išsijungti turi paskutinės… Pala, kada tai buvo? — Jis pasklaidė puslapius, peržiūrėjo datas ir atsiduso dargi su kažkokiu palengvėjimu: ne, jis nekaltas. Rugpiūtyje ir rugsėjyje jis nieko negalėjo pranešti, pats dar nieko nesuprato. Būtų šį bandymą daręs jis — lygiai tai pat būtų apsirikęs.

„..Ir susiformavo klasikinio kūno sudėjimo, malonios išvaizdos ir palaužtos užuito vergo psichikos žmogus. „Bebaimis ir nepriekaištingas riteris”…

Vangstykis dabar, ieškok kaltų, atmata! Nežinojai, stengeisi! Ar tik stengeisi? Bene nebuvo puikavimosi savimi, bene tu nesijautei dievu, išdidžiai sėdinčiu debesyse, nomenklatūriniame, oda apmuštame krėsle? Dievas, nuo kurio minties krustelėjimo parėjo, atsiras ar ištirps žmogus, bus jis ar nebus. Negi nepatyrei tu tokio kaip ir intelektualinio geidulingumo, kai vėl ir vėl įsakinėdavai „mašinai motinai”; „Galima!”, „Ne tai!”, „Ne!”?

…Tą pačią minutę jis pamėgino ištrūkti iš laboratorijos, pabėgti. Vos prikalbėjau jį nusiprausti ir apsirengti. Jis visas drebėjo. Apie tai, kad jis drauge su manim dirbtų laboratorijoje, negalėjo būti nė kalbos.

Penkias dienas jis gyveno pas mane, penkias baisias dienas. Aš vis tikėjausi: atsigodės, atgis… Kur ten! Ne, jis sveiko kūno, viską žino, viską atsimena — „mašina motina” jam sąžiningai perteikė mano informaciją, mano žinias, mano atmintį… Tačiau visa tai gožė nei jo valiai, nei mintims nepavaldi patirtų kančių baimė. Jau pačią pirmąją dieną jo plaukai pražilo nuo atsiminimų.

Man jis jautė nenugalimą siaubą. Kai aš grįždavau namo, jis iškart pašokdavo ir atsistodavo nuolankia poza; jo gladiatoriška nugara susikūprindavo, rankos su galingais raumenų gūbriai glebiai nukardavo — jis tarytum stengdavosi būti mažesnis. O akys… ak, tos akys! Jos žvelgdavo į mane maldaujamai, kupinos užguito ryžto nežinia kuo sužadinti gailestį. Man darydavosi baisu ir nepatogu. Niekada nemačiau, kad žmogus taip žiūrėtų.

O šiąnakt, maždaug apie ketvirtą valandą… pats nežinau, kodėl aš pabudau. Ant lubų sklido pilka negyva dujinių gatvės žibintų šviesa. Dubletas Adomas stovėjo palinkęs ties manimi, užsimojęs man į galvą hanteliu. Aš aiškiai mačiau, kaip dešiniosios rankos raumenys įsitempė smūgiui. Keletą sekundžių mudu sustingę žiūrėjome į kits kitą. Paskui jis nervingai sukrizeno ir atsitraukė — basos kojos nušlepsėjo parketu.

Aš atsisėdau ant tachtos, įjungiau šviesą palubėje. Jis susigūžė ant grindų prie spintos ir įkniaubė galvą į kelius. Ir pečiai, ir hantelis jo rankoje nervingai trūkčiojo.

— Ką gi tu? — piktai paklausiau aš. — Reikėjo smogti, jei nusitaikei. Vis būtų širdyje palengvėję.

— Negaliu užmiršti, — mėšlungiškai kūkčiodamas, murmėjo jis aidžių baritonu, — supranti, negaliu užmiršti, kaip tu mane žudei… dvidešimt penkis kartus!

Aš atidariau stalčių, išėmiau savo pasą, inžinieriaus diplomą, pinigus, kiek buvo, papurčiau jį už pečių:

— Stokis! Renkis ir išeik. Išvažiuok kur nors, įsitaisyk, dirbk, gyvenk. Drauge mums nieko neišeis: nei tau nebus ramybės, nei man… Aš nekaltas! Velniai rautų, tu gali suprasti, kad aš nežinojau? Aš dariau tai, ko dar niekas nedarė, — galėjau gi aš kai ko nežinoti? Žmogus gali gimti luošys arba beprotis, gali toks pasidaryti po ligos, po avarijos, bet tuo atveju nėra ko kaltinti, nėra kam perskelti kiaušo hanteliu. Atsidūręs būtum tu mano vietoje, viskas būtų susiklostę taip pat, nes tu — tai aš, supranti?

Jis traukėsi atbulas prie sienos. Kretėdamas. Tai mane prablaivė.

— Atleisk. Imk mano dokumentus, aš čia kaip nors išsiversiu. Štai žiūrėk, — aš atskleidžiau pasą, — fotonuotraukoje tu dargi labiau panašus į mane, negu aš pats… Fotografas tikriausiai irgi stengėsi patobulinti mano fizionomiją. Imk pinigus, lagaminą, drabužius — ir dumk, kur akys veda. Pagyvensi savarankiškai, padirbėsi — gal atitoksi.

Prieš dvi valandas jis išėjo. Susitarėme, kad parašys iš ten, kur įsikurs. Neparašys…

Vis dėlto gerai, kad jis kėsinosi mane užmušti. Vadinasi, ne vergas — skriaudą jaučia. Gal jis ir atsitaisys?

O aš sėdžiu… nė vienos minties galvoje. Reikia pradėti iš naujo… Oi gamta, kokia vis dėlto tu bestija! Kaip tau patinka juoktis iš mūsų sumanymų! Pamagini, o paskui…

Liaukis! Liaukis, kaltų ieškai — gamta čia niekuo dėta, ji tavo darbe tėra tik kaip pradinė medžiaga. O visa kita — tavo, nėr ko išsisukinėti.

Sučirškė žadintuvas: ketvirtis aštuntos — laikas keltis, praustis, skustis, eiti į darbą… Blausi saulė virš namų, padūmavęs, murzinas dangus, it beplaunant sujuodinta užuolaida. Vėjas kelia dulkes, plaiksto medžius, pučia į balkono duris. Apačioje, prie namo, troleibusas iš sustojimo vietos sušlemščia žmones. Žmonių vėl prisirenka, ir visų veiduose vienoda išraiška: kad tik nepavėlavus į darbą!

Ir man reikia į darbą. Tuojau nueisiu į laboratoriją, įrašysiu į žurnaliūkštį nesėkmingo eksperimento rezultatą, pasiguosiu nuvalkiotais moralais: „iš klaidų mokomės”, „moksle nėra pramintų kelių…” Imsiuosi kito bandymo. Ir vėl klysiu, žalosiu ne bandinius — žmones?.. Savimyla, įsisvajojęs kretinas, apsiginklavęs naujausia technika!

Vėjas plaka medžius… Ieškojimų ir atradimų dienos, apmąstymų vakarai, svajonių naktys… visko buvo. Va tu ir atėjai, blaivas pagelus ryte, kai protas aiškesnis. Negailestingas ryte! Tikriausiai kaip tik tokiu blaiviu metu moterys, kiaurą naktį prasvajojusios apie kūdikį, eina daryti aborto. Ir mane ištiko abortas, persileidimas… Aš svajojau, aš norėjau žmonėms laimės, o sukūriau jau du nelaimingus. Nesusidorosiu aš su tuo darbu. Aš silpnas, niekingas ir kvailas. Reikia imtis ko nors vidutiniško, kas neviršytų jėgų — straipsnio, disertacijos… Ir viskas bus gerai.

Vėjas plaka medžius. Vėjas plaka medžius… Gretimanie balkone radiola groja Mocarto „Rekviem”. Mano kaimynas docentas Priščepa iš pat ryto stengiasi nusiteikti matematiškai. „Rekvi… rekviem…” — visiškai ir nesugrąžinamai kažką palydi iš gyvenimo balsai. Tokiai muzikai grojant; bepigu būtų nusišauti — niekas neatkreiptų dėmesio į šūvį.

Vėjas plaka medžius…

Ką gi aš padariau? O juk dvejojau, paskui ir nebedvejojau — žinojau. Žinojau, kad bet koks pakeitimas, kurį aš sukeliu jame, lieka, kad „mašina motina” viską atmena. Neteikiau reikšmės? Kodėl?

Glūdėjo mintis, dargi žodžiais neišreikšta, kad nebūtų taip gėda. O gal palaimingo saugumo jausmas, ar ką: juk tai ne aš. Tai dedasi ne su manim… Ir dar — nebaudžiamumo jausmas: ką panorėsiu, tą ir padarysiu, nieko man už tai nebus…

Nenusišausi, niekše! Nieko tu sau nepasidarysi — nugyvensi iki pensininko amžiaus ir dar savo gyvenimą statysi pavyzdžiu kitiems.

Vėjas plaka medžius. Troleibusas šlamščia žmones iš sustojimo…

Aš nenoriu eiti į darbą.”

„Rugsėjo 20. Pilkas asfaltas. Pilki debesys. Motociklas ryja kilometrus — kaip lakštinius. Apmirė prie kelio vaikiščias, ir iš jo pozos natyti, kad jis ką tik nepajudinamai nusprendė: užaugsiu didelis — būsiu motociklininkas, važinėsiu raudonu motociklu. Būk motociklininkas, berniūkšti, tik nebūk tyrinėtojas…

Vis didinu greitį. Spidometro rodyklė persirito per devyniasdešimt. Vėjas įsismaginęs talžo veidą. Priešpriešiais išniro savivartė — spaudžia, žinoma, pačiu kelio viduriu, dargi užkabindamas kairiąją pusę. Tie nevidonai savivarčių vairuotojai motociklininkų žmonėmis nelaiko, taikstosi nuginti į kelkraštį: Na, šitam aš nesitrauksiu iš kelio.

Ne, aš neįsirėžiau į savivartę. Gyvas. Šit aprašinėju, kaip šiandien dūmiau pastėrusiomis akimis nežinia kur ir ko. Reikia juk kažką rašinėti… Savivartė paskutinę sekundę metėsi dešinėn. Užpakalinio vaizdo veidrodėlyje aš mačiau, kaip vairuotojas, iššokęs ant kelio, man pavymui mojavo kumščiais.

Tiesą sakant, jei ir būčiau užsimušęs, koks skirtumas? Maskvoje yra atsarginis Krivošeinas… Negaliu, kaip man dabar viskas biauru. Net ir aš pats sau.

…Kaip jis drebėjo, kaip glėbesčiavo mano kojas — stiprus, gražus „ne aš”! O juk aši galėjau nuvokti ir užkirsti kelią jo negandui, galėjau! Bet nusprendžiau: bus gerai ir taip, ką čia! Juk jis — ne aš.

O viskas buvo taip įdomu, gera, gražu: mes svajojome ir postringavome, rūpinomės žmonių gerove, iškilmingai pasiž dėjome… kokia gėda! O dirbdamas nesiskaičiau su tuo, kad kuriu žmogų. Apie viską galvojau: apie dailingas formas, apie intelektualinį turinį, o tai, kad jam gali būti skaudu ir baisu, kažkaip nė į galvą neatėjo. Sulipdžiau greitosiomis „įrodymą”, kad informacinės mirties bandyme nėra — ir gerai. O pats prievartos aktas prieš jį ir buvo mirtis.

Kaipgi tai atsitiko? Kaip atsitiko?

Balti stulpeliai palei plentą atmuša motoro čiaudėjimą: čiakčiak-čiak-kaip atsitiko? Ciak-čiak-čiak-kaip atsitiko? Spidometras rodo šimtą dešimt, šmėkščioja pilkai žali žemės ir medžių ruožai. Tokiu greičiu aš galėčiau pabėgti nuo persekiotojų ar išgelbėti ką nors, laiku atvykęs. Bet man nėra nuo ko bėgti ir nėra ką gelbėti. Aš turėjau ką gelbėti, bet ten reikėjo sąžiningai galvoti, o ne akseleratoriaus rankenėlę sukinėti. Sąžiningai galvoti…

Aš galiu įveikti visokias aukštumas, stichijas — ir minties pastangomis, ir raumenų jėga, ką ten! Su stichijomis aišku, jas įveikti galima, O va kaip įveikti save?

Ką tik aš persklaidžiau dienoraštį — ir net baisu pasidarė: kokia begėdiška ir paslaugi mano mintis! Stai aš samprotauju, kad žmonių nelaimės kyla dėl jų neprincipingumo, dėl to, kad jie laikosi pažiūros „ne mano kiaulės, ne mano pupos”, o už keliolikos puslapių aš suktai kuriu savo požiūrį „ne mano pupos”: nereikia prasidėti su Hariu Chiloboku, lai rašo savo daktarinę disertaciją… Štai aš svarstau, kaip padaryti, kad iš atradimo turėtume tik „gera”, o šit, remdamasis žmogžudystėmis pasaulyje, raginu save būti žiauriu… Stai aš (arba mudu su antrininku — aspirantu, vis tiek) nusižeminu iki vidutinio inžinieriaus, kuriam sunku ir neįprasta dirbti tokį darbą — moralinis apsidraudimas, jei nepasisektų; o šit kai pradėjo sektis, aš lyginu save su dievu… Ir visa tai aš rašiau nuoširdžiai, nepastebėjau jokių prieštaravimų.

Nepastebėjau? Nenorėjau pastebėti! Taip malonu ir. patogu buvo puikuotis, meluoti sau pačiam iš grynos širdies, tinkinti idėjas ir faktus savo dvasiniam komfortui. Išeina, iš esmės aš galvojau ne apie žmoniją, o apie save patį? Vadinasi, šis darbas, vertinant jį ne moksliniu, o moraliniu požiūriu, buvo stačiai neeilinis pižoniškumas. Žinoma, kur jau ten rūpinsies kažkokiais eksperimentiniais pavyzdžiais!

Kas tu per žmogus, Krivošeinai?”

„Rugsėjo 22. Nedirbu. Negalima man dabar dirbti… Šiandien nežinia kuriam galui motociklu suvažinėjau į Berdičevą. Beje, ta proga perpratau, ką reiškia mįslingoji frazė, kurią kažkada užrašė spausdinimo automatai. DvideSimt šešios kapeikos — tai degalų pripylimo kaina: penki litrai benzino, du šimtai gramų tepalo — kaip sykis užtenka nuo Berdičevo iki Dneprovsko… Atidengiau dar vieną „paslaptį”!

Kurgi dabar antrininkas Adomas, kur jis išvažiavo?

…Ir ta būtybė, kurią mašina bandė padaryti tuoj po pirmojo antrininko: pusiau Lena, pusiau aš… Ji tikriausiai irgi pergyveno mirties siaubą, kai mes įsakėme „mašinai motinai” ją ištirpdyti? Ir tėtušis… O velnias! Kam aš galvoju apie tai?

Tėtušis… paskutinis Krivošeinų giminės kazokas. Pasak šeimos padavimo, mano proseniai kilę iš Zaporožės Sečės. Gyveno kažkada šaunus kazokas, sužalojo jam kaklą mūšyje — štai ir paėjo Krivošeinai. Kai imperatorė Katia išvaikė Sečę, jie persikėlė į Užvolgį. Mano senelis Karpas Vasiljevičius primušė popą ir apskrities pristavą, kai tie nutarė kaime uždaryti zemstvos mokyklą, o vietoj jos įsteigti parapinę. Aš ir supratimo neturiu, kuo jos skiriasi, tačiau senelis mirė katorgoje.

Tėtušis dalyvavo visose revoliucijose, per pilietinį kovėsi pas Čiapajevą kuopos vadu.

Pastarajame kare, jau būdamas senukas, kovojo tik pirmuosius dvejus metus. Traukėsi iš Ukrainos, ties Charkovu išvedė savo batalioną iš apsiausties. Paskui dėl sužeidimo ir nerikiuotės amžiaus buvo perkeltas į užnugarį, kariniu komisaru į Užuralę. Ten, stanicoje, jis, kareivis ir valstietis, m.okė mane jodinėti, prižiūrėti ir kinkyti arklius, arti, plauti šieną, šaudyti iš šautuvo ir pistoleto, dirbti žemę, osoaviachimo kardu kirsti gluosnius; vertė ir vištas plauti, ir kiaules skersti plokščiu durtuvu po dešiniuoju mentikauliu, kad kraujo nebijočiau. „Gyvenime pravers, sūneli!”

…Beveik prieš pat jo mirtį nuvažiavome mudu į jo tėviškę, į Mironovką, pas pusbrolį Jegorą Stepanovičių Krivošeiną. Besėdint pirkioje, begirsnojant susitikimo proga, parlėkė senelio Jegoro anūkėlis:

— Seneliuk, Avių dauboje, kur užtvanką stato, škiletą molyje atkasė!

— Avių? — perklausė tėtušis. Seniai susižvalgė. — Nagi, nueikim, pažiūrėsim…

Darbininkų ir smalsuolių minia prasiskyrė, duodama kelią dviem sunkiai žingsniuojantiems senukams. Pilki sudūlėję kaulai buvo sudėti į krūvą. Tėvas pabaksnojo lazda kaukolę — ta apsivertė ir parodė skylę virš dešiniojo smilkinio.

— Mano! — tėtušis pergalingai pažvelgė į Jegorą Stepanovičių. — O tu taigi prašovei pro šalį. Rankos drebėjo?

— Iš kur tu žinai, kad tavo? — įsižeidęs atkragino barzdą tas.

— Na, negi užmiršai? Jis juk į kaimą grįžo. Aš dešinėje kelio pusėje gulėjau, tu — kairėje… — ir tėtušis, kad būtų įtikinamiau, lazda nubraižė molyje schemą.

— Tai kieno gi čia palaikai, seniai? — griežtai paklausė jaunyvas darbų vykdytojas puošniu kombinezonu.

— Esaūlo, — prisimerkęs paaiškino tėtušis. — Per pirmąją revoliuciją mūsų kaime Uralo kazokėliai buvo apsistoję — tai čia jų esaūlas. Tu milicijos netrikdyk, sūnau. Nutrauksim bylą dėl įsisenėjimo.

…Kaip tat buvo šaunu: guli naktį stepėje už kaimo su tėvo berdanu, lauki esaūlo — tiek iš idėjos, tiek ir dėl to, kad jis, pašlemėkas, prasčiokus bizūnu čaižė, mergas po kluonus tąsė! Arba skrendi ant žirgo, jausdamas kalavijo sunkumą rankoje, prisitaikai: kirsti va tą, barzdylą, nuo perpetės, įkypai!

O aš paskutinį kartą mušiausi maždaug prieš aštuonioliką metų, ir tai ne iki pergalės, o iki skambučio pamokai. Ir ant žirgo nešuoliavau nuo Užuralės laikų. Visas mano šaunumas — aplenkti ką motociklu priešais pat ateinantį transportą.

Nebijau aš, tėti, nei kraujo, nei mirties. Tik nepravertė man tavo paprastas mokslas. Dabar revoliucija vyksta kitomis priemonėmis, atradimai ir išradimai — ginklai rimtesni, svaresni už kardus. Ir bijau aš, tėti, suklysti…

Meluoji! Meluoji! Vėl puikuojiesi prieš save, pižone! Nenugalimas veržimasis į pižonus… Ak, kaip gražiai parašyta: „Bijau aš, lėti, suklysti” ir apie revoliuciją. Nedrįsk apie tai!

Tu rengiesi žmonėse (taip, žmonėse, o ne dirbtiniuose antrininkuose!) sintetinti dvasios kilnumą, kurio tavyje nėra, grožį, kurio tu neturi, poelgių ryžtingumą, kurio tu neišsiugdei, pasiaukojimą, apie kurį tu neturi supratimo…

Tu kilęs iš geros šeimos; tavo protėviai mokėjo ir dirbti, ir ginti teisingą reikalą, ir mušti niekšus — kada kumštim, kada berdanu — nenuolaidžiaudavo… O kas tu esi? Ar stojai tu už teisyl)ę? Ale, nebuvo tinkamos progos? O ar nesivangstei tu — gudragalviškai ir apdairiai — tokių progų? Ką, nesinori prisiminti?

Taigi tas ir yra, kad aš visko bijau: gyvenimo, žmonių. Netgi Leną myliu kažkaip baikščiai: bijau suartėti, bijau ir prarasti. Ir, sergėk dieve, kad nebūtų vaikų. Vaikai komplikuoja gyvenimą…

O argi ne iš baimės aš slapstausi su savo atradimu, iš baimės, kad neįstengsiu nukreipti jo vystymo teisinga linkme? Ir tiesa: neįstengsiu. Aš skystablauzdis. Iš tų protingųjų skystablauzdžių veislės, kuriems geriau nebūti protingiems, nes protas jiems duotas vien tam, kad suprastų savo smukimą ir bejėgiškumą…”

Aspirantas Krivošeinas užsirūkė, ėmė nervingai vaikščioti po kambarį. Sunku buvo skaityti tuos užrašus — juk rašoma ir apie jį. Jis atsiduso, grįžo prie stalo.

„…Ramiau, Krivošeinai. Ramiau. Taip galima nusišnekėti iki isteriškų poelgių. O darbas vis dėlto ant tavo pečių… Dar ne viskas prarasta, ne toks jau tu kalės vaikas, kad, nieko nelaukiant, reiktų pasismaugti.

Galiu net palankiai save įsivaizduoti. Aš nepanaudojau savo atradimo asmeninei sėkmei ir nepanaudosiu. Aš dirbau išsijuosęs, neslainikavau. Dabar aš suvokiu dalyko esmę. Taigi, aš ne blogesnis už kitus. Suklydau. O kas neklydo?

Taip, bet mano darbe lyginimas pagal santykinę skalę — blogesnis aš už kitus ar geresnis — netinka. Kiti tyrinėja sau kristalus, kuria mašinas; jie atsakančiai išmano savo darbą, ir to pakanka. Valdingieji jų charakterio bruožai nuodija gyvenimą tik jiems patiems, laboratorijos bendradarbiams ir artimiausiems giminaičiams. O mano darbo ne ta specifika. Norint kurti Žmogų, maža žinoti, maža turėti tyrinėtojo gyslelę, sumaniai „sukioti rankenėles” — reikia pačiam būti Žmogui; ne geresniam ar blogesniam už kitus, o absoliučia prasme — bebaimiui ir nepriekaištingam riteriui. Aš nieko prieš tokiu tapti, tik nežinau kaip. Neturiu aš tokios informacijos…

Vadinasi, šis darbas ne mano nosiai?”

„Spalio 8. Mūsų parke geltai raudonas ruduo, o aš negaliu dirbti. Pilna sausų lapų, menkiausias lietutis juose sukelia baisų čežesį, o paskui it kava pakvimpa pelėsiais. O aš negaliu dirbti…

Gal nieko nė nereikia? Geras paveldimumas, kokybiškas darbinis auklėjimas, higieniškos gyvenimo sąlygos… Lai protingi žmonės patys atgamina save: priveisia daugiau vaikų su geru paveldimumu. Išmaitinti galės, uždarbio užteks — juk jie protingi žmonės… Ir auklėti sugebės — jie juk protingi žmonės… Ir nereikės jokių mašinų…

Šiandien skambino Haris Chilobokas. Institute organizuojama nuolat veikianti paroida „Tarybinės sistemologijos laimėjimai”, ir, žinoma, Haris jos kuratorius.

— Ar neduosite ko nors, Valentinai Vasiljevičiau?

— Ne.

— Ko gi jūs taip? Sit Ipolito Ilarionovičiaus Voltampernovo skyrius tris eksponatus pateikia, kiti skyriai ir laboratorijos daug ką duoda. Reiktų nors vieno eksponato jūsų tema. Nejau ligi šiol nieko neturite?

— Ne. Kaip sekasi su biodaviklių sistema, Hari Charitonovičiau?

— E, Valentinai Vasiljevičiau, ką reiškia viena sistema, palyginus su visa sistemologija, che-che! Darysime, o kaipgi, bet kol kas, patys suprantate, visas jėgas metame parodos stendų, maketų, demonstracinių tablo apiforminimui, trafaretinius užrašus trimis kalbomis darome, o kaipgi, galva sukasi, ir laboratorija perkrauta, ir dirbtuvės, bet jei jūs, Valentinai Vasiljevičiau, surasit šj tą parodai, priimsime, jūsų darbams pas mus durys atviros…

Aš vos nepasakiau jam, kad man biodaviklių sistema kaip tik ir reikalinga, norint praturtinti parodą savo eksponatu (tegu daro, o paskui matysim), bet susilaikiau. Tau vis kad tik gudrauti, Krivošeinai!

Išsivaikščiojo mano eksponatai po margąjį pasaulį. Vienas graužia biologijos mokslo granitą Maskvoje, kiti — žoleles ir kopūstus daržuose. Vienas ir visai pabėgo nežinia kur…

Gal išstatyti parodoje „mašiną motiną” akademinei viešuomenei sukrėsti? Pademonstruoti kaip gaminami dvigalviai ir šešiakojai triušiai — po du egzempliorius per valandą… Bent būtų triukšmo.

Ne, brol. Sis įrenginys daro žmogų. Ir niekur” tu nuo to nesidėsi.”