Savęs atradimas

SEPTINTAS SKYRIUS

„Pirmąsias savaites aš vis dėlto į dubletą žvilgčiojau būgštaudamas: o ims staiga ir ištiš, subyrės? Arba sukvailios? Dirbtinis tvarinys — kas žino. „Bet kur ten! Nusivaręs laboratorijoje, vakarais jis godžiai šveisdavo dešrą su kefyru, gardžiuodamasis teškendavosi vonioje, mėgdavo surūkyti papirosą prieš miegą — žodžiu, visai kaip aš.

Po incidento su Chiloboku mudu kiekvieną rytą kruopščiai aptardavome, kur kam būti, ką veikti, kada kuriam eiti į valgyklą — netgi kokiu laiku praeiti kontrolinę būdelę, kad Vachtioryčius, šmėkščiojant veidams, suspėtų užmiršti, jog vienas Krivošeinas jau praėjo. Vakarais mudu pasipasakodavome kits kitam, su kuo buvome susitikę ir apie ką šnekėjomės.

Tik apie Leną nekalbėjome. Tarsi jos nė nebuvo. Aš dargi jos nuotrauką paslėpiau stalčiuje. Ir jinai neskambino, neateidavo pas mane — buvo įsižeidusi. Ir aš jai neskambinau. Ir jis taip pat… Tačiau ji vis tiek buvo drauge su mumis.

O buvo gegužis, poetiškas pietų gegužis — su mėlynais vakarais, lakštingalomis parke ir didžiulėmis žvaigždėmis virš medžių. Nubyrėjo kaštonų žvakės, parke pražydo akacija. Jos saldus, jaudinamai svaiginantis kvapas skverbėsi į laboratoriją, blaškė dėmesį. Mudu jautėmės nuskriausti. Ak, Lena, miela, aistringa, švelni, savimaršiška meilėje Lena, kodėl tu tik viena pasaulyje?

Stai kokius jaunuoliškus jausmus manyje pažadino atsiradęs dubletas „varžovas”! Iki šiol tebuvo Įprastinis dviejų gyvenimo jau pamokytų žmonių (Lena prieš metus išsiskyrė su vyru; aš turėjau keletą lyriškų nusivylimų, po kurių tvirtai užsirašiau į viengungius) ryšys, atsirandantis ne tiek dėl abipusio potraukio, kiek dėl vienatvės, kuomet nei vienas, nei kitas neatsiduoda visiškai. Mudu mielai susitikinėdavome, stengdavomės įdomiai praleisti laiką; ji pasilikdavo pas mane arba aš pas ją; rytą mudu jausdavomės kiek nepatogiai ir su palengvėjimu atsisveikindavome. Paskui mane vėl traukdavo prie jos, ją prie manęs… ir t. t. Aš buvau įsimylėjęs jos grožį (malonu buvo stebėti, kaip vyrai žiūrėdavo į ją gatvėje ar restorane), bet neretai nuobodžiaudavau, klausydamasis jos šnekų. O jinai… tačiau kas supras moters sielą? Man dažnai kildavo jausmas, kad Lena laukia iš manęs kažko daugiau, bet aš nesistengdavau išsiaiškinti, ko būtent… O dabar, kai radosi pavojus, kad Leną iš manęs gali atimti, aš staiga pajutau, jog ji nepaprastai reikalinga man, jog be jos mano gyvenimas pasidarys tuščias. Taigi visi mes tokie!

Beje, kamerą montuoti sekėsi gerai. Sudėtingame darbe svarbu suprasti kits kitą — ir šiuo atžvilgiu viskas klojosi idealiai: mes nieko neaiškindavome vienas kitam, paprasčiausiai vienas užimdavome kito vietą ir toliau montuodavome. Nė karto mes nesusiginčijome, ar vienaip ar kitaip išdėstyti daviklius, ar vienur ar kitur pastatyti perskyras ir ekranus.

— Klausyk, ar tau nekelia nerimo mūsų idilija? — paklausė kartą dubletas, priimdamas iš manęs pamainą. — Jokių klausimų, jokių abejonių. Šitaip mes ir apsiriksime — visiškai sutardami.

— O kur dėsies! Mudu turim keturias rankas, keturias kojas, du skrandžius ir vieną galvą abiem: vienodas žinias, vienodą gyvenimo patirtį…

— Bet mes juk ginčijomės, prieštaravome kits kitam!

— Mes tiesiog samprotavome drauge. Ginčytis galima ir pačiam su savimi. Žmogaus mintys — tik galimi poelgių variantai, jos visada prieštaringos. O elgtis tai mes smerkiamės vienodai.

— Ta-aip… — nutęsė dubletas. — Bet juk tai niekam netinka! Dabar mes ne dirbame, o varomės į priekį: papildoma rankų pora — padvigubintas darbingumas. Bet pagrindinis mūsų darbas — mąstyti. Ir va čia… klausyk, originale, mums reikia pasidaryti skirtingais!

Aš negalėjau įsivaizduoti, kokias rimtas pasekmes turės šis nekaltas pokalbis. O jų, kaip rašoma romanuose, ilgai nereikėjo laukti.

Prasidėjo nuo to, kad kilnojamame knygynėlyje prie instituto dubletas nusipirko „Žmogaus fiziologijos” vadovėlį aukštosioms kūno kultūros mokykloms. Nesiimu spręsti, ar jis i tikrųjų nutarė pasidaryti kitoks, negu aš, ar jj suviliojo ryškiai žali viršeliai auksiniais įspaudais, bet, vos atvertęs jj, jis ėmė balbatuoti: „Ak tu!”, „Cia tai l)ent. tarytum būtų skaitęs patrauklų detektyvą, o paskui ėmė mane varginti klausimais:

— Tu žinai, kad nervų ląstelės būna iki metro ilgumo?

— Tu žinai, ką valdo simpatinė nervų sistema?

— Tu žinai, kas tai yra užribinis slopinimas?

Aiš, suprantama, nežinojau. Ir jis su visu neofito užsidegimu išaiškino, kad simpatikai reguliuoja vidaus organų funkcijas, kad užribinis slopinimas, arba „pesimumas”, esti nervų audiniuose, kai dirginimo jėga viršija leistiną ribą…

— Supranti, nervinė ląstelė gali atsisakyti reaguoti į stiprų dirgiklį, kad nesuirtų! Tranzistoriai taip negali!

Po šio vadovėlio jis prisipirko visą krūvą biologijos knygų ir žurnalų, skaitydavo juos iki apsvaigimo, cituodavo jam patikusias vietas ir įsižeisdavo, kad aš nesižaviu drauge su juo… O kurių galų aa turėčiau žavėtis!”

Aspirantas Krivošeinas padėjo į šalį dienoraštį. Taip, kaip tik taip viskas ir prasidėjo. Sausose akademinėse knygų ir straipsnių eilutėse jis staiga pajuto tą sąlytį su tiesa, kurį anksčiau patirdavo tik skaitydamas didžiųjų rašytojų kūrinius (gilindamasis į pramanytų žmonių išgyvenimus ir poelgius, žmogus pradedi kažką suvokti apie patį save). Tuomet jis nesusigaudė, kodėl fiziologijos žinios jį, kaip sakoma, sugriebė už širdies. Bet jis ne juokais sutriko, kai Krivošeinas originalas liko joms abejingas. Kaipgi taip? Juk jie vienodi, vadinasi, ir fiziologiją jie turi vienodai suvokti… Vadinasi jis, dirbtinis Krivošeinas, ne toks?

Tai buvo pirmoji užuomina.

,„..Po to, kai jis pramiegojęs dusyk neišėjo laiku į darbą — sėdėjo su knyga iki aušros, — aš neiškenčiau:

— Susidomėtum tu mineralogija, ar ką, jeigu jau labai nori pasidaryti „skirtingu”, arba gamybos ekonomika! Bent miegotum normaliai.

Pokalbis vyko laboratorijoje, kur dubletas pasirodė pirmą valandą dienos, užsimiegojęs ir nesiskutęs; aš rytą nusigramdžiau šerius. Tokio neatitikimo būtų pakakę sugluminti pažįstamiems iš instituto.

Jis pažvelgė į mane nustebęs ir iš aukšto.

— Sakyk, kas tai per skystis? — jis parodė į baką. — Kokia jo sudėtis?

— Organinė, o ką?

— Nelabai išsamu. O kam „mašina motina” naudojo amoniaką ir fosforo rūgštį? Atsimeni: ji išstuksendavo formules ir kiekius, o tu lakstei po parduotuves kaip prakeiktas, stengeisi gauti. O kam stengeisi? Nežinai? Paaiškinsiu: mašina iš jų sintetino adenozintrifosforo rūgštį ir kreatino fosfatą — raumenų energijos šaltinius. Supratai?

— Supratau. O „kaliošo” markės benzinas? O rodano kalcis? O metilvioletas? O dar trijų šimtų pavadinimų reaktyvai kuriam galui?

— Kol kas nežinau, reikia biochemiją paskaityti…

— Aha… O dabar aš tau paaiškinsiu, kuriam galui aš rūpinausi tomis šlykščiomis medžiagomis: aš vykdžiau logines eksperimento sąlygas, laikiausi žaidimo taisyklių, ir ne daugiau. Aš nežinojau apie tą tavo superfosfatą. Ir mašina tikriausiai nežinojo, kad formulės, kurias ji išstukseno dvigubu kodu, taip įmantriai vadinasi, nes gamta susideda ne iš pavadinimų, o iš struktūrinių medžiagų. Ir vis dėlto ji prašinėjo amoniako, fosforo rūgšties, cukraus, o ne degtinės ir ne strichnino. Savo protu suvokė, kad degtinė — nuodai, be vadovėlių. O ir tave ji sukūrė ne pagal vadovėlius ir ne pagal medicinos enciklopediją — iš natūros…

— Tu be reikalo taip užsipuoli biologiją. Joje yra tai, ko mums reikia: žinios apie gyvybę, apie žmogų. Na, pavyzdžiui… — jis labai norėjo mane įtikinti, buvo matyti iš jo pastangų, — ar tu žinai, kad sąlyginiai refleksai susidaro tik tuomet, kai sąlyginis idirgiklis ima veikti anksčiau, negu nesąlyginis? Priežastis atsiranda anksčiau už pasekmę, supranti? Nervų sistemoje pasaulio priežastingumas užrašytas pilnutiniau, negu filosofijos vadovėliuose! Ir biologijoje naudojami tikslesni terminai, negu kasdieniniame gyvenime. Nagi kaip rašoma romanuose?Jš nesuprantamo siaubo jam išsiplėtė akių vyzdžiai ir dažniau ėmė plakti širdis.” O ko čia nesuprasti: pradėjo veikti simpatikus! Sit, prašau… — jis skubomis paskiaidė savo žaliąją bibliją, —,„..simpatiniais nervais sklindančių impulsų poveikyje: a) susitraukus radialiniam akies rainelės raumeniui, išs plečia akių lėlytės; b) padažnėja ir sustiprėja širdies tvinksniai…” Tai jau arčiau reikalo, a?

— Be abejo, arčiau, tik kiek? Ar tau neateina į galvą, kad ne mes, o biologai būtų sintetinę žmogų, jei būtų pasiekę rimtų laimėjimų biologijoje?

— Bet mes, remdamiesi jų žiniomis, galėsime išanalizuoti žmogų.

— Išanalizuoti! — Aš prisiminiau „Streptocido striptizą su tirtuliu…”, savo nevykusius bandymus prie pamišimo slenksčio, laužą iš perfojuostų — ir sukilau. — Gerai! Mesim darbą, iškalsim visus vadovėlius ir receptūrinius žinynus, išmoksim baisybę terminų, Įsitaisysim laipsnius ir plikes ir po trisdešimties metų grįšim prie miisų darbo, kad suklijuotume etiketes! Cia — kreatino fosfatas, o ten — grūdų glitinas… šimtai milijardų pavadinimų. Aš jau bandžiau analizuoti tavo atsiradimą, man gana. Analitinis kelias mus velniaižin kur nuves.

Žodžiu, mes nesusitarėme. Tai buvo pirmas atsitikimas, kai kiekvienas iš mūsų liko prie savo nuomonės. Aš ir iki šiol nesuprantu, kodėl jis, inžinierius sistemotechnikas, sistemologas, elektronikas… na, žodžiu, mano antrasis aš, pasuko į biologiją? Mes turime eksperimentinį įrenginį — tokio jis nė vienoje biologijos laboratorijoje neras, — reikia daryti bandymus, sisteminti rezultatus ir stebėjimus, nustatyti bendrus dėsningumus — būtent bendrus, informacinius! Biologiniai — palyginti su jais — žingsnis atgal. Taip visi daro. Be to, tik šitaip ir galima išmokti kaip reikiant valdyti „mašiną motiną”, juk ji visų pirma — informacinė mašina.

Ginčai tęsėsi ir kitomis dienomis. Mes karščiavomės, užsipuldinėjome kits kitą. Kiekvienas ieškojome įrodymų savo naudai,

— Technika privalo ne kopijuoti gamtą, o papildyti ją. Mes ketiname dubliuoti gerus žmones. O jeigu geras žmogus šlubas? Arba ranką fronte prarado? Arba jo sveikata niekam tikusi? Juk ar žmogus naudingas visuomenei, paprastai sužinome, kai jis jau subrendęs, o dar dažniau — senyvas; ir sveikatėlė nebe ta, ir psichika nuvarginta… Tai ką, mes visa tai turime atkurti?

— Ne. Reikia rasti būdą, kaip ištaisyti dubletų kliaudas. Lai jie bus sveiki, puikaus sudėjimo, gražūs…

— Na va, matai!

— Ką „matai”?

— Nagi juk norint pataisyti dubletus, reilcalinga biologinė informacija apie gerą kūno sudėjimą, apie deramą išorę. Biologinė!

— O čia jau nesuprantama. Jei mašina be jokio biologinio pasiruošimo atgamina visą žmogų, tai kam jai ta informacija, prireikus atkurti žmogaus dalis? Juk pagal biologijos žinias nei žmogaus, nei jo rankos nepadarysi… Keistuoli, kaip tu nesupranti, kad mums negalima gilintis į visas žmogaus organizmo detales? Negalima, susipainiosime, juk tų detalių nesuskaičiuojami milijardai ir nė dviejų nėra vienodų! Gamta dirbo ne pagal valstybinius standartus. Todėl dubletus reikia taisyti, pagal išorinius integralinius požymius reguliuojant „mašiną motiną”… stačiai pasakius, sukiojant rankenėles!

— Na, žinai! — jis skėsčiojo rankomis, traukėsi į šalį.

Aši skėsčiojau rankomis, traukiausi į kitą pusę.

Tokia padėtis pradėjo veikti nervus. Mes pakliuvome į loginę aklavietę. Skirtingas požiūris į tolesnį darbą — dalykas nebaisus; galų gale galima bandyti ir vienaip, ir kitaip, o kas teisus — lems rezultatai. Protu neaprėpiama buvo, kad mes nesuprantame kits kito! Mes — du informaciškai vienodi žmonės. Ar yra tuomet išvis teisybė pasaulyje?

Tą pamainą, kai dubletas dirbo laboratorijoje, ašl ėmiau skaitinėti jo surinktus biologijos veikalus. Gal aš ir tikrai nepajutau šio mokslo skonio, esu prieš jį nusistatęs nuo senų — mokyklinių — laikų, o dabar perskaitysiu, persiimsiu juo ir susižavėjęs murmesiu: „Cia tai bent!” Nepersiėmiau. Be abejo, įdomus mokslas, daug pamokančių smulkmenų (bet tik smulkmenų!) apie organizmo veiklą, geras mokslas bendram lavinimuisi, tačiau ne tai, ko mums reikia. Aprašomasis ir apytikslis — ta pati geografija. Ką jis jame rado?

Aš inžinierius — tuo viskas pasakyta. Per dešimtį darbo metų mano psichiką tvirtai užvaldė mašinos, tarp jų aš jaučiuosi ramus. Mašinos visiškai paklūsta protui ir rankoms, jose viskas apibrėžta: taip — tai „taip”, ne — tai „ne”. Ne kaip žmonėse: „Taip, bet…” — ir toliau eina frazė, užbraukianti „taip”. O juk dubletas — tai aš.

Mes jau ėmėme vengti to varginančio ginčo, dirbome tylėdami. Gal viskas susitvarkys, ir mudu suprasime vienas kitą… Informacinė kamera buvo beveik baigta. Dar diena dvi, ir į ją bus galima suleisti triušius. Ir tuomet atsitiko tai, kas anksčia ar vėliau turėjo atsitikti: laboratorijoje nuaidėjo telefono skambutis.

Ir anksčiau skambėdavo skambučiai. „Valentinai Vasiljevičiau, birželio pirmai pristatykite reaktyvų nurašymo aktą, antraip nebeduosime jums nieko iš sandėlio!” — buhalterija. „Draugas Krivošeinai, užeikite į pirmąjį skyrių”, — Johanas Johanovičius Kliapas. „Seni, paskolink savaitėlei sidabro-nikelio akumuliatorių!” nuoširdus vaikinas Fenia Zagrebniakas. Ir taip toliau. Bet šis skambutis buvo ypatingas. Kai tik dubletas pratarė į ragelį; „Krivošeinas klauso”, — jo veidas pasidarė palaimingai kvailas.

— Taip, Lenuk, — ne prakalbo, o suburkavo jis, — taip… Na ką tu, mažyte, ne, žinoma… kiekvieną dieną ir kiekvieną valandą!

Aš su plokščiareplėmis rankose apmiriau prie kameros. Mano akivaizdoje grobiama mylima moteris. Mylimai Dabar aš tai aiškiai supratau. Man pasidarė karšta. Aš kimiai kostelėjau. Dubletas pakėlė į mane švelnumo aptemdytas akis ir užsikirto. Jo veidas tapo rūškanas ir liiidnas.

— Vieną sekundę, Lena… — ir jis padavė man ragelį. — Se. Čia, tiesą sakant, tau.

Aš stvėriau ragelį ir surikau:

— Klausau, Lenočka! Klausau…

Beje, apie ką mudu su ja kalbėjome, nebūtina aprašinėti. Ji, pasirodo, buvo komandiruotėje ir tik vakar grįžo. Na, įsižeidė, žinoma, už šventes. Laukė mano skambučio…

Kai aš padėjau ragelį, dubleto laboratorijoje nebebuvo. Man irgi dingo noras dirti. Aš užrakinau fligelį ir švilpaudamas patraukiau namo: apsiskusti ir persirengti vakarui.

Dubletas krovėsi lagaminą.

— Toli?

— Į kaimą pas tetą, į užkampį, į Saratovą! Į Vladivostoką purslų laižyti! Ne tavo reikalas.

— Ne, be juokų: kur tu? Kas yra?

Jis pakėlė galvą, iš padilbų žvilgtelėjo į mane.

— Tu iš tiesų nesupranti, kas yra? Ką gi, tai dėsninga: tu — ne aš.

— Ne, kodėl gi? Tu — tai aš, o aš — tai tu. Šiaip ar taip, tokia buvo pradinė pozicija.

— Tas k yra, kad ne, — jis užsirūkė cigaretę, ištraukė iš lentynos knygą. — „Sistemologijos įvadą” aš paimsiu, tu galėsi naudotis bibliotekos knyga… Tu pirmas, aš — antras. Tu gimei, augai, lavinaisi, užėmei kažkokią vietą gyvenime. Kiekvienas žmogus užima kažkokią vietą gyvenime; gerą ar blogą, bet savo. O aš neturiu vietos — užimta! Viskas užimta: pradedant mylima moterim, baigiant etatinėm pareigom, pradedant tachta, baigiant butu…

— Nagi miegok, dėl dievo, ant tachtos, negi aš prieš?

— Neplepėk niekų, argi čia svarbu tachta!

— Klausyk, jeigu tu dėl Lenos, tai… gal paeksperimentuokime dar ir… galime juk mes sau tatai leisti?

— Pagaminti antrą Leną, dirbtinę? — jis niūriai nusijuokė. — Kad ir ji trankytųsi gyvenime, kaip keleivis be bilieto… Atpildas už gyvybę — irgi sugalvojome, idiotai! Pirmieji visuomenės mokiniai vietoj medalių apdovanojami žmogumi — tokiu pat, kaip jie, bet be vietos gyvenime. Geniali idėja, ką ir bekalbėti! Aš tai jau tiek to, kaip nors susitvarkysiu. O pirmieji mokiniai — liaudis išlepinta, užgaidi. Įsivaizduok, pavyzdžiui, Arkadijaus Arkadjevičiaus dubletą: akademikas A. A. Azarovas, bet be vadovaujamo instituto, be atlyginimo, be narystės akademijoje, be mašinos ir buto — visai be nieko, vien asmeninės savybės ir malonūs prisiminimai. Kaip jis gyvens? — jis įkišo į lagaminą rankšluostį, dantų, šepetėlį ir pastą. — Žodžiu, man užteks. Aš daugiau nebegaliu taip dviprasmiškai gyventi: būgštauti, kad mudviejų neužkluptų kartu, dairytis valgykloje, imti iš tavęs pinigus — taip, būtent iš tavąs tavo pinigus! — pavyduliauti Lenos… Už kokias nuodėmes aš turiu taip kamuotis? Aš žmogus, o ne eksperimentinis pavyzdys ir ne kažkieno dubletas!

— O kaipgi bus su darbu?

— O kas sakė, kad aš žadu mesti darbą? Kamera beveik baigta, bandymus tu galėsi daryti pats. Cia iš manęs maža naudos — mūsų juk „viena — gaiva dviem”. Išvažiuosiu, gvildensiu proiblemą „žmogus — mašina” iš kito galo…

Jis išdėstė savo planą. Jis važiuoja į Maskvą, stoja į aspirantūrą, į MVU biologijos fakultetą. Darbas išsišakoja dviem vagomis: aš tyrinėju „mašiną motiną”, išsiaiškinu jos galimybes; jis tiria žmogų ir jo galimybes. Paskui — jau skirtingi, su skirtinga patirtimi ir idėjomis — drauge dirbame toliau.

— Bet kodėl vis dėlto biologija? — neiškenčiau aš. — Kodėl ne filosofija, ne sociologija, ne psichologija, ne gyvenimo mokslas, atseit, grožinė literatūra? Juk tie mokslai taip pat tiria žmogų ir žmonių visuomenę. Kodėl?

Jis susimąstęs pažvelgė į mane.

— Tu tiki intuicija?

— Na, tarkim.

— Taigi, mano intuicija man visą laiką sako: jei nieku laikysime biologinius tyrinėjimus, praleisime kažlcą labai svarbaus. Aš dar nežinau, ką būtent. Po metų pasistengsiu paaiškinti.

— O kodėl mano intuicija man nieko panašaus nesako?

— O velnias tave žino — kodėl! — Jis atsiduso su pirmykščiu išraiškingumu — jam grįžo gera nuotaika. — Gal tu stačiai bukas kaip veltinis…

— Na taip, žinoma. O tu išmaningas — kaip tas šuo, kuris viską jaučia, tik negali pasakyti!

Žodžiu, pasikalbėjome.

Viskas aišku: jam reikia kaupti individualią informaciją, darytis pačiu savimi. Todėl jam verčiau būti ne su manim, o kažkur atskirai — taip pat sutinku; atvirai kalbant, „dvilypė” mudviejų padėtis mane irgi pradėjo slėgti. Bet su ta biologija… čia aš jo rimtai nesupratau…”

Aspirantas atsilošė kėdėje, pasirąžė.

— Ir negalėjo suprasti, — pasakė jis balsu.

Tuomet jis pats savęs dar nesuprato.