Savęs atradimas

TREČIAS SKYRIUS

„…Žmogusėjo priešais maneasfaltuotu keliuku. Už jo žaliavo medžiai, baltavo senojo instituto korpuso kolonos. Viskas parke buvo kasdieniška. Aš traukiau avanso į buhalteriją. Žmogus žingsniavo, kiek krypuodamas, mostagavo rankomis ir nepasakysi, kad šlubčiojo, o tiesiog dešinę koją statė atsargiau, nei kairę; pastarasis faktas man ypač krito į akis.

Pirmoji mintis: kur aš tą tipą mačiau?

Mums artėjant prie viens kito, aš pamažu įžiūrėjau nuožulnią kaktą su laužtais antakių lankais, praplikimus viršum smilkinių, plokščius skruostus rudais savaitiniais šeriais, storą nosį, išdidžiai sučiauptas lūpas, nuobodžiaujamai primerktus vokus… Ne, mes tikrai matėmės, tos išpuikusios fizionomijos neįmanoma užmiršti. O žandikaulis — dieve mano! — tokį tik per šventes pasikabinti.

Antroji mintis: pasisveikinti ar abejingai praeiti pro šalį?

Ir tą akimirką viskas aplinkui man paliovė egzistuoti. Aš kluptelėjau ant lygaus asfalto ir sustingau vietoje. Priešpriešiais artėjau aš pats.

Trečioji mintis (pasmerktojo): „Na va…”

Žmogus sustojo prieš mane.

— Labas!

— Lllabas… — Akimoju galvoje kilo chaosas, švystelėjo išganingas spėjimas: — Jūs iš kinostudijos?

— Iš kinostudijos? Atpažįstu savo savikliovą! — antrininlcas plačiai šyptelėjo. — Ne, Valekai, filmo apie mus studijos dar neplanuoja. Nors dabar… kas žino!

— Klausykite, aš jums ne Valakas, o Valentinas Vasiljevičius Krivošeinas! Kiekvienas šunakis…

Sutiktasis nusišypsojo, mano pyktis jį aiškiai linksmino. Buvo justi, kad jis labiau pasiruošęs susitikimui ir mėgaujasi palankesne padėtimi.

— Ir… malonėkite paaiškinti: kas jūs, iš kur atsiradote instituto teritorijoje, kokiu tikslu nusigrimavote ir apsitaisėte, mėgdžiodamas mane?

— Malonėsiu, — pasakė jis. — Valentinai Vasiljevičiau Krivošeinai, naujų sistemų laboratorijos vedėjau. Va mano leidimas, jei pageidaujate, — ir jis iš tikrųjų parodė mano nudriskusį leidimą. — O atsiradau aš, aiškus dalykas, iš laboratorijos.

— Ak netgi taip? — Panašioje situacijoje svarbiausia neprarasti jumoro jausmo. — Labai malonu susipažinti. Valentinas, atseit, Vasiljevičius? Iš laboratorijos? Taip, taip… aha… mtaip.

Ir čia aš susigriebiau, kad tikiu juo. Ne dėl leidimo, žinoma, pas mus su leidimais nė sargo neapmausi. Ar aš nelaiku sumojau, kad randas virš antakio ir rudas apgamas ant skruosto, kuriuos veidrodyje aš matau kairėje, iš tikrųjų turi būti kaip tik dešinėje veido pusėje. Ar pačioje pašnekovo elgsenoje buvo kažkas, vertęs tikėti, kad jis manęs nemulkina… Man pasidarė baisu: nejau aš ėmiau kliedėti bandymais ir susidūriau su savo išsidvejinusios asmenybės antrąja puse? „Bent niekas nepamatytų… Įdomu, iš šono žiūrint, — aš vienas ar mes dviese?”

— Atseit, iš laboratorijos? — Aš pamėginau pričiupti jį meluojant. — O kodėl jūs einate iš senojo korpuso?

— Buvau užėjęs į buhalteriją, juk šiandien dvidešimt antra. — Jis ištraukė iš kišenės pakelį penkrublinių, atskaičiavo pluoštą. — Imk savo dalį.

Aš mašinaliai paėmiau pinigus, perskaičiavau. Susigriebiau:

— O kodėl tik pusė?

— O viešpatie! — Antrininkas išraiškingai atsiduso. — Juk mes dabar dviese!

(Tas pabrėžtinai išraiškingas atodūsis… niekada taip nedūsausiu. Pasirodo, atodūsiu galima pažeminti. O jo dikcija —

jeigu galima taip pasakyti apie visišką dikcijos nebuvimą! — nejau aš irgi taip spiaudau žodžius nuo lūpų?)

„Aš paėmiau iš jo pinigus — vadinasi, jis egzistuoja, — mąsčiau aš. — Arba ir tai pojūčių klaida? Velnias griebtų, aš — tyrinėtojas, ir spiauti man į pojūčius, kol neperprasiu, koks čia reikalas!”

— Vadinasi, jūs primygtinai teigiate, kad atsiradote iš laboratorijos, užrakintos ir užantspauduotos?

— Aha, — linktelėjo jis. — Būtent iš laboratorijos. Iš bako.

— Dargi iš bako, sakykite, gerb… Kaip iš bako?

— Taip, iš bako. Tu bent lipynę būtum susipratęs įtaisyti, vos išsiropščiau…

— Klausyk, liaukis! Negalvoji gi tu rimtai mane įtikinti, kad tave… tai yra mane… ne, vis dėlto tave pagamino mašina?

4

Antrininkas vėl atsiduso; labiau paniekinamai nebegalima atsidusti.

— Aš jaučiu, tu dar negreit apsiprasi su mintimi, kad tai įvyko. O galėjai numanyti. Tu juk matei, kaip kolbose atsirado gyvoji materija?

— Maža ką mačiau! Kaip atsiranda pelėsiai drėgnose vietose, aš irgi mačiau. Bet tai dar nereiškia, kad buvau gyvybės atsiradimo liudininkas…. Gerai, tarkim, kolbose ir susidarė kažkas gyva — nežinau, aš ne biologas. Bet kuo tu čia dėtas?

— Tai yra — kaip tai kuo dėtas? — Dabar atėjo jo eilė įniršti. — O ką, tavo manymu, ji turėjo sukurti: kirmėlę? arklį? aštuonkojį? Mašina kaupė ir perdirbinėjo informaciją apie tave: matė lave, girdėjo, užuodė ir lytėjo tave, skaičiavo tavo smegenų biosroves! Tu jai įkyrėjai! Va ir prašom. Iš motociklo detalių galima sunarstyti tik motociklą, o anaiptol ne dulkių siurblį.

— Chm… na, tarkim. O iš kur bateliai, kostiumas, leidimas, apsiaustas?

— O velnias! Jeigu ji sukūrė žmogų, ką jai reiškia išauginti apsiaustą!

(Pergalingas akių blizgesys, pasitikintys gestai, išdidžios intonacijos… Nejau ir aš toks begėdiškai nepakenčiamas, kai jaučiu bent kokį pranašumą?)

— Išauginti? — aš pačiupinėjau jo apsiaustą. Mane nupurtė šaltis: apsiaustas buvo ne toks.

Kas didu, neišsyk sutelpa galvoje, bent jau mano. Atsimenu, kai buvau studentas, man pavedė globoti jaunimo festivalio delegatą, jauną medžiotoją iš Taimyro tundros; aš jį lydėjau po Maskvą. Jaunuolis šaltakraujiškai ir abejingai žiūrėjo į bronzines LŪPP skulptūras, į metro eskalatorius, į mašinų srautus, o apie daugiaaukštį MVU pastatą atsiliepė taip: „Iš karčių ir kailių galima pastatyti mažą čiumą, iš akmenų — didelį…” Bet va restorano „Nord”, kur mes užėjome perkąsti, vestibiulyje jis kaktomuša susidūrė su baltosios meškos iškamša, laikančia padėklą letenose — ir apmirė sukrėstas!

Panašiai atsitiko su manimi. Antrininko apsiaustas labai pavėdėjo į maniškį, net rašalo dėmė puikavosi kaip tik ten, kur kažkada užtėškiau, nukratydamas parkerį. Bet audinys buvo elastingesnis ir tarytum riebaluotas, sagos laikėsi ne ant siūlų, o ant lankių ataugėlių. Siūlų audinyje nebuvo.

— Sakyk, o jis prie tavęs nepriaugo? Tu gali jį nusivilkti?

Antrininkas visai įtūžo.

— Na, užteks! Nebūtina mane išrengti per tokį vėją, norint įsitikinti, kad aš — tai tu! Galiu ir taip viską paaiškinti. Randas virš antakio — nuo arklio nukritau, kai tėtušis mokė joti. Nutrauktas dešinės kojos kelio raištis — mokyklos futbolo pirmenybės! Ką tau dar priminti? Kaip vaikystėje, slapta tikėjai dievą? O gal kaip pirmame kurse gyreisi kambario vaikinams turėjęs ne vieną moterį, nors iš tikrųjų nekaltybę tepraradai per priešdiplominę praktiką Taganroge?

(„Va kalės vaikas! Ir parink tu man taip…”)

— M-taip… Na žinai, jei tu — tai aš, tuomet aš savimi nesižaviu.

— Aš irgi, — burbtelėjo jis. — Aš laikiau save nuovokiu žmogumi… — staiga jo veidas įsitempė. — Sšš, neatsigręžk!

Man itž nugaros pasigirdo žingsniai.

— Sveiki gyvi, Valentinai Vasiljevičiau! — ištarė Hario Chiloboko — docento, kandidato, sekretoriaus ir instituto masto širdėdos balsas.

Aš nesuspėjau atsakyti. Antrininkas prašmatniai išsišiepė ir nulenkė galvą:

— Laba diena, Hari Charitonovičiau!

Jo švytinčios šypsenos lydima, pro mus pražygiavo pora. Apvalutė juodaplaukė mergina žvitriai stukseno kulniukais-viliūtėmis į asfaltą, o Chilobokas, taikydamasis prie jos eigasties, 1 Uteno taip, lyg ir jis vilkėtų siaura suknia.

— Galimas daiktas, aš ne visai tiksliai jus supratau, Liudočka, — čiurleno jo baritonas, — bet, atsižvelgdamas, žinoma, i tai, kad jūsų kaip reikiant nesuprantu, pareiškiu savo samprotavimus…

— Haris vėl su nauja, — konstatavo antrininkas. — Va matai: Chilobokas — ir tas mane pripažįsta, o tu abejoji. Nagi, einam namo!

Kodėl klusniai nuspūdinau paskui jį į Akademinį miestelį, galiu paaiškinti nebent tuo, kad buvau visiškai suglumintas.

Bute jis tuoj pat pasuko į vonią. Pasigirdo vandens šniokštimas iš purkštuvo, paskui antrininkas ligi pusės išsikišo tarpduryje.

— Ei, pirmasis egzemplioriau ar kaip! Jei nori įsitikinti, kad mano viskas tvarkoj, prašau. Ta proga ir nugarą išmuilinsi.

Aš taip ir padariau. Tai buvo tikras žmogus. Ir kūną turėjo mano. Beje, nesitikėjau pamatyti tokias riebalų raukšles ant savo pilvo ir šonų. Reikia dažniau manktintis su hanteliais!

Kol jis maudėsi, aš vaikščiojau po kambarį, rūkiau ir stengiausi apsiprasti su faktu, kad mašina sukūrė žmogų. Mašina atgamino mane… O gamta, nejaugi tat įmanoma! Beprasmiškos viduramžių idėjos apie „homunkulą”… Vinerio mintis, kad informaciją žmoguje galima „suskaldyti” nuosekliais impulsais, perduoti juos į bet kokį nuotolį ir pagal juos vėl atkurti žmogų, kaip vaizdą teleekrane… Ešbio įrodinėjimai, kad tarp smegenų darbo ir mašinos darbo nėra principinio skirtumo — beje, Sečenovas tai įrodinėjo dar prieš jį… Bet juk visa tai — išmintingos kalbos smegenims pramankštinti; pamėgink, jomis remdamasis, ką nors padaryti!

O išeina — jau padaryta? Ten, už durelių, pliuškenasi ir pasigardžiuodamas prunkštauja ne Ivanovas, Petrovas, Sidorovas — tuos aš pasiųsčiau po galais, — bet „aš”… O rulonai su skaičiais? Pasirodo, aš sudeginau „popierinį save”?

Skaičių kombinacijose aš stengiausi surasti trumputes priimtinas tiesas, o mašina užkabino giliau. Ji kaupė informaciją, kombinavo ją ir šiaip ir taip, lygino grįžtamojo ryšio kanaluose, atrinkinėjo ir intensyvino kas reikalinga ir kažkokiuose sudėtinguose deriniuose „atrado” Gyvybę!

o paskui mašina ją išvystė iki žmogaus lygio. Bet kodėl? Kam? Juk aš to nesiekiau!

Dabar aš, protingai apsvarstęs, pajėgiu suvesti galus: taip, išėjo kaip tik tai, ko aš „siekiau”! Aš norėjau, kad mašina suprastų žmogų — tik tiek. „Jūs mane suprantate?” — „O taip!” — atsako pašnekovas, ir abudu, patenkinti vienas kitu, nueina savais reikalais. Pokalbyje tat baigiasi gerai. Tačiau bandymuose su loginiais automatais man nederėjo supratimo ir sutikimo taip lengvapėdiškai painioti. Užtat (geriau vėliau, negu niekad) verta išsiaiškinti: kas yra supratimas?

Yra praktinis (arba tikslu paremtas) supratimas. Į mašiną įveda programą, mašina ją supranta — daro tai, ko iš jos tikimasi. „Tobikai, paimki ” — ir Tobikas džiaugsmingai griebia praeivį už kiškų. „Cob!” — ir jaučiai suka į deginę. „Cobe!” — į kairę. Šitoks primityvus supratimo modelis „cob — cobe” įkandamas daugeliui gyvų ir negyvų sistemų. Jis kontroliuojamas pasiektais rezultatais, ir kuo primityvesnė sistema, tuo paprastesnis turi būti tikslas ir tuo smulkesnis užduoties programavimas.

Bet yra ir kitoks supratimas — abipusis supratimas: pilnutinis informacijos perdavimas kitai sistemai. Šiuo atveju informaciją įsisavinanti sistema turi būti nieku būdu ne elementaresnė už perduodančiąją… Aš neiškėliau mašinai tikslo, vis laukiau, kuomet ji baigs konstruotis ir sudėtingėti. O ji vis nebaigė ir nebaigė — ir natūralu: ji užsibrėžė „tikslą” kiaurai perprasti mano informaciją, ir ne tik žodinę, o bet kokią. (Mašinos „tikslas” — irgi užgaidi sąvoka, ja taip pat neverta smagintis. Tiesiog — informacinės sistemos elgiasi pagal dėsnius, kažkuo panašius į termodinamikos pradmenis; tarp manosios sistemos „daviklių — kristalobloko — SSM-12” ir aplinkos turėjo įsivyrauti informacinė pusiausvyra — kaip krosnyje turi susidaryti temperatūros pusiausvyra tarp metalo luito ir įkaitusių anglių. Tokia pusiausvyra ir yra abipusis supratimas. Nei schemoms, nei paprastiesiems organizmams jis neįmanomas.)

Va taip viskas ir pasidarė. Abipusiškai suprasti kits kitą gali tik žmonės. Gerai suprasti — labai artimi žmonės. Idealiai save suprasti gali tik tu pats. Ir mano antrininkas — informacinės pusiausvyros tarp manęs ir mašinos produktas. Bet „informacinių svarstyklių” snapeliai, reikia pasakyti, taip ir nesusilygino: aš tuo metu nebuvau laboratorijoje ir nesusidūriau su ką ti išdygusiu dubletu it su atspindžiu veidrodyje — kaktomis. O paskui mūsų gyvenimai susiklostė ir suvis skirtingai.

Žodžiu, siaubas kaip neišmanėliškai aš atlikau bandymą. Tiek tų mano nuopelnų, kad sumojau užmegzti grįžtamąjį ryšį…

Įdomu būtų pakartoti žaidimą: jei aš eksperimentą daryčiau griežtai, logiškai, apgalvotai, atmesdamas abejotinus variantus — ar gaučiau tokį pat rezultatą? Niekados gyvenime! Užsitikrinčiau dalingą kandidatinę — daktarinę, ir viskas. Juk moksle daugiausia dedasi vidutiniai dalykai — ir aš susigyvenau su vidutiniškumu.

Vadinasi, viskas tvarkoj? O kodėl graužia kartėlis, nepasitenkinimas? Kodėl mintyse aš vis grįžtu prie tų neapsižiūrėjimų ir klaidų? Juk pavyko… Ką, išėjo ne pagal taisykles? O ar yra taisyklės atradimams? Daug atsitiktinumų, negaliu visko prikergti savo „moksliniam regėjimui”? O Galvanio atradimas, o X spinduliai, o radioaktyvumas, o elektroninė emisija, o… nagi kiekvienas atradimas, kuriuo prasideda tas ar kitas mokslas, susijęs su atsitiktinumu. Daug ko dar nesuprantu? Irgi kaip visi, nėra ko didžiu dėtis!

Kodėl gi taip kamuojuosi?

Ė, čia, matyt, kas kita: dabar taip dirbti negalima. Labai jau nūdien mokslas pasidarė rimtas, su Galvanio ir Rentgeno laikais nepalyginsi. Stai šitaip nepagalvojus vienąsyk galima atrasti šauniu eksperimentu patvirtintą būdą Žemei akimirksniu sunaikinti…

Dubletas išėjo iš vonios, įraudęs, su mano pižama, ir atsistojo priešais veidrodį šukuotis. Aš priėjau, atsistojau šalia: iš veidrodžio žvelgė du vienodi veidai, tik dubleto plaukai nuo drėgmės buvo tamsesni.

Jis išsiėmė iš spintos ir įjungė elektrinį skustuvą. Stebėjau, kaip jis skutasi, ir jaučiausi vos ne svečiuose: tokie laisvi, šeimininkiški buvo jo judesiai.

Aš nebeiškenčiau:

— Klausyk, ar tu bent suvoki, kokia neįprasta ši situacija?..

— Ką? — Jis suskersakiavo. — Netrukdyk! — Tas faktas jam aiškiai buvo ne galvoj…”

Aspirantas padėjo į šalį dienorašitį, palingavo galvą: ne. Valia originalas nemokėjo skaityti sielų!

…Jis irgi buvo sukrėstas. Sprendžiant iš pojūčių, atrodė, tartum jis pakirdo bake, viską suprasdamas: kur jis yra ir kaip atsirado. Tiesą sakant, jau tada ir užsimezgė jo atradimas… O šiurkštavo jis, būdamas sutrikęs, ir dar, tur būt, iš nežinojimo kaip elgtis, kad nenusižemintų iki eksperimentinių pavyzdžių.

Jis vėl kibo į dienoraštį.

„… — Bet juk tu atsiradai iš mašinos, o ne iš motinos įsčių! Iš maginos, supranti!

— Na tai kas? O atsirasti iš įsčių, tavo manymu, paprasta? Žmogaus gimimas kur kas slėpiningesnis įvykis, negu mano atsiradimas. Cia galima įžvelgti loginį nuoseklumą, o ten? Berniukas išsivystys ar mergaitė? Į tėtį atsigims ar į mamą? Protingas išaugs ar pusgalvis? Aklina tamsa! Mums tas reikalas atrodo paprastas tik dėl masiškumo. O čia: mašina įrašė informaciją — ir atkūrė ją. Kaip magnetofonas. Žinoma, geriau ji būtų mane sukūrusi, sakykim, pagal Einšteiną… bet ką padarysi! Jei magnetofono juostelėje įrašyta „Op, mano žirniukai…”, nesitikėk išgirsti Čaikovskio simfoniją.

Ne, kalbos nėra, kad aš būčiau toks chamas! Matyt, jis skaudžiai jautė savo gimimo, savo padėties keblumą ir nenorėjo, kad aš tai suprasčiau. O ko ten nesuprasti: išlindo iš kolbų ir butelių, kaip viduramžių homunkulas ir šėlsta… Aš neretai pastebėdavau: žmonės, kurie jaučiasi kažkokie nepilnaverčiai, visad įžūlesni ir chamiškesni už kitus.

Ir dar — jis stengėsi elgtis natūraliai kaip naujagimis. Tas juk irgi nesigėri įvykio svarba (Žmogus gimė!), o išsyk pradeda rėkti, žįsti krūtį ir teršti vystyklėlius..

Aspirantas Krivošeinas tik atsiduso ir atskleidė kitą puslapį.

„— Na, o jautiesi tu normaliai?

— Visiškai! — Jis gaivino veidą odekolonu. — Kodėl aš turėčiau jaustis nenormaliai? Mašina — įrenginys be fantazijos. Numanau, ką ji iš manęs būtų padariusi, jei turėtų vaizduotą! O šiaip viskas tvarkoj: aš ne išsigimėlis su dviem galvom, jaunas, sveikas, kraujas tvinksi puikiausiai. Tuojau pavakarieniausiu ir važiuosiu pas Leną. Aš jos pasiilgau.

— K-ą-ą? — aš prišokau prie jo.

Jis susidomėjęs nužvelgė mane, akyse pasirodė išdykėliški žiburėliai.

— Beje, juk mes dabar varžovai! Klausyk, tu į tai kažkaip primityviai žiūri. Pavydas — niekingas jausmas, atgyvena. O ir ko pavyduliauti, pasvarstyk protingai: jeigu Lena bus su manim, negi tai reikš, kad ji neištikima tau? Sulaužyti ištikimybę galima su kitu vyriškiu, nepanašiu į tave, patrauklesniu, pavyzdžiui. O aš ar tu — jai tas pats… Dargi jei mes su ja turėsime vaikų, nebus galima sakyti, kad ji tau ragus įtaisė. Mes su tavim vienodi — ir visokie ten mudviejų genai, chromosomos taip pat… Ei-ei, atsargiau!

Jam teko prisidengti spintos durelėmis. Aš stvėriau nuo grindų hantelį, žengiau, prie jo:

— Užmušiu biaurybę! Logika nori įveikti… aš tau parodysiu logiką, homunkule! Aš tave pagimdžiau, aš tave ir užmušiu, supratai? Nė galvoti apie ją nedrįsk!

Dubletas bebaimiškai išlindo iš už spintos; jo burnos kampučiai buvo nuleisti.

— Klausyk tu, Tarase Bulba! Padėk hantelį! Jei jau tu pradėjai apie tai kalbėti, susitarkim aiškiai iki galo. Į „homunkulą” ir „užmušiu” aš nekreipsiu dėmesio — kaip į isteriko išsišokimus. O va tokio tipo citatos, kaip „aš tave pagimdžiau…” — tai tu manęs nepagimdei. Aš ne tavo dėka egzistuoju ir kad aš būk tai tau pavaldus — verčiau neapsigaudinėti…

— Tai yra, kaip…?

— O taip. Padėk hantelį, aš rimtai kalbu. Tiksliai pasakius, aš atsiradau priešingai tavo sumanymams, stačiai todėl, kad tu laiku nenutraukei bandymo, o paskui ir norėjęs būtum, bet buvo per vėlu. Atseit, — jis negražiai šyptelėjo, — viskas analogiška tai situacijai, kurioje ir tu kažkada išvydai dienos šviesą per gimdytojų nesusipratimą…

(Žiūrėk tik, viską žino! Buvo. Kartą motušė po kažkokios vaikiškos mano išdaigos, kad klausyčiau ir branginčiau, pasakė:

— Norėjau aš padaryti abortą, bet apsigalvojau. O tu…

Geriau ji to nebūtų sakiusi. Manęs nenorėjo. Manęs galėj nebūti!)

— …Bet tu manęs nenešiojai, negimdei kančiose, nemaitinai ir nerengei kaip mama, — toliau kalbėjo dubletas. — Tu m nęs net nuo mirties negelbėjai; juk aš egzistavau ir iki to bandymo: aš buvau tu. Aš tau neskolingas nei už gyvybę, nei už sveikatą, nei už inžinerinį išsimokslinimą — už nieką. Taigi mūsų teisės lygios.

— Ir i Leną lygios?

— Į Leną… aš nežinau, kaip su Lena. Bet tu… tu… — sprendžiant iš veido išraiškos, jis norėjo kažką pridurti, bet susilaikė, tik šaižiai iškvėpė orą, — tu turi gerbti mano jausmus taip,pat, kaip aš tavo, supratai? Juk aš irgi myliu Leną. Ir žinau, kad ji mano — mano moteris, supranti? Aš pažįstu jos kūną, odos ir plaukų kvapą, jos alsavimą… ir kaip ji kalba: „Na, Valekai, tu kaip meška, iš tikrųjų!” — ir kaip ji raukia nosį…

Staiga jis užsikirto. Mes pažvelgėm į viens kitą, nukrėsti vienos ir tos pačios minties.

— Į laboratoriją! — aš pirmas šokau prie kabyklos.