Savęs atradimas

SESTAS SKYRIUS

Aspirantas Krivošeinas pasikėlė į penktąjį aukštą, įėjo į butą. Viktoras Kravecas ir antrininkas Adomas rūkė balkone; pastebėję ji, grįžo į kambarį. Krivošeinas nelinksmai nužvelgė juos.

— Trejetas iš vienos ankšties. O buvo ketvertas… — jis pažiūrėjo į laikrodį: laiko dar yra; atsisėdo. — Papasakok, Viktorai Kravecai, kas ten jums atsitiko?

Tas užsirūkė naują cigaretę, slopiu balsu pradėjo pasakoti.

…Bandymo programa buvo tokia: pasinerti į skystį iki kaklo — patikrinti pojūčius — užsidėti „Monomacho kepurę” — vėl patikrinti pojūčius — duoti „nepasitenkinimo komandą” („Ne tai!”) — abipusiai prasisunkiant, sueiti į kontaktą su skystąja schema — pasiekti reguliuojamo vaiskumo stadiją — suauginti sulaužytus šonkaulius — panaudoti šį „pasitenkinimo impulsą” įsakymui „Tai!” — vėl pasidaryti neperregimu — nutraukti kontaktą su skystąja schema — išlipti iš bako.

Visą tą metodiką Krivošeinas ir Kravecas paruošė ir išbandė ne vieną dešimtį kartų, panardindami galūnes. Abipusį skysčio ir kūno prasiskverbimą į vienas kitą buvo galima lengvai kontroliuoti ir reguliuoti.

— Suprantate, vaikinai, pasirodo, mūsų organizme visada esti kokių nors ne visai sveikų vietų, mažų sutrikimų, ar ką, na, panašiai kaip odoje, netgi sveikoje, kai kur būna spuogų, įdrėskimų, pratrynimų, vietinių uždegimų. Aš nežinau, kokio pobūdžio yra tie vidiniai „įdrėskimai”, bet, padirbėjęs skystyje, visuomet junti, kad ranka arba koja pasidarė sveikesnė ir stipresnė. Skystoji schema tuos smulkius trūkumus ištaiso. Ir kiekvieną tokį taisymą galima justi: perštėjimas toje vietoje iš pradžių sustiprėja, paskui staigiai rimsta. Ir jei, perštėjimui nurimus, tuoj pat duodi „teigiamą komandą” („Tai!”), mašina nuiraukia kontaktą tarp skystosios schemos ir ktino, ranka arba koja pasidaro neperregima… Aš apie tai kalbu, norėdamas akcentuoti, kad mums nebuvo jokių metodinių neaiškumų, kaip sueiti į kontaktą su skystąja schema ir kaip jį nutraukti…

— Kol panardindavote tik dešimt penkiolika procentų kūno, — įterpė Krivošleinas.

— Taip… Kad skystin panardintas žmogaus kūnas valdomo vaiskumo stadijoje išsaugo raumenų stangrumą, mes taip pat neabejojome. Kiek kartų mes rengėme „galėtynes” skystyje: jo ranka (vaiski) su mano nevaiskia arba dešinė su kaire, kai abi vaiskios. Atseit, skystoji schema pilnutinai išsaugo kūno gyvybingumą…

— Kūno dalies, — vėl priekabiai pataisė Krivošeinas.

— Taip. Gal būt, čia šuo ir pakastas, — atsiduso Kravecas.

…Žinoma, buvo baisu. Vienas dalykas įmerkti į skystį ranką arba koją — galima ištraukti, pajutus pavojų. Blogiausiu atveju liksi be rankos. Ir visai kas kita — pačiam pasinerti į baką, atsiduoti valiai sudėtingos ir, ką besakytum, mįslingos terpės, nuo kurios neatsiginsi, nepabėgsi.

Jiedu slėpė tą baimę nuo viens kito: Krivošeinas todėl, kad baiminosi dėl savęs, Kravecas — kad be reikalo negąsdintų draugo.

Bet viskas buvo paruošta kruopščiai, sąžiningai. Skysčio lygį bake nureguliavo taip, kad Krivošeinui būtų kaip sykis iki kaklo ir kad jis galėtų stovėti. Priešais baką pastatė didžiulį veidrodį (teko pirkti už savus — sandėlyje nebuvo): Krivošeinas pats galėjo stebėti ir kontroliuoti pakitimus savo kūne.

Norėdami iki minimumo sumažinti elektromagnetinių trukdymų poveikį „Monomacho kepurei” ir elektroninėms schemoms, bandymą nutarė atlikti naktį, po antros valandos, kai aplinkui išjungti visi įrengimai, o tramvajai ir troleibusai stovi depe.

Krivošeinas nusirengė nuogas, užsiropštė kopėtėlėmis ir, kaire ranka laikydamasis už krašto (dešinę po susidūrimo motociklu jis blogai valdė), pūkštelėjo į baką. Skystis susiūbavo. Krivošeinas stovėjo jame iki kaklo — galva rodėsi atskirta nuo kūno. Kravecas su „Monomacho kepure” stovėjo ant lipynės.

Krivošeinas aplaižė lūpas.

— Sūrus… — jo balsas pasidarė užkimęs.

— Kas?

— Skystis. Kaip jūros vanduo.

Palaukė minutę.

— Atrodo, tvarka. Jokių pojūčių, kaip ir reikėjo tikėtis. Duokš „kepurę”.

Kravecas glaudžiai užmovė jam ant galvos „Monomacho kepurę”, paspragsėjo jos tumbleriais, nulipo žemyn. Dabar jo uždavinys buvo stebėti Krivošeiną, patarti, jei prireiks, ir, iškilus nenumatytiems keblumams, pagelbėti jam apleisti baką.

Dar valandėlę Krivošeinas pratinosi prie naujos būsenos.

— Pojūčiai žinomi: perštėjimas, dygčiojimai, — pasakė jis. — Jokių staigmenų. Na, viskas… palinkėk man. Pradedu į.sijungti.

— Sėkmės, Valia…

— Velniop! Judam…

Daugiau jie nesikalbėjo.

…Krivošeino kūnas ryškėjo skystyje kaip spalvotas negatyvas. Po purpuriniais raumenimis su geltonų riebalų tarpsluoksniais šmėkšojo balti kaulų, sausgyslių kontūrai. Ritmingai kilo ir leidosi šonkauliai it sprengliai kalvės dumtuvėse. Ant dviejų dešiniųjų šonkaulių lūžimo vietose Kravecas pamatė baltus išsipūtimus. Violetiniai raudonas širdies kumštelis tai gniaužėsi, tai glebo, varydamas (jau nebebuvo galima suprasti kur) skaisčiai raudonas kraujo sroves.

Krivošeinas nenuleido akių nuo savo atspindžio veidrodyje. Jo veidas buvo blyškus ir susikaupęs.

Neilg trukus raumenys pasidarė auksuotai geltoni, nuo skysčio juos buvo galima atskirti tik iš šviesos lūžimo.

— Ir staiga… — Kravecas stipriai patrynė delnais smilkinius, užtraukė cigaretę, — ir staiga prasidėjo autovirpesiai. Na kaip tuomet, pačioje pradžioje, su triušiais: viskas Valentino kūne pradėjo sinchroniškai keisti matmenis, atspalvius… Aš prišoikau prie toako. „Valia, ką tu darai?” Jis žiūrėjo į mane, bet nieko nesakė. „Autovirpesiai! Išsijunk!” Jis mėgino kažką pasakyti, pravėrė lūpas ir staiga paniro į skystį su visa „kepure”! Tuoj pat kažkaip sutrūkčiojo, ėmė sukinėtis, lankstyti kaulus… šokantis skeletas su galva nikeliuotame gobtuve!

Jis vėl godžiai užtraukė dūmą.

— Norint jį išgelbėti, buvo galima padaryti tik viena: užsidėjus „Monomacho kepurę”, įsakymais „Tai” ir „Ne tai” pataikyti į kūno autosvyravimų ritmą, nuslopinti juos ir pamažu grąžinti kūną į nevaiskią stadiją. Na, išorinis valdymas, būdas,

kuriuo jis įkūnijo tave, — Kravecas linktelėjo į Adomą, — ir mane…

Jis patylėjo, sukandęs žandikaulius.

— Šunsnukis Haris! Stai kada biitų pravertusi atsarginė „kepurė” — EDS-2. Bet apie kokią EDS-2 galėjo būti kalba, sužlugdžius jo disertaciją. Į kalėjimą jį, biaurybę, per maža patupdyti…

— Už laboratorijos užsakymo neįvykdymą laiku vargu dargi ar jam papeikimą parašys, tai juk ne profesorių iškoneveikti, — šaltai šyptelėjo Krivošeinas. — O daugiau tu jo niekuo negali apkaltinti.

— Beliko paskutinė išeitis: nuimti „Monomacho kepurę” nuo Valios, — tęsė Viktoras. — Aš užšokau kopėtėlėmis, įkišau rankas į skystį — elektros smūgis per abi rankas. Sprendžiant iš įspūdžio — keturi penki šimtai voltų; anksčiau skystyje tokių potencialų niekada nebūdavo. Na, jūs patys žinote: tokiais atvejais rankos savaime atsitraukia. Aš puoliau prie spintos, užsimoviau gumines pirštines, vėl įkniubau į baką, bet Valia jau buvo giliai nugrimzdęs, pirštinės pasirodė per trumpos. Sį kartą smūgis buvo toks stiprus, kad aš nudardėjau ant grindų. Beliko apversti baką… negalėjau gi aš leisti, kad jis mano akyse ištirptų skystyje, kaip… kaip tu, — Kravecas pasižiūrėjo į Adomą. — Juk aš buvau juo, Krivošeinu, kai kūriau ir tirpdžiau tave… (Adomo veidas sustingo). Be to, jis dar tebebuvo gyvas… Veidas irgi ištirpo, liko tik „kepurė” ant kaukolės, bet „kepurė” trūkčioja, vadinasi, raumenys dirba… Aš įsikibau į bako kraštą, ėmiau supti jį. Kraštai stangrūs, slidūs, išlinksta… Galų gale parverčiau jį vos ne ant savęs, suspėjau išsisukti — tik skysčio srovė siūbtelėjo ant veido ir kaklo. Nuo jos aš ir gavau trečią elektros smūgį… Toliau neprisimenu, atsipeikėjau ant neštuvų.

Jis nutilo. Tylėjo ir kiti du. Krivošeinas atsistojo, susimąstęs kelissyk perėjo kambarį.

— Nieko nepasakysi, bandymą organizavote solidžiai. Šiaip ar taip, apgalvotai. Piktadarybės nebuvo, fatališko atsitiktinumo nebuvo, dargi grubių klaidų nepadaryta… Kaip sakoma, nugalabijo žmogų pagal visas taisykles! Jeigu tu nebūtum apvertęs bako, jis būtų ištirpęs. Šalia bako jis taip pat ištirpo, nes jį persunkęs skystis paliovė būti organizuojančia skystąja schema… Be reikalo jis liko su „Monomacho kepure”, štai kas! Įsijungęs į skystį, jis galėjo valdyti savo organizmą ir be jos…

— Sit kaip! — greitai pakėlė galvą Kravecas.

— Taip. Tas kvailas gobtuvas jums tebuvo reikalingas vien įsijungimui į „mašiną motiną”, vien tam. Toliau mašinos smegenys įsakinėja nervams tiesiogiai, o ne per laidus ir schemas… Ir kai prasidėjo nevaldomi autovirpesiai, ta „kepurė” pražudė jį. Merkti pašalinį daiktą į gyvąjį sikystį — tas pats, kaip bakstelėti lokį ietimi!

— Taip, bet kodėl prasidėjo autovirpesiai? — įsiterpė Adomas. Jis pasisuko į Kravecą. — Sakyk, po triušių ir. manęs jūs to proceso daugiau nebetyrinėjote?

— Ne. Per paskutinius bandymus mes nebesusidūrėme su juo. Visus perdirbimus gražiausiai buvo galima valdyti pojūčiais, aš jau sakiau. Neišmanau, kaip jis galėjo netekti savikontrolės. Sutriko? Aplamai, tai šis procesas giminingas nerviniam sutrikimui… Bet kodėl sutriko?

— Kiekybės perėjimas į kokybę, — pasakė Adomas. — Kai jūs kaišiojote į skystį ranką arba koją, „gedimo židinių”, įgalinančių kontroliuoti ir valdyti skystosios schemos prasiskverbimą į kūną, buvo nedaug. Atrodydavo taip, tarsi kalbėtum su vienu dviem pašnekovais. O kai jis panardino visą kūną… tų židinių visame kūne, žinoma, buvo kur kas daugiau, negu bet kurioje kūno dalyje, ir…

— Vietoj padoraus pokalbio kilo neaiškus minios erzesys, — pridūrė aspirantas. — Ir jis susipainiojo. Labai gali būti.

— Klausykit jūs, savamoksliai ekspertai! — su įniršiu pažvelgė į juos Kravecas. — Kai kas nors išeina ne taip, visada atsiranda kažin kiek žmonių, linkusių papliaukšti, kodėl nepavyko — ir tuo pakelti savo vertę. „Aš juk pramačiau! Aš juk sakiau!” Jeigu įvyks atominis karas, tikriausiai irgi atsiras žmonių, kurie prieš sudegdami spės džiaugsmingai sušukti; „Aš juk sakiau, kad bus atominis karas!” Jūs manote, jog bandymas nepavyko būtent dėl tų netikslumų? Ar jūs tuo taip įsitikinę, kad lįstumėt į baką, jei tie netikslumai būtų pašalinti?

— Ne, Viktorai Kravecai, — pasakė KrivoSeinas, — taip įsitikinę nesame. Ir niekas mūsų daugiau nebelįs į baką vien tam, kad įrodytų savo teisumą arba kieno nors kito neteisumą — ne toks mūsų darbas. Lįsti, žinoma, teks, ir ne vieną kartą —

idėja teisinga. Bet tai darysime kuo mažiausiai rizikuodami ir su maksimalia nauda… Ir tu be reikalo karščiuojiesi: jūs sugadinote bandymą. Toki bandymą! Ir vos nepražudėte viso darbo bei laboratorijos. Nieko netrtiko — didingų idėjų, herojiškų polėkių, atradimų, apmąstymų, kvalifikuotų pastangų… išskyrus viena — protingą atsargumą! Žinoma, gal būt, ne man jums prikaišioti — aš pats nedaug pasiekiau, atlikdamas vieną rimtą eksperimentą, irgi pasiklioviau tuo „rasi” ir tik tik nepakračiau kojų. Bet kodėl, sakyk, negalėjote manęs iškviesti iš Maskvos į šį bandymą?

Kravecas ironiškai pažiūrėjo į jį.

— Kuo gi tu būtum padėjęs? Juk tu ne ką beišmanai apie tą darbą.

Aspirantui užgniaužė kvapą; po visų vargų išgirsti tokius žodžius!

— Šunsnukis tu, Vitia, — pratarė jis su neįprastu romumu. — Skaudu tai sakyti informatiškai artimam žmogui, bet tu — stačiai kalės vaikas. Vadinasi, įbrukti mane milicijai kaip pakaitalą, kad pats išsisuktum nuo baudžiamosios atsakomybės… tam aš tinku? O į šios temos gvildentojus — ne? — Jis nusigręžė į langą.

— Kuo čia dėta baudžiamoji atsakomybė? — susigėdęs burbtelėjo Kravecas. — Reikėjo juk kažkaip gelbėti darbą…

Staiga jis pašoko kaip įgeltas: nuo lango prie jo artinosi Anisimovas! Adomas irgi krūptelėjo, apstulbęs pakėlė galvą.

— Nieko jūs nebūtumėt išgelbėjęs, tardomasis Kravecai, — grasiu balsu pasakė Anisimovas, — jeigu jūsų laboratorijos vedėjas nebūtų kai po pramokęs Maskvoje. Sėdėtumėte jūs dabar kaltinamųjų suole, pilieti Lžekravecai. Man pasitaikė ir su menkesniais įkalčiais kišti žmones už grotų. Aišku?

Šį kartą aspirantas Krivošeinas grąžino savo veidui tikruosius bruožus per dešimt sekundžių: padėjo praktika.

— Vadinasi… tai buvai tu? Tu mane paleidai? Palauk… kaip tu tai darai?

— Nejau biologija? — nusitvėrė minties Adomas.

— Ir biologija, ir sistemologija… — Krivošeinas ramiai masažavo skruostus. — Mat, priešingai negu jūs, aš atsimenu, kaip buvau „masina motina”.

— Papasakok, kaip tu tai darai! — neatstojo Kravecas.

— Papasakosiu, nesijaudink, viskam ateis laikas. Seminarą surengsime. Dabar mes tas žinias panaudosime, dirbdami su „mašina motina”. O šit gyvenime jas taikyti teks labai atsargiai… — Aspirantas pažiūrėjo į laikrodį, atsisuko į Adomą ir Kravecą. — Metas. Eime į laboratoriją. Aptarsime jūsų bandymą vietoje.

— Reikėjo gi… ak, jau tie mokslininkai! — juokėsi ir purtė galvą miesto milicijos skyriaus viršininkas, kai Matvejus Apolonovičius trumpai išdėstė jam galutinai išaiškintas atsitikimo Sistemologijos institute aplinkybes. — Atseit, kol jūs bandinius ekspertizei ėmėte ir su akademiku kalbas vedžiojote, „lavonas” išlindo iš po klijuotės ir nuėjo praustis.

— Tikrai taip… Jis buvo kaip nesavas, kai susitrenkė galvą, draugas pulkininke.

— Žinoma! Dar ir ne tai galėjo iškrėsti. O gretimais skeletas… pasitaikyk tu man! Stai ką reišikia blogai ištirti įvykio vietą draugas Anisimovai, — Aleksejus Ignatjevičius pamokomai iškėlė pirštą. — Neatsižvelgėte į specifiką. Cia jums ne atsitikimas plente ar koks skenduolis — mokslinė laboratorijai Ten pas juos visada velniaižin ko tik nepriversta: mokslas… Truputi aplaidžiai pasielgėte, Matvejau Apolonovičiau!

„Papasakoti jam viską, kaip yra? — liūdnai pagalvojo Anisimovas. — Ne. Nepatikės…”

— O kaipgi „Greitosios pagalbos” gydytoja apsikvailino: gyvą žmogų į numirėlius įrašė? — garsiai samprotavo pulkininkas. — Oi, jaučiu aš, su išgelbėtųjų procentu pas juos irgi ne kažkokie reikalai. Pažiūrėjo: žmogus silpnas, klinikoje vis tiek mirs — tai tegu bent statistikos negadina.

— Gal stačiai apsiriko, Aleksejau Ignatjevičiau, — didžiadvasiškai užsistojo Anisimovas. — Soko būsena, stiprus alpulys, kūno sužalojimai. Taigi ji ir…

— Galimas daiktas. Gaila, mūsų Zubatos nebuvo: tas visuomet iš lavondėmių nustato — ir nesuklysta. Taip… 2inoma, neprastai būtų šia byla padidinus išaiškintų nusikaltimų procentą, labai praverstų pusmečio pabaigai, bet ma ji galas tuos procentus! Svarbiausia: visi sveiki, gyvi, viskas laimingai. Tiesa, — jis pakėlė akis į Anisimovą, — yra tam tikrų neaiškumų su to Kraveco dokumentais. A?

— Ekspertas juose neaptiko nei paskustų vietų, nei įklijavimų, nei taisymų, Aleksejau Ignatjevičiau. Dokumentai kaip dokumentai. Gal Charkovo milicija ką nors pripainiojo?

— Na, tuo lai rūpinasi pasų stalas, o ne mes, — numojo ranka pulkininkas. — Nusikaltimo žmogus nepadarė, ir su tuo reikalu baigta. Bet jtis, jūs, Matvejau Apolonovičiau, a? — Aleksejus Ignatjevičius, juokomis raukydamasis, atsilošė kėdėje. — Saugumui siūlėte bylą perduoti… gražiai dabar mes atrodytume saugumiečiams! Ar ne aš jums sakiau: visų kebliausios bylos patikrinus pasirodo visų elementariausios!

Ir aplink jo mažytes protingas akutes po tankiais antakiais it spinduliai susimetė geraširdiškos raukšlelės.

Vidudienio metą jie ėjo per Akademinį miestelį: Adomas dešinėje, Krivošeinas viduryje, Kravecas iš kairės. Suminkštėjęs nuo kaitros asfaltas dubo po kojomis.

— Vis dėlto dabar mes galėsime dirbti be klaidų, — tarė Krivošeinas. — Mes nemažai sužinojome, daug ko išmokome. Ir ryškėja aiški kryptis. Viktorai Kravecai, ar Adomas tave supažindino su savo idėja?

— Supažindino…

— O ko tu taip kažkaip — indiferentiškai?

— Na, dar vienas būdas. Ir kas?

Adomas paniuro, bet nutylėjo.

— Ne, kodėl gi! Informaciją „mašina motina” žmoguje įdiegia tvirtai ir ilgam, visam gyvenimui, o ne seanso laikui. Ir Meno informacija gali pakeisti žmogaus psichiką, pataisyti ją — na, kaip pataisė tavo išorę, palyginus su manąja! Žinoma, čia dalykas rimtas, tai ne į kiną nueiti. Perspėsime sąžiningai: žmogau, po mūsų procedūros tu visiems laikams neteksi gebėjimo meluoti, vaikytis niekniekių, engti silpnuosius, daryti niekšybes — ir ne tik aktyviai, o ir susilaikydamas nuo dorų poelgių. Mes negarantuojame, kad po šios procedūros tu būsi laimingas, patenkinsi visus poreikius ir įgyvendinsi sumanymus. Gyvenimas pasidarys aiškesnis, bet sunkesnis. Užtat tu būsi Žmogus!

— Anekdotas! — manieringai pasakė Kravecas. — Būdas grąžinti prarastą nekaltybę!

— O kodėl gi? — drauge šūktelėjo Adomas ir Krivošeinas.

— Todėl, kad, iš esmės, jūs rengiatės, pasitelkę Meno infoimaciją, supaprastinti ir griežtai užprogramuoti žmones! Tegul užprogramuosite gerąsias savybes: sąžiningumą, pasiaukojimą, kilnius sielos polėkius, bet vis tiek tai bus ne žmogus, o robotas! Jeigu žmogus nemeluoja ir nekandžioja kitų todėl, kad nežino, kaip tai daroma, jokių jo nuopelnų čia nėra. Pagyvens, Įsisavins papildomą informaciją, išmoks — ir meluos, darys niekšybes, — dalykas nesudėtingas. O šit jeigu jis moka meluoti, apsukrauti, engti kitus (o tai mes visi mokame, tik neprisipažįstame) ir žino, kad, panaudojus šias gyvenimiškas operacijas, jam pačiam bus lengviau, geriau klosis, bet taip nedaro… ir nedaro ne iš baimės įkliūti, o todėl, kad supranta, jog nuo to gyvenimas ir jam, ir visiems taps labiau pasibiaurėtinas — čia tai Žmogus!

— Sudėtingai pasakyta, — tarė Krivošeinas.

— Bet juk ir žmonės sudėtingi, darosi dar sudėtingesni — ir supaprastinti jų niekaip negalima. Kaip jūs šito nesuprantate? Cia nieko nepadarysi. Žmonės žino, kad niekšiškumas pasaulyje egzistuoja, ir atsižvelgia į tai savo mintyse, žodžiuose ir poelgiuose. Kokią taurią informaciją jūs jiems diegtumėt ir kokiais būdais tai darytumėt, jie nuo jos tampa tik dar sudėtingesni. Ir viskas!

— Palauk, — niūriai pasakė Adomas. — Norint, kad jie pasidarytų geresni, visai nebūtina supaprastinti žmones. Tavo tiesa: žmogus — ne robotas, suvaržyti jo poelgių griežta gerų ketinimų programa nevalia. O ir nereikia. Tačiau, pasitelkus Meno informaciją, galima jam įdiegti aiškų supratimą: kas gera — iš tikrųjų gera, o ne tik naudinga — ir kas bloga.

— Betgi tikslai, tie jo vadinamieji ketinimai liks savi, ir viskas bus pajungta jiems. O užprogramuoti žmoguje tikslų (netgi kilnių) negalima: tai tas pats kelias — dorybingų robotų gaminimas. — Kravecas pažiūrėjo į antrininkus, šyptelėjo. — Matyt, plika technika jų nepaimsi… Jums neateina į galvą, kad „absoliutaus būdo” ieškojimus mums įkvepia ne protas, o nuoširdus inžinierių tikėjimas, kad mokslas ir technika viską gali? Tuo tarpu jie ne viską gali, ir, tuo keliu eidami, mes nieko nepešime. Aš matau kitą aiškią kryptį: iš mūsų tyrinėjimų ilgainiui gims nauja mokslo šaka — Eksperimentinis ir Teorinis Žmogaus mokslas. Didis ir reikalingas mokslas, bet tiktai mokslas. Žinių sritis. Jis pasakys: štai kas tu esi, žmogau. Ir išsivystys Žmogaus technika… Dabar tai, tur būt, skamba siaubingai — informacijos sintezės ir įdiegimo žmonėms technika. Ji aprėps viską: nuo medicinos iki matematikos ir nuo elektronikos iki menų — bet vis vien tai tebus tik technika. Ji pasakys: štai ką tu gali, žmogau. Stai kaip tu galėsi save keisti. Ir tada lai kiekvienas galvoja ir sprendžia: ko gi tu nori, žmogau? Ko tu nori pats iš savęs?

Viktoro žodžiai padarė įspūdį. Kurį laiką visi trys ėjo tylomis — galvojo. Akademinis miestelis pasiliko už nugarų. Tolumoje dunksojo parkas ir instituto pastatai, o už jų — didžiulis KB bandymų angaras iš stiklo ir plieno.

— Vaikinai, o kaip dabar bus su Lena? — paklausė Adomas ir pažiūrėjo į Krivošeiną. Žvilgtelėjo į jį ir Kravecas.

— Taip ir bus, — įtaigiai pasakė tas. — Jai nieko nereikia žinoti. Nieko neatsitiko, aišku?

Adomas ir Kravecas neatsakė.

Jie įžengė į kaštonų alėją. Cia buvo daugiau paunksnio ir vėsumos.

— „Stai kas tu esi, žmogau. Stai ką tu gali, žmogau. Ko gi tu nori iš savęs, žmogau?” — pakartojo Krivošeinas. — Efektingai pasakyta! Vai, kaip efektingai! Jeigu aš turėčiau daug pinigų, kiekvienam mieste pastatyčiau obeliską su užrašu: „Žmonės! Bijokite trumputėlių tiesų — nepilnos tiesos apraiškų. Nieko nėra melagingesnio ir pavojingesnio už trumputes tiesas, nes jos pritaikytos ne gyvenimui, o mūsų smegenims.”

Kravecas paskersakiavo į jį.

— Apie ką tu čia?

— Apie tai, kad taAo trūkumai, Viktoriuk, yra tavo paties privalumų tąsa. Man rodos, tikrasis Krivošeinas, kurdamas tave, šiek tiek persistengė. Asmeniškai aš niekad nesupratau, kodėl žmonės su gerai išmiklintu loginiu mąstymu tapatinami su protingais žmonėmis…

— Tu vis dėlto galėtum kalbėti iš esmės!

— Galiu ir iš esmės, Vitia. Tu gerai pradėjai: žmogus sudėtingas ir laisvas, jo negalima supaprastinti ir užprogramuoti, bus Žmogaus mokslas ir Žmogaus technika, ir priėjai išvadą, kad mūsų darbas — stumti į priekį tą mokslą ir techniką, o viso kito reikia atsisakyti, Lai žmonės patys sprendžia. Išvada mum labai paranki, stačiai nepaprasta. Bet imkime ir pritaikykime savo teoriją kitam atvejui. Yra, pavyzdžiui, mokslas apie branduolį ir branduolinė technika. Esi tu — kuo geriausių ketinimų kupinas branduolinio ginklo priešininkas. Tau suteikiama visiška laisvė spręsti šį klausimą savo nuožiūra: gauni raktus nuo visų atomo bombų saugyklų, visus kodus ir šifrus, gali įeiti į visas branduolines įmones — veik!

Adomas negarsiai nusijuokė.

— Kaip tu pasinaudosi ta puikia galimybe išgelbėti pasaulį? Aš žinau kaip: stovėsi vidury atominių bombų saugyklos ir kauksi iš siaubo.

— Nagi, kodėl būtinai kaukti?

— O todėl, kad tu šitų dalykų nė kelmo neišmanai, taip pat, kaip kiti žmonės nesusivokia mūsų darbe… Taip, bus tokia mokslo sritis — Žmogaus mokslas. Taip, bus ir Žmogaus technika. Tačiau pirmieji šio mokslo ir šios technikos specialistai — mes. O specialistas be bendražmogiškųjų priedermių dar turi ir savų, ypatingų: jis atsako už savo mokslą ir už visus jo panaudojimo būdus! Kadangi galų gale jis visa tai daro savo idėjomis, savo žiniomis, savo sprendimais. Jis, ir niekas kitas! Taigi, nori ar nenori, o mokslo apie informacijos sintezę žmoguje vystymosi gaires žymėti teks mums.

— Na, tarkim… — Kravecas nenusileido. — Bet kaipgi žymėti tas gaires? Juk tokio atradimo panaudojimo būdo, kad jis absoliučiai tikrai tarnautų žmonių labui, kaip prisiekėme prieš metus, nėra!

— Žiūrėkit, vyručiai, — negarsiai pratarė Adomas.

Visi trys pasuko galvas į kairę. Po medžiu, ant suolelio, sėdėjo mergaitė, šalia gulėjo kuprinė ir stovėjo ramentai. Plonos kojos, apmautos juodomis kojinėmis, buvo nenatūraliai ištemptos. Saulės spindulėliai, skverbdamiesi pro medžių lapus, kibirkščiavo jos tamsiuose plaukuose.

— Eikit, aš pasivysiu. — Krivošeinas priėjo prie jos, atsisėdo greta ant suolo krašto. — Sveika, mergyte!

Ji nustebusi pakėlė į jį dideles ir ryškias, bet nevaikiškas akis:

— Sveiki…

— Sakykit, mergaite… — Krivošeinas nusišypsojo kiek galėdamas geraširdiškiau ir protingiau, kad jo nepalaikytų gi tu lir neišsigąstų, — tiik įprašau nesistebėkite mano iklausiimu: ar jūsų mokykloje spiauna į ausį žmogui, kuris neišlaikė duoto žodžio?

— Ne-e, — baikščiai atsakė mergaitė.

— O mano laikais spiaudavo, buvo toksai barbariškas paprotys… Ir žinote ką? Duodu žodį: nepraeis nė metai, ir jūs būsite sveika ir graži. Bėgiosite, šokinėsite, važinėsitės dviračiu, maudysitės Dnepre… Viskas bus! Prižadu. Galėsite man spiauti į ausį, jei pameluosiu!

Mergaitė žiūrėjo į jį išplėtusi akis. Jos lūpose pasirodė neryžtinga šypsena.

— Bet juk… pas mus nespiauna. Mūsų mokykla tokia…

— Suprantu! Ir mokyklų tokių nebebus, bėginėsite į paprastą — kaip visi. Ot, pamatysite! Tai šitaip…

Daugiau jis nebeturėjo ką pasakyti. Tačiau mergaitė žiūrėjo į jį taip nuoširdžiai, kad nueiti šalin niekaip nebuvo galima.

— Mano vardas — Saša. O jūsų?

— Valia… Valentinas Vasiljevičius.

— Aš žinau, jūs gyvenate trisdešimt trečiajame numeryje. O aš — trisdešimt devintajame, už dviejų namų.

— Taip, taip… Na, man reikia eiti. Į darbą.

— Į antrą pamainą?

— Taip. Į antrą pamainą. Viso gero, Saša.

— Iki pasimatymo…

Jis atsistojo. Nusišypsojo, atmetė galvą, primerkė akis: nesidrovėk, girdi, žvelk linksmiau! Viskas bus! Ji atsakydama irgi pakėlė galvą, prisimerkė, šyptelėjo: aš ir nesidroviu… Ir vis dėlto jis nuėjo, jausdamas, kad ipalieka žmogų nelaimėje.

Alėja vedė į gatvę. Už paskutiniųjų kaštonų šmėsčiojo mašinos. Sukdami už kampo, visi trys atsigręžė: mergaitė žiūrėjo jiems įkandin. Jie pakėlė rankas. Ji nusiypsojo, pamojavo laiba rankute.

— Supranti, Vitia, — Krivošeinas apkabino Kravecą per pečius, — supranti, Vitekai, vis dėlto myliu aš tave, šelmi, nors ir nėra už ką. Išperti tave kareivišku diržu, kaip kitados tėtušis mus perdavo, tik labai jau tu didelis ir rimtas…

— Gerai jau, liaukis, — numetė jo ranką nuo pečių Kravecas.

— Supranti, Vitia, inžinieriškomis kalbomis apie „laimės mygtuką”, mes, žinoma, per toli nuėjome, tavo tiesa. Žmonės, apskritai, laukia iš technikos tik vieno, — kad ji leis sumažinti reiklumą sau… Juokinga! Žiurkėms nesunku įtaisyti laimės mygtuką: įauginai elektrodą į pasitenkinimo centrą smegenų žievėje, ir lai spaudo letenėle kontaktą. Bet žmonėms tokia laimė tikriausiai nereikalinga… Tačiau yra būdas. Ne mygtukinis ir ne matematinis, bet yra. Ir empiriškai mes jį po truputį mokomės įvaldyti. Tai, kad mes džioviname smegenis, galvodami, kaip panaudoti atradimą žmonių, o ne vien savo labui, ir su kitokiais panaudojimo variantais nesutiksime — to būdo pasėka. Ir tai, kad Adomas sugebėjo paimti save į rankas ir grįžti su gera idėja — taip pat to būdo pasėka. Ir tai, kad Valia drįso imtis tokio bandymo, žinodamas, kam ryžtasi — irgi to būdo pasėka. Žinoma, jei bandymas būtų buvęs kruopščiau paruoštas, galimas daiktas, jis būtų likęs gyvas, nors, beje, nė vienas iš mūsų nei nuo klaidų, nei nuo liūdnos baigties nėra apdraustas: toks darbas! Ir tai, kad jis pasirinko žmonių sintezės kryptį, nors sintetinti mikroelektronines maMnas būtų buvę kur kas paprasčiau ir pelningiau, — to būdo pasėka. Ir tai, kad mes sukaupėme žinių aipie savo atradimą, — to būdo pasėka. Dabar mes ne naujokai diletantai, nei darbe, nei ginčuose mūsų niekas nesuglumins — patys bet feą sugluminsime. O garbingame ginče žinios — svarbiausias ginklas…

— O negarbingame?

— Ir negarbingame ginče šis būdas tinka. Harį primygome, pasitelkę šį būdą. Išsisukome mudu iš keblios padėties ir išgelbėjome darbą irgi jo dėka. Mes daug ką mokame, neapsimetinėsime: ir dirbti, ir grumtis, ir netgi politikuoti. Žinoma, verčiau visuomet ir su visais tartis geruoju, bet jei nebus įmanoma, tarsimės ir bloguoju… Adomai, duok cigaretę, mano išsibaigė.

Krivošeinas užsirūkė ir kalbėjo toliau:

— Ir ateityje mums dera vadovautis tuo empiriniu būdu — ir darbe, ir gyvenime. Visų pirmiausia — dirbsime drauge. Baisiausia mūsų darbe — tai vienatvė. Stai prie ko ji privedė… Darbui telksime protingus, dorus, stiprius ir nusimanančius žmones. Bet kokiai veiklai — tyrinėjimams, darbų organizavimui. Kad mūsų atradimo nė viename etape nepaliestų niekšo, kvailio ar menkystos ranka. Kad būtų ką sukelti ant kojų, pavoju ištikus! Ir Azarovą pritrauksim, ir Vano Aleksandrovičių Androsiašvilį — esu tokį nužiCirėjęs. Ir Valerą Ivanovą pamėginsime… Ir jeigu šitaip sustiprinsime darbą — viskas bus „Tai”: būdas dubliuoti žmones su pataisymais ir be jų, informacinis paprastų žmonių perdirbimas…

— Bet vis dėlto tai ne inžinerinis sprendimas, šimtaprocentinės garantijos čia nėra, — tvirtai pasakė Kravecas. — Galima, aišku, pabandyti… Tu manai, Azarovas ateis?

— Ateis, kur jis dings! Taip, tai ne inžinerinis sprendimas — organizacinis. Ir jis ne paprastas, logiškai nevienareikšmis, ko mes taip trokštame. Bet kito nėra… Subursime talentingus tyrinėtojus, konstruktorius, gydytojus, dailininkus, skulptorius, psichologus, muzikus, rašytojus, šiaip prityrusius žmones — juk visi jie žino apie gyvenimą ir žmogų kažką sava. į gyvenimą atradimą pradėsime diegti nuo mažo, nuo paties reikalingiausio: gydysime ligas ir luošumą, tobulinsime išvaizdą ir psichiką… O čiažiūrėk, pamažu surinksime informaciją universaliai programai, kad „mašina motina” galėtų perduoti į žmogaus smegenis ir kūną visa, ką geriausio yra sukaupusi žmonija.

— UŽTP, — ištarė Viktoras. — Universali Žmogaus Tobulinimo Programa. Gražiai skamba! Na na…

— Reikia pamėginti, — tvirtai pasakė Adomas. — Taip, šimtaprocentinės garantijos nėra, ne viskas mūsų jėgoms. Gal ne viskas ir pavyks. Bet jei nebandysime, nesistengsime, tuomet tai jau tikrai niekas nepavyks! Ir žinote, man rodos, kad čia ne taip jau daug darbo. Svarbu vienoje dviejose kartose pastūmėti žmogaus raidos procesą reikiama linkme, o vėliau nebereikės nė mašinų.

„Viskas įeis į programą, — prisiminė aspirantas paskutinį dienoraščio įrašą, — talentingų idėjų įžūlumas ir vaikiškas nusistebėjimas sudėtingu pasaulio iškilnumu, audroto vandenyno riaumojimas ir išmintingas prietaisų grožis, didi meilės neviltis ir lytinio gyvenimo estetika, pasiaukojimo įniršis ir įdomaus darbo svaigulys, mėlynas dangus ir įkaitusios žolės kvapas, senatvės išmintis ir savim pasitikintis subrendimas… ir netgi prisiminimas apie klaidas ir nelaimes, kad jos nebesikartotų! Viskas įeis: pasaulio pažinimas, savitarpio supratimas, taikingumas ir užsispyrimas, svajingumas ir netobulumus pastebintis skepiicizmas, didingi sumanymai ir mokėjimas Juos įgyvendinti. Iš esmės, kad gyvenimas būtų gražus, daugiau padaryta, negu liiio padaryti!

Lai žmonės bus tokie, kokie jie nori būti. Lai tik panori!”

Geltona kaitra švietė saulė. Šiugždėjo ir burzgė, lėkdamos pro šalį, mašinos. Kiūtino per karštį praeiviai. Milicininkas dirigavo kryžgatvyje.

Jie žingsniavo, kaukšėdami kulnais į asfaltą. Trys inžinieriai ėjo į darbą.