Savęs atradimas

TREČIAS SKYRIUS

Greitojo traukinio Novosibirskas — Dneprovskas keleivę, apvalainą pusamžę blondinę melsvomis akimis jaudino vaikinas ant viršutinės lentynos. Vėjų nugairintas, šiurkščių, bet taisyklingų bruožų veidas, tamsūs garbanoti, gerokai žilstelėję plaukai, stiprios įdegusios rankos storais piratais ir nuospaudų žymėmis delnuose — ir drauge švelni šypsena, malonus elgesys (kai ji įsėdo Charkove, gera valia užleido apatinį gultą), inteligentiška kalba. Vaikinas gulėjo, padėjęs kvadratinį smakrą ant rankų, godžiai žiūrėjo į medžius, namukus, upeliūkščius, kelio ženklus ir šypsojosi. „Įdomus!”

— Gimtosios vietos, tikriausiai? — paklausė bendrakeleivė.

— Taip.

— Ir seniai nebuvote?

— Metai.

Jis pradėjo atsižinti: štai po sankasa panėrė plentas, kur jis lakstė motociklu su Lena… šit ąžuolynas, kur dneprovskiečia iškylauja per išeigines… šit Senupė, atkampūs pliažai, švarus smėlis ir tykus vanduo… antai Vytrebenkos viensėdija — oho, kokios statybos! Tikriausiai chemijos gamykla… Pagautas prisiminimų, jis šypsojosi ir vėl blausėsi.

…Iš tikrųjų niekur jis nevažinėjo su Lena, nei ąžuolyne nebuvo, nei pliažuose — visa tai buvo daroma be jo. Tiesiog kalbėjosi kartą, o pokalbyje, jeigu jau sakysim tiksliai, jis pats irgi nedalyvavo.

— Va kur pritaikysim: žmogaus gyvenimo variacijos! Stai žiūrėk: „Vladivostoko laivų remonto gamykla kviečia inžinierių elektriką montažo darbams uostuose. Butu aprūpinama”. Bene aš ne inžinierius elektrikas? Montažo darbai uostuose — kas gali būti geriau! Ramiojo vandenyno banga užlieja armatūrą! Tu atleidi kabelį, laižai sūrius purslus nuo lūpų — žodžiu, nugali stichijas!

— Taip, bet…

— Ne, aš suprantu: anksčiau nebuvo galima. Anksčiau! Juk mudu su tavim pareigos žmonės: kaip tai — mesti darbą ir Įsivažiuoti, kad patenkintum valkatiškus polinkius? Taip visi ir pasiliekam; ir su mumis pasilieka ilgesys — vietovių, kur nebuvai ir niekuomet nebūsi, žmonių, kurių nesutiksi, darbų ir įvykių, kuriuose neteks dalyvauti. Mes maldome tą ilgesį knygomis, kinu, svajonėmis — juk negali žmogus gyventi keletą gyvenimų paraleliai! O dabar…

— O dabar irgi tas pats. Tu išvažiuosi į Vladivostoką purslų laižyti, o aš pasiliksiu su savo nepasitenkinimu.

— Bet… mes galim susikeisti. Kartą per pusmetį, niekas nepastebės… beje, niekai: mes skirsimės pusės metų gyvenimo patirtimi…

— Taigi, taigi! Pasukęs vienu gyvenimo keliu, žmogus pasidaro visai ne toks, koks būtų buvęs, eidamas kitu.

…Vis dėlto jis patraukė kaip tik į Vladivostoką. Ne malšinti nepasitenkinimo išvažiavo — pabėgo nuo prisiminimų siaubo. Jis dargi ir toliau būtų bėgęs, bet toliau buvo okeanas. Tiesa, montažininko vakancija jau buvo užimta, bet galų gale sprogdinti povandenines uolas, valyti vietą prieplaukoms — irgi neblogas darbas. Romantikos užteko: nardė su akvalangu į mėlynai žalią gelmę, matė savo šešėlį, sūpuojantį ant bangų nugludintų dugno akmenų, kalė skyles uolose, dėliojo dinamito patronus, padeginėjo dagtis ir, baidydamas žuvis, kurios po mitiutės iškildavo pilvais į viršų, strimagalviais plaukdavo prie budinčios valties… O paskui, išsiilgęs inžinerinio darbo, jis ten pritaikė elektrohidraulinį smūgį — ir saugiau, negu dinamitas, ir našumas didesnis. Vis paliko atminimą apie save.

— Ar iš toli važiuojate? — vėl sutrikdė jo prisiminimus dama.

— Iš Tolimųjų Rytu.

— Užsiveirbavęs buvote ar šiaip?

Vaikiinas pašnairavo žemyn pilkomis akimis, trumpai šyptelėjo:

— Gydytis…

Keliabendrė su bugščia užuojauta palingavo galvą. Noras kalbėtis prapuolė, ji išsitraukė iš krepšelio knygą ir, užsidariusi savyje, įsikniaustė į ją.

…Taip, ten jis pradėjo sveikti. Brigados vyrai stebėjosi jo bebaimiškumu. Jam iš tikrųjų nebuvo baisu: jėga, vikrumas, tikslus apskaičiavimas — ir jokia giluminė banga nepasieks. Ten savo gyvybę jis laikė savo rankose — ko gi bijotis? Visų baisiausia jis patyrė čia, Dneprovske, kai Krivošeinas valdė jo gyvybę ir mirtį. Dargi daug mirčių. Krivošeinas, matote, nesuprato; tai, ką Krivošeinas išdarinėjo su juo, blogiau, nei kankinti surištą!

Vaikino kūnas nevalingai įsitempė. Pykčio šiurpas sutraukė odą. Daug ką per metus išpustė okeano musonai: prislėgtumą, panišką baimę, net švelnius jausmus Lenai. O pyktis liko.

„Gal būt, nevertėjo grįžti? Okeanas, šalia kurio jautiesi mažytis ir paprastas, geri vaikinai, sunkus ir įdomus darbas. Visi gerbė. Ten aš tapau pats savimi. O čia… kas žino, kaip pakrypo jo reikalai?”

…Bet jis negalėjo negrįžti, kaip negalėjo pamiršti praeities. Iš pradžių — per pasirūkymą ar po darbo, ar poilsio dienomis, kai visa brigada įplaukdavo į Vladiką — galvą nepaliaujamai grizino mintis: „O Krivošeinas dirba. Jis ten vienas…” Paskui gimė idėja. Kartą valė bevardės įlankėlės dugną Chabarovsko krašte, ten iš nuolydžios atkrantės tryško šilti mineraliniai šaltiniai. Iššokęs iš valties, jis pakliuvo į tokią srovę ir vos nesuriko: kūnas prisiminė patirtą klaiką! Vandens skonis buvo kaip to skysčio, nejuntamas šiltas glosnumas, rodės, slėpė savyje tą andainykštį grasinimą ištirpdyti, sunaikinti, užgesinti sąmonę. Jis ūmai metėsi į priekį — šalta okeano banga prablaivė ir nuramino jį. Bet įspiidis neišidilo. Vakarop jis virto mintimi, ir dar kokia; galima padaryti priešingą bandymą!

Ir, gydydamasis nuo ankstesnių atsiminimų, jis „susirgo” ta idėja. Atbudo tyrinėtojo vaizduotė. Ak, kaip buvo svaigu apmąstyti bandymą, spėlioti, kokių didžių rezultatų galima pasiekti!.. Sprogdintojo darbas jam dabar atrodė skurdus gyvaliojimas. Jau be baimės, detaliai ir kryptingai jis perkratinėjo atmintyje viską, kas su juo buvo, įsivaizdavo bandymo variantus… Ir jis su ta idėja negalėjo ten pasilikti: juk Krivošeinui tikriausiai ji nė po šiai dienai nedingtelėjo. Tokia idėja negali gimti, abstrakčiai protaujant — viską reikia išgyventi, kaip jis išgyveno.

Bet nepermaldaujama jų darbo logika įkandin bandymo idėjos pakišo kitą mintį: na gerai, jie suras naują būdą, kaip apdoroti žmogų informacijos srautu. Kas gi iš to? Ši mintis pasirodė keblesnė už pirmąją: visą kelią nuo Vladivostoko iki Dneprovsko jis nuolat grįžo prie jos, bet taip ir nepermąstė iki įgalo.

Prieš vagono langą, atmušdamos ratų bildesį, sušmėkščiojo tilto sijos: traukinys važiavo per Dneprą. Vaikinas minutę atitrūko nuo savo minčių, pasigrožėjo motorlaiviu, pasroviui nuslydusiu oro pagalve virš žydro vandens, ir žalia dešiniojo kranto atšlaite. Tiltas baigėsi, vėl sušmėkščiojo namukai, sodai, krūmynai palei pylimą.

„Visa klausimo esmė: kaip ir kokia informacija žmogų galima patobulinti? Kitos problemos kyla iš tos… Turime sistemą: žmogaus smegenis ir informacijos priėmimo įtaisus — akis, ausis, nosį ir kita. Smegenis maitina trys informacijos srautai: kasdieninis gyvenimas, mokslas ir menas. Reikia išrinkti tą, kuris visų efektyviausiai veikia žmogų, — ir kryptingą. Kad tobulintų, taurintų. Pati efektyviausia, be abejo, kasdieninė informacija: ji konkreti ir reali, formuoja žmogaus gyvenimo patirtį. Tai, be abejo, pats gyvenimas. Esminga, tur būt, tai, kad ši informacija ir žmogus viens kitą veikia pagal grįžtamojo ryšio dėsnius: gyvenimas keičia žmogų, bet ir jis savo poelgiais turi įtakos gyvenimui. Tik kasdieninės informacijos įtaka žmonėms būna pati skirtingiausia: ji keičia žmogų ir į gerą, ir į blogą pusę. Vadinasi, čia kažkas ne taip…

Apžvelgsim mokslinę informaciją. Ji taip pat ir reali, ir objektyvi, bet abstrakti. Iš esmės — tai apibendrinta žmonių vei los patirtis. Todėl ją galima pritaikyti daugybėje gyvenimo situacijų, ir dėl tos pačios priežasties ji turi didžiulę įtaką gyvenimui. Be to, tarp jos ir gyvenimo taip pat yra grįžtamasis ryšys, nors ir ne individualus kiekvienam žmogui, o bendras: mokslas sprendžia gyvenimo problemas ir šitaip keičia jį, o pasikeitęs gyvenimas kelia mokslui naujas problemas. Bet vėl — mokslo poveikis ir apskritai gyvenimui, ir pavieniam žmogui gali būti ir teigiamas, ir neigiamas. Pavyzdžių daug. Ir dar vienas trūkumas: mokslą žmogus sunkiai kremta. M-taip, vargas… Nieko, jei visą laiką galvosi apie vieną ir tą patį, anksčiau ar vėliau sugalvosi. Svarbiausia — galvoti sistemingai…”

Apačioje pasigirdęs kūkčiojimas išblaškė jo mintis. Jis pažiūrėjo žemyn: bendrakeleivė, neatsitraukdama nuo knygos, nosinaite šluostėsi paraudusias akis.

— Ką jūs skaitote?

Ji piktai žvilgtelėjo į viršų, parodė viršelį: Remarkas, „Trys draugai”.

— Tegu juos dievai… — ir vėl įsigilino į knygą.

„Taip… Miršta džiovininkė mergina — mylinti ir subtili. O mano sočiai ir sveikai kaimynei jos gaila, kaip savęs pačios… 2odžiu, nėr ko niekais leisti laiko: Meno informacija, matyt, kaip tik ir yra tai, ko ieškau. Šiaip ar taip — ji nukreipta į tai, kas geriausia žmoguje. Per tūkstantmečius Menas sukaupė visų aukščiausios kokybės informaciją apie žmones: mintis, subtiliausius sielos krustelėjimus, kilnius ir galingus jausmus, ryškius,charakterius, puikių ir protingų poelgių aprašymus… Visa tai nuo amžių moko žmones suprasti gyvenimą ir vienas kitą, švelnina papročius, žadina mintis ir jausmus, iš šaknų rauna gyvulišką sielos niekšybę. Ir ši informacija pasiekia adresatą — tikriau sakant, ji puikiai užkoduota, kuo geriausiai pritaikyta perdirbti elektroninėje mašinoje, pavadintoje „Žmogus”. Sia prasme ir kasdieninė, ir mokslinė informacija Meno informacijai nė į tarnaites netinka.”

Važiuodamas per Dneprovsko priemiesčius, traukinys sulėtino greitį. Bendrakeleivė padėjo į šalį knygą, subruzdo traukti iš po sėdynių lagaminus. Vaikinas vis gulėjo ir mąstė.

„Taip, bet va — kaip su efektyvumu? Tūkstantmečiais žmonės stengėsi… Teisybė, maždaug iki praėjusio amžiaus vidurio Menas tebuvo skirtas nedaugeliui. Bet paskui to reikalo ėmėsi technika: masinis knygų spausdinimas, litografijos, parodos,

gramofoniniai įrašai, kinas, radijas, televizija — Meno informacija pasidarė prieinama visiems. Šiuolaikinio žmogaus iš knygų, filmų, radijo laidų, iliustruotų žurnalų ir televizijos gaunama informacija prilygsta kasdienio gyvenimo informacijai ir yra kur kas gausesnė už mokslinę, fr ką gi? Hm… meno poveikio prietaisais neišmatuosi ir eksperimentais nepatikrinsi. Belieka palyginti, sakysim, mokslo ir meno poveikį per paskutinius penkiasdešimt metų. Viešpatie, betgi jokio lyginimo nė būti negali!”

Traukinys pririedėjo prie perono, prie sutinkančiųjų, nešikų ir ledų pardavėjų minios. Vaikinas nušoko nuo gulto, nutraukė nuo viršaus kuprinę, užsimetė ant rankos lietpaltį. Bendrakeleivė plūkėsi su trimis lagaminais.

— Oho, kiek jūsų bagažo! Leiskite, pagelbėsiu, — vaikinas stvėrė patį didžiausią.

— Ne jau, ačiū! — Dama greitai atsisėdo ant vieno lagamino, užmetė tuklią koją ant antro, abiem rankom įsikibo į tretįjį, užrypavo: — Ne, ačiū! Ne jau, ačiū. Ne jau, ačiū!

Ji pakėlė veidą, kuriame nebebuvo likę jokio meilumo. Skruostai buvo ne putlūs, o papurtę, akys — ne žydros, o vandeningos, žiūrėjo užuitai ir prieštiškai. Antakiai visai dingo, — dvi prakaituotos tušo juostelės. Jautėsi: vienas vaikino judesys — ir moteris ims spiegti.

— Atleiskite! — Jis atitraukė ranką, išėjo. Jam pasidarė biauru.

„Štai prašom: iliustracija kasdieninei ir Meno informacijai palyginti! — samprotavo jis, piktai žingsniuodamas per stoties aikštę. — Maža kas galėjo atvažiuoti iš ten, kur meškos žiemoja: tiekėjas, partinis darbuotojas, sportininkas, žvejys… ne, pagalvojo blogiausia, įtarė niekšiškais kėslais! Buitinio saugumo principas: verčiau nepatikėti, negu apsirikti. Tik, tuo principu vadovaudamiesi, ar neapsirinkame kur kas labiau?”

Traukinyje jis mąstė iš neturėjimo ką veikti. Dabar samprotavo, kad nusiramintų, ir vis apie tą patį.

„Žinoma, papasakok apie bet kurį žmogų knygoje ar ekrane — jį supras, juo patikės, atleis, kas bloga, pamils už tai, kas gera. O gyvenime viskas sudėtingiau ir šiokiadieniškiau… Kam kaltinti damutę — aš ir pats ne geresnis. Kažkada — dar paikas vaikiščias — net savo tėvu netikėjau. Mylėjau jį, bet netikėjau. Netikėjau, kad jis dalyvavo revoliucijose, pilietiniame kare, buvo kuopos vadu pas Čiapajevą, susitikdavo s Leninu… Viskas prasidėjo nuo filmo „Čiapajevas”: filme iiėInivo tėvo! Buvo tikras Čiapajevas ir kiti herojai — jie stipriais lialsais sakė liepsningas kapotas frazes… o tėtušio nebuvo! Ir aplamai — koks iš tėtušio čiapajevietis? Su mama nesutarė. Kalbėjo blerbiančiu balsu pro įstatomus dantis; nakčiai juos merkdavo į stiklinę. Netaisyklingai (ne kaip kine) tarė žodžius, keistai juos iškraipinėjo. Vėl gi, pasodino 1937 metais… Ir kai jis kieme pasakojo kaimynėms, kaip Kerenskio laikais už bolševikinę agitaciją fronte dvi valandas stovėjo su visomis puošmenomis ant apkaso brustvero, kaip vežiojo Leninui į Smolnį sidabrinius frcMitininkų „georgijus” revoliucijos fondan, kaip, kazokų nuteistas mirties bausme, sėdėjo daržinėje… o kiemo moterys aikčiojo, alpo, pliaukšėjo delnais: „Karpyčius mūsų — didvyris — ak, ak!” — aš šaipiausi ir netikėjau. Aš gerai žinojau, kokie būna didvyriai — iš kino, iš radijo laidų…”

Atvažiavusysis susiraukė: prisiminimai nebuvo malonūs.

„E, galų gale tai atsitiko ne su manim! Vis dėlto — svarbiausia: atsitiko… Taip, atrodo, kad didžiojoje informacijos perdavimo priemonėje — Mene — yra kažkokia kliauda. Pažiūrės žmonės filmą ar spektaklį, perskaitys knygą, tars: „Patinka…” — ir toliau gyvens kaip gyvenę: vieni neblogai, kiti šiaip sau, o treti ir visai niekingai. Menotyrininkai dažnai randa trūkumų informacijos vartotojuose: publika, girdi, kvaila, skaitytojas nepriaugo… Susitaikyti su tokiu požiūriu, vadinasi, sutikti, kad aš pats kvailys, kad nepriaugau… ne, nesutinku! O ir išvis versti kaltę žmonių bukumui ir tamsumui — nekonstruktyvus požiūris. Vis dėlto žmonės gali ir suprasti, ir pajusti. Didesnė dalis jų nei bukagalviai, nei nemokšos. Taigi vis dėlto geriau paieškoti trūkumų pačioje priemonėje — juo labiau, kad ta priemonė man reikalinga eksperimentiniam darbui.

Atvykėlio žvilgsnis užkliuvo už telefono būdelės. Apsiblaususiomis akimis pažiūrėjo į ją: kažką jis čia turi padaryti. Prisiminė. Giliai atsikvėpė, priėjo prie automato, surinko naujųjų sistemų laboratorijos numerį. Belaukiant atsakymo, jo širdis pradėjo smarkiai plakti, burna išdžiūvo. „Jaudinuosi. Blogai…” Ragelyje gaudė vien ilgi signalai. Tuomet jis padvejojęs paskambino Sistemotologijos instituto vakarinės pamainos budinčiam.

— Jūs nepasakysite, kaip man surasti Krivošeiną? Jis ne atostogose?

— Krivošeinas? Jis… ne, ne atostogose. O ikas klausia?

— Jeigu jis šiandien pasirodys institute, pasakykite jam, būkit geras, kad atvažiavo… Adomas.

— Adomas? O kaip pavardė?

— Jis žino. Tik neužmirškite, susimildami.

— Gerai. Neužmiršiu.

Atvykėlis išėjo iš būdelės palengvėjusia širdimi: tik dabar jis suprato, kad visiškai nepasirengęs susitikimui. „Na, nieko nepadarysi, jei atvažiavai… Gal būt, jis namie?”

Jis sėdo į troleibusą. Mėlyno prietėmio apgaubtos miesto gatvės jam nerūpėjo; jis išvažiavo vasarą ir grįžo vasarą, visur žalia, lyg ir niekas nepasikeitė.

„Na o vis dėlto, kaip pritaikyti mūsų darbe Meno informaciją? Ir ar galima pritaikyti? Visa bėda, kad ši informacija netampa nei gyvenimo patirtimi, nei tiksliomis žiniomis, o kaip tik patirtimi bei žiniomis žmonės ir grindžia savo poelgius. Turėtų būti maždaug taip: perskaitė žmogus knygą — pradėjo suprasti save ir pažįstamus, pažiūrėjo niekšas spektaklį — pasibaisėjo ir pasidarė garbingas žmogus, nuėjo baikštuolis į kiną — išėjo drąseika. Ir visam gyvenimui, o ne penkioms minutėms. Tikriausiai, apie tokį būtent savo informacijos poveikį svajoja rašytojai ir dailininkai. Kodėl tokio poveikio nebūna? Imkim ir pagalvokim… Meno informacija kuriama kasdienės informacijos pavyzdžiu. Ji konkreti, apibendrinimai joje neaiškūs ir negriežti, bet ji nėra reali, o tik įtikima. Kaip matyti, čia jos silpnoji vieta. Ji negali būti pritaikyta taip, kaip mokslinė informacija: ji nepakankamai bendra ir objektyvi, kad žmogus galėtų jos pagrindu projektuoti ir planuoti savo gyvenimą. Negalima ja vadovautis ir kaip kasdienine informacija — ir būtent dėl jos konkretumo, niekad nesutampančio su konkrečiu skaitytojo gyvenimu.

O jei ir sutaptų, kas norės gyventi pamėgdžiodamas? Nukopijuoti šukuoseną — dar šiaip ir taip, bet kopijuoti masiniu tiražu rekomenduojamą gyvenimą… Matyt, „literatūrinio auklėjimo” idėją pagimdė mintis, kad žmogus kilo iš beždžionės ir jam būdingas pamėgdžiojimas. Bet žmogus — jau seniai žmogus, milijonus metų. Nūdien jam būdinga savo vertės pajautimas ir elgsenos originalumas, jis žino, kad taip tikriau.

— Akademinis miestelis! — sugergždė vairuotojo balsas iš garsiakalbio.

Atvykėlis išlipo — ir iškart pamatė bereikalingai važiavęs. Dvi standartinių ipenkiaaukščių namų eilės, susiliejančios perspektyvoje, žiūrėjio viena į kitą šviečiančiais langais. Bet namo Nr. 33 penkto aukšto kampinio buto languose šviesos nebuvo.

Palengvėjimo jausmas, kad nemalonus susitikimas su Krivošeinu, vėl nutolo, susimaišė su apmaudu: nakvoti tai nėra kur! Atgaliniu autobusu jis grįžo į centrą, apvaikščiojo viešbučius — vietų, žinoma, niekur nebuvo.

Ir vėl jį pagavo mintys — dabar jos švelnino niūrų nakvynės ieškojimą.

,„..Ir kuo ilgiau mes gyvename, tuo aiškiau pajuntame gyvenimo situacijų, kurioms netinka knygose aprašyti ar kine pateikti sprendimai, įvairovę. Ir Meno informaciją pradedame suvokti kaip kvazigyvenimą, kuriame viskas ne taip. Jame be jokio pavojaus galima patirti rizikingą, dargi mirtimi užsibaigiantį nuotykį, pademonstruoti principingumą, neužsitraukiant nemalonumų tarnyboje… žodžiu, nors ir neilgam pasijusti kitokiu — protingesniu, gražesniu, drąsesniu, negu esi iš tikrųjų. Vienodai, tvarkingai gyvenantys žmonės ne šiaip sau dievina avantiiirinius romanus ir detektyvus…”

Jis išėjo į žibintų ir reklamų ugnimis žėrintį Markso prospektą.

„Ir naudojame tą didžiąją informaciją niekams: pasismaginimui, laikui praleisti. Arba merginai pakerėti tinkamu eilėraštuku… Si informacija ne sava. Ne pats suradai sprendimus ir tiesas. Sėdėk, žiūrėk ar skaityk — kaip už perregimos sienos plaukia išgalvotas gyvenimas, — tu tik „informacijos imtuvas!” Teisybė, būta atvejų, kai „imtuvai” nebeiškentę bandydavo jį paveikti: tėtušis kažkada pasakojo — sykį Samaroje raudonarmietis „trinktelėjo iš šaudyklės” į aktorių, vaidinantį Kolčiaką frontinėje pjesėje, o dar anksčiau Nižnyj Novgorode publika apkūlė Jago rolės atlikėją — už vaidybos tikroviškumą… Pati idėja sudaužyti perregimą sieną, įsikišti — protinga… Kažkas joje yra…”

Atvykėlio galvoje brendo mintis: dar neįgavusi žodinio pavidalo, neaiški — it nuojauta. Bet tuo metu kažkas lengvai palietė jo petį. Jis atsigręžė: šalia stovėjo trise civiliniais dr bužiais. Vienas jų atsainiai mostelėjo prieš jo veidą raudona knygele:

— Parodykite dokumentus, pilieti.

Atvykėlis nustebęs gūžtelėjo pečiais, pastatė ant asfalto kuprinę, išėmė iš kišenės pasą. Operatyvininkas perskaitė pirmąjį puslapį, pakėlęs akis nuo fotografijos, žvilgtelėjo jam i veidą; paskui vėl į fotografiją — ir grąžino pasą.

— Viskas tvarkoj. Prašau atleisti.

„Uff!” Vaikinas čiupo kuprinę ir, stengdamasis nepaspartinti žingsnio, pajudėjo „Teatrinio” viešbučio link. Nuotaika sugedo. „Gal būt, man nevertėjo atvažiuoti?”

Trijulė atsitraukė prie tabako kiosko. Ten jų laukė milicininkas Gajevojus, taipgi civiliniais drabužiais.

— Na, aš juk sakiau, — pergalingai tarė jis.

— Ne tas… — atsiduso operatyvininkas. — Kažkoks Valentinas Vasiljevičius Krivošeinas. O pagal fotografiją ir žodinį portretą — tikras Kravecas.

— Žodinis portretas, žodinis portretas… Ką žodinis portretas? — įšiirdo Gajevojus. — Aš juk jį mačiau, lydėjau į tardymo skyrių: Kravecas nežilstelėjęs, jaunesnis kokiais dešimčia metų, ir liesesnis.

— Einam į stotį, vyručiai, — pasiūlė antrasis operatyvininkas. — Bene jis kvailas ar ką, kad prospektu vaikštinėtų!

Viktoras Kravecas tuo laiku iš tikrųjų sėlino tamsia, nebylia gatvele.

Iššokęs tada iš važiuojančios milicijos mašinos, jis per miesto parką nusigavo prie Dnepro šlaitų, gulėjo krūmuose, laukė tamsos. Norėjosi rūkyti ir valgyti. Vakarėjanti saulė auksino margų grybukų pribedžiotą Pliažo salos smėlį; ten knibždėjo mauduoliai. Mažytis vilkikas, išskleidęs nuo kranto ligi kranto vandens ūsus, skubinosi prieš srovę į krovinių uostą naujos baržos. Skardžio papėdėje, žemai krantinėje, ūžė mašinos ir tramvaj ai.

„Prisidirbom… Viską mes apgalvojom: bandymų metodą, naujojo būdo pritaikymo variantus, dargi jo įtaką padėčiai pasaulyje — tik tokio varianto nenumatėme. Šitaip žnektelti iš didelio aukščio snukiu į purvą: iš tyrinėtojų į nusikaltėlius! Dieve mano, na kas tat per darbas: vienas nevykęs bandymas — ir viskas lekia į Tartarą. Ir aš nepasirengęs lošti su tardytojais ir ekspertais, visai nepasirengęs, nors eik į biblioteką ir studijuok baudžiamąjį kodeksą — ir kas ten dar yra? — proceso kodeksas ar kaip! Aš nežinau lošimo taisyklių ir galiu jį pralošti… pagaliau aš jau beveik pralošiau. Biblioteka… kokia dabar gali būti biblioteka!”

Iš aušinamųjų elektros stoties bokštų anoje Dnepro pusėje kilo tiršti garo kamuoliai — atrodė, kad bokštai gamina debesis. Apatinis saulės kraštas rėmėsi į juos.

„Ką dabar daryti? Grįžti į miliciją, „nuoširdžiai” viską papasakoti ir pačiu niekingiausiu būdu išduoti tai, ką saugoj om nuo blogos akies? Išduoti ne tam, kad išgelbėtum darbą — save. Nes darbo neišgelbėsi: po dviejų trijų dienų laboratorijoje viskas pradės pūti — ir nieko neįrodysi, niekas nepatikės ir nesupras, kas ten buvo… O ir savęs tuo neišgelbėsi; Krivošeinas žuvo. Jis, kaip sakoma, ant mano… Nueiti pas Azarovą, viską paaiškinti? Nieko jam dabar neišaiškinsi. Dabar aš jam netgi ne studentas praktikantas — neaiški asmenybė su netikrais dokumentais. Jam, žinoma, pranešė, kad aš pabėgau, dabar jis, kaip lojalus administratorius, turi talkininkauti milicijai… Stai ji, žmonių problema — visu rimtumu. Per ją visos mūsų nelaimės. Dargi tiksliau — per tai, kad nepajėgėme jos išspręsti laboratoriniu būdu ir niekaip nenorėjome su tuo susitaikyti. Kur ne: mes! Mes, pasiekę tokių rezultatų! Mes, kurių rankose negirdėti informacijos sintezės galimumai! Kur tau, velnias… O šita problema ne mūsų dantims, laikas prisipažinti. Tik be jos ir visa kita nustoja prasmės.”

Saulė leidosi. Kravecas atsikėlė, nubraukė žoles nuo kelnių, nuėjo takeliu aukštyn, nežinodamas nei kur, nei kurių galų. Kišenėje skimbčiojo smulkūs pinigai. Jis suskaičiavo: cigarečių pakeliui ir superlengviems pietums. „O toliau?” Dvi studentės, įsitaisiusios krūmuose ant suoliuko, ruošėsi egzaminams, susidomėjusios pažvelgė į gražų vaikiną, palingavo galvom, vydamos šalin nuodėmingas mintis, vėl įknibo į konspektus. „Mtaip… bendrai tai neprapulsiu. Gal keliauti pas Leną? Bet ji, tikriausiai, taip pat stebima, užklups…”

Takelis išvedė į tylią, tuščią gatvelę. Iš už tvorų sviro šakos, apkibusios vyšniomis, pradėjusiomis raudonyti. Gatvės gale liepsnojo iš apačios nušviestas rausvai geltonas debesis.

Sparčiai temo. Vakaro vėsa smelkėsi po marškiniais, užvilktais ant.nuogo kūno, Per kvartalą nųo Viktoro, priešingoj ga vės pusėj, iš prietamsos išlindo du žmonės uniforminėmis kepurėmis. „Milicija!” Kravecas metėsi į skersgatvį. Perbėgęs kvartalą, sustojo, kad širdis nurimtų.

„Susilaukiau! Dvidešimt metų nė nuo ko nebėgau it berniūkštis iš svetimo sodo… — Iš bejėgiškumo ir pažeminimo rirkyti norėjosi tiesiog nepakenčiamai. — Lošimas praloštas! Reikia tai atvirai pripažinti — ir pasišalinti. Nešti kulnus. Galų gale kiekvienas iš mūsų tam tikroje situacijoje troško sprukti, pasukti į šoną. Dabar mano eilė, jokių velnių! Ką aš daugiau galiu?”

Skersgatvio gale švytėjo žydros ugnys. Jas išvydęs, Viktoras pajuto žvėrišką apetitą: jis nevalgė bemaž parą. „Hm… ten dar kažkur galima pavalgyti. Eisiu! Vargu ar manęs ieškos Markso prospekte.”

…Betoniniai stulpai rietė virš asfalto gyvatiškas dujinių žibintų galvutes. Parduotuvių vitrinose laisvomis pozomis stovėjo elegantiški manekenai, svidėjo radijo imtuvai, televizoriai, prikaistuviai, taikėsi į praeivius sidabrinės „Sovietskoje šampanskoje” tūtos, išmoningais Įvijais kauburiais stūksojo konservų dėžutės. Po šokinėjančia šviesos reklama „Štai ką galima laimėti už 30 kapeikų!” puikavosi šaldytuvas „Dnepras”, magnetofonas „Dnepras-12”, siuvamoji mašina „Dnipro” ir automobilis „SIavutičius-409”. Netgi trumpai apkarpytos liepos palei plačius šaligatvius atrodė lyg pramoniniai gaminiai.

Viktoras pataikė Į pačią spūstį, į pačią „brydę”, nusitęsusią per tris kvartalus nuo „Dinamo” restorano iki kinoteatro „Dnepras”. Vaikštinėjančių buvo daug. Laužyta eigastim žingsniavo vaikiščiai — bohemos mėgdžiotojai: susitaršę, stiklinėmis akimis. Oriai vaikščiojo pagyvenusios poros. Apkabinę drauges, miesto parko pusėn kiūturiavo sufrantėję jaunuoliai. Mikliai ir dalykiškai šmižinėjo minioje vyrukai su kirpčiais virš guvių akių — iš tų, kur „dinderį muša, liežuviais pluša”. Merginos atsargiai nešė visokiausias šukuosenas. Buvo „tifozinių” šukuosenų, šukuosenų „po moterų peštynių”, šukuosenų „tegu mane pamilsta už charakterį” ir kitokių kirpėjų meno šedevrų. Kamavosi vieniši jaunuoliai, graužiami norų ir drovos.

Iš pradžių Kravecas ėjo būgštaudamas, bet pamažėle jį pradėjo imti pyktis.

Eina, eina: savęs parodyti, kitų pažiūrėti… Jiems laikas tartum būtų sustojęs, pasaulyje niekad nieko neįvyktų. Jau Gubernatoriškąja vaikštinėjopo jų kojom lingavo lentų grindinys, apžiūrinėdavo jie nutriiktgalvius fajetonų vežikus, vienas kitą. Vaikštinėjo po karo — nuo „Dnepro” kinoteatro griuvėsių ligi „Dinamo” restorano griuvėsių, lukštendami saulėgrąžas po lemputėmis, kyburiuojančiomis ant medinių stulpų. Prospektą išpylė asfaltu, aprengė daugiaaukščiais namais iš betono, aliuminio ir stiklo, iliuminavo, pasodino medžių ir gėlių — vaikštinėja.sau kaip niekur nieko; žiautaroja irisus, probėgšmais klausosi tranzistorių, plaka liežuviais — teigte teigia, kad miesčioniška dvasia nesunaikinama! Save parodyti — kitų pažiūrėti, kitų pažiūrėti — save parodyti. Pasišlaistyti, užeiti į kavinę-automatą, suspringti pyragaitį su gazuotu vandeniu, pasišlaistyti, pasukti į tualetą su patogumais už pašto, nusilengvinti, pasišlaistyti, užgauti ką, susipažinti, pasišlaistyti… Vabzdžio gyvenimas!”

Jis aplenkė minią, susibūrusią prospekto ir Engelso gatvės sankryžoje apie naujenybę — loterijos bilietų pardavimo automatą. Kibernetinės mašinos pavyzdžiu padarytas automatas grojo lengvas melodijas, radiofoniniu balsu rėkalojo loterijos šūkius ir, pašėlusiai suktelėjęs ratą iš nilselio ir stiklo, už pora penkiolikakapeikių duodavo „laimingą” bilietą. Kravecas sugriežė dantimis.

„O mes, savimi pasikliaujantys idiotai, užmanėm žmones perdirbti, pasitelkę vien laboratorinę techniką! Betgi kaip bus su šitais — sumiesčionėjusiais? Vežikus pakeitė taksi, armonikas — puslaidininkiniai magnetofonai, pokalbius „iš burnos į ausį” — telefonai, sausu oru avimus naujus kaliošus — sintetiniai apsiaustai. O ar tai pakeitė miesčionį? Sėdinėjo prie virdulių — dabar vakarus trumpina prie televizorių.

Iš minios tiško frazių nuotrupos:

— Tarp mūsų kalbant, aš jums atvirai pasakysiu: vyras yra vyras, o moteris yra moteris!

— …Jis sako: „Valia?” O aš: „Ne!” Jis: „Liusia?” O aš: „Ne!” Jis: „Sonia?” O aš: „Ne!”

— Abrahamas išvažiavo į komandiruotę, o žmona…

— Išmokite tenkintis dabartiniu momentu, mergaitės!

„Mokslas ir technika progresuos, o kas pasikeis? Na, parduotuvių vitrinos luš nuo polimerinių juodsidabrių lapenų, nuo amžiams prisukamų atominių rankinių laikrodžių, puslaidiminkinių šaldytuvų ir radioauskarų… Judančios šaligatvių juostos iš liuminescensinio plastiko nešios dykinėjančius nuo stereoskopinės „Dnepro” sineramos iki restorano-automato „Dinamo” — nereiks dargi kojyčių kilnoti… Bastysis sau su mikroelektriniais radiotelesiųstuvais, kad, nė galvos nepasukę į pašnekovę ir neįtempę rėklės, galėtų vis taip pat vištiškai kalbėtis:

— Tarp mūsų kalbant, aš jums atvirai pasakysiu: robotas yrg robotas, o antresolė yra antresolė!

— Abrahamas išvyko į antipasaulį, o žmona…

— Išmokite tenkintis šia mikrosekunde!

O kryžgatvyje tarpplanetinio laivo pavidalo automatas prekiaus atvirukais „Sveikinimai iš Veneros”: besibučiuojančiais balandžiais įrėmintas Veneros kosmouosto vaizdas… Ir ką?”

Pro šalį pradefiliavo Haris Charitonovičius Chilobokas. Ant rankos kabojo nuo juoko išglebusi mergina — docentas ją linksmino ir nepastebėjo, kaip bėglys studentas metėsi liepų šešėlin. „Haris vėl naują turi”, — šyptelėjo Kravecas jam pavymui. Nusipirkęs kioske cigarečių, užsirūkė ir pasijudino toliau. Jį užvaldė toks įsiiitis, net valgyti praėjo noras; pakliiitų jis dabar į glėbį operatyvininkams — įsiūtis sprogtų ir prasidėtų šaunios grumtynės.

„Teatriniame” viešbutyje laisvų vietų taip pat neturėjo, Eidamas prospektu link Kolūkiečio namų, atvykėlis rūškanai stebėjo slampinėjančią publiką.

„Eina, eina… Visuose visų šalių miestuose yra gatvių, kur vakarais vaikštinėja pulkai — vienišių kolektyvai. Nuo — ligi. Savęs parodyti — kitų pažiūrėti, kitų pažiūrėti — savęs parodyti. Kažkoks kolektyvinis instinktas ar kas juos čionai traukia, — kaip upėtakius į nerštavietes? O kiti sėdi prie televizorių, skelia kiemuose „ožį”, prirūkytuose kambariuose organizuoja preferanso partiją, trina sienas šokių pavėnėse… Kiek jų, atsilikusių, pasmerkusių save vegetavimui? „Mokame kažką dirbti, uždirbame padoriai, visko turime, gyvename ne blogiau už kitus — ir duokite mums ramybę!” Atsiskyrėliai, bijantys likti vieni su savim, pasimetę sudėtingame gyvenime ir daugiau nebesusimąstantys apie jį… Tokie atsimena vieną išganingą taisyklę: kad gyvenime klotųsi, reikia būti kaip visi. Stai ir vaikšto, žiūri: o kaip visi? Lūkuriuoja, kol kas atidengs kokią paslaptį…”

Spindinčios prospekto didybės nukonkuruotas, už perregimų debesų slinko mėnuo. Niekam jis nerūpėjo.

„O berniūkščiais būdami ir jie svajojo gyventi šviesiai, įdomiai, reikšmingai, pažinti pasaulį… Nėra žmogaus, kuris apie tai nebCitų svajojęs. Ir dabar, tur būt, svajoja — saldžiai ir bejėgiškai. Tai kuris čia galas? Neužteko drąsos svajonei įgyvendinti? O ir kam? Kuriam galui duoti laisvę svajonėms Ir stipriems jausmams, — dar nežinia, kur jie nuves! — kai yra perkamųjų, kai galima saugiai ūžauti svetimoje išgalvotų herojų puotoje? Ir prasiūžė visiškai, iššvaistė dvasines jėgas niekniekiams, liko it atmatuota — kaip tik pasivaikščiojimui prospektu.

Šalimais pražygiavo docentas Chilobokas su mergina. „O Haris vėl su nauja!” — mintyse pasveikino jį atvykėlis.

Jis pasižiūrėjo jam įdurmu: pasivyti ir paklausti apie Krivošeiną? ne: nuo Chiloboko visuomet verčiau laikytis atokiau!”

Atvykėlis ir Kravecas įžengė į tą patį kvartalą.

„…Kažkada žmogbeždžionės pasidalino į dvi grupes: vienos paėmė į letenas akmenis ir pagalius, pradėjo darbuotis, mąstyti, kitos liko suptis ant šakų. Dabar Žemėje prasidėjo naujas tarpinis procesas, veržlesnis ir galingesnis, nei senovės apledėjimas: naujas kokybinis pasaulio šuolis. Bet kas jiems rūpi? Jie iš anksto sutinka likti „brydėse”, prie televizorių — technikos priemonėmis tenkinti nesudėtingus poreikius! — nertėjo mintyse Viktoras Kravecas. — Kam jiems vis nauji mokslo, technikos, gamybos galimumai? Kam jiems mūsų darbas? Galima pridėti proto, miklumo, darbingumo — ir kas? Mokysis kažko, bet ne iš smalsumo, ne iš noro būti meistriškesniais, o kad daugiau gautų už žinias, už lengvą darbą, kad pranoktų kitus nusimanymu. Pirks ir kraus — kad kiti pastebėtų jų klestėjimą, kad, besirūpindami daiktais, užpildytų dvasinę tuštumą. Ir juodai dienai. Jos gali ir nebūti, o kol kas per ją visos dienos pilkos… Nuobodu! Imsiu ir išvažiuosiu į Vladivostoką. Pats — kol neišgabeno valdišku kaštu… Ir mūsų darbas sunyks savaime. Niekuo jis jiems nepadės: kad pasinaudotum tokia galimybe, reikia turėti aukštus tikslus, dvasinių jėgų, būti nepatenkintam savimi. O jie nepatenkinti vien juos supanči pasauliu; aplinkybėmis, pažįstamais, gyvenimu, vyriausybe — bet kuo, tik ne savimi. Na ir lai vaikštinėja. Mokslas, kaip sakoma, čia bejėgis…”

Dabar juos skyrė tik centrinio pašto pastatas.

Piktos mintys atslūgo. Liko kažkoks nesuprantamas drovumas prieš šalimais praeinančius žmones.

„Kažkas pasakė: niekas taip neniekina minios, kaip virš jos iškilusi vidutinybė… Kas? — Kravecas suraukė kaktą. — Palauk, bet juk šitaip aš pats pasakiau apie kažką kitą. Na, žinoma, apie kitą, negi apie save… — Staiga jam pasidarė koktu. — O juk, mindžiodamas juos, aš ir save mindžioju. Nedaug aš juos tepralenkiau, dar visai neseniai tebebuvau toks pat… Palauk! Atrodo, aš noriu paprasčiausiai nusiplauti? Pasprukti. Ir kad nebūtų taip gėda, kad neprarasčiau savigarbos, stengiuosi tai pagrįsti idėjiškai. Nieko aš neišdaviau, viskas teisingai, mokslas bejėgis, taip ir turi būti… dieve mano, kokia vis dėlto niekšiška ir paslaugi inteligento mintis! (Beje, šitaip aš irgi apie kažką sakiau ar galvojau. Visas tiesas mes taikome kitiems, taip patogiau gyventi.) O aš kaip tik ir esu tas inteligentas. Viską paleidau apyvarton: panieką miniai, teoretinius išprotavimus… M-taip! — jis paraudo, veidas įkaito. — Stai kur gali nuvesti nesėkmė. Na gerai, bet ką gi aš galiu padaryti?”

Staiga jo kojos tartum prilipo prie asfalto: priešpriešiais veržliai žingsniavo vaikinas su kuprine ir apsiaustu ant rankos. „Adomas?!” Kravecą nusmelkė šaltis, širdis apmirė — lyg ne žmogus, o atgijęs sąžinės priekaištas būtų artinęsis. Adomo akys buvo susimąsčiusios ir piktos, nuleisti lūpų kampučiai nežadėjonieko gero. „Tuojau pamatys, atpažins…” — Kad neišsiduotų, Viktoras nusuko akis, bet smalsumas paėmė viršų: žvilgtelėjo tiesiai į veidą. Ne, dabar Adomas nebebuvo panašus į „vergą” — ėjo pasitikintis, stiprus, apsisprendęs žmogus… Atmintyje iškilo pasišiaušusi galva niūrių apmušalų fone, slogios neapykantos išplėstos akys, penkiakilograminis ketaus hantelis, iškeltas virš jo galvos.

Atvykėlis praėjo. „Žinia, iš kur jam mane atpažinti! — su palengvėjimu iškvėpė orą Kravecas. — Bet kurių galų jis grįžo? Ko jam reikia?”

Jis nusekė akimis minioje tolstantį vaikiną. „Gal pasivyti, papasakoti, kas atsitiko? Vis pagalba… Ne. Kas žino, kuri galas jį atnešė! — Jį vėl apėmė neviltis. — Prisidirbom, prisieksperimentavom, velnias! Vienas kito šalinamės! Palūkėk… juk yra ir kitas variantas! Tik ar padės?” — įtemptai svarstydamas, Viktoras prikando lūpą.

Adomas įsimaišė vaikščiojančių minioje.

— Na, užteks kamuotis! — krestelėjo galvą Kravecas. — Tas darbas — ne mano vieno. Ir negalima sprukti — reikia jį gelbėti…”

Ištraukęs iš kišenėlės, jis perskaičiavo kapeikas, nurijo alkio seilę ir įėjo į paštą.

Pinigų vos vos užteko trumpai telegramai: „Maskva MVU biofak Krivošeinui. Atskrisk tučtuojau. Valentinas”.

Išsiuntęs telegramą, Viktoras grįžo į prospektą ir, priėjęs kampą, pasuko gatve, vedančia į Sistemologijos institutą. Kiek paėjėjęs, atsigręžė: ar kas neseka iš paskos? Gatvė buvo tuščia, tik nuo univermago pastato su taupomąja knygele rankoje į jį žiūrėjo labai graži moteris, apšviesta rožinių aršino didumo literų „Laikykite pinigus taupomojoje kasoje!” Tiems, kurie pinigus laiko kasoje, moters akys žadėjo meilę.

Virš administratoriaus langelio Kolūkiečio namuose puikavosi skelbimas:

Atvykėlis iš Vladivostoko atsiduso ir padavė pro langelį pasą.

— Man malonėkite už šešiasdešimt…