Savęs atradimas

PENKTAS SKYRIUS

Milicininkas Gajevojus sėdėjo budinčiojo kambaryje ir, glėbdamas nuo jausmų pertekliaus, rašė laišką ant popieriaus, skirto pasiaiškinimams. „Labas rytas, Valia! Tai rašo jums Gajevojus Aleksandras. Nežinau, atmenate jūs mane ar ne visai, o aš taip negaliu užmiršti, kaip Jūs žiūrėjote į mane prie šokių aikštelės, įsmeigusi savo juodas ir gražias akis, o mėnuo buvo didelis ir koncentrinis. Brangioji Valia! Ateikite rytoj vakare į drg. T. Ševčenkos vardo parką, aš ten dežuruoju iki 24.00…”

Įėjo Anisimovas, jo antakiai buvo rūsčiai suraukti. Gajevojus pašoko, sutrinksėjęs kėde, paraudo.

— Tardomasis Kravecas atgabentas?

— Tikrai taip, draugas kapitone! Atgabentas pusę dešimtos sutinkamai su jūsų parėdymu, sėdi suimtųjų kameroje.

— Palydėkite.

Viktoras Kravecas sėdėjo mažame kambarėlyje aukštomis lubomis, ant suolo su atrama, rūkė cigaretę ir leido dūmus į saulės spindulių pluoštą, sklindantį iš grotuoto lango. Jo skruostai buvo apaugę trijų dienų šeriais. Jis pažvairakiavo įėjusiųjų link, bet neatsisuko.

— Reiktų jums atsistoti, kaip pridera, — priekaištingai tarstelėjo Gajevojus.

— O aš savęs nelaikau areštuotu!

— Jūs ir ne areštuotas, pilieti Viktorai Vitaljevičiau Kravecai, — ramiai pasakė Anisimovas. — Jūs buvote sulaikytas išsiaiškinti. Dabar situacija aiškėja, ir aš manau, kad jus nebūtinai reikėtų ir toliau laikyti suimtą. Prireiks — pakviesime. Taigi jūs laisvas.

Kravecas atsistojo, nepatikliai žiūrėdamas į tardytoją. Sis permetė jį skeptišku žvilgsniu. Siauros Anisimovo lūpos vos pastebimai, su pašaipa krustelėjo.

— Tiesi kakta, ryškus smakras, taisyklingos formos nosis… žodžiu, tamsios garbanos supo jo gražią apvalainą arbūzo pavidalo galvą. Krivošeinas originalas gana provincialiai įsivaizdavo vyro grožį. Beje, tatai ir suprantama. (Kravecas išplėtė akis.) O kur motociklas?

— K-koks motociklas?

— „Java”, numeris 21–11 DNA. Remontuojamas?

— St… stoginėje.

— Aišku. Beje, telegramą, — Anisimovo akys piktai prisimerkė, — telegramą reikėjo siųsti prieš bandymą! Prieš, o ne po!

Kravecas stovėjo nei gyvas, nei miręs.

— Tiek to. Dokumentus jums grąžinsime kiek vėliau, — tęsė tardytojas oficialiu tonu. — Viso gero, pilieti Kravecai. Neužmirškite mūsų. Palydėkite jį, draugas Gajevojau.

Matvejus Apolonovičius po blogai praleistos nakties į darbą atėjo skaudama galva. Dabar jis sėdėjo už stalo savo kambaryje, sudarinėjo veikimo planą šiai dienai: „1. Pasiųsti skyst papildomai ekspertizei, kad surastų neištirpusių žmogaus kūno audinių liekanas. 2. Susisiekti su valstybės saugumo organais (per Aleksejų Ignatjevičių). 3…”

— Galima įeiti? — pratarė švelnus balsas, nuo kurio Anisimovą nukrėtė šiurpas. — Labas rytas.

Duryse stovėjo Krivošeinas.

— Ar man teisingai nurodė budintysis? Jūs ir būsite tardytojas Anisimovas, tiriantis atsitikimą mano laboratorijoje? Labai malonu, galima? — Jis atsisėdo ant kėdės, išsitraukė nosinę, nusišluostė prakaitu žvilgantį veidą. — Tik pamanykit, rytas, o jau toks karštis!

Tardytojas sėdėjo nustėręs.

— Taigi aš — Valentinas Vasiljevičius Krivošeinas, naujųjų sistemų laboratorijos vedėjas Sistemologijos institute, — šaltakraujiškai paaiškino lankytojas. — Man, suprantate, tik šiandien pasakė, kad jūs… kad milicijos organai domisi tuo apgailėtinu įvykiu, ir aš iškart atskubėjau čia. Žinoma, aš dar vakar ar netgi užvakar būčiau jums viską išsamiai paaiškinęs, bet… (jis gūžtelėjo pečiais) man nė į galvą neatėjo, kad dėl vieno nenusisekusio bandymo kils toks, atleiskite, sąmyšis, dargi milicija susidomės. O aš, būdamas po eksperimento nelabai kokios savijautos, ir guliniavau savo bute. Matote, draugas Anisimovai… dovanokite, kaip į jus kreiptis?

— Apolonas Matve… tai yra Matvejus Apolonovičius, — kimiu balsu pratarė Anisimovas ir atsikrenkštė.

— Matote, Matvejau Apolonovičiau, išėjo taip: eksperimento procese man teko pasinerti į baką su biologine informacine terpe. Deja, bakas buvo nestipriai pritvirtintas ir apvirto. Aš nukritau drauge su juo, trenkiausi galva į grindis, netekau sąmonės. Bijau, kad bakas krisdamas užkliudė ir mano laborantą — jis, kiek pamenu, paskutinę akimirką bandė sulaikyti… Aš atsipeikėjau po klijuote, ant grindų. Išgirdau, kad laboratorijoje kalbasi žmonės… — Krivošeinas kerinčiai nusišypsojo. — Sutikite, Matvejau Apolonovičiau, man būtų buvę labai nesmagu savo laboratorijoje pasirodyti pašaliniams tokia, švelniai tariant, šokiruojančia išvaizda — nuogam, sudaužyta galva. Be to, tas skystis… jis, žinote, limpa pikčiau nei muilo putos! Todėl aš patyliukais išlindau iš po ceratos, šmurkštelėjau, atleiskit, į dušą — apsiplauti, persirengti… Turiu prisipažinti, kad man ūžė galvoje, mintys painiojosi. Aš vargu ar benuvokiau, ką darąs.

Neprisimenu, kiek laiko isbuvciu duse, — pamenu tik, kad, man išėjus iš jo, laboratorijoje nieko nebebuvo. Ir aš patraukiau namo — išsigulėti… Štai bendrais bruožais ir viskas. Jei jūs pageidaujate, galiu pasiaiškinti raštiškai, ir baigsime visa tai.

— Taip, aišku… — Anisimovas pamažu ėmė rimti. — O kokius gi ten bandymus jūs darėte laboratorijoje?

— Matote… aš atlieku aukštųjų junginių biochemijos tyrinėjimus sistemologiniu aspektu, naudodamas polimorfinį antropologizmą, — ramiai pakėlė antakius Krivošeinas. — Arba aukštųjų sistemų sistemologijos tyrinėjimus biocheminiu aspektu, naudodamas antropologinį polimorfizmą. Kaip jums patinka.

— Aišku… O skeletas iš kur atsirado? — Matvejus Apolonovičius pašnairavo į dėžę, stovinčią ant stalo krašto. „Na, palauk!”

— Skeletas? Ale, taip, skeletas! — Krivošeinas nusišypsojo. — Matote, tą skeletą mes laikome laboratorijoje, taip sakant, kaip vaizdinę mokymo priemonę. Jis visada guli tame pat kampe, kur ir mane paguldė, kol buvau be sąmonės…

— O ką jūs į tai pasakysite? — Ir Matvejus Apolonovičius greitu judesiu nukėlė dėžę, po kuria buvo pakišta Krivošeino galvos lipdytinė kopija. Šviesiai pilki plastilinininiai giedravalkiai žiūrėjo tiesiai į lankytoją — lankytojo veidas viena akimirka papilkėjo ir subliuško. — Pažįstate?

Aspirantas Krivošeinas nuleido galvą. Tik dabar jis galutinai įsitikino tuo, ką seniai numanė ir su kuo iki paskutinės minutės nenorėjo susitaikyti: Valia eksperimento metu žuvo…

— Nesueina jums galas su galu, pilieti… nežinau, kas jūs ir kaip jus vadinti! — veltui stengdamasis užgniaužti džiūgavimą, Anisimovas atsilošė kėdėje. — Vakar jūs mane šitąjį… mistifikavote, bet šiandien nieko neišeis! Sit aši tuojau pat jums surengsiu akistatėlę su jūsų bendrininku Kravecu, ką jūs tuomet man pagiedosite?

Jis ištiesė ranką prie telefono, bet Krivošeinas sunkia plaštaka prispaudė ragelį.

— Nagi, ką jūs, leis… — karingai atmetė galvą Anisimovas ir užsikirto: priešais jį sėdėjo… jis pats. Plačiaskruostis veidas siauromis lūpomis ir smailiu smakru, plona nosis, raukšlės aplink burną ir po mažomis, pernelyg arti kita kitos sustatytomis akimis. Tik dabar Matvejus Apolonovičius atkreipė dėmesį į m lyną, kaip ir jo paties, pašnekovo kostiumą ir marškinius, ukrainietiškais raštais išsiuvinėta apykakle.

— Nekvailiokite, Anisimovai! Tai bus ne ta akistata — jūs pats atsidursite keblioje padėtyje, ir tiek. Ne daugiau kaip prieš dvidešimt minučių tardytojas Anisimovas paleido į laisvę tardomąjį Kravecą dėl įkalčių stokos.

— Tai, vadinasi… — Anisimovas pakerėtas žiūrėjo, kaip Krivošeino veidas suglebo ir pamažu ėmė atgauti ankstesnius bruožus; nuo skruostų slūgo kraujas. Jam užgniaužė kvapą. Daugelyje nemalonių įvykių teko dalyvauti Matvejui Apolonovičiui, dirbant milicijoje: ir jis šaudė, ir į jį šaudė, bet niekada jam nebuvo taip baisu, kaip dabar. — Vadinasi, jūs… tai jūs?

— Kaip tik: aš — tai aš, — Krivoaeinas pakilo, priėjo prie pat stalo; Anisimovas susigūžė nuo jo pikto žvilgsnio. — Klausykite, baikit jūs tą šurmulį! Visi gyvi, visi savo vietose — ko jums dar reikia? Jokiais lipdiniais, jokiais skeletais jūs neįrodysite, kad Krivošeinas mirė. Stai jis, Krivošeinas, stovi priešais jus! Nieko neįvyko, suprantate? Tiesiog toks darbas.

— Bet… kaipgi taip? — suvebleno Matvejus Apolonovičius. — Gal jūs vis dėlto paaiškinsite?

Krivošeinas apmaudžiai persikreipė į šoną.

— Ak, Matvejau Apolonovičiau, na, ką aš jums paaiškinsiu! Jūs visą sekimo techniką naudojote: televideofonus, daktiloskopiją, chemines analizes, išvaizdos atkūrimą Gerasimovo metodu — ir vis tiek… dargi tokios asmenybės, kaip Chilobokas, nevaliojote perprasti. Cia, kaip sakoma, viskas aišku. Nusikaltimo neįvyko, dėl to galite būti ramus.

— Bet juk… iš manęs pareikalaus ataskaitos. Man juk reikės atsiskaityti už bylą, garantuoti… Kaipgi dabar?

— Va čia tai dalykiška kalba. — Krivošeinas vėl atsisėdo ant kėdės. — Tuojau paaiškinsiu kaip. Įsiminkite, kodėl skeletas atitinka mano kūno sudėjimą. Sis skeletas — šeimos relikvija. Mano senelis iš motinos pusės Andrejus Stepanovičius Kotliaras, kitados žinomas biologas, prisakė prieš mirdamas nelaidoti jo, o išpreparuoti ir perduoti skeletą tiems palikuonims, kurie eis mokslo keliu. Seno mokslininko įgeidis, suprantate? Ir dar: dešinėje skeleto pusėje, jūs, tur būt, pastebėjote šonkaulių lūžius, kas, aiškus dalykas, kelia abejones… Tai va: senelis žuvo autokatastrofoje. Jis labai mėgo vaikyti motociklą neleistinu greičiu. Dabar aišku?

— Aišku, — guviai linktelėjo Anisimovas.

— Šitaip bus geriau. Aš tikiuosi, kad, nutraukus bylą, ta… šeimos relikvija bus grąžinta jos savininkui. Taip pat, kaip ir kiti „įkalčiai”, paimti iš laboratorijos. Ateis laikas, Matvejau Apolonovičiau, — Krivošeino balsas suskambo mįslingai, — ateis laikas, kai ši galva puikuosis ne ant jūsų stalo, o ant postamento… Na, man metas. Tikiuosi, aš jums viską paaiškinau. Būkit geras, grąžinkite man Kraveco dokumentus. Dėkoju jums. Taip, ir dar: viršila, kurį jūs maloniai pastatėte saugoti laboratoriją, prašosi pakeičiamas. Malonėkite atleisti jį, patys… Viso labo!

Krivošeinas įsikišo dokumentus į kišenę, pasuko prie durų. Bet pakeliui jam šovė į galvą mintis.

— Klausykite, Matvejau Apolonovičiau, — pasakė jis, grįžęs prie stalo, — neužsigaukite, susimildamas, ant manęs dėl to, ką aš jums pasiūlysiu. Ar nenorite pasidaryti protingesnis? Pradėsite mitriai suvokti, mąstysite plačiai ir giliai. Matysite ne tik įkalčius, o prasiskverbsite į daiktų ir reikšmių esmę, perprasite pačią žmogaus sielą! Į galvą jums ateis puikiausios idėjos — tokios, kad skruostai bals iš žavėjimosi jomis… Suprantate, gyvenimas sudėtingas, o toliau bus dar sudėtingesnis. Vienintelis būdas jame išlikti žmogumi, neprarasti žmogiškos vertės — viską suprasti. Kito kelio nėra… Ir tai įmanoma, Matvejau Apolonovičiau! Norite? Galiu padėti.

Anisimovo veidas truktelėjo iš nuoskaudos, ėmė plūsti kraujas.

— Tyčiojatės… — sunkiai ištarė jis. — Maža jums to, kad jūs… tai dar ir tyčiojatės. Keliaukite sau, pilieti!

Krivošeinas gūžtelėjo pečiais, pasuko į duris.

— Palaukite!

— Kas dar?

— Palaukite minutę, pilieti… Krivošeinai. Na tiek to: aš nesuprantu. Gal iš tikrųjų jūsų toks mokslas… Ir su jūsų versija aš sutinku — nieko man daugiau nelieka. Galite manyti apie mane, ką norite, jūsų reikalas… — Matvejus Apolonovičius niekaip negalėjo nuslopinti nuoskaudos. Krivošeinas raukėsi: kuriam galui jis tai sako? — Tačiau jei be versijų: juk žmogus žuvo! Kažkas juk kaltas?

Aspirantas įdėmiai pasižiūrėjo į jį.

— Visi po truputi, Matvejau Apolonovičiau. Ir jis pats, ir aš, ir Azarovas, ir kiti… ir netgi jūs šiek tiek, nors jūs jo niekada nepažinojote: pavyzdžiui, tuo, kad, neištyręs reikalo, profesionaliai įtarinėjote žmones. O kriminaliai, pagal baudžiamąjį kodeksą — niekas. Taip irgi būna.

— Atrodo ir su šiuo klausimu viskas, — su palengvėjimu pasakė pats sau aspirantas, sėsdamas į troleibusą.

„Rytoj bandymas. Tikrai sakant, dargi ne rytoj, o šiąnakt, po septynių aštuonių valandų. Prieš rimtą darbą man visada nesinori miego, o išsimiegoti reikia. Todėl šiandien aš kokias keturias valandas vaikščiojau ir važinėjau po miestą, kad nuvargčiau ir užsimirgčiau.

Kur tik aš nepabuvojau: centre, miesto pakraščiuose, parkuose, prie autobusų stoties — apžiūrinėj au žmones, namus, medžius, gyvulius. Priėmiau Gyvenimo paradą.

…Saulės įkaityje praklibinkščiavo pro mane išsekęs senis pageltusiais nuo laiko ūsais ir raudonu raukšlėtu veidu. Ant pilkos satino palaidinės maskatavo, skimbčiojo kas žingsnis trys Georgijaus kryžiai ir medalis, parišti dryžuotais kaspinais. Senis sustojo striukame liepos šešėlyje atsipūsti.

Taip, tėvuk, ir mes kažkada kažkuo buvome! Daug tu gyvenai regėjai, o, berods, ir dar nori: mat, išėjai pasipuikuoti — Georgijaus kavalierius! Kad taip įliejus tau į raumenis jėgos, nuskaidrinus akių lęšius, išvalius smegenis nuo sklerozės ir marazmo, atnaujinus nervus — parodytum tu mums, palydovų amžiaus jaunikliams, iš kur kojos dygsta!

…Spūdina berniūkščiai, aptardami kino filmą.

— O jis trrach! į jį iš atominio pistoleto!

— O jie: ta-ta-ta… tach-tach!

— Kodėl iš atominio?

— O iš kokio kitokio? Veneroje — ir paprastas pistoletas?

…Katė žiūri į mane nerimą keliančiomis akimis. Kodėl kačių tokios bauginančios akys? Jos kažką nuvokia. Nuvokia, bet nepasakys… „Skac, prakeiktoji!” — pranyko pavartėje.

…Didingai pražingsniavo vyrukas žema kakta, ežiuku pakirptais pilkais plaukais: aptemptos kelnės išryškina stiprias blauzdas ir šlaunis, teniso marškinėliai vos neplyšta ant išsivysčiusios krūtinės. Ir iš vyruko veido numanu, kad į visas gyvenimo.

problemas jis gali atžerti tiesioginiu iš dešinės į žandikaulį arba permesdamas per galvą.

O šit mes visiems išugdysirae tokius raumenis, visiems įdiegsime bokso ir sambo įgūdžius — kaip tada bus su tiesioginiu iš dešinės?

…Ševčenkos parke, laikydamiesi už rankų ir nieko aplink nepastebėdami, pro mane praėjo vaikinas su mergina.

Jums, įsimylėjėliai, nereikalingas mūsų atradimas. Jūs vienas kitam mieli ir taip. Sėkmės jums! Bet… gyvenime visaip būna. Ir jūsų meilės tyko pavojai: buitis, nesusiklausymas, sveikas protas, giminaičiai, persisotinimas — maža kas! Patys įveiksite — garbė ir šlovė jums. O ne — apsilankykite pas mus: atremontuosime jūsų meilę, pataisysime geriau, nei televizorių. Bus it naujutėlė — na, kaip aną dieną, kai jūs pirmą kartą pamatėte kits kitą eilėje prie kino teatro kasos.

…O kokią damą aš sutikau prospekte, prie universalinės parduotuvės! Superputlus kūnas įspraustas į brokato suknią, auksinė sagė, vėrinys iš dirbtinio gintaro, pažastyse ir ant nugaros lėkštės didumo prakaito dėmės! Žydras brokatas einant raibuliuoja visais šėlstančios jūros atspalviais.

Fu, madam! Argi galima tokiame karštyje lįsti į brokatą, juk tai ne Georgijaus kryžiai! Jūsų, matyt, nemyli vyras, madam, taip? Jis su siaubu žiūri į jūsų storas, it jo koja, rankas, į riebalų kukšterą ant nugaros… Jūs nelaiminga, madam, man jūsų negaila, bet aš suprantu. Vyras nemyli, vaikai nebrangina, gydytojai neužjaučia, o kaimynai… ak, tie kaimynai! Tiek to, madam, sugalvosime ką nors ir jums. Galų gale ir jūs turite teisę į papildomą laimės porciją kaip ir kiekvienas gyvas sutvėrimas. Beje, ta proga apie laimę, madam: jūsų skonis kelia nerimą. Ne, ne, aš suprantu: jūs įlindote į tą nepatogų brokatą, pasikabinote auskarus, auksinę sagę ir gintarus, kurie jums netinka, apmaustėte pirštus storais žiedais, norėdama įrodyti, kad jūs ne blogesnė už kitas, kad jūs visko turite… Bet atleiskite man, madam, nė velnio jūs neturite, Lr kaip sau norite, teks taisyti ne tik jūsų kūną, bet ir skonį, o tuo pačiu — ir protą, ir jausmus. Už tuos pačius pinigus, madam, nesibaiminkite. Kitaip nebus naudos, madam: iššvaistysite naujai įgytą grožį ir gaivumą restoranuose bei pobūviuose, iškeisite į meilužius… ar verta stengtis? Tikrasis grožis, madam, — tai kūno, proto ir dvasios harmonija,

…Dvi gražios merginos praėjo pro salį ir nė nežviigtelėjo į mane. Ko joms į mane žiūrėti! Dangus giedras. Saulė aukštai. Egzaminai išlaikyti. Ir tuo troleibusu galima nuvažiuoti iki pliažo.

…Vaikiščias, kurio neišleido palakstyti, priplojo nosį prie lango stiklo. Sugavo mano žvilgsni, padarė grimasą. Aš irgi padariau jam grimasą. Tada jis surengė visą pantomimą…

Aš myliu gyvenimą, aš labai myliu gyvenimą! Nereikia man geriau, tegu jis bus toks, koks yra, kad tik… Kas kad tik? Kas? Ech, tu!.

Taigi tas ir yra, kad reikia geriau. Labai daug kas negera pasaulyje.

Ir aš ryšiuos. Aš neišdaviau, žmonės. Daug ką bus galiiria šiuo metodu padaryti: pridėti žmonėms daugiau grožio ir proto, įdiegti naujus sugebėjimus, dargi naujas savybes. Sakysim, padaryti taip, kad žmogus turėtų radiojausmą, matytų tamsoje, girdėtų ultragarsą, į-ustų magnetinį lauką, skleistų radiosignalus, be chronometro skaičiuotų laiką sekundės dalies tikslumu ir net nuspėtų mintis per atstumą — norite? Beje, visa tai, tur būt, nėra svarbiausia.

O svarbiausia, kad aš ryšiuos. Ir dar kas nors ryšis, jei man kas išeis ne taip. Ir dar… Štai šitaip viskas ir bus!”

— Niekas nežuvo, kokio velnio! — kretėdamas troleibuse, šnibždėjo aspirantas Krivošeinas neklusniomis lūpomis. — Niekas nemirė…

„…Aš ryžtuosi, Gyvenime! Ačiū tau, likime, ar kaip ten tave, už viską, kas buvo su manimi. Baisu pagalvoti, kad aš galėjau pasitenkinti menkniekiu ir likti kuponus karpančia vidutinybe. Lai ir toliau mano gyvenimas bus ir sunkus, ir baisus, pilnas painiavos ir kančių, tik tenebus jis lėkštas. Tegu aš niekad nenusižeminsiu iki peštynių už palaimingą gyvenimą, už pasisekimą, tegu neimsiu drebėti dėl savo kailio rimtame darbe!

Laikas vėlyvas, o miego nesinori ir nesinori. Kvailas užsiėmimas — miegoti. Jo, tur būt, irgi galima atsikratyti. Sako, Jugoslavijoje yra vienas keistuolis, kuris nemiega jau apie trisdešimt metų — ir žvalus.

„Vidurnaktis Madride. Miegokite ramiai! Gerbkite karalių ir karalienę! Ir tegu velnias niekada neatsistoja jūsų kelyje…” Tais laikais mane tuoj ant laužo, ir viskas!

Nemiegokite ramiai, žmonės! Negerbkite nei karaliaus, nei karalienės! Ir tegu velnias atsistoja jiisų kelyje — nieko siaubingo.

Jaunystėje aš svajojau (apie ką tik aš nesvajojau!), kai teks imtis rimto, rizikingo darbo, jį baigus, pasikalbėti su tėvu. Neturėjau aš rimtų darbų, nesulaukė tėtušis. Ką gi, pabandysim dabar.

— Na štai, tėti, ryt man teks stovėti ant brustvero. Ar baisu buvo stovėti?

— Kaip čia tau pasakius? Baisoka, žinoma… Iki vokiečių apkasų kokie keturi šimtai metrų, taikinys aš matomas. Broliavomės dar nelabai smarkiai, protarpiais šaudydavo. Porą kartų ir į mane šovė — vokiečių taipgi visokių žmonių buvo. Bet nepataikė. Gal tik pagąsdinti norėjo…

— O kas tai per bausmė — tokia baisinga: stovėti ant brustvero?

— Laikinoji vyriausybė įvedė. Specialiai tiems, kas agitavo baigti imperialistinį karą. „Aha, jie tau broliai darbininkai ir broliai valstiečiai? Pažiūrėsim, Ikaip jie į tave pyškins.” Ir — dviem valandoms. O kitus ir keturioms.

— Sąmojinga, nieko nepasakysi… (Tėti, o tu žinojai… na, kad aš tavim netikėjau?)

— Žinojau, sūneli… Nieko. Laikas buvo toksai kvailas. Aš pats savim ne visada tikėjau… O tu ką ten sumanei?

— Eksperimentą. Noriu išbandyti informacijos valdymą savo organizme. Galiausiai turime rasti būdą, kuris žmogų įgalintų analizuoti ir sintetinti savo organizmą, psichiką, atmintį… supranti?

— Amžinai tu, Valia, pinkliai šneki. Neįkandu aš jūsų mokslo. Kažkada kulkosvaidį užrištomis akimis surinkdavau ir išnarstydavau. O šito tavo ketinimo nepermanau… Kokia nauda iš to bus?

— Nagi… Sit tu kariavai už visuotinę lygybę, teisingai? Pirmasis šio užmojo tarpsnis vykdomas: išgyvendinama,nelygybė tarp turtingo ir beturčio, tarp stipraus ir silpno. Visuomenė dabar suteikia lygias galimybes visiems. Tačiau be nelygybės, esančios visuomenėje, yra nelygybė, glūdinti pačiuose žmonėse.

žmogus be talento neprilygsta talentingam. Negražus neprilygsta gražiam. Ligonis ir luošys nesusilygins su sveiku… O jeigu mūsų sumanymas pavyks, kiekvienas žmogus galės pasidaryti toks, koks panorės: protingas, gražus, jaunas ir doras…

— Jaunas, protingas, gražus- tai aišku. Visi panorės. O šit doras — vargiai. Būti doram — užvis sunkiausia.

— Bet jei žmogus tiksliai žinos: ši informacija jį padarys niekšiškesnj ir vingresnį, o ši — sąžiningesni ir nuoširdesnį, neims gi jis dvejoti, ką rinktis?

— Kaip čia pasakius… Yra žmonių, kuriems svarbu prieš kitus rodytis dorais, o šiaip gali nors vogti — kad tik neįkliūtų. Tokie pasirinks vingrumą.

— 2inau… Nereikia apie juos dabar, tėti. Rytoj bandymas.

— Ir būtinai tau pačiam rizikuoti? Žiūrėk, sūnau…

— O kam gi kitam, jei ne man! Sakyk, ar tu būtum galėjęs nušokti nuo lirustvero į apkasą?

— Apačioje du karininkai sergėjo. Iškart būtų pribaigę.

— O permaldauti jų nebuvo galima?

— Kodėl gi ne? Reikėjo pasakyti, kad daugiau nebeagituosiu, kad pasitraukiu iš bolševikų tarpo, mieliausiai būtų paleidę.

— Kodėl gi tu nepasakei?

— Kad aš — jiems? Ir negalvojau aš apie tai. Apie kitką galvojau: jeigu mane pašaus, broliavimuisi mūsų bare — galas.

— O kodėl tu apie tai galvojai? Taip jau labai mylėjai žmones, a? Bet juk tu ir žudei žmones — ir iki tol, ir paskui.

— Ir aš žudžiau, ir mane žudė — toks metas buvo.

— Tai kodėl?

— Išdidus buvau, tur būt, todėl. Labai aš tada išdidus buvau. Galvojau, kad stoviu it užtvara visam karui.

— Va ir aš, tėti, dabar toksai išdidus.

— Žinoma, jei patekai ant brustvero — stovėti reikia išdidžiai. Tai tiesa. Tiktai tu savo darbo su tuo brustveru nelygink, sūnau. Aš juk dviejų valandų neišstovėjau: kareivių komitetas aliarmu pakėlė batalioną, karininkiūkščius pribaigėme, ir viskas… O tu ar turi ką pakelti aliarmu?

Į šį klausimą nieko negaliu atsakyti — ir pramanytas pokalbis baigiasi.

Na, užteks — miegoti! Gegute, gegute, kiek metų gyvensiu?”