Savęs atradimas

DVYLIKTAS SKYRIUS

„Spalio 11. Kartoju reguliuojamos sintezės bandymus su triušiais — šiaip sau, kad mechanizmai nestovėtų be darbo. Viską filmuoju. Bus kino dokumentas. Piliečiai, parodykite kino dokumentus!”

„Spalio 13. Radau būdą, kaip patikimai ir sparčiai sunaikinti biologinę informaciją „mašinoje motinoje”. Jį galima pavadinti „elektriniu lastiku”; į kristalobloko ir SSM-12 įvadus paleidžiu srovę iš triukšmo generatoriaus, ir po 15–20 minučių apie triušius mašina viską užmiršta. Kad taip anksčiau vietoj komandos „Ne!” būčiau žinojęs šį būdą, dubletą Adomą kiekvienąsyk būčiau sunaikinęs visiškai ir negrįžtamai.

Tiktai nežinau, ar jam tai būtų buvę maloniau…

Laikas bėga, barsto medžių lapus, stingdo orą. O darbas stovi. Vėl imtis rimtų bandymų negaliu — drąsos stinga. Pasimečiau…

Šit kas, Krivošeinai! Gali laikyti, jog įrodyta, kad tu — ne dievas ir ne Žemės centras. O jei jau taip, tenka ieškoti kitų pagalbos. Reikia eiti pas Arkadijų Arkadjevičių.

— Aha! — susiraukė aspirantas Krivošeinas.

„…Reikia veikti nustatyta tvarka. Jis — mano viršininkas. Pagaliau ne tai svarbu: jis — protingas, nusimanantis ir įtakingas žmogus. Ir puikus metodistas, sugeba tiksliai formuluoti bet kokias užduotis. O „suformuluota užduotis, — kaip rašoma jo „Sistemologijos įvade”, — yra neaiškia forma užrašytas šios užduoties sprendimas”. Man kaip tik to ir trūksta. Ir mano temą ji,s palaikė mokslinėje taryboje. Tiesa, Azarovas be saiko išdidus ir garbėtroška, bet susišnekėsime. Jis juk protingas žmogus, supras, kad šlovė šiame darbe — ne visų svarbiausia.

Ė, palauk! Geri ketinimai savo keliu, o protingas atsargumas nepakenks. Nei iš šio, nei iš to išplepėti Azarovui šventų švenčiausią atradimo paslaptį, kad „mašina motina” gali sintetinti gyvas sistemas — nevalia. Verčiau pradėti nuo ko nors paprastesnio. „O paskui žiūrėsim”, — kaip jis pats mėgsta sakyti.

Mašinoje reikia sintetinti elektronines schemas. Kažkada dėl jų mane užsipuldinėdavo senis Voltampernovas, na ir jos, taip sakant, yra mano oficiali tema artimiausiems pusantrų metų.

„Reikia, Valentinai Vasiljevičiau, reikia!”

Apmesime bandymo schemą. Į skystį įvedame šešis laidus: du — maitinimui, du — kontroliniam oscilografui ir du — impulsų generatoriui. Per „Monomacho kepurę” pateikiu mašinai tipinių schemų parametrus ir apytikrius matmenis. Cia aš tikrai žinau, kas — „tai” ir kas — „ne tai” — dalykas įprastas.”

„Spalio 15. Bake atsiranda rudi suapvalėję kvadratėliai, panašūs į getinaksą. Ant jų nusėda iš skysčio susikristalizavusios schemos laidininkų metalinės linijos, izoliatorių tarpsluoksniai, viena ant kitos gula kondensatorių plėvelės, gretimai išsirikiuoja varžų juostelės, diodų ir tranzistorių dėmės… Tai panašu į plėvelių technologiją, dabar besivystančią mikroelektronikoje, tik be vakuumo, elektros iškrovų ir kitokios pirotechnikos.

Betgi ir malonu po visų tų pinklių košmarų spragsėti perjungikliais, rankenėlėmis, reguliuoti spindulio ryškumą bei intensyvumą oscilografo ekrane ir pagal atžymas skaičiuoti mikrosekundinius impulsus! Viskas tikslu, aišku, įmanoma. Lyg būtum grįžęs namo iš tolimų kraštų… Velnias mane nešė į tuos kraštus, į neįžvelgiamas džiungles, vadinamas „žmogumi”, be palydovo ir be kompaso. O kur rasi tokį palydovą? Ir tokį kompasą?

Gerai. Schemų parametrai atitinlca, 154-osios temos užduotis pusiau atlikta; tai bent apsidžiaugs Ipolitas Ilarionovičius!

Einu pas Azarovą. Parodysiu pavyzdžius, šį tą paaiškinsiu ir užsiminsiu apie tolesnes perspektyvas. Nueisiu rytoj ir pasakysiu:

— Arkadijau Arkadjevičiau, aš atėjau pas jus kaip protingas žmogus pas protingą žmogų..

„SpaIito 16. Buvau nuėjęs… Kaip sykis pataikiau į išskėstas rankas!

Taigi rytą nuodugniai apgalvojau pokalbį, pastvėriau pavyzdžius ir patraukiau prie senojo korpuso. Rudenio saulė nutvieskė sienas su besaikėmis architektūrinėmis puošmenomis, granito pakopas ir mane, lipantį tomis pakopomis.

Jau prie durų pasijutau prislėgtas. O, tos valstybinės trimetrinės raižyto ąžuolo durys raitytomis aršino ilgio rakenomis ir stangriomis pneumospyruoklėmis! Jos tarytum specialiai pad rytos ilgšiams plačiasnukiams žaliūkams biurokratams su didžiulėmis, it keptuvė tuzinui kiaušinių, letenomis: lengvu trūktelėjimu žaliūkai atidaro duris ir eina tvarkyti didelių svarbių reikalų. Įsmukęs pro duris, ėmiau galvoti, kad pokalbio su Azarovu nevertėtų pradėti šokiruojančia fraze („Aš atėjau pas jus kaip protingas pas protingą…”); reikia laikytis subordinacijos: jis — akademikas, aš — inžinierius.

O kai kopiau marmuriniais laiptų maršais su ranka neapimamais turėklais, per kilimus, prisegtus nikeliuotais strypais, širdyje jau buvau pagarbiai pasirengęs sutikti su viskuo, ką akademikas sakys ir rekomenduos… Žodžiu, jei prie granito pakopų šmaikščia eisena atžygiavo Krivošeinas — pirmasis atradėjas, tai į direktoriaus priimamąjį, brūkšėdamas kojomis, įėjo Krivošeinas — prašytojas sukumpusia nugara ir prasikaltusia marmūze.

Sekretorė Ninočka šoko man skersai kelio su tokiu umaru, kokio pavydėtų net vartininkas Levas Jašinas.

— Ne, ne, ne, draugas Krivošeinai, negalima, Arkadijus Arkadjevičius ruošiasi į kongresą, į Naująją Zelandiją, jūs juk žinote, kaip man kliūna, kai aš ką įleidžiu! Nieko nepriima, matote?

Priimamajame iš tikrųjų buvo daug bendradarbių ir komandiruojamųjų. Visi jie priešiškai pasižiūrėjo į mane. Aš pasilikau laukti — nelabai tikėdamasis, kad pasiseks, šiaip sau: kiti laukia — lauksiu ir aš. Kad neatitrūkus nuo kolektyvo. Kvaila situacija.

Žmonių padaugėjo. Visų veidai buvo rūškani, negražūs. Niekas nesikalbėjo.

Kuo daugiau žmonių rinkosi į priimamąjį, tuo menkesnis rodėsi mano reikalas. Dingtelėjo į galvą, kad mano pavyzdžiai tik išmatuoti, bet neišbandyti, kad Azarovas, ko gera, pradės įrodinėti, esą, technologiniai elektronikos darbai — ne mūsų profilis. „Ir iš viso, ko aš lendu? Kol pasibaigs terminas, skirtas temai gvildenti — dar metai su vir.šum. Kad Chilobokas vėl žarstytų pikantiškas sentencijas?”

Vilką minim — vilkas čia: veržli Chiloboko povyza išdygo duryse;,aš laiku užėmiau patogią poziciją ir įkandin jo šmurkštelėjau į kabinetą.

— Arkadijau Arkadjevičiau, man reikėtų…

— Ne, ne, Valentinai… e-e… Vasiljevičiau, — paimdamas iš Hario kažkokius popierius, dėbtelėjo į mane Azarovas, suraukęs antakius. — Negaliu! Niekaip negaliu. Su viza sugaištis, dar šit mašininkė perspausdino pranešimą, reikia ištikrinti… Savo klausimu kreipkitės į Ipolitą Ilarionovičių — šį mėnesį jis pavaduos mane; arba į Harį Charitonovičių. Ne vienas gi aš pasaulyje galų gale!

Stai taip. Žmogus skrenda į Naująją Zelandiją, kokia čia gali būti šneka! Į kongresą ir susipažinti su naujovėmis. Ir kaip čia man kniostelėjo į galvą stvarstyti jį už skvernų? Juokinga. Darbuokis sau, kol nepareikalaus ataskaitos.

Kada nors dėl šito darbo bus pertraukti vyriausybės posėdžiai… Taip, bet kodėl tai turi būti kada nors?

Niekas nepertrauks posėdžių, nesijaudink. Tave išklausys antraeiliai valdininkai, kurie niekad neišdrįs ko nors imtis savo atsakomybe, — tokie pat skystablauzdžiai, kaip ir tu…

Skystablauzdis. Skystablauzdis, ir viskas! Reikėjo pakalbėti, jei jau ryžaisi. Negalėjai. Pataikaujamu balsu atsiprašei ir išėjai iš kabineto. Taip, sugundyti savo darbu už okeano skubantį Azarovą — ne „mašinai motinai” komanduoti.

Ir vis dėlto čia kažkas ne taip…”

„Spalio 25. O va čia, rodosi, taip! Mūsų miestą aplankė žymus mikroelektronikos specialistas, technikos mokslų kandidatas, būsimasis tų pačių mokslų daktaras Valerijus Ivanovas. Jis man šiandien skambino. Susitiksime rytoj, aštuntą valandą, „Dinamo” restorane. Apsirengti kaip pridera. Galimas daiktas, bus ir damų.

Valera Ivanovas, su kuriuo gamybos organizavimo paskaitose stumdavome laiką, žaisdami „žioplį” arba „žodžius”, su kuriuo gyvenome viename bendrabučio kambaryje, kartu važiuodavom į praktiką ir į vakarus bibliotekininkystės institute! Valera Ivanovas, mano buvęs viršininkas ir dviejų išradimų bendraautoris, ginčininkas ir drąsių idėjų žmogus! Valera Ivanovas, su kuriuo ranka rankon plušėjome penkerius metus! Aš džiaugiuosi.

„Klausyk, Valera, — pasakysiu aš jam, — mesk savo mikroelektroniką, danginkis atgal. Cia tiek darbo!”

Tegu net laboratorijai vadovauja, jei jau kandidatas. Aš sutinku. Dirbti jis sugeba.

Na, pažiūrėsim, kas jis per žmogus pasidarė pastaraisiais metais.”

„Spalio 26, naktis. Gyveniiire niekas nepraeina dovanai. Tik žvilgtelėjęs į Ivanovą, aš supratau, kad ankstesnio sielų sąskambio nebebus. Ir ne išsiskyrimo metai kalti. Tarp mūsų įsibrovė toji Hario niekšybė. Dėl jos nekaltas nei aš, nei Ivanovas, bet mudu atsidūrėrne kaip ir skirtingose stovyklose. Jis, išdidžiai atsistatydinęs, trenkęs durimis, kažkaip labiau teisus, negu aš, likęs ir nepasidalinęs su juo to aitraus išdidumo. Todėl mus visą vakarą slėgė lengvas, bet neatsikratomas nesmagumas ir kartėlis, kad nepajėgėme tuomet tos niekšybės įveikti. O dabar mudu kažkaip mažiau bepasitikėjome ir mažiau betikėjome vienas kitu… Gerai, kad atsivedžiau Leną, bent ji pagražino mūsų susitikimą.

Beje, pokalbis buvo įdomus. Jį verta aprašyti.

Susitikome 20.00. Priešais mane sėdėjo peterburgietis. Importinis smulkiai languotas pilkas švarkas be atlapų, balti krakmolyti marškiniai, šešiasieniai akiniai ant tiesios nosies, korektiškas juodų plaukų ežiukas. Net įdubę skruostai man sukėlė atsiminimus apie blokadą.

Lena irgi nenuvylė. Kai ėjome per salę, visi į ją gręžiojosi. Tik aš vienas buvau apsileidėlių apsileidėlis: languoti marškiniai ir ne per daug suglamžytos pilkos kelnės; du antrininkai gerokai apmažino mano garderobą.

Laukdami, kol atneš, ką užsakėme, mes su malonumu apžiūrinėjome kits kitą.

— Na, — sutrikdė tylą peterburgietis Ivanovas, — kriuktelk ką nors.

— Aš žitiriu, tavo snukis kažkoks asimetriškas…

— Asimetrija — nūdienos požymis. Tai dėl dantų, — jis susirūpinęs palietė skruostą, — perpūtė traukinyje.

— Duok uždrošiu — praeis.

— Ačiū. Aš verčiau konjakėliu…

Įprastinis mūsų pasimankymas prieš rimtą pokalbį.

Atnešė konjaką ir vyno damai. Išgėrėme, eršketu drebučiuose numaldėme pirmąjį alkį ir vėl lūkuriuodami įbedėm akis į viens kitą. Aplinkui mus pokyliavo. Liemeningas vyras už sustumtų stalų kėlė tostą „už mokslą — mamą” (matyt, laistė kažkieno disertaciją). Įkaušęs vienišas žmogus už gretimo staliuko grūmojo pirštu degtinės grafinėliui ir vebleno:

— Aš tyliu… Aš tyliu! Jį draskė kažkokia paslaptis.

— Klausyk, Valia!..

— Klausyk, Valerai.

Mes suglumę pažiiirėjome į viens kitą.

— Na, pradėk tu, — linktelėjau aš.

— Klausyk, Valia, — gundomai sublyksėjo Ivanovo akys pro akinius, — mesk tu tą savo… tą savo sistemologiją, kraustykis pas mus. Perkėlimu aš pasirūpinsiu. Mes dabar tokiam darbui užsimojome! Mikroelektroninis kompleksas — mašina, gaminanti mašinas, nutuoki?

— Pastovios schemos?

— Ką ten pastovios schemos — niekniekiai, praeitas etapas! Elektroniniai ir plazminiai spinduliai plius elektrofotografija plius katodinis plėvelių padengimas plius… Žodžiu, idėja tokia: elektroninės mašinos schema išklojama elektronų ir jonų pluošitais, kaip vaizdas televizoriaus ekrane, ir viskas. Ji gatava, gali dirbti. Elementų tankumas — kaip žmogaus smegenyse, supranti?

— Ir visa tai jau padaryta?

— Nagi, matai… — jis pakėlė antakius. — Jei būtų padaryta, kam aš tave kviesčiau? Padarysim nustatytu laiku.

(Žinoma, man reikia mesti sistemologiją ir eiti paskui jį! Negi jam paskui mane, ant mano pavadžio… Suprantama! Taip visada buvo.)

— O ką amerikiečiai?

— Jie irgi stengiasi. Klausimas, kas pirmiau. Dirbame išsijuosę, aš jau dvylika paraiškų padaviau, supranti?

— Na, o tikslas?

— Labai paprastas: gaminti skaičiavimo mašinas masiškai ir pigiai, it laikraščius. Žinai, kaip aš užšifravau temą? „Poema”. Ir tai iš tikrųjų technologinė poema! — Nuo svaigalų Valerai ėmė blizgėti nosis. Jis stengėsi iš visų jėgų ir tikriausiai neabejojo pasisekimu: mane visada būdavo nesunku prikalbėti. — Skaičiavimo mašiinų gamykla ne ką didesnė už televizorių, įsivaizduoji? Mašina fabrikas! Ji gauna iš teletaipo užduotis naujoms mašinoms, perskaičiuoja TU į schemas, koduoja apskaičiavimus elektriniais impulsais, o šie vaiko spindulius po ekraną, spausdina schemą. Dvidešimt sekundžių, ir mašina gatava. Tai lapelis, kuriame telpa ta pati elektroninė schema, daba užimanti ištisą salę, įsivaizduoji? Lapelis voke pasiunčiamas užsakovui, šis įdeda jį į vykdantįjį įrenginį… Na, sakysim, į chemijos gamyklos komandinį punktą, į miesto šviesoforų valdymo sistemą, į automobilį, kur patinka — ir visa tai, ką anksčiau lėtai, negralbiai, klysdamas atlikdavo žmogus, dabar elektroniniu tikslumu atlieka protingas mikroelektroninis lapelis! Supranti?

Lena susižavėjusi žiiirėjo į Valerą. Tikrai, iškilo toks prašmatnus vaizdas, jog aa ne išsyk supratau: kalbama juk apie tas pačias plėvelių schemas, kurias man neseniai pavyko gauti „mašinos motinos” bake. Tiesa, jos paprastesnės, bet iš principo galima gaminti ir „protingus” lapelius mašinas.

— O kam vakuumas ir visokie ten spinduliai? Kodėl ne chemija… tikriausiai taip pat galima?

— Chemija… Nuo to laiko, kai docentas Varfolomejevas mums surengė „varfolomejeviška-s įskaitas”, asmeniškai aš nelabai bemėgstu chemiją. (Tai buvo pasakyta Lenai. Ji įvertino ir nusijuokė.) Bet jei tu turi cheminės mikroelektronikos idėjų, — prašau. Aš — už. Vadovausi šiai krypčiai. Galų gale nesvarbu, kokiu būdu padarysi, svarbiausia — padaryti. O tada… tada bus galima užsimoti! — Jis svajingai atsilošė kėdėje. — Spręsk pats, kuriam galui mašinai fabrikui mes dar turime programuoti užduotis schemoms? Tai tuščias darbas. Jai reikia perduoti tiesiog informaciją apie problemas. Juk dabar visur — gamyboje, buityje, transporte, gynyboje — dirba mašinos. Kam gi jų impulsus paversti žmonių kalba, jei paskui ją vėl teks versti impulsais! Įsivaizduoji: mašinoms-fabrikams informaciją per radiją perduoda mašinos-dukterys iš gamybos, planavimo, produkcijos realizavimo, transporto sferų.„iš visur — netgi apie orą, derliaus perspektyvas, žmonių poreikius. Pačios viską paverčia reikiamomis schemomis ir išsiuntinėja…

— Mikroelektronines rekomendacijas?

— Direktyvas, mielasis! Kokios ten rekomendacijos: matematiškai pagrįstos elektroninės valdymo schemos, taip sakant, gamybos refleksai. Su matematika nepasiginčysi!

Mes išgėrėme.

— Na, Valera, — pasakiau aš, — jeigu tu įgyvendinsi šią idėją, taip išgarsėsi, kad tavo portretus spausdins dargi ant tualetinio popieriaus!

— Ir tavo taip pat, — didžiadvasiškai pridūrė jis. — Kartu puikuosimės.

— Bet, Valerijau, — pasakė Lena, — juk išeina, kad jūsų komplekse nebėra vietos žmogui. Kaipgi taip?

— Lena, jiis juk inžinierius… — atlaidžiai krustelėjo antakius Ivanovas. — Pažiūrėkime į šį objektą, tai yra — į žmogų, kaip inžinieriai: kam jam ten vieta? Bene gali žmogus priiminėti radijo signalus, ultra ir infra garsus, šiluminius, ultravioletinius ir rentgeno spindulius, radiaciją? Ar gali jis gyventi vakuume, nuodingoje aplinkoje, ar pakelia jis šimtų atmosferų dujų slėgimą, perkrovimus, šimtus kartų didesnius už Žemės trauką, rezonansines vibracijas, termosmūgius, besikeičiančius kas valandą nuo minus šimto dvidešimt laipsnių Celsijaus iki plius šimto dvidešimt, suskystinto helio šaltį? Negi gali jis skrieti artilerijos sviedinio greičiu, pasinerti į vandenyno dugną arba į išlydytą metalą? Negi sugeba jis per dalį sekundės suvokti dešimties — bent dešimties! — faktorių sąveiką? Ne.

— Jis visa tai gali, mašinų padedamas, — užsistojo žmoniją Lena.

— Taip, bet mašinos visa tai sugeba ir be jo pagalbos! Sit ir belieka jam mūsų rūsčiame atominiame elektroniniame amžiuje tik mygtukus spaudyti. O šias operacijas kaip sykis lengviausia automatizuoti. Jūs juk žinote: nūdienos technikoje žmogus — ipati nepatikimiausia grandis. Ne veltui visur įrengiami saugikliai, blokuotės ir kitokia „apsauga nuo kvailių”.

— Aš tyliu! — grasinamai šūktelėjo girtasis.

— Bet juk žmogų, tur būt, galima patobulinti, — prasižiojau aš.

— Patobulinti? Alpstu iš juoko! Juk tai tas pats, kaip tobulinti garvežius, užuot juos pakeitus motorvežiais ar elektrovežiais. Ydingas pats žmogaus struktūros fizinis principas: joninės reakcijos tirpaluose, medžiagų apykaitos procesas. Tu apsižvalgyk, — jis plačiai mostelėjo ranka į salę, — prakeiktas procesas žmonėms atima visas jėgas!

Aš apsidairiau. Už sustumtų staliukų puotautojai skeryčiodamiesi bučiavo šviežiai iškeptą kandidatą — plikagalvį jaunuolį, išsekintą darbų ir jaudinimosi. Salimais švytėjo jo žmona. Greta oriai sotinosi dvylika užsienio turistų. Klegesys ir dūmai gaubė staliukus. Estradoje, nepadoriai persikreipęs ir atkišęs pilvą,

saksofonistas plėšė solo su variacijomis; sinkopavo triubos su dulsikliais, nertėjo mušamieji — orkestras grojo tvisto ritmu stilizuotą „Iš už salos į sraunią tėkmę”… Palei estradą, nepajudėdamos iš vietos, visomis kūno dalimis jausmingai rangėsi poros. „Aš tyliu!” — šaukė mūsų kaimynas, įdėbęs akis į tuščią grafiną.

— Tiesą sakant, vienintelis žmogaus pranašumas — universalumas, — atlaidžiai pastebėjo Ivanovas. — Nors ir blogai, bet jis daug ką gali padaryti. Bet universalumas — sudėtingumo produktas, o sudėtingumas — kiekybinis faktorius. Išmoksime elektroninių joninių spindulių pluoštais gaminti mašinas iš dešimčių milijardų elementų — ir viskas. Žmonių dainelė sudainuota.

— Kaip tai sudainuota? — nerimastingai paklausė Lena.

— Jokių baisybių nebus, nereikia gąsčioti. Tiesiog tykiai, padoriai ir nepastebimai susidarys situacija, kai mašinos galės išsiversti be žmonių. Be abejo, mašinos, gerbdamos savo kūrėjų atminimą, bus maloningos ir kitiems žmonėms ir tenkins jų nesudėtingus poreikius medžiagų apykaitos srityje. Daugeliui žmonių tai, be abejonės, bus patogu — nesutramdomos savimei-, lės apakinti, jie dargi manys, kad mašinos jiems tarnauja. O mašinoms tai bus kažkas panašu į antraeilį nesąlyginį refleksą, paveldėtą Įprotį. O gal jose ir neliks tokių įpročių; juk mašinos pagrindas — racionalumas… Kuriems galams joms įpročiai?

— Beje, racionalios mašinos ir šiuo metu mums tarnauja! — karštai pertraukė jį Lena. — Jos tenkina mūsų poreikius, argi ne?

Ašį gudriai tylėjau. Valera susijuokė.

— Cia jau kaip žiūrėsim, Lenočka! Mašinos taip pat pagrįstai gali skaityti, kad žmonės tenkina jų reikmes. Jeigu aš būčiau, sakysim, elektroninė mašina „Ural-4” — neturėčiau žmonėms jokių pretenzijų: gyveni šviesiame kambaryje su kondicionuotu oru, yra pastovi ir kintama srovė — karšto ir šalto vandens ekvivalentas, taip sakant. Dar ir tarnai baltais chalatais laksto dėl kiekvieno tavo kaprizo, apie tave rašo laikraščiuose. O darbas — nė dulkelės: perjunginėk sau sroves, praleisk impulsus… Ko negyventi!

— Aš tyliu! — paskutinį kartą pratarė kaimynas, po to atsitiesė ir ėmė šūkaloti ant visos salės kažką nešvankaus.

Prie jo tučtuojau šoko metrdotelis ir draugovininkai.

— Na, ir kas, kad aš girtas! — kėlė skandalą dėdė, už parankių tempiamas prie išėjimo. — Už savo geriu, už uždirbtus. Vogti — irgi darbas…

— Antai jis, jiisų rūpesčių objektas, visoje grožybėje! — Valera perkreipė plonas lūpas. — Savęs vertas palikuonis to dykaduonio, kuris įsigėręs klykė: „Žmogus — tai skamba išdidžiai!” Jau nebeskamba… Na tai ką. Valia, — jis pasisuko į mane. — Kraustykis, drauge imsimės mūsų temos, tuomet ir tu šj tą paliksi ateičiai. Protingos mašinos fabrikai, veiklios ir visagalės elektroninės smegenys, ir jose — tavo idėjos, tavo kūryba, visa, kas mumyse geriausia… supranti? Žmogus kūrėjas — dar kol kas skamba išdidžiai. O tai, kas jame geriausia, liks ir plėtosis netgi tuomet, kai mažaraštė bobšė Gamta galutinai apsikvailins su savo „homo sapiens”!

— Bet juk tai baisu, ką jūs kalbate! — pasipiktino Lena. — Jūs… kaip robotas! Jūs stačiai nemylite žmonių!

Ivanovas žvilgtelėjo į ją švelniai ir globėjiškai:

— Mes juk nesiginčijame, Lena. Aš paprasčiausiai aiškinu jums, kas ir kaip.

To jau buvo per daug. Lena įdūko ir nutilo. Aš taip pat nieko neatsakiau. Tyla darėsi nejauki. Aš pašaukiau oficiantą, atsiskaičiau. Mes išėjome į Markso prospektą, į patį „Dneprovsko Brodvėjų”. Pro šalį defiliavo dykinėtojai.

Staiga Valera skaudžiai sugriebė mane už rankos.

— Valia, girdi? Matai?

Iš pradžių aš nesupratau, ką reikia girdėti ir matyti. Pro mus ėjo vaikinas su mergina, abu vienodomis šukuosenomis, abu storais megztiniais. Po vyruko kaklu trenkė džiazą tranzistorinis imtuvas geltonoje perlamutrinėje dėžutėje su įstrižu raketos siluetu. Aplinkui įtaigiai sklido švarūs saksofono garsai ir ryškios triūbų sinkopės… Aš būčiau pažinęs šio tranzistoriaus skambesį tarp šimtų įvairiausios markės imtuvų bei radiolų, kaip motina pažįsta savo mažylio balsą vaikų darželio klegesyje. „Triukšmą slopinantis plataus diapazono stiprintuvas”, kurs jame įtaisytas, — mano ir Valeros išradimas.

— Vadinasi, serijinę gamybą pradėjo, — padariau išvadą. — Galima reikalauti iš gamyklos autorinių… Ei, jaunuoli, kiek paklojai už tranzistorių?

— Penkiasdešimt dolerių, — išdidžiai pareiškė gražeiva.

— Va, matai: penkiasdešimt dolerių — lygiai keturiasdešimt penki „tugrikai”. Aiškus antkainis už garso kokybę. Turėtum džiaugtis!

— Džiaugtis? Džiaukis pats! Stai tu sakai: baisu… (iš teisybės, taip sakė Lena, o ne aš). Jau geriau baisu, negu šitai!

M-taip… Kažkada mudu gilinomės į kvantinę fiziką, stebėjomės nesuvokiamu elektrono — „bangos dalelės” — dvilypumu; studijavome puslaidininkių teoriją ir technologiją, mokėmės įvaldyti subtiliausius laboratorinės technikos metodus. Puslaidininkiniai prietaisai tuomet tebebuvo elektronikos ateitis: apie juos rašė populiarintojai, svajojo inžinieriai. Daug tų svajonių būta: vienos išsipildė, kitas atmetė technika. Bet va — apie tai, kad tranzistoriai papuoš spuogais aptekusių prospekto pižoniūkščių tualetus — niekas nesvajojo.

O kiek mudu su Valera pliikėmės su ta triukšmo problema! Mat, elektronai puslaidininkio kristale plinta kaip dažų kruopelytės vandenyje — tie patys chaotiSki ir beprasmiški „Brauno judesiai”. Dėl to ausinėse arba garsiakalbyje girdisi triukšmas, panašus į patefono adatos džerškimą ir drauge į tolimos bangų mūšos šnaresį. Žodžiu, ten ištisa istorija… Tai buvo mano pirmasis išradimas — it kokia iškilminga muzika skambėjo frazė TSRS Išradimų reikalų komitetui: „Prie pareiškimo pridedame žemiau išvardintus dokumentus, prašome išduoti autorinį pažymėjimą išradimui, pavadintam”…

Na, gerai: kažkas ten išgyveno pažinimo džiaugsmą, degė kūrybinių ieškojimų ugnimi, patyrė sėkmę kaip inžinierius, — o kas rūpi vargšui gražeivai? Juk jam tų džiaugsmų nėmaž nekliuvo. Sit ir belieka: paaukok kruvinu prakaitu uždirbtus „tugrikus”, nuspausk mygtuką, pasuk reguliatorių — ir vaikščiok kaip kvailys, užrietęs sprandą…

Ivles palydėjome Valerą iki viešbučio.

— Tai kaip? — paklausė jis, paduodamas man ranką.

— Reikia pagalvoti, Valera.

— Pagalvoti? — Lena piktai žiūrėjo į mane. — Tu dar galvosi?

Vis dėlto ji — nesantūrus žmogus. Patylėtų verčiau…

Įdomiausia, kad Valera dargi nepasidomėjo, ką aš veikiu, —

jam buvo visiškai aišku, kad Sistemologijos institute nieko gera negali būti ir reikia dangintis pas jį.

Ką gi, verta pagalvoti”..

„Spalio 27. Skambino Ivanovas:

— Apsigalvojai?

— Dar ne.

— Ak, tos moterys! Aš tave, žinoma, suprantu… Ryžkis, Valia, kartu dirbsime. Aš tau paskambinsiu rytoj prieš išvažiuodamas, gerai?

…Jeigu tada, kovo mėnesį, kai mano kompleksas dar tik pradėjo projektuotis ir kurtis, aš būčiau sustabdęs bandymą ir ėmęs analizuoti galimus raidos kelius — viskas būtų pasukę mikroelektroninių blokų sintezės kryptimi, nes aš taip ir įsivaizdavau savo darbo tikslą. Dabar aš jau būčiau pralenkęs Valerą. Darbas riedėtų kitais bėgiais, ir nei man, nei kam kitam nė į galvą neateitų, jog čia pražiūrėtas gyvų organizmų sintezės būdas.

Tačiau jis nepražiūrėtas, šis būdas…

O kaip malonu buvo, pasitelkus inžinieriaus patirtį, vien minties jėga montuoti bake plokšteles su mikroschemomis: trigeriais, invertoriais, dešifratoriais! Ta jo „Poema”, jeigu prie jos pridėtume mano „mašiną motiną”, — tikras dalykas. Tiesą sakant, „mašina motina” jau dabar yra ne kas kitas, kaip jo „mašina fabrikas”. Aš ir čia daug pasiekiau. Dar nevėlu pasukti ta linkme…

O tokie darbai iš tikrųjų gali baigtis nuo žmonių nepriklausomo mašinų, ne robotų, o būtent viena kitą papildančių įvairiausių mašinų pasaulio (ar visuomenės) sukūrimu. O gal tai iš tiesų natūralus evoliucijos tęsinys? Žiūrint iš šalies, nieko baisaus: na, buvo Žemėje baltyminės (joninės cheminės) sistemos — jų informacijos pagrindu išsivystė elektroninės kristalinės sistemos. Evoliucija vyksta toliau…

Taip, bet jei žiūrėsime iš šalies, tai ir pasaulinė termobranduolinė katastrofa visai nebalsi. Na, ten kažkas plykstelėjo, suintensyvėjo radioaktyvus atmosferos fonas. Betgi Žemė sukasi aplink savo ašį? Sukasi. Aplink Saulę? Sukasi. Vadinasi, Saulės sistema nesuiro, kaip buvo, ir liko stabili, viskas tvarkoj.

„Jūs nemylite žmonių!” — pasakė Lena Ivanovui. Kas tiesa, tas tiesa: chilobokiškas dvokas, pasitraukimas iš instituto, vakarykštis susidūrimas su mūsų išradimu — tai vis pakopos žmonių neapkentimo laiptais. Bene maža jų, tų — pakopų, kiekvieno veiklaus žmogaus gyvenime! Palygink savo kasdienę patirtį s inžinieriaus darbo patirtimi ir iš tikrųjų gali įsikalbėti, kad kur kas paprasčiau tobulinti mašinas, nes jose viskas racionalu ir aišku.

Na, gerai, o aš ar myliu žmones? Kaip tik nuo to pareina, kas man toliau daryti.

Niekad apie tai negalvojau… Na, aš myliu save, kad ir kaip tai siaubinga. Mylėjau tėvą. Myliu (sakykim) Leną. Jei kada nors turėsiu vaikų, tur būt, mylėsiu ir juos. Valerą nepasakyčiau, kad myliu, bet gerbiu. Bet mylėti visus žmones, kurie vaikšto gatvėje, su kuriais susiduriu darbe, valdinėse įstaigose, apie kuriuos skaitau laikraščiuose ir girdžiu šnekas… ko jie man turi rūpėti? arba aš jiems? Man patinka gražios moterys, protingi, linksmi vyrai, bet už nieką laikau kvailius ir girtuoklius, negaliu pakęsti autoinspektorių, esu abejingas seniams. O rytais keleivių spūstyje mane kartais ištinka TTP — tramvajinės troleibusinės pasiutligės priepuoliai, kuomet norisi visiems daužyti per galvas ir greičiau išsikrapštyti laukan… Žodžiu, žmonėms aš jaučiu pačius skirtingiausius jausmus.

Aha, čia jau kažkas apčiuopiamesnio. Santykiuose su žmonėmis mes jaučiame pagarbą, meilę, panieką, gėdą, baimę, pasididžiavimą, simpatiją, pažeminimą ir taip toliau. O mašinų atžvilgiu? Taip, jos irgi sukelia emocijas: su gera mašina, smagu dirbti; jei kas be reikalo sugadina mašiną ar prietaisą — gaila; o jau kitąsyk kiek prisikeiki, kol aptinki gedimą!. Bet tai visai kas kita. Tai, tiesą sakant, jauti ne maSinoms, o žmonėms, kurie jas gamino ar naudojo. Arba gali naudoti. Netgi atominių bombų baimė — tik baimės atspindys: mes bijome ne bombų, o žmonių, kurie jas darė ir kėslauja paleisti į darbą. Lygiai taip pat kelia baimę ir ketinimai kurti mašinas, kurios nustums žmogų į antrą planą.

Aš myliu gyvenimą, noriu viską pajausti — tą jau tikrai žinau. Na, o koks gi gali būti gyvenimas be žmonių? Juokinga… Žinoma, hipotetinei Ivanovo „mašinai fabrikui” reikia priešpastatyti „mašiną motiną”!

Aišku, aš pasirenku žmones!

O Valera — protingas ir stiprus vaikinas — pasirodo silpnesnis už mane. Ne jis renkasi darbą, o darbas renkasi jį…

(Nagi, o jeigu sąžiningai, Krivošeinai? Visai visai sąžiningai: jeigu tu šiuo metu savo rankose neturėtum būdo žmogui kurti,

argi nepamokslautum elektroniniij mašinų naudai? Kiekvienas iš mūsų, specialistų, stengiasi savo darbą pagrįsti idėjiškai — negi imsi ir prisipažinsi užsiimąs juo tik todėl, kad nieko kito nesugebi! Kūrybiniam darbuotojui toks prisipažinimas tolygus bankrotui.

Beje, o ar aš m.oku padaryti tai, ko imuosi?..)

Užteks! Žinoma, labai inteligentiška ir miela: apspiaudyti save, paverkšlenti, kad esi netobulas, pasikamuoti, kad svajonės ir poelgiai dvilypiai… O kur jis, tas dvasios riteris su aukštuoju mokslu ir reikiamos specialybės darbo stažu, riteris, kuriam aš galiu ramiai atiduoti temą? Ivanovas? Ne. Azarovas? Nepavyko perprasti. O darbas stovi.

Todėl, kad ir koks aš būčiau, lai mano pirštas kol kas dar paguli ant šio mygtuko.”

„Spalio 28. Skambutis laboratorijoje.

— Na, Valia, apsisprendei? (Koks subtilus klausimas!)

— Ne, Valera.

— Gaila. Mudu su tavim šauniai padirbėtume. Beje, aš tave suprantu. Linkėjimų jai. Labai miela moteris, džiaugiuosi, tau pasisekė.

— Ačiū. Perduosiu.

— Na, kol kas. Būsi Leningrade, aplankyk.

— Būtinai! Laimingai parskristi, Valera.

Nė kelmo tu, Valera, nesupranti… Na, tiek to. Viskas! Aš, rodos, pajutau darbo įniršį. Ačiū tau, Valera, nors už tai!”